Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Irmanto Šulco,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Compensa Insurance Group“ dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, O. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

17. Byloje nustatyta, kad dėl 2019 m. spalio 20 d. Vilniuje, (duomenys neskelbtini) įvykusio nelaimingo atsitikimo – autoįvykio metu patirtų sužalojimų – 2019 m. spalio 22 d. ligoninėje mirė autoįvykio metu į darbą keliavusi apdraustoji A. L.. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2137-990/2020 asmeniu, kaltu dėl 2019 m. spalio 20 d. eismo įvykio ir A. L. žūties, pripažintas J. D..

19. Įvykio metu kaltininko J. D. vairuotas automobilis buvo draustas atsakovės ADB „Compensa Insurance Group“ (draudikės). VSDFV Vilniaus skyrius 2021 m. kovo 30 d. pateikė atsakovei reikalavimą dėl žalos atlyginimo išmokėtos išmokos suma, tačiau atsakovė 2022 m. vasario 11 d. informavo, kad sutinka atlyginti tik 5 850 Eur – žuvusiosios motinai O. K. teiktos pagalbos buityje ekvivalentą pinigais. Atsakovė 2022 m. vasario 15 d. atlygino ieškovui tik 5 850 Eur žalą.

20. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios nukentėjusiam asmeniui vienkartinę socialinio draudimo išmoką apdraustajai mirus, regreso teisės į kaltąjį asmenį, nagrinėjamu atveju – jo civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką, apimties.

21. Vienkartinė draudimo išmoka apdraustajai mirus išmokėta pagal NADPLSDĮ nuostatas. NADPLSDĮ 31 straipsnis nustato, kad jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo nustatoma, jog jis įvyko dėl trečiojo asmens kaltės, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens CK nustatyta tvarka. Būtent tokia tvarka nustatyta CK 6.290 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį.

22. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi socialinio draudimo išmoką, turi regreso teisę į kaltąjį asmenį (jo civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką) tokios apimties, kiek socialinio draudimo išmoka apima nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-107-1075/2021, 37 punktas). Teismų praktikoje išaiškinta ir tai, kad socialinio draudimo įstaigų išmokos, išmokėtos pagal NADPLSDĮ nėra nekvestionuojamos, nes tai neatitiktų konstitucinės jurisprudencijos bei kasacinio teismo praktikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2014). Vienkartinė draudimo išmoka, kurią žuvusiajam mirus išmoka VSDFV, atlieka ne tik nuostolių kompensavimo funkciją, bet ir valstybės socialinės politikos (apsaugos) funkciją, t. y. fiksuota išmoka, kuri nepriklauso nuo žuvusiojo negautų pajamų, valstybė siekia prisidėti prie paramos savo gyventojams. Šis valstybės įsipareigojimas nereiškia, kad valstybei šias išmokas išmokėjus, valstybinės institucijos įgauna absoliučią jų susigrąžinimo teisę. Valstybės pareigos teikti socialinę paramą perkėlimas žalą padariusiam asmeniui neatitinka Konstitucijos 52 straipsnio ir proporcingumo principo, nes žalą padaręs asmuo privalėtų atlyginti daugiau žalos, nei realiai padarė. Tai prieštarautų Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, kadangi pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį visos socialinio draudimo išmokos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį visos jos gali būti išieškotos iš žalą padariusio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007). Socialinio draudimo įstaiga turi atgręžtinio reikalavimo teisę tik į nukentėjusiojo asmens realiai patirtos turtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2013).

23. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad nukentėjusiam asmeniui (asmenims) padarytos žalos dydis ir draudimo išmoką išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisės į žalą padariusį asmenį apimtis nustatoma vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, t. y. CK 6.245–6.255 straipsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2013). Šis dydis nepriklauso nuo to, kas pareiškė reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo tiesiogiai ar dėl nelaimingo atsitikimo darbe padarinių kompensaciją nukentėjusiajam išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga, įgyvendindama atgręžtinio reikalavimo teisę. Dėl to nustatant atlygintinio atgręžtinio reikalavimo apimtį, būtina nustatyti atlygintinos žalos dydį tuo atveju, jei nukentėję asmenys teisę į žalos atlyginimą įgyvendintų asmeniškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014). Dėl fizinio asmens gyvybės atėmimo padaryta žala pasireiškia dėl fizinio asmens gyvybės atėmimo sukeltais nuostoliais kitiems asmenims. Tai gali būti netektas išlaikymas tiems asmenims, kuriems jis buvo teikiamas ar jie turėjo teisę į tokį išlaikymą.

24. Pagal CK 6.284 straipsnio 1 dalies nuostatą, fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam.

25. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ieškovas išmokėjo 52 890,11 Eur vienkartinę draudimo išmoką mirusiosios A. L. motinai O. K., nusprendusi, kad ji turėjo teisę gauti iš dukters išlaikymą. Atsakovė (draudimo bendrovė), įvertinusi socialinio draudimo įstaigos (ieškovo) jai pateiktus duomenis, atlygino VSDFV Vilniaus skyriui tik 5 850 Eur žalą, kurią, jos teigimu, sudaro žuvusiosios motinai O. K. teiktos pagalbos buityje piniginė išraiška.

26. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi žalos padarymo faktą ir jos dydį turi įrodyti atlyginti žalą prašantis (reiškiantis atgręžtinį reikalavimą) asmuo. Sutiktina su apeliantu, kad, remiantis kasacinio teismo praktika, socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusio asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį. Tačiau toks socialinio draudimo įstaigų įrodinėjant nukentėjusio asmens patirtos žalos (negautų pajamų) dydį pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalą padariusio asmens (jo draudiko), manančio, kad išmokėta kompensacija viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, teisės visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga (CPK 178 straipsnis). Tokiu atveju, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visetą, žalą įvertina ir jos dydį nustato ginčą nagrinėjantis teismas (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2014).

27. Taigi, remiantis prieš tai aptartu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju būtent ieškovui VSDFV Vilniaus skyriui, kaip socialinio draudimo įstaigai, reiškiančiai draudimo bendrovei atgręžtinį reikalavimą, tenka pareiga įrodyti, jog asmuo, kurį socialinio draudimo įstaiga pripažino nukentėjusiuoju ir kuriam socialinio draudimo įstaiga dėl to išmokėjo vienkartinę socialinio draudimo išmoką, buvo išlaikomas mirusiojo arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (CK 6.284 straipsnio 1 dalis) ir kad reikalavimo atlyginti žalą dydis atitinka tą mirusiojo pajamų dalį, kurią nukentėjusysis gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam (CK 6.284 straipsnio 2 dalis).

28. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi šalių argumentus ir bylos duomenis, konstatuoja, kad apeliantas (ieškovas) ne tik neįrodė, jog O. K. žuvusiosios A. L. mirties metu buvo mirusiosios išlaikoma arba jos mirties dieną turėjo teisę gauti iš jos išlaikymą, bet ir nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog ieškovo reikalaujamas priteisti žalos dydis atitinka mirusiosios pajamų dalį, kurią nukentėjusioji gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajai esant gyvai (CPK 178 straipsnis).

29. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad, remiantis CK 3.205 straipsnio 1 dalimi, pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad netektas asmens turtinio pobūdžio išlaikymas gali būti nustatomas kaip įvairiomis formomis teikto išlaikymo netekimas, įskaitant išlaikymą natūra, kasdieniu rūpesčiu ir pagalba buityje ar ūkyje, kuris, be kita ko, turi ir ekonominę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2014). Kita vertus, CK 3.205 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pilnamečių vaikų pareiga išlaikyti tėvus siejama su dviem sąlygomis: tėvai turi būti nedarbingi; nedarbingiems tėvams turi būti reikalingas išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2009).

30. Byloje nėra ginčo dėl to, kad O. K. dukros mirties metu buvo sulaukusi pensinio amžiaus ir buvo nedarbinga, tačiau, kaip jau buvo minėta, ieškovas nepateikė įrodymų, jog A. L. žūties dieną O. K. buvo reikalingas nuolatinis dukros išlaikymas, kad jis buvo teikiamas ir būtent tokio dydžio, kokį nurodo ieškovas.

31. Iš ieškovo paaiškinimų nustatyta, kad, skaičiuodamas O. K. dėl dukters mirties patirtą turtinę žalą, VSDFV Vilniaus skyrius vertino žuvusiosios A. L. vidutines mėnesio pajamas, kurios, atskaičius mokesčius, sudarė 429,23 Eur ir kurias padalinęs į 2 dalis ieškovas laikė, jog A. L. kas mėnesį motinai galėjo skirti 214,62 Eur (429,23 Eur / 2), o A. L. žuvus, O. K. dėl to patyrė 16 740,36 Eur žalą negautų pajamų pavidalu (214,62 Eur x 78 mėn.). Taip pat ieškovas, kaip atskaitos tašku, rėmėsi minimalios mėnesio algos dydžiu, nurodęs, kad žuvusiosios motinos O. K. žala, patirta vien dėl pagalbos buityje netekimo, yra 54 048 Eur.

32. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad žuvusioji galėjo rūpintis motina padėdama buityje, tačiau ieškovo pateikiamas žalos apskaičiavimo būdas, teigiant, jog žuvusioji galėjo skirti motinai pusę savo gaunamų pajamų, taip pat atskaitos tašku imant minimalios mėnesio algos dydį, ne tik nėra pagrįstas, bet ir neįrodo, jog O. K. iš žuvusiosios gaudavo tokį išlaikymą. Bylos duomenys patvirtina, kad žuvusioji ir jos motina gyveno skirtingose vietose ir vedė atskirus ūkius, tiek žuvusiosios, tiek jos motinos pajamos prieš eismo įvykį buvo panašios: žuvusiosios mėnesio pajamos buvo 429,23 Eur/mėn., o jos motinos O. K. – 404,79 Eur/mėn. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentu, kad žuvusioji nebuvo iš esmės geresnėje turtinėje padėtyje, kuri būtų leidusi reikšmingą dalį, t. y. net pusę savo pajamų, kaip teigia ieškovas, skirti motinos išlaikymui.

33. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad, sprendžiant dėl priteistinos žalos dydžio (žuvusiosios teikto išlaikymo motinai dydžio), nėra pagrindo remtis minimalios mėnesio algos dydžiu, kuris yra aktualus esant darbo santykiams. Kasdienis rūpestis savo tėvais grindžiamas šeimos santykiais, kurie, savo ruožtu, remiasi visiškai kitais principais negu darbo santykiai, todėl sutiktina, kad nėra logiškai pagrįsto ryšio tarp minimalios mėnesio algos dydžio ir rūpinimosi nedarbinga motina. Minėta, kad socialinio draudimo įstaiga turi atgręžtinio reikalavimo teisę tik į nukentėjusio asmens realiai patirtos turtinės žalos atlyginimą, todėl rėmimasis tuo laikotarpiu aktualiu minimaliu mėnesio algos dydžiu, kuris neatitiko realių žuvusiosios gautų pajamų, neįrodo, kokio dydžio pagalbą buityje žuvusioji teikė ar galėjo teikti savo nedarbingai, pensinio amžiaus sulaukusiai motinai.

34. Ieškovui neįrodžius, kad žuvusioji teikė motinai O. K. išlaikymą ar jog O. K. dukros mirties dieną turėjo teisę gauti iš jos išlaikymą, taip pat neįrodžius kokią mirusiosios pajamų dalį O. K. turėjo teisę gauti, pripažįstama, jog atsakovės (draudimo bendrovės) ieškovui išmokėta 5 850 Eur suma, įvertinus tiek žuvusiosios, tiek jos motinos gautas mėnesio pajamas ir tai, kad jos negyveno kartu, nevedė bendro ūkio ir neprisidėjo prie viena kitos išlaikymo, laikytina labiau atitinkančią tą sumą, kurią žuvusioji A. L. galėjo skirti motinai, teikdama pagalbą buityje.

35. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad skaičiuojant O. K. dėl dukters mirties patirtą turtinę žalą būtina vadovautis VSDFV Vilniaus skyriaus ieškinyje minima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje buvo sprendžiamas socialinio draudimo įstaigų išmokėtų socialinio draudimo išmokų susigrąžinimo atgręžtinio reikalavimo teise iš dėl eismo įvykio atsakingo draudiko klausimas.

36. Kasacinio teismo konstatuota, kad vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taigi pagrindinis kriterijus, lemiantis jau išnagrinėtoje byloje priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo kaip precedento taikymą, yra esminės faktinės bylos aplinkybės, kurių buvimas lemia teisinių santykių kvalifikavimą ir atitinkamų teisės normų taikymą. Teismui konkrečioje nagrinėjamoje byloje nenustačius esminių jos faktinių aplinkybių, kitoje byloje priimto teismo sprendimo kaip precedento taikymas yra negalimas, nes tai neatitiktų teismo precedento taikymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 61 punktas; 2021 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-611/2021, 58 punktas).

37. Nagrinėjamu atveju ieškovo VSDFV Vilniaus skyriaus ieškinyje nurodytoje kasacinio teismo praktikoje dėl socialinio draudimo įstaigų išmokėtų išmokų susigrąžinimo atgręžtinio reikalavimo teise iš dėl eismo įvykio atsakingo draudiko buvo sprendžiami žalos dydžio nustatymo klausimai žuvus vienam iš sutuoktinių, t. y. bendrosios jungtinės nuosavybės turėtojų. Teisėjų kolegija pažymi, kad žalos apimtis ir dydis, žuvus vienam iš sutuoktinių, kurie gyveno kartu ir bendromis pajamomis prisidėjo prie bendro ūkio ir vienas kito išlaikymo, yra skaičiuojamas kitaip, nei žuvus pilnamečiam vaikui, kuris prisidėjo (galėjo prisidėti) prie nedarbingo ir paramos reikalingo vieno ar abiejų tėvų išlaikymo. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti apelianto argumentai, kad nustatant O. K. patirtą žalą ir jos dydį, būtina vadovautis teismų precedentais bylose, kurių ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos esminių faktinių aplinkybių.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

38. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, aptartą teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios socialinio draudimo išmoką apdraustajam mirus, žalos atlyginimą regreso tvarka reglamentuojančias CK ir kitų įstatymų normas bei kasacinio teismo praktiką, todėl atmetęs ieškinį priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti, remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo.

39. Šalys bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme jų faktą ir dydį pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl šios išlaidos nepriteisiamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.