Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (pranešėja), Leono Jachimavičiaus, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. B. ir atsakovo K. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-5001-151/2015, kurioje atnaujintas procesas civilinėje byloje Nr. L2-3728-540/2009 pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovui K. J., trečiajam asmeniui G. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

CPK 321 straipsnio 1 dalis pagrindine apeliacinio proceso forma laiko rašytinį procesą, o apeliacinės bylos nagrinėjimas žodine tvarka yra išimtinė forma (CPK 322 straipsnis). CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Atsakovas, paduodamas apeliacinį skundą, pareiškė prašymą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau nenurodė jokių tokį prašymą pagrindžiančių motyvų ir argumentų. Atsižvelgdama į tai, kolegija sprendžia, kad nėra jokios būtinybės bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsakovas nenurodė ir kolegija nenustatė, kad kokias nors konkrečias bylos aplinkybes reiktų papildomai aiškintis žodinio nagrinėjimo metu, šalių pateiktuose procesiniuose dokumentuose yra išsamiai išdėstytos bylos aplinkybės ir nurodyti argumentai dėl byloje pareikštų reikalavimų tenkinimo ar jų atmetimo, visi esminiai įrodymai, kuriais šalys grindė savo reikalavimus ir atsikirtimus, buvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o šalių (jų atstovų) paaiškinimai užfiksuoti teismo posėdžių protokoluose arba garso įrašuose. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepripažįsta būtinumo aiškintis bylos aplinkybes, bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis).

Dėl įrodymų vertinimo nustatant pinigų perdavimo faktą ir šios sutarties tinkamo aiškinimo (pagal atsakovo skundą)

Atsakovas teigia, kad pagal ginčo paskolos raštelį jis pinigų negavo, todėl paskolos santykiai tarp jo ir trečiojo asmens G. K. neatsirado, t. y. faktiškai teigia, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Pirmosios instancijos teismas tokią paskolos sutartį laikė sudaryta ir rėmėsi tuo, kad atsakovas tiek civilinės bylos, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu neginčijo, kad jis buvo pasiskolinęs 30 000 Lt, t. y. neginčijo pinigų gavimo fakto, tik teigė, kad skolinosi iš L. K. (trečiojo asmens sutuoktinės), o ne iš paties trečiojo asmens G. K. ir skolą L. K. yra gražinęs, nupirkdamas jai automobilį, padangų komplektą ir dviratį. Taigi, atsakovas faktiškai teigia, kad ginčo sandorio šalimi – paskolos davėju buvo ne trečiasis asmuo G. K., o L. K., o tai faktiškai reiškia, kad sandoris buvo apsimestinis vienos iš šalies – paskolos davėjo asmenyje, tačiau atsakovas nereiškė reikalavimo pripažinti šį sandorį negaliojančiu CK 1.87 straipsnio pagrindu. Taip pat byloje nenustatyti pagrindai ginčo sandorį pripažinti niekiniu dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, pats atsakovas taip pat nenurodo, kokioms konkrečioms įstatymo normoms prieštarauja paskolos raštelis, nors mano jį esant negaliojančiu. Todėl apeliacinio argumentai dėl ginčo sandorio negaliojimo atmestini, o vertintinos tik teismo išvados, pagrindžiančios, kad sandoris vis tik buvo sudarytas, t. y. pinigai atsakovui paskolos davėjo buvo perduoti.

Paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Taigi, tokio pobūdžio sutartys yra realinės ir paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Todėl paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą.

Paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paplitimą, nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis). CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas atitinka civiliniuose teisiniuose taikytiną protingo žmogaus standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2013). Atsižvelgiant į tai, kadangi atsakovo pasirašytas paskolos raštelis yra ne pas skolininką (atsakovą), leidžia teigti, kad paskolos teisiniai santykiai tarp paskolos davėjo (G. K.) ir paskolos gavėjo (atsakovo) egzistuoja, ir tai patvirtina, kad atsakovas prievolės paskolos davėjui (G. K.) nėra įvykdęs.

Paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje taip pat nurodyta, jog aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminologija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Dėl to teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs sutarties sąlygas „<...> pasiskolinau <...>“, „<...> skolinuosi <...>“, gali jomis remiantis konstatuoti paskolos sutarties sudarymo faktą.

Atsižvelgiant į tokią nurodytu klausimu suformuotą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismo išvada, jog paskolos sutartis buvo sudaryta, o pinigai G. K. buvo perduoti atsakovui, laikytina pagrįsta. Kaip jau nurodyta, tai pirmiausia patvirtina skolos dokumento buvimas pas skolintoją G. K., o vėliau pas teisių perėmėją R. B.. Be to, paskolos raštelyje panaudota terminologija ir išsireiškimai, kad „Aš K. J. <...> skolinuosi iš G. K. <...> 30 000 lt. Skolą įsipareigoju atiduoti iki š.m. 2008-07-31“ patvirtina įvykusį pinigų perdavimo faktą, nes nurodyta ne „pasiskolinsiu“ ateityje, o „skolinuosi“, tai reiškia dabar, be to, pareiga pagal šią sutartį nustatyta tik paskolos gavėjui, t. y. nėra nustatyta paskolos davėjo pareiga paskolinti, nustatytas konkretus paskolos dalykas, o atsakovo nurodytas įsipareigojimas skolą grąžinti iki tam tikros datos neabejotinai reiškia, kad pinigai buvo gauti.

Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Kai ginčas kyla dėl paskolos sutarties, kuri turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, ir ginčijama sutartis yra rašytinė paskolos sutartis, tai atsakovui teigiant, kad jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visomis CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Kai ginčas kyla dėl paskolos sutarties, kuri turi būti sudaryta rašytine forma, tačiau ginčijama sutartis nėra rašytinė paskolos sutartis ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkantis dokumentas, atsakovas, ginčydamas paskolos sutartį tuo pagrindu, kad pinigų ar daiktų jis faktiškai negavo arba gavo mažiau, negali remtis liudytojų parodymais, išskyrus atvejus, numatytus CK 1.93 straipsnio 6 dalyje, taip pat, kai paskolos sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju, arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių, (CK 6.875 straipsnio 2 dalis). Atsakovas nepateikė jokių patikimų įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis pinigų pagal ginčo sandorį negavo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo paaiškinimus, kad jis 30 000 Lt sumą skolinosi ne iš G. K., o L. K. ir kad juos skolinosi dantų taisymui, kadangi buvo nustatyta, jog odontologui buvo sumokėta 9 400 Lt, o paskolos rašteliu paskolinta kur kas didesnė pinigų suma – 30 000 Lt. Be to, atsakovas apklausiant jį nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje yra nurodęs, kad su L. K. dėl konkrečios paskolos sumos dantų taisymui nebuvo sutaręs, L. K. pati žymėjosi skolą ir 2008 m. liepos mėn. pasakė, kad jis skolingas 30 000 Lt, bei paprašė, kad skolos raštelį pasirašytų jos vyrui G. K. (baudžiamosios bylos Nr. 1-115-347/20014 t. 1, b. l. 32–35). Tačiau tokių atsakovo paaiškinimų nepagrįstumą patvirtina tai, kad jis su L. K. nesitarė dėl konkretaus paskolos dydžio, jos grąžinimo ir net nekontroliavo ir nesidomėjo, kokio konkretaus dydžio paskolą L. K. jam suteikė, o toks atsakovo elgesys neatitinka protingo ir apdairaus asmens elgesio standarto. Pažymėtina, kad ir mokėjimas už odontologo atsakovui suteiktas paslaugas buvo atliekamas vėliau nei buvo pasirašytas ginčo paskolos raštelis, t. y. 2008 m. gruodžio – 2009 m. birželio mėnesiais (baudžiamosios bylos Nr. 1-115-347/2014 t. 1, b. l. 66–69, 106–109). L. K. apklausta liudytoja baudžiamojoje byloje taip pat tvirtino buvus atskirą paskolą, teiktą atsakovui už stomatologo paslaugas, kurios dydis buvo apie 10 000 Lt (baudžiamosios bylos Nr. 1-115-347/20014 t. 1, b. l. 73–76). Kitokių įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad atsakovas pinigų iš G. K. pagal paskolos raštelį negavo, atsakovas nepateikė.

Atsižvelgiant į tai, šalių sudarytos paskolos sutarties sąlygos, jas vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teikia pagrindą spręsti, kad yra įrodytas paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo faktas (CPK 176, 177, 185 straipsniai), o atsakovas, remdamasis pinigų negavimo aplinkybe, jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija taip pat atmeta skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.193 straipsnį ir netinkamai aiškino sutartį bei netinkamai vertino surinktus įrodymus.

Dėl pinigų grąžinimo L. K. fakto nustatymo ir tinkamo prievolės įvykdymo (pagal atsakovo skundą)

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje yra nustatyta aplinkybė, kad G. K., kreipdamasis į teismą dėl 30 000 Lt priteisimo, nežinojo, kad skola L. K. jau buvo grąžinta, todėl, apelianto nuomone, šios aplinkybės nebereikia įrodinėti CPK 182 straipsnio pagrindu. Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 14 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-115-347/2014 (t. 1 b. l. 66–71) yra nurodyta, kad byloje nėra surinkta jokių objektyvių, neginčijamų įrodymų, kad kaltinamasis G. K., kreipdamasis į teismą dėl paskolos priteisimo, žinojo apie paskolos grąžinimą tuometinei sutuoktinei L. K., jog jis sutiko su tokiu atsiskaitymo būdu (paskolos raštelyje tokia galimybė neaptarta) ir tyčia, siekdamas apgaule įgyti svetimą turtą, kreipėsi į teismą. Pirmiausia, tokia išvada nuosprendyje jokiu būdu nereiškia, jog jame buvo nustatytas skolos grąžinimo faktas, be to, ir pats teismas išreiškė abejonę dėl tokio prievolės įvykdymo tinkamumo, todėl jau vien iš šios išvados turinio negalima pripažinti pinigų grąžinimo faktą esant nustatytu. Tačiau tokia teismo išvada nuosprendyje ir nelaikytina prejudiciniu faktu CPK 182 straipsnio 3 punkto pagrindu. Šioje teisės normoje nustatyta, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Tačiau šiuo atveju G. K. nusikalstami veiksmai nebuvo nustatyti, priešingai, jis buvo išteisintas, o nesant nusikalstamų veiksmų nebuvo konstatuotos ir jų pasekmės, kurios galėtų būti prejudiciniu faktu šioje byloje. Atsakovo nurodytų liudytojų E. K., S. J., G. E. G., L. K. parodymai baudžiamojoje byloje, kuriais remdamasis, atsakovas tvirtina, kad 30 000 Lt skolą jis grąžino L. K., nupirkdamas jai automobilį, kurį L. K. prašymu įformino G. E. G. vardu, padangų komplektą ir dviratį, nepatvirtina paskolos grąžinimo būtent pagal ginčo sandorį, sudarytą su kitu asmeniu G. K.. Pirmiausia, kaip nustatyta, galėjo būti kiti paskoliniai santykiai su L. K., be to, L. K. nepripažino, kad atsakovas jai nupirko automobilį už savo, o ne už jos ar kitos įmonės lėšas, kaip ji yra teigusi. Be to, nustačius, kad paskola pagal paskolos raštelį buvo suteikta G. K., skolininko elgesys gera valia grąžinant skolą kitam asmeniui neatitinka protingo ir apdairaus asmens elgesio reikalavimų. CK 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad atsakovas nesikreipė į trečiąjį asmenį G. K. ir jo neinformavo, kad jis skolą grąžino ne jam, o sutuoktinei. CK 6.44 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolė turi būti įvykdyta kreditoriui arba jo atstovui, taip pat kreditoriaus paskirtam asmeniui arba asmeniui, kuris įstatymų ar teismo yra įpareigotas priimti prievolės įvykdymą, 2 dalyje – kad prievolės įvykdymas asmeniui, neturinčiam teisės priimti jos įvykdymą, laikomas tinkamu prievolės įvykdymu, jeigu kreditorius patvirtina tokį įvykdymą arba faktiškai gauna visą įvykdymą iš to asmens. Todėl teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad atsakovas ginčo paskolos nėra gražinęs, nors paskolos gavėjui remiantis aplinkybe, kad jis paskolą grąžino, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga tenka būtent jam. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad paskolos sutarties atveju svarbu tai, jog tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-463-2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009; kt.). Atsakovas leistinų rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis paskolą yra grąžinęs paskolos davėjui, byloje nepateikė.

Dėl šių aplinkybių atmestini ir atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos nenustatė teisiškai reikšmingos aplinkybės, kas buvo kreditorius – L. K. ar G. K. ir kam atsakovas turėjo įvykdyti prievolę. Pirmosios instancijos teismas būtent ir nustatė, kad pagal paskolos raštelį kreditoriumi, t. y. paskolos davėju buvo G. K. ir pagrįstai sprendė, kad būtent jam turėjo būti įvykdyta prievolė pagal šią paskolos sutartį.

Dėl reikalavimo perleidimo sutarties teisinių padarinių (pagal atsakovo apeliacinį skundą)

Apelianto tvirtinimu, reikalavimo perleidimo sutartis, kuria G. K. reikalavimo teisę į atsakovą perleido R. B., yra niekinė ir prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Nurodo, kad jam nebuvo pranešta apie reikalavimo teisės perleidimą, todėl toks perleidimas nesukūrė jam teisinių padarinių, o R. B. neturėjo teisės reikšti tokio reikalavimo atsakovui. Be to, G. K. perleido reikalavimą, kuris neatitiko įmanomumo reikalavimo, kadangi pradinis kreditorius G. K. pats neturėjo reikalavimo teisės, nes nenustatytas pinigų perdavimo ir sutarties sudarymo faktas. Kadangi apeliacinės instancijos teismas jau nustatė, kad vis tik ginčo paskolos sutartis tarp trečiojo asmens G. K. ir atsakovo buvo sudaryta, o tai reiškia paskolos dalykas perduotas, todėl visiškai nepagrįsti apelianto argumentai, kad reikalavimo perleidimo sutartis yra negaliojanti, nes draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas (CK 6.102 straipsnio 1 dalis).

Neabejotina, jog reikalavimo perleidimo sandoris teisinius padarinius skolininkui sukuria tik tinkamai jam apie sandorį pranešus. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Taigi, prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką. Atsakovas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad reikalavimo perleidimo sutarties kopiją gavo 2015-03-10, todėl nuo šio momento buvo informuotas apie reikalavimo perleidimą ir kreditoriaus teises perėmusi R. B., atnaujinus procesą byloje, nuo 2015-03-12 pagrįstai pareiškė ieškinį atsakovui (t. 1, b. l. 117–119). Pažymėtina, kad CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo paskirtis yra apsaugoti skolininko interesus, kad jis žinotų, kam priklauso vykdytina prievolė, ir išvengtų ginčo dėl dvigubo apmokėjimo. Pranešimas skolininkui apie reikalavimo perleidimą ne visada yra reikalavimas įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui. Toks pranešimas yra informacija apie reikalavimo perleidimo faktą, o naujojo kreditoriaus reikalavimas įvykdyti jam prievolę gali būti pateikiamas tiek kartu su pranešimu, tiek vėliau. Kiekvienu atveju naujasis kreditorius, pateikdamas reikalavimą skolininkui, privalo pateikti reikalavimo perleidimo sutartį (CK 6.109 straipsnio 7 dalis). Todėl atsakovo teisės perleidus reikalavimą ir pareikalavus jo įvykdymo nebuvo pažeistos, ir nurodyti apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo pripažinti reikalavimo perleidimo sutartį niekine.

Dėl reikalavimo perleidimo sutartimi perleistos reikalavimo teisės pobūdžio ir jo apimties, bei ieškinio tenkinimo iš dalies (pagal ieškovės apeliacinį skundą)

Kaip jau nurodyta, pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino iš dalies, t. y. jį patenkino ½ dalimi, kadangi teismas nustatė, kad paskola buvo suteikta iš G. K. ir L. K. santuokoje įgyto turto, o remiantis įstatyme nustatyta prezumpcija sutuoktinių turto dalys yra lygios, be to, G. K. pripažino, jog jis po L. K. mirties jos turto nepriėmė. Tačiau šios aplinkybės nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalyku, kadangi ginčas vyko dėl trečiajam asmeniui G. K. (vėliau teises perėmusiai ieškovei R. B.) priklausiusios reikalavimo teisės pagal paskolos raštelį ir skolos priteisimo. Būtent šioje apimtyje teismas turėjo ir galėjo spręsti ginčą, todėl padarydamas išvadas, kad paskola yra bendras trečiojo asmens G. K. ir jo sutuoktinės L. K. turtas, ir atmesdamas ieškinio dalį dėl reikalavimo teisės į ½ likusios paskolos dalį, kaip L. K. palikimą, teismas iš esmės viršijo byloje pareikštus reikalavimus, kas yra draudžiama (CPK 265 straipsnio 2 dalis). CK 3.87 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu, o CK 3.117 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad vienam sutuoktiniui mirus, jo dalis iš bendro turto yra paveldima pagal šio kodekso penktosios knygos normų nustatytas taisykles. Kadangi L. K. yra mirusi, būtent jos turto paveldėtojai galėtų pretenduoti į palikėjai priklausiusią turtinės teisės dalį. Byloje nebuvo pareikšta reikalavimo dėl sutuoktinei L. K. priklausiusios turto dalies nustatymo, ši teisė nebuvo padalinta ir tarp sutuoktinių, L. K. dar esant gyvai. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-386-151/2012 pagal ieškovo G. K. ieškinį atsakovei L. K. dėl santuokos nutraukimo ir turto padalinimo 2012 m. spalio 17 d. nutartimi buvo nutraukta, mirus L. K.. Pažymėtina, kad nesant reikalavimo dėl L. K. priklausiusios turtinės teisės dalies, nebuvo ginčijama paskolos sutartis ir reikalavimo teisės perleidimo sutartis, kurios nustato skolos dydį – 30 000 Lt. Teismo nustatytos aplinkybės, tenkinant ieškinį iš dalies, t. y. paskolos lėšų kilmė ir pobūdis nebuvo šalių įrodinėjimo dalyku, nes nebuvo susijusios su pareikštu reikalavimu, todėl teismas šias aplinkybes faktiškai nustatė tik savo iniciatyva, tuo pačių pažeisdamas šalių teises ir pareigas tam tikroms aplinkybėms, kuriomis grindžiami reikalavimai ar atsikirtimai, pagrįsti teikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai teismas, nagrinėdamas bylą pagal byloje pareikštą reikalavimą dėl skolos priteisimo, ir nustatęs, kad paskola buvo suteikta iš bendrų santuokoje gyvenusių trečiojo asmens G. K. ir jo sutuoktinės L. K. lėšų, bei remdamasis įstatyme nustatyta sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės ir sutuoktinių lygių dalių prezumpcija (CK 387 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.117 straipsnio 1 dalis), nustatęs, kad ši reikalavimo teisė sutuoktiniams priklausė lygiomis dalimis, viršijo byloje pareikštus reikalavimus ir todėl neabejotinai nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų – L. K. įpėdinių ir galimai jos kreditorių teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Tačiau, kadangi tai pripažinta byloje pareikštų reikalavimų viršijimu, nurodyti pirmosios instancijos teismo argumentai, grindžiant ieškinio patenkinimą iš dalies, pripažintini nepagrįstais, neteikiančiais pagrindo ieškinį patenkinti iš dalies. Nurodytas procesinės teisės normos pažeidimas (CPK 265 straipsnio 2 dalies pažeidimas) turėjo įtakos neteisingam bylos išsprendimui, todėl sprendimas keistinas ieškinį patenkinant pareikšto reikalavimo apimtyje (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas), juolab, kad nei paskolos raštelis, nei reikalavimo teisės perleidimo sutartis dėl 30 000 Lt skolos nėra nuginčyti. Tai neužkerta kelio sutuoktinės L. K. turto paveldėtojams ir galimai jos kreditoriams kreiptis su atskiru ieškiniu, nustatant palikėjai L. K. priklausiusią turto dalį ar ginčijant paskolos ir reikalavimo teisės perleidimo sutartis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme

Tenkinus ieškovės apeliacinį skundą ir nutarus pakeisti teismo sprendimą, keistinas ir bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymas tarp šalių, remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė trečiajam asmeniui jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, kadangi tokio prašymo trečiasis asmuo G. K. nebuvo pareiškęs, be to, naujoji kreditorė įgijo teisę į reikalavimo patenkinimą su visomis papildomomis teisėmis. Šie ieškovės argumentai atmestini, kadangi trečiasis asmuo G. K., pateikdamas pareiškimą dėl įsakymo išdavimo buvo suformulavęs prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro jo sumokėtas žyminis mokestis 225 Lt (65,16 Eur) ir atstovavimo išlaidos 121 Lt ( 35,04 Eur), iš viso 100,20 Eur (t., b. l. 1–3). Kadangi tai yra šalies procesinės išlaidos, kurios nelaikytinos perleisto reikalavimo teisės dalimi, nes jos nenurodytos reikalavimą pagrindžiančiuose dokumentuose (paskolos raštelyje ir reikalavimo perleidimo sutartyje), todėl negali būti laikomos papildomu reikalavimu CK 6.101 straipsnio 2 dalies prasme. Todėl šios išlaidos iš atsakovo priteistinos trečiajam asmeniui G. K..

Ieškovė taip pat ginčija teismo išvadą, jog buvo nepilnai sumokėtas žyminis mokestis už ieškinį. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad trūksta sumokėto žyminio mokesčio 16,30 Eur sumai, kadangi ieškinys turėjo būti apmokėtas 211,79 Eur, o ieškovė sumokėjo 195,49 Eur. Tačiau ieškinio kaina buvo 8 688,60 Eur, todėl mokėtinas žyminis mokestis 260,66 Eur. Kadangi paduodant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo buvo sumokėtas 65,16 Eur žyminis mokestis, ieškovė R. B. papildomai sumokėjo 130,33 Eur mokestį, t. y. 75 % mokėtino žyminio mokesčio, kadangi ieškinį pateikė elektroninio ryšio priemonėmis (CPK 80 straipsnio 7 dalis), o CPK 434 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismui išdavus įsakymą skolininkas pareiškia prieštaravimus ir kreditorius pateikia ieškinį bendra tvarka, šio straipsnio 1 dalyje numatytas žyminis mokestis įskaitomas į sumokamą už ieškinį žyminio mokesčio sumą, todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl trūkstamos žyminio mokesčio dalies yra nepagrįsta. Ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovo ieškovei priteistinos visos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos: 130,33 Eur žyminio mokesčio išlaidos (t. 1, b. l.131) ir atstovavimo išlaidos pirmosios instancijos teisme – 600 Eur (t. 2, b. l. 5–6), iš viso 730,33 Eur.

Kadangi išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka tenkinamas ieškovės apeliacinis skundas, todėl jai iš atsakovo priteistinos žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidos – 98 Eur (t. 2, b. l. 55). Iš atsakovo taip pat priteistinos valstybei procesinių dokumentų siuntimo išlaidos pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, t. y. 11 Eur – pirmosios instancijos teisme ir 10,75 – apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 72).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimą ir jį išdėstyti taip:

Ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo K. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 8 688,60 Eur skolą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 8688,60 Eur sumą nuo bylos iškėlimo dienos (2009-11-18) iki visiškos prievolės įvykdymo ir 730,33 Eur. bylinėjimosi išlaidas.

Įpareigoti antstolę S. V. grąžinti vykdomąjį dokumentą išduotą Kauno rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. L2-3728-540/2009.

Priteisti iš atsakovo K. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui G. K. (duomenys neskelbtini) 100,20 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš atsakovo K. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 11 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas valstybei (išieškotojas: Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, į. k. 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT24 7300 0101 1239 4300, bankas Swedbank, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).

Priteisti iš atsakovo K. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 98 Eur žyminio mokesčio išlaidas apeliacinės instancijos teisme, o valstybei – 10,75 Eur procesinių dokumentų siuntimo apeliacinėje instancijoje išlaidas.