Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Gintaro Godos ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 15 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu V. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą keturiolikos metų laisvės atėmimu. Iš V. T. nukentėjusiojo D. G. naudai priteista 17 768,14 Lt turtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiųjų J. S., G. G. ir D. G. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis pakeista: priteista iš nuteistojo V. T. nukentėjusiesiems J. G. ir D. G. po 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro ir nukentėjusiųjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T. nuteistas už tai, kad 1995 m. spalio 7 d., apie 2.00 val., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), po to, kai jam paskambinusi telefonu O. Š. pranešė, jog pas ją yra atvažiavęs Da. G., dėl savanaudiškų paskatų – siekdamas išvengti skolos grąžinimo Da. G., turėdamas tikslą nužudyti, tyčia sudavė svarmeniu ne mažiau kaip vieną smūgį Da. G. į galvą. Šiais veiksmais V. T. tyčia, dėl savanaudiškų paskatų nužudė Da. G.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. T. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė ne į visus esminius apeliacinio skundo argumentus. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai naujasis baudžiamasis įstatymas sumažina minimalią atitinkamos bausmės ribą ir kartu padidina maksimalią (toks atvejis yra nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje), negalima vienareikšmiškai spręsti, ar naujasis įstatymas yra švelninantis baudžiamumą, ar jį griežtinantis. Šis klausimas gali būti išspręstas tik priimant nuosprendį, atsižvelgus į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui. Jeigu atsižvelgus į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes kaltininkui gali būti paskirta bausmė arčiau minimalios naujojo įstatymo sankcijoje numatytos ribos, šis įstatymas turi grįžtamąją galią. Pirmosios instancijos teismas nusprendė taikyti bausmę, kuri viršija įstatymo sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, vadinasi, sankcijos mediana buvo svarbi skiriant bausmę už nužudymą dėl savanaudiškų paskatų. 1961 m. BK 105 straipsnio sankcijos mediana yra 11,5, 2000 m. BK 129 straipsnio sankcijos mediana yra 12,5. Anot kasatoriaus, jis nusikaltimą padarė 1995 m. spalio 7 d., pirmosios instancijos teismas nuosprendį priėmė 2011 m. gegužės 5 d., praėjus daugiau nei 15 metų, t. y. suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Lietuvos apeliacinis teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 332 straipsnio 3 dalies nuostatas, visiškai apie senaties taikymą savo procesiniame sprendime nepasisakė.

Lietuvos apeliaciniame teisme konstatuota, kad nusikaltimo padarymo metu galiojusio 1961 m. baudžiamojo įstatymo 49 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, jog senaties eiga sustoja, jei nusikaltimą padaręs asmuo pasislepia nuo tardymo ar teismo. Šioje dalyje nustatyta ir išimtis, kad toks asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jei nuo to laiko, kai jis padarė nusikaltimą, praėjo penkiolika metų ir senaties eiga nenutrūko dėl naujo nusikaltimo padarymo. Nusikaltimą V. T. padarė 1995 m. spalio 7 d., t. y. praėjus daugiau nei penkiolikai metų. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl galimybės taikyti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatį. Asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką iki 2003 m. gegužės 1 d., nuosprendžio priėmimo senatis nustatoma pagal to Baudžiamojo kodekso nuostatas, pagal kurį buvo kvalifikuota kaltininko veika. Tačiau, anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas jo veikas kvalifikavo ne pagal švelnesnį 1961 m. baudžiamąjį įstatymą, o pritaikė griežtesnį – 2000 m. BK. Baigiamojoje kalboje buvo nurodyta, kad panašias aplinkybes yra nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206/2012), pakeitęs Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 25 d. nuosprendį, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatas, apie tai nutartyje visai nepasisakė.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 20 straipsnio 1 dalį, nes prašymai pridėti papildomą medžiagą – liudytojų paaiškinimus nepagrįstai netenkinti. Apeliacinės instancijos teismas prašymus atmetė, dar nebaigęs tirti byloje esančių įrodymų, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 10 straipsnio 2 dalį, 48 straipsnio 6 dalį, Advokatūros įstatymo 44 straipsnį. Atsisakymas prie bylos pridėti V. T. charakteristikas taip pat, kasatoriaus nuomone, pažeidė jo teisę į teisminę gynybą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107/2005, 2K-138/2005).

Taip pat nuteistasis V. T. pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kokie turtiniai santykiai siejo kasatorių ir nužudytąjį Da. G. Savanaudiškus motyvus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atskleidė netinkamai. Visų byloje esančių aplinkybių visuma rodo, kad V. T. nusikaltimą padarė ne iš anksto apgalvojęs, o spontaniškai.

Anot kasatoriaus, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. nutartyje nenurodytos apelianto ginčijamos bylos aplinkybės ir nė vienas byloje dalyvavusio asmens prašymas. Nepagrįstai nebuvo apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynėjui leidžiama perskaityti raštu paruoštų motyvų dėl kiekvieno liudytojo apklausos tikslingumo, tačiau advokato raštu išdėstytus prašymus buvo leista pridėti prie baudžiamosios bylos. Taip buvo pažeistos BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatos. Taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pirmininkė nesuteikė galimybės perskaityti prašymą dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo, taip pažeidžiant BPK 241 straipsnio 2 dalį.

Nuteistasis V. T., be to, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, vadovaudamasis kasacine nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-70/2011 (šioje civilinėje byloje egzistuoja išimtinė aplinkybė – žalos padarymo pagrindas – nusikaltimas žmoniškumui, kurios atveju baudžiamosios teisės normos turi atgalinio veikimo galią, taigi precedento galios šis teismo sprendimas negali turėti, nes skiriasi faktinės aplinkybės, palyginus su byla, kurioje V. T. priimtas apkaltinamasis nuosprendis), priteisė nukentėjusiesiems neturtinės žalos atlyginimą. Lietuvos apeliacinis teismas, ignoruodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. patvirtintą Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgą ir pagal joje nustatytus kriterijus formuojamą praktiką, pritaikė 2000 m. Civilinio kodekso nuostatas, kurios nusikaltimo padarymo metu dar negaliojo. Šioje apžvalgoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, konstatavo, kad siekiant teisingai pritaikyti įstatymą, reikia žinoti teisės normas, nustatančias jų galiojimą laiko atžvilgiu. Paprastai teisės aktas taikomas tik tiems visuomeniniams santykiams, kurie atsiranda teisės aktui įsigaliojus, o santykiams, kurie atsirado iki teisės akto įsigaliojimo, taikomos anksčiau galiojusios teisės akto taisyklės. Civilinis įstatymas neturi atgalinio veikimo galios (CK 1.7 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje Nr. 2K-722/2007 nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta ne asmens teisė gauti žalos atlyginimą, o įstatymus leidžiančio valstybės organo pareiga įstatymu reglamentuoti asmeniui padarytos materialinės ir moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą; 2000 m. Civilinio kodekso nuostatos dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo dėl 2000 m. rugpjūčio 7 d. padaryto nusikaltimo negali būti taikomos. Tai atitinka 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnio turinį, kuriame nurodoma, kad kodekse nustatytos taisyklės dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomos tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurių faktinis pagrindas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, vadovaudamasis 2000 m. CK nuostatomis, turėjo atsižvelgti į veikos padarinius, žalą padariusio asmens kaltę, turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tai reiškia, kad teismo sprendime nepakanka vien formalaus neturtinės žalos dydžio kriterijų nurodymo: jie turi būti išnagrinėti, įvertinant kiekvieno atskiro kriterijaus ir jų visumos reikšmę konkrečiam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti. Apeliacinės instancijos teismo nebuvo vertinta nuteistojo turtinė padėtis, neatskleistas kitų įstatyme nurodytų kriterijų turinys. Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį atmetė tuo pagrindu, kad veikos padarymo metu negaliojo neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančios civilinės teisės normos, o apeliacinės instancijos teismas neturinčias atgalinio veikimo galios normas vis tiek taikė, taip buvo apribota nuteistojo teisė pareikšti reikalavimą taikyti ieškinio senatį (pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo).

Nuteistojo V. T. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl padarytos veikos kvalifikavimo atsižvelgiant į BK 3 straipsnio nuostatas bei apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties

Kasatorius teigia, kad teismai, priimdami nuosprendį ir skirdami bausmę, turėjo taikyti 1961 m. BK 105 straipsnio nuostatas bei patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatį ir bylą nutraukti. Kolegija pažymi, kad remiantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi kasacine tvarka apskųsti nuosprendį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad kasatorius šių klausimų apeliacine tvarka neskundė, todėl teisėjų kolegija neįpareigota tokių kasacinio skundo motyvų nagrinėti. Tačiau kolegija nutarė pasisakyti dėl kasaciniame skunde iškeltų teiginių dėl BK 3 ir 95 straipsnių nuostatų taikymo.

Nusikaltimas padarytas 1995 m. spalio 7 d., jo padarymo metu už padarytą veiką baudžiamąją atsakomybę numatė 1961 m. BK 105 straipsnis (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo redakcija). Už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis įstatymas numatė laisvės atėmimą nuo aštuonerių iki penkiolikos metų arba mirties bausmę. 1998 m. gruodžio 21 d. įstatymu mirties bausmė buvo panaikinta ir vietoje jos įstatymo buvo numatytas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Kadangi laisvės atėmimas iki gyvos galvos kaip alternatyva laisvės atėmimui numatyta ir 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje, baudžiamieji įstatymai lyginami tik laisvės atėmimo bausmės atžvilgiu.

Pagal BK 3 straipsnio 1 dalį (1961 m. BK 7 straipsnio 1 dalį) veikos nusikalstamumą ir baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs veikos padarymo metu. Tuo tarpu BK 3 straipsnio 2 dalis (1961 m. BK 7 straipsnio 2 dalis) numato, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalis už nužudymą dėl savanaudiškų paskatų numatė laisvės atėmimą nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Kadangi vėliau BK 129 straipsnio 2 dalies sankcija buvo keista griežtinant bausmes, teismas pritaikė BK 129 straipsnio pradinę, būtent 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakciją. Palyginus nusikaltimo padarymo metu galiojusią ir 1998 m. gruodžio 21 d. įstatymu pakeistą BK 105 straipsnio redakciją ir 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymų redakciją matyti, kad naujasis įstatymas yra prieštaringas. Švelninama bausmės minimali riba, kartu griežtinant maksimalią laisvės atėmimo bausmės trukmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2002 m. gruodžio 20 d. Nr. 38 nutarime „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ 15 punkte išaiškino, kad tais atvejais, kai naujasis baudžiamasis įstatymas sumažina minimalią atitinkamos bausmės ribą ir kartu padidina maksimalią (pavyzdžiui, 1999 m. lapkričio 25 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 8¹, 79, 80, 85, 201¹, 203¹, 212, 213¹, 225, 229, 230, 230¹, 231, 232¹, 232⁴, 234, 236, 237, 239, 243, 246, 251, 253, 254, 256, 260, 264, 271, 274, 275, 278, 280, 281, 291, 292, 293, 296, 309, 310, 314, 315, 316, 320, 321, 323, 326¹, 326², 328, 329² straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu BK 274 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimali riba sumažinta nuo trejų iki vienerių metų, o maksimali riba padidinta nuo aštuonerių iki dešimties metų), negalima išsyk vienareikšmiškai pasakyti, ar naujasis įstatymas yra švelninantis baudžiamumą ar jį griežtinantis. Šis klausimas gali būti išspręstas tik priimant nuosprendį arba nutartį, atsižvelgus į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui. Jeigu atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, jam gali būti paskirta bausmė arčiau minimalios naujojo įstatymo sankcijoje numatytos ribos, šis įstatymas kaltininkui yra švelnesnis, taigi, remiantis BK 7 straipsnio 2 dalimi, veika kvalifikuojama ir bausmė skiriama būtent pagal šį įstatymą. Jeigu atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, kaltininkui gali būti paskirta bausmė, didesnė, negu senajame įstatyme numatyta maksimali jos riba, naujasis įstatymas kaltininkui yra griežtesnis, taigi pagal BK 7 straipsnio 3 dalį jis neturi grįžtamosios galios. Tokiu atveju veika kvalifikuojama ir bausmė skiriama pagal įstatymą, galiojusį veikos padarymo metu. Kadangi BK 129 straipsnio 2 dalyje numatyta minimali bausmė yra švelnesnė, negu 1961 m. BK 105 straipsnyje numatyta minimali bausmė, o kasatoriui apylinkės teismo nuosprendžiu buvo paskirta keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmė yra švelnesnė, negu senojo įstatymo numatyta maksimali riba, t. y. penkiolika metų, kolegija laiko, kad nėra pagrindo veiką perkvalifikuoti pagal nusikaltimo metu galiojusį 1961 m. BK 105 straipsnį. Baudžiamasis įstatymas būtų pritaikytas netinkamai ir dėl to iškiltų padarytos veikos perkvalifikavimo klausimas tik tuo atveju, jei kasatoriui pagal BK 129 straipsnio 2 dalį teismai būtų paskyrę laisvės atėmimo bausmę, viršijančią penkiolikos metų terminą.

Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties nuostatų taikymo pažymėtina, kad 2000 m. BK 95 straipsnio 1 dalies f punktas (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) numatė dvidešimties metų senaties terminą, padarius nusikaltimą, susijusį su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu. Taigi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo dieną šis terminas nebuvo suėjęs. Pažymėtina, kad 1961 m. BK 49 straipsnis formaliai numatė trumpesnį penkiolikos metų senaties terminą. Tačiau skirtingai negu 2000 m. BK 95 straipsnis, 1961 m. BK 49 straipsnis nenumatė privalomo senaties taikymo suėjus penkiolikos metų terminui. Dėl nusikaltimų, už kuriuos numatyta mirties bausmė arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos, suėjus senaties terminams senatis netaikoma automatiškai. Senaties taikymo klausimas paliekamas spręsti teismui. Kolegija laiko, kad esant byloje nustatytoms aplinkybėms senatis kasatoriui neturėtų būti taikoma. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, laikytina, kad kasatoriui kaip asmeniui, nuteistam už nusikaltimą, už kurį numatyta mirties arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, 1961 m. BK 49 straipsnio nuostatos, palyginus su 2000 m. BK 95 straipsnio nuostatomis, nėra švelnesnės. Kvalifikavus veiką pagal 2000 m. BK specialiosios dalies straipsnį, taikomos 2000 m. BK 95 straipsnio nuostatos dėl senaties.

Kasatorius teigia, kad Lietuvos apeliacinis teismas, pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatas, visiškai apie senaties taikymą savo procesiniame sprendime nepasisakė. Kolegija sutinka su šiuo kasatoriaus argumentu ir laiko tai baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimu, tačiau šis pažeidimas nėra pagrindas bylą grąžinti pakartotinam apeliaciniam nagrinėjimui, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio argumento, kuris keliamas ir kasaciniame skunde, ištaiso šį apeliacinio teismo trūkumą.

Dėl savanaudiškų paskatų inkriminavimo

Nužudymas dėl savanaudiškų paskatų inkriminuojamas tada, kai kaltininkas nužudo kitą žmogų siekdamas turtinės naudos: įgyti turto, teisę į turtą ar išvengti turtinės prievolės sau arba kitiems asmenims. Nusikaltimo kvalifikavimui neturi įtakos tai, kad kaltininkas realiai turtinės naudos negavo. Savanaudiškos paskatos turi susiformuoti iki nužudymo pradžios arba kilti kėsinimosi metu. Priešingu atveju asmeniui negali būti inkriminuojamas BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas.

Kasatorius skunde ginčija savanaudiškų motyvų buvimą. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas liudytojų (J. S., G. G., V. B., V. Ž., J. Š., L. S., P. G., R. G. , liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas Nr. 1), taip pat veikos padarymo metu įvykio vietoje buvusios O. Š. parodymus, paneigė V. T. keltą versiją dėl veikos padarymo esant kitokiems nei savanaudiški motyvams, pripažino prieš nusikalstamos veikos padarymą tarp V. T. ir Da. G. buvus paskolinių santykių. Nustatyta, kad V. T. buvo Da. G. skolingas apie 5000 JAV dolerių. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo motyvais, pagrįstai pažymėjo, kad nužudymą kvalifikuojanti faktinė aplinkybė – savanaudiškos paskatos – tinkamai nustatyta. Smurtinių veiksmų dėl neva nepagarbaus Da. G. elgesio su V. T. sugyventine O. Š., (šiam su kitu asmeniu iš V. T. nuomojamo buto išnešus daiktus, tačiau apie šią aplinkybę V. T. veikos padarymo metu nežinojus), versijos apeliacinės instancijos teismo buvo paneigtos, pabrėžiant, kad tiek Da. G., tiek V. T. 5000 JAV dolerių suprato kaip skolą, kurią kasatorius turėjo grąžinti Da. G. V. T. nužudė Da. G. suprasdamas, kad tokiu būdu išvengs savo turtinės prievolės pastarajam. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai nustatė šį nusikaltimą kvalifikuojantį požymį.

Dėl teisės į gynybą užtikrinimo byloje

Kasaciniame skunde nuteistasis V. T. teigia, kad jam buvo suvaržyta teisė į gynybą, atsisakius tenkinti šio prašymus pridėti papildomą medžiagą prie bylos, atnaujinti įrodymų tyrimą. Prašymas papildomai apklausti liudytojus apie jų jau proceso metu duotus parodymus, taip pat atnaujinti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme pagrįstai buvo atmesti, nes tai nepagrįstai užtęstų bylos nagrinėjimą. Toks teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisės į gynybą pažeidimas.

Pažymėtina, kad įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme, vadovaujantis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, buvo atliekamas, siekiant išsiaiškinti vietą, kurioje nuteistasis V. T. paslėpė nužudytojo Da. G. kūną, tačiau jis buvo nerezultatyvus. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų esmę apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų). Teismų praktikoje laikoma, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-29/2007, 2K-109/2009, 2K-516/2011 ir kt.). Esant pakankamai įrodymų visumai, neabejotinai patvirtinančiai nuteistojo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą, apeliacinės instancijos teismas atnaujinti įrodymų tyrimo ar plėsti jo ribas (tenkinant proceso metu pateiktus prašymus) neturėjo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma yra pakankama daryti išvadas dėl V. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, padarymo.

Dėl civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiesiems

BPK 109 straipsnis nustato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojęs 1961 m. BPK nenumatė nuostatų dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėtina ir tai, kad nors BPK 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso tvarką nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, galiojantis proceso veiksmų atlikimo metu, spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimą teismai vadovaujasi CK 6.250 straipsniu, 6.251 straipsnio 2 dalimi, kitomis CK normomis, atsižvelgdami į teismų praktiką.

Nuteistasis V. T. nusikalstamą veiką – kvalifikuotą nužudymą – padarė 1995 m. spalio 7 d., t. y. galiojant 1961 m. Baudžiamojo proceso kodeksui ir 1964 m. Civiliniam kodeksui. Nors nusikaltimo padarymo metu galioję BPK ir CK tiesiogiai nenumatė nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, sutiktina su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais argumentais dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiesiems. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriame buvo aiškintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostatos ir pripažinta, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas. Įtvirtinant šį konstitucinį principą, siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. nutarimas). Šis konstitucinis principas (būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą) neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą, įstatymuose turi būti užtikrintas realus pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimas, kuris turi būti derinamas su kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga, taip pat Konstitucijoje garantuojama asmens teise į neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinanti asmens teisę į jam padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo priemones (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Pagal Konstituciją asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas. Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, be kita ko, moralinę, negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-70/2011). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimą vien tai, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių laiku nesureguliuoja teisiškai arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai, nereiškia, kad teismai negali ir neturi vykdyti teisingumo. Tokiais atvejais nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ir taikyti teisę (be kita ko, naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją). Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju pirmiausia tiesiogiai taikė Konstituciją ir rėmėsi kasaciniame skunde nurodytu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos precedentu. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šia nutartimi, atsižvelgdamas ne į teisinio ginčo pobūdį, bet į neturtinės žalos kaip tokios priteisimo galimybę. Taip pat teismas išsamiai įvertino neturtinės žalos dydį, atsižvelgdamas į neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo kriterijus, analizuodamas teismų praktiką panašaus pobūdžio baudžiamosiose bylose.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. T. kasacinį skundą atmesti.