- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-26
- Bylos Nr.
- 2A-32-567/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Dalia Višinskienė, Neringa Švedienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija“
- Trečiasis asmuo
- D. J.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2403-465/2009 pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui D. J. dėl skolos už suvartotą šilumos energiją ir karštą vandenį priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ 2008-12-18 pateikė ieškinį, prašydamas priteisti 3054,60 Lt skolos bei 5 % dydžio metines palūkanas nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, bei 682 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad ieškovas tiekė šilumos energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Už laikotarpį nuo 2006-10-01 iki 2008-09-30 už šildymo paslaugas susidarė 3054,60 Lt įsiskolinimas. Butas nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Atsakovas 2008-10-14 raštu Nr. A51-22442-(25.1-ŪK1) „Dėl pretenzijų atmetimo“ atsisakė atsiskaityti su ieškovu už suteiktas paslaugas. Pagal Šilumos ūkio įstatymą, Ūkio ministro įsakymu Nr. 4-289 patvirtintas Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas ir pagal susiformavusią teismų praktiką šilumos vartotoju, turinčiu pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju už suvartotą šilumos energiją, yra laikomas ne faktiškai daugiabučio namo buto ar kitomis patalpomis besinaudojantis asmuo, o šių patalpų savininkas (CK 6.37 str. 2 d., 6.59 str.,6.210 str. 1 d., 6.383 str. – 6.391 str., Šilumos ūkio įstatymo 19 str.). Civilinė byla buvo iškelta 2008-12-19.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad Vyriausybės 1998-07-13 nutarimu Nr. 870 Vilniaus apskrities viršininkas 1998-12-28 aktu Nr. 1297-01 perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Minėtas butas yra išnuomotas D. J., su kuria 2001-03-28 buvo pasirašyta nuomos sutartis. Atsižvelgiant į tai, nuomininkė laikytina faktine ieškovo tiektos šiluminės energijos minėtai gyvenamajai patalpai vartotoja. Tiek pagal CK, tiek pagal Vyriausybės 2002-02-13 nutarimu Nr. 658 patvirtintos Valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarką ieškovas turėjo pareigą sudaryti su nuomininke šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau to nepadarė. Ieškovas niekada nepateikė atsakovui sąskaitų už šilumos energiją. Sąskaitos buvo išrašomos bei pateikiamos ne atsakovui, bet buto nuomininkui. Vadinasi, pats ieškovas šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi laikė ne atsakovą, bet pačią buto nuomininkę. Tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ (bei jų teisių perėmėjos UAB „Vilniaus energija“) ir Vilniaus miesto savivaldybės yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkė, atsiskaitys su šilumos tiekėju. Mokestiniai įsipareigojimai tenka ne savininkui, bet tiesioginiam naudotojui. Atsakovas negali būti atsakingas už trečiųjų asmenų skolas ieškovui (Vietos savivaldos įstatymo 7 str., CK 1.3 str. 3 d., 1.17 str., 6.2 str., 6.210 str., 6.384 str., 6.388 str., 6.583 str., 6.584 str., Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 7 p., 39 p., 12 str. 21 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009-06-10 sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Teismas nusprendė priteisti ieškovo UAB „Vilniaus energija“ naudai iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 3054,60 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 798,23 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas pažymėjo, kad Šilumos energijos pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai reglamentuojami tiek bendrosiomis, tiek specialiosiomis CK normomis, Šilumos ūkio įstatymu, Ūkio ministro 2003-06-03 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintomis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260 patvirtintomis Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartinėmis sąlygomis, 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintomis Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinėmis sąlygomis. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse numatyta, kad tiek šilumos pirkimo – pardavimo sutartys, tiek šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartys yra sudaromos tarp šilumos tiekėjo ir atitinkamai pastato savininko – šilumos vartotojų ar butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų (52.1 ir 62 punktai). Teismas pažymėjo, jog formuojamoje teismų praktikoje taip pat laikomasi teisės aiškinimo, kad nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems yra tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo – pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas, o ne nuomininkas. Kai nėra sudarytos rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo UAB „Vilniaus energija“ ir buto, kuriam tiekiama šiluma, savininko Vilniaus miesto savivaldybės nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos iki šalys nesudarė šilumos pirkimo – pardavimo sutarties pagal individuliai aptartas sąlygas Teismas padarė išvadą, jog atsakomybė šiuo atveju už susidariusią skolą tenka Vilniaus miesto savivaldybei. Teismas konstatavo, jog skolos dydžio atsakovė neginčijo. Teismas pažymėjo, jog ieškovui iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos: 92 Lt žyminio mokesčio, 116,23 Lt už procesinių dokumentų įteikimą viešo paskelbimo spaudoje ir 590 Lt išlaidų advokato pagalbai (CPK 93 str.).
Šalies argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-06-10 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas netinkamai aiškino šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykius reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai nesivadovavo kai kurių šiuos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, nevertino visų bylai reikšmingų aplinkybių bei pateiktų įrodymų, netinkamai interpretavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Apeliacinio skundo argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
1) Pirmos instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo CK 6.584 str. 1 d. bei Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta „Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka“ (ši Tvarka keista 2002-05-13 Vyriausybės nutarimu Nr. 658, 2004-02-09 Vyriausybės nutarimu Nr. 137 bei 2008-01-16 Vyriausybės nutarimu Nr. 33), kurie yra taikytini nagrinėjamu atveju, kaip reguliuojantys ginčo santykius, įtvirtinantys ginčo santykių dalyvių teises, pareigas bei atsakomybę. Teismas šioje byloje vadovavosi Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymais – 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 ir 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260, 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258, t.y. teismas nepagrįstai taikė žemesnės galios teisės aktus.
2) Teismas visiškai neanalizavo konkrečios faktinės situacijos, neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tokio pobūdžio bylose nėra vienareikšmiška. Vilniaus apygardos teismas 2009-06-09 yra priėmęs sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-587-492/2009, kuriuo patenkino Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą ir priėmė naują sprendimą - atmetė ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį dėl skolos išieškojimo už tiektą šilumos energiją iš Vilniaus miesto savivaldybės. Šiuo atveju turėtų būti priimtas naujas sprendimas, atitinkantis aukštesnės instancijos teismo suformuotą praktiką, t. y. atitinkantis minėtą Vilniaus apygardos teismo sprendimą.
3) Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nenustatyta, kad su savininku ar nuomininku būtų sudaryta šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartis, todėl vartotoju laikytinas savininkas. Pats ieškovas, įsiskolinimą skaičiuodamas fiziniam asmeniui, sąskaitas pateikdamas butų nuomininkui ir kitais savo veiksmais pripažino, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykių šalimi yra ne atsakovas, bet buto nuomininkas. Atsakovas, teikdamas atitinkamus duomenis apie nuomininką, niekada negaudamas sąskaitų dėl apmokėjimo už šilumos energiją, negalėjo ir neturėjo laikyti, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi yra ne buto nuomininkas. Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2008-01-30 nutartyje pripažindamas, kad faktiniu šilumos vartotoju gali būti ir nuomininkas, nenurodė, kam kyla pareiga sudaryti šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį bei koks konkrečiai susitarimas turi būti sudarytas tarp šilumos energijos tiekėjo bei nuomininko. Tokiu susitarimu turėtų būti laikomas tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ (bei jų teisių perėmėjo ieškovo) ir atsakovo sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne atsakovas, kaip patalpos savininkas, atsiskaitys su šilumos tiekėju. Esant minėtam susitarimui, nėra pagrindo įsiskolinimą priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo, nevertino ir ginčijamame sprendime dėl jos nepasisakė.
4) Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad atsakovas, nuomodamas socialinį būstą, civiliniuose teisiniuose santykiuose neveikia kaip verslo subjektas. Vertinant situaciją, kai neprivatizuotų butų nuomininkai nemoka už ieškovo suteiktas paslaugas, reikia atsižvelgti į faktą, jog atsakovo vykdoma nuoma yra ne įprasta ūkinė – komercinė veikla, teikianti pelno, o viena iš viešojo administravimo funkcijų, todėl atsakovas negali būti atsakingas už trečiųjų asmenų skolas ieškovui. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad ieškovas apie susidariusį įsiskolinimą neinformuodavo atsakovo, nors reikalaujamas priteisti įsiskolinimas susidarė nuo 2006-10-01. Šiuo atveju ieškovas per visą įsiskolinimo laikotarpį niekada nesikreipęs į atsakovą, nepateikęs sąskaitų, kurių pagrindu būtų apskaičiuoti mokesčiai už ieškovo teikiamas paslaugas, pažeidė kooperavimosi principą ir elgėsi nesąžiningai.
5) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kadangi tarp ieškovo ir atsakovo nėra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, todėl nėra pagrindo taikyti minėtos nuostatos.
6) Teismas priteisė nepagrįstai dideles ieškovo prašomas bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgęs į CPK 98 str. 2 d. ir Rekomendacijose numatytus kriterijus. Nagrinėjamos civilinės bylos negalima priskirti sudėtingų bylų kategorijai: buvo pateiktas nesudėtingo turinio ieškinys, kuriam surašyti specialių žinių neprireikė bei iš ieškovo atstovo nereikalavo sudėtingos ir plačios teisės normų analizės, todėl yra pagrindas sumažinti ieškovo reikalavimą priteisti 590 Lt vien už procesinių dokumentų parengimą. Be to, ieškovo 2008-10-22 PVM sąskaita – faktūra (serija ADB Nr. 12) ir mokėjimo pavedimas nepatvirtina išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą, apskaičiavimo.
7) Neteisėto sprendimo priėmimą taip pat lėmė ir tai, kad teismas atsisakė tenkinti atsakovo 2008-10-21 prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ištirti tam tikrų teisės aktų atitikimą įstatymams. Atsakovas ir toliau palaiko šį prašymą „Dėl kreipimosi į administracinį teismą su prašymu ištirti teisės norminio akto atitikimą įstatymui ir LR Vyriausybės nutarimui“ ir prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8 p., 43 p., ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p. atitinka Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2 p., 5 p., Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 7 p., 25 p., CK 6.384 str. 1 d. (b. l. 31-35).
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė palikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-06-10 sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, bei priteisti 1190 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.
Atsakovo prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8 p., 43 p., ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p. atitinka Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2 p., 5 p., Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 7 p., 25 p., CK 6.384 str. 1 d. atmestinas kaip nepagrįstas, nes yra grindžiamas prielaidomis, bendro pobūdžio samprotavimais ir nėra pateikti teisiniai argumentai, pagrindžiant abejonę dėl prašomų ginčyti norminių aktų (ar jų dalies) teisėtumo.
Ginčijant norminio akto teisėtumą turi būti suformuluotas pagrindas - teisiškai motyvuota abejonė, kad visas aktas ar jo dalis yra neteisėta pagal normų turinį, reguliavimo apimtį, formą, norminiam aktui nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką.
Tai, kad atsakovas, kaip byloje dalyvaujantis asmuo, išreiškė nuomonę, kad ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8 p., 43 p., ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p. neatitinka Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2 p., 5 p., Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 7 p., 25 p., CK 6.384 str. 1 d., savaime nesukuria teismui pareigos be teisinių motyvų kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, nes teismui nekyla teisinių abejonių dėl ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8 p., 43 p., ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p. atitikimo minėtiems norminiams aktams nei pagal normų turinį, nei pagal reguliavimo apimtį, nei pagal formą ar nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, ginčijant apelianto nurodytus norminius aktus (LR administracinių bylų teisenos įstatymo 112 str., 113 str. 1 d. 6 p.).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo ir dėl atsiskaitymo už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, kaip minėto buto savininkas, neaptaręs su trečiuoju asmeniu dėl mokėjimo tvarkos už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį ir neišviešinęs nuomos sutarties, turi pareigą atsiskaityti su ieškovu už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį nuo 2006-10-01 iki 2008-09-30, nes trečiojo asmens naudojimasis minėtu butu nepanaikina atsakovo, kaip šio buto savininko, prievolės apmokėti už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį savivaldybei, t. y. viešajam juridiniam asmeniui, nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, dėl kurių nuomos rašytinė sutartis nebuvo išviešinta ir nebuvo detalizuotos nuostatos dėl mokėjimo tvarkos už patiektą šilumos energiją.
CK 6.584 straipsnio 1 dalies pagrindu Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka reglamentuoja valstybės ar savivaldybės ir jų patalpų nuomininkų tarpusavio teisinius santykius ir nereglamentuoja komunalinių paslaugų teikėjų ir valstybės ar savivaldybės patalpų nuomininkų tarpusavio santykių. Pažymėtina, kad šis teisės aktas nesudaro teisinio pagrindo pripažinti byloje tretįjį asmenį atsakingu tiesiogiai ieškovui.
Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės elgesys, neišviešinus gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties ir neaptarus su trečiuoju asmeniu atsiskaitymo tvarkos už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį, neatitinka rūpestingo ir atidaus šeimininko elgesio reikalavimų. Tokiu būdu Vilniaus miesto savivaldybė prarado teisinę galimybę dėl nuomos sutarties panaudojimo prieš trečiuosius asmenis dėl jos neįregistravimo įstatymų nustatyta tvarka viešame registre (CK 6.579 str. 4 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (CK 2.36 str. 1 d.) ir negali vienašališkai perkelti nuostolių atsiradimo rizikos dėl savo, kaip patalpų nuomotojos, atliktų veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumos energiją ir karštą vandenį savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, nes tai prieštarautų teisingumo, protingumo kriterijams (CK 1.5 str.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis neatleidžia trečiojo asmens nuo pareigos atsiskaityti su savivaldybe, kaip minėto buto savininke, už suvartotą šilumos energiją ir karštą vandenį.
Byloje nėra duomenų, kad savivaldybė, kaip buto savininkė, siekė aptarti tvarką dėl atsiskaitymo už tiekiamą šilumos energiją ir karštą vandenį, kurie yra savarankiški mokesčiai (CK 6.584 str. 1 d.). Dėl to, kad atsakovas, kaip minėto buto savininkas, nėra išviešinęs nuomos sutarties su trečiuoju asmeniu ir neaptaręs dėl atsiskaitymo už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį tvarkos, bei įvertinus trečiojo asmens vengimą atsiskaityti už tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad skola už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį išieškotina iš buto savininko (savivaldybės).
Teisėjų kolegija kritiškai vertina apelianto argumentą, kad nagrinėjamai bylai turi būti taikoma suformuota praktika pagal Vilniaus apygardos teismo 2009-06-09 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-587-492/2009, kuriuo buvo patenkintas Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinis skundas ir priimtas naujas sprendimas - atmestas ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinys dėl skolos išieškojimo už tiektą šilumos energiją iš Vilniaus miesto savivaldybės, nes pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegija 2009-12-04 nutartimi Nr. 3K-3-549/2009 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2009-06-09 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-587-492/2009.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos 2008-01-30 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, nes kasacinis teismas, spręsdamas šios kategorijos bylas, nuosekliai laikosi teisės taikymo išaiškinimų, išdėstytų kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartyje, bylos Nr. 3K-3-3/2008 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-12-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009; 2009-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2009; 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009). Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, o jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas. Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko Vilniaus miesto savivaldybės nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2009).
Byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą konstatuoti, kad atsakovas neprivalo apmokėti už centralizuotai tiektą šilumos energiją minėtam butui, nes byloje nebuvo pateikta individuali rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp atsakovo ir trečiojo asmens. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nesiėmė jokių teisinių veiksmų savo, kaip minėto buto savininko, interesų užtikrinimui ir įgyvendinimui, todėl ieškovas nėra atsakingas už tai, kad nebuvo išviešinta rašytinė nuomos sutarties su trečiuoju asmeniu ir nedetalizuota atsiskaitymo tvarka už tiekiamą šilumos energiją ir karštą vandenį su trečiuoju asmeniu.
Teisėjų kolegija kritiškai vertina apelianto argumentą, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes šioje byloje tarp apelianto ir ieškovo nėra susiklosčiusių prievolinių teisinių santykių. Atsakovo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-04-05 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006, yra išaiškinta dėl palūkanų už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą priteisimo iki ieškinio padavimo teismui dienos, o nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 5 procentų metinių palūkanų dydis yra teisingas pagal CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d., nes iš skolininko priteisiamos palūkanos yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Tai reiškia, kad per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, bei pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-11-04 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-553/2008). Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagristai priteisė ieškovui iš atsakovo skolą ir įstatymo nustatytas 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d.).
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovo 590 Lt procesinių dokumentų parengimo išlaidų, nes ieškovas UAB „Vilniaus energija“ už ieškinio parengimą advokatui sumokėjo 590 Lt (b. l.12- 13). Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.2 p. nurodyta, kad rekomenduojamas maksimalus užmokesčio advokatui dydis už ieškinio surašymą yra 2400 Lt (3 x 800 Lt). Pirmosios instancijos teismo priteistos ieškovo naudai išlaidos advokato pagalbai už ieškinį apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo šios bylos sudėtingumą, atmestinas, kadangi skundžiamame sprendime ši aplinkybė nėra nurodyta. Įvertinus advokato darbo laiko sąnaudas parengiant šioje byloje pareikštą ieškinį, darytina išvada, jog 590 Lt suma už ieškinio parengimą pirmosios instancijos teisme yra pagrįsta, bei atitinkanti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime iš esmės tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, procesinės teisės normos iš esmės pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CK 1.2 str. 1 d., 1.5 str., 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d., 6.383 str., 6.478 str. 2 d., CPK 2 str., 7 str., 8 str., 12 str., 13 str., 136 str., 176 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.).
Ieškovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme tenkintinas iš dalies. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus ieškovo advokato darbo ir laiko sąnaudas, atliktus veiksmus apeliaciniame procese, į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, ieškovui iš atsakovo priteistina bylinėjimosi išlaidų suma negali viršyti 10 % priteisto skolos dydžio, atsižvelgiant į tai, kad šios kategorijos bylose Lietuvos teismų praktika yra suformuota (CPK 3 str. 1 d., 79 str., 80 str., 88 str., 93 str., 98 str.).
Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, atsakovui nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme ir apeliantas turi pareigą atlyginti procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybės naudai 8,60 Lt (b.l. 100) apeliacinės instancijos teisme (CPK 92 str., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutarė:
Palikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovo UAB „Vilniaus energija“ naudai 305,46 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 8,60 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai.