- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-09-18
- Bylos Nr.
- eA-2323-624/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01988-2024-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Vlantana“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Vlantana“) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 24S107274 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas dėstė šiuos argumentus:
1.1. Pareiškėjas, Indijos Respublikos pilietis, 2023 m. spalio 5 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, ketindamas dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Vlantana“ (toliau – ir Bendrovė). Pareiškėjui 2023 m. spalio 25 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikos Nr. 760301743, galiojantis iki 2025 m. spalio 25 d. (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p.). Atsakovas patikrino duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje ir nustatė, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje, kuri atsakovui nurodė, jog pareiškėjas nebuvo įdarbintas, nes jis neatitiko reikalavimų. Pareiškėjas 2024 m. vasario 8 d. pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Atsakovas priėmė Sprendimą, kuriame nusprendė, jog: 1) duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 3) darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta.
1.2. Priimdamas Sprendimą, atsakovas neįvertino, kad pareiškėjas nesiekė suklaidinti atsakovo. Bendrovei jo neįdarbinus, ieškojo kito darbdavio, manydamas, kad Lietuvos Respublikoje jis dirba legaliai. Sprendimas yra per griežtas, priimtas atsakovui neatsižvelgus į tai, jog pareiškėjas negavo informacijos apie tai, kad jis gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai. Jis teikė visą informaciją ir bendradarbiavo su atsakovu, susirado naują darbdavį, nežinodamas, jog Bendrovė su pareiškėju nutraukė darbo sutartį. Remiantis Europos Sąjungos (toliau – ir Sąjunga) teisės nuostatomis dėl Sąjungos piliečių teisinio statuso, darytina išvada, jog atsakovas priėmė Sprendimą nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs, o šie Sprendimo pažeidimai gali būti ištaisyti teisme.
1.3. Priimdamas Sprendimą, atsakovas taip pat tinkamai neįvertino to, jog pareiškėjui turi būti leista pakeisti darbdavį ir palikti galioti leidimą laikinai gyventi, kol jis šį veiksmą atliks. Nesuprasdamas lietuvių, nepilnai – anglų ir rusų kalbas, pareiškėjas nesugebėjo suprasti, kokias teises ir pareigas jis turi pagal Įstatymo nuostatas. Pareiškėjo veiksmai neturėjo įtakos leidimo laikinai gyventi panaikinimui, nes dėl šių veiksmų yra atsakinga Bendrovė, kuri neatliko įsipareigojimų pagal darbo sutartį ir pareiškėjui nemokėjo tinkamo atlyginimo dydžio.
Atsiliepimas
2. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.
3. Atsakovas teigė, jog remiantis Sodros informacinės sistemos duomenimis nagrinėjamu atveju nustatyta, kad, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas nurodė, jog jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės (1 386 Eur). Darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, jis Bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio bei kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), todėl pripažintina, kad, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Įvertinęs šias aplinkybes ir remdamasis savarankiškais imperatyviais Įstatymo leidimo gyventi panaikinimo pagrindais, atsakovas priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, o skundo argumentai yra nepagrįsti: pareiškėjo teisės aktų ar kalbų neišmanymas nepaneigia Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, be to, Sprendime nebuvo vertinama pareiškėjo keliama grėsmė.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, jog Bendrovė siekė įdarbinti pareiškėją, tačiau derybų metu pareiškėjas fiziškai buvo Indijos Respublikoje. Bendrovė susitarė su pareiškėju, kad ketina jį įdarbinti nurodytose pareigose jam atvykus į Bendrovės buveinę Lietuvos Respublikoje, jeigu jis sėkmingai baigs reikiamus mokymus bei praktinio vairavimo įgūdžių patikrinimo metu pademonstruos, kad iš tiesų turi reikiamus praktinius įgūdžius dirbti tarptautinio krovinio pervežimo transporto priemonės vairuotoju. Pareiškėjas mokymų neužbaigė, dėl to įdarbintas nebuvo. Instruktorius informavo Bendrovę, kad pravažiavimai mieste pareiškėjui nesisekė, jis dažnai važiuodavo per dvi juostas, prie žalio šviesoforo signalo stabdė, o prie raudono – važiavo, nurodytas užduotis atliko netaisyklingai, nejautė transporto priemonės gabaritų. Taigi darbo sutartis su pareiškėju negalėjo būti sudaryta, nes jis neturi reikiamų praktinių įgūdžių, kurie yra būtini tarptautinio krovinio pervežimo transporto priemonės vairuotojo pareigoms užimti. Pareiškėjas nebuvo įdarbintas dėl to jo paties veiksmų, o skunde išdėstyti teiginiai yra nepagrįsti bei melagingi.
II.
6. Regionų administracinis teismas 2024 m. liepos 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino Sprendimo dalį, kuria nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760301743 Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kitą Sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 7 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
7. Teismas nurodė, jog Bendrovė atsakovui pateiktame tarpininkavimo rašte buvo įsipareigojusi sudaryti darbo sutartį su pareiškėju ne trumpesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui ir šio rašto pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760301743, tačiau Bendrovė su pareiškėju darbo sutarties nesudarė, o Sodros informacinėje sistemoje atlikęs duomenų apie pareiškėją patikrinimą, atsakovas nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje nedirba. Dėl to teismas nusprendė, jog nustačius, kad pareiškėjas su Bendrove darbo sutarties nesudarė, buvo pagrindas pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi.
8. Teismas taip pat nusprendė, jog atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, dėl to buvo pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Šiuo aspektu teismas nurodė, jog per visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį (nuo 2023 m. spalio 25 d., kai pareiškėjui buvo įteiktas leidimas laikinai gyventi, iki Sprendimo priėmimo) pareiškėjui nė karto nebuvo išmokėtas jo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti darbo užmokestis – 1 386 Eur per mėnesį, o pareiškėjas šiuo laikotarpiu jokių pajamų negavo.
9. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, jog dėl ginčo situacijos yra kalta Bendrovė, nesudariusi su pareiškėju sutarties, nes byloje nėra reikšmingi tarp pareiškėjo ir Bendrovės susiklostę teisiniai santykiai, o svarbus byloje neginčijamas faktas, jog pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis. Teismas taip pat pripažino nereikšmingais pareiškėjo argumentus, jog jis nežino Lietuvos Respublikos įstatymų bei nemoka lietuvių kalbos, teismui pažymėjus, jog pasikeitus aplinkybėms pareiškėjas negavo naujo leidimo laikinai gyventi (Įstatymo 40 str. 5 d.) ir 2024 m. vasario 8 d. pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl Sprendimo griežtumo ar pareiškėjo keliamos grėsmės, teismo vertinimu, šiems argumentams esant deklaratyviems, o Sprendimą priėmus ne dėl pareiškėjo keliamos grėsmės, įvertinus reikšmingas faktines aplinkybes bei pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika.
10. Teismas nesutiko su atsakovo išvada dėl Sprendime nustatyto Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi. Teismas akcentavo, jog šis pagrindas sudaro prielaidas atsakovui ateityje atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 80.3 p., Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.), taip pat prielaidas nustatyti 3 metų draudimo atvykti laikotarpį (Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 14 p.). Teismas pažymėjo, jog situacija, kai užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, yra reglamentuota Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, o kai su užsieniečiu nesudaroma darbo sutartis, leidimas laikinai gyventi naikinamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Teismas akcentavo, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ketino dirbti Bendrovėje, ji buvo išdavusi tarpininkavimo raštą ir įsipareigojusi mokėti būtent 1 386 Eur darbo užmokestį. Tai, kad darbo sutartis su pareiškėju jam atvykus į Lietuvos Respubliką nebuvo sudaryta, nenustačius kitų aplinkybių, nėra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjas kreipdamasis dėl leidimo gyventi išdavimo nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis. Teismo vertinimu, atsakovas nenustatė aplinkybių, kurios leistų vertinti, jog teikdamas prašymą pareiškėjas neketino dirbti Bendrovėje, o iš Bendrovės atsiliepimo į skundą matyti, jog Bendrovė ketino sudaryti su pareiškėju darbo sutartį, tačiau jis neatitiko keliamų reikalavimų. Nurodytos aplinkybės savaime nepatvirtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, o byloje nėra duomenų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.
11. Teismas, apibendrinęs sprendimo motyvus, padarė išvadą, jog Sprendimo dalis dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu yra naikintina, tačiau kita Sprendimo dalis paliktina nepakeista. Kartu teismas nurodė, jog kiti šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai nekeičia padarytų išvadų, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisakė bei pažymėjo, jog Sprendimas pareiškėjui neužkerta kelio teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, įvertinęs tai, jog pareiškėjas sumokėjo 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidas (žyminis mokestis už skundą), teismas nurodė, jog atsižvelgus į patenkintų reikalavimų apimtį, priteistina 7 Eur išlaidų suma (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).
III.
12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą, arba perduoti bylą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas nurodo šiuos argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
13. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindo panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, tačiau spręsdamas dėl kitų Sprendimo pagrindų šis teismas netinkamai įvertino ginčo faktines aplinkybes ir pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus dėl pareiškėjo veiksmų ir sąžiningumo bei Bendrovės kaltės (žr. šios nutarties 1.2–1.3 p.).
14. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus spręsdamas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui bei neatsižvelgė į Sąjungos teisės reikalavimus bei viešojo administravimo principus, be kita ko, iš gero administravimo principo kylančią pareiškėjo teisę būti išklausytam.
Atsiliepimas
15. Atsakovas atsiliepime į skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.
16. Atsakovas teigia, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus ir byloje esančius įrodymus, pagrįstai nusprendė, jog atsakovas priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą. Atsakovas akcentuoja, jog, priešingai nei teigia pareiškėjas, Sprendimas buvo priimtas ne dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, bet dėl to, kad pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su Bendrove ir jam nė vieną mėnesį nebuvo išmokėtas nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis, todėl nuspręsta, kad pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės bei neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų ir argumentų, kurie galėtų paneigti byloje padarytas išvadas ir išdėstė savo asmeninį vertinimą dėl ginčo situacijos, kuris nesudaro pagrindo naikinti pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2023 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. 24S107274, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.
Žemesnės instancijos teismas
18. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkinęs pareiškėjo skundą, panaikino Sprendimo dalį, kuria pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytais pagrindais (duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės), tačiau atmetė kitą skundo dalį dėl Sprendimo dalies, kuria leidimas panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte bei 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytais pagrindais, motyvuodamas tuo, kad bylos duomenys patvirtina, jog su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis bei jam nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, esantis pareiškėjo pragyvenimo šaltiniu Lietuvos Respublikoje (1 386 Eur per mėn.).
19. Pareiškėjas, iš dalies nesutikdamas su šiuo teismo sprendimu, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindo panaikinti jo leidimą laikinai gyventi, tačiau teigia, jog, spręsdamas dėl kitų Sprendimo pagrindų, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ginčo faktinę situaciją, pareiškėjo skundo argumentus dėl sąžiningumo bei Bendrovės kaltės, Sąjungos teisės reikalavimų, viešojo administravimo principų pažeidimo.
20. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą apeliacinio skundo ribose (ABTĮ 140 str. 1 d.), nenustatė pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo: Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o nustatęs bent vieną šių pagrindų, atsakovas panaikina išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-463/2024).
21. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad: yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (2 p.); nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta (6 p.). Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
22. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 minimalioji mėnesinį alga (2023 m. – 840 Eur; 2024 m. – 924 Eur).
23. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2023 m. spalio 5 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, kuriame nurodė, jog jis pagal darbo sutartį su Bendrove ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, o jo pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje šaltinis – Bendrovės mokamas darbo užmokestis (1 386 Eur per mėn.). Šios aplinkybės buvo taip pat nurodytos Bendrovės atsakovui administracinės procedūros dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo metu pateiktame tarpininkavimo rašte. Byloje taip pat nustatyta, jog Bendrovė su pareiškėju, kuris neturėjo reikiamų įgūdžių ir nebaigė mokymų, darbo sutarties nesudarė, dirbti Bendrovėje pareiškėjas nepradėjo, pareiškėjui nebuvo mokamas 1 386 Eur per mėnesį darbo užmokestis.
24. Įvertinus minėtas faktines aplinkybes, t. y. sutartis su Bendrove, dėl darbo kurioje leidimas laikinai gyventi šalyje pareiškėjui ir buvo išduotas, nebuvo sudaryta, pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei Bendrovės atsakovui pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis (1 386 Eur per mėn.), deklaruotas pareiškėjo pragyvenimo šaltinis Lietuvos Respublikoje, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo pagrįstai ir teisėtai panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindais.
25. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ginčo faktinių aplinkybių ir pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų dėl pareiškėjo veiksmų ir sąžiningumo bei Bendrovės kaltės. Byloje nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, asmenų kaltės klausimas neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024). Be to, pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų dėl Bendrovės galbūt padarytų darbo teisės pažeidimų, dėl ko šie teiginiai yra nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1981-821/2024).
26. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti apeliacinio skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo pažeidimo pagrįstais: ABTĮ 56 straipsnio 5 dalis nustato, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018).
27. Nagrinėjamo ginčo atveju teismo išvados padarytos remiantis Sodros informacinės sistemos duomenimis, Bendrovės pateiktų duomenų pagrindu, be to, ginčo aplinkybių, reikšmingų dėl Sprendime išdėstytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, t. y. dėl darbo sutarties su Bendrove sudarymo bei nurodyto darbo užmokesčio nemokėjimo, neginčijo ir pats pareiškėjas.
28. Apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neatsižvelgė į viešojo administravimo principų, pareiškėjo teisės būti išklausytam pažeidimo ir reikšmės, teisėjų kolegijos, nagrinėjamo ginčo kontekste yra iš esmės arba deklaratyvūs, arba nesudarantys pagrindo naikinti ginčijamą Sprendimą naikinti leidimai laikinai gyventi pagrindais: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) apibrėžiant gero administravimo principo turinį taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 str. 2 d. a p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Nr. C-395/00). Gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014). Vis dėlto aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019). Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjų teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjai turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1667-520/2023).
29. Pareiškėjo apeliaciniame skunde pakartotinai dėstomi argumentai dėl jo keliamos grėsmės nebuvimo ir Sąjungos piliečių teisinio statuso nėra reikšmingi: šioje byloje ginčijamas Sprendimas buvo priimtas ne dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar kitiems teisiniams gėriams, o nusprendus, jog pareiškėjas nesilaikė jam darbo pagrindu išduoto leidimo laikinai gyventi pagrindų; Sprendimas buvo priimtas dėl trečiosios šalies (Indijos Respublikos) piliečio, o ne Sąjungos piliečio.
30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.