- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-07-23
- Bylos Nr.
- eI2-9934-931/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01988-2024-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Fausta Vitkienė, Saulius Jakaitis, Agnė Stankevičienė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. S. skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 24S107274.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2025 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu. Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 24 d. priėmė sprendimą Nr. 24S107274 panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. spalio 25 d. (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas paaiškina, kad nespėjo susirasti naujo darbdavio Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas pateikė visą informaciją ir dokumentus nesiekdamas nieko suklaidinti, tačiau darbdavys uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – UAB „(duomenys neskelbtini)“, Bendrovė) pareiškėjui nemokėjo tinkamo atlyginimo ir jo oficialiai neparodė, ko pasėkoje atsisakė įdarbinti pareiškėją.
Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas yra per griežtas. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (pvz.; 2010 m. spalio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756- 422/2009). Pareiškėjas nurodė, kad negavo jokios informacijos, kurį pagrįstų, jog jis gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai, o atvirkščiai siekia ir bendradarbiauja su atsakovu ir noriai teikia visą informaciją bei jau susirado naują darbdavį, jam nežinant darbdavys nutraukė darbo sutartį, o pareiškėjas nespėjo susirasti naujo darbdavio ir / arba jo pakeisti pagal galiojantį leidimą laikinai gyventi. Užsieniečiai, vykdami į Lietuvą, tikėjosi, kad vyksta į teisinę valstybę, kur aiškus ir tinkamas imigrantams teisinis reglamentavimas, kad Lietuvoje neatsiejami teisinės valstybės principai, yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas, kad Lietuvos Respublikos valstybė laikysis prisiimtų įsipareigojimų prieš užsieniečius, o užsieniečių įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos pagal galiojančius teisės aktus.
Teisingumo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad Sąjungos piliečio statusas yra esminis valstybių narių piliečių statusas (žr., be kita ko, 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo G., C-184/99, Rink. p. I-6193, 31 punktą; 2010 m. kovo 2 d. Sprendimo R., C-135/08, Rink. p. I-1449, 43 punktą bei 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo D. ir kt., C-256/11, Rink. p. I-11315, 626 punktą). Atsižvelgiant į tai, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsniu kiekvienam asmeniui, turinčiam valstybės narės pilietybę, suteikiamas Sąjungos piliečio statusas (žr., be kita ko, 2002 m. liepos 11 d. Sprendimo D., C-224/98, Rink. p. I-6191, 27 punktą; 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo G. A., C-148/02, Rink. p. I-11613, 21 punktą ir 2011 m. kovo 8 d. Sprendimo R. Z., C-34/09, Rink. p. I-1177, 40 punktą). Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnį Sąjungos pilietybė kiekvienam Sąjungos piliečiui suteikia pagrindinę ir asmeninę teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, taikant Sutartyse ir joms vykdyti patvirtintose priemonėse nustatytus apribojimus ir reikalavimus (2010 m. spalio 7 d. Sprendimo L., C-162/09, Rink. p. I-9217, 29 punktas ir 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimo M., C-434/09, Rink. p. I-3375, 27 punktas). Atsižvelgiant į minėtas Įstatymo normų, susijusių su Europos Sąjungos valstybių narių piliečių judėjimo laisve valstybių narių teritorijoje, ir jų turinį atskleidžiančių atitinkamų Direktyvos 2004/38/EB normų nuostatas, galima teigti, kad Migracijos departamento 2016 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. (15/5-9) 4U-120 „Dėl draudimo Latvijos Respublikos piliečiui I. S. atvykti į Lietuvos Respubliką“ turinys neatitinka Įstatymo 98¹ straipsnio 1 ir 2 dalių, 133 straipsnio 21 dalies, 140 straipsnio 3 dalies, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi jame jokie, t. y. netgi bendriausi ir abstrakčiausi, faktai, pagrindžiantys išvadą, kodėl pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nėra nurodyti, todėl šis Sprendimas negalėjo būti pripažintas teisėtu vien dėl šios priežasties (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).
EŽTT praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, kuriomis pripažįstamos plačios valstybės teisės renkantis apsaugos priemones tais atvejais, kai valstybėje gyvenantis užsienietis padaro sunkių nusikaltimų. Tačiau valstybei taikant apsaugos priemones būtina atsižvelgti į užsieniečio ryšius su priimančiąja šalimi bei įvertinti, ar taikytinos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams (EŽTT 2003 m. liepos 15 d. sprendimas byloje M. prieš Prancūziją) (žr., pvz., LVAT 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2606/2012). Šiuo atveju pareiškėjas jokių pažeidimų per visą savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje nėra padaręs, o siekia įsitvirtinti ir dirbti Lietuvos Respublikoje tinkamai ir siekia tai visomis maksimaliomis priemonėmis ir atlikti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas Sprendimą priėmė nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs.
Pareiškėjas nurodo, kad jam turi būti leista pakeisti darbdavį ir palikti galioti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas, nesuprasdamas lietuvių kalbos, nepilnai mokėdamas anglų, rusų kalbas, nesugebėjo suprasti kaip veikia įstatymai ir kokias teises ir pareigas jis turi pagal Įstatymą. Pareiškėjo veiksmai neturėjo įtakos leidimo laikinai gyventi panaikinimui, o dėl šių veiksmų buvo atsakinga priimančioji įstaiga UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri neatliko įsipareigojimų pagal darbo sutartį ir nemokėjo tinkamo atlyginimo dydžio pagal pareiškėjo einamas pareigas darbovietėje. Jokia kita forma nurodytos darbo sutarties nenutraukė, todėl pareiškėjas tikėjo, kad yra įdarbintas ir nėra problemų, kadangi vis dar dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“.
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) (duomenys neskelbtini), 2023 m. spalio 5 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. 2023 m. spalio 18 d. Migracijos departamentas pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2023 m. spalio 25 d. iki 2025 m. spalio 25 d.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kokias atvejais yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė nustatęs, kad pareiškėjas darbo sutarties su bendrove nesudarė, pakeitė darbdavį, Migracijos departamentui nepriėmus sprendimo leisti pakeisti darbdavį, jam nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Šalies argumentai
Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas, atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, darbo sutarties su Bendrove nesudarė. Taip pat nustatyta, kad užsienietis, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, sudarantis (duomenys neskelbtini) Eur. Atsižvelgus į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje duomenis, su pareiškėju darbo sutartis nesudaryta. Kadangi darbo sutartis su asmeniu nebuvo sudaryta, užsienietis bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, o tai, kad jis neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą, numatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas. Taip pat asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT panašaus pobūdžio bylose (pvz.: 2019 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).
Atsakovas pabrėžia, kad tai, jog pareiškėjas nemoka kalbų ir nežino, kaip veikia įstatymai, nepaneigia šio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pabrėžia, ginčijamo sprendimo dalykas nėra vertinimas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikai.
Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014).
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintose Lietuvos migracijos politikos gairėse nurodė, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodo, kad Bendrovė iš tiesų siekė įdarbinti pareiškėją savo įmonėje (duomenys neskelbtini) pareigose. Derybų dėl įdarbinimo metu pareiškėjas fiziškai buvo ne Lietuvoje, o (duomenys neskelbtini). Dėl to Bendrovė pareiškėjo kvalifikaciją bei praktinį pasirengimą vykdyti (duomenys neskelbtini) funkcijas per nuotolį galėjo įvertinti tik preliminariai, remdamasi pareiškėjo žodiniais paaiškinimais.
Bendrovė susitarė su pareiškėju, kad ketina jį įdarbinti nurodytose pareigose, tačiau darbo sutartis su pareiškėju gali būti sudaryta tik jam atvykus į Bendrovės buveinę Lietuvoje, ir tik tuo atveju, jeigu jis sėkmingai baigs reikiamus mokymus bei (duomenys neskelbtini) įgūdžių patikrinimo metu pademonstruos, kad iš tiesų turi reikiamus praktinius įgūdžius dirbti (duomenys neskelbtini), kad jam galima patikėti (duomenys neskelbtini) nekels grėsmės nei sau, nei kitiems (duomenys neskelbtini), nei jam patikėtam turtui ((duomenys neskelbtini)).
Bet kurios (duomenys neskelbtini) įmonės sprendimas patikėti (duomenys neskelbtini), būtų visiškai nepateisinamas. (duomenys neskelbtini) yra pamatinis reikalavimas, keliamas visiems Bendrovės (duomenys neskelbtini), ir Bendrovė deda visas pastangas, kad jos darbuotojai nekeltų net menkiausių abejonių dėl jų kompetencijos saugiai (duomenys neskelbtini). Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas mokymų neužbaigė, dėl to įdarbintas nebuvo. Stebintis instruktorius informavo Bendrovę, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjui nesisekė, t. y. pareiškėjas dažnai (duomenys neskelbtini). Nurodytas užduotis atlieka netaisyklingai, nejaučia (duomenys neskelbtini). Remiantis šiomis aplinkybėmis darbo sutartis su pareiškėju negalėjo būti sudaryta, nes jis neturi reikiamų praktinių įgūdžių, kurie yra būtini (duomenys neskelbtini) pareigoms užimti.
Tik nuo paties pareiškėjo priklausančių veiksmų jis nebuvo įdarbintas darbovietėje. Visi pareiškėjo išdėstyti teiginiai yra melagingi, išgalvoti, prieštaraujantys vienas kitam, kuriais siekiama diskredituoti Bendrovę, pakenkti jos reputacijai ir tokiu būdu suklaidinti teismą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. 24S107274, kuriuo pareiškėjui A. S. panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas A. S. yra (duomenys neskelbtini) pilietis.
Pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė 2023 m. spalio 4 d. prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Prašymas) tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Prašyme, be kita ko, nurodė, kad jo pragyvenimo šaltinis bus darbo užmokestis, kurio dydis nurodytas – (duomenys neskelbtini) Eur.
Pareiškėjas taip pat pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20230825-160378 (toliau – ir Tarpininkavimo raštas).
Tarpininkavimo rašte, be kita ko, nurodoma, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigoja įdarbinti užsienietį (pareiškėją) pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui (duomenys neskelbtini), ekonominės veiklos rūšies sritis, pagal Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, pagal kurią užsienietį ketinantis įdarbinti (įdarbinęs) darbdavys vykdo veiklą – paslaugos. Bendrovė įsipareigojo darbo sutarties laikotarpiu mokėti pareiškėjui (duomenys neskelbtini) Eur mėnesinį darbo užmokestį.
Migracijos departamentas 2023 m. spalio 18 d. sprendimu išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), kuris galiojo iki 2025 m. spalio 25 d.
2024 m. balandžio 22 d. VSDFV informacinėje sistemos duomenimis duomenų apie pareiškėjo draudėjus nėra.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 6 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 2024 m. balandžio 24 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2025 m. spalio 25 d., nes: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.
Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.
Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas).
Įstatymo 50 straipsnio 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, kai <...> nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.
Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.
Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT, kuris 2019 m. sausio 10 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019, konstatavo, jog pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – Aprašas) 129¹ punktas numato, kad jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte <...> nurodytais pagrindais <...> ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos <...> Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad VSDFV IS nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai.
Pagal Aprašo 130 punktą, paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri tarpininkavimo raštu buvo įsipareigojusi sudaryti darbo sutartį su pareiškėju ne trumpesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui, ir šio rašto pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), su užsieniečiu darbo sutarties nesudarė. Migracijos departamentas VSDFV informacinėje sistemoje atlikęs duomenų apie pareiškėją patikrinimą nustatė, kad pareiškėjas įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirba.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, kad pareiškėjas su UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo sutarties nesudarė buvo pagrindas pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini).
Migracijos departamentas remdamasis VSDFV informacinėje sistemos duomenimis nustatė, kad per visą turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį (tai yra nuo 2023 m. spalio 25 d., kai buvo pareiškėjui įteiktas leidimas laikinai gyventi, iki ginčijamo Sprendimo priėmimo) nė karto nebuvo išmokėtas Prašyme ir Tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – (duomenys neskelbtini) Eur. Pareiškėjas minėtu laikotarpiu jokių pajamų negavo.
Pareiškėjas iš esmės neneigia, kad jam nebuvo mokėtas Prašyme ir Tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – (duomenys neskelbtini) Eur. Tačiau pareiškėjas dėl to kaltina darbdavį, kuris nesudarė su juo darbo sutarties; teigia, kad pats pareiškėjas yra sąžiningas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šie pareiškėjo nurodyti argumentai iš esmės yra teisiškai nereikšmingi. Nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir jo darbdavio susiklostę santykiai nėra reikšmingi, teisėjų kolegija jų nevertina. Svarbu pats faktas, kuris šioje byloje yra neginčijamai nustatytas, kad pareiškėjui nebuvo mokamas Prašyme ir Tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, kas neatitinka anksčiau minėtų teisės aktų reikalavimų.
Aprašo 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 papunktį pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA).
Nagrinėjamu atveju, ginčo laikotarpiu nuo 2023 m. spalio 25 d. iki ginčijamo Sprendimo priėmimo (2024 m. balandžio 24 d.) nustatytas pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – viena MMA (Įsakymo 1.3 papunktis). Nuo 2023 m. sausio 1 d. MMA – 840 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimas Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“), o nuo 2024 m. sausio 1 d. MMA – 924 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimas Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“).
Kaip matyti iš bylos, pareiškėjui darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas ir tai neatitinka Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo, t. y. pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Ir tai taip pat buvo pagrindas panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad jis nežino Lietuvos Respublikos įstatymų, nemoka lietuvių kalbos, turėjo lūkestį gyventi Lietuvoje, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl Sprendimo teisėtumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad 2024 m. vasario 8 d. pareiškėjas ir pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalėjo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Tačiau pareiškėjas šių sąlygų neatitiko.
Pareiškėjas mano, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra per griežtas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau - ir VAĮ) nuostatų, pareiškėjas nėra gavęs jokios informacijos, kuri pagrįstų, kad jis kelia grėsmę Lietuvos Respublikai. Tačiau šie pareiškėjo skundo argumentai vertinami kaip deklaratyvūs ir neturintys pagrindo. Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo turinio, jame yra aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija, todėl jis iš esmės atitinka VAĮ reikalavimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui leidimas laikini gyventi buvo panaikintas ne dėl jo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei.
Be to, Sprendime įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, t. y. jo socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai.
Tačiau teismas nagrinėjamu atveju nesutinka dėl Sprendime nustatyto Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto teisinio pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi, kuris sudaro prielaidas Migracijos departamentui ateityje atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Aprašo 80.3 p., Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.), taip pat prielaidas nustatyti 3 metų draudimo atvykti laikotarpį pagal Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, keista 2018 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 3K-128 14 punktą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendime iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių užsieniečiui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Sprendime yra nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, jog asmuo pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ketindamas dirbti bendrovėje, į Bendrovę neįsidarbino, o atvykęs į Lietuvos Respubliką pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Teismas su tokiu vertinimu nesutinka. Pažymėtina, kad situacija, kai užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, yra reglamentuota Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir yra savarankiškas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Kai su užsieniečiu nesudaroma darbo sutartis, leidimas laikinai gyventi naikinamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Migracijos departamentas šias aplinkybes įvertino, ir šiais pagrindais taip pat naikino 2023 m. lapkričio 6 d. išduotą leidimą laikinai gyventi.
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ketino dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad Bendrovė buvo išdavusi tarpininkavimo raštą ir įsipareigojusi mokėti būtent (duomenys neskelbtini) Eur darbo užmokestį. Tai, kad darbo sutartis atvykus į Lietuvos Respubliką nebuvo sudaryta, nenustačius kitų aplinkybių, nėra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjas kreipdamasis dėl leidimo gyventi išdavimo nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis. Byloje Migracijos departamentas nenustatė aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad pareiškėjas teikdamas prašymą neketino dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atsiliepime į skundą trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat patvirtino, kad ketino sudaryti su pareiškju darbo sutartį, tačiau paaiškėjo, kad jis neatitinka bendrovės keliamų reikalavimų. Pareiškėjui nesudarius su UAB „(duomenys neskelbtini)“, išdavusia tarpininkavimo raštą, darbo sutarties, yra pagrindas naikinti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Migracijos departamento nurodytos aplinkybės savaime nepatvirtina, kad pareiškėjas kreipdamasis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, tokių aplinkybių nenurodė ir atsakovas atsiliepime į skundą, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokios praktikos laikosi ir LVAT 2024 m. gegužės 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1586-624/2024.
Atsižvelgiant į tai, Sprendimo dalis dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu panaikinama.
Proceso šalys procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytų išvadų, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisakys. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą, priimtą Van de Hurk prieš Olandiją byloje; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą, priimtą Helle prieš Suomiją byloje; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Kadangi teismo procesinis sprendimas yra iš dalies palankus pareiškėjui, jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Bylos medžiagoje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį už skundą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei atsižvelgdama į patenkintų apeliacinio skundo reikalavimų apimtį, sprendžia, kad pareiškėjui priteistina 7 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Atsakovas įrodymų apie jo patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų atlyginimo klausimas nesvarstytinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. S. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. 24S107274 dalį, kurioje nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu.
Kitoje dalyje Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 24S107274 palikti nepakeistą.
Pareiškėjo A. S. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 7 Eur (septynis eurus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.