Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės E. A. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gruodžio 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo D. Ž. ieškinį atsakovei E. A. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustatant nepilnamečio vaiko I. Ž. gyvenamąją vietą kartu su ieškovu D. Ž. iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos. Ieškovas nurodė, jog atsakovės priimami sprendimai, gyvenimo suvokimas ir būdas nėra suderinami su tinkama nepilnametės dukros priežiūra ir saugios vaikui gyvenimo aplinkos sudarymu. Dėl netinkamo atsakovės E. A. elgesio su dukra ne kartą buvo nustatyti nesmurtiniai vaiko teisių pažeidimai. Vaiko motina neužtikrina dukters sveikatos priežiūros, mergaitei nustatyta epilepsija, vaikui nėra reguliariai duodami vaistai. E. A. namų buitis netvarkinga, atsakovė yra linkusi išeiti iš namų ir negrįžti. Vaiko motina neturi atsakomybės vaiko auklėjimo, priežiūros klausimais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Dėl naujų įrodymų

8. Ieškovas D. Ž. kartu su atsilepimu į atskirąjį skundą pateikė (duomenys neskelbtini) pažymos kopiją, patvirtinančią, kad ieškovas dirba 5 dienas per savaitę, 8 val. per dieną, nustatyto grafiko nėra, darbuotojas dirba sau patogiu metu.

9. CPK 314 straipsnis numato dvi išimtis iš bendro naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme draudimo: kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tokius įrodymus priimti ir kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas, aiškindamas paminėtas proceso teisės nuostatas, yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, be to, kiekvienu atveju būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015 ir kt.). Jeigu įrodymai, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje, teismas turi teisę atsisakyti juos priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015 ir kt.).

10. Apeliacinės instancijos teismas priima ieškovo naują įrodymą, kadangi juo ieškovas paneigia atsakovės naują atskirojo skundo argumentą, kad ieškovas negali laiku vaikui paduoti vaistų.

Dėl skundo argumentų

11. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo.

12. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

13. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (lot. padėtis, kuri yra) išsaugojimą; 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas; 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus ir užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010).

14. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Todėl, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

15. Pažymėtina, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

16. Sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kiekvienu atveju, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikino pobūdžio, taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti apsvarstytą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai, visapusiškai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių. Tik nagrinėdamas bylą iš esmės teismas įvertina aplinką, kurioje vaikas gyvena, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustato, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

17. Byloje nustatyta, kad nuo 2018 m. spalio 10 d. E. A. ir D. Ž. šeimai taikoma atvejo vadyba, 2022 m. gegužės 30 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vaiko situacijos vertinimo anketoje nurodyta, jog nepilnametis vaikas yra išvykęs pas senelę, mergaitės I. Ž. mama (atsakovė) vaiką palieka tėvo priežiūrai ir dingsta, yra sudėtinga patekti į atsakovės namus, nepilnamečio vaiko sveikata prasta, ji serga epilepsija, tačiau vaiko mama tinkamai mergaite nesirūpina. Specialistams su atsakove susisiekti nepavyksta. Minėtą poziciją Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos palaikė ir savo nuomonėje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje. Pažymėtina, kad teismas vertina jam pateiktus duomenis. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovas byloje nurodė, kad atsakovė E. A. neturi pastovaus darbo, neužtikrina vaikui saugios aplinkos, vartoja alkoholį. Atsakovė nurodo, kad ji šiuo metu susirado darbą - gėlių prekybą, todėl pateikė prašymą individualiai veiklai pagal pažymą įregistruoti, laukia atsakymo iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, tačiau jokių šią aplinkybę patvirtinančių duomenų kartu su savo atskiruoju skundu teismui nepateikia, taigi, ji nepaneigė teismo nurodytos aplinkybės, kad ji neturi darbo. Pažymėtina, kad nors apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad ji su dukra nuo pat gimimo yra deklaruotos (duomenys neskelbtini), kur nuo 2022 m. rugsėjo mėnesio su dukra gyvena, tačiau vien ši aplinkybė nepaneigia Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvados, kad E. A. neturi pastovios gyvenamosios vietos, dažniausiai būna pas savo motiną, kuri nebendradarbiauja su socialiniais darbuotojais, jų neįsileidžia, todėl nėra galimybės įsitikinti dėl vaiko saugumo.

18. Apeliantė nurodo, kad teismas netyrė ir nevertino ieškovo asmenybės, charakterio, kad nuolat vartoja alkoholį, taip pat neatkreipė dėmesio į tai, kad ieškovas nesirūpina dukra bei jos sveikata. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad teismas pagrįstai rėmėsi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teikta informacija, iš kurios nustatyta, kad ieškovas D. Ž. turi dar vieną sūnų, kuriuo rūpinasi ir augina vienas (vaiko mama ne atsakovė), berniukas mokyklinio amžiaus, pasak šeimos atvejo vadybininkės, D. Ž. stengiasi, susitvarko su vaiku, todėl manoma, kad gebės tinkamai rūpintis ir nepilnamete savo dukra.

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje sprendžiant klausimą dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo, nėra duomenų, kad nuo to laiko, kai mergaitės gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėčiu, D. Ž. neduotų mergaitei vaistų, ar kitaip nesirūpintų jos sveikata. Iš atsakovo pateiktos (duomenys neskelbtini) pažymos matyti, D. Ž. dirba 5 dienas per savaitę, 8 val. per dieną, nustatyto darbo grafiko nėra, jis dirba jam patogiu laiku. Ši atsakovo teikiama informacija paneigia atsakovės teiginius, kad vaiko tėvas išvyksta į darbą nuo 6.30 val. ir vaistų suduoti negalės. Teismas šioje bylos stadijoje nevertina atsakovės argumentų dėl aplinkybės, kad dukra į darželį buvo priimta tik su tokia sąlyga, kad bet kada įvykus priepuoliui ir pranešus jai, atsakovė iš karto atvyks pasiimti vaiko, kadangi tokių įrodymų byloje nėra, tačiau šalys juos gali pateikti bylą nagrinėjant iš esmės. Teismas taip pat negali šioje bylos stadijoje įvertinti atsakovės argumentų, kad vaikas turi gyventi arti gydymo įstaigos, kad greitoji pagalba galėtų greitai atvažiuoti, nes bet kada gali ištikti epilepsijos priepuolis, kadangi ši aplinkybė gali būti įvertinta bylą nagrinėjant iš esmės, šalims šiai aplinkybei pagrįsti pateikus medikų duomenis. Atsakovė nepateikė teismui duomenų, kad ieškovas nevestų sveiko vaiko į darželį, todėl atsakovės argumentai, kad mergaitė negalės lankyti darželio, nebus užtikrintas jos maksimalus bendravimas su dukra, atmetami kaip neįrodyti. Pažymėtina, kad atsakovė neteikė teismui duomenų, kad ieškovas ribotų jai galimybes bendrauti su dukra. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė prašė nustatyti nepilnamečio vaiko laikiną gyvenamąją vietą su ieškovu, kadangi jis yra prisiėmęs atsakomybę auklėti savo nepilnametę dukrą, tinkamai vykdo visas tėvo pareigas savo dukters atžvilgiu, turi tinkamas gyvenimo sąlygas vaikui gyventi, vystytis ir tobulėti. Šio metu teismui turimais duomenimis nenustatyta, kad būstas, kuriame ieškovas gyvena su šalių dukra, būtų netinkamas vaikui gyventi. Aplinkybės dėl vaiko išlaikymo teikimo išsamiai gali būti įvertintos tik bylą nagrinėjant iš esmės, kadangi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vaiko situacijos vertinimo anketoje nurodė, jog I. Ž. mama (atsakovė) vaiką palieka tėvo priežiūrai ir dingsta. Pažymėtina, kad kitos apeliantės nurodomos aplinkybės, susijusios su jos ir ieškovo santykiais, nėra aptariamos, kadangi šioje bylos stadijoje yra sprendžiamas tik teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumas.

20. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

21. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

22. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės ir materialiosios teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o apeliantės atskirasis skundas atmetamas (337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo juos priėmimo dienos.