Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Jelentos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pareiškėja) ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-05-15 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. J. ieškinį atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovės atstovė prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba spręsti klausimą iš esmės ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai; priteisti ieškovės (apeliantės) V. J. naudai iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ patirtą žalą – 8 119,62 Eur bei 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovas per ilgai delsė išnagrinėti objektyviai situaciją, t. y. atsakovas netinkamai įgyvendino draudimo įstatymo 98 str. 2 d. numatytas pareigas. Taip pat pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis nei atsakovo darbuotojo atlikta ekspertine pažyma, nei nuotraukomis, kuriose neva užfiksuota, kad ieškovė pažįstama su eismo įvykio kaltininku. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad eismo įvykio aplinkybes apeliantė galėjo nurodyti neteisingai dėl patirto streso. Skundžiamame sprendime nepagįstai nepasisakyta dėl apeliantės patirtos žalos dydžio.Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo atstovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog apeliantė nenurodė jokių pirmosios instancijos teismo materialinių ar procesinių teisės normų pažeidimų. Ginčą tarp ieškovės ir atsakovo sprendė Lietuvos banko Priežiūros tarnyba, kuri 2016-06-01 sprendimu Nr. 242-189 atmetė ieškovės reikalavimus, nenustačiusi jokių pažeidimų nei administravimo veiksmuose.Žalos administravimas užtruko dėl pačios Ieškovės veiksmų, kuri nuo pat žalos administravimo pradžios vengė bet kokio kontakto, nedalyvavo nei vienoje apžiūroje ir siekė neatvykti į paaiškinimų davimą. Draudikas ištyrė visas sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes, t.y. įvertino abiejų automobilių sugadinimus, tyrė įvykio aplinkybes (pagal pateiktą deklaraciją, paaiškinimus). To pakako, kad Draudikas nustatytų, jog įvykis įvyko ne vairuotojų nurodomomis aplinkybėmis. Ieškovė subjektyviai kitaip interpretuoja (vertina) eksperto išvadą, tačiau tai nesuteikia pagrindo kvestionuoti teismo sprendimą. Bylos nagrinėjimo metu Ieškovė neprašė papildomos/pakartotinės ekspertizės, neprašė ekspertą apklausti, kaip ir neprašė nuotraukų ekspertizės, dėl kurių apeliaciniame skunde išreiktos abejonės. Ieškovė nurodo daug kritiškai vertintinų faktų, kurie negali būti laikomi nežymiais. Ieškovė negalėjo tiksliai nurodyti įvykių chronologijos, esminių aplinkybių apie įvykį, ieškovė klydo nurodydama kitus faktus (pvz., kiek laiko automobilis jai priklauso nuosavybės teise); jos paaiškinimai apie įvykio mechanizmą prieštarauja ne tik draudiko tyrimo rezultatams, bet ir byloje atliktos ekspertizės išvadomis. Ieškovės ir kito vairuotojo parodymai apie automobilių padėtis po įvykio skiriasi iš esmės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.Byloje kilo ginčas dėl draudiko atsisakymo mokėti draudimo išmoką, atlyginant ieškovei dėl eismo įvykio padarytą žalą, pagrįstumo. Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką, įvykus draudžiamajam įvykiui – atsitikimui, nustatytam įstatyme ar draudimo sutartyje (CK 6.987 straipsnis, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis). Draudžiamasis įvykis – tai juridinis faktas, kuriam įvykus draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką. TPVCAPDĮ draudžiamasis eismo įvykis apibrėžiamas kaip eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka (2 straipsnio 3 dalis), o suteikiama draudimo apsauga reglamentuojama taip: išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant (toliau – naudojant) transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė (3 straipsnio 1 dalis). Pagal TPVCAPDĮ atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė (16 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo konstatuota, kad draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalis, 3 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015). Taigi, draudžiamasis eismo įvykis TPVCAPDĮ prasme vertintinas kaip eismo įvykis, kai transporto priemonės valdytojui (už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę) dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė.Draudikas neturi teisės:1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo; 2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3 dalis). Remiantis CK 6.987 straipsniu, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 15 punktu, 96 straipsniu, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalimi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu. Jo (draudžiamojo įvykio) nesant draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo arba draudėjas teigia, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai jis privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias nuo draudimo išmokos sumokėjimo, t. y. kad įvykis nevertintinas kaip draudžiamasis, nes sąlygų kilti draudėjo (transporto priemonės valdytojo) civilinei atsakomybei nenustatyta (Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalis, TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalis, 3 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis). Tik pripažinus, kad toks įvykis yra draudžiamasis, gali būti sprendžiamas klausimas dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką ir šios pareigos apimties. Tuo tarpu nenustačius kurios nors būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, draudikas turi pareigą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3 dalis) priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016).Nagrinėjamu atveju ieškovė reikalauja iš atsakovės draudimo išmokos dėl 2014-12-16 eismo įvykio metu padarytų ieškovės automobilio apgadinimų. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis 2017-01-24 teismo ekspertizės aktu, atsakovės darbuotojo 2015-04-23 pažyma, ieškovės ir liudytojų paaiškinimais konstatavo, kad atsakovė įrodė, jog ieškovės automobilis apgadintas kitomis negu nurodė ieškovė aplinkybėmis, o ieškovė neatskleidė tikrųjų aplinkybių, kurioms apginta jos transporto priemonė ir tai yra pagrindas atsisakyti išmokėti draudimo išmoką.Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė nurodė, kad atsakovės darbuotojo pažymoje yra pateiktos prieštaringos išvados. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka. Byloje esančios 2015-04-23 pažymos (t. 1, b.l. 41-46) duomenys neprieštarauja kitiems žalos byloje esantiems įrodymams, ekspertas įvertino visas ieškovės draudikui teiktuose paaiškinimuose ir kituose įrodymuose (pvz., 2014-12-16 Eismo įvykio deklaracijoje, transporto priemonių „Opel Astra“ ir „Toyota Carina“ sugadinimų nuotraukose ir pan.) nurodytas eismo įvykio faktines aplinkybes. Apeliantė nepateikė kito rašytinio įrodymo, kuris leistų suabejoti minėtos pažymos įrodomąja galia ir patikimumu. Apeliantė plačiai pasisakė dėl atsakovo delsimo ištirti eismo įvykį ir spręsti draudimo išmokos sumokėjimo klausimą, nurodė, kad minėta pažyma parengta praėjus keturiems mėnesiams po ginčo eismo įvykio, tačiau apeliantė nenurodė argumentų kokią esminę reikšmę turi šios aplinkybės draudžiamojo įvykio faktui konstatavimui bei byloje esančių įrodymų vertinimui. Be to, byloje nėra duomenų, kad pati apeliantė dėjo pastangas, kad eismo įvykio aplinkybės būtų išnagrinėtos kuo operatyviau. Kaip patvirtina atsakovo paaiškinimai ir liudytojų parodymai, ieškovės automobilis buvo betarpiškai apžiūrėtas. Taip pat jokiais objektyviais įrodymais nepagrįsti ir apeliantės argumentai, jog ekspertinę pažymą pateikęs atsakovės darbuotojas buvo šališkas. Teismų praktikoje, nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas nurodoma, jog vien aplinkybė, kad pažymą surašė ar parodymus davė draudimo bendrovės darbuotojas – nereiškia, kad jie per se nesąžiningi ar neteisingi (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2016-12-14 nutartis c.b. Nr. 2A-1239-340/2016).Apeliaciniame skunde teigiama, kad nors teismo ekspertizės akte nurodyta, kad apeliantės automobilio dešinio šono sugadinimai padaryti ne kontakto su „Toyota Carina“ automobiliu, tai nepaneigia visų kitų ekspertizės akte nustatytų faktų dėl padarytų kitų automobilių apgadinimų, priešingai, tik patvirtina, jog visi kiti automobilių apgadinimai buvo padaryti 2014-12-16 įvykusio eismo įvykio metu. Šios bylos kontekste svarbu, kad apeliantė nenurodė nesutikimo su eksperto išvada dėl dešiniojo šono sugadinimų vertinimo argumentų, nenurodė šių sugadinimų kilmės, bet ir toliau siekia žalos už automobilio šono sugadinimus. Sutiktina, kad ieškovė neturi specialių žinių, reikalingų tiksliai kvalifikuoti eismo įvykio aplinkybes, tačiau tai nepaneigia vidutinių gebėjimų asmens galimybės paaiškinti ir nurodyti esmines eismo įvykio aplinkybes (eismo įvykio mechanizmą, t.y. kaip, kuriomis dalimis susidurta, automobilių padėtis po eismo įvykio ir kt.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino ieškovės paaiškinimus ne jų tikslumo požiūriu, bet dėl to, kad paaiškinimai buvo nenuoseklūs, prieštaringi, ieškovė keitė poziciją, negalėjo paaiškinti esminių eismo įvykių aplinkybių. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas pateikė foto nuotraukas, kurios paneigia ieškovės argumentus, jog iki eismo įvykio ji nebuvo pažįstama su automobilio „Toyota“ tuometiniu savininku. Ieškovė, išreiškusi abejones dėl nuotraukų autentiškumo, neprašė skirti ekspertizės, taip pat apeliantė nenurodė jokių nesutikimo aplinkybių dėl skaitmeniniuose nuotraukose užfiksuotos jų atlikimo datos (2014-08-01). Taigi, apelinatė nepagrindė savo nesutikimo su teismo išvadomis argumentų dėl nuotraukų įrodomosios galios.Nustačius, kad asmuo piktnaudžiavo savo subjektine teise, t.y. ją įgyvendino nesilaikydamas įstatymų, protingumo ir teisingumo principų, veikdamas nesąžiningai, pažeisdamas viešąją tvarką, varžydamas kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ir taip darydamas jiems žalą, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 str.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir pažymi, kad esant nesąžiningam ieškovės elgesiui nuslepiant tam tikrus įvykius, kurių metu atsirado automobilio apgadinimai, atsakovė pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką net ir už tą apgadinimų dalį, kurie tikėtina galėjo atsirasti 2014-12-16 įvykusio eismo įvykio metu. Teismas nenukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių vertinant byloje esančių visumą, taip pat vertinant atsakovo specialisto 2015-04-23 ekspertinę pažymą ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017-01-24 ekspertizės aktą. Pažymėtina, kad draudimo sutartis yra fiduciarinė (grindžiama šalių tarpusavio pasitikėjimu), todėl abi jos šalys privalo atskleisti viena kitai esminę reikšmę turinčią informaciją ir būti sąžiningos. Šiuo atveju buvo nustatytas nedraudiminio įvykio egzistavimo faktas – žinomai neteisingų duomenų apie įvykį ir jo padarinius pateikimas, kas sąlygojo teisinį pagrindą nurodytą įvykį pripažinti nedraudiminiu, nes draudėjas pažeidė savo pareigą suteikti visą teisingą informaciją apie esmines įvykio aplinkybes, dėl ko nėra galimybės konstatuoti visų civilinės atsakomybės sąlygų – dėl kurio vairuotojo neteisėtų veiksmų įvyko eismo įvykis, kokiomis aplinkybėmis ir kuria apimtimi padaryti nuostoliai. Draudėjui teikiant klaidingą informaciją apie įvykį, negalima objektyviai konstatuoti kur ir kokiomis sąlygomis atsirado net ir sutampantys sugadinimai. Nenustačius pagrindo mokėti draudimo išmoką, apeliantės nurodytos aplinkybės dėl žalos dydžio yra perteklinės.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2012). Apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad ieškovė nenurodė esminių aplinkybių ir argumentų, kurie nebūtų įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendime, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-05-15 sprendimą palikti nepakeistą.