Utenos apylinkės teismo sprendimas

nedalyvaujant suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovui (apie teismo posėdį pranešta),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjų I. V. ir A. K. patikslintą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys byloje V. M. ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas adv. P.Juzikis palaikė pareiškimą jame nurodytais motyvais ir prašė tenkinti. Parodė, kad pirtis buvo pastatyta 1951 metais ir įrašyta į ūkinę knygą. Daugiau jokių registracijų nebuvo daryta, kadangi iki 1989 metų statybos kaimo vietovėje išvis nebuvo reglamentuotos. Pareiškėjų šeima naudojosi pirtimi ir ją remontavo, ir Inspekcija tik atlikusi patikrinimą formaliai nustatė, kad pirtis yra neteisėtai pastatyta, kadangi nėra įregistruota. Inspekcija surašė privalomąjį nurodymą nugriauti pirtį, kuris buvo apskųstas teismui, bei teismas palaikė Inspekcijos pusę. Paskui pareiškėjai bandė įteisinti pirtį per įgyjamąją senatį, bet teismai ir vėl situaciją vertino formaliai. Dabar pareiškėjai siekdami išsaugoti pirtį, siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kadangi nėra pakankamai dokumentų. Per daug metų vietovė kur stovi pirtis apaugo mišku ir dabar ten skaitosi miško naudmenos, kur statybos nėra galimos. Pareiškėjos siekia pasinaudoti Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kadangi A. K. yra A. I. pirmos eilės įpėdinė, kuriai nuosavybės teisė buvo atkurta į žemę natūra, todėl juridinio fakto nustatymas leis A. K. parengti statybos normatyvinę techninę dokumentaciją ir įregistruoti pirtį.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

CK 4.103 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad tuo atveju, jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Tai reiškia, kad savavališkai ar pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus pastatytas statinys negali būti civilinės apyvartos objektu, atitinkamai jis negali būti ir nuosavybės teisės objektu, nuosavybės teisė į tokį statinį negali būti įgyjama remiantis CK 4.47 straipsnio 4 punkte nustatytu pagrindu (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-701/2019, 23 punktas). Draudimas įgyvendinti nuosavybės teisę į neteisėtai pastatytą statinį arba, kitaip tariant, nuosavybės teisės į neteisėtai pastatytą statinį nepripažinimas yra visuotinai pripažįstamo principo, kad iš neteisės negali atsirasti teisė, išraiška. Neteisėta statinio statyba teisine prasme nesukelia statytojui pozityvių materialiųjų teisinių padarinių (kokios nors naudos, kuri suteiktų statytojui teisiškai pripažįstamą satisfakciją) (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-341-695/2019, 24 punktas; kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-943/2024, 24 punktas).

Patikslintame pareiškime teismui, kurį padavę asmenys yra I. V. (V. M. dukra) ir A. K. (V. M. teta) yra nurodoma, kad nekilnojamojo turto objektas – pirtis yra 1951 metais pastatytas statinys. Teismo vertinimu, patikslintame pareiškime dėstomais motyvais yra siekiama sudaryti regimybę, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra norima nugriauti 1951 metais statytą pirtį, į kurią neva turi nuosavybės teisę pareiškėja A. K.. Teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais pareiškimo argumentais, kadangi juos paneigia žemiau sprendime dėstomos aplinkybės. Teismo posėdžio metu tiek pareiškėja A. K., tiek ir suinteresuotas asmuo V. M., duodami parodymus aptakiai atsakinėjo apie teismo užduodamus klausimus, sudarydami vaizdą, kad dabartinis statinys pirtis yra išlikusi nuo 1951 metų, tik yra atremontuota. Teismo posėdžio metu liudytojų A. S., G. Š. ir L. M. duoti parodymai yra neišsamūs ir neinformatyvūs, imant domėn ir tai, kad liudytojai davė parodymus apie įvykius, kurie buvo daugiau nei prieš 25 metus. Teismo vertinimu, liudytojų parodymai nepatvirtina bylai reikšmingos faktinės aplinkybės dėl pirties statybos metų, be to, liudytojų apsilankymas vietovėje buvo epizodiškas ir nesusijęs su tikslais įsidėmėti kokias nors aplinkybes. Čia būtina pažymėti ir tai, kad ankstesnės sudėties teismas buvo nuvykęs į vietą ir apžiūrėjęs pirtį neužfiksavo jokių seno pastato požymių (2024-11-18 vietos apžiūros protokolas). Iš byloje esančio V. M. 2019-06-17 rašto Inspekcijai matyti, kad V. M. nurodo, kad „kitas kaimo turizmo sodybos statinys – pirties namelis buvo pastatytas ant senosios pirties pamatų likučių“. Šis raštas yra pasirašytas paties V. M.. Taip pat, ant minėto rašto yra ranka padarytas įrašas su parašu „Liudiju, kad visa tai tikra: A. K.“. Iš byloje esančio 2021-05-14 Skundo patikslinimo Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai J. V., matyti, kad V. M. skunde nurodo, kad „vienas statinys – ant buvusios pirties pamatų pastatyta pirtis yra ne didesnė, kaip 50 kvadratinių metrų“. Iš Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020-12-14 sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2740-1093/2020 matyti, kad bylos nagrinėjimo metu V. M. nurodė, kad jis pirtį 1998 m. pastatė kažkada buvusios ir sudegusios pirties, o ne toje, kuri buvo numatyta pagal 1998 m. projektą. Nagrinėjamu atveju yra reikšmingi kiti Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esantys duomenys, kuriais teismas remiasi (Lietuvos Respublikos CPK 179 straipsnio 3 dalis), o būtent: Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų civilinė byla Nr. 2YT-2687-1093/2021 ir Panevėžio apygardos teismo civilinė byla Nr. 2A-136-425/2022. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmuose buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2YT-2687-1093/2021 pagal pareiškėjo V. M. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, kurioje suinteresuotais asmenimis buvo I. V. ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos. Šioje byloje V. M. prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą – pirtį, kuri registruota 1955-1957 metų namų knygoje asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) įrašu. Iš Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021-11-10 sprendimo matyti, kad V. M. kreipdamasis į teismą nurodė, kad jis 1998 metais gijęs žemės sklypą pirties liekanų vietoje atstatė rastinę pirtį ir nuo to laiko valdo šį pastatą sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai jau daugiau kaip dvidešimt metų. Iš Panevėžio apygardos teismo 2022-03-02nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-136-425/2022 matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas V. M. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021-11-10 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-2687-1098/2021 pabrėžė, kad „nors apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, jog pirtis visą laiką nuo jos pastatymo dar 1951 m. egzistavo ir buvo degusi tik iš vidaus, tačiau tiek nagrinėjamoje byloje, tiek iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ esančių duomenų matyti, jog pats apeliantas tvirtino, jog pirtis yra pastatyta ant buvusios pirties pamatų (pvz. patikslintas pareiškėjo prašymas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I3-620-541/2022). Taigi, tokia susiklosčiusi situacija, kuomet vienu atveju pareiškėjas nurodo pirties pastatą esant išlikus nuo 1951 m., o kitu atveju – jog pirtis yra naujas statinys ant senosios pirties pamatų, papildomai patvirtina, kad pareiškėjas tik siekia pasinaudoti skirtingomis teisės normomis išvengiant jau minėtu Privalomuoju nurodymu nustatytų pareiškėjui neigiamų teisinių padarinių“.

Pagal į bylą pateiktos 1998-11-04 dovanojimo sutarties (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) 7 punktą - duomenų apie žemės sklype esančius statinius nėra, o 2016-04-25 dovanojimo I. V. sutartyje taip pat nurodyta, kad 1998-06-08 fiksuotais kadastro duomenimis, įrašų apie užstatytą plotą nėra. Taip pat, į bylą yra pateikti 1955-1957 metų namų ūkinės knygos išrašai pagal kuriuos A. J. (I.), A. ūkyje buvo gyvenamasis namas ir pirtis (statybos metai 1951). Ūkinės knygos išrašuose nėra užfiksuota pirties vieta, nėra duomenų apie ūkio ribas, tačiau matyti, kad A. bendras ūkio plotas tuo metu buvo tik 60 arų, iš kurių pastatais užstatyta 1 aras. Pažymėtina, kad Utenos apskrities viršininko 1998-05-15 sprendimu nuosavybės teisės A. įpėdiniams buvo atkurtos į daug didesnį 7,58 ha žemės plotą.

Taigi, esant aptartoms aplinkybėms, teismas sprendžia, jog byloje nėra įrodyta, kad nekilnojamojo turto objektas – pirtis, esantis žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir apibrėžtas I. K. įmonės 2021-05-13 parengtame žemės sklypo plane žemės sklypo ribų posūkio taškais Nr. (duomenys neskelbtini), yra pastatyta 1951 metais, ir stovi pačioje vietoje, kur stovėjo pirtis nurodyta 1955-1957 metų namų ūkinės knygos išraše.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjai įgis tam tikrą subjektinę teisę. Dėl to, teismas šioje byloje laiko, jog yra reikalinga atskirai sprendime pasisakyti ir dėl pareiškime nurodytų argumentų, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas leis pareiškėjai A. K. įteisinti pirtį remiantis Miškų įstatymo nuostatomis. Teismo vertinimu, atsakant į šį pareiškimo argumentą, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškime yra netiksliai cituojamas Miškų įstatymo nuostatos, o būtent: pareiškime nurodoma, kad pareiškėja A. K. būdama turto paveldėtoja pagal įstatymą, kuri turi teisę įteisinti miško žemėje esančius savininko sodybos pastatus (Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Tuo tarpu Miškų įstatymo 11 straipsnyje „Miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis“, o konkrečiai šio straipsnio 1 dalies 7 punkte yra nurodoma, kad miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką nustato Vyriausybė. Miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais: buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą. Taigi, matyti, kad Miškų įstatymas kalba ne apie sodybos ar pastatų įteisinimą, o apie atstatymą Vyriausybės nustatyta tvarka. Ši Miškų įstatymo norma nukreipia į Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašą, kuris yra patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-09-28 nutarimu Nr. 1131. Minėto aprašo 12 punkte yra nurodoma, kad jeigu miško žemę planuojama paversti kitomis naudmenomis buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje, esančioje gamtiniame ar kompleksiniame draustinyje ar valstybiniame parke, atstatyti ir nėra teismo sprendimo dėl sodybos buvimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kartu su prašymu miško žemę paversti kitomis naudmenomis teikiamas sprendimas leisti atstatyti buvusią sodybą nurodytame sklype, priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo priėmimo tvarka. Pagal Nekilnojamojo turto registro išrašą pareiškėjai I. V. priklausantis žemės sklypas patenka į valstybinio parko teritoriją bei yra gamtiniame ir kompleksiniame draustiniuose. Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašas yra patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-02-12 nutarimu Nr. 106. Pagal šio aprašo 9 punktą Saugomos teritorijos direkcija ar savivaldybės administracija priima sprendimą, kad nėra galimybės atstatyti buvusią sodybą, jeigu ,,... teise atkurti konkrečią buvusią sodybą jau pasinaudota (realizuota statytojo teisė pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą)“. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnis „Veiklos draustiniuose reglamentavimas“, o konkrečiai straipsnio 3 dalies „Statybos gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose reglamentavimas“ 5 punkto „Leidžiama atstatyti sodybos pastatus buvusioje sodyboje“ d) papunktis numato, jog buvusios sodybos atstatymo teisę šiame punkte nustatyta tvarka įgyvendinant taip, kad vietoj vienos buvusios sodybos gali būti atstatoma tik viena sodyba. Administracinių sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo priėmimo tvarką nustato Vyriausybė.

Išnagrinėjus bylą yra nustatyta, kad pareiškėjų I. V. ir A. K. protėvių A. sodybą jau atstatė kitas A. įpėdinis - suinteresuotas asmuo V. M.. Teismo posėdžio metu V. M. davė parodymus apie buvusios sodybos atstatymo aplinkybes, kuriuos patvirtina ir Nekilnojamojo turto registro pažymėjimo išrašas, kuriame yra užfiksuota, kad žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) iš kurio buvo atidalintas I. V. šiuo metu priklausantis žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 2003 metais buvo pastatytas naujas gyvenamasis namas. Taigi, pareiškėjos I. V. ir A. K. nebeturi teisės į savo protėvių A. buvusios sodybos atstatymą pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punktą, imant domėn ir tai, kad pagrindinis sodybos žemės sklypas buvo padalintas ir I. V. nuosavybės teise priklauso naujai suformuotas žemės sklypas, kuris 2024-08-20 Panaudos sutartimi yra perduotas laikinai naudotis A. K. (išvis neturinčiai nuosavybės teisių į žemę).

Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą (CPK 444 straipsnis). Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Bet kuris juridinę reikšmę turintis faktas teismine tvarka nustatomas tik esant visoms CPK 444, 445 straipsniuose nustatytoms sąlygoms.

Esant aptartų aplinkybių visumai, konstatuotina, kad esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui dėl statinio nugriovimo, aukščiau minėtas nekilnojamojo turto objektas (pirtis) negali tapti privačios nuosavybės teisės objektu. Taip pat, byloje nėra įrodyta, kad pirtis yra pastatyta 1951 metais, ir stovi pačioje vietoje, kur stovėjo pirtis nurodyta 1955-1957 metų namų ūkinės knygos išraše. Išnagrinėjus bylą yra nustatyta, kad pareiškėjos I. V. ir A. K. nebeturi teisės į buvusios sodybos atstatymą pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Taigi, pareiškėjų prašomas nustatyti juridinis faktas ne tik yra neįrodytas, bet ir išvis neturi juridinės reikšmės, todėl patikslintas pareiškimas yra atmestinas visa apimtimi. Atmestus pareiškimą, pareiškėjų patirtos teisinės pagalbos išlaidos nėra atlyginamos. Procesinių dokumentų įteikimo išlaidų šioje byloje nesusidarė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis išdėstytu bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 270, 444, 448 straipsniais,

nusprendžia:

I. V. ir A. K. patikslintą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.