Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas UAB „AC invest“ (toliau – ir Bendrovė) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2014 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. ĮAS-2-31 (toliau – ir Sprendimas) ir atidėti įmokų įsiskolinimo sumokėjimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2007 m. gruodžio 4 d. Valdybos Vilniaus skyrius su pareiškėju sudarė sutartį, taip pat išdavė Draudėjo pažymėjimą Nr. 4-7-7065, kuriuo pareiškėjas informuotas, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo ( toliau - ir Fondo) biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse nustatyta tvarka gali būti atidėtas valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSD įmoka) įsiskolinimo mokėjimas ir leidžiama mokėti pagal suderintą įsiskolinimo grąžinimo grafiką, Valdyba gali atidėti delspinigių, baudų išieškojimo laiką arba atleisti nuo priskaičiuotų delspinigių, baudų mokėjimo. Pareiškėjo teigimu, priimant Sprendimą nebuvo atsižvelgta į Draudėjo pažymėjime nurodytą informaciją dėl teisės į skolos sumokėjimo atidėjimą. Pareiškėjas nurodė, kad Valdyba nepagrįstai nustatė, jog Bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (538 942 Lt) buvo didesni už turtą (325 349 Lt). Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. sausio 28 d. pateikė Valdybos Vilniaus skyriui informaciją apie vienintelio Bendrovės akcininko (A. C.) paskolą įmonei (500 000 Lt) pagal paskolos sutartis Nr. 01/07-1, 01/09-1, 01/11-1, todėl Bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo mažesni už turimą turtą, Bendrovė neturėjo kitų finansinių įsipareigojimų, išskyrus skolą akcininkui, ir jos turimas turtas buvo 22 670 Lt vertės. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Valdyba neįvertino ir to, jog pareiškėjas nuolat ir reguliariai pagal galimybes mokėjo įmokas bei laikėsi suderinto grafiko mokėjimų terminų. Pareiškėjas paaiškino, kad Valdybos Vilniaus skyrius 2013 m. sausio 29 d. raštu jam pranešė, jog jis vėluoja sumokėti 1 303,37 Lt VSD įmokų ir 190,11 Lt delspinigių bei įpareigojo įsiskolinimą sumokėti nedelsiant. 2013 m. vasario 5 d. pareiškėjas su Valdyba pasirašė Garantinį įsipareigojimą, kad skolą sumokės dalimis pagal grafiką iki 2013 m. rugsėjo 30 dienos. Pareiškėjas iki 2013 m. rugsėjo 30 d. sumokėjo 2 481,80 Lt. Valdybos Vilniaus skyrius 2013 m. gegužės 8 d. raginimu 1 455,31 Lt skolą įpareigojo sumokėti per 10 dienų nuo raginimo gavimo dienos. Valdybos Vilniaus skyrius 2013 m. lapkričio 18 d. raštu atmetė pareiškėjo 2013 m. spalio 29 d. prašymą dėl skolos mokėjimo termino atidėjimo bei įpareigojo 2 188,11 Lt sumokėti iki 2014 m. vasario 28 dienos. Pareiškėjas iki 2014 m. vasario 28 d. sumokėjo 1 190,20 Lt. Valdybos Vilniaus skyrius 2014 m. vasario 7 d. raštu pranešė, kad antstoliui išsiuntė Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimus dėl išieškojimo iš pareiškėjo. Pareiškėjas teigė, kad sprendimas kreiptis į antstolį buvo neteisėtas, nes pareiškėjas skolą turėjo sumokėti iki 2014 m. vasario 28 dienos. Pareiškėjas tvirtino, kad nebuvo informuotas apie Valdybos 2013 m. liepos 24 d., 2013 m. rugpjūčio 26 d., 2013 m. rugsėjo 24 d., 2013 m. spalio 23 d., 2013 m. lapkričio 25 d. ir 2013 m. gruodžio 27 d. sprendimus. Pareiškėjas paaiškino, kad vėlavo sumokėti tik 1 203,80 Lt, tačiau Valdybos 2013 m. gruodžio 27 d. sprendimu skola padidinta beveik du kartus. Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. kovo 17 d. apskundė antstolio patvarkymą priimti vykdymui Valdybos Vilniaus skyriaus pateiktus vykdomuosius dokumentus. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir sustabdytas priverstinis skolos išieškojimas. Pareiškėjas pažymėjo, kad Valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. vasario 26 d. raštu pareiškėjo 2014 m. vasario 14 d. prašymas dėl skolos Valdybos biudžetui atidėjimo sutarties sudarymo persiųstas Valdybai, paprašyta pateikti papildomus dokumentus. Pareiškėjas 2014 m. kovo 10 d. pateikė papildomus dokumentus bei prašymą dėl skolos Fondo biudžetui atidėjimo sutarties sudarymo. Pareiškėjas teigė, kad Valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. kovo 24 d. raštu jam pranešta, jog pagal jo 2014 m. kovo 10 d. prašymą nuspręsta neteikti medžiagos Valdybos dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo atidėjimo, ir pareiškėjas įpareigotas sumokėti įsiskolinimą. Pareiškėjas 2014 m. balandžio 1 d. kreipėsi į Valdybos Vilniaus skyrių, prašydamas atidėti mokesčių skolos sumokėjimą iki 2014 m. spalio 29 d., šis raštas buvo persiųstas Valdybai. Valdyba 2014 m. gegužės 6 d. raštu pranešė, kad Valdyba 2014 m. gegužės 2 d. sprendimu neatidėjo įmokų įsiskolinimo sumokėjimo. Valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. gegužės 8 d. raginimu pranešta, kad 3 283,37 Lt skola turėjo būti sumokėta iki 2014 m. gegužės 8 d. ir pasiūlyta sumokėti per 10 dienų nuo raginimo gavimo dienos. Pareiškėjas 2014 m. gegužės 17 d. pateikė pakartotinį prašymą Valdybos Vilniaus skyriui dėl skolos atidėjimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2013 m. gruodžio 27 d. buvo skolingas 1 203,80 Lt, todėl Valdyba, pateikdama antstoliui šešis skirtingus sprendimus 2 588,31 Lt sumai, o ne vieną sprendimą su bendra 2 485,71 Lt skola, elgėsi neteisėtai ir nepagrįstai padidino vykdymo išlaidas. Pareiškėjas darė išvadą, kad Valdybos 2014 m. vasario 11 d. sprendimas iki suderinto laiko kreiptis į antstolę buvo nesąžiningas, prieštaravo bendriesiems sutarčių sąžiningumo reikalavimams ir pažeidė sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kuriose konstatuota, kad komercinėje praktikoje įprasti delspinigiai yra 0,02 procento už kiekvieną praleidimo dieną. Pareiškėjas akcentavo, kad netesybos atlieka tik kompensuojamą funkciją, o Valdyba nepatyrė papildomų išlaidų. Pareiškėjas tvirtino, kad teismas turi atsižvelgti į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 3 straipsnio 6 dalies nuostatas dėl pareigos vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas naikintinas, nes antstolis, remdamasis klaidingais ir nepagrįstais Valdybos sprendimų argumentais ir tikrovės neatitinkančiais faktais, priėmė nesąžiningą ir nemotyvuotą sprendimą pradėti priverstinį skolos išieškojimą. Pareiškėjas paaiškino, kad skolos nesumokėjo dėl ekonominės krizės, kurios negalėjo įtakoti, ekonominė situacija pripažintina nenugalimos jėgos aplinkybe, o tai sąlygoja būtinybę modifikuoti sutartinių įsipareigojimų vykdymą taip, kad silpnesnioji sandorio šalis turėtų galimybę apginti savo interesus ir jai būtų sudarytos sąlygos tinkamai įvykdyti įsipareigojimus, maksimaliai išsaugant jos turtines galimybes toliau dalyvauti tokiuose santykiuose.