- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-20
- Bylos Nr.
- e2-143-881/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Suinteresuotas asmuo
- A. Č.
- Kreditorius
- uždarosios akcinės bendrovės „Statybų kodas“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nutarties, kuria tenkintas kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Statybų kodas“ pareiškimas dėl uždarosios akcinės bendrovės „Atuva“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kreditorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Statybų kodas“ pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti UAB „Atuva“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad egzistuoja pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu dėl sudarytų nuostolingų ir ekonomiškai nenaudingų juridiniam asmeniui sandorių pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 70 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kreditorė nustatė, kad įmonė pagal bankroto administratoriaus pateiktus dokumentus yra nemoki nuo 2019 metų. Nepaisant to, 2019 m. vasario 11 d. bendrovės vadovui A. Č. suteikta 105 000 Eur paskola, nors paskolos sutartis sudaryta tik 2019 m. kovo 20 d. Buvęs įmonės vadovas pinigus iš įmonės gryninosi nuo 2018 metų, todėl manytina, kad paskolos sutartimi buvo tik bandoma pridengti savanaudišką pinigų paėmimą savo poreikiams, o ne iš tiesų ją vykdyti, tuo pažeidžiant bendrovės kreditorių interesus. Didžiosios knygos įrašai patvirtina, kad dar 2018 metais bendrovės vadovas A. Č. sistemingai išiminėjo grynuosius pinigus iš bendrovės kasos. Pagal įrašytą buhalterinę sąskaitą 2435, A. Č. kaip atskaitingas asmuo buvo skolingas 84 152,10 Eur. 2018 metų Didžiojoje knygoje buvo įrašyta 136 550 Eur suma, pavadinta „pinigai kelyje“, todėl tikėtina, kad bendra A. Č. skola bendrovei buvo 220 702,10 Eur. 2019 metų Didžiojoje knygoje įrašyta buhalterinė sąskaita 2435, pagal kurią A. Č. yra atskaitingas už 38 298,11 Eur. Tai yra suma, kuri per vienerius metus buvo išduota bendrovės vadovui iš kasos be aiškaus šių pinigų panaudojimo tikslo. Taigi, 2019 metais bendra buvusio bendrovės vadovo skola siekė 174 848,11 Eur (įskaitant ir 2019 metų Didžiojoje knygoje įrašytą 136 550 Eur sumą, pavadintą „pinigai kelyje“). Tokio dydžio skola neabejotinai turėjo įtakos bendrovės finansinės būklės blogėjimui ir negalėjimui tenkinti kreditorių reikalavimų. 2020 metais A. Č. skola sudarė 197 105,46 Eur (neįskaitant palūkanų, kurios turėjo būti mokamos už paskolos suteikimą). Tokio dydžio suma neabejotinai turėjo reikšmės jau nemokios bendrovės padėties pabloginimui. Įmonei 2019 metais tapus nemokiai, įmonės vadovas neinicijavo bankroto bylos iškėlimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 3 d. nutartimi kreditorės prašymą tenkino – pripažino UAB „Atuva“ bankrotą tyčiniu.
3. Teismas nustatė, kad UAB „Atuva“ 2019 metais tapo nemoki. 2019 metais UAB „Atuva“ dirbo nuostolingai, nuostoliai sudarė 218 875 Eur; mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 550 976 Eur, turto vertė – 572 237 Eur, iš jų 292 789 Eur nebaigta produkcija ir vykdomi darbai, taip pat 114 428 Eur per vienus metus gautinos sumos (iš jų 79 294 Eur pirkėjų skolos, 35 134 Eur atskaitingo asmens A. Č. skola įmonei). 2019 m. vasario 11 d. bendrovės vadovui A. Č. suteikta 105 000 Eur paskola, nors paskolos sutartis sudaryta tik 2019 m. kovo 20 d. Buvęs įmonės vadovas pinigus iš įmonės grynino nuo 2018 metų, tačiau duomenys apie jų panaudojimą nei administratoriui, nei teismui nebuvo pateikti. Didžiosios knygos įrašai patvirtina, kad dar 2018 metais bendrovės vadovas A. Č. sistemingai išiminėjo grynuosius pinigus iš bendrovės kasos. Tai reiškia, kad nepagrįstu įmonės pinigų panaudojimu įmonės vadovas ženklia dalimi prisidėjo prie įmonės nemokumo ir vien šių aplinkybių pakanka tam, jog įmonės bankrotas būtų pripažintas tyčiniu. Teismas pabrėžė, kad A. Č. savo pateiktais procesiniais dokumentais niekaip nepasisakė dėl pareiškėjos pozicijos iš bendrovės gautų / išimtų pinigų panaudojimo / grąžinimo klausimais.
4. Teismas nurodė, kad visi esminiai veiksmai, dėl kurių atlikimo / neatlikimo UAB „Atuva“ bankrotas pripažįstamas / prašoma pripažinti tyčiniu, buvo atlikti iki 2020 metų, todėl spręsdamas šią bylą teismas vadovavosi ĮBĮ normomis ir, atsižvelgdamas į teisinį reguliavimą, nenurodė, dėl kurių konkrečiai asmenų tyčinių veiksmų kilo įmonės tyčinis bankrotas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo A. Č. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nutartį, atmesti prašymą pripažinti UAB „Atuva“ bankrotą tyčiniu, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Teismas nenustatė ryšio tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo, taigi neįrodė, kad bankrutuojanti įmonė buvo privesta prie bankroto sąmoningais veiksmais.
5.2. Skundžiamoje nutartyje nėra aiškiai nurodyta, kokie UAB „Atuva“ sudaryti sandoriai yra šiai įmonei nuostolingi arba ekonomiškai nenaudingi – vienintelis sandoris, kuriuo grindžiama skundžiama nutartis, yra su suinteresuotu asmeniu sudaryta paskolos sutartis, tačiau nėra aišku, kodėl šis sandoris yra įmonei nuostolingas. Suinteresuotam asmeniui atsiskaičius su paskolos teikėju, UAB „Atuva“ nepatirtų jokių finansinių nuostolių.
5.3. A. Č. skolos dydis UAB „Atuva“ ir jos grąžinimas yra ne šios bylos dalykas, o atskiras teisinis santykis, iš kurio kylantys ginčai galėtų būti sprendžiami atskiroje byloje. Tai, kad suinteresuotas asmuo nepateikė išsamios pozicijos dėl klausimo, kuris nėra tiesioginis šios bylos dalykas, negalėjo teismo būti vertinama kaip suinteresuotam asmeniui nepalanki aplinkybė, pripažįstant UAB „Atuva“ bankrotą tyčiniu.
5.4. Pati pareiškėja pripažino, kad jai UAB „Atuva“ nemokumo atsiradimo momentas nėra žinomas. Bendrovė nemokia tapo iš esmės dėl pačios pareiškėjos nesąžiningų veiksmų bei netinkamo jungtinės veiklos sutarties vykdymo, šios aplinkybės pareiškėjai yra gerai žinomos, jos detaliai išdėstytos ir į bylą pateiktuose suinteresuoto asmens procesiniuose dokumentuose. Ne A. Č. veiksmai nulėmė UAB „Atuva“ nemokumą, o sutrikę ir sustabdyti atsiskaitymai už darbus, atliktus kartu su pareiškėja.
5.5. Dar 2019 metų viduryje Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija ar VMI) buvo atlikusi mokestinį tyrimą, kurio išvada pateikta pirmosios instancijos teismui su suinteresuoto asmens atsiliepimu šioje byloje. VMI nenustatė nei nemokumo, nei jokių esminių bendrovės veiklos, buhalterinės apskaitos bei deklaracijų teikimo pažeidimų. Šis mokestinis tyrimas atliktas jau po to, kai suinteresuotas asmuo grynino įmonės pinigus, kuriuos naudojo įmonės veikloje, taip pat po to, kai įmonė suteikė paskolą suinteresuotam asmeniui, vadinasi, šios aplinkybės mokestinio tyrimo metu buvo įvertintos kaip teisėtos.
5.6. Kadangi tik pirmosios instancijos teismui pasirėmus neva buvusiu įmonės nemokumu iškilo būtinybė pateikti naujus įrodymus, suinteresuotas asmuo teikia teismui suvestines, iš kurių matyti, kad įmonė turėjo ne tik kreditorių, bet ir debitorių. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino nesąžiningų pareiškėjos veiksmų – dirbtinai sukeliant skolą ir dabar siekiant jos padengimo ne įprastine tvarka, teikiant prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu.
Atsiliepimas
6. Pareiškėja UAB „Statybų kodas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir nepriimti naujai teikiamų įrodymų. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
6.1. Skundžiama nutartimi teismas pagrįstai nustatė, kad aplinkybė, jog bendrovės vadovas žymia dalimi prisidėjo prie bendrovės nemokumo, yra pakankama konstatuoti bendrovės bankrotą tyčiniu.
6.2. Teismo ištirtų aplinkybių visuma leido pagrįstai nustatyti, kad A. Č. veiksmai prisidėjo prie bendrovės nemokumo, tačiau nustatyti konkretaus sandorio teismas neprivalėjo.
6.3. Suinteresuoto asmens argumentas, kad skola neturėjo būti vertinama šios bylos kontekste, yra nepagrįstas, kadangi sudaryta paskolos sutartis turėjo būti įvertinta bendrovės sudarytų sandorių kontekste.
6.4. Remiantis teisiniu reguliavimu, VMI atliktas bendrovės mokestinis tyrimas apsiribojo kontrole, kiek tai susiję su mokesčių apskaičiavimu, deklaravimu ir sumokėjimu. VMI nėra subjektas, o jos atliktas mokestinis tyrimas nėra pagrindas, nustatantis bendrovės nemokumą. Dėl šios priežasties VMI mokestinis tyrimas nėra aktualus bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu byloje.
6.5. Naujai pateikti įrodymai yra ne tik nesusiję su byla, bet ir neabejotinai galėjo būti pateikti anksčiau, todėl teismas turėtų atsisakyti juos priimti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
8. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
9. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
10. Kartu su atskiruoju skundu apeliantas pateikė naujus įrodymus, iš kurių, kaip teigia, matyti, kad įmonė turėjo ne tik kreditorių, bet ir debitorių.
11. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Tai reiškia, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos įstatyme.
12. Apeliantas tvirtina, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė atsirado tik pirmosios instancijos teismui pasirėmus neva buvusiu įmonės nemokumu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad įmonės nemokumas ir konkretus jo momentas yra bylos dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo dalykas, todėl pirmiau nurodytus įrodymus apeliantas ne tik galėjo, bet ir privalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kita vertus, apeliantas taip ir nemotyvuoja, kokį kitą įmonės nemokumo momentą pateikti įrodymai galėtų pagrįsti. Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 314 straipsnio taikymo yra išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis ne tik tai, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bet taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).
13. Atsižvelgdamas į tai, kad nauji įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, be to, apeliantas nepagrindė pateiktų įrodymų esminės įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad įstatyme numatytų naujų įrodymų priėmimo sąlygų nagrinėjamu atveju nėra, todėl pateiktus įrodymus atsisakoma priimti.
Dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu
14. Skundžiama nutartimi įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, pagal kurį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.
15. Apelianto teigimu, teismas nenustatė ryšio tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo, taigi neįrodė, kad bankrutuojanti įmonė buvo privesta prie bankroto sąmoningais veiksmais, be to, teismas skundžiamoje nutartyje aiškiai nenurodė, kokie UAB „Atuva“ sudaryti sandoriai yra šiai įmonei nuostolingi arba ekonomiškai nenaudingi. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.
16. Pirma, skundžiamoje nutartyje konstatuota, kad nepagrįstu įmonės pinigų panaudojimu įmonės vadovas žymia dalimi prisidėjo prie įmonės nemokumo, ir šių aplinkybių pagrindu įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu. Taigi skundžiamoje nutartyje atskleisti sąmoningai blogo įmonės valdymo veiksmai, ir konstatuotas jų bei įmonės nemokumo priežastinis ryšys. Skundžiamoje nutartyje, be kita ko, pažymėta, kad apeliantas visiškai nepasisakė dėl iš bendrovės gautų / išimtų pinigų panaudojimo / grąžinimo klausimų. Šių aplinkybių apeliantas neįrodinėjo ir paduotame atskirajame skunde.
17. Antra, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tam, jog būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, tačiau reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitas aplinkybes, nulėmusias įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013). Skundžiamoje nutartyje nuo šių teismų praktikos išaiškinimų nenukrypta, nes paskolos sutarties, pinigų išėmimo iš įmonės kasos faktai įvertinti kompleksiškai įmonės (ne)mokumo kontekste. Teigdamas, kad nėra aišku, kodėl sudaryta paskolos sutartis yra įmonei nuostolingas sandoris, nes, apeliantui atsiskaičius su paskolos davėja, UAB „Atuva“ nepatirtų jokių finansinių nuostolių, apeliantas niekaip nepagrindė paskolos grąžinimo fakto (CPK 178 straipsnis), taigi nepaneigė teismo išvadų teisingumo.
18. Dėl pirmiau pateiktų teismų praktikos išaiškinimų vertinama kaip teisiškai nepagrįsta apelianto pozicija, kad teismas skundžiamoje nutartyje negalėjo vertinti tokių aplinkybių kaip apelianto skolos įmonei dydis bei jos grąžinimo klausimų. Jau minėta, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto reikia įvertinti faktinių aplinkybių, susijusių su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, visumą, taigi apelianto su įmone sudaryti sandoriai / kiti priimti sprendimai (atlikti veiksmai), įskaitant skolos įmonei faktą ir jos grąžinimo klausimus, buvo tiesioginis nagrinėjamos bylos dalykas (tiek, kiek susiję su tyčinio bankroto požymių nustatymu), atitinkamai apeliantas, siekdamas palankios bylos baigties ir vykdydamas jam tenkančią įrodinėjimo naštą, turėjo pateikti atitinkamus su byloje nagrinėtais klausimais susijusius paaiškinimus.
19. Skundžiamoje nutartyje, remiantis įmonės finansiniais rodikliais, nustatyta, kad įmonė tapo nemoki 2019 metais. Atskirajame skunde joks kitas konkretus įmonės nemokumo momentas nėra įrodinėjamas. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas nepritaria apelianto pozicijai, kad vien tai, jog Valstybinė mokesčių inspekcija, 2019 metų viduryje atlikusi įmonės mokestinį patikrinimą (tyrimą), nenustatė jokių esminių mokestinių pažeidimų, reiškia, kad nagrinėjamoje byloje vertintos pinigų išgryninimo ir paskolos suteikimo aplinkybės mokestinio tyrimo metu buvo įvertintos kaip teisėtos. Kaip teisingai nurodo pareiškėja, Valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto mokestinio tyrimo objektas buvo mokesčių teisės aktais reglamentuojami klausimai, atitinkamai tokių bylai teisiškai reikšmingų aplinkybių kaip: įmonės nemokumas (jo momentas), apelianto atliktų veiksmų ekonominis (ne)naudingumas, šis tyrimas nei patvirtina, nei paneigia.
20. Nors atskirajame skunde apeliantas tvirtina, kad bendrovė tapo nemoki iš esmės dėl pačios pareiškėjos nesąžiningų veiksmų bei netinkamo jungtinės veiklos sutarties vykdymo, ir kad ne jo veiksmai nulėmė UAB „Atuva“ nemokumą, o sutrikę ir sustabdyti atsiskaitymai už darbus, atliktus kartu su pareiškėja, tačiau šios savo pozicijos, konkrečių pirmosios instancijos teismo nurodytų argumentų kontekste, apeliantas nedetalizuoja. Pirmiau minėta, kad apeliantas nei įrodinėjo jokio kito, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, įmonės nemokumo momento, nei paneigė teismo nustatytų sąmoningai blogo įmonės valdymo veiksmų. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad tyčinis įmonės bankrotas byloje nustatytas netinkamai, juo labiau kad, vadovaujantis teismų praktika, tyčiniu bankrotu laikomi taip pat atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas). Nagrinėjamu atveju apeliantas pirmosios instancijos teismo nustatytų įmonės turtinės padėties bloginimo veiksmų nepaneigė.
21. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino nesąžiningų pareiškėjos veiksmų, dirbtinai sukeliant skolą ir siekiant jos padengimo ne įprastine tvarka, o teikiant prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, nepaneigia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
22. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.