Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. K., atstovaujamos advokatės I. A. atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr.e2-135-802/2016 pagal ieškovo Ž. K. ieškinį atsakovei R. K. dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos pakeitimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas atsakovės prašymas dėl jos turėtų bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atstovavimu, priteisimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

CPK 94 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Civilinę bylą nutraukus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija, lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą, ir kt. Pagal CK 1.1, 6.263 straipsnius kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, tačiau taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-557/2014; Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje 2S-1428-524/2013).

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad teismui 2016-01-26 sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą ir esant visiems išlaidų dydį bei pagrįstumą patvirtinantiems įrodymams, teismas akivaizdžiai neteisingai pritaikė CPK 98 str., nepagrįstai atsisakė atsakovės naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė teisingai nurodo, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas iš esmės buvo spręstas 2016-01-26 nutartimi, klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimo metu 2016-01-26 teismui buvo žinomi ir pateikti iš atsakovės pusės visi reikalingi dokumentai – tiek prašymas, tiek patirtas išlaidas patvirtinantys dokumentai, pagrindžiantys bylinėjimosi išlaidas. Teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo (CPK 277 str. 1 d. 3 p.). Sisteminis CPK 98 straipsnio 1 dalies ir CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimas suponuoja išvadą, kad papildomas sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų neabejotinai turi būti priimtas tais atvejais, kai prašymas dėl jų priteisimo ir dydį patvirtinantys įrodymai buvo pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, tačiau teismas šio reikalavimo neišsprendė. Tačiau kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, pirmos instancijos teismas nagrinėdamas atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo vadovavosi ne CPK 98 str. 1 d., o CPK 94 str. norma, kuri šiuo atveju ir turėjo būti taikoma, kadangi byla buvo baigta nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Taigi, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 94 str. 1 d.).

Atskirajame skunde apeliantė neneigia, kad bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindžiančius įrodymus pateikė tik kartu su atskiruoju skundu, kuris pirmos instancijos teisme buvo gautas 2016-01-21. Apeliantės pateikta advokatės I. A. išrašyta sąskaita už teisines paslaugas 2016-01-11, o iš Swedbank AB advokatės banko sąskaitos išrašo matyti, kad apmokėta buvo avansu 500 Eur 2016-01-06, atsiliepimas į ieškinį teisme gautas 2016-01-12, o teismo nutartis, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, priimta 2016-01-14. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad apeliantės prašomos priteisti išlaidos, patirtos iki 2016-01-14, t. y. iki teismo nutarties palikti ieškinį nenagrinėtą priėmimo. Jokių objektyviai pagrįstų duomenų apie kliūtis, sutrukdžiusias atlikti šiuos veiksmus anksčiau, apeliantė nepateikė (CPK 178 str.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus atsakovė pateikė tik kartu su atskiruoju skundu, nors iš teikiamų dokumentų akivaizdžiai matyti, kad atsiliepimo teikimo dieną atsakovės advokatė jau turėjo visus dokumentus, įrodančius atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą apie pačios apeliantės nepakankamai apdairų ir rūpestingą elgesį proceso metu. Apeliantė nuo atsiliepimo pateikimo momento laikiusis pozicijos, kad ieškinys neteismingas Lietuvos teismams ir dėl to prašiusi ieškinį palikti nenagrinėtu turėjo ir galėjo numatyti, kad bet kuriuo pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijos momentu gali būti priimta teismo nutartis palikti ieškinį nenagrinėtu. Todėl konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas atmesdamas apeliantės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo būtent ir įvertino tai, kad atsakovė teikdama atsiliepimą prašė ieškinį palikti nenagrinėtą, todėl suprato, kad tenkinus jos prašymą byla bus užbaigta be teismo sprendimo ir turėjo galimybę pateikti turėtas išlaidas tvirtinančius įrodymus, jeigu norėjo, kad šios atsakovei būtų priteistos (Pvz. žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-1466/2014).

Apeliantės teigimu bylinėjimosi išlaidas atsakovė patyrė didžia dalimi dėl neatidaus teismo darbo, t. y. bylos teismingumo klausimą teismas turi spręsti ex officio ir tinkamai išsprendus ieškinio priėmimo klausimą atsakovė nebūtų apskritai patyrusi bylinėjimosi išlaidų rengiant atsiliepimą į ieškinį. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, šie teiginiai nesudaro pagrindo konstatuoti skundžiamos nutarties, kuria atmestas apeliantės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, neteisėtumo ir ją naikinti apeliantės skundo argumentų pagrindu. Tai, kad nagrinėjamu atveju ieškinys, nepaisant tarptautinės jurisdikcijos taisyklių netinkamo taikymo, buvo priimtas pirmosios instancijos teisme, neatleidžia atsakovės nuo pareigos laikytis įstatymų reikalavimų teikiant prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų pateikimo bei šį dydį pagrindžiančius įrodymus. Teismo nurodyta aplinkybė, kad šioje bylos stadijoje nenustatytas ieškovo netinkamas procesinis elgesys, nes atsakovei ankstesnėse bylose neprieštaravus dėl bylos teismingumo LR teismams ieškovas turėjo pagrindą tikėtis, kad ir šį kartą kilusį ginčą šalys galės spręsti Lietuvoje, taip pat nesudaro pagrindo abejoti pirmos instancijos teismo nutarties pagrįstumu.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas dėl kitų atskirajame skunde nurodytų argumentų nepasisako, kadangi jie nepaneigia pirmos instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs pateiktą civilinės bylos medžiagą, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, todėl priėmė visapusiškai teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti, remiantis atskirojo skundo motyvais, nėra įstatyme numatytų pagrindų, todėl atskirasis skundas atmestinas, o Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 26 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Atmetus apeliantės R. K. atskirąjį skundą šios išlaidos iš apeliantės nepriteistinos, kadangi jos neviršija minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo momento.