Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eduardo Maškevičiaus ir Lino Pauliukėno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo T. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 2 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, T. Š. paskirta bausmė sumažinta 1/3 (vienu trečdaliu) ir paskirtas laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. D. ir L. D. civiliniai ieškiniai tenkinti ir priteista iš T. Š. A. D. – 1200 Eur, L. D. – 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš T. Š. Valstybinei ligonių kasai 184,10 Eur žalos atlyginimui.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš T. Š. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui 421,70 Eur žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. Š. nuteistas už tai, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 punktą, kuriame nurodoma, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, KET 14 punktą, kuriame nurodyta, kad draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės, taip pat neblaiviems, KET 136 punktą, kuriame nurodyta, kad prieš pradėdamas lenkti, vairuotojas privalo įsitikinti, kad nė vienas iš važiuojančių paskui jį vairuotojų nepradėjo jo lenkti (KET 136.1 punktas), kad lenkimui būtina eismo juostos dalis yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms (KET 136.3 punktas), kad baigdamas lenkti, jis galės grįžti į savo eismo juostą, nesukliudydamas lenkiamai transporto priemonei (KET 136.4 punktas), kad lenkiant bus užtikrintas saugus atstumas nuo lenkiamos transporto priemonės (KET 136.5 punktas), ir taip sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo nesunkiai sužaloti žmonės: 2017 m. rugpjūčio 13 d., apie 10.40 val., Šilutės r., kelyje Saugai–Švėkšna–Kvėdarna, neturėdamas teisės vairuoti motorinio transporto priemones, kuri yra atimta 2016 m. spalio 13 d., vairavo automobilį „Volkswagen Golf“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir išvažiuodamas lenkti į priešpriešinio eismo juostą, kliudė priekyje jo važiuojantį lenkiamą automobilį „Nissan Primera“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamą A. M., ir susidūrė su priešpriešine eismo juosta atvažiuojančiu automobiliu „Nissan X-trail“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamu A. D. Eismo įvykio metu buvo nesunkiai sužaloti automobilio „Nissan X-trail“ vairuotojas A. D. bei kartu važiavusi keleivė L. D.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

Apeliaciniame skunde nuteistasis daro išvadą, kad, atsižvelgiant į aptartus išaiškinimus, įvertinus nustatytas nagrinėjamos bylos aplinkybes, Draudikų biuro pripažinimas civiliniu atsakovu ir sprendimas iš jo priteisti žalos atlyginimą atitinka BPK 109, 111 straipsnių ir Įstatymo 13, 17 straipsnių nuostatas.

Dėl bausmės dydžio

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė bendrąsias įstatyme numatytas bausmės skyrimo nuostatas, jas taikė netinkamai. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, neatsižvelgė į bylos aplinkybes, padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kad jis priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, į nustatytą vieną T. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tai, kad nėra sunkinančių atsakomybę aplinkybių, į jauną apelianto amžių ir socialinę brandą. Nusikaltimo padarymo metu T. Š. buvo baustas administracine tvarka ir teistas, teistumas neišnykęs. Įvertinęs visumą skiriamos bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, apylinkės teismas turėjo konstatuoti, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią, sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą piniginę bausmę. T. Š. vertinimu, pirmosios instancijos teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta ir yra pagrindas ją švelninti. T. Š., vadovaujantis BK 47 straipsnio 2 dalimi ir 3 dalies 5 punktu, už neatsargų nusikaltimą turi būti skiriama bauda nuo 1 MGL iki 75 MGL.

Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo dalį dėl civilinių ieškinių patenkinimo atmesti.

Draudikų biuras yra savarankiškas teisinių santykių subjektas, kurio veiklos ribas nustato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Minėtame įstatyme aiškiai įtvirtinti atvejai bei sąlygos, kurias tinkamai įvykdę eismo įvykio metu nukentėję asmenys gali pasinaudoti alternatyva – gauti draudimo išmoką iš Draudikų biuro, o ne reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusių asmenų. Šiuo atveju civiliniai ieškovai, gavę visą pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas galimą žalos atlyginimą iš Draudikų biuro, pasinaudojo savo teise reikalauti, kad Draudikų biuro neatlygintą žalą atlygintų eismo įvykio kaltininkas – T. Š.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, pats nuteistasis nusikalstamos veikos kvalifikacijos neginčija, prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, prašo skirti švelnesnę bausmę ir neturtinę žalą priteisti ne iš jo, o iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, todėl teisėjų kolegija dėl nuteistojo kaltės nepasisako (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo ir civilinio atsakovo

Apeliantas nurodo, jog civiliniu atsakovu šioje byloje turi būti ne jis, o Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Pagal TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalį nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (toliau – kaltininkas), tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę (toliau – atsakingas draudikas), atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – šio įstatymo 17 ir 18 straipsniais nurodytais atvejais – Biurui ar Biuro atstovui. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta nukentėjusio asmens teisė kreiptis dėl žalos atlyginimo į bet kurį joje nurodytą subjektą. Eiliškumo, iš ko pirmiausia nukentėjęs asmuo gali reikalauti žalos atlyginimo, šioje normoje nenustatyta. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatos „nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (toliau – kaltininkas)“ sąvoka „pretenzija“ aiškintina kaip nukentėjusio asmens teisė pasirinkti įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytą subjektą, kuris turi atlyginti žalą. Sąvoka „pretenzija“ teisine turinio prasme gali reikšti: kreditoriaus, pirkėjo, užsakovo, kliento ir kito asmens kreipimosi sumokėti skolą, atlyginti žalą, pašalinti prekės ar darbų trūkumus ir kt. pareiškimą (pvz., CK 2.162, 2.185, 6.321, 6.424 ir kt. straipsniai, CPK 749 straipsnis); privalomą pretenzijų pareiškimą prieš kreipiantis į teismą (pvz., CK 6.821 straipsnis). Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nenurodyta, kad pretenzijos pareiškimas dėl žalos atlyginimo yra kaip privalomas pretenzijos pareiškimas prieš kreipiantis į teismą. Minėta, kad Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies sąvokos „pretenzija“ vartojimas negali būti aiškinamas kaip nukentėjusio asmens pareigos nustatymas dėl žalos atlyginimo kreiptis į draudiką. Ši sąvoka taip pat negali būti aiškinama ir kaip nustatyta privaloma išankstinė ginčo sprendimo ne teisme procedūra. Taigi Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nukentėjusiam asmeniui nustatyta teisė reikšti pretenziją dėl padarytos žalos pasirinktinai vienam iš joje nurodytų subjektų aiškintina ir kaip nukentėjusio asmens teisė teisme reikšti ieškinį eismo įvykio kaltininkui dėl žalos atlyginimo. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniu reglamentavimu sukurta tokia dėl transporto priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių trečiųjų asmenų teisių į nuostolių atlyginimą apsaugos sistema, pagal kurią, atsiradus transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl žalos nukentėjusiajam trečiajam asmeniui, žalos atlyginimo išmokos mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo atsirado naudojant apdraustą ar neapdraustą transporto priemonę, o ta aplinkybė, kad nukentėjusieji dėl žalos atlyginimo pareiškė civilinį ieškinį tiek kaltininkui, tiek Biurui, nepanaikina Biuro pareigos atlyginti žalą. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 punktą Biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims ir tais atvejais, kai kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę ir dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Tai reiškia, jog Biuras tokiu atveju yra BPK 111 straipsnyje numatyta įstaiga, atsakanti už nusikalstama veika kaltinamo asmens padarytą žalą.

Iš bylos duomenų matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. D. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė jam iš įvykio kaltininko priteisti neturtinės žalos atlyginimą (t. 1, b. l. 42), nukentėjusioji L. D. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė jai iš įvykio kaltininko priteisti neturtinės žalos atlyginimą (t. 1, b. l. 78). Kaip matyti iš Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos 2017 m. spalio 24 d. nutarimų, nagrinėjamoje byloje Draudikų biuras buvo įtrauktas civiliu atsakovu (t. 2, b. l. 108–111), tačiau jis išreiškė prašymą vykstančiuose teismo posėdžiuose bylą nagrinėti Draudikų biuro atstovui nedalyvaujant (t. 2, b. l. 158, 179, 191). Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog T. Š. eismo įvykio metu vairavo nedraustą automobilį ir nusikaltimu padarytą neturtinę žalą nukentėjusiesiems iš dalies atlygino Draudikų biuras: L. D. – 1500 Eur neturtinę žalą, 58,70 Eur turtinę žalą (negautas pajamas) (t. 2, b. l. 192), A. D. – 800 Eur neturtinę žalą, 388,60 Eur turtinę žalą (t. 2, b. l. 193). Nukentėjusieji bylos nagrinėjimo metu savo pareikštą ieškinį palaikė ir prašė priteisti likusios neatlygintos neturtinės žalos atlyginimą, atitinkamai: L. D. – 500 Eur, A. D. – 1200 Eur. Iš anksčiau aptarto teisinio reguliavimo ir byloje susiklosčiusios situacijos matyti, jog šiuo atveju dėl likusios neturtinės žalos atlyginimo dalies ne Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, o nuteistasis T. Š. yra tinkamas civilinis atsakovas byloje, jam kyla įstatyme numatyta pareiga atlyginti padarytą žalą, būtent šį civilinį atsakovą savo ieškiniuose nurodė ir nukentėjusieji. Nagrinėjamu atveju teismas negali įpareigoti Draudikų biuro mokėti išmoką nesant išreikštos žalą patyrusio asmens valios, t. y. nukentėjusieji A. D. ir L. D. nepareiškė pretenzijos Draudikų biurui dėl neturtinės žalos atlyginimo, o tik pareiškė kaltininkui T. Š. civilinius ieškinius baudžiamojoje byloje.

Dėl T. Š. paskirtos bausmės

Nors nuteistasis T. Š. prašo sušvelninti paskirtą bausmę, tačiau apygardos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismas nenustatė T. Š. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, pažymėjo, kad T. Š. praeityje yra teistas už tyčinius nusikaltimus, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka už nusižengimus, susijusius su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, alkoholio vartojimu. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgė į aplinkybes, jog T. Š. nedirba, nukentėjusiųjų neatsiprašė, žalos neatlygino.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-632/2007, 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016). Atsižvelgdamas į aptartą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai įvertino aplinkybes, jog T. Š. nuteistas jau ne pirmą kartą (t. 1, b. l. 25–33). Nusikaltimą T. Š. padarė neišnykus teistumui, yra daug kartų baustas administracine tvarka, taip pat ir už nusižengimus, susijusius su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, ir turi galiojančių administracinių nuobaudų (t. 1, b. l. 12–24). Pirmiausia šios aplinkybės formuoja teismo nuomonę apie nuteistojo asmenybę, kad teismų paskirtos bausmės už ankstesnius nusikaltimus jam neturėjo jokios teigiamos įtakos, nuteistasis nekeičia savo gyvenimo būdo, nesistengia gyventi socialiai teisingai, rodyti deramą pagarbą aplinkai ir aplinkiniams.

Be to, nukentėjusiesiems dėl nusikalstamos veikos patirtą žalą iš dalies atlygino Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras. T. Š. ne tik neatlygino nukentėjusiesiems likusios neatlygintos žalos dalies, bet apskritai ginčija faktą, kad jis turėtų atlyginti savo veiksmais sukeltą žalą. Pažymėtina, kad nuteistasis nesiėmė jokių priemonių atlyginti sukeltą žalą – nors, kaip pats pažymi, yra jauno amžiaus, tačiau niekur nedirba ir iš byloje esančių duomenų nematyti, jog dėtų pastangas susirasti darbą ar kitą legalų pragyvenimo šaltinį, iš kurio galėtų atlyginti ir nukentėjusiesiems padarytą žalą. Be to, nuteistasis T. Š. apeliaciniame skunde itin akcentuoja, kad jo padarytas nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų ir buvo padarytas, esant nusikalstamam nerūpestingumui, o ne tyčinei kaltės formai. Taigi akivaizdu, jog T. Š. savo veiksmų nevertina neigiamai ir savo elgesyje neįžvelgia atitinkamo pavojingumo bei neteisėtumo. Taip pat būtina atkreipti dėmesį, jog nuteistajam anksčiau už kitų nusikaltimų padarymą buvo paskirtos įvairios bausmės, taip pat laisvės atėmimas, tačiau ankstesnės bausmės, net ir pačios griežčiausios, nesustabdė T. Š. nuo nusikalstamų veikų darymo. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti T. Š. paskyrus švelnesnę bausmę.

Būtina pažymėti, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad T. Š. niekur nedirba, jokio legalaus pragyvenimo šaltinio neturi (t. 2, b. l. 3), todėl, neskyrus su laisvės suvaržymu susijusios bausmės, tikėtina nuteistasis gali ir toliau daryti nusikalstamas veikas, kad galėtų pragyventi. Be to, aptarta aplinkybė, kad nuteistasis T. Š., būdamas jauno amžiaus, niekur nedirba ir neturi kito legalaus pragyvenimo šaltinio, leidžia teismui pagrįstai abejoti, kad nuteistasis galėtų sumokėti baudą, jei nuteistajam jo prašymu būtų paskirta tokia bausmės rūšis. Taigi sutiktina su prokurorės atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktu vertinimu, jog paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė individualizuota tinkamai, nėra per griežta, kadangi už neatsargaus nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 2 dalyje, padarymą baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę iki 3 metų. Apygardos teismo vertinimu, mažesnės bausmės nei normos sankcijoje numatytas laisvės atėmimo vidurkis paskyrimas yra pakankamai švelni bausmė, ypač atsižvelgiant į visas anksčiau aptartas aplinkybes. Taigi paskirtos bausmės švelninti dar labiau nėra jokio pagrindo, tuo labiau, jog T. Š., vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, paskirta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu.

Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus, tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, teismas daro išvadą, kad T. Š. už padarytą nusikaltimą paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą atmesti.