Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-498-285/2017 pagal ieškovės L. Č. ieškinį atsakovei R. K. dėl skolos priteisimo ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).Ginčas byloje kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės L. Č. patikslintas ieškinys dėl komunalinių ir buto nuomos mokesčių skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Atsakovės R. K. (toliau – atsakovė arba apeliantė) apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino bylos medžiagą, priteisdamas skolą nesivadovavo apeliantės pateiktais rašytiniais įrodymais, neteisingai vertino sumokėtą užstatą, padarė nepagrįstas išvadas dėl įsiskolinimo laikotarpio.Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014, 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/201663, 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-611/2017).Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą (CPK 320 straipsnio 1 dalis), atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių ir nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose nenukrypo, o tai, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi atsakovė, nesuponuoja išvados, kad skundžiamas sprendimas ieškovės tenkintų reikalavimų dalyje yra nepagrįstas, kad priimant sprendimą buvo neteisingai įvertinta situacija. Atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamame sprendime iš esmės atsakyta į apeliantės/ jos atstovo argumentus, nurodytus atsiliepime į ieškinį ir paaiškinimuose nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kad apeliaciniame skunde yra atkartojamos faktinės pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apeliantei jas savaip interpretuojant ir naujų įrodymų, kurie iš esmės paneigtų skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepateikta, apeliacinės instancijos teismas jų neatkartodamas, tiesiog pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nesudarantiems pagrindo konstatuoti skolos už buto nuomą ir komunalinius mokesčius nebuvimą. Nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklosčiusius sutartinius teisinius santykius reglamentuoja 2015 m. kovo 28 d. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis (toliau –Nuomos sutartis), CK 6 knygos XXXI skyrius „Gyvenamosios patalpos nuoma“. Pagal Nuomos sutartį ieškovė perdavė atsakovei nuomos teise naudotis gyvenamąja patalpa - 3 kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovė įsipareigojo naudoti patalpas ne daugiau kaip 4 fizinių asmenų apgyvendinimui ir mokėti nuomos ir komunalinius mokesčius sutartyje aptarta tvarka ir terminais (Nuomos sutarties 1.1 p.). Patalpų nuomos pradžia 2015 m. balandžio 1 d. ir patalpos nuomojamos ne trumpiau iki 2016 m. liepos 1 d. (Nuomos sutarties 1.2 ir 3.7 p.). Pagal sutarties 4.2 punktą atsakovė įsipareigojo ieškovei nuomos mokestį mokėti kas mėnesį, už 1 mėnesį į priekį iki mėnesio 10 d, o mokesčius už vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją ir komunalines paslaugas mokėti ieškovei/ paslaugų tiekėjams iki kiekvieno mėnesio 26 d. (Nuomos sutarties 4.3 p.). Bylos medžiaga bei Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad atsakovei nevykdant Nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, ieškovė L. Č. 2015 m. spalio 23 d. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo ir iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų (civ. byla Nr. 2-26963-375/2015). Teismas byloje 2015 m. lapkričio 18 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo nusprendė priteisti iš atsakovės R. K. ieškovės L. Č. naudai – 808,67 Eur skolą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-10-26) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 65,60 Eur žyminio mokesčio; pašalinti ieškovei L. Č. priklausančio daikto - buto, esančio (duomenys neskelbtini), valdymo pažeidimus, iškeldinant atsakovę R. K. su visa jai priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Pažymėtina, jog CPK 285 straipsnio 2 dalis (sprendimo už akių priėmimo metu gal. red.) numato, kad sprendimas už akių dėl neatvykusio ar procesinio dokumento nepateikusio atsakovo gali būti priimtas tik dėl tų ieškinio reikalavimų ir jį pagrindžiančių aplinkybių, apie kuriuos atsakovui buvo pranešta CPK nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į šį reglamentavimą bei įvertinus byloje nurodytas aplinkybes, kad 2015 m. lapkričio 18 d. sprendime už akių priteisiant 808,67 Eur skolą nėra nurodyta už kurį laikotarpį ji priteisiama, kad ieškinys teismui pateiktas 2015 m. spalio 23 d., pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistas atsakovės mokėtinos skolos už buto nuomą bei komunalinius mokesčius dydis už laikotarpį iki 2015 m. spalio 23 d., o nagrinėjamu atveju atsakovės įsiskolinimai už laiku nesumokėtus buto nuomos ir komunalinius mokesčius skaičiuotini nuo 2015 m. spalio 23 d. Pažymėtina, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Ši išvada ne kartą pabrėžta kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kita bylos medžiaga nepaneigtu 2016 m. kovo 13 d. buto perdavimo priėmimo aktu teisingai nusprendė, kad nuomininkai galutinai iš buto išsikraustė 2016 m. kovo 13 d., todėl iki šios datos ir skaičiuojamas mokesčių įsiskolinimas. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė skolos už buto nuomą bei komunalinius mokesčius skaičiavimo laikotarpio tiek pradžią, tiek pabaigą, t. y. už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 23 d. iki 2016 m. kovo 13 d.Skundžiamo sprendimo turinys akivaizdžiai paneigia apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas faktiškai vadovavosi tik ieškovės pateiktais įrodymais ir visiškai nesivadovavo apeliantės advokato pateiktais rašytiniais įrodymais. Skundžiamojo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra pateiktas argumentuotas visų byloje esančių įrodymų vertinimas, o apeliantė nepaneigė teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovė pateikė sąskaitos išrašą (b. l. 66) bei mokėjimo nurodymus (b. l. 177-184) iš kurių matyti atsakovės nuomos mokesčio mokėjimas 2015 m. balandžio-rugpjūčio mėnesiais, bei pagrįstai sprendė, kad minėti mokėjimai nesusiję su patikslintu ieškiniu prašomu priteisti nuomos mokesčio įsiskolinimo laikotarpiu, kuris, kaip jau nustatyta nagrinėjamoje byloje, yra nuo 2015 m. spalio 23 d. iki 2016 m. kovo 13 d. Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovė, ginčydama ieškiniu prašomo priteisti įsiskolinimo už komunalines paslaugas dydį, pateikė įsiskolinimų ieškovei skaičiavimą (b. l. 111–116, 161–163) su sąskaitomis (b. l. 164–176), bei pagrįstai sprendė, kad dalis mokėjimų už dujas ir elektrą yra atlikti iki šioje byloje nagrinėjamo įsiskolinimo skaičiavimo pradžios datos, t. y. iki 2015 m. spalio 23 d., todėl nesusiję su patikslintu ieškiniu prašomu priteisti komunalinių mokesčių įsiskolinimo laikotarpiu, kuris, kaip jau nustatyta nagrinėjamoje byloje, yra nuo 2015 m. spalio 23 d. iki 2016 m. kovo 13 d. Iš atsakovės pateiktų sąskaitų (b. l. 164–176) pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovė 2015 m. lapkričio 20 d. sumokėjo 5,84 Eur už dujas ir 18,96 Eur už elektrą (b. l. 168, 175), 2016 m. sausio 13 d. sumokėjo 11,12 Eur už dujas ir 35,48 Eur už elektrą (b. l. 169, 176), ir padarė pagrįstą išvadą, kad iš ieškovės prašomos priteisti 841,94 Eur skolos už komunalines paslaugas išskaičiuotinos atsakovės sumokėtos sumos ir laikytina, kad atsakovės įsiskolinimas už komunalines paslaugas sudaro 770,54 Eur sumą (841,94 Eur – 5,84 Eur – 18,96 Eur – 11,12 Eur – 35,48 Eur = 770,54 Eur) (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Keisti sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateikto skolos už buto nuomą bei komunalinius mokesčius skaičiavimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis reiškia, kad apeliacinės instancijos teisme negalima kelti jokių naujų reikalavimų ar juos grįsti naujomis aplinkybėmis, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinis procesas nėra skirtas ginčo nagrinėjimo pakartojimui, jo paskirtis yra kita, t. y. pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymas, juolab kad ir bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles, kurios įrodinėjimo apimtimi nėra identiškos procesui pirmosios instancijos teisme. Todėl pažeidžiant CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatytus ribojimus apeliaciniame skunde teikiami iš esmės nauji argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad dalis „Viena sąskaita“ nurodytų mokesčių (tai mokesčiai už namo administravimą, jo techninę priežiūrą, privalomosios kaupiamosios lėšos namo atnaujinimui, už šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą) visiškai nesusiję su komunalinėmis paslaugomis ir juos mokėti privalo buto savininkas, kai tokie klausimai nebuvo įrodinėjimo dalykas atsikirtimų į ieškinį pagrindu pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismo neanalizuotini ir nevertintini.Nuomos sutarties 4.6 punkte nustatyta, kad atsakovė (nuomininkas) palieka ieškovei (nuomotojui) 540 Eur užstatą, kuris yra laikomas kaip garantas, jog nuomojamas turtas nebus sunaikintas ar sugadintas ir bus sumokėti visi privalomi mokėjimai aptarti šioje sutartyje. Užstatas yra grąžinamas pasibaigus šiai sutarčiai ir nuomininkui įvykdžius visus šioje sutartyje numatytus įsipareigojimus. Pagal Nuomos sutarties 4.7 punktą užstatas atsakovės (nuomininko) užstatas pasilieka ieškovei (nuomotojui) kaip bauda, jeigu atsakovė (nuomininkė) pažeidžia 3 punktu prisiimtus įsipareigojimus. Vienas pagrindinių civilinių santykių teisinio reglamentavimo principų – sutarties laisvės principas – lemia, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir Civiliniame kodekse nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Šalys gali laisvai susitarti dėl bet kokių sutarčių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyvioms įstatymų normoms, o įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek nesureguliuota sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-248/2016).Nuomos sutarties 4.6, 4.7 punktų nuostatų turinys (šios nutarties 21 p.) rodo, kad šalių aptarto užstato paskirtis buvo atlikti nuomininko prievolių pagal Nuomos sutartį vykdymo užtikrinimą. CK 6.70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Gali būti užtikrinamas tiek esamų, tiek ir būsimų prievolių įvykdymas (CK 6.70 str. 2 d.). Taigi, šalių susitarimas dėl užstato, kaip nuomininko (t. y. atsakovės) būsimų prievolių vykdymo užtikrinimo būdo, neprieštaravo įstatymui. Nuomos sutarties šalys negalėjo nesuprasti ir suprato, kad jeigu už Nuomos sutarties neįvykdymą ar netinkamą vykdymą bus atsakingas nuomininkas (t. y. atsakovė), tai užstatas lieka nuomotojui (ieškovei). Tokia šalių valia akivaizdi sistemiškai analizuojant visą Nuomos sutarties 4.6 punkto turinį. Darytina išvada, kad šalys suprato ir tinkamai įformino, kokias funkcijas turi atlikti nuomotojui perduodamas išankstinis užstatas. Užstatas šiuo atveju turėjo atlikti nuomininko prievolių užtikrinamąją funkciją, nes šalis, sumokėjusi užstatą, turėjo teisę Nuomos sutarčiai pasibaigus reikalauti sugrąžinti užstatą priklausomai nuo to, ar ji tinkamai įvykdė savo prievoles (nepadarė prievolinių pažeidimų) pagal Nuomos sutartį. Taigi, nuomininko sumokėtas užstatas galėjo ir turėjo būti visų nuomininko prievolių vykdymo užtikrinimo priemonė, nes jokių kitokių sąlygų sutartyje nenumatyta. Pagal sutartį atsakovė (nuomininkas), be kitų Nuomos sutartyje numatytų prievolių, turėjo šias pareigas: sutartu laiku mokėti nuomos mokestį bei komunalinius mokesčius (Nuomos sutarties 3.6 p.), pasibaigus nuomos sutarties galiojimo terminui ir toliau šios sutarties nepratęsiant, grąžinti patalpas tokios būklės, kokios nuomotojui buvo perduotos, atsižvelgiant į normalų jų nusidėvėjimą (Nuomos sutarties 3.4 p.). Įsiteisėjusiu 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimu už akių bei šios nagrinėjamos bylos medžiaga neginčijamai nustatyta, kad atsakovė nevykdė savo pareigos mokėti buto nuomos bei komunalinius mokesčius (Nuomos sutarties 3.6 p.), o taip pat bylos medžiaga nustatytas nuomojamoms patalpos padarytos žalos faktas (Nuomos sutarties 3.6 p.). Taigi pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai konstatavo, kad atsakovės pagal Nuomos sutartį sumokėtas 540 Eur užstatas negrąžintinas atsakovei, o taip pat iš užstato negali būti daromas nuomos mokesčio skolos išskaitymas.Sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimu toje dalyje, kurioje iš atsakovės ieškovei priteista 470,40 Eur bylinėjimosi išlaidų. Analizuodamas ir vertindamas atsakovės apeliacinio skundo argumentus dėl priteistos per didelės bylinėjimosi išlaidų sumos, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškovę byloje iš pradžių atstovavo advokato padėjėja ir už jos suteiktas paslaugas ieškovė turėjo 480 Eur išlaidų, o vėliau už advokatės teisinę pagalbą sumokėjo 500 Eur. Advokato padėjėja, atstovaudama ieškovę, surašė ieškinį, paruošė 2 kito turinio dokumentus, atstovavo ieškovę teismo posėdžiuose, kuriuose praleido 2 val., todėl pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (nauja redakcija TAR, 2015, Nr. 2015-03968) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio rekomendacijas, maksimali šalies patirtų išlaidų už advokato padėjėjo pagalbą bendra suma būtų 1896,83 Eur (Rekomendacijų 5 p., 8.2 p., 8.16 p., 8.19 p.), ieškovę atstovavusi advokatė paruošė 2 kito turinio dokumentus ir atstovavo ieškovę teismo posėdžiuose, kuriuose praleido 3 valandas, todėl už jos suteiktas teisines paslaugas maksimali suma būtų 408,80 Eur (Rekomendacijų 8.16, 8.19 p.). Taigi, prašoma priteisti bendra suma (980 Eur) neviršija Rekomendacijų nustatytą maksimalų jų dydį (2 305,63 Eur); ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pagal įstatymą nėra per didelės. Pirmosios instancijos teismas priteisė šių išlaidų sumą nedetalizuodamas už kurios ieškovei teisines paslaugas teikusios atstovės šią sumą priteisė, o įvertinęs tai, kad patenkinta 48 procentų ieškinio reikalavimų, proporcingai tenkintų reikalavimų daliai (48 proc.), teisingai priteisė iš atsakovės ieškovei 470,40 Eur išlaidų už teisinę pagalbą. Taigi, priteista išlaidų už teisinę pagalbą suma neviršija Rekomendacijų nustatytą maksimalų dydį ir mažinti jos apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.Kiti apeliacinio skundo motyvai neturi teisinės reikšmės priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Be to, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje iš esmės tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą; kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Apeliantės apeliacinis skundas atmestinas, todėl ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš apeliantės ieškovei, sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) – 400 Eur, kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) L. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) 400 (keturis šimtus) eurų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.