Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus, Linos Lesinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2022 m. liepos 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, paskiriant šiuos įpareigojimus: 1) per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką dirbti (tęsti darbą) arba registruotis Užimtumo tarnyboje; 2) neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokslu, ar gydymusi gydymo įstaigos stacionare.

Skundžiamu nuosprendžiu tenkintas Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys ir iš A. G. priteista 66,35 Eur (šešiasdešimt šeši eurai 35 ct) nukentėjusiosios gydymo išlaidų atlyginimui privalomajam sveikatos draudimo fondo biudžetui dėl suteiktos skubios pagalbos ir 5% metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. G. (toliau – A. G.) Alytaus apylinkės teismo 2022 m. liepos 26 d. nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis nesunkiai sužalojo žmogų: 2021 m. spalio 17 d., apie 3.30 val. (duomenys neskelbtini), lauke, aikštelėje prie įėjimo į daugiabučio namo laiptinę, be priežasties, ne mažiau kaip vieną kartą spyrė K. S. (toliau – K. S.) į kairę ranką, dėl ko nukentėjusiajai padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl kairės rankos stipinkaulio distalinio galo lūžio, nes jos sveikata buvo sutrikdyta ilgiau kaip 10 dienų.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė A. G. išteisinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Skunde nesutinkama su byloje atliktu įrodymų vertinimu, nurodant, kad nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas ir nepagrįstai rėmėsi nenuosekliais nukentėjusiosios K. S. parodymais, kai tuo tarpu tiek nuteistojo A. G., tiek liudytojo A. K. parodymai bei byloje esanti teismo medicinos specialisto išvada patvirtina aplinkybę, jog A. G. nespyrė K. S..

5. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę bei pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų, vertinant įrodymus, tačiau proceso šalims nepriimtinos teismo išvados dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

6. Įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų nepažeidė. Įrodymai įvertinti ir išanalizuoti nei vienam nesuteikiant išskirtinės reikšmės, dėl ko buvo priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas dėl A. G. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

7. Nors apeliantas kategoriškai dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymo neprisipažino, teigdamas, kad nukentėjusiajai jis nespyrė, o tik atstūmė ją nuo savęs, dėl ko ši, būdama neblaivi, nukrito (t. 1, b. l. 150–152, 161–162, t. 2, b. l. 56–57), tačiau pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirti įrodymai, jų visuma, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neabejotinai leidžia daryti išvadą, jog A. G., kaltinime nurodytoje vietoje ir laiku, tyčia, ne mažiau kaip vieną kartą spyrė nukentėjusiajai K. S. į kairę ranką, taip jai padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl kairės rankos stipinkaulio distalinio galo lūžio.

8. Tiek skunde apygardos teismui, tiek bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nuteistojo gynėjas akcentavo aplinkybę, kad K. S. nurodė, jog ją sužalojo K., tačiau kompanijoje, kurioje buvo nukentėjusioji ir A. G., jokio K. nebuvo. Pasak nuteistojo gynėjo, nors K. S. ir teigė, kad aplinkybę, jog A. G. yra K., jai nurodė liudytoja Ž. K. (toliau – Ž. K.), tačiau apeliaciniame skunde nurodoma, kad minėta liudytoja paneigė tokius nukentėjusiosios žodžius. Atmetant šiuos nuteistojo gynėjo skundo argumentus visų pirma pažymėtina, kad apklausiama pirmosios instancijos teisme, liudytoja Ž. K. parodė (t. 2, b. l 128) neprisimenanti, ar nukentėjusioji klausė A. G. vardo, tačiau pati liudytoja žinojo tik jo pravardę – „b.“ ir pagalvojo, kad jis K., o nukentėjusiajai apie tai pasakė gal po kelių dienų. Šie liudytojos parodymai paneigia skunde nurodomą aplinkybę, kad Ž. K. neigė nukentėjusiajai apskritai nurodžiusi, jog A. G. yra K.. Akivaizdu, kad asmenys buvo neblaivūs, todėl ir pati liudytoja galėjo neprisiminti kada tiksliai K. S. ji nurodė, kad nuteistasis yra vardu K.. Šie aptarti duomenys patvirtina aplinkybę, kad nukentėjusiajai K. S. buvo pasakyta, jog nuteistasis yra vardu K., dėl ko ji šį vardą ir nurodė duodama savo parodymus ir, apygardos teismo vertinimu, klaidingai nurodytas nuteistojo vardas, K. S. parodymų mažiau patikimais nedaro bei jo kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nepaneigia.

9. Nuteistojo gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios K. S. parodymais, kadangi jie yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Bylos duomenys iš tiesų patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu K. S. nurodė skirtingas aplinkybes dėl spyrių skaičiaus. Iš pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo (t. 1, b. l. 1–2) nustatyta, kad nukentėjusioji nurodė, jog nuteistasis jai spyrė 5 kartus į kairę ranką. 2021 m. lapkričio 11 d. liudytojo papildomos apklausos metu (t. 1, b. l. 47–48) K. S. parodė, kad A. G. jai spyrė mažiausiai 4 kartus, o parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota (t. 1, b. l. 77–78), kad nuteistasis jai spyrė 4 kartus. Apklausiama pirmosios instancijos teisme K. S. parodė (t. 2, b. l. 126–127), kad jai spyrė 4 kartus, iš jų kartą ar du pataikė į ranką. Teismas pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme K. S. pozicija dėl to, kad A. G. ją sužalojo spirdamas, buvo nuosekli. Nors nukentėjusioji ir negalėjo įvardinti tikslaus spyrių skaičiaus, tačiau jai padarytą sužalojimą – stipinkaulio distalinio galo lūžį – konstatavęs teismo medicinos specialistas 2021-10-20 išvadoje Nr. G585/2021(06) nurodė, jog toks sužalojimas galėjo būti padarytas ir vieno trauminio poveikio pasekoje, kuo nagrinėjamu atveju pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, nukentėjusiosios parodymus dėl sužalojimo pobūdžio iš dalies patvirtino ir liudytojas K. S. duodamas parodymus (t. 1, b. l. 102–104), kad po konflikto jam išėjus į lauką, nukentėjusioji K. S. ranka parodė į A. G. ir pasakė, kad jis ją sumušė ir suspardė.

10. Apelianto ir jo gynėjo įsitikinimu, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino liudytojo A. K., kuris yra kaltinamojo A. G. draugas, parodymus. Atmetant šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad liudytojas A. K. parodė (t. 1, b. l. 114–116), jog K. S. einant nuo automobilio laiptinės link, A. G. jos paklausė, ar ji nieko nėra paėmusi iš automobilio, o K. S. į tai atsakė, kad ji nėra vagilė ir pradėjo artėti link jo, kitaip sakant ,,rautis ant jo“. Šią aplinkybę jis patvirtino ir pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 139). Tuo tarpu teisiamajame posėdyje apklausiamas A. G. parodė, kad važiuojant link daugiabučio, prie kurio laiptinės įvyko konfliktas, jis su K. S. visiškai nekalbėjo, kodėl ji buvo pikta ir suirzusi ir kodėl ji ėjo jo link, nežino (t. 2, b. l. 125). Teismo vertinimu, liudytojo A. K. parodymai yra reikšmingi nustatant konflikto pradžią – dėl ko prasidėjo žodinis konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios, kuris peraugo į fizinį smurtą iš nuteistojo pusės. Tačiau liudytojo A. K. parodymai, jog jis matė, kaip A. G. vieną kartą ranka pastūmė nuo savęs nukentėjusiąją ir ši nugriuvo ant kairio šono ir kairės rankos, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinti kritiškai, kaip siekis padėti savo draugui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokie liudytojo A. K. parodymai prieštarauja nukentėjusiosios K. S. parodymams, duotiems pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 126), jog A. G. ją pastūmė per petį, bet nuo pastūmimo ji nenukrito. Jeigu būtų nukritusi, būtų ir kitų sužalojimų: mėlynių, nubrozdinimų. Kritiškai vertinant liudytojo A. K. parodymus šiuo atveju svarbu tai, kad liudytojas A. K., nuteistojo A. G. draugas, yra suinteresuotas palankia bylos baigtimi savo draugui, iš karto po įvykio A. G. kartu su A. K. pasišalino iš įvykio vietos ir liudytojas A. K. buvo apklaustas praėjus trims dienoms po tiriamo įvykio, todėl neatmestina galimybė, kad asmenys galėjo savo parodymus suderinti tarpusavyje, sukurdami versiją, kad K. S. susižalojo nugriuvusi ir tam įtakos turėjo jos girtumas. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme K. S. nurodė (t. 2, b. l. 126), jog konflikto metu A. G. gyrėsi, kad yra boksininkas. Šią aplinkybę apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant apeliacinį skundą nurodė ir nuteistojo gynėjas, argumentuodamas, kad A. G. nesužalojo nukentėjusiosios, kadangi boksininkas visada smūgiuoja rankomis, o ne kojomis. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad A. G. yra boksininkas, niekaip nepaneigia fakto, jog jis spyrė nukentėjusiajai, tačiau akivaizdu, jog akcentuodamas K. S., kad yra boksininkas, nuteistasis siekė ją įbauginti, leisdamas suprasti, jog jis turi kovinių įgūdžių ir gali ją sužaloti.

11. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančią teismo medicinos specialisto išvadą ir specialisto paaiškinimus. Kaip matyti iš byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvados Nr. G 585/2021 (06) (t. 1, b. l. 97) K. S. nustatytas stipinkaulio distalinio galo lūžis kvalifikuotinas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku ir užduotyje nurodytomis aplinkybėmis. Sužalojimas galėjo būti padarytas tiek smūgiavimo būdu, tiek ir krentant bei atsitrenkiant į kietus bukus daiktus. Specialistas, pateikdamas paaiškinimus į užduotus klausimus nurodė (t. 1, b. l. 138), kad K. S. traumos tikimybė didesnė yra krentant bei atsitrenkiant į kietus bukus daiktus, nei smūgiavimo būdu. Vertinant šiuos teismo medicinos specialisto paaiškinimus, pažymėtina, kad kaip jau nurodyta anksčiau (šios nutarties 9 punkte), tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu, nukentėjusiosios K. S. versija, kad nuteistasis jai spyrė, taip ją sužalodamas, buvo nuosekli. Nei teismo medicinos specialisto išvada, nei teismo medicinos specialisto paaiškinimai dėl išvados, tokios nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės nepaneigia. Nors įvykio metu K. S. ir buvo neblaivi, dėl ko, galbūt ir negalėjo tiksliai nupasakoti visų įvykio aplinkybių, tačiau kokiu būdu jai buvo padaryti sužalojimai ji nurodė aiškiai ir savo pozicijos laikėsi nuosekliai.

12. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, tai yra, turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017). Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-137/2008). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-486/2014 ir kt.). Kaip jau aptarta anksčiau, pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertini tinkamai, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą A. G. pripažinti kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Teismas vertino nuteistojo, nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus, taip pat įvertino ir specialisto išvadoje esančius duomenis. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva, todėl ta aplinkybė, kad teismas priėmė vienos proceso šalies netenkinantį procesinį sprendimą, nesuponuoja pagrindo konstatuoti teismo šališkumą. Kartu su apeliaciniu skundu A. G. nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų pirmosios instancijos teismo šališkumą, todėl jo apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

13. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Sprendimą pripažinti A. G. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, apylinkės teismas priėmė tinkamai įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, dėl to nuteistojo A. G. skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o skundžiamas Alytaus apylinkės teismo 2022 m. liepos 26 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.