Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagri­nė­jo civili­nę by­­lą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo pagal pareiškėjos L. V. pareiškimą, suinteresuoti asmenys Valstybės įmonė Turto bankas ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Vienas iš daikto (turto) įgijimo nuosavybės teise pagrindų yra įgijimas pagal įgyjamąją senatį (Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnio 11 punktas), kurią pareiškėja ir prašo taikyti. Šis institutas konkrečiam asmeniui, kuris ilgą laiką valdo daiktą, tačiau neturi formalios nuosavybės teisės į jį, sudaro teisinį pagrindą įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1. pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2. daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3. asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4. visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); 5. visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6. daiktas valdomas nepertraukiamai; 7. visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8. valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą – pareiškėjas nekilnojamąjį daiktą valdė ne mažiau kaip dešimt metų; kilnojamąjį daiktą – ne mažiau kaip trejus metus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-67/2011,Nr. 3K-3-103-219/2015). Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas negali būti konstatuojamas.

Šioje byloje valstybę atstovaujantis suinteresuotas asmuo Valstybės įmonė Turto bankas nesutinka su pareiškėjos prašymu, nes teigia, kad turtas, kurį pareiškėja siekia įgyti nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį, priklauso valstybei. Taigi, visų pirma būtina nustatyti ar turtas, dėl kurio kilo ginčas, nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu ir ar jis nepriklauso valstybei, nes CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvi norma draudžia įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė I. I. B. (b. l. 14), o (duomenys neskelbtini) mirė V. B. (b. l. 15), kurie buvo susituokę nuo (duomenys neskelbtini) (b. l. 23-24). Valstybės įmonės Registrų centras Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad V. B. vardu yra įregistruotos jo nuosavybės teisės į 0,1000 ha žemės sklypą, esantį Lazdijų r. sav., (duomenys neskelbtini) k. 10 (b. l. 43). 2018-03-20 Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Seirijų seniūnijos pažyma dėl statinių Nr. SR8-19 (b. l . 85), Namų ūkio Nr. 243 knygos išrašas (b. l. 86), Namų valdos techninės apskaitos byla, inventorinis Nr. 1514 (b. l. 87-95) bei Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla Nr. 59/21514, registro Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 26-42), patvirtina, kad I. I. B. vardu Seirijų seniūnijos namų ūkio knygoje ir Namų valdos techninės apskaitos byloje yra įregistruoti pastatai, esantys Lazdijų r. sav., (duomenys neskelbtini) k., kuriems 2017-07-21 buvo atlikti kadastriniai matavimai. Būtent šiuos pastatus ir minėtą žemės sklypą pareiškėja siekia įgyti įgyjamąja senatimi, nurodydama, kad po I. I. B. daugiau kaip 10 metų nepertraukiamai, atvirai ir teisėtai turtą valdė kaip savo.

Kadangi I. I. B. ir V. B., kuriems nuosavybės teise priklausė įgyjamąja senatimi siekiamas įgyti turtas, yra mirę, aktualios šioje byloje yra ne tik įgyjamąją senatį, bet ir paveldėjimo teisinius santykius reguliuojančios teisės normos.

Pareiškėja patvirtino, kad mirę I. I. B. ir V. B. testamentų nebuvo palikę ir dėl jų palikimo į notarų kontorą niekas nesikreipė. Tai patvirtina ir Testamentų registro duomenys (b. l. 74, 75). Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad šių asmenų palikimas būtų priimtas pradėjus paveldimą turtą faktiškai valdyti. Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO taip pat nėra duomenų, kad būtų nustatytas juridinę reikšmę įturintis faktas dėl palikimo priėmimo po I. I. B. ir V. B. mirties. Tačiau tai, kad nėra duomenų, jog po I. I. B. ir po V. B. mirties kas nors iš galimų įpėdinių būtų priėmęs palikimą nereiškia, kad pareiškėjos siekiamas įgyti turtas po savininkų mirties liko niekam nepriklausantis ir dėl to perėjo į teisėtą pareiškėjos valdymą, nes paveldėjimo teisniuose santykiuose dalyvauja ir valstybė, kuri yra specifinė paveldėjimo teisinių santykių dalyvė.

Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (Civilinio kodekso (toliau – CK) 5.2 straipsnio 3 dalis). Tačiau pabrėžtina, kad valstybė, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, paveldėjimo santykiuose nuo kitų įpėdinių skiriasi tuo, kad negali atsisakyti priimti palikimo. Plėtodama kasacinio teismo praktiką, išplėstinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nors įstatyme valstybė priskiriama prie įpėdinių pagal įstatymą (CK 5.5 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau valstybės palikimo priėmimas savo turiniu yra kitokią teisinę reikšmę turintis veiksmas, nei kitų įpėdinių atliekami palikimo priėmimo veiksmai. Jei kiti įpėdiniai neatliks palikimui priimti teisiškai reikšmingų veiksmų (CK 5.50 straipsnio 2 dalis), jie nedalyvaus paveldėjimo teisiniuose santykiuose. Tačiau kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks ar ne palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Dėl to kasacinio teismo praktikoje pateiktas išaiškinimas, kad valstybė, kaip ir kiti įpėdiniai, tam, jog įgytų palikimą, turi jį priimti, reiškia ne tai, kad ji privalo pareikšti savo valią dalyvauti paveldėjimo teisiniuose santykiuose, o tai, jog ji privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo perėjimo valstybei juridinį faktą, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą. Todėl valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įformino veiksmus, valstybei palikimas pereina nuo palikimo atsiradimo dienos, nes palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikėjo mirties momento. (CK 5.3 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).

Nurodytoje kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje taip pat išaiškinta ir tai, kad įstatyme nenustatytas terminas, per kurį valstybei atstovaujanti institucija privalo kreiptis dėl palikimo perėjimo valstybei fakto įforminimo, išduodant jai paveldėjimo teisės liudijimą. Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje laikoma, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą, įstatymo nustatytu turto perėjimo valstybei atveju, priklauso valstybei nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar ji yra gavusi paveldėjimo teisės liudijimą (Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2005-658/2015).

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį palikimo perėjimo valstybei reguliavimą ir teismų praktiką šiuo klausimu, nagrinėjamoje byloje neturi teisinės reikšmės ta aplinkybė, kad valstybė (ją atstovaujančios institucijos) iki šiol nesikreipė dėl paveldėjimo teisės liudijimo į I.i I. B. ir V. B. priklausiusį turtą išdavimo ir neatliko jokių veiksmų rūpinantis šiuo turtu, nes tai nesudaro pagrindo teigti, jog mirusiems B. priklausęs turtas neperėjo valstybei CK 5.2 straipsnio 3 dalies pagrindu, kadangi nėra duomenų, kad šį turtą būtų paveldėję kokie nors įpėdiniai.

Pabrėžtina, kad skirtingai nuo aptartų pastatų, žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,1000 ha, esantis (duomenys neskelbtini), Lazdijų raj., kurį įgyjamąja senatimi siekia įgyti pareiškėja, viešame registre yra įregistruotas V. B. vardu, todėl vien šiuo pagrindu jis iš viso negali būti įgyjamas pagal įgyjamąją senatį (CK 4.69 straipsnio 3 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalies norma, draudžianti įgyjamąją senatimi įgyti valstybei priklausantį turtą, yra imperatyvioji, joje įtvirtinto draudimo negalima paneigti ir remiantis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta teismo pareiga aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Teismų praktikoje analogiškose bylose konstatuojama, jog nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo, nes bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti (Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2005-658/2015).

Šiuo atveju teisinės reikšmės neturi ir aplinkybė, jog I. I. B. nuosavybės teisės į ginčo turtą buvo neįregistruotos viešame registre, nes nuosavybės teisė atsiranda CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais, tuo tarpu nuosavybės teisės į daiktus įregistravimas viešame registre atlieka tik išviešinimo funkciją, bet ne teises nustatančią funkciją, t. y. nesukuria nuosavybės teisės. Todėl nepaisant to, kad registre nebuvo įregistruotos I. I. B. nuosavybės teisės į pareiškėjos siekiamą įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nekilnojamąjį turtą, nereiškia, jog šis turtas neperėjo valstybei paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pagrindu, kadangi nėra duomenų, kad šį turtą būtų paveldėję kokie nors įpėdiniai, o draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktą sietinas su jo priklausymu valstybei nuosavybės teise, o ne su šios teisės registracija (Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2005-658/2015).

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja nepagrįstai savo valdymo pradžią įgyjamajai senačiai skaičiuoti sieja su jos tetos I. I. B. mirtimi (duomenys neskelbtini), todėl ji neįrodė ir būtino 10 metų valdymo laikotarpio. Šiuo atveju svarbi aplinkybė yra ta, kad po I. I. B. mirties jos sutuoktinis V. B. dar gyveno beveik šešis metus kol mirė (duomenys neskelbtini). Pabrėžtina, kad du metus po I. I. B. mirties jos sutuoktinis V. B. gyveno jų namuose kol išvyko gyventi į globos namus. Tą patvirtina ne tik pati pareiškėja, bet ir Namų ūkio Nr. 243 knygos išrašas, kuriame nurodyta, kad V. B. į globos namus išvyko 2006-05-30 (b. l . 86). Pareiškėja patvirtino, gyvenamąjį namą ir jo priklausinius I. I. B. ir V. B. įgijo santuokos metu, kai 1963 metais grįžo gyventi iš Rusijos. Tai matyti ir iš Namų valdos techninės apskaitos bylos, inventorinis Nr. 1514, sudarymo datos. Taigi, šiuo atveju sprendžiamas klausimas dėl gyvenamojo namo ir jo priklausinių, įgytų dar galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui (toliau - SŠK). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad iki CK įsigaliojimo (t. y. iki 2001 m. liepos 1 d.) įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011). Tai reiškia, kad pareiškėjos siekiamas įgyti turtas I. I. B. ir V. B. priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl po I. I. B. mirties jos sutuoktinis V. B. ne tik toliau gyveno šiame name, bet ir išliko šio turto savininku iki savo mirties, t. y. iki (duomenys neskelbtini). Todėl tik nuo šios datos pareiškėja iš viso galėtų pretenduoti į šio turto valdymo pradžią, nes tik nuo 2010-11-12 nebeliko jokio kito asmens, turinčio daugiau teisių už pareiškėją į valdomą daiktą. Atitinkamai tai reiškia, kad nuo V. B. mirties (duomenys neskelbtini) dar nėra praėję 10 metų terminas, kuris būtinas nuosavybei pagal įgyjamąją senatį įgyti, net jeigu pareiškėja ir įrodytų visas kitas būtinas sąlygas jos prašomam faktui nustatyti.

Teismas konstatuoja, kad pareiškėja nepaneigė, kad įgyjamąja senatimi siekiamas įgyti nuosavybės teise gyvenamasis namas, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); šulinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. sav., priklauso valstybei, o žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. sav., yra įregistruotas V. B. vardu. Todėl viso šio turto pareiškėja negali įgyti įgyjamąja senatimi, nes tą imperatyviai draudžia CK 4.69 straipsnio 3 dalis. Be to, pareiškėjos valdymas tunka trumpiau nei 10 metų po paskutinio turto savininko mirties, todėl ji negali įgyti nuosavybės teisės ir šiuo pagrindu.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus pareiškimas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo L. V. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmesti.

Dėl sprendimo per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti paduotas apeliacinis skun­das Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmus.