Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. B. įmonės „Irgesta“ ir A. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria iškelta A. B. įmonės „Irgesta“ bankroto byla.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Šiaulių skyrius kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti A. B. įmonei „Irgesta“ bankroto bylą. Nurodė, kad atsakovė A. B. įmonė „Irgesta“ nemoka valstybinio socialinio draudimo įmokų, jos skola – 28 061,99 Eur, skola valstybės, savivaldybių biudžetams ir valstybės pinigų fondams – 17 523,79 Eur; atsakovės atžvilgiu taikytos visos įstatymų numatytos sankcijos ir imtasi priemonių, siekiant išieškoti skolą, tačiau ši nebuvo išieškota.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2016 m. lapkričio 7 d. nutartimi iškėlė atsakovei bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Audata“.Teismas nesutiko su atsakovės A. B. įmonės „Irgesta“ savininko argumentais, kad sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo individualiai įmonei, turi būti įvertinta ne tik įmonės, bet ir jos savininko turto vertė. Nurodė, kad šioje byloje yra vertinamas tik įmonės turtas, o individualios įmonės savininko turtas laikomas neatskirtu nuo įmonės turto tik civilinės atsakomybės prasme.Teismas, remdamasis 2016 m. spalio mėn. 1 d. balanso duomenimis, nustatė, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. turėjo turto už 15 167 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 53 370 Eur. Iš atsakovės pateikto pradelstų įsipareigojimų sąrašo teismas nustatė, kad 2016 m. rugsėjo 30 d. pradelsti įmonės įsipareigojimai yra 46 296,62 Eur. Įvertinęs tai, teismas konstatavo, kad atsakovės A. B. įmonės „Irgesta“ pradelsti įsipareigojimai žymiai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės ir sprendė, kad įmonė yra nemoki, todėl keltina bankroto byla.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovai A. B. įmonė „Irgesta“ ir A. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutartį ir VSDFV Šiaulių skyriaus pareiškimą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas, vertindamas įmonės mokumą, neatsižvelgė į paties A. B. turtą – bendras įmonės ir įmonės savininko turtas keliolika kartų viršija įmonės bendrą skolą.Teismas be pagrindo nevertino faktų, kad įmonė yra veikianti, joje dirba trys žmonės, vykdo sutartis, turi skolininkų (UAB „Rotonda“, UAB ,,Bartuva“). Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius atsiliepime prašo atmesti atsakovų atskirąjį skundą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomi šie argumentai:Apeliantės nurodoma skolininkė UAB „Rotonda“ yra laikoma bankrutavusi įmonė, todėl nėra galimybės iš jos atgauti skolą.Apeliantė, teigdama, kad 2016 m. gegužės 9 d. buvo sudaryta rangos sutartis, nepateikė nei pačios sutarties, nei duomenų, su kuo ji buvo sudaryta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas. Prieš pradėdamas nagrinėti minėtus skundo argumentus teismas sprendžia, kad yra tikslinga pažymėti aktualias įstatymo nuostatas, teismų praktikos išaiškinimus sprendžiant individualios įmonės bankroto bylos iškėlimo klausimus.CPK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus ir kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, o pagal teismų praktikoje suformuluotus nurodymus aiškindami ir taikydami įstatymą, teismai privalo tai daryti remdamiesi būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų ir nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009, etc.).CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublik?s įstatymai.Kaip yra žinoma, įmonei bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad ši atitinka bent vieną iš Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriams, kad negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Taigi įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip būsena, kai nevykdomi įsipareigojimai (nemokamos skolos, neatliekami iš anksto apmokėti darbai ir kt.) ir pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas).Apeliacinis teismas savo procesiniuose sprendimuose ne kartą yra nurodęs, kad įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie pirmiausiai atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (balanse, pelno (nuostolių), kapitalo pokyčių, pinigų srautų ataskaitose bei aiškinamuosiuose raštuose, kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus rodančiuose dokumentuose), o taip pat kituose byloje esančiuose įrodymuose, taip nustatant realią įmonės ūkinę finansinę būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-356-381/2016; 2016 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-818-381/2016; etc.). Tokiu būdu byloje turi būti nustatyta, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki, nebegalės vykdyti veiklos ir bankroto bylos iškėlimas yra optimaliausia priemonė, leidžianti apsaugoti kreditorių interesus, ar, priešingai, turi tik laikinų finansinių sunkumų (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-887/2008; etc.).Apeliacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą dėl individualios įmonės mokumo ar nemokumo ir nustatant įmonės turtą bei pradelstus įsipareigojimus, įmonės bei jos savininko turtas bei turtinės prievolės turi būti atskirtos ir vertintinas tik pačios įmonės, kaip juridinio asmens, turto vertės santykis su pradelstais įsipareigojimais (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1103/2013; 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1593/2014; etc.).Tikrindamas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą bei pagrįstumą apeliacinis teismas pirmiausiai atmeta apeliantų argumentą, kad sprendžiant dėl nurodytos įmonės nemokumo be pagrindo neįvertinta jos savininko turimo turto vertė, nes, kaip jau paminėta šios nutarties 13 punkte, apeliacinis teismas savo procesiniuose sprendimuose yra ne kartą nurodęs, kad vertintinas tik pačios įmonės turto vertės santykis su pradelstais įsipareigojimais. Tuo tarpu apeliantų nurodomos civilinės bylos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1254/2013) ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi yra skirtingas, todėl pateiktas išaiškinimas šioje bankroto bylos stadijoje – bankroto bylos iškėlimas, – nėra taikytinas (CPK 4 straipsnis).Teismas taip pat atmeta apeliantų teiginius, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės nemokumo, neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus. Šiuo klausimu pažymėtina tai, jog pareiškėjas VSDFV Šiaulių skyrius savo atsiliepime į skundą teisingai nurodo, kad apeliantų pateikta 2016 m. gegužės 9 d. su UAB ,,Sitola“ sudaryta statybos rangos sutartis, priešingai nei teigiama skunde, pati savaime nepaneigia teismo išvadų dėl įmonės nemokumo (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui, kuri, kaip žinia, yra taip pat ir fakto instancija, apeliantai nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šios sutarties, kurios terminas – 2017 m. sausio 23 d., vykdymą, nors pagal jos sąlygas žvėrelių fermos mėšlidės įrengimo ir pavėsinių žvėreliams pastatymo darbų užsakovas yra įsipareigojęs periodiškai mokėti avansą, o atsakovė – atlikti įvairius darbus – išvežti 480 m³ grunto, įrengti 600 m² skaldos ir žvyro pasluoksnio, išbetonuoti 600 m² mėšlidės dugno, įrengti 80 m² atraminę sienutę ir kt. Taip pat nepateikta įrodymų dėl skolų išieškojimo iš debitorinių skolininkų eigos (CPK 178 straipsnis). Taigi apeliantai nepaneigė teismo išvadų dėl minimos įmonės nemokumo ir jos bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas).Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad atsakovų A. B. įmonės „Irgesta“ ir A. B. atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista, o skundas atmetamas, nepasisakant dėl kitų jame, o taip pat pareiškėjo VSDFV Šiaulių skyriaus atsiliepime išdėstytų argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam nagrinėjamos bylos išsprendimui (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis), nes pagal teismų praktiką, nustačius, kad teismas tinkamai atskleidė nagrinėjamos bylos esmę, pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; etc.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutartį nepakeistą.