Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. Š. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo V. Š. skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (skundas nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka), pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo siekiamas inicijuoti ginčas dėl servituto valstybiniame žemės sklype, kurį pareiškėjas valdo nuomos sutarties pagrindu, nustatymo yra civilinio teisinio pobūdžio, todėl nenagrinėtinas administraciniame teisme, o nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad skundžiamo akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti vien tam tikri formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan., o išvada, ar dėl akto gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-370-822/2025; kt.). Dėl to pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad vien tik NŽT 2026 m. sausio 26 d. rašte nurodyta apskundimo tvarka lemia bylos priskirtinumą administraciniam teismui, nepripažintini pagrįstais. Be to, akcentuotina, kad pareiškėjas net neskundžia teismui NŽT 2026 m. sausio 26 d. rašto, kuriame nurodyta šio rašto apskundimo tvarka.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra neatsiejama nuo pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, be kita ko, kreipiantis į teismą paduoti ABTĮ nustatytus reikalavimus atitinkantį procesinį dokumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-288-502/2024; kt.).

Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, pareiškėjas skunde privalo nurodyti reikalavimą, aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tai patvirtinančius įrodymus, nes pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Akcentuotina, kad teisė į teisminę gynybą grindžiama dispozityvumo principu: asmuo, kurio teisės pažeistos, pats sprendžia, ar kreiptis į teismą, ir pats renkasi gynybos būdus.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad į teismą besikreipiantis asmuo privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžia skundą, ir kokį konkretų reikalavimą reiškia skunde nurodytam atsakovui, tačiau nėra įpareigotas pateikti teismui teisinį ginčo santykių kvalifikavimą, t. y. kokie materialieji įstatymai turi būti taikomi sprendžiant bylą. Faktų teisinis įvertinimas yra teismo prerogatyva ir jo nesaisto kitų asmenų pateiktas teisinis vertinimas ir kvalifikavimas. Tam, kad asmens, kuris kreipėsi į teismą pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti pareiškėjo reikalavimo teisė. Konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga ir gynyba gali būti pritaikyta tik tinkamai kvalifikavus šalių teisinius santykius. Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Dėl to skundo dalykas turi būti suformuluotas taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant administracinę bylą, o iš skundo turinio turi būti suprantama, kokių byloje įrodinėjamų faktų pagrindu to reikalaujama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-632-968/2025; kt.).

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog gavus teisme skundą (prašymą, pareiškimą), administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas jo priėmimo klausimą išsprendžia ne vėliau kaip per septynias darbo dienas. Jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas, pareiškimas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į NŽT su 2022 m. sausio 7 d. prašymu, prašydamas nutraukti servituto sutartį, sudarytą keliui ir elektros kabeliui tiesti. NŽT, 2022 m. vasario 11 d. raštu atsakydama į pareiškėjo prašymą, nurodė, kad servitutas nustatytas 2021 m. gruodžio 9 d. sutartimi (toliau – ir Sutartis) UAB „Vėjas LT“, planuojančio vėjo jėgainių statybą, prašymu, laikinai, ne ilgesniam nei 2 metų laikotarpiui nuo darbų pradžios. NŽT 2025 m. gruodžio 5 d. raštu informavo pareiškėją, kad UAB „Vėjas LT“ prašymu 2025 m. lapkričio 27 d. susitarimu Sutartis buvo pakeista. Pareiškėjas kreipėsi į NŽT su 2025 m. gruodžio 9 d. skundu, prašydamas: panaikinti servitutą; pripažinti neteisėtu ir panaikinti 2025 m. lapkričio 27 d. susitarimą; atlikti vidinį tyrimą dėl NŽT veiksmų; apskaičiuoti ir kompensuoti padarytą žalą; visus būsimus sprendimus derinti su pareiškėju. Pareiškėjas nurodė, kad buvo pažeistas jo lūkestis dėl laikino servituto panaikinimo, servitutas nepagrįstai nustatytas be pareiškėjo sutikimo apribojant jo (pareiškėjo) teisę naudotis išsinuomotu žemės sklypu, pažeisti teisėtumo, proporcingumo, skaidrumo, teisės būti išklausytam principai. Pareiškėjas prašė nurodyti, kokiu teisiniu pagrindu nustatytas servitutas, paaiškinti, kodėl servitutas nustatytas būtent jo nuomojamam žemės sklypui, kiek tokių servitutų nustatyta per paskutinius 5 metus. NŽT 2026 m. sausio 26 d. pateikė pareiškėjui atsakymą, kuriame pripažino, kad pareiškėjas NŽT 2022 m. vasario 11 d. raštu buvo klaidingai informuotas apie laikiną servitutą ir todėl galimai galima būti nustatyti netinkamą pareigų vykdymo faktą, tačiau nurodė, kad atsakymą rengęs darbuotojas yra nutraukęs darbo teisinius santykius. NŽT nurodė teisinį reglamentavimą dėl servitutų, reikalingų vėjo jėgainių statybai, nustatymo, taip pat nurodė pareiškėjui, kad teisės aktai nenustato pareigos informuoti žemės sklypo nuomininką apie planuojamą nustatyti servitutą, nenustato prievolės mokėti kompensacijos už valstybinės žemės sklypuose nustatomus servitutus šių žemės sklypų naudotojams. NŽT paaiškino, kad nekaupia pareiškėjo nurodomos informacijos, todėl negali jos pateikti pareiškėjui.

Pareiškėjas skunde suformulavo šiuos reikalavimus: 1) pripažinti neteisėtu NŽT neveikimą, kaip pažeidžiantį ABTĮ 3 straipsnyje įtvirtintus gero administravimo principus, pasireiškusį tuo, kad pasibaigus pačios NŽT 2022 m. vasario 11 d. rašte nurodytam servituto laikinumo terminui, nebuvo imtasi veiksmų ginčijamam kelio servitutui panaikinti ar iš esmės peržiūrėti jo būtinybę; 2) panaikinti NŽT 2025 m. lapkričio 27 d. sprendimą, kuriuo buvo patikslintos ir išplėstos kelio servituto ribos pareiškėjo nuomojamame žemės sklype, kaip priimtą pažeidžiant teisėto lūkesčio, proporcingumo, alternatyvų vertinimo ir gero viešojo administravimo principus; 3) įpareigoti NŽT nutraukti ginčijamą kelio servitutą pareiškėjo nuomojamame 3,1781 ha ploto valstybinės žemės sklype, kaip neteisėtai ir neproporcingai ribojantį pareiškėjo teisę naudotis žeme pagal paskirtį; 4) subsidiariai (jeigu teismas manytų, kad servituto panaikinimas šioje proceso stadijoje negalimas) įpareigoti NŽT iš naujo nagrinėti servituto nustatymo pagrįstumą; 5) priteisti iš NŽT pareiškėjui turtinę žalą, patirtą dėl nuomos mokesčio mokėjimo už servituto plotą (0,2253 ha), kuria pareiškėjas faktiškai negali naudotis, taip pat kitas su ūkinės veiklos apribojimu susijusias turtines netektis, kurių dydis bus tikslinamas bylos nagrinėjimo metu; 6) priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą; 7) įpareigoti NŽT pateikti teismui ir pareiškėjui informaciją apie analogiškus kelio servitutus, nustatytus UAB „Vėjas LT“ naudai kituose žemės sklypuose. Pareiškėjas teigė, kad NŽT nepagrindė servituto būtinumo, neįvertino kitų realių alternatyvių, nepateikė jokios analizės, kuri pagrįstų, kodėl kelio servitutas būtent pareiškėjo nuomojamame sklype buvo neišvengiamas. Pareiškėjas ginčija atsakovo atsisakymą pateikti jo prašomą informaciją apie kitus UAB „Vėjas LT“ naudai nustatytus servitutus, kaip pažeidžiantį skaidrumo ir gero viešojo administravimo principus.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą vien tik konstatavęs, kad ginčas kilo dėl servituto, nustatyto valstybiniame žemės sklype, kurį nuomos sutarties pagrindu šiuo metu valdo pareiškėjas, nustatymo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas teismui pateiktu skundu iš esmės ginčija servitutą, kuris buvo nustatytas NŽT ir UAB „Vėjas LT“ 2025 m. lapkričio 27 d. tarpusavio susitarimu, t. y. kad pareiškėjas iš esmės skundžia NŽT veiksmus, kuriuos ji atliko veikdama kaip civilinių teisinių santykių dalyvė, o ne veikdama viešojo administravimo srityje.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo skunde nurodytus reikalavimus, nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nes pareiškėjas skunde yra suformulavęs įvairius reikalavimus, t. y. ne vien reikalavimus, susijusius su servituto panaikinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė skundo esmę ir padarė nepagrįstą išvadą, kad visas skundas nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka.

Pareiškėjo skundo teismui reikalavimai apskritai nėra tinkamai suformuluoti, skundas neatitinka pirmiau aptartų ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktų reikalavimų, todėl nagrinėjamu atveju negalima vienareikšmiškai spręsti apie bylos priskirtinumą bendrosios kompetencijos teismui.

Pirmosios instancijos teismas, siekdamas realiai apginti galbūt pažeistas besikreipusio asmens teises, turėjo pasinaudoti trūkumų šalinimo institutu, įvykdyti išaiškinimo pareigą (ABTĮ 12 str.) ir pasiūlyti pareiškėjui pašalinti skundo trūkumus taip, kad iš skundo reikalavimų būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant administracinę bylą, o iš skundo turinio būtų suprantama, kokių byloje įrodinėjamų faktų pagrindu to reikalaujama.

Pareiškėjas vienu iš skundo reikalavimų prašo panaikinti NŽT 2025 m. lapkričio 27 d. sprendimą dėl servituto, tačiau iš pareiškėjo pateiktų duomenų nėra galimybės nustatyti, kad toks NŽT sprendimas būtų priimtas, t. y. pareiškėjas su skundu nėra pateikęs tokio NŽT sprendimo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi viešojo registro (Nekilnojamojo turto registro) duomenis, nustatė, kad servitutas – teisė tiesti, aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas (tarnaujantis) ir kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis) yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre 2021 m. gruodžio 9 d. servituto sutarties Nr. 6847 ir 2025 m. lapkričio 27 d. susitarimo pakeisti sutartį Nr. 4351 pagrindu. Pagal viešojo registro duomenis, servituto įregistravimo pagrindas nėra pareiškėjo nurodomas NŽT sprendimas.

Pareiškėjas skunde nėra suformulavęs reikalavimų dėl sandorių panaikinimo, nutraukimo ar pripažinimo negaliojančiais, taip pat nėra suformulavęs reikalavimų dėl servituto panaikinimo.

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.).

Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 str. 2 d., ABTĮ 22 str. 2 d.).

Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti (toliau – ir Specialioji teisėjų kolegija) praktikoje yra nurodyta, jog be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai, įgyvendinantys atitinkamas turtines teises ir pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie vertinami kaip juridiniai faktai, pakeičiantys ar panaikinantys atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Kartu pažymima, kad, priimant atitinkamus individualaus pobūdžio teisės aktus, sprendimus šioje srityje, juos priimantys viešojo administravimo subjektai, be kita ko, veikia ir acte iuris imperii (viešosios teisės) reglamentuojamoje srityje (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 24 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-44-2025; kt.).

Aktualioje Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje, be kita ko, nurodyta, jog, kai atitinkamai prašoma panaikinti servitutą, nustatytą administraciniu aktu, tokio pobūdžio ginčai yra priskirtini administracinio teismo kompetencijai (žr., pvz., mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) Specialiosios teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 15 d. nutartis teismingumo byloje Nr. T-4/2026 ir teismingumo byloje Nr. T-5/2026; 2025 m. gruodžio 9 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-61/2025; 2025 m. birželio 19 d. nutartį teismingumo byloje T-28/2025; 2025 m. birželio 12 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-27/2025; 2024 m. lapkričio 7 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-57/2024 ir jose nurodytą praktiką).

Specialioji teisėjų kolegija taip pat akcentuoja aplinkybę, kas yra patrauktas atsakovu byloje, t. y. atsižvelgia į tai, kad atsakovu yra patraukta NŽT, bet ne atitinkami privatūs fiziniai ir (arba) juridiniai asmenys. (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 15 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-4/2026; kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, NŽT nagrinėjamoje situacijoje veikia dvejopu statusu: pirma, kaip valstybės institucija, žemės santykių tvarkymo srityje vykdanti viešojo administravimo funkcijas, antra, kaip valstybės – žemės nuosavybės subjekto patikėtinė.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal viešojo registro duomenis servitutas yra nustatytas sandoriu, tai reikalavimas dėl servituto panaikinimo turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, tačiau iš pareiškėjo skundo nėra aišku, ar pareiškėjas prašo panaikinti sandorio pagrindu įregistruotą servitutą, ar prašo panaikinti Sutartį, ar ginčija NŽT, kaip viešojo administravimo subjekto veiksmus, netinkamai jam atsakius į jo prašymus (skundus), neatlikus tam tikrų veiksmų ar pan.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo skunde yra dėstomi argumentai, kuriais grindžiamas NŽT, kaip viešojo administravimo subjekto veiksmų / neveikimo neteisėtumas, tačiau jokie konkretūs NŽT priimti sprendimai nėra ginčijami (ginčijamas 2025 m. lapkričio 27 d. sprendimas, tačiau jis nėra pateiktas), nors pareiškėjas formuluoja teismui savarankiškus reikalavimus dėl įpareigojimo NŽT atlikti tam tikrus veiksmus, pripažinti NŽT neveikimą neteisėtu.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka tam tikrų veiksmų pagal savo kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus, įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-224-822/2024; kt.).

Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas 2025 m. gruodžio 9 d. skunde NŽT, be kita ko, prašė panaikinti servitutą, taip pat pateikti informaciją, kiek tokių servitutų nustatyta per paskutinius 5 metus. Pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas ir pareiškėjui atsakyta NŽT 2026 m. sausio 26 d. raštu, tačiau pareiškėjas šio atsakymo neginčija.

Pareiškėjas skunde taip pat reiškia reikalavimus priteisti jam iš NŽT turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Šie reikalavimai nėra konkrečiai suformuluoti, nors, kaip jau minėta, skundo reikalavimai turi būti suformuluoti konkrečiai ir aiškiai, nurodomos aplinkybės, kurių pagrindu šie reikalavimai yra reiškiami NŽT. Pažymėtina, kad administracinis teismas nagrinėja bylas, kuriose reiškiami reikalavimai Lietuvos valstybei atlyginti žalą, atsiradusią dėl valstybinio administravimo subjektų, neteisėtų veiksmų (neveikimo) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.; ABTĮ 20 str. 2 d. 4 p.).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš pareiškėjo skundo turinio negalima daryti išvados, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilęs iš civilinių teisinių santykių ir visi pareiškėjo skundo reikalavimai nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme, o tam, kad būtų nustatytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo skundo priskirtinumu nagrinėti konkrečiam teismui, šiuo atveju turėjo būti pasinaudota skundo trūkumų šalinimo institutu, suteikiant pareiškėjui galimybę tinkamai suformuluoti skundo pagrindą ir dalyką.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė skundo priėmimą reglamentuojančias ABTĮ nuostatas ir nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl nutartyje nurodytų motyvų. Dėl to pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, o pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. Š. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 5 d. nutartį panaikinti ir perduoti Regionų administraciniam teismui iš naujo nagrinėti pareiškėjo V. Š. skundo priėmimo klausimą.

Nutartis neskundžiama.