- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-19
- Bylos Nr.
- 2A-1217-232/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-10723-2010-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Andrius Ignotas, Liuda Uckienė
- Atsakovas
- UAB „Swedbank lizingas“
- Ieškovas
- BUAB „Aukštaitijos reklama“
- Kategorijos
- 50.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 10 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Aukštaitijos reklama“ ieškinį atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ dėl tinkamo prievolės įvykdymo ir nuosavybės teisės perėjimo patvirtinimo bei susitarimo dalies pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
I.GINČO ESMĖ.
Ieškovas BUAB „Aukštaitijos reklama“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydamas konstatuoti, kad ieškovo prievolė atsakovui pagal 2006-03-20 sutartį Nr. LT030362 (toliau ginčo sutartis) yra tinkamai įvykdyta ir patvirtinti ieškovo nuosavybės teisę į pagal sutartį įgytą lizingo dalyką (du dvipusius reklamos stendus, pagaminimo metai 2005); pripažinti negaliojančiu ieškovo ir atsakovo 2009-04-29 susitarimą dėl lizingo sutarčių vykdymo ir pagrindų nutraukti lizingo sutartis papildymo dalyje, susijusioje su ginčo sutarties pakeitimu. Nurodė, kad 2006-03-20 ieškovas su atsakovu sudarė ginčo sutartį, pagal kurią išperkamosios nuomos (lizingo) pagrindu įsigijo du vienetus dvipusių reklamos stendų. Galutinis atsiskaitymas pagal šią sutartį įvyko 2009-04-14. Sutarties 10.2 p. numatyta, kad po sutartinių įmokų sumokėjimo ir tinkamai įvykdžius kitas sutartyje numatytas sąlygas, turto nuosavybės teisė perduodama klientui. Sutarties pabaiga (10.1.1 ir 10.1.2 p.) konstatuojama turto perdavimo-priėmimo aktu, kuris yra parengiamas lizingo bendrovės, sutarties 10.3 punkte nurodytais terminais (ne vėliau kaip per 5 d. d. nuo atitinkamų sąlygų įvykdymo) ir pasirašomas lizingo bendrovės bei kliento įgaliotų asmenų. Ieškovas du kartus ragino atsakovą įvykdyti šią pareigą. Tik iš atsakovo atsiliepimo ieškovas sužinojo, kad 2009-04-29 susitarimu dėl lizingo sutarčių vykdymo ir pagrindų nutraukti lizingo sutartis papildymo, buvo apribota teisė pagal aštuonias šalių sudarytas lizingo sutartis, taip pat ir pagal ginčo išpirkti lizinguojamą turtą anksčiau laiko, atsakovui suteikta teisė nutraukti visas aštuonias sutartis, nors pažeidimai buvo padaryti tik pagal vieną sutartį, taip pat pasibaigus, bet kuriai iš minėtų sutarčių, nuosavybės teisė į turtą neperleidžiama tol, kol nebus visiškai įvykdyti įsipareigojimai pagal kitas sutartis. Tačiau turtas pagal 2006-03-20 ginčo sutartį buvo išpirktas 2009-04-14, o susitarimas sudarytas tik 2009-04-29, todėl ši sutartis negalėjo būti įtraukta į susitarimą.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ atsiliepimu prašė ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog be 2006-03-20 ginčo sutarties ieškovas ir atsakovas 2006 m. – 2008 m. laikotarpiu sudarė dar 7 lizingo sutartis, o 2009 m. balandžio 29 d. ieškovas ir atsakovas sudarė priedą prie visų aukščiau nurodytų lizingo sutarčių, kuriuo pakeitė lizingo sutarčių dalykų nuosavybės teisės perėjimo klientui (ieškovui) tvarką. Ieškovui netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus 2010-05-03 atsakovas panešimu Nr. 01-30-5704 vienašališkai nutraukė visas sutartis. Pažymėjo, jog apie tai, kad sutartys yra vienašališkai nutrauktos ieškovas žinojo. Taigi, šalys aiškiai susitarė, jog tam tikro turto nuosavybės teisė ieškovui bus perleidžiama tik tuo atveju, jei ieškovas tinkamai įvykdys savo įsipareigojimus pagal visas šalių sudarytas lizingo sutartis. Šiuo metu ieškovas nėra įvykdęs savo įsipareigojimų pagal visas šalių sudarytas lizingo sutartis, todėl Lizingo sutarties dalyko nuosavybės teisė ieškovui negali būti perleista. Ieškovas neginčija sutarčių nutraukimo teisėtumo teisme, tokiu būdu pripažindamas, kad jis yra teisėtas ir pagrįstas. Nutraukus Lizingo sutartį dėl ieškovo kaltės, ieškovas neteko teisės reikalauti jam perleisti Lizingo sutarties dalyką.
II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. sausio 10 d. sprendimu ieškovo BUAB „Aukštaitijos reklama“ ieškinį tenkino visiškai. Pripažino, kad ieškovo BUAB „Aukštaitijos reklama“ prievolė atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ pagal ginčo sutartį yra tinkamai įvykdyta ir nuosavybės teisė į lizingo sutarties dalyką (du dvipusius reklamos stendus, pagamintus 2005 m.) yra įgyta; pripažino negaliojančiu ieškovo BUAB „Aukštaitijos reklama“ ir atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ 2009-04-29 susitarimą dėl lizingo sutarčių vykdymo ir pagrindų nutraukti lizingo sutartis papildymo dalyje, susijusioje su 2006-03-20 ginčo sutarties pakeitimu; priteisė ieškovui BUAB „Aukštaitijos reklama“ iš atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ 500 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 133 Lt žyminio mokesčio; priteisė Lietuvos valstybei iš atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ 630 Lt žyminio mokesčio ir 21,68 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas įvertinęs byloje esančus įrodymus nustatė, jog ieškovas savo prievoles pagal ginčo lizingo sutartį įvykdė. Atsakovas įrodymų, jog ginčo sutartis būtų iš esmės pažeista nepateikė, todėl teismas konstatavo, kad ieškovo prievolė atsakovui pagal ginčo sutartį yra tinkamai įvykdyta ir nuosavybės teisė į lizingo dalyką (du dvipusius reklamos stendus) yra įgyta. Kadangi atsakovas raštu ieškovui nepateikė pretenzijos dėl netinkamo sutarties vykdymo, todėl ieškovui privalėjo pateikti aktą, patvirtinantį, kad sutartis tinkamai įvykdyta. Pažymėjo, kad susitarimas dėl sąlygų pakeitimo, į kurį buvo įtraukta ginčo sutartis, suteikė atsakovui nepagrįstą galimybę, gauti neproporcingai didesnį atlygį už suteiktą paslaugą, nes atsakovas įgijo teisę vienašališkai nutraukti jau įvykdytą sutartį. Teismo nuomone toks nutraukimas iš esmės prieštarauja vienašalio sutarčių nutraukimo institutui – vienašališkai nutraukti sutartį galima tik, jei kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217). Įvykdytos sutarties vienašalis nutraukimas yra negalimas, todėl reikalavimas, kad ieškovas įvykdytų tokį susitarimą, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams (CK 1.90 str. 4 d.). Teismas pripažino ieškovo suklydimo faktą, kadangi ieškovas manė, kad į susitarimą ginčo sutartis nėra įtraukta, nes visos įmokos pagal sutartį yra sumokėtos ir tikėjosi, kad lizingo sutarties dalykas teisėtai pereis jo nuosavybėn, šią aplinkybę suvokdamas teisingai, ieškovas sandorio nebūtų sudaręs. Todėl atsižvelgęs į minėtas aplinkybes teismas pripažino 2009-04-29 susitarimą iš dalies negaliojančiu, taikė restituciją.
III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.
Apeliantas (atsakovas) UAB „Swedbank lizingas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-01-10 sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo BUAB „Aukštaitijos reklama“ ieškinį kaip nepagrįstą; visų pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisti iš ieškovo; priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo atsakovo patirtas apeliacinės instancijos teisme. Nurodė, jog 2009-04-29 susitarimo sudarymo metu ieškovui buvo žinomos visos esminės aplinkybės, susijusios su lizingo sutartimis ir jų įvykdymu, todėl susitarimas nebuvo sudarytas suklydimo įtakoje. Ginčijama susitarimo nuostata yra aiški ir nedviprasmiška, jai suprasti nereikalingos specialios teisinės žinios, susitarimo tekstas yra trumpas, ieškovas yra verslininkas, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, be to liudytojas G. N. patvirtino, jog jis žinojo, jog susitarimo sudarymo metu visi mokėjimai pagal lizingo sutartį yra sumokėti, todėl teismas pripažindamas susitarimą iš dalies negaliojančiu be jokio pagrindo įsikišo į privačius šalių santykius ir paneigė jų susitarimą. Pažymėjo, jog ginčo susitarimas buvo sudarytas tik dėl to, kad atsakovas, sutikdamas atidėti finansinių įsipareigojimų vykdymo terminus, norėjo turėti daugiau garantijų, kad įsipareigojimai pagal visas lizingo sutartis bus įvykdyti tinkamai. Todėl toks prievolių užtikrinimo susitarimas turi būti vertinamas kaip įstatymo nedraudžiamas susitarimas. Be to ieškovas pretenzijų į turto nuosavybės teisę nereiškė beveik metus nuo susitarimo sudarymo dienos. Todėl toks atsakovo neveikimas patvirtina tarp šalių buvus susitarimą, kad nuosavybė teisės į sutarčių dalykus ieškovui bus perleistos tik tinkamai įvykdžius įsipareigojimus pagal visas lizingo sutartis. Pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas visų pirma turėjo išspręsti klausimą dėl susitarimo ir jo nuostatų galiojimo ir tik tuomet galėjo spręsti ar ieškovas įgijo turtą nuosavybės teise, tokiu būdu teismas padarė loginę klaidą, nes poziciją dėl susitarimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu grindė tomis aplinkybėmis, kurios galėjo būti nustatytos tik po susitarimo pripažinimo negaliojančiu.
Atsiliepimas
Ieškovas BUAB „Aukštaitijos reklama“ atsiliepimu prašė atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2 apylinėks teismo 2012-01-10 sprendimą. Nurodė, jog atsakovas pateikė ieškovui pasirašyti 2009-04-29 priedus prie 7 lizingo sutarčių, atskiro priedo prie ginčo sutarties nebuvo sudaryta. Atsakovas nepabrėžė įtraukiąs ginčo sutartį į papildomus susitarimus, o tai pastebėti buvo galima tik kruopščiai ir nuodugniai išanalizavus pasirašomo priedo turinį. Pažymėjo, jog atsakovas nekvestionavo ieškovo tinkamo prievolių įvykdymo, todėl laikytina, kad patvirtino nuosavybės teisės perėjimą į lizingo dalyką. Atsakovo minimas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas nebuvo numatytas ginčo sutartyje, todėl teiginys, kad šalys pasirašydamos 2009-04-29 priedą susitarė dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo yra nepagrįstas. Ginčo susitarimu nebuvo pakeistas ginčo sutartyje nustatytas nuosavybės teisės perėjimo momentas.
Motyvuojamoji dalis
IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą, absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė. Kartu, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad teismas ištyrė visas ginčui spręsti reikšmingas aplinkybes iš esmės teisingai aiškino bei taikė civilinio proceso bei materialiosios teisės normas, atskleidė bylos esmę ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).
Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT) formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų.
Ginčas byloje yra kilęs iš lizingo sutartinių santykių, sprendžiant ginčą aktualios prievolių kylančių iš sutartinių santykių atsiradimą vykdymą bei pabaigą reguliuojančios bendrosios nuostatos lizingo (finansinės nuomos) specifika. Pagal Civiliniame kodekse (toliau CK) 6.567 straipsnyje pateikiamą lizingo (finansinės nuomos) sutarties sampratą lizingo sutartis yra tokia sutartis, kuria lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį, su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Nagrinėjamoje byloje yra pateikta ginčo sutarties kopija, iš kurios matyti, kad šalys buvo susitarę jog atsakovas (lizingo davėjas) įsigis iš pardavėjo UAB „Langitas“ 2 naujus dvipusius reklamos stendus už 7 363,22 EUR ir perduos juos naudotis ieškovui (lizingo gavėjui) verslo tikslais (sutarties 3.1. punktas), o ieškovas (lizingo gavėjas), sutartyje įvardijamas klientu sumokės įmokas pagal sutarties grafiką išpirks minėtą turtą per 36 mėnesius. Sutarties 10.1.1. punktas numatė jog sutartis pasibaigia klientui visiškai ir laiku apmokėjus atsakovui (lizingo bendrovei) įsiskolinimus ir kitus mokėjimus ir įvykdžius visus įsipareigojimus pagal sutartį. Pagal sutarties 10.2. ir 10. 3. Punktų nuostatas klientui sumokėjus įmokas pagal sutartį ir tinkamai įvykdžius kitas sutarties sąlygas konstatuojama sutarties pabaiga, lizingo davėjui kyla pareiga perduoti klientui lizinguotą turtą nuosavybėn klientui turto perdavimo - priėmimo aktu, išrašant klientui pabaigos aktą ne vėliau kaip per 5 dienas nuo sutarties sąlygų įvykdymo.
Byloje nėra ginčo jog ieškovas pagal ginčo sutartį yra visiškai atsiskaitęs mokėjimo pavedimu Nr. 343130286 (b.l. 11) 2009 04 14 pervesdamas paskutinę 657,25 Lt įmoką atsakovui pagal ginčo sutarties įmokų grafiką (b.l. 8), tą pačią dieną kai jam atsakovas išsiuntė priminimą, (b.l. 10), ieškovas tą pačią dieną sumokėjo visą šiame priminime nurodytą įsiskolinimo sumą. Jokių pretenzijų ieškovui dėl 14 d. pavėluoto paskutinės įmokos sumokėjimo atsakovas nereiškė, sutarties nenutraukė, prievolės įvykdymą priėmė. Todėl šalių sutartis yra pasibaigusi tinkamu ieškovo prievolių įvykdymu ir atsakovui pagal ginčo sutartį kilo pareiga per 5 darbo dienas išrašyti pabaigos aktą bei perduoti ieškovo nuosavybėn lizinguotą turtą. CK 6.1 straipsnis prievolę apibūdina kaip teisinį santykį, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. CK 6.4 straipsnis imperatyviai įpareigoja prievolės šalis elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu. CK 6.65 straipsnio 1dalis numato jog kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jeigu sutartis nenumato ko kita. Šiuo atveju vietoj pakvitavimo buvo numatyta pareiga išrašyti pabaigos aktą. CK 123 straipsnio 1 dalis numato jog prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. Minėto straipsnio 2 dalis numato, kad kai kreditorius priėmė įvykdymą, pareiga įrodinėti, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, tenka kreditoriui o straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai prievolė baigiasi tinkamu įvykdymu, baigiasi ir visos iš šios prievolės atsiradusios papildomos teisės ir pareigos. Taigi, byloje konstatuotina, jog šalių 2009 04 29 susitarimas prieštarauja CK 6.4. straipsnio, 6.65straipsnio 1 dalies 123 straipsnio 1 dalies imperatyvams, bei ginčo sutarties nuostatoms. Atsakovui neginčijant prievolių pagal ginčo sutartį įvykdymo jos yra pasibaigusios tinkamu įvykdymu. Atsakovas teigdamas, kad ginčo sutartis nėra pasibaigusi, nes jis neišdavė pabaigos akto netinkamai aiškina šia teisinę situaciją pabaigos akto surašymą suprasdamas kaip savo teisę, bet ne pareigą tuo tarpu minėto akto surašymas yra jo pareiga, priešpriešinė prievolė, kurią jis turėjo įvykdyti per 5 dienas, o sutartis nėra pasibaigusi būtent dėl jo paties tinkamo iš sutarties kylančių pareigų nevykdymo. Tuo tarpu ieškovo prievolės pagal sutartį yra pasibaigusios įvykdymų, kurį atsakovas yra priėmęs, todėl negalėjo būti peržiūrėtos. Kolegijos nuomone byloje nustatytos aplinkybės jog šalių 2009 04 29 pasirašytas susitarimas dėl lizingo sutarčių vykdymo ir pagrindų nutraukti lizingo sutartis papildymo, kuriame klientui (ieškovui) numatyta visa eilė suvaržymų, kai visoms šalių sudarytoms lizingo sutartims taikoma taip vadinama kross default sąlyga, suvaržanti lizingo gavėjo teises, tame tarpe ir numatanti, kad pasibaigus, bet kuriai iš aštuonių šalių sudarytų lizingo sutarčių nuosavybės teisė klientui neperleidžiama tol, kol nebus visiškai įvykdyti įsipareigojimai pagal kitas lizingo sutartis ir, kad nuosavybės teisė į turtą pagal visas lizingo sutartis perleidžiama vienu metu, negalioja ginčo sutarties atžvilgiu, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, numatančioms jog įvykdyta prievolė pasibaigia ir negali būti transformuojama ar peržiūrimos jos įvykdymo sąlygos. CK 1.80 straipsnio 1 dalis numato jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. CK 78 straipsnio 5 dalis numato jog niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva).
Kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams dėl ieškovo suklaidinimo pasirašant minėtą susitarimą, nes visiškai tikėtina jog ieškovas įvykdęs prievoles pagal vieną iš sutarčių negalėjo numatyti jog jau pasibaigusios įvykdymu jo prievolės įvykdymą galima pakeisti. Kolegija sutinka su apelianto teiginiu jog ginčijama susitarimo nuostata yra aiški ir nedviprasmiška, jai suprasti nereikalingos specialios teisinės žinios, susitarimo tekstas yra trumpas, tačiau ieškovas ir neginčija susitarimo teksto aiškumo. Jis ginčija suklydęs dėl vienos iš sutarčių, kuri jau pasirašant susitarimą buvo pasibaigusi įtraukimą į susitarimą, teigė nepatikrinęs kurios sutartys yra įtrauktos į susitarimą, taigi ginčija ne susitarimo sąlygas ar jos aiškumą, bet jo galiojimą vienos iš sutarčių atžvilgiu, t.y. sutarties iš kurios kylančias prievoles buvo visiškai įvykdęs atžvilgiu. Suklydimo faktą taip pat patvirtina ir tas faktas, kad prie ginčo lizingo sutarties nebuvo sudarytas ir pasirašytas atskiras priedas, kuriame aptartos sutarties modifikavimo sąlygos kaip likusių 7 lizingo sutarčių atžvilgiu (b.l. 78-85), o tai, kad priedų prie nepasibaigusių lizingo sutarčių 4 punkte paminėta tarp kitų išvardintų sutarčių, kurioms galioja priedų 1-3 punkto sąlygos įvardinta ir ginčo sutartis tik patvirtina faktą, kad ginčo sutartis į susitarimą ir priedus buvo įtraukta per klaidą, nes priedų 1-3 punktuose kalbama apie sąlygas, kurioms esant lizingo bendrovė sutinka atidėti kliento finansinių įsipareigojimų pagal lizingo sutartis vykdymo terminus 5 mėnesiams, tuo tarpu ginčo sutartyje numatyti ieškovo finansiniai įsipareigojimai jau buvo įvykdyti ir jų įvykdymo nebereikėjo atidėti. Tai akivaizdžiai įrodo jog prieduose ir susitarime ginčo sutartis paminėta per klaidą. Apeliaciniame skunde minimas liudytojas buvęs ieškovo direktorius G. N. iš tikrųjų patvirtino, jog jis žinojo, kad susitarimo sudarymo metu visi mokėjimai pagal ginčo lizingo sutartį yra sumokėti, tačiau nurodė jog tartasi buvo dėl 7 sutarčių pakeitimo dėl mokėjimo pagal neįvykdytas 7 sutartis atidėjimo prieš pasirašant susitarimą ir sutarčių pakeitimus jie buvo atsiųsti jam elektroniniu paštu, atsakovo vadybininkas skubino pasirašyt,i todėl jis neturėjo laiko įsiskaityti į susitarimo tekstą, susitarimas turėjo apjungti ne aštuonias, bet septynias sutartis, aštuntoji sutartis buvo įvykdyta. Suminėti įrodymai patvirtina faktinę aplinkybę jog tikroji ieškovo valia buvo sudaryti susitarimą dėl 7 dar neįvykdytų sutarčių pakeitimo. Minėtu susitarimu, bei priedais prie sutarčių atsakovas, sutikdamas atidėti finansinių įsipareigojimų vykdymo terminus, padidino mokėtinas palūkanas bei sutartis apjungė Cross default sąlygomis. Kolegija sutinka, kad tokie susitarimai vertintini kaip įstatymo nedraudžiami, tačiau jais negalėjo būti transformuojama (pakeičiama) jau įvykdyta prievolė. Apelianto nurodyta aplinkybė kad ieškovas pretenzijų į turto nuosavybės teisę nereiškė beveik metus nuo susitarimo sudarymo dienos niekaip negali patvirtinti ar paneigti susitarimo galiojimo ginčo sutarties atžvilgiu, nes visą tą laiką ieškovas be trukdžių naudojosi išsilizinguotu turtu. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudaro teisinio pagrindo keisti iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo kolegija
NUTARIA:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.