- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-03
- Bylos Nr.
- 2-1517/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alė Bukavinienė
- Ieškovas
- I. M., A. J., G. K., P. K., A. P., V. Č., R. S.
- Atsakovas
- AB „DnB bankas“
- Kategorijos
- 106.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alė Bukavinienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų I. M., A. J., G. K., P. K., A. P., V. Č. ir R. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarties, kuria civilinėje byloje Nr. 2-4921-104/2014, nustatytas terminas ieškovų I. M., A. J., G. K., P. K., A. P., V. Č. ir R. S. ieškinio, pareikšto atsakovui AB „DnB bankas“ dėl SASO obligacijų pasirašymo sutarčių ir pinigų obligacijų įsigijimui skolinimo sutarčių nuginčijimo ir pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, nuostolių atlyginimo, trūkumams pašalinti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teisme gautas ieškovų I. M., A. J., G. K., P. K., A. P., V. Č. ir R. S. ieškinys atsakovui AB „DnB bankas" dėl SASO obligacijų pasirašymo sutarčių ir pinigų obligacijų įsigijimui skolinimo sutarčių nuginčijimo ir pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, kuriuo prašė pripažinti tarp ieškovų ir atsakovo sudarytas skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis niekinėmis ir / arba nuginčytomis ir dėl to negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento (abinitio); taikyti restituciją ir iš atsakovo ieškovų naudai priteisti pinigų sumas, kurias ieškovai sumokėjo atsakovui kaip palūkanas už įsigytas SASO obligacijas skolintomis lėšomis; neatsižvelgiant į ieškinio pirmus du reikalavimus, taikyti alternatyvų ieškovų pažeistų teisių gynimo būdą ir priteisti iš atsakovo ieškovų naudai patirtą žalą kurią sudaro už įsigytas SASO obligacijas skolintomis lėšomis atsakovui sumokėtos palūkanos; priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovų patirtas išlaidas teisinės pagalbos apmokėjimui; įtraukti į bylą išvadą duodančias pagal jų kompetenciją institucijas: Lietuvos banką bei Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 3 d. nutartimi nustatė ieškovams I. M., A. J., G. K., P. K., A. P., V. Č. ir R. S. terminą iki 2014 m. liepos 25 d. pašalinti nutartyje nurodytus ieškinio trūkumus. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovai nurodė 3 529 422,84 Lt ieškinio sumą tačiau šis ieškinys paduotas neprivalomo procesinio bendrininkavimo pagrindu (CPK 43 str. l d. 2p.), kai kiekvienas iš reikalavimų atskirai galėtų būti atskiro ieškinio dalykas, ieškovus sieja tik bendras atsakovas, o kiekvieno ieškovo situacija yra individuali ir skirtinga, nes jų sudarytos sutartys yra savarankiškos, sutarčių sudarymo aplinkybės yra individualios, nes iš ieškinio priedų matyti, jog tarp ieškovų ir atsakovo AB „DnB bankas“ buvo sudarytos atskiros obligacijų pasirašymo ir pinigų obligacijų įsigijimui skolinimo sutartys, kurias ieškovai ir ginčija. Teismas nurodė, kad ieškovai savo pateiktame ieškinyje privalo nurodyti ieškinio kainą (ir aiškiai išdėstyti ieškinyje iš kuo ji susideda) kiekvienam iš ieškovų atskirai. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismui teismingos bylos, kuriose ieškinio suma didesnė, kaip 150 000 Lt (CPK 27 str.), todėl ieškovai, kurių ieškinio kaina bus mažesnė, su ieškiniu turi kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teismas nurodė, kad ieškovų ieškinys pradėtas nuo ieškinio turinio aprašymo, o tai neatitinka įstatymo reikalavimų, nes ieškinys turi būti pradėtas nuo faktinių aplinkybių, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą išdėstymo,todėl ieškinio turinio išdėstymas (jeigu ieškovai taip pageidauja), gali būti pridėtas prie ieškinio kaip jo priedas.
Ieškinyje ieškovai teigia, kad atsakovo neteisėti veiksmai teikiant ydingas investicines paslaugas nulėmė ieškovų suklaidinimą ginčo objektu esančias sutartis buvo sudarytos dėl atsakovo apgaulės ir /arba esminio suklydimo, tai nulemia būtinybę pripažinti šias sutartis nuginčytomis ir negaliojančiomis CK 1.91 str. l d. ir CK 1. 90 str. l d. pagrindu ir taikyti restituciją tačiau teismas nurodė, kad ieškinyje nenurodyta, kokias sumas ir pagal kokias sutartis sumokėjo kiekvienas ieškovas atsakovui, kurios turi būti grąžintos taikant restituciją. Ieškovai taip pat prašė atlyginti nuostolius, nenurodant nuostolių dydžio kiekvienam ieškovui. Teismas sprendė, kad tai padaryti būtina, nes kiekvieno ieškovo reikalaujama suma turi būtų pagrįsta detaliais skaičiavimais ir patvirtinta rašytiniais įrodymais.
Teismas pažymėjo, kad iš ieškinio turinio ir jo priedų visiškai neaišku, kuo ieškovai remiasi prašydami priteisti konkrečias pinigų sumas kiekvienam iš atsakovų atskirai. Teismo vertinimu, ieškovai turi teisę ir pareigą kreiptis į atsakovą ir prašyti reikalingų duomenų ieškiniui paruošti, tačiau su ieškiniu nepateikta įrodymų, kad atsakovas atsisakė jiems teikti įrodymus dėl jų įsiskolinimo ir sumokėtų sumų.
Teismo vertinimu, neatitinka įstatymo reikalavimų ir ieškinio dalykas, nes kai ieškinys paduotas neprivalomo procesinio bendrininkavimo pagrindu (CPK 43 str. l d. 2 p.), kiekvieno ieškovo reikalavimas turi būti išdėstytas atskirai, aiškiai nurodant naikinamo sandorio pavadinimą jų šalis ir sudarymo datą. Be to, iš ieškinio rezoliucinės dalies matyti, kad dėl tų pačių sumų pareikšti du reikalavimai – priteisti jas taikant restituciją ir tiek pat priteisti nuostolių.
Teismas nesutiko su ieškovų teiginiu, kad jie laikytini vartotojais, todėl pagal CPK 83 straipsnį turėtų būti atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Teismas nurodė, kad ieškovų gautiems kreditams obligacijoms įsigyti ir užtikrintiems nekilnojamojo turto įkeitimu Vartojimo kredito įstatymas netaikomas, todėl nėra pagrindo ieškovų sandorius laikyti vartojimo kreditu ir ieškovus įpareigojo sumokėti žyminį mokestį nuo ieškinio sumos (kurią privalo teisingai apskaičiuoti).
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovai atskiruoju skundu prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės bei įpareigoti Vilniaus apygardos teismą priimti ieškovų ieškinį nagrinėjimui. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Negalima sutikti su skundžiamos nutarties argumentu, kad ieškovai šioje byloje nėra laikytini vartotojais. Tokiems teisiniams santykiams, dėl kurių šioje byloje kilo ginčas, nėra taikomas Vartojimo kredito įstatymas. Tai, kad ieškovai šiuo atveju yra vartotojai, reglamentuoja Vartotojų teisių apsaugos įstatymas ir Lietuvos banko įstatymas.
2. Ieškovai šioje civilinėje byloje reikalavimus atsakovui reiškė vadovaudamiesi fakultatyvaus procesinio bendrininkavimo institutu, dėl to ieškovų reiškiami reikalavimai gali būti apjungti į vieną ieškinį, kuris būtų nagrinėjamas vienoje civilinėje byloje.
3. Priešingai nei yra teigiama skundžiamoje nutartyje, CPK imperatyviai nenumato, kokia turi būti griežta ieškinio struktūra. Skundžiamoje nutartyje buvo konstatuota, kad ieškovų ieškinys negali prasidėti ieškinio turiniu, o privalėjo prasidėti faktinių aplinkybių aprašymu, tačiau šis teiginys nėra pagrįstas.
4. Ieškovai savo ieškinyje yra aiškiai nurodę prašymą išreikalauti iš atsakovo duomenis apie ieškovų patirtų nuostolių dydį. Patiems ieškovams šiuos nuostolius apskaičiuoti yra itin sunku, kadangi ieškovų patirtus nuostolius sudaro ne tik palūkanos, mokėtinos atsakovui už atsakovo suteiktas paskolas, tačiau ir atsakovui sumokėti komisiniai mokesčiai, sutarčių sudarymo mokesčiai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ieškovams terminą ieškinio trūkumams pašalinti.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, tačiau šios asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos konkretizuojamos ir detalizuojamos civiliniuose, baudžiamuosiuose ir administraciniuose (tiek procesiniuose, tiek tam tikru aspektu ir materialiuosiuose) įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-518/2002; 2011 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-404/2011; 2013 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2013). Pagal Civilinio proceso teisės normas teisė kreiptis į teismą įgyvendinama pateikiant teismui ieškinį, tačiau toks asmens kreipimasis turi atitikti įstatyme nustatytą tvarką (CPK 5 str. 1 d.). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad civilinio proceso įstatymo nuostatose nustatyta ieškiniui daug formalių reikalavimų, tačiau iš esmės ieškinį sudaro du pagrindiniai elementai – ieškinio dalykas ir pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2010; 2013 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2013). Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą), bei savo reikalavimą (ieškinio dalyką) (CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Ieškovas ieškinyje taip pat turi nurodyti įrodymus, kurie patvirtina faktinį ieškinio pagrindą, juos pridėti prie ieškinio arba nurodyti įrodymų buvimo vietą (CPK 135 str. 1 d. 3 p., 2 d.). Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principų tinkamo įgyvendinimo prielaida – nuo jo priklauso atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatinėtinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2013; 2014 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2014). Nesant bent vieno iš šių elementų, negalimas teisminis nagrinėjimas, todėl ieškinį pareiškiantis asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais, galėtų greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis). Tačiau įstatyme ieškovui keliamas reikalavimas kreipiantis į teismą suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą negali būti aiškinamas plečiamai taip, jog iš ieškovo jau kreipimosi į teismą momentu būtų pareikalauta įrodyti pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Ieškinio pareiškime ieškovas turi nurodyti, bet ne įrodyti ieškinio pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2008).
Ieškovas ieškinyje privalo aiškiai nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą), o formuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką, jį turi išdėstyti aiškų ir konkretų. Ieškinio dalykas – ieškovo reikalavimas atsakovui – gali būti neaiškus, jeigu jis neatitinka konkretumo ir tikslumo reikalavimų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad procesiniame dokumente ieškinio pagrindas ir dalykas negali būti formuluojami taip, kad jie būtų abstraktūs, netikslūs ir prieštarautų vienas kitam. Ieškinio pagrindo ir dalyko prieštaravimas tarpusavyje šalintinas taikant ieškinio trūkumų šalinimo institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2013).
Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodo pirmosios instancijos teismas, ieškinyje ieškovai teigia, kad atsakovo neteisėti veiksmai teikiant ydingas investicines paslaugas nulėmė ieškovų suklaidinimą, ginčo objektu esančios sutartys buvo sudarytos dėl atsakovo apgaulės ir /arba esminio suklydimo, tai nulemia būtinybę pripažinti šias sutartis nuginčytomis ir negaliojančiomis CK 1. 91 str. 1d. ir CK 1. 90 str. 1d. pagrindu ir taikyti restituciją, tačiau ieškinyje nenurodyta, kokią sumą ir pagal kokias sutartis sumokėjo kiekvienas ieškovas atsakovui, kurios turi būti grąžintos taikant restituciją. Teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovai, prašydami atlyginti nuostolius, nenurodė nuostolių dydžio kiekvienam ieškovui, nors tai yra būtina siekiant išsiaiškinti, kokia yra kiekvieno ieškovo reikalaujama suma, kuri būtų pagrįsta detaliais skaičiavimais ir patvirtinta rašytiniais įrodymais. Byloje ieškovai nėra pateikę įrodymų, kurie patvirtintų, kuo remiantis jie prašo teismo priteisti konkrečią sumą kiekvienam iš atsakovų. Nors ieškovai ir prašo teismo iš atsakovo išreikalauti duomenis apie ieškovų patirtų nuostolių dydį, tačiau byloje nėra duomenų, kad jie patys būtų ėmęsi kokių nors veiksmų minėtiems duomenims gauti. Šiuo atveju ieškovai teismui nepateikė įrodymų, kad atsakovas atsisakė jiems teikti įrodymus dėl jų įsiskolinimo ir sumokėtų sumų.
Ieškovai atskirajame skunde nurodo, kad jie šioje civilinėje byloje reikalavimus atsakovui reiškė vadovaudamiesi fakultatyvaus procesinio bendrininkavimo institutu, dėl to ieškovų reiškiami reikalavimai gali būti apjungti į vieną ieškinį, kuris būtų nagrinėjamas vienoje civilinėje byloje. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu sutikti negali. Vadovaujantis CPK 26 straipsniu, visas civilines bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkės teismai, išskyrus bylas, nurodytas šio Kodekso 27, 28 straipsniuose. Remiantis CPK 27 straipsnio 1 punktu, ieškinio suma, kurios dydis viršija 150 000 Lt, lemia civilinių bylų priskirtinumą apygardos teismams visais atvejais, išskyrus šeimos, darbo teisinių santykių bylas ir bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Pažymėtina, jog civilinės bylos priskirtinumą apylinkės teismo kompetencijai nagrinėjamu atveju lemia ir ieškovus siejanti procesinio bendrininkavimo rūšis – neprivalomas bendrininkavimas (CPK 43 str. 1 d. 2 p.). Pažymėtina, jog CPK 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu neprivalomo bendrininkavimo pagrindu, kai kiekvienas iš reikalavimų gali būti atskiro ieškinio dalykas, ieškinio suma nustatoma atskirai pagal kiekvieną ieškovo reikalavimą. Savarankiškų reikalavimų sujungimas į vieną procesinį dokumentą – ieškinį, taip ieškinio sumų aritmetinei sudėčiai viršijant 150 000 Lt sumą, nekeičia bylos teismingumo, byla lieka teisminga apylinkės teismui. Todėl nagrinėjamu atveju nustatyta bendrininkavimo rūšis ir bendrininkų pareikštų ieškinio reikalavimų dydžiai taip pat gali lemti ieškinio teismingumą apylinkės teismui.
Apeliantai iš esmės teigia, kad teismas neteisingai aiškino CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui aktualias sąvokas, todėl nepagrįstai nepripažino jų su atsakovu sudarytų Skolinimo obligacijų apmokėjimui ir Obligacijų pasirašymo sutarčių – vartojimo sutartimis, o apeliantų – vartotojais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2014, pasisakydamas dėl CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimo ir taikymo, konstatavo, kad asmuo, manantis, jog yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius atitinkamą atleidimo pagrindą. Jei tokie įrodymai teismui nepakankami, žyminis mokestis turi būti mokamas, tačiau vėliau bylos nagrinėjimo metu arba išnagrinėjus bylą iš esmės nustačius kitokias aplinkybes, sudarančias atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindą, gali būti grąžinamas CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Taigi, nagrinėjamos bylos atveju nei vienas iš ieškovų nėra pateikęs įrodymų, kad jie yra vartotojai, todėl turėtų būti atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad vartotojo sąvoka materialiojoje teisėje įtvirtinta skirtinguose teisės aktuose, kuriais suteikiama ir skirtinga vartotojų teisių apsauga, numatomos skirtingos vartotojų teisių gynimo priemonės ir būdai. Nė viename iš teisės aktų finansinių priemonių įsigijimas, kai sudaromos rizikos sutartys (CK 6.160 straipsnio 3dalis), savaime nepriskiriamas vartojimo teisiniams santykiams tokia prasme, kad tokias sutartis sudariusiems asmenims būtų taikomos ne tik konkrečiai teisės aktuose įvardytos, bet ir bendrosios vartotojų teisių gynimo normos (tokia laikytina CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma dėl vartotojų atleidimo nuo žyminio mokesčio). Kasacinis teismas įvertinęs su vartotojo teisių apsauga susijusį teisinį reguliavimą, konstatavo, kad sandoriai, kai fiziniai asmenys įsigyja finansines priemones sudarydami rizikos sutartis, nelaikytini vartojimo sandoriais CPK 83 straipsnio prasme. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į kasacinio teismo išaiškinimus, teisiškai nepagrįstais pripažįsta atskirajame skunde išdėstytus argumentus, kad ieškovai turėtų būti laikomi vartotojais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovus įpareigojo sumokėti žyminį mokestį.
Pirmosios instancijos teismas kaip ieškinio trūkumą nurodė ir tai, kad ieškinys pradėtas nuo ieškinio turinio aprašymo, o tai neatitinka įstatymo reikalavimų, nes ieškinys turi būti pradėtas nuo faktinių aplinkybių, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, išdėstymo, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu šis teismo nustatytas trūkumas nėra esminis, nes įstatyme nėra numatyta giežta ieškinio struktūra, todėl šio trūkumo pašalinimas nekeičia ieškinio esmės.
Atsižvelgiant, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio trūkumų šalinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o ieškovams, siekiant užtikrinti proceso koncentraciją, nustatomas naujas terminas minėtoje nutartyje nurodytiems – ir šia nutartimi pripažintiems pagrįstais, ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 7 straipsnis, 115 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nustatyti ieškovams I. M., A. J., G. K., P. K., A. P., V. Č. ir R. S. terminą iki 2014 m. spalio 31 d. ieškinio trūkumams, nurodytiems Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartyje, pašalinti.