Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

2013-01-28 · Civilinė byla Nr. 2-17-633/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Marijampolės apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-01-28
Bylos Nr.
2-17-633/2013
Teisminio proceso Nr.
2-53-3-00497-2012-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Ieškovas
A. V.
Atsakovas
N. M.
Civilinė byla Nr. 2-17-633/2013Proceso Nr. 2-53-3-00497-2012-8Procesinio sprendimo kategorijos – 63.1; 99.5; 99.7 (S)
VILKAVIŠKIO RAJONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013-01-28,VilkaviškisVilkaviškio rajono apylinkės teismo teisėjas A. V.,sekretoriaujant D. B.,

dalyvaujant ieškovei A. V., atsakovei N. M., jos atstovei pagal pavedimą advokatei V. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal A. V. ieškinį dėl skolos priteisimo ir atsakovės N. M. priešieškinį dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Š. reikalavimai.

1.1. Ieškovė A. V. šioje byloje prašo teismą priteisti jai iš atsakovės : a) 1300 litų skolos pagal 2009-08-19 paskolos raštą (Lietuvos Respublikos CK (toliau, - CK) 6.873 str. 1 d.), b) 5 proc. metines kompensacines palūkanas nuo 2010-08-19 iki visiško paskolintos sumos grąžinimo dienos, bei c) 421 lt bylinėjimosi išlaidų : 71 Lt sumokėto per du kartus valstybei žyminio mokesčio ir 350 Lt apmokėjimo advokatui už teisinę pagalbą byloje parengiant procesinius dokumentus.

1.2. Atsakovė N. M. teismą prašo : a) paskolos sutartį pagal 2009-08-19 skolos raštą pripažinti nesudaryta (CK 6.875 str. 1 ir 3 d. d.), b) priteisti jai iš ieškovės 1370 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo : 70 Lt sumokėto valstybei žyminio mokesčio, 300 Lt apmokėjimo advokatui už teisinę pagalbą rengiant procesinį dokumentą ir 1000 Lt už advokato atstovavimą teismo posėdyje.

I. Š. ir kt. proceso dalyvių paaiškinimų santrauka.

2.1. Teismo posėdyje ieškovė A. V. paaiškino, kad jos ieškinį prašanti patenkinti visiškai, o atsakovės N. M. priešieškinį, - atmesti. Su atsakove tapo pažįstama tik šiai pradėjus dirbti pardavėja jos įmonėje, - UAB „Damsa“, parduotuvėje Kybartuose 2008 m. rugsėjį, čia ji dirbo kartu su dar viena pardavėja R. K.. Santykiai tarp jos ir atsakovės, o taip pat ir su liudytoja R. K. buvo grynai darbiniai, kaip darbdavio ir pavaldžių darbuotojų, jokių asmeninio pobūdžio santykių tarp jų niekada nebuvę. Paskolos rašto surašymo dieną, turėdama nedarbingumo lapelį, atsakovė atvyko į darbą, jos, įmonės vadovės, kabinete virš parduotuvės patalpų paprašė ją, ieškovę, asmeniškai paskolinti jai asmeninėms reikmėms 1300 litų, ji sutiko. Tuomet atsakovė pati savo ranka surašė 2009-08-19 paskolos raštą, ar jo tekstą sukūrė pati atsakovė, ar jį padiktavo ji, ieškovė, jau nebeprisimenanti. Rašte nurodytą pinigų sumą ji atsakovei tikrai perdavė ten pat ir tuo pat metu, tačiau jau neprisimenanti ar tai prieš rašto surašymą, ar iš karto po jo surašymo. Paskolos atsakovė jai negrąžino, nors ji raginusi ją tai padaryti be teismo. Nuo 2009 m. liepos iki 2009 m. rugsėjo 09 d., kuomet atsakovė buvo atleista iš darbo, parduotuvėje materialinių vertybių inventorizacijos, finansinių patikrinimų, revizijų nebuvo atlikta, tokių vertybių trūkumų nustatyta nebuvo ir atsakovės kokią tai dalį jų atlyginti nebuvo reikalauta, - atsakovė tai išsigalvojanti. Atsakovės atleidimo iš darbo pagrindo jau nepamenanti, jos atleidimas nebuvo planuotas, atleidimo atsakovė teisme neginčijo. Paskolos rašte nei atsakovė, nei ji neįrašė, jog viena pinigus perduoda, o kita gauna todėl, kad pasitikėjo savo įmonės darbuotoju ir nesitikėjo tokio šio rašto ginčijimo ateityje.

2.2. Teismo posėdyje atsakovė N. M. paaiškino, jog jos priešieškinį parašanti patenkinti visiškai, o A. V. ieškinį atmesti. Toliau patvirtino, jog su ieškove susipažino tik įsidarbinusi šios įmonėje pardavėja parduotuvėje Kybartuose, kur dirbo su liudytoja R. K.. Jokių asmeninio pobūdžio santykių su ieškove niekada nebuvo, - jų santykiai buvo grynai darbiniai pavaldumo. 2009 m. liepą ji buvo išleista atostogų, po to iš karto susirgo, buvo nedarbinga, į darbą grįžo tik rugsėjo 09 d. ir tą pačią buvo atleista pačios prašymu, nors tikroji atleidimo priežastis buvusi ta, kad ieškovė pareiškė, jog įmonės vidaus revizija nustatytas materialinių vertybių parduotuvėje trūkumas, o ji, atsakovė, atsisakiusi jį padengti. Tačiau nematydama galimybių toliau likti dirbti, ji pasiprašė pati atleidžiama ir atleidimo neskundė. Ji pripažįstanti, jog skolos raštą savo ranka surašiusi būtent ji, tačiau jo turinį jai diktavo savo kabinete pati ieškovė, raštą ji rašė paskutinę nedarbingumo dieną, t.y. 2009-09-08, savo iniciatyva atvykusi į darbą pranešti apie nedarbingumo pasibaigimą ir plačiau pasiaiškinti dėl galimo trūkumo parduotuvėje, apie kurį, atliktą reviziją jai telefonu jau buvo pranešusi R. K.. Kodėl paskolos rašte ieškovės padiktuotą užrašė atgalinę datą, nežinanti, ieškovė to nepaaiškinusi. Skolintis tuo laiku pinigų ji neketino ir nesiskolino nei iš ieškovės, nei iš kt. asmenų, tam nebuvę poreikio, nes abu su sugyventiniu dirbo ir turėjo pakankamai pajamų, taigi, iš ieškovės nei paskolos rašte nurodytos sumos, nei jokių kt. pinigų kaip paskolos niekada negavo (nei iki rašto surašymo, nei jo surašymo metu, nei po to kada tai vėliau). Paskolos raštą parašyti jai paliepė ieškovė būtent tokiai sumai, kokią dalį neva nustatyto materialinių vertybių parduotuvėje trūkumo jai priskyrusi padengti (1/2 ar tai 1/3), tai padarė tuomet, kai ji, atsakovė, atsisakė trūkumą pripažinti ir jį padengti, to nesutiko daryti ir antroji pardavėja R. K., revizijos akto nė vienai susipažinti ieškovė nepateikė, pasirašyti nedavė, atsikirtimų nepriėmė. Ji paskolos raštą surašė dėl buvusio stipraus streso, iš ieškovės patirto spaudimo ir grasinimų, jog jai, atsakovei, visaip, tame tarpe ir blogais atsiliepimais, trukdys įsidarbinti kituose darbuose. Liudytoja R. K. visą tą laiką, kol ieškovės reikalavimu buvo surašytas paskolos raštas, prabuvo kartu ieškovės kabinete, viską pati matė ir girdėjo.

2.3. Liudytoja R. K. patvirtino, jog nuo 2009 m. kovo iki rugsėjo dirbo kartu su atsakove ieškovės įmonės parduotuvėje Kybartuose pardavėjomis, taip pat patvirtino, jog su ieškove santykiai buvę tik grynai darbiniai pavaldumo, asmeninio pobūdžio santykių niekada nebuvę, tokių nebuvo ir su atsakove N. M.. Ji patvirtinanti, jog prieš atsakovės atleidimą ieškovės iniciatyva parduotuvėje buvo atlikta revizija, joje dalyvavusi pati ieškovė, įmonės buhalterė ir ji, dirbusi pardavėja R. K., tačiau su revizijos aktu ir išvadomis ji supažindinta nebuvo, akto pasirašyti jai nepateikė, pasiaiškinti neprašė, tik pareiškė, jog nustatė trūkumą apie 3000 Lt, sumą įvardino pati ieškovė. Apie atliktą reviziją ir administracijos pareiškimą apie tariamą trūkumą ji telefonu pranešusi tuomet sirgusiai atsakovei. Gal prieš savaitę ar mažiau iki atleidimo atsakovė buvo atvykusi į darbą, ieškovė savo kabinete joms abiem kartu pareiškė reikalavimą padengti lygiomis dalimis tariamai nustatytą trūkumą, tačiau jos abi atsisakiusios, nes abejojo tiek paties trūkumo faktu, tiek jo dydžio pagrįstumu. Ji patvirtinanti, jog ieškovė atsakovės atžvilgiu naudojo spaudimą, ši buvo išsigandusi, verkė, ieškovei diktuojant parašė skolos raštą, kad atseit pasiskolinusi iš šios, ieškovės, lygiai tokią pinigų sumą, kokią dalį trūkumo ieškovė reikalavo ją padengti. Kitą tokio pat dydžio dalį trūkumo ieškovė pareiškė atskaičiuosianti iš jos, R. K., uždelsto išmokėti darbo užmokesčio, netrukus taip ir padarė. Ji pamenanti, jog ieškovė su atsakove dar susiginčijo, kodėl liepiama įrašyti atgalinę datą, ji pati nesuprato kam ieškovei tai buvo reikalinga. Pinigai atsakovei perduoti tikrai nebuvo, nei iki rašto surašymo, nei po jo, ji pati visą laiką buvo greta, jokių pinigų skolinti ir nebuvo rengiamasi.

III. Teismo nustatytos bylos aplinkybės.

Išklausęs teismo posėdyje ginčo šalis, apklausęs liudytoją bei ištyręs šios bylos rašytinius įrodymus (paskolos raštą, VSDF valdybos oficialius rašytinius duomenis apie atsakovės darbą ieškovės įmonėje, nedarbingumo laikotarpį ir atleidimo iš darbo datą), teismas nustatė tokias faktines ginčo (bylos) aplinkybes :

Nuo 2008 m. rugsėjo iki 2009-09-09 atsakovė dirbo pardavėja UAB „Damsa“ parduotuvėje Kybartų m., vienintelė bendrovės akcininkė (savininkė) buvo ieškovė, kartu su atsakove antrąja pardavėja dirbo liudytoja R. K.. Nuo 2009-08-01 iki 2009-09-08 imtinai atsakovė sirgo, turėjo nedarbingumo pažymėjimą ir nedirbo, 2009-09-09 ji buvo atleista iš darbo šioje įmonėje. Atsakovė savo ranka yra surašiusi ir pasirašiusi 2009-08-19 datuotą 1300 litų pasiskolinimo iš ieškovės raštą, skolą įsipareigojusi grąžinti 2010-08-19d., šį paskolos raštą kaip reikalavimo teisės įrodymą ieškovė pateikė teismui 2012-05-07 kreipdamasi dėl teismo įsakymo išdavimo, - visas šias aplinkybes teismas sprendžia šioje byloje nustatęs kaip šalių pripažintus ir bylos duomenis atitinkančius faktus (Lietuvos Respublikos CPK (toliau, - CPK) 187 str. 1 ir 2 d. d.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Teismo išvados dėl faktų, taikytina teisė ir sprendimo teisiniai argumentai.

Byloje yra kilęs ginčas tiek dėl paskolos sutarties, kaip po tokios sandorio rūšies, sudarymo ir būtent piniginės paskolos teisinių santykių tarp šalių sukūrimo, tiek dėl pinigų, kaip paskolos dalyko, perdavimo iš paskolos davėjo jos gavėjui. Šios aplinkybės pagal CK 6.870 str. nuostatas yra dvi iš keturių, sudarančių įrodinėjimo dalyką tokios kategorijos bylose. Visais tokiais atvejais, kai atsakovas, kaip paskolos gavėjas, jos nepripažįsta, ieškinį pareiškęs paskolos davėjas turi procesinę pareigą įrodyti visų keturių įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių visumą, tame tarpe ir abi aukščiau teismo jau išskirtas aplinkybes, dėl kurių byloje kilęs ginčas (CPK 12, 178 str. str.). Pareigą įrodinėti pinigų perdavimo faktą suponuoja teisinis reguliavimas CK 6.870 str. 2 dalyje, iš kurio seka, jog paskolos sutartis yra realinė sutartis ir paskolos teisiniams santykiams atsirasti yra būtinas tiek tikrąją sutarties šalių valią atitinkantis susitarimas skolintis ir paskolinti, tiek faktinis, realus sutartos, skolinamos pinigų sumos perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn, - jeigu bent vienos iš šių sąlygų (juridinių faktų) nėra, nebus ir pagrindo konstatuoti, jog tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis pasekmėmis. Kita vertus, pinigų perdavimas iš paskolos davėjo jos gavėjui bet kokiu atveju savo pobūdžiu yra valinis veiksmas ir negali būti įstatymu preziumuojamas, tačiau gali būti šalių pripažįstamas (CPK 187 str. 1 ir 2 d. d.). Šios bylos situacijoje tokio pripažinimo nesama, dar daugiau, atsakovės byloje yra įrodinėjamos priešingos aplinkybės, t.y. kad faktiškai nebuvo šalių suderintos valios sukurti paskolos teisinius santykius (ieškovei skolinti, o atsakovei pasiskolinti pinigų), jokie pinigai, kaip paskola, ieškovės atsakovei nebuvo perduoti nei skolos rašto surašymo metu, nei jokiu kitu laiku, - skolos raštas atsakovės buvo parašytas ieškovės pareikalavimu ir diktuojant tam (tokiu tikslu), kad gauti reikalavimo teisės į atsakovę dėl nuostolių, - tariamo materialinių vertybių trūkumo parduotuvėje, atlyginimo rašytinį įrodymą ir užsitikrinti galimybę tokiu pasinaudoti, jeigu tektų kreiptis į teismą, kaip šiuo atveju ir nutiko. Jokių kitų įrodymų dėl abiejų aukščiau teismo išskirtų kaip pirmiausiai įrodinėtinų šios bylos kontekste aplinkybių, be jau atsakovės užginčyto skolos rašto, ieškovė A. V. byloje nepateikė.

Procesinė įrodinėjimo našta tokioje situacijoje pasiskirsto priklausomai nuo to, ar skolos raštas savo turiniu ir logine prasme pakankamai patvirtina tiek tikrąją šalių valią pasiskolinti ir paskolinti pinigų, tiek faktinį, realų pinigų perdavimą iš paskolos davėjo paskolos gavėjo nuosavybėn. Teismo vertinimu, byloje esančio skolos rašto (b. l. 41) turinys „Aš, N. M., ... pasiskolinau iš A. V. ... 1300 Lt...“, jį aiškinant tiek lingvistine, tiek logine prasme, vienareikšmiškai nepatvirtina ieškovės teiginio, kad pinigus ji atsakovei realiai perdavė, o ši tokius tikrai iš jos gavo, - analogiškai teismų buvo sprendžiama ir savo pobūdžiu labai panašių situacijų kitose bylose (pvz., 2011-01-26 Kauno apygardos teismo nutartis apeliacinėje byloje Nr. 2A-306-273/2011, 2012-04-25 Kauno apygardos teismo nutartis apeliacinėje byloje Nr. 2A-767-259/2012 ir kt.). Tuomet suformuotoje teismų praktikoje laikomasi tokios teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, - kad tais atvejais, kai atsakovas skolos nepripažįsta, būtent ieškovas turi procesinę pareigą įrodyti įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes, tame tarpe ir pinigų perdavimo paskolos gavėjui nuosavybėn faktą. Paskolos davėjui neįrodžius, kad pinigai buvo perduoti, pripažįstama, kad paskolos gavėjas faktiškai jų negavo, o tai pagal CK 6.870 str. 2 d. taisyklę reiškia, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta ir reikalavimo teisių iš jos kilti negali (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-12-04 nutartis kasacinėje byloje Nr. 3K-3-615/2006, 2009-04-03 nutartis kasacinėje byloje Nr. 3K-3-145/2009, Kauno apygardos teismo 2011-01-26 nutartis apeliacinėje byloje Nr. 2A-306-273/2011 ir kt.). Teismas taip pat sprendžia, jog šiuo atveju ginčo šalys ne tik kad nesiekė ir net neketino viena kitai perduoti jokių pinigų, bet dar daugiau, siekė, konkrečiai ieškovė, visai kitų tikslų, apie kuriuos teismui tvirtino atsakovė ir liudytoja R. K., t.y. tokiu neteisėtu būdu gauti reikalavimo teisės į atsakovę dėl tariamų nuostolių atlyginimo įrodymą. O tokie tikslai yra nesuderinami su CK 6.870 straipsnyje įstatymų leidėjo įtvirtinta paskolos sutarties samprata ir jos paskirtimi civilinėje apyvartoje. Nors ieškovė teismui tvirtino buvus priešingas aplinkybes, t.y. kad tikroji šalių valia buvo pasiskolinti ir paskolinti pinigų ir kad šie tikrai realiai jos buvo perduoti atsakovei, tačiau teismas sprendžia priešingai. Vertindamas bylos įrodymus, tiek kiekvieną skyriumi, tiek juos gretindamas, lygindamas tarpusavyje bei įvertindamas jų visuma, teismas vadovaujasi tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi tam tikrą specifiką, - įstatymu nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikros aplinkybės buvimą tik tuomet, kai dėl jos egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių, pvz. kaip vykstant baudžiamajam procesui. Išvadą apie tam tikros faktinės aplinkybės (tiek objektyvaus pobūdžio, tiek ir subjektyvaus) buvimą teismas šiuo atveju gali daryti ir tada, kuomet tam tikrų abejonių dėl konkrečios aplinkybės buvimo vis dėlto išlieka, tačiau byloje esamų duomenų visetas leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą aplinkybę buvus, nei jos nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2008 m. kovo 4 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-156/2008 ir kt.). Todėl šios bylos faktinėje situacijoje teismas, remdamasis vienais kitus papildančiais ir patvirtinančiais atsakovės ir liudytojos R. K. paaiškinimais teisme (dėstyta aukščiau), vis dėlto laiko labiau tikėtina ir pakankamai nustatyta aplinkybę, kad skolos raštas buvo surašytas vienos ieškovės reikalavimu, tik jos valia, jai pačiai padiktuojant silpnesniajai ginčo pusei (pavaldžiam darbuotojui) rašto turinį ir būtent tam, kad gauti rašytinį įrodymą apie reikalavimo teisę tokiai pinigų sumai į atsakovę dėl tariamų ar tikrų, tačiau atsakovės nepripažįstamų, nuostolių, nustatytų revizija parduotuvėje, atlyginimo. Dar daugiau, visi bylos duomenys rodo į tai, kad ieškovės tvirtinamam pinigų skolinimui atsakovei nebuvę net realių prielaidų, mat abi šalys teisme pripažino aplinkybę, jog jų santykiai buvę griežtai darbiniai, pagrįsti ieškovės valdžia ir atsakovės pavaldumu, kad jokių asmeninio pobūdžio santykių tarp jų nebuvę ir nėra, teismo vertinimu, menkai įsivaizduojamas yra tokioje situacijoje darbdavio asmeninių pinigų skolinimas ir net darbuotojo prašymas tokius jam skolinti (CK 6.193 str. 1 ir 5 d. d.).

Apibendrindamas teismas konstatuoja, jog ieškovė savo ieškinio faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių byloje neįrodė, todėl jos ieškinys turi būti atmestas, o atsakovės priešieškinys, atvirkščiai, pripažįstamas įrodytu ir todėl turi būti visiškai patenkintas.

V. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Abi ginčo šalys byloje yra pareiškę priešinius reikalavimus priteisti vienai iš kitos patirtas bylos procese bylinėjimosi išlaidas. CPK 93 str. 1 ir 2 dalyse yra nustatyta bendroji taisyklė, jog tokios išlaidos priteisiamos proporcingai patenkintai reikalavimų (tiek ieškinio, tiek priešieškinio) daliai, pagrindo taikyti to paties straipsnio 4-os dalies nuostatas ir nukrypti nuo aptartos bendrosios taisyklės teismas nenustatė.

Kadangi teismas sprendžia ieškovės A. V. ieškinį visiškai atmesti, jos išvestinis reikalavimas priteisti jai ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovės pripažįstamas taip pat nepagrįstu ir atmestinas pagal CPK 93 str. 1 d. taisyklę.

Bylos duomenimis atsakovė N. M. procese patyrė tokias bylinėjimosi išlaidas : 1) 70 Lt sumokėto valstybei žyminio mokesčio, 2) 300 Lt apmokėjimo advokatei V. J. už procesinio dokumento (priešieškinio) parengimą, 3) 1000 Lt apmokėjimo advokatei V. J. už atstovavimą teismo posėdyje 2013-01-23. Remdamasis 2004-04-02 LR Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ 8.18 punktu, teismas, bylos apimčiai ir ginčo sudėtingumui nesant dideliems, sprendžia, jog šiuo atveju už 4 val. trukusį atsakovės atstovavimą teisme galinčia būti atlyginta dalimi šių išlaidų pripažinti tokią sumą, kuri apskaičiuojama : 0,15 MMA (1000 Lt)x4 val.=600 Lt. Tokiu būdu viso už atsakovei suteiktą advokatės teisinę pagalbą byloje turi būti atlyginta 900 Lt. išlaidų dalis.

Kadangi atsakovės priešieškinys pilnai tenkinamas, ji turi reikalavimo teisę į ieškovę dėl 100 proc. dalies teismo aukščiau patikslintų savųjų išlaidų kompensavimo, kas viso sudaro, - 970 Lt.

Be to, byloje turi būti atlygintos bylinėjimosi išlaidos valstybei, - bylos nagrinėjimo išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu, kas sudaro 22,50 Lt. Pagal CPK 96 str. 2 d. taisyklę šias išlaidas atlyginti privalo ieškovė, kurios ieškinys atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 260, 265, 268, 270, 305 ir 307 str.str., teismas

nusprendė:

A. V. ieškinį atmesti.

Atsakovės N. M. priešieškinį patenkinti.

Pripažinti, kad 2009-08-19 tarp ieškovės A. V. ir atsakovės N. M. 1300 (vieno tūkstančio trijų šimtų) litų paskolos sutartis nebuvo sudaryta.

Priteisti iš ieškovės A. V., asmens kodas – (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), devynis šimtus septyniasdešimt litų (970 Lt) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovei N. M., asmens kodas – (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš ieškovės A. V., asmens kodas – (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), dvidešimt du litus 50 ct. (22,50 Lt) bylinėjimosi išlaidų valstybei (bylinėjimosi išlaidos valstybei mokamos, - Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, įstaigos kodas – 188659752, į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“, banko kodas – 73000, įmokos kodas – 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Vilkaviškio rajono apylinkės teismą.

Teisėjas A. V.