- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-07-05
- Bylos Nr.
- Iv-3027-624/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00386-2010-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- D. V.
- Atsakovas
- Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos
- Advokatai
- Jonas Masiokas
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas, sekretoriaujant Dinai Belovai, dalyvaujant pareiškėjui D. V., atsakovės Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovams Vilmai Adamavičiūtei ir advokatui Jonui Masiokui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovei Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl atlyginimo ir jo priedų, delspinigių ir palūkanų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas D. V. pareiškime ir patikslintuose pareiškimuose, prašo įpareigoti atsakovę išmokėti jam už laikotarpį nuo 2006-09-12 iki 2009-11-05 laiku neišmokėtą vidutinio dydžio atlyginimą ir jo priedus, 0,06 proc. delspinigius nuo laiku neišmokėtos atlyginimo sumos bei atlyginti nuostolius, priteisiant vidutinį darbo užmokestį už faktiškai uždelstą laiką ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, taikant terminą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodo, kad pas atsakovą dirbo nuo 1998 m. balandžio mėn. iki 2009-11-05. Dirbo įvairiose valstybės tarnautojo pareigose, o paskutinės pareigos buvo vyresn. specialisto Licencijų skyriuje. Priverstinės pravaikštos laikotarpiu nuo 2006-09-12 iki 2009-10-22, kai ne dėl jo kaltės nebuvo skiriamas darbas, atsakovė nustatyta tvarka privalėjo mokėti vidutinį darbo užmokestį, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-10-22 sprendimu administracinėje byloje Nr. A502 -1090/2009, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininko 2006-09-11 įsakymas Nr. P1-68 „Dėl D. V. atleidimo iš pareigų“ buvo panaikintas ir jis sprendimu grąžintas į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigas. Komisijos pirmininkas netinkamai įvykdė teismo sprendimą, neteikė jam jokios informacijos apie teismo sprendimo vykdymo eigą, jis nežinojo ar tikrai grąžintas dirbti į Licencijų skyrių. Jis nežinojo kuriame kabinete paskirta jo darbo vieta. Darbuotojai elgėsi taip, lyg nežinotų ar jis sugrąžintas į pareigas, ar ne, kas su juo turėtų dirbti. Jis, matydamas, kad jo atžvilgiu Komisijos administracija nėra palanki ir dirbtinai sudaro bendravime „nervinę įtampą“, pateikė Komisijos pirmininkui prašymą dėl atleidimo iš valstybės tarnybos, kuris buvo patenkintas ir jis 2009-11-05 įsakymu Nr. P1-63 „Dėl D.V. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“ buvo atleistas iš tarnybos. Taigi, nors atleidimo iš valstybės tarnybos procedūra įvyko, Komisija neišmokėjo viso jam priklausančio darbo užmokesčio. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas bei Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja teisinių santykių, susijusių su delspinigių už pavėluotai išmokamo darbo užmokesčio mokėjimu ir (ar) atleidimo metu neįvykdyto atsiskaitymo (piniginių išmokų). Mano, kad vadovaudamasis Darbo kodekso 11 str. 1 d. įtvirtinta Darbo kodekso normų viršenybe prieš kitus Lietuvos Respublikos įstatymus (išskyrus šalies Konstituciją) bei norminius teisės aktus, turi teisę reikalauti atsakovo išmokėti jam priklausantį atlyginimą, tarnybinius priedus ir delspinigius už laiku neišmokėtą atlyginimą. Darbo kodekso 207 str. 1 d. bei Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais pavėluotą mokėjimą įstatymas, kurio 2 str. 1 d. nustatyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai (b. l. 5-7, 8-9, 11-12).
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė pareiškimus ir prašė juos tenkinti juose išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad teismas pripažino, kad jo atleidimas iš tarnybos buvo neteisėtas, todėl grąžinus jį į pareigas, turėjo būti priteistas ir vidutinis darbo užmokestis. Tačiau, teismo sprendimu grąžinus jį į pareigas, nebuvo išspręstas klausimas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinę pravaikštą. Jo vidutinis darbo užmokestis yra 2530 Lt. Jis dirbo AB „Lietuvos paštas“, o nuo 2010-11-10 jis niekur nedirba.
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovė su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas negalėjo būti grąžintas į vyresn. specialisto pareigas, nes Licencijų skyriaus Komisijos struktūroje neliko. Komisijos pirmininko 2007-05-18 įsakymu Nr. 01-24 buvo patvirtintas naujas Licencijų skyriaus A lygio 10 kategorijos vyresn. specialisto pareigybės aprašymas, pakeičiant anksčiau pareiškėjo eitų pareigų 9 kategorijos vyresn. specialisto pareigybės aprašymą ir priskiriant šiai pareigybei naujas funkcijas. Taigi, faktiškai pareiškėjo pareigybės nebeliko. Komisijos 2008-02-11 nutarimu Nr. 03-20 Licencijų skyrius buvo panaikintas, įsteigtas Kontrolės skyrius, o 2008-02-14 Komisijos pirmininko įsakymo Nr. 01-7 3.2 p. visos Licencijų skyriaus pareigybės buvo panaikintos, anksčiau šio skyriaus tarnautojų vykdytos funkcijos paskirstytos ir priskirtos kitų skyrių tarnautojams. Atsižvelgiant į tai, kad Licencijų skyriaus Komisijos struktūroje nebeliko, įgyvendinant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2009-10-22 sprendimą, Komisijos struktūroje 2009-10-22 Komisijos pirmininko įsakymu Nr. 01-61 buvo įsteigta A lygio 9 kategorijos vyresniojo specialisto pareigybė, kurios specialieji reikalavimai ir funkcijos yra identiškos pareiškėjo eitoms pareigoms. Komisijos pirmininko 2009-10-23 įsakymu Nr. PI-57 pareiškėjas grąžintas į šias pareigas. Pažymėjo, kad 2009-10-28 raštu Nr. R2-1688 Komisija kreipėsi į Valstybės tarnybos departamentą, prašydama pateikti paaiškinimą, kokia tvarka pareiškėjas turėtų būti grąžinamas į valstybės tarnybą įvertinus tai, kad pareigybė, į kurią jis grąžintas LVAT sprendimu, yra panaikinta. Komisija 2009-11-09 gavo atsakymą, kuriame nurodyta, kad nesant Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigų, pareiškėjas turi būti grąžintas į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas Komisijoje. Taigi, pareiškėjo teiginys, jog 2009-10-22 LAVT sprendimas nebuvo vykdomas, yra nepagrįstas. Minėtas sprendimas buvo vykdomas nuo jo įsigaliojimo momento, tačiau atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes, kurių LVAT minėtame 2009-10-22 sprendime neįvertino, t. y. atsižvelgiant į pasikeitusią Komisijos struktūrą. Taip pat nurodo, kad nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad Komisijos pirmininkas tinkamai nevykdė LVAT 2009-10-22 sprendimo, neteikė pareiškėjui jokios informacijos apie minėto teismo sprendimo vykdymo eigą. Komisija, atsižvelgdama į tai, kad LVAT sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo į valstybės tarnybą įsiteisėjo 2009-10-22, tačiau pareiškėjas 2009 m. spalio 22-27 dienomis į darbą neatvyko ir nepateikė jokios informacijos, 2009-10-26 išsiuntė pareiškėjui informaciją apie LVAT sprendimą ir pareiškėjo grąžinimą į valstybės tarnybą. Pareiškėjas 2009-10-27 buvo telefonu informuotas apie grąžinimą į valstybės tarnybą, tačiau 2009-10-28 pareiškėjas pateikė prašymą grąžinti į valstybės tarnybą, todėl bandyta pasirašytinai jį supažindinti su Komisijos pirmininko įsakymu Nr. P1-57 „Dėl D. V. grąžinimo į valstybės tarnautojo pareigas“, tačiau pareiškėjas jį pasirašyti atsisakė, paaiškindamas, kad pasirašys vėliau. Pareiškėjui 2009-10-29 atvykus į Komisiją, pakartotinai bandyta supažindinti jį su įsakymu apie grąžinimą į valstybės tarnybą ir pradėtu tarnybinio nusižengimo tyrimu, tačiau pareiškėjas pasirašyti atsisakė. Taigi, jis kelis kartus žodžiu buvo informuotas, kad grąžintas į Komisijos vyresniojo specialisto pareigas, tačiau jis pats atsisakė pasirašytinai susipažinti su LVAT sprendimą įgyvendinančiais Komisijos dokumentais. Pareiškėjas informavo Komisijos pirmininką, jog jam būtinos atostogos darbo santykiams kitoje darbovietėje nutraukti. Komisijos pirmininko 2009-11-02 įsakymu Nr. P3-115 jam suteiktos atostogos nuo 2009-11-02 iki 2009-11-15 ir jis su šiuo įsakymu supažindintas 2009-11-02. Be to, 2009-11-02 pareiškėjui buvo įteiktas Komisijos 2009-10-29 pranešimas Nr. P12-4 apie tarnybinio nusižengimo tyrimą, kuriame aiškiai nurodyta, kad jis grąžintas į vyresniojo specialisto pareigas. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas po LVAT sprendimo įsiteisėjimo 2009-10-22, į Komisiją atvyko tik 2009-10-28, o 2009-10-29 jau pateikė prašymą suteikti jam nemokamas atostogas. Akivaizdu, kad pareiškėjas nebuvo pradėjęs vykdyti savo tarnybinių funkcijų, todėl jokios užduotys jam objektyviai negalėjo būti skiriamos. Dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo nurodo, kad ABTĮ 145 str. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis įsiteisėja priėmimo dieną. Pareiškėjas 2009 m. spalio 23-27 d. darbe nepasirodė ir neinformavo apie neatvykimo priežastis, nors LVAT sprendimas įsiteisėjo nuo 2009-10-22. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, 2009-10-27 Komisijos pirmininko įsakymu Nr. P1-59 „Dėl D.V. galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo“ buvo sudaryta Komisija galimam pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui tirti (toliau - ir Tyrimo komisija). 2009-10-29 surašytas pranešimas apie galimą tarnybinį nusižengimą Nr. P12-4, kuriame nurodoma, kad D. V. nuo 2009-10-23 neatvyko į darbą be pateisinamos priežasties, ir prašoma pateikti rašytinį pasiaiškinimą iki 2009-11-05. Minėtas pranešimas paštu įteiktas pareiškėjui 2009-11-02, todėl pareiškėjas klaidina teismą teigdamas, kad šią informaciją jis gavo tik 2009-11-11. Pasiaiškinimo pareiškėjas nepateikė. Tyrimo komisija 2009-10-05 Komisijos pirmininkui pateikė išvadą dėl pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo rezultatų. Tyrimo komisija konstatavo, kad pareiškėjo veiksmai atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 6 d. 6 p. apibrėžtą šiurkštų tarnybinį nusižengimą - nebuvimą darbe vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties. Pareiškėjas darbe nebuvo 6 darbo dienas. Jis buvo informuotas apie pradėtą galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą ir, remiantis Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2002-06-25 nutarimu Nr. 977, 5 p., paprašytas pateikti pasiaiškinimą. Tyrimo komisija jokio pasiaiškinimo negavo. Atsižvelgdama į tai, kad yra patenkintas pareiškėjo prašymas atleisti jį iš einamų pareigų, Tyrimo komisija tolesnį tyrimą nutraukė ir tarnybinė nuobauda pareiškėjui nebuvo skirta. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui nebuvo daromas joks „psichologinis spaudimas“, Komisija veikė pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus, todėl jos veiksmai laikytini pagrįstais ir teisėtais. Taip pat nurodo, kad LVAT savo praktikoje yra pasisakęs, kad Valstybės tarnybos įstatymas nenustato konkrečių teisinių pasekmių, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, todėl vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 str., taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - ir Darbo kodeksas) 297 str., kurio 4 d. numato, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam šio Kodekso 140 str. 1 d. nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Taip pat nurodo, kad tiek bendrosios kompetencijos, tiek ir administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką institutas yra skirtas kompensuoti asmeniui už tai, kad tam tikrą laiką dėl neteisėto atleidimo iš pareigų jis nedirbo ir negavo darbo užmokesčio. Kompensuojama tik už realiai negautas pajamas, todėl priteisiant atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką, turi būti minusuojamos sumos, asmens gautos priverstinės pravaikštos laikotarpiu (bedarbio pašalpa, darbo užmokestis ar kt.). Pareiškėjas 2006-2009 metais dirbo Vilniaus apskrities centriniame pašte. Pareiškėjo reikalavimas dėl delspinigių ir palūkanų priteisimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas (b. l. 13-15, 25-28).
Teismo posėdyje atsakovės atstovai su prašymais nesutiko ir prašė jį atmesti iš esmės atsiliepime išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad LVAT sprendimas buvo tinkamai įvykdytas. Su pareiškėju buvo atsiskaityta už laikotarpį, kai jis buvo grąžintas į darbą vykdant LVAT sprendimą, t. y. nuo 2009-10-23 iki 2009-11-05, už nepanaudotas atostogas taip pat. Pagal LVAT praktiką, išmokant vidutinį darbo užmokestį, taikant Darbo kodekso 297 str. 3 d., turi būti laikomasi kompensacinio principo, atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką institutas yra skirtas kompensuoti asmeniui už tai, kad tam tikrą laiką dėl neteisėto atleidimo iš pareigų jis nedirbo ir negavo darbo užmokesčio ir kompensuojama tik realiai negautos pajamos. Pareiškėjas dirbo AB „Lietuvos paštas“, todėl jokių nuostolių neturėjo, gavo didesnes pajamas nei būtų gavęs dirbdamas Komisijoje. Kadangi pareiškėjas nuostolių nepatyrė dėl jo atleidimo, prašo prašymą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas tenkinamas iš dalies.
Pareiškėjo ir atsakovės atstovų paaiškinimais, byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas D. V. atsakovės Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2006-09-11 įsakymu Nr. P1-68 „Dėl D. V. atleidimo iš pareigų“ nuo 2006-09-11 buvo atleistas iš Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo 22 str. 8 d. 4 p. ir 9 d. (b. l. 21). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-10-22 sprendimu administracinėje byloje Nr. A-502-1090/2009 pareiškėjas D. V. grąžintas į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigas (adm. byla Nr. I-4290-484/2008, II t., b. l. 218–223). Atsakovė, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-10-22 sprendimą, 2009-10-23 įsakymu Nr. P1-57 „Dėl D. V. grąžinimo į valstybės tarnautojo pareigas“ grąžino pareiškėją į A lygio 9 kategorijos vyresniojo specialisto pareigas nuo 2009-10-23 (b. l. 22). Pareiškėjas 2009-11-05 pateikė prašymą jį atleisti iš Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigų nuo 2009-11-05 (adm. byla Nr. I-377-171/2010, b. l. 8). Atsakovė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2009-11-05 įsakymu Nr. P1-63 „Dėl D. V. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“ nuo 2009-11-05 atleido D. V. iš A lygio 9 kategorijos vyresniojo specialisto pareigų ir nurodė išmokėti jam kompensaciją už 0.2 darbo dienos nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį 2009-11-02 iki 2009-11-04 (adm. byla Nr. I-377-171/2010, b. l. 11). Pareiškėjo D.V. skundas, kuriuo jis prašė panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009-11-05 įsakymą Nr. P1-63, įpareigoti atsakovę priimti naują administracinį aktą, grąžinant jį į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigas ir t.t., 2010-04-06 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi paliktas nepakeistas, atmestas kaip nepagrįstas (adm. byla Nr. I-377-171/2010, b. l. 129-133, 159-166).
Ginčas byloje kilo dėl atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo už laikotarpį nuo 2006-09-12 iki 2009-11-05 bei su juos susijusių piniginių reikalavimų – 0.06 proc. delspinigių nuo laiku neišmokėto vidutinio darbo užmokesčio sumos, vidutinio darbo užmokesčio už faktiškai uždelstą atsiskaityti laiką ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 str. numato, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja santykių, susijusių su vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimu bei santykių, susijusių su uždelsimu atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, todėl šiuo atveju taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos.
Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-10-22 sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A502-1090/2009, pareiškėjas buvo grąžintas į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigas. Šiuo teismo sprendimu taip pat buvo panaikintas atsakovės Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2006-09-11 įsakymas Nr. P1-68, kuriuo pareiškėjas nuo tos pačios datos ir buvo atleistas iš Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigų, t. y., šiuo teismo sprendimu buvo konstatuotas pareiškėjo atleidimo iš tarnybos neteisėtumo faktas bei apgintos jo pažeistos teisės, grąžinant į tarnybą (adm. byla Nr. I-4290-484/2008, II t., b. l. 218–223). Atsakovė 2009-10-23 įsakymu Nr. P1-57 „Dėl D. V. grąžinimo į valstybės tarnautojo pareigas“ grąžino pareiškėją į A lygio 9 kategorijos vyresniojo specialisto pareigas nuo 2009-10-23 (b. l. 127), tačiau, kadangi pareiškėjas minėtoje byloje nekėlė reikalavimo dėl atlyginimo priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-10-22 sprendimu, pareiškėjo pažeistos teisės liko neapgintos.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 str. 3 d. nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 str. nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Byloje nustatyta, kad atsakovė teismo sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į tarnybą įvykdė 2009-10-23, įsakymas, kuriuo šis klausimas išspręstas, yra galiojantis. Pareiškėjas su prašymu dėl neišmokėto darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir kitų išmokų priteisimo į teismą kreipėsi 2009-11-16. Kadangi Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 str. nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, pareiškėjas gali pretenduoti į vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009-10-22 iki 2006-10-21, tačiau atsakovė jo reikalavimams prašo taikyti ieškinio senatį. LVAT nagrinėjamoje byloje 2011-05-26 nutartyje nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 186 ir 201 str. nuostatas darbo užmokestis darbuotojui yra skaičiuojamas už kiekvieną darbo dieną, o išmokamas atitinkamais laikotarpiais – ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, arba nerečiau kaip kartą į mėnesį. Tai lemia, kad ir pažeistų teisių gynimas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 str. 3 d. nustatyta būdu, yra susijęs su darbo užmokesčio skaičiuojamo už kiekvieną darbo dieną priteisimu. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas šio Kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų, o to paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Šiuo atveju pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekse nėra nuostatų dėl senaties terminų taikymo ir jų skaičiavimo tvarkos dėl periodinių išmokų ar esant tęstinio pobūdžio pažeidimams, todėl šiems klausimams spręsti taikytinos Civilinio kodekso normos. Pagal Civilinio kodekso 1.127 str. 2 ir 5 dalių nuostatas reikalavimams dėl periodinių išmokų ar dėl tęstinio pobūdžio pažeidimų, senaties termino eiga prasideda dėl kiekvienos mokėjimo dalies arba periodinio mokėjimo nuo tos dienos, kada suėjo tos prievolės dalies arba periodinio mokėjimo terminas, arba kiekvieną dieną nuo veiksmų ar neveikimo, kuriais pažeidžiama asmens teisė atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 39 8.1, 8.6 punktai). Kadangi priežasčių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas, pareiškėjas D. V. nenurodė ir jų nėra, atsakovės reikalavimu taikoma ieškinio senatis ir iš jos pareiškėjui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009-10-22 iki 2006-11-15, iš viso – 74 391.56 Lt (skaičiuojant, kad pareiškėjo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis – 2103.88 Lt, vienos dienos – 102.13 Lt: už 2006-11-15 – 2006-11-30 - 1225.56 Lt (12 darbo dienų x 102.13 Lt); 2006 m. gruodžio mėn. – 2103.88 Lt; 2007-01-01 – 2007-12-31 – 25 246.56 Lt (12 mėn. x 2103.88 Lt); 2008-01-01 – 2008-12-31 – 25 246.56 Lt (12 mėn. x 2103.88 Lt); 2009-01-01 – 2009-09-30 – 18 934.92 Lt (9 mėn. x 2103.88 Lt); 2009-10-01 – 2009-10-22 – 1634.08 Lt (16 darbo dienų x 102.13 Lt)) (b. l. 125), t. y. vidutinis darbo užmokestis, patenkantis į trijų metų laikotarpį nuo prašymo pareiškimo teisme dienos. Priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičius fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaityti sprendimo vykdymo eigoje. Pareiškėjo D. V. teismo posėdyje nurodytas teiginys, kad jo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis iki atleidimo sudarė apie 2500 Lt, nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 str. 3 d. darbuotojui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintu Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašu, pagal kurio nuostatas skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Teisės aktai nenumato, kad, nustatant priteistiną piniginę sumą pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 str. 3 d., reikia vertinti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (jį apsprendžiančio bazinio dydžio, priedų ir pan.) pokyčių tarnautojo priverstinės pravaikštos laiku, toks teisės aktų nuostatų aiškinimas pateikiamas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2011-05-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-3018/2011). Atsakovė, vykdydama teismo 2011-06-29 įpareigojimą pateikti duomenis apie pareiškėjo D. V. vidutinį darbo užmokestį iki jo atleidimo 2006 m., paskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo nuostatas, nurodė, kad pareiškėjo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis sudaro 2103.88 Lt, vienos dienos vidutinis darbo užmokestis sudaro 102.13 Lt (b. l. 125). Kadangi teismas neturi pagrindo abejoti šiais duomenimis, jais ir vadovaujamasi nustatant pareiškėjui priteisiamą sumą už priverstinės pravaikštos laiką. Aplinkybė, kad atsakovė taip pat pateikė paskaičiavimus apie vidutinį darbo užmokestį 2007-2009 m., kurie padaryti atsižvelgiant į valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (jį apsprendžiančio bazinio dydžio, priedų ir pan.) pokyčius pareiškėjo priverstinės pravaikštos laiku, nėra reikšminga, kadangi, kaip jau minėta, tokie pokyčiai nėra reikšmingi nustatant priteisiamą sumą.
Atsakovės atsiliepimuose į prašymą bei teismo posėdyje jos atstovų nurodyti argumentai, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma yra kompensacinio pobūdžio išmoka, o pareiškėjas priverstinės pravaikštos laikotarpiu dirbo kitą darbą ir gavo pajamas, dėl to jo prašymas atmestinas, yra nepagrįsta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl Darbo kodekso 297 str. 3 ir 4 dalių taikymo, išaiškino, kad šiose teisės normose nurodytų išmokų dydžiai ir laikotarpis yra nustatyti įstatymo, kuriame nenurodyta jokios galimybės šias išmokas mažinti dėl to, jog darbuotojas po neteisėto atleidimo įsidarbino kitoje darbovietėje ir ten gauna darbo užmokestį. Siekimas sumažinti aptariamas išmokas ne įstatymo pagrindu reikštų darbuotojo teisių ir garantijų, įtvirtintų įstatyme, pažeidimą. Išmokos mažinimas dėl to, kad darbuotojas po neteisėto atleidimo dirba kitoje darbovietėje ir ten gauna darbo užmokestį, reikštų nepagrįstą darbdavio atleidimą nuo jo materialinės atsakomybės, atsiradusios įstatymo pagrindu. Darbuotojui tai galėtų reikšti ne ką kita, kaip materialinės sankcijos taikymą. Įstatymuose neribojama darbuotojo teisė neteisėto atleidimo atveju įsidarbinti kitur ir gauti darbo užmokestį (2008-04-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2008, 2009-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2009, 2010-07-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2010). Atsakovės įvardintoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011-05-06 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2011, nurodytos faktinės aplinkybės yra skirtingos nei nagrinėjamoje administracinėje byloje, be to, pažymėtina, joje taip pat pasisakyta, kad tai, jog darbuotojas, kuris iš darbo buvo atleistas 2008 m. rugsėjo 24 d., jau nuo 2008 m. spalio 15 d. dirbo kitoje įmonėje, t. y. iš viso nedirbo tik 14 darbo dienų, nėra aplinkybė, dėl kurios turėtų būti mažinamos kasatoriui priteisiamos išmokos, tačiau ji reikšminga visų aplinkybių kontekste vertinant, ar nepažeidžiami šalių interesų pusiausvyra ir proporcingumo principas. Pagrindo manyti, kad nagrinėjamoje byloje neišskaičius iš atsakovės priteisiamos vidutinio darbo užmokesčio sumos darbo užmokesčio, kurį pareiškėjas D.V. gavo priverstinės pravaikštos metu dirbdamas kitose darbovietėse, šalių interesų pusiausvyra s ir proporcingumo principas bus pažeisti, nėra. Pažymėtina, kad atsakovė, kuriai jau 2009-10-22 turėjo būti žinoma, kad pareiškėjas D. V. turi teisę į vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, neišmokėjo net jo dalies.
Pareiškėjo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos yra nepagrįstas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 str., reglamentuojančio atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką, 1-3 d. nustato, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį. Kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Taigi, Darbo kodekso 141 str. 3 d. paskirtis yra dvejopa. Pirma, šioje normoje nustatytas kompensacinis mechanizmas, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos; antra – tai sankcija darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama. Pareiškėjo atžvilgiu Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 str. 3 d. nuostata negali būti taikoma, kadangi pareiškėjui priteisiamas ne neišmokėtas darbo užmokestis už realiai dirbtą laiką, bet vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 str. 3 d. nuostatas, kas savo esme yra ir savarankiška sankcija, apribota laike (nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo grąžinti darbuotoją į darbą įvykdymo dienos), darbdaviui. Pažymėtina, kad atsakovės atstovų teismo posėdyje išsakyti teiginiai, kad vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką klausimas išspręstas 2010-04-06 administracinėje byloje Nr. I-377-171/2010, nėra pagrįstas: administracinėje byloje Nr. I-377-171/2010, išskyrus dalį pareiškėjo reikalavimų į atskirą administracinę bylą, tame tarpe – ir atlyginti nuostolius, priteisiant vidutinį darbo užmokestį už faktiškai uždelstą atsiskaityti laiką (už uždelstą išmokėti vidutinį darbo užmokestį, mokėtiną pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 str. 3 d. nuostatas) (adm. byla Nr. I-377-171/2010, b. l. 81-82), dėl šio reikalavimo negalėjo ir nebuvo pasisakyta.
Pareiškėjo reikalavimas priteisti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 str. 2 d. numatytas 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, pradedant skaičiuoti nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo netenkinamas, kadangi pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį kilęs iš tarnybos santykių, savo esme artimesnių darbo, o ne prievoliniams teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja Civilinio kodekso teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-03-23 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-112/2007). Nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Darbo kodekso nuostatos, tarp jų ir Darbo kodekso 297 straipsnis (kurio taikymas yra numatytas Valstybės tarnybos įstatymo 5 str.), nenumato palūkanų instituto taikymo tarnybos (darbo) santykiams.
Pareiškėjo reikalavimas priteisti 0.06 proc. delspinigių nuo laiku neišmokėtos atlyginimo sumos taip pat netenkinamas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-02-15 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-146-52/2011, išaiškino, kad 1996 m. vasario 20 d. Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas gali būti taikomas tais atvejais, kai delspinigių mokėjimas kaip sankcija yra numatytas atitinkamu įstatymu, o nagrinėjančiam individualų ginčą, teismui reikia nustatyti, ar yra pagrindas taikyti tą sankciją, nes Delspinigių nustatymo įstatymas reglamentuoja delspinigių mokėjimo sąlygas bei dydį. Delspinigių nustatymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Delspinigių dydį sudaro 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, - darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Minėtoje įstatymo normoje numatytas delspinigių mokėjimas yra siejamas su eile sąlygų: 1) taikomas tik įstatyme nurodytų išmokų rūšimis (darbo užmokestis, ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas); 2) darbuotojo kaltės dėl šios rūšies pavėluotų išmokų nebuvimu; 3) įstatyme numatyto dydžio delspinigių (0,06 procento už kiekvieną prakleistą kalendorinę dieną) apskaičiavimas siejamas su atitinkamuose aktuose įtvirtintų (nustatytų) atsiskaitymo terminų pažeidimu (kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, - darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos). Iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad Delspinigių nustatymo įstatymas taikytinas tais atvejais, kai darbdavys pažeidžia teisės aktuose nustatytus, ar kitu teisės aktų numatytu būdu (sutartimi) įtvirtintus darbo užmokesčio, ar kitų su darbo teisiniais santykiais susijusių mokėjimų terminus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti delspinigius ne dėl minėtos kilmės išmokų (dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų pareiškėjui dirbant pas atsakovą iki atleidimo iš tarnybos, ar atsiskaitant su atleidžiamu iš tarnybos pareiškėju ginčo byloje nėra), o nuo sumos, kuri jam turi būti išmokėta už priverstinės pravaikštos laikotarpį teismui grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas (Statuto 59 str. 1 d.). Už šį laikotarpį, kaip minėta pirmiau, numatytas vidutinis darbo užmokestis, kurio išmokėjimas atlieka kompensacinę atlyginimo už priverstinę pravaikštą funkciją, o delspinigių mokėjimas nenumatytas (Statuto 59 str. 1 d.), todėl delspinigiai negali būti skaičiuojami. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjui D. V. priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 str. 3 d. nuostatas, kurios delspinigių mokėjimo taip pat nenumato.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str., 129 str.,
nusprendžia:
pareiškėjo D. V. prašymą patenkinti iš dalies.
Priteisti D.V. iš atsakovės Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 74 391.56 Lt (septyniasdešimt keturis tūkstančius tris šimtus devyniasdešimt vieną litą 56 centus) neišmokėtą atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką.
Priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičius fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaityti sprendimo vykdymo eigoje.
Kitoje dalyje pareiškėjo D.V. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.