- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-26
- Bylos Nr.
- I-1213-171/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00386-2010-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- D. V.
- Atsakovas
- Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai
- Kategorijos
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. prašymą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl atlyginimo ir jo priedų išmokėjimo, delspinigių ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu ir patikslintais pareiškimais, kuriuose prašė įpareigoti atsakovą išmokėti už periodą nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. iki 2009 m. lapkričio 5 d. vidutinio dydžio atlyginimą ir jo priedus, taip pat 0,06 proc. delspinigius nuo laiku neišmokėtos atlyginimo sumos bei atlyginti nuostolius, priteisiant vidutinį darbo užmokestį už faktiškai uždelstą laiką ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, taikant terminą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pareiškėjas nurodė, kad darbdavys, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą, privalėjo sugrąžinti jį į ankstesnes vyresniojo specialisto pareigas Licencijų skyriuje. Tačiau darbdavys neteikė pareiškėjui informacijos apie minėto teismo sprendimo vykdymo eigą, todėl jis nežinojo, ar yra grąžintas dirbti į Licencijų skyrių. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad manė, jog Komisijos pirmininkas, išleisdamas įsakymą, turi jį grąžinti dirbti į Licencijų skyrių į anksčiau vykdytas pareigas ir sumokėti už laikotarpį nuo 2006 m. rugsėjo 11 d. iki 2009 m. spalio 22 d. neišmokėtą atlyginimą už darbą.
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo įsiteisėjimo 2009 m. spalio 22 d. į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją atvyko tik 2009 m. spalio 28 d., o 2009 m. spalio 29 d. jau pateikė prašymą suteikti jam nemokamas atostogas. Atsakovo teigimu, pareiškėjui atostogos buvo suteiktos būtent kaip vyresniajam specialistui, o ne Licencijų skyriaus vyresniajam specialistui. Su įsakymu jis buvo supažindintas 2009 m. lapkričio 2 d. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2009 m. spalio 23–27 d. darbe nepasirodė ir neinformavo apie neatvykimo priežastis, nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas įsiteisėjo 2009 m. spalio 22 d.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimu pareiškėjo D. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2006 m. rugsėjo 11 d. Komisijos pirmininko įsakymu Nr. P1-68 nuo 2006 m. rugsėjo 11 d. buvo atleistas iš Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigų, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 4 punktu ir 9 dalimi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-1090/2009 pareiškėjas D. V. grąžintas į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigas. Vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą, Komisijos pirmininko 2009 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. P1-57 pareiškėjas grąžintas į A lygio 9 kategorijos vyresniojo specialisto pareigas nuo 2009 m. spalio 23 d. 2009 m. lapkričio 5 d. pareiškėjas pateikė prašymą jį atleisti iš Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigų nuo 2009 m. lapkričio 5 d., kuris buvo patenkintas ir pareiškėjas 2009 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. P1-63 buvo atleistas iš A lygio 9 kategorijos vyresniojo specialisto pareigų. Teismo nuomone, ginčo esmė yra tai, ar pripažinus pareiškėjo atleidimą neteisėtu, jam priteistinas laiku neišmokėtas pagrindinis vidutinio dydžio atlyginimas ir jo priedai, taip pat 0,06 proc. delspinigiai nuo laiku neišmokėtos atlyginimo sumos bei vidutinis darbo užmokestis už faktiškai uždelstą atsiskaityti laiką ir 5 proc. metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas taip pat konstatavo, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis numato, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Teismo vertinimu, Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja santykių, susijusių su vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimu bei santykių, susijusių su uždelsimu atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, taigi šiuo atveju, byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams sureguliuoti taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos. Teismas nurodė, jog iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis prašo priteisti vidutinį darbo užmokestį, delspinigius ir palūkanas už laikotarpį nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. iki 2009 m. lapkričio 5 d. Pareiškėjo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už periodą nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. iki 2009 m. spalio 22 d., t. y. kai jis buvo grąžintas į pareigas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu, yra reglamentuojamas Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo atstovas teismo posėdyje prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Tuo tarpu pareiškėjas nurodė, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl bylinėjimosi teisme. Teismas pažymėjo, jog ieškinio senatis yra įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminas yra tik įstatymo nustatytas terminas. Bendrasis maksimalus ieškinio senaties terminas nustatytas Darbo kodekso 27 straipsnyje, trumpesni ieškinio senaties terminai gali būti nustatyti tiek Darbo kodekse, tiek kituose darbo įstatymuose. Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra treji metai. Bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas yra maksimalus. Darbo kodeksas ir kiti įstatymai tam tikroms teisėms apginti gali nustatyti tik sutrumpintus ieškinio senaties terminus. Ieškinio senaties taikymo, terminų skaičiavimo, nutraukimo, pasibaigimo, atnaujinimo ir kiti klausimai sprendžiami pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) bei Civilinio proceso kodekso (toliau - ir CPK) nuostatas, išskyrus tuos atvejus, kai Darbo kodeksas ar darbo įstatymai dėl reglamentuojamų santykių specifikos nustato specialias taisykles (Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalis). Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalis numato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, teismo vertinimu, pagal minėtą nuostatą ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie jo teisės pažeidimą.
Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog, kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senatas 2002 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“, teismas, spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, visų pirma, turi nustatyti teisės pažeidimo momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Tais atvejais, kada ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus bei teisinį reguliavimą, konstatavo, kad pareiškėjo teisės pažeidimo momentas yra 2006 m. rugsėjo 11 d., kai buvo priimtas įsakymas Nr. P1-68 ir pareiškėjas 2006 m. rugsėjo 11 d. atleistas iš pareigų. Su šiuo įsakymu pareiškėjas susipažino taip pat 2006 m. rugsėjo 11 d. Taigi, teismo nuomone, pareiškėjas apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo jo teisės pažeidimo dieną. Teismas kartu pripažino, jog reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už privertinės pravaikštos laiką yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti įsakymą dėl atleidimo. Įstatymo normoje neteisėtas atleidimas yra imperatyviai siejamas su vidutinio darbo užmokesčio priteisimu, kuris yra išvestinis reikalavimas. Taigi, teismo manymu, pareiškėjo teisė buvo pažeista įsakymu dėl atleidimo iš tarnybos. Pareiškėjas apie pažeidimą sužinojo atleidimo dieną, todėl tą pačią dieną pradėjo eiti terminas ir dėl įsakymo nuginčijimo, ir dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinę pravaikštą.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, numatytą Darbo kodekso 27 straipsnyje, nes jis į teismą kreiptis dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo galėjo iki 2009 m. rugsėjo 11 d., o kreipėsi 2009 m. lapkričio 16 d. Šiuo klausimu teismas taip pat pažymėjo, jog Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalis numato, kad tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėjas nurodė, kad senaties terminą praleido dėl užtrukusio bylinėjimosi teisme. Teismas nelaikė šios priežasties svarbia, todėl senaties terminio neatnaujino, nes pareiškėjas, ginčydamas įsakymą dėl atleidimo iš tarnybos, žinojo apie savo teisės pažeidimą, suprato, jog jo teisė pažeista įsakymu, nes, jo manymu, buvo atleistas nepagrįstai. Teismo nuomone, neteisėto atleidimo pasekmė yra sankcija darbdaviui sumokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, o kadangi šis reikalavimas yra išvestinis iš reikalavimo pripažinti atleidimą neteisėtu ir yra sietinas su neteisėtu aktu (šiuo atveju įsakymu), todėl ir momentas, kada pareiškėjas sužinojo apie pažeistą teisę, yra tapatus.
Teismas kartu nurodė, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131.1 dalis). Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo prašymą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinę pravaikštą atmetė. Teismo manymu, byloje nėra ginčo, kad nuo 2009 m. spalio 22 d., kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas grąžino į pareigas, pareiškėjas nė dienos Komisijoje nedirbo, tą pripažino ir pats pareiškėjas. Kaip pažymėjo teismas, Darbo kodekso 186 straipsnio 1 dalis numato, kad darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Teismo vertinimu, kadangi po 2009 m. spalio 22 d. pareiškėjas Komisijoje realiai nė dienos nedirbo, nėra pagrindo priteisti ir neišmokėto darbo užmokesčio. Atmetęs pareiškėjo prašymą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinę pravaikštą ir už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 22 d. iki 2009 m. lapkričio 5 d., teismas atmetė ir prašymus dėl delspinigių ir palūkanų priteisimo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, taip pat atnaujinti ieškinio senaties terminą pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas dėl ieškinio senaties termino pagal CK 1.131 straipsnį, t. y. nesutiko pripažinti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumo pagal aplinkybę, kai darbo santykių ginčo nagrinėjimas teismo institucijoje (terminas pagal DK 27 straipsnio 2 dalį) užtruko ilgiau nei ieškinio senaties terminas. Anot pareiškėjo, tik po administracinės bylos Nr. A502 -1090/2009 išnagrinėjimo jis sužinojo, kad teismas pripažins atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad išankstinis teismo sprendimas negali būti žinomas bylos dalyviams, tai laikotarpis nuo 2006 m. rugsėjo 11 d. iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A502-1090/2009 priėmimo turi būti pripažintas svarbiomis aplinkybėmis pažeistų teisių ginimo laikotarpiui atstatyti. Pareiškėjo vertinimu, svarbi aplinkybė yra ta, kad atsakovo atsisakymas vykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą yra tęstinis teisės pažeidimas ir jo „atsakomybė pagal įstatymus iš naujo turi būti įvertinta". Tokiu būdu 2009 m. lapkričio 15 d. kreipimasis (su papildymais) į teismą dėl pažeistų teisių - negrąžinimo į ankstesnį darbą, atsisakymo išmokėti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, taip pat Komisijos pirmininko 2009 m. lapkričio 5 d. įsakymo Nr. Pl-63 panaikinimo (dokumentas patvirtinantis apie neįvykdytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį) - yra teiktas nepažeidžiant teisės normų ir terminų. Pareiškėjas pabrėžia, kad yra įsitikinęs, jog tokio pobūdžio aplinkybės gali egzistuoti tik dėl teisinio nihilizmo, kuris neleidžia teismui realiai apginti jo pažeistas teises.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat išreikalauti duomenis apie pareiškėjo darbo užmokestį 2006 – 2009 m., kuomet jis dirbo AB „Lietuvos paštas“.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, jog pareiškėjas jo paties akcentuojamo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo vykdymą jau skundė administracinėje byloje Nr. I-377-171/2010, kurioje pirmosios instancijos teismas savo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu skundą atmetė, kas savaime suponuoja išvadą, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas byloje Nr. A-1090/2009 buvo vykdomas tinkamai. Kita vertus, kol vyko ginčas, kurio metu apeliantas prašė grąžinti jį į darbą, pareiškėjas turėjo elgtis taip, tarsi dar eitų pareigas Komisijoje, kad priešingu atveju nesusidarytų esama situacija, kai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui grąžinus apeliantą į darbą, paaiškėjo, jog tarnybos metu jis dirbo kitą darbą. Atsakovas pabrėžia, kad Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) nuostatos numato, kad valstybės tarnautojui leidžiama dirbti įmonėse, įstaigose, jeigu tai nekliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Preziumuojant, jog apeliantas AB „Lietuvos paštas“ 2006 – 2009 m. dirbo darbo dienos metu, galima daryti išvadą, jog pareigų Komisijoje tinkamai atlikti jis nebūtų galėjęs, todėl dirbdamas minėtoje darbovietėje būtų pažeidęs VTĮ numatytus apribojimus. Tai suponuoja išvadą, kad pareiškėjas AB „Lietuvos paštas“ įsidarbino vietoj darbo Komisijoje, ir AB „Lietuvos paštas“ gaunamas atlyginimas buvo substitucija Komisijoje gaunamam atlyginimui. Todėl priteisiant apeliantui išmoką neatskaičius iš jos uždarbio gauto dirbant AB „Lietuvos paštas“, būtų pažeidžiami protingumo bei teisingumo principai. Atsakovas kartu akcentuoja, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo atnaujinti praleistą senaties terminą. Tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas gali atnaujinti praleistą terminą, tuo atveju, jei bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Atsakovo vertinimu, apeliantas jokios pateisinamos senaties termino praleidimo priežasties neįrodo, apie savo teisės pažeidimo momentą žinojo jau pažeidimo metu, dėl savo teisės gynybos kreipėsi į teismą, tačiau kartu neprašė priteisti išmoką už priverstinės pravaikštos laiką.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje kilęs ginčas dėl atlygio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką - nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. iki 2009 m. lapkričio 5 d., o taip pat su tuo susijusių piniginių reikalavimų - 0,06 proc. delspinigių nuo laiku neišmokėtos atlyginimo sumos; vidutinio darbo užmokesčio už faktiškai uždelstą atsiskaityti laiką ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisimo.
Byloje nustatyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimu, administracinėje byloje Nr. A502-1090/2009, pareiškėjas buvo grąžintas į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigas. Šiuo teismo sprendimu taip pat buvo panaikintas atsakovo - Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2006 m. rugsėjo 11 d. įsakymas Nr. P1-68, kuriuo pareiškėjas nuo tos pačios datos ir buvo atleistas iš Licencijų skyriaus vyresniojo specialisto pareigų, t. y., šiuo teismo sprendimu buvo konstatuotas pareiškėjo atleidimo iš tarnybos neteisėtumo faktas bei apgintos jo pažeistos teisės, grąžinant į tarnybą (ABTĮ 58 str.2 d.). Tačiau pareiškėjas administracinėje byloje Nr. A502-1090/2009 nekėlė reikalavimo dėl atlygio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką, ko pasėkoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimu, pareiškėjo pažeistos teisės šiuo būdu liko neapgintos.
Kaip minėta, pareiškėjas šioje byloje tai ir siekia padaryti, savo pažeistas teises apginti visa apimtimi, prisiteisdamas iš atsakovo ir atlygį už priverstinės pravaikštos laiką - nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. iki 2009 m. lapkričio 5 d..
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „Jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.“, t. y., tokiu būdu darbuotojui yra kompensuojamos jo negautos darbo užmokesčio lėšos, kurias jis būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėto jo atleidimo iš darbo.
Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 186 ir 201 straipsnių nuostatas darbo užmokestis darbuotojui yra skaičiuojamas už kiekvieną darbo dieną, o išmokamas atitinkamais laikotarpiais - ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, arba nerečiau kaip kartą į mėnesį. Tai lemia, kad ir pažeistų teisių gynimas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalyje nustatyta būdu, yra susijęs su darbo užmokesčio skaičiuojamo už kiekvieną darbo dieną priteisimu.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Bendrasis ieškinio senaties terminas šio Kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų.“, o to paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „Ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų.“ Šiuo atveju pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekse nėra nuostatų dėl senaties terminų taikymo ir jų skaičiavimo tvarkos dėl periodinių išmokų ar esant tęstinio pobūdžio pažeidimams, todėl šiems klausimams spręsti taikytinos Civilinio kodekso normos.
Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatas reikalavimams dėl periodinių išmokų ar dėl tęstinio pobūdžio pažeidimų, senaties termino eiga prasideda dėl kiekvienos mokėjimo dalies arba periodinio mokėjimo nuo tos dienos, kada suėjo tos prievolės dalies arba periodinio mokėjimo terminas, arba kiekvieną dieną nuo veiksmų ar neveikimo, kuriais pažeidžiama asmens teisė atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 8.1.; 8.6. punktai).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dėl savo pažeistų teisių gynybos, byloje nagrinėjamu atveju, į teismą kreipėsi 2009 m. lapkričio 16 d.. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjo pažeistos teisės gali būti ginamos nuo šios datos skaičiuojant atgal 3 metų senaties terminą.
Tačiau pirmosios instancijos teismas atmesdamas pareiškėjo skundą, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalį taikė, vertindamas, kad senaties termino eiga, pareiškėjui gauti darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, prasidėjo nuo jo atleidimo iš tarnybos dienos - nuo 2006 m. rugsėjo 12 d.. Kaip minėta, toks Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies nuostatų, byloje nagrinėjamu atveju, aiškinimas yra neteisingas, dėl ko teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu (ABTĮ 143 str.). Kartu pažymėtina, kad tokio pobūdžio pirmosios instancijos teismo sprendimas, kai pareiškėjo reikalavimų pagrįstumas nėra tiriamas iš esmės, yra kliūtis ir apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą visa apimtimi, nes priešingu atveju, būtų suvaržyta proceso dalyvių teisė į visavertę apeliaciją (141 str.1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.