- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-26
- Bylos Nr.
- 1A-500-988/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-18861-2020-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Darius Pranka, Ugnė Gailiūnienė, Valerij Lauš
- Nuteistasis
- A. M.
- Advokatai
- Marijus Valantiejus
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. ir jo gynėjo advokato M. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 150 MGL (7 500 Eur) baudos bausmė.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu į A. M. paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. gegužės 16 d. 15.21 val. iki 2020 m. gegužės 17 d., 16.59 val., vieną laikinajame sulaikyme išbūtą dieną prilyginant 2 (dviejų) MGL dydžio baudai ir nuspręsta laikyti A. M. nubaustu galutine 146 MGL (7 300 Eur) dydžio bauda.
Nustatytas 10 mėnesių terminas savanoriškam baudos sumokėjimui nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Paskirta A. M. BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė ir 2 metams uždrausta jam naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones šį terminą skaičiuojant nuo 2020 m. gegužės 16 d.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi nuspręsta išieškoti iš A. M. automobilio Ford „Transit“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumos dalį – 7 000 Eur.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. M. nuteistas už tai, kad neblaivus vairavo motorinę transporto priemonę, kai jam nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumas, ir vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, o būtent: jis 2020 m. gegužės 16 d., apie 15.15 val., Vilniuje, Saulėtekio al., ties pastatu Nr. 49, vairavo automobilį Ford „Transit Connect“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), o policijos pareigūnams nustačius jam neblaivumo požymius ir pirmojo tikrinimo metu 2,03 promilių neblaivumą A. M. atsisakė atlikti antrą tikrinimą alkoholio matuokliu, taip vengė neblaivumo patikrinimo. Šiais savo veiksmais A. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Nuteistojo A. M. gynėjas advokatas Marijus Valantiejus apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 29 d. nuosprendį ir išteisinti A. M. nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai vertino ikiteisminio tyrimo ir teismo metu surinktus įrodymus, padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas, dėl ko nuosprendis neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Be to, teismas nagrinėdamas bylą buvo šališkas. Ši aplinkybių visuma sąlygojo, kad teismas priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.
2.2. Apeliaciniame skunde apeliantas pažymi, kad teismo patvirtinta aplinkybė, jog parodymas atpažinti iš fotonuotraukų buvo atliekamas grubiai pažeidžiant BPK reikalavimus, suponuoja išvadą, kad ir kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai su liudytojais L. D. ir D. B., o būtent, jų apklausos galėjo būti atliktos pažeidžiant BPK reikalavimus. Todėl šių liudytojų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, ko teismas nepadarė, nors tokį vertinimą suponuoja ir šių liudytojų parodymų turinys.
2.3. Apeliantas nurodė, kad nesutinka su nuosprendžio 25-26 punktuose pateiktu nuteistojo ir liudytojos B. S. parodymų vertinimu, kurio pagrindu teismas konstatavo, kad aptarti kaltinamojo ir liudytojos prieštaravimai patvirtina, jog tokie parodymai negali būti laikomi byloje įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo gynybinę poziciją, jog jis nevairavo automobilio būdamas neblaivus.
2.3.1. Teismo nurodyti neva esantys prieštaravimai parodymuose yra neesminiai ir visiškai suprantami, kadangi liudytoja B. S. buvo teisme apklausta praėjus pusei metų, o A. M. metams po įvykio. Todėl detales buvo galima ir pamiršti.
2.3.2. Tiek A. M., tiek B. S. turi darbus bei turi kitų rūpesčių. Todėl teismo reikalavimas, kad jie ištisus metus galvotų tik apie įvykį ir stengtųsi nepamiršti jo detalių, yra nepagrįstas ir perteklinis.
2.3.3. A. M. ir B. S. parodymai sutampa dėl esminių aplinkybių. Jie susitiko pas pažįstamą apie 12 val., kur vartojo alkoholinius gėrimus, ir nuo to laiko visada buvo kartu iki A. M. sulaikė policijos pareigūnai. B. S. patvirtino, kad per visą tą laiką A. M. automobilio nevairavo. Abu nurodė tą pačią ėjimo į automobilį priežastį – pasiimti maisto produktų. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas, kuriame matosi, kaip B. S. išlipa iš automobilio ir nueina nuo jo rankose laikydama pilnus parduotuvės „I.“ produktų maišelius.
2.3.4. Kitos aplinkybės – kiek išgėrė, kokiu maršrutu ėjo iki automobilio ir kiek laiko, kiek kartų buvo sustojusi B. S. parūkyti ir juo labiau A. M. ir B. S. santykių vertinimas moralės ir dorovės prasme – yra neesminės ir A. M. veikos kvalifikavimui reikšmės neturi ir negali būti pagrindu abejoti jų parodymų patikimumu.
2.3.5. Priešingai, būtent absoliutus visų A. M. ir B. S. parodymų sutapimas leistų daryti išvadą, kad parodymai yra surežisuoti ir iš anksto suderinti.
2.3.6. Tiek A. M., tiek B. S. parodymai yra nuoseklūs, logiški, tokie patys tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo metu, neprieštaraujantys faktinėms bylos aplinkybėms.
2.3.7. Apklausos metu teisme 2020 m. lapkričio 17 d. liudytojai B. S. buvo daromas grubus psichologinis spaudimas. Apklausa buvo vykdoma pakeltu balsu, liudytojai nuolat buvo grasinama, kad jei ji nepakeis parodymų, jos atžvilgiu bus pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl melagingų parodymų davimo. Tuo galima įsitikinti išklausius teismo posėdžio garso įrašą. Nežiūrint to B. S. spaudimui nepasidavė ir pasiliko prie savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Ši aplinkybė dar kartą įrodo jos parodymų pagrįstumą ir teisingumą. Todėl teismas privalėjo jais remtis.
2.3.8. B. S. parodymai yra bene vieninteliai, nekeliantys abejonių tiek dėl jų turinio, tiek dėl gavimo aplinkybių.
2.4. Apeliantas nesutinka su nuosprendžio 27 punkto teiginiais, kad „liudytojai aiškiai ir nedviprasmiškai apie 14:40 val. matė ir dėl pakelto tono ir stovio sėdant į automobili Ford „Transit Connect“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), stebėjo kaltinamąjį A. M. ir liudytoją B. S., kurie būdami kavinėje „M.“, (duomenys neskelbtini), vartojo ir alkoholinius gėrimus“. Teismas nurodė, jog „svarbu ir tai, kad Automobilio valstybinis numeris buvo pakartotas ir akcentuojant kiekvieną numerio raidę ir tai užfiksuojant vardais. Todėl, teismo tvirtinimu, jokių abejonių, kad liudytojai suklydo ir nurodė netinkamą valstybini numerį, teismui nekyla. Be to, liudytojai aiškiai patvirtino, kad matė būtent šį Automobilį, ką pranešė liudytojas L. D. paskambinęs policijai. O gavę tokį pranešimą, nedelsiant buvo informuoti policijos patruliai.“.
2.4.1. Pirma, tokiais teiginiais teismas prieštarauja pats sau. Teismas nuosprendyje pripažino, kad nei L. D., nei D. B. A. M. kaip asmens, kurį jie matė kavinėje „M.“, neatpažino, o B. S. net nebuvo rodyta atpažinti. Pranešime BPC L. D. iš pradžių nurodo, kad iš kavinės „M.“ išvažiuoja automobilis „Volkswagen Patron“ ir tik vėliau, po operatorės klausimo, nurodo, kad automobilis yra „Ford Tranzit“. Pranešimas gautas 14 val. 36 min., garso įrašo trukmė 2 min. 34 sek., įrašo pabaigoje L. D. nurodo, kad automobilis jau išvažiuoja. Tai reiškia, kad automobilis, apie kurį buvo pranešta, iš kavinės „M.“ išvažiavo vėliausiai 14 val. 38 min. 34 sek.
2.4.2. Antra, iš liudytojų D. B. ir L. D. parodymų aiškiai seka, kad kavinėje „M.“ jie matė ne A. M. su B. S., o kitus asmenis. Apklaustas liudytoju 2020 m. gegužės 21 d., taigi beveik iš karto po įvykio, L. D. nurodė, kad vyriškis, kuris vairavo automobilį, buvo apie 175 cm ūgio. Daugiau jokių vyriškio išvaizdą ar aprangą apibūdinančių detalių nepateikė. Apklaustas teisme L. D. 2020 m. lapkričio 17 d. parodė, kad vyro veido bruožus įsiminė prastai, vyras vidutinio ūgio, stambesnis, moteris šiek tiek žemesnė, smulkesnė. Šie parodymai taip pat rodo, kad kavinėje „M.“ liudytojas matė ne A. M. su B. S., kadangi A. M., nors ir yra stambus, tačiau yra ne vidutinio, o aukšto ūgio, tuo tarpu B. S., kuri yra kad ir žemesnė už A. M., jokiu būdu nėra už jį smulkesnė, o atvirkščiai, net stambesnio kūno sudėjimo. D. B., apklaustas liudytoju 2020 m. birželio 9 d., nurodė tokį pat vyriškio ūgį, 175 cm, daugiau detalių nepateikdamas. Teismas nuosprendyje dėstydamas minėtų liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nutylėjo tą aplinkybę, kad liudytojai parodymuose nurodė vyriškio, vairavusio automobilį, konkretų ūgį – 175 cm. Tuo tarpu A. M. ūgis yra 190 cm. Skirtumas pakankamai didelis, kad galima būtų apsirikti. Juo labiau, kad 175 cm ūgio vyras laikytinas žemo ūgio, o 190 cm – aukšto. Sumaišyti žemo ūgio ir aukšto ūgio žmogų vargu, ar galima. Taigi tikėtina, kad liudytojai matė ne A. M..
2.4.3. Teismas vertindamas įrodymus ignoravo šių liudytojų parodymų neatitikimą realioms bylos aplinkybėms. Dėl šio neatitikimo ir jų parodymai apie automobilio valstybinį numerį vertintini kritiškai. Juo labiau, kad gynyba pateikė į bylą įrodymus, jog po Vilniaus miestą įvykio dieną važinėjo dar bent dešimt tokių pačių automobilių, kurių valstybinio numerio raidės yra identiškos A. M. automobilio, o skaičiai skiriasi tik per vieną. Teismas atmetė gynėjo prašymą atlikti parodymų patikrinimą vietoje ir nustatyti, iš kokio atstumo liudytojai matė automobilį ir ar iš tokio atstumo galima tiksliai jį įžiūrėti. Todėl kyla pagrįstų abejonių liudytojų parodymų tikslumu ir šioje dalyje.
2.4.4. Trečia, kaip jau minėta, automobilis, apie kurį buvo pranešta, iš kavinės „M.“ išvažiavo vėliausiai 14 val. 38 min. 34 sek., o A. M. buvo sulaikytas 15 val. 21 min. Taigi nuo išvažiavimo iš kavinės iki sulaikymo praėjo 43 min. Žemėlapio „Google maps“ duomenimis (https://www.google.1t/maps/@54.7218318,25.3450062,17.5z?hl=lt) nuo kavinės „M.“ iki tos vietos, kur buvo sulaikytas A. M., yra apie 1,64 km atstumas, kurį važiuojant neviršijant leistino greičio automobilis įveiktų maždaug per 2 min. Ši aplinkybė paneigia policijos pareigūnų versiją, neva jie matė važiuojantį A. M. automobilį apie 15 val. 20 min. Juo labiau, kad, gavę pranešimą, policijos pareigūnai iš pradžių apie 40 min važinėjo po rajoną ir niekur važiuojančio A. M. automobilio nematė.
2.4.5. Policijos pareigūnų parodymai apie tai, ką jiems neva pasakė A. M., negali būti vertinami kaip įrodymai, pagrindžiantys A. M. kaltę, kadangi yra subjektyvūs, o policijos pareigūnai yra suinteresuoti bylos baigtimi asmenys.
2.4.6. Be to, A. M. kategoriškai neigia prisipažinęs policininkams, kad vairavo automobilį neblaivus. Tokius jo parodymus patvirtina ir ta aplinkybė, kad jis atsisakė pasirašyti protokolą ir pakartotinai tikrintis blaivumą būtent dėl to, kad protokole buvo parašyta, kad jis vairavo automobilį neblaivus. Būtų nelogiška nuoširdžiai išsipasakoti policininkams, kad neblaivus vairavo automobilį ir čia pat konfliktuoti su policija būtent dėl to, kad šis nuoširdus prisipažinimas įrašytas į protokolą. Dėl tos pačios priežasties policijos pareigūnų parodymai vertintini kritiškai kaip nelogiški ir prieštaraujantys protingumo kriterijui.
2.4.7. Ketvirta, policijos pareigūno M. V. parodymai apie tai, kad jiems važiuojant Plytinės g. nuo Dvarčionių pusės link Saulėtekio mikrorajono ir pravažiuojant Saulėtekio al. pamatė važiuojantį raudonos spalvos automobilį „Ford Transit“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tuomet įjungė raudonos – mėlynos spalvos garsinius švyturėlius ir, greitai apsisukę, nuvažiavo link Saulėtekio al., ir matė, kaip važiuoja minėtas automobilis „FORD TRANSIT“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris sustojo prie Saulėtekio al. 49, Vilniuje, namo, vertintini kritiškai, nes prieštarauja visai bylos medžiagai.
2.4.7.1. Pirma, sprendžiant iš policininkų parodymų, jie matė automobilį, kuris pradėjo kilti į kalną išvažiavęs iš parduotuvės „I.“ stovėjimo aikštelės (priešingu atveju policininkai būtų jį matę važiuojant prieš juos Plytinės gatve) . Žemėlapio „ Google maps“ duomenimis atstumas, iš kurio policijos pareigūnai galimai matė automobilį, yra mažiausiai 35 m. To paties „Google maps“ žemėlapio duomenimis kelio, kuriuo į kalną kilo automobilis, plotis yra 4 m. Preziumuojant, kad policijos automobilis važiavo leistinu 50 km / h greičiu, t. y. apie 14 m per sekundę, kylantis į kalną automobilis policininkų stebėjimo lauke buvo tik sekundės dalį. Policijos automobiliui greitai judant skersai pastebėto automobilio judėjimo krypties pastarasis sparčiai kilo į kalną ir tolo nuo policijos pareigūnų automobilio. Abejotina, ar tokiomis aplinkybėmis yra įmanoma detaliai įžiūrėti valstybinio numerio ženklus, kurie yra 7 cm aukščio.
2.4.7.2. Antra, policijos pareigūnai L. V. ir E. U. parodė, kad jie pametė iš akių kylantį į kalną automobilį ir privažiavo prie jo, kai pastarasis jau stovėjo. Vaizdo įrašas tai patvirtina – jame nei vienai sekundės daliai nesimato judančio A. M. automobilio, dėl to teisminio nagrinėjimo metu ginčo nekilo. Taigi M. V. parodymai prieštarauja ne tik kolegų parodymams, tačiau ir objektyviam įrodymui – policijos automobilio video registratoriaus vaizdo įrašui. Tai gali reikšti tik viena, kad liudytojas melavo teismui. Juo labiau, kad prieštaravimai yra esminiai. Ta aplinkybė, ar judėjo A. M. automobilis tuo metu, kai prie jo privažiavo policijos automobilis, ar stovėjo, yra kritinės reikšmės. Deja, teismas, užuot vertinęs liudytojų parodymus, vadovaujantis protingumo principu, jei liudytojų parodymai prieštarauja vieni kitiems, reiškia, vienas iš liudytojų sako netiesą, pradėjo ieškoti būdų, kaip pateisinti netiesą sakantį liudytoją, motyvuodamas, kad nuo įvykio iki parodymų davimo praėjo pusė metų ir nuosprendyje išdėstė visą teoriją (nuosprendžio 27.4 papunktis), kodėl reikia tikėti tiek M. V., tiek ir L. V. ir E. U. parodymams, nors tarp jų yra aiškūs ir esminiai prieštaravimai. Keista, kad šio kriterijaus teismas netaikė vertindamas A. M. ir B. S. parodymų neesminius skirtumus.
2.4.7.3. Sutiktina, kad galimi išvedžiojimai dėl nesutapimų tarp policijos pareigūnų parodymų, tačiau tos aplinkybės, kad M. V. parodymus paneigia vaizdo įrašas, ignoravimas nuosprendyje yra visiškai nesuprantamas. Nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad „[v]aizdo įraše matoma 15:13:32 kaip sustoja raudonos spalvos automobilis Ford „Tranzit“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) prieštarauja realybei, kadangi vaizdo įraše neginčijamai matyti, kad tuo metu, kai automobilis pasimato įraše, jis stovi, o ne „sustoja“.
2.4.7.4. Dėl žibintų užsidegimo ir užgesimo A. M. davė išsamius parodymus. Kadangi norėjo klausytis muzikos, tam būtina pasukti užvedimo raktelį į tam tikrą padėtį, kur aktyvuoja automobilio elektros prietaisų veikimą. Sėdint vairuotojo sėdynėje galėjo netyčia užkliudyti stabdžių pedalą, dėl ko užsidegė ir užgeso žibintas.
2.5. Advokatas nurodė, kad policijos pareigūnai turėjo ant aprangos nešiojamas vaizdo kameras, vadinamąsias „BodyCam“. Be abejonės, sulaikymo metu jos buvo įjungtos. Keista, tačiau į bylą nebuvo pateikti šių kamerų įrašai, kuriame būtų užfiksuotas policijos pareigūnų pokalbis su A. M. ir pastarojo nuoširdūs prisipažinimai. Tai galima paaiškinti tik tuo, kad jokių prisipažinimų nebuvo.
2.6. Kelia abejonių ir ta aplinkybė, kad policijos pareigūnai, anot jų parodymų, nepatikrino, ar automobilio variklis yra šiltas, nors ši priemonė įprastai naudojama, kai kyla ginčas dėl to, ar automobilis iki sulaikymo judėjo. A. M. sulaikę M. V. ir L. V. yra patyrę policijos pareigūnai ir be jokios abejonės automobilio variklį patikrino. Tačiau, kadangi patikrinimo rezultatai buvo paneigiantys automobilio judėjimo iki sulaikymo faktą, šią aplinkybę nutylėjo.
2.7. Pažymima, kad iš ikiteisminio tyrimo ir teismo metu surinktų įrodymų anaiptol neseka išvada, kad, kaip teigia teismas, „Automobilį, kurį prie „I.“ parduotuvės nuvažiuojantį Saulėtekio al. pirmas pastebėjo liudytojas M. V., vairavo ne kas kitas, o būtent kaltinamasis A. M., o keleivio vietoje buvo liudytoja B. S.. kurie važiavo nuo parduotuvės „I.“. Priešingai, iš surinktų įrodymų seka, kad šis automobilis niekur nebuvo važiavęs, o stovėjo nurodytoje vietoje nuo praeitos dienos vakaro. Konstatuotina, kad byloje nėra nei vieno, nei tiesioginio, nei netiesioginio objektyvaus įrodymo, kad A. M. vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Apelianto nuomone, policijos pareigūnai, pamatę panašų į pranešime nurodytą automobilį, pametė jį iš akių (kitaip ir būti negalėjo, nes iš video registratoriaus įrašo matyti, kad nuo automobilio, kylančio į kalną, pastebėjimo iki policijos automobilio įsukimo į kalną vedančią saulėtekio alėjos dalį praėjo 20 sek., tuo tarpu pakilimas iki tos vietos, kur stovėjo A. M. automobilis, užtruko 18 sek.) ir kildami į kalną sumaišė išvažiavimus, vietoj to, kad pasukti į keliuką, kuriuo važiavo prieš tai prie A. M. gyvenamosios vietos, pasuko į šalia esantį, kurio gale A. M. iš vakaro buvo palikęs savo automobilį. Toliau viskas vyko, kaip norėjosi policijos pareigūnams. Būdami įsitikinę savo teisumu nekreipė dėmesio į objektyvias aplinkybes ir A. M. pasiaiškinimus, o pastarajam nesutinkant prisipažinti ėmėsi ir psichologinio spaudimo – be jokio teisėto pagrindo sulaikė A. M. ir patalpino į areštinę, o automobilį nuvežė į stovėjimo aikštelę.
2.8. Pastebima, kad A. M. neneigia ir niekada neneigė to fakto, kad jį sulaikant policijos pareigūnams buvo neblaivus. Todėl teismo argumentai dėl jo atsisakymo tikrintis blaivumą yra pertekliniai. Apeliantas neigė ne apsvaigimo nuo alkoholio faktą, o tą aplinkybę, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio vairavo automobilį.
2.9. Apeliaciniame skunde dėl teismo šališkumo argumentuojama, kad:
2.9.1. teismo šališkumas pasireiškė tuo, kad teismas demonstravo išankstinį priešišką nusistatymą kaltinamojo atžvilgiu.
2.9.2. Teisiamojo posėdžio metu kaltinamajam ir jo gynėjui teismas neleido sėdėti šalia vienas kito ir bendrauti motyvuojant tuo, kad to neleidžia esantys karantino nuostatai. Tokiu būdu buvo sąmoningai grubiai pažeista kaltinamojo teisė į gynybą. Joks karantinas ir jokia pandemija negali būti pagrindu pažeidinėti kaltinamojo teisę į gynybą ir drausti kaltinamajam bylos nagrinėjimo metu bendrauti su savo gynėju.
2.9.3. Gynėjo teigimu, su liudytoja B. S. buvo bendraujama būtent taip, kad galėjo susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas. Teismas demonstravo aiškų šališkumą liudytojos B. S. apklausos metu iš esmės atlikdamas ne teismo, bet prokuroro funkcijas, demonstruodamas aiškų suinteresuotumą, kad liudytoja atsisakytų kaltinimui nenaudingų parodymų. Liudytojai buvo nuolat grasinama ikiteisminio tyrimo už melagingus parodymus pradėjimu, ji buvo apklausiama pakeltu balsu, ir tik po gynėjo padarytos pastabos grasinimai liovėsi. Šie teiginiai nesunkiai patikrinami perklausius teisiamojo posėdžio 2020 m. lapkričio 17 d. garso įrašą.
2.9.4. Apelianto vertinimu, teismas tendencingai dėstė liudytojų parodymus nuosprendyje nutylėdamas kaltinamąjį teisinančias aplinkybes. Dėstydamas liudytojų L. D. ir D. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, teismas nutylėjo tą aplinkybę, kad liudytojai parodymuose nurodė vyriškio, vairavusio automobilį, konkretų ūgį – 175 cm. Tuo tarpu A. M. ūgis yra 190 cm.
2.9.5. Gynėjo įsitikinimu, teismas taikė skirtingus parodymų vertinimo kriterijus vertindamas kaltinimo ir gynybos liudytojų parodymus. Neesminiai prieštaravimai tarp kaltinamojo ir liudytojos B. S. parodymų buvo įvertinti kaip esminiai ir parodymai atmesti, tuo tarpu esminiai prieštaravimai tarp policijos pareigūno M. V. ir policijos pareigūnų E. U. ir L. V. parodymų buvo pateisinti ta aplinkybe, kad nuo įvykio praėjo daug laiko, netaikant šio kriterijaus vertinant A. M. ir B. S. parodymus. M. V. parodymų prieštaravimas byloje esančiam vaizdo įrašui ir viso neaptartas, dar daugiau, vaizdo įrašo turinys nuosprendyje pateikiamas iškreiptai. Teismas, užuot vertinęs liudytojų parodymus vadovaujantis protingumo principu, jei liudytojų parodymai prieštarauja vieni kitiems, reiškia, vienas iš liudytojų sako netiesą, pradėjo ieškoti būdų, kaip pateisinti netiesą sakantį liudytoją motyvuodamas, kad nuo įvykio iki parodymų davimo praėjo pusė metų, ir nuosprendyje išdėstė visą teoriją (nuosprendžio 27.4 papunktis), kodėl reikia tikėti tiek M. V., tiek ir L. V. ir E. U. parodymais, nors tarp jų yra aiškūs ir esminiai prieštaravimai. Tokiu būdu, užuot nešališkai įvertinęs liudytojų ir kaltinamojo parodymus, teismas ėmėsi prokuroro funkcijų ir kaltinimui naudingus parodymus, tegul ir prieštaraujančius objektyviai realybei, priėmė ir jais rėmėsi, o kaltinamajam naudingus parodymus nepagrįstai atmetė.
2.9.6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teisėtu būdu gautą įrodymą – UAB „G.“ pateiktą informaciją dėl to, kiek automobilių, iš esmės identiškų A. M. automobiliui, įvykio dieną buvo eksploatuojama Vilniaus mieste, teismas be jokio pagrindo atmetė ir įrodymu nelaikė tuo demonstruodamas savo šališkumą kaltinamojo atžvilgiu – atmesti visus jam palankius įrodymus.
2.9.7. Apeliantas prašyme nurodė, kad teismas nuosprendyje pripažino (18-22 punktai), kad dalis įrodymų ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta neteisėtais būdais pažeidžiant BPK reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad visą ikiteisminį tyrimą atliko ta pati ikiteisminio tyrimo pareigūnė, kuri jo metu pažeidinėjo BPK reikalavimus, teismas turėjo kritiškai vertinti visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis. Juk tuo atveju, jei ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas leidžia sau falsifikuoti asmens parodymo atpažinti protokolą nurodydamas jame kaltinimui naudingus duomenis, neatmestina galimybė, kad ir kiti kaltinimui reikalingi duomenys buvo renkami neteisėtais būdais (taip galėtų būti paaiškinami liudytojo M. V. parodymų prieštaravimai kitiems ikiteisminio tyrimo ir teismo metu surinktiems įrodymams). Tačiau teismas visus ikiteisminio tyrimo metu gautus duomenis vertino kaip patikimus ir jais rėmėsi tuo demonstruodamas išskirtinį palankumą kaltinimui.
2.9.8. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nuosprendyje pateikiamas įrodymų vertinimas iš esmės pažeidžia pamatinį baudžiamojo proceso principą, jog visos abejonės turi būti vertinamos įtariamojo (kaltinamojo, nuteistojo) naudai.
Šalies argumentai
2.10. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad remiantis UAB „G.“ pateikta 2021 m. liepos 15 d. pažyma Nr. 21.2-FA(113.4) „Dėl turto vertės“ automobilio Ford „Transit“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 2021 m. birželio 30 d., yra 5 705,76 Eur (be PVM). Todėl iš kaltinamojo nuosprendžiu išieškoma 7000 eurų konfiskuotino turto vertė ne tik kad nėra automobilio vertės pusė, kaip tvirtinama nuosprendyje, bet netgi viršija visą automobilio vertę.
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, o nuteistasis A. M. ir jo gynėjas advokatas M. V. – tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo A. M. ir jo gynėjo advokato Marijaus Valantiejaus apeliacinis skundas atmetamas
5. Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus konstatuojama, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas – duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant pirmosios instancijos teismas esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų nepadarė, tinkamai taikė bausmių ir baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo taisykles, nuteistojo A. M. veika kvalifikuota tinkamai ir už ją paskirtos bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonės yra proporcingos ir teisingos.
Dėl įrodymų vertinimo A. M. pripažįstant kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį
6. Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
7. Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde ginčija apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą argumentuodamas, kad: 1) byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių objektyvių įrodymų, kad A. M. vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio; 2) teismo argumentai dėl A. M. atsisakymo tikrintis blaivumą yra pertekliniai, kadangi A. M. neneigė fakto, jog jį sulaikant policijos pareigūnams buvo neblaivus.
8. Pagal nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde pateiktą įvykio versiją policijos pareigūnai, pamatę panašų į pranešime apie įvykį nurodytą automobilį, pametė jį iš akių ir kildami į kalną pasuko į daugiabučio namo automobilių stovėjimo aikštelę, kur A. M. iš vakaro buvo palikęs savo automobilį.
9. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, plačiai ir išsamiai išanalizavęs tiek nuteistąjį kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, tinkamai pritaikė baudžiamąjį ir baudžiamojo proceso įstatymus, todėl 2021 m. birželio 29 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nešališkai ir tinkamai įvertinus visas faktines aplinkybes ir vadovaujantis įstatymu. Tuo tarpu nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde pateikta įvykio versija vertinama kaip A. M. nepatikima ir neįtikima gynybinė versija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
10. Apeliantas ginčija liudytojų L. D. ir D. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų leistinumą argumentuodamas tuo, kad kadangi kitas proceso veiksmas – parodymas atpažinti iš fotonuotraukų – buvo atliekamas pažeidžiant BPK reikalavimus, tai ir šių liudytojų apklausos galėjo būti gautos pažeidžiant BPK. Toks argumentas nepagrįstas, kadangi tai yra tik prielaida, neparemta daugiau jokiais duomenimis, jokių papildomų duomenų nepateikė ir apeliantas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių liudytojų apklausų pažeidimų, kadangi liudytojų apklausos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apylinkės teisme buvo atliktos laikantis BPK 78–83 straipsnių reikalavimų. Vien tai, kad vienas proceso veiksmas galėjo būti atliktas pažeidžiant BPK, savaime nereiškia, jog ir kiti tyrimo veiksmai buvo gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą.
11. Nuteistojo gynėjo manymu, A. M. ir B. S. parodymai sutampa dėl esminių aplinkybių. Jie susitiko pas pažįstamą apie 12 val., kur vartojo alkoholinius gėrimus, ir nuo to laiko visada buvo kartu iki A. M. sulaikė policijos pareigūnai. B. S. patvirtino, kad per visą tą laiką A. M. automobilio nevairavo. Abu nurodė tą pačią ėjimo į automobilį priežastį – pasiimti maisto produktų. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip B. S. išlipa iš automobilio ir nueina nuo jo rankose laikydama pilnus parduotuvės „I.“ produktų maišelius. Apygardos teismas pažymi, kad B. S. yra A. M. pažįstama, todėl gali būti suinteresuota duoti jam palankius parodymus, dėl to būti šališka ir jos parodymai turi būti vertinami itin atidžiai, ne vien tik nuteistojo parodymų, bet ir kitų įrodymų kontekste. Apylinkės teismas išsamiai įvertino jų parodymų neatitikimus, kas rodo, kad jų parodymai nėra patikimi. Teisėjų kolegija, nekartodama šių nuosprendžio argumentų, visiškai pritaria tokiam šių asmenų parodymų vertinimui. Iš vaizdo įrašo pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ 21 min. 38 sek. iš tiesų matyti, kad B. S. išlipo iš automobilio, vėliau ji paėmė iš automobilio du maišus. Vis dėlto svarbu pažymėti, kad šios aplinkybės fiksuotos nuo 15 val. 18 min. 13 sek., tai yra jau po to, kai policijos pareigūnai ieškojo ir rado galimai neblaivų vairuotoją, važiavusį galimai iš kavinės. Detalesnės įvykio aplinkybės bus aptartos žemiau.
12. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad apklausos metu teisme 2020 m. lapkričio 17 d. liudytojai B. S. buvo daromas psichologinis spaudimas (apklausa buvo vykdoma pakeltu balsu, liudytojai nuolat buvo grasinama, kad jei ji nepakeis parodymų, jos atžvilgiu bus pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl melagingų parodymų davimo), tačiau nepaisant to ji davė parodymus, todėl jie teisingi. Apygardos teismas nesutinka su tokiu argumentu, kadangi perklausius minėto teismo posėdžio garso įrašą tokių aplinkybių nebuvo nustatyta. Plačiau apie šias aplinkybes bus pasisakyta žemiau, atsakant į gynėjo argumentus dėl teismo šališkumo.
13. Apeliaciniame skunde teisingai pastebima, kad teismas nuosprendyje pripažino, jog nei L. D., nei D. B. A. M. kaip asmens, kurį jie matė kavinėje „M.“, neatpažino, o B. S. net nebuvo rodyta atpažinti. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tokios aplinkybės nereiškia, kad byloje esančių kitų įrodymų nepakanka nustatyti asmenis, kurie kavinėje „M.“ būdami neblaivūs įsėdo į automobilį ir išvažiavo. Aukštesniojo teismo manymu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, pagrįstai darė išvadą, kad tie asmenys buvo A. M. ir B. S.. Iš garso įrašo pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ girdėti, jog pranešėjas L. D. BPC pranešė apie kavinėje „M.“ buvusią neblaivią porelę (teisme parodė, kad porelė ar du draugai), kuri susiginčijo, įsėdo į raudoną automobilį „Ford Tranzit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir išvažiavo link miesto. Iš vaizdo įrašo pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ (nuo 17 min. 21 sek.) matyti, kad A. M. rastas neblaivus raudoname automobilyje „Ford Tranzit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Nepaisant nustatyto neblaivumo, atrodytų keista, jog du suaugę žmonės eitų į automobilį paimti du pirkinių maišus ir automobilyje klausytųsi muzikos. Labiau logiška būtų manyti, kad A. M. ir B. S. apsipirko grįždami namo. Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir juos susiejus į vieną logišką grandinę, galima vienareikšmiškai teigti, kad kavinėje buvęs ir daugiabučio namo kieme rastas automobilis „Ford Tranzit“ yra tas pats, o jį vairavo būtent A. M..
14. Nors gynėjas teigė, jog liudytojai D. B. ir L. D. kavinėje matė ne A. M. ir B. S., kadangi parodė, jog vyriškis, kuris vairavo automobilį, buvo vidutinio, apie 175 cm ūgio, o moteris šiek tiek žemesnė, smulkesnė, kai tuo tarpu A. M. yra aukštas, 190 cm ūgio, o B. S. yra stambesnė už A. M., apygardos teismas pažymi, kad galimi neatitikimai nereiškia, jog kavinėje nebuvo aptariami asmenys. D. B. ir L. D. juos vertino subjektyviai, iš atstumo. Apylinkės teisme apklaustas L. D. parodė, jog mano, kad kaltinamojo ūgis apie 180 cm, taigi jis patikslinęs nurodė didesnį ūgį. Tuo tarpu D. B. nurodė dar didesnį kaltinamojo ūgį – apie 1,83 m. Kita vertus, šiuo atveju nėra taip svarbu ar itin tikslus buvo automobiliu išvažiavusių asmenų apibūdinimas, nes, pavyzdžiui, liudytojas L. D. nurodė, kad negalįs atpažinti ir neatpažino A. M., reiškia kad šis asmuo nebuvo tiksliai įsidėmėtas. Teisėjų kolegijos vertinimu žymiai svarbiau tai, kad šie liudytojai pastebėjo iš išvaizdos neblaiviai atrodančius asmenis, kurie išvažiavo jų konkrečiai apibūdintu automobiliu.
15. Gynėjas skunde teisingai sprendė, jog automobilis iš kavinės išvažiavo vėliausiai 14 val. 38 min. 34 sek. Apygardos teismas pastebi, kad iš vaizdo įrašo pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ matyti, jog automobilis Ford „Transit Connect“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), rastas 15 val. 13 min. 35 sek. Taigi matyti, kad tarp šių dviejų aplinkybių yra 35 min. laiko tarpas. Maps.lt duomenimis tarp kavinės „M.“ iki (duomenys neskelbtini), yra 1,68 km atstumas, važiuojant automobiliu tiesiai užtruktų 4 min. Apeliaciniame skunde teigiama, kad tokie duomenys paneigia policijos pareigūnų versiją, neva jie matė važiuojantį A. M. automobilį apie 15 val. 20 min. Juo labiau, kad, gavę pranešimą, policijos pareigūnai iš pradžių apie 40 min. važinėjo po rajoną ir niekur važiuojančio A. M. automobilio nematė. Apygardos teismas pastebi, jog jų parodymuose minimas laikas „apie 15 val. 20 min“ buvo nurodomas iš atminties ir nėra labai nutolęs nuo realiai užfiksuoto laiko – 15 val. 13 min. Be to, iš vaizdo įrašo pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ 16 min. 25 sek. (dar prieš įvažiuojant į daugiabučio kiemo aikštelę) girdėti, jog pareigūnai sako „šitas? Man atrodo, šitas“ ir po to padidino greitį. Aukštesniojo teismo vertinimu, tarp išvažiavimo iš kavinės ir grįžimo namo praėjo apie pusvalandis laiko dėl to, kad A. M. ir B. S. galėjo pakeliui apsipirkti parduotuvėje. Šią aplinkybę patvirtina liudytojo M. V. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, kad automobilio vairuotojas minėjo, kad su keleive buvo parduotuvėje. Vairuotojas sakė, kad važiavo iš „I.“ parduotuvės. Taigi visiškai pagrįstai ir įtikinamai atrodo pakankamai ilgas laiko tarpas, kol pareigūnai jo ieškojo, kadangi jie galėjo automobilio nerasti, nes tuo metu, kai apsipirkinėjo, niekas automobilio nevairavo ir niekur nevažiavo.
16. Apeliantas argumentuoja, kad pranešime BPC L. D. iš pradžių nurodo, kad iš kavinės „M.“ išvažiuoja automobilis „Volkswagen Patreon“ ir tik vėliau, po operatorės klausimo, nurodo, kad automobilis yra „Ford Tranzit“. Su tokiu argumentu negalima sutikti, kadangi iš garso įrašo pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ 15 sek., 1 min. 13 sek. girdėti, kad pranešėjas L. D. nurodė raudoną automobilį „Ford Tranzit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „Volkswagen Patreon“ jis nepaminėjo.
17. Svarbu pažymėti, kad liudytojas L. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad jo matomas automobilis apie 3-4 metrus aikštelėje pavažiavo atbula eiga arčiau link jų, pastovėjo, pasisuko į juos. Liudytojas D. B. apklausos metu patvirtino, kad prie vairo buvo vyras. Atsisėdo, užvedė variklį, pastovėjo, pavažiavo 1 metrą atbula eiga, sustojo, pastovėjo iki 5 minučių ir pradėjo važiuoti. Taigi automobilis liudytojų buvo stebimas ir judėjo kavinės teritorijoje pakankamai ilgą laiko tarpą, kas leidžia neabejoti jų parodymų patikimumu dėl automobilio markės ir valstybinio numerio.
18. Apelianto teigimu, gynyba pateikė į bylą įrodymus, jog po Vilniaus miestą įvykio dieną važinėjo dar bent dešimt tokių pačių automobilių, kurių valstybinio numerio raidės yra identiškos A. M. automobilio, o skaičiai skiriasi tik per vieną. Aukštesnysis teismas pažymi, kad garso įraše girdėti, jog L. D. neabejodamas kelis kartus pakartojo automobilio valstybinį numerį (duomenys neskelbtini) (raides sakydamas vardais), be to, nurodė ir automobilio markę bei modelį ir spalvą. Taigi apygardos teismas vadovaujasi būtent jo pranešimu BPC ir vėlesniais paaiškinimais, kadangi šis liudytojas tiesiogiai matė konkretaus automobilio valstybinį numerį, o pagrindo netikėti šio liudytojo parodymais nėra. Nors apeliantas pažymėjo, kad teismas atmetė gynėjo prašymą atlikti parodymų patikrinimą vietoje ir nustatyti, iš kokio atstumo liudytojai matė automobilį ir ar iš tokio atstumo galima tiksliai jį įžiūrėti, tačiau, kaip girdėti iš jau minėto garso įrašo, L. D. tvirtai nurodė valstybinį numerį, kelis kartus jį nedelsdamas pakartojo. Byloje nėra duomenų, kad tą pačią dieną Vilniuje būtų važinėjęs dar vienas analogiškos spalvos, markės ir modelio automobilis su tokiais pačiais bent jau skaičiais ar raidėmis.
19. Gynėjas pateikia skaičiavimus, jog atstumas, iš kurio policijos pareigūnai galimai matė automobilį, yra mažiausiai 35 m. To paties „Google maps“ žemėlapio duomenimis kelio, kuriuo į kalną kilo automobilis, plotis yra 4 m. Preziumuojant, kad policijos automobilis važiavo leistinu 50 km / h greičiu, t. y. apie 14 m per sekundę, kylantis į kalną automobilis policininkų stebėjimo lauke buvo tik sekundės dalį. Policijos automobiliui greitai judant skersai pastebėto automobilio judėjimo krypties pastarasis sparčiai kilo į kalną ir tolo nuo policijos pareigūnų automobilio. Abejotina, ar tokiomis aplinkybėmis yra įmanoma detaliai įžiūrėti valstybinio numerio ženklus, kurie yra 7 cm aukščio. Apygardos teismas pažymi, kad netgi jeigu ir pareigūnai neįžiūrėjo valstybinio numerio, tačiau nuo nurodytos automobilio pastebėjimo vietos iki daugiabučio namo kiemo yra pakankamai trumpas atstumas, pagal minėtą vaizdo įrašą pareigūnai jį nuvažiavo per 1 min. Jau minėta, kad vaizdo įrašas pavirtina, jog pareigūnai prie parduotuvės „I.“ pastebėjo automobilį. Liudytojas M. V. apylinkės teisme parodė, kad jis matė valstybinius numerius, pasisukęs galvą į kairę (nurodė raides (duomenys neskelbtini), skaičių neatsiminė). Apygardos teismas neturi pagrindo abejoti, kad tai buvo tas pats automobilis, kuris ir buvo rastas daugiabučio namo kieme.
20. Advokatas kritiškai, kaip neatitinkančius kitų liudytojų parodymų ir video registratoriaus medžiagos, vertina policijos pareigūno M. V. parodymus apie tai, kad jiems važiuojant Plytinės g. nuo Dvarčionių pusės link Saulėtekio mikrorajono ir pravažiuojant Saulėtekio al. pamatė važiuojantį raudonos spalvos automobilį „Ford Transit“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tuomet įjungė raudonos – mėlynos spalvos garsinius švyturėlius ir, greitai apsisukę, nuvažiavo link Saulėtekio al., ir matė, kaip važiuoja minėtas automobilis „FORD TRANSIT“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris sustojo prie (duomenys neskelbtini), namo. Apygardos teismas pažymi, kad, kaip minėta, prie parduotuvės „I.“ pareigūnai pastebėjo automobilį, taigi jis dar nebuvo sustojęs, nes daugiabutis namas yra toliau, ant kalno. Pats gynėjas nurodo, jog policijos pareigūnai L. V. ir E. U. parodė, kad jie pametė iš akių kylantį į kalną automobilį, taigi iš tokių parodymų matyti, kad ir šie pareigūnai matė automobilį važiuojantį. Nors vaizdo įraše nematyti važiuojančio ginčo automobilio, tačiau vaizdo įrašo kokybė nėra labai gera, todėl jame nematyti viso vaizdo, kurį galėjo matyti liudytojai. Taigi tai nepaneigia aplinkybės, jog liudytojai galėjo matyti šį automobilį ir dėl to, nes vaizdo registratoriaus užfiksuotas vaizdas (dėl skirtingo žiūrėjimo kampo, vaizdo stebėjimo vietos ir matymo lauko) ne visada tiksliai sutampa su asmens, buvusio automobilyje, matomu vaizdu. Taip pat M. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad pastebėjo, kaip automobilis prie namo galiniais ratais užvažiavo ant bortelio, galiniai žibintai buvo įjungti.
21. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina gynėjo pastebėjimą, kad kaltinamasis parodė, jog kadangi norėjo klausytis muzikos, tam būtina pasukti užvedimo raktelį į tam tikrą padėtį, kur aktyvuoja automobilio elektros prietaisų veikimą. Sėdint vairuotojo sėdynėje galėjo netyčia užkliudyti stabdžių pedalą, dėl ko užsidegė ir užgeso žibintas. Atkreipiamas dėmesys, kad vaizdo įrašo pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ 17 min. 01 sek. – 17 min. 11 sek. matyti, jog policijos pareigūnams įvažiavus į daugiabučio kiemo gatvelę minėto automobilio žibintai degė ir atvažiavus pareigūnams užgeso. Taigi žibintai degė pakankamai ilgą laiką, ne mažiau kaip 10 sek. Viena vertus, paprastai sustojant stabdžio pedalas nebūna nuspaustas tiek ilgai, 10 sek. Kita vertus, A. M. buvo neblaivus, todėl jo reakcija galėjo būti sulėtėjusi ir galėjo laikyti paspaudęs stabdžio pedalą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė dėl žibinto nepaneigia aplinkybės, kad automobilis galėjo judėti.
22. Apibendrindama nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad iš pradžių raudoną automobilį FORD TRANSIT“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), prie kavinės pastebėjo du nešališki liudytojai, kuriems įtarimų kėlė vairuotojo blaivumas ir apie tai jie pranešė BPC. Maždaug po pusvalandžio būtent šis automobilis važiuojantis buvo pastebėtas trijų policijos pareigūnų, ir nepaisant to, kad galimai trumpam buvo pamestas iš akių, netrukus buvo surastas besustojantis ar ką tik sustojęs, o automobilio vairuotoju buvo nuteistasis A. M., kuris buvo neblaivus.
23. Nors gynėjas teisingai mano, jog A. M. paaiškinimai, duoti pareigūnams jį sulaikius, savarankiškos įrodomosios reikšmės neturi, tuo labiau, kad nėra vaizdo įrašo, kuriame būtų girdėti jo prisipažinimas dėl vairavimo esant neblaiviu, tačiau šios aplinkybės nepaneigia aukščiau išdėstytų įrodymų, jog A. M. vairavo būdamas neblaiviu. Dėl šios priežasties nėra ir poreikio išreikalauti iš policijos įstaigos visus vaizdo įrašus, darytus A. M. sulaikymo metu. Kita vertus, liudytojais apklaustų policijos pareigūnų sutampantys parodymai, kad sulaikymo metu A. M. neneigė vairavęs automobilį, tik patvirtina kitus byloje esančius įrodymus, pagrindžiančius būtent A. M. veiksmus neblaiviam vairuojant automobilį. Tuo tarpu vaizdo įrašas „(duomenys neskelbtini)“ įrodo, jog A. M. vengė (atsisakė pakartotinai pūsti į alkotesterį) neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai.
24. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad A. M. vairavo automobilį būdamas neblaiviu 2,03 promilių alkoholio koncentracijai jo iškvėptame ore pirmojo patikrinimo metu, be to, vengė pasitikrinti neblaivumą antrą kartą. Nesant abejonių dėl to, kad A. M. alkoholį vartojo iki vairuojant automobilį, konstatuojama, kad jis pagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį.
Dėl pirmosios instancijos teismo galimo šališkumo
25. Apeliaciniame skunde gynėjas pateikia argumentus, susijusius su galimu pirmosios instancijos teismo šališkumu nagrinėjant baudžiamąją bylą ir rašant nuosprendį.
26. Apygardos teismas pastebi, kad šališkas bylos išnagrinėjimas pirmosios instancijos teisme yra pagrindas panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto a papunktis).
26.1. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015).
26.2. Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61/2010). Teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai teismas nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-507/2016).
26.3. Nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-137/2008). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017).
2. Apeliaciniame skunde argumentuojama, kad teisiamojo posėdžio metu kaltinamajam ir jo gynėjui teismas neleido sėdėti šalia vienas kito ir bendrauti motyvuojant tuo, kad to neleidžia esantys karantino nuostatai. Tokiu būdu buvo sąmoningai grubiai pažeista kaltinamojo teisė į gynybą. Aukštesnysis teismas pažymi, kad kaltinamojo teisė į gynybą nebuvo nei pažeista, nei suvaržyta, kadangi iš teisiamojo posėdžio protokolo tokių aplinkybių nenustatyta. Apeliaciniame skunde nenurodoma, kaip konkrečiai, kuriuo metu buvo pažeista ar suvaržyta A. M. teisė į gynybą. Vien tai, kad konkrečiu posėdžio metu gynėjas ir kaltinamasis turėjo sėdėti išlaikydami atstumą savaime nerodo teismo šališkumo. Pažymima, kad tokiu atveju gynėjas gali reikšti prašymus daryti pertraukas pasitarimui su kaltinamuoju, bendrauti su juo prieš ir po posėdžio.
3. Apelianto teigimu, liudytojai B. S. buvo nuolat grasinama ikiteisminio tyrimo už melagingus parodymus pradėjimu, ji buvo apklausiama pakeltu balsu, ir tik po gynėjo padarytos pastabos grasinimai liovėsi. Apygardos teismas, perklausęs 2020 m. lapkričio 17 d. teisiamojo posėdžio garso įrašą, tokių apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių nenustatė. Iš garso įrašo girdėti, kad teisėjas įspėjo B. S. dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, po to visa apklausa vyko normaliu tonu, teisėjas uždavinėjo daug klausimų, tačiau dažniausiai tai darė įprastu tonu. Kiek garsesnis tonas buvo tais atvejais, kai teisėjas uždavė klausimus, susijusius su liudytojos parodymų nesutapimu, kadangi, jo nuomone, liudytoja teisme ir tyrimo metu pateikė skirtingas įvykio versijas. Tokios aplinkybės nerodo teisėjo šališkumo ar nusistatymo, o greičiau buvo būdas akcentuoti liudytojos parodymų skirtumus. Teisėjo balso tonas ar klausimų turinys nebuvo nemandagus ar neetiškas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuosprendyje buvo išdėstytas išsamus jos parodymų vertinimas. Tai rodo, kad posėdžio metu teisėjas siekė ne demonstruoti savo išankstinį nusistatymą liudytojos atžvilgiu, o paskatinti liudytoją duoti nuoseklius ir teisingus parodymus.
4. Advokatas nurodė, kad dėstydamas liudytojų L. D. ir D. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, teismas nutylėjo tą aplinkybę, kad liudytojai parodymuose nurodė vyriškio, vairavusio automobilį, konkretų ūgį – 175 cm. Tuo tarpu A. M. ūgis yra 190 cm. Aukštesnysis teismas jau vertino, kad ši aplinkybė nėra teisiškai reikšminga. Taigi ir jos nenurodymas nereiškia teismo šališkumo.
5. Apeliaciniame skunde teismo pateiktas liudytojų parodymų vertinimas laikomas teismo šališkumu, tačiau su tokia apelianto pozicija nėra pagrindo sutikti, kadangi įrodymų vertinimo procesas yra teisingumo vykdymas ir teismo pareiga, o netinkamas ar nevisapusiškas jų įvertinimas gali būti pagrindas ginčyti priimtą sprendimą, bet aplinkybe, rodančia teisėjo šališkumą. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad bylą išnagrinėjo nešališkas teismas.
Dėl BK 72 straipsnio taikymo
6. Turto konfiskavimas – viena iš BK IX skyriuje nurodytų baudžiamojo poveikio priemonių rūšių, kuria siekiama padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią priemonę, bet jos vertę atitinkančią sumą, užtikrinami prevenciniai tikslai, t. y. kad kiti asmenys susilaikytų nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų ir kad nebūtų bandoma nusikalstamais tikslais panaudoti kitiems asmenims priklausančių daiktų, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 11 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-648-1121/2019). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad įstatymas nenumato, kokio konkretaus dydžio pinigų sumos išieškojimą turi taikyti teismas.
7. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pasisakyta, kad sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. sausio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-17-788/2019, 8 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
8. A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Šią nusikalstamą veiką jis įvykdė naudodamas automobilį Ford „Transit Connect“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris atitinka konfiskuotino turto požymius (nusikalstamos veikos padarymo priemonė). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad paminėto automobilio vertę atitinkanti pinigų suma – 15 740 eurų su PVM – apylinkės teismo nustatyta vadovaujantis VšĮ „E.“ pažyma, kurioje nurodyta vidutinė tokio tipo transporto priemonės kaina Lietuvoje (t. 1, b. l. 62). Apeliaciniame skunde teigiama, kad remiantis UAB „G.“ pateikta 2021 m. liepos 15 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl turto vertės“ automobilio Ford „Transit“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 2021 m. birželio 30 d., yra 5 705,76 Eur (be PVM). Todėl iš kaltinamojo nuosprendžiu išieškoma 7 000 eurų konfiskuotino turto vertė ne tik kad nėra automobilio vertės pusė kaip tvirtinama nuosprendyje, bet netgi viršija visą automobilio vertę. Apygardos teismas pažymi, kad šią pažymą pateikė UAB „G.“, kuri yra A. M. darbovietė, neaišku, kuo remiantis nustatyta tokia vertė, taigi nėra patikimesnė nei VšĮ „E.“ pažyma. Šioje pažymoje nurodyta automobilio vertė be PVM, o pagal teismų praktiką konfiskuojamos sumos su PVM. Atsižvelgiant į bylos duomenis dėl automobilio vertės nustatymo laikoma, kad teismas pasirinko tinkamą konfiskuotino automobilio vertės nustatymo būdą ir taip BPK nuostatų nepažeidė.
9. Atkreipiamas dėmesys, kad A. M.nusikalstamą veiką padarė, kai jam alkoholio matuokliu buvo nustatytas 2,03 promilės girtumas. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tokiais savo veiksmais A. M. sukėlė pavojų ne tik savo, tačiau ir aplinkinių žmonių sveikatai bei gyvybei, taip padarydamas vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių KET pažeidimų. Tai tik patvirtina aplinkybę, kad A. M. požiūris į nustatytas teisės normas buvo atsainus, tokiu savo elgesiu A. M. parodė, kad darydamas nusikalstamą veiką jis negalvojo apie galimai dėl jo veiksmų kilsiančias pasekmes, todėl teigti, kad transporto priemonės konfiskavimas ar konfiskuotinos transporto priemonės vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas neproporcingai suvaržytų jo teises, teisinio pagrindo nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėta baudžiamojo poveikio priemonė atitinka teisingą pusiausvyrą. Nagrinėjamu atveju taikant šią priemonę bus išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisių.
10. Byloje nustatyta, kad konfiskuotinas turtas priklauso trečiajam asmeniui, tai yra Akcinei bendrovei Š. (t. 1, b. l. 60–61), šio fakto neginčija ir apeliantas, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad transporto priemonės savininkė žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas uždraustai veikai daryti, taip pat nesant kitų BK 72 straipsnio 4 dalyje nustatytų kitiems asmenims priklausančio konfiskuotino turto konfiskavimo pagrindų transporto priemonės apylinkės teismas nekonfiskavo pagrįstai.
11. Apygardos teismo vertinimu, apylinkės teismas, atsižvelgęs į A. M. skiriamos baudos dydį ir kitas aplinkybes, visiškai teisingai sprendė iš A. M. išieškoti mažiau nei pusę konfiskuotino turto vertės, tai yra 7 000 eurų. Ši pirmosios instancijos teismo išvada yra logiška ir pakankamai motyvuota, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu buvo paskirta neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė, yra neteisingas, atmetamas kaip nepagrįstas.
12. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų skiriant bausmės rūšį ir parenkant jos dydį, konstatuoja, jog A. M. paskirta baudos bausmė už nusikalstamą veiką bei nustatytas jos dydis, taip pat paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės yra proporcingos ir jokiu būdu ne per griežtos. Apeliaciniame skunde neargumentuojama dėl paskirtų bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės uždraudimo naudotis specialia teise, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako.
13. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 29 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas – A. M. kaltė padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra įrodyta, o jam paskirtos bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonės už padarytą nusikalstamą veiką nėra per griežtos, todėl jo keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. M. ir jo gynėjo advokato Marijaus Valantiejaus apeliacinį skundą atmesti.