Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ernesto Rimšelio ir Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka, naudojant informacinių ir elektroninių ryšių technologijas, t. y. vaizdo konferencijos būdu, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. Š. ir nuteistojo D. S. gynėjo advokato Arnoldo Blaževičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 157 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcija), ir jam paskirta laisvės atėmimo 3 metams bausmė;

N. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 157 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcija), ir jam paskirta laisvės atėmimo 3 metams bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. S. ir N. Š. nuteisti už tai, kad 2014 m. rugsėjo mėnesį, tiksliau tyrimo nenustatytu laiku, prie Kauno Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios, esančios adresu Kaune, Nepriklausomybės a. 14, D. S. verbavo nepilnametį V. M., gimusį (duomenys neskelbtini), vykti į Vokietijos Federacinę Respubliką vykdyti plėšimą iš juvelyrinės parduotuvės, žadėdamas 5 000 – 10 000 Lt (1 448,10 – 2 896,20 Eur) atlygį, o V. M. dėl turimų skolų ir žadamo didelio atlygio sutikus vykti į Vokietijos Federacinę Respubliką nurodytos nusikalstamos veikos vykdymo tikslu, D. S. ir N. Š., kartu veikdami iš anksto susitarę bendrininkų grupėje su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, 2014 m. spalio 26 d., tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, V. M. pagal susitarimą atėjus prie vaistinės, esančios Kaune, A. Smetonos al. 55A, ir įlipus į D. S. vairuojamą išsinuomotą automobilį „Volkswagen Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), N. Š. padavus nepilnamečiui V. M. svetimą, nepilnamečio asmens – D. K. – vardu išduotą Lietuvos Respublikos piliečio pasą, jie kartu 2014 m. spalio 27 d. išvežė V. M. iš Lietuvos Respublikos į Vokietijos Federacinę Respubliką, (duomenys neskelbtini) miestą, nusikalstamos veikos vykdymo tikslu, kur nurodė, kurią juvelyrinę parduotuvę reikia apiplėšti, davė kitus nurodymus dėl nusikaltimo vykdymo ir atsitraukimo iš nusikaltimo vietos. Po to, vykdydamas šiuos nurodymus, V. M. 2014 m. spalio 29 d. kartu su kitais asmenimis įvykdė plėšimą iš juvelyrinės parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini) mieste, Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis N. Š. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 2 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tuo atveju, jei apkaltinamasis nuosprendis būtų paliktas galioti – taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, ją subendrinti su Štutgarto apylinkės teismo 2016 m. liepos 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme taikant bausmių apėmimą ir konstatuoti, kad N. Š. paskirtą bausmę yra atlikęs. Apeliacinį skundą nuteistasis grindžia šiais argumentais:

2.1. Byloje nekyla ginčas dėl to, kad jis (N. Š.) nuosprendyje nurodytu laiku kartu su nuteistuoju D. S., nukentėjusiuoju V. M. ir kitais asmenimis mikroautobusu „Volkswagen Caravelle“ vyko į Vokietijos Federacinę Respubliką ir kad jis perdavė nukentėjusiajam Lietuvos Respublikos piliečio pasą, išduotą D. K. vardu. Tačiau tikroji šių veiksmų apimtis ir jų atlikimo aplinkybės nesudaro teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, kad jis gabeno vaiką, t. y. įvykdė labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 157 straipsnio 1 dalyje. Proceso metu jis davė išsamius ir logiškus parodymus apie vykimo į Vokietijos Federacinę Respubliką, o taip pat apie paso perdavimo V. M. aplinkybes ir jo parodymai ne tik nebuvo paneigti jokiais byloje ištirtais įrodymų šaltiniais, bet juos iš dalies arba pilnai patvirtino beveik visi kiti byloje esantys įrodymų šaltiniai.

2.2. Esminis įrodymų šaltinis šioje byloje yra nukentėjusiojo V. M. parodymai. Vertinant šiuos parodymus, visų pirma, atkreiptinas dėmesys į jų kaitą, nukentėjusiojo procesinį suinteresuotumą bei galimą ikiteisminio tyrimo pareigūnų neprocesinį spaudimą duoti nuteistuosius įkaltinančius parodymus. Nukentėjusysis, kuris dar iki juvelyrinės parduotuvės plėšimo turėjo kriminalinę praeitį, o nusikaltimo įvykdymo metu jam buvo taikomas lygtinis paleidimas, turėjo aiškų procesinį suinteresuotumą duoti tokius parodymus, kurie įkaltintų kitus asmenis tariamai jį užverbavus, gabenus ir išnaudojus nusikalstamai veikai vykdyti, kas leistų (ir leido) jam išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl jo paties įvykdyto sunkaus nusikaltimo. Ikiteisminio tyrimo metu buvo vykdomos daugkartinės V. M. apklausos, kuriose jis nurodė, kad buvo prievarta priverstas vykti į Vokietiją, buvo vežamas į mišką ir mušamas. Vėlesniuose parodymuose jis vis patikslindavo tam tikras aplinkybes, nurodant kaltinimui naudingas aplinkybes apie tariamą savo pažeidžiamumą dėl finansinės padėties, apie savo amžių, nuteistųjų veiksmus, kas rodo, jog įtaką jo parodymų autentiškumui neabejotinai galėjo daryti ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Tačiau jau duodamas parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėją V. M. pripažino, kad duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui melavo ir kalbėjo netiesą, nes siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės už plėšimą. Duodamas parodymus teisme jis taip pat nurodė, kad jo išvykimas į Vokietiją nebuvo nulemtas jokių nuteistųjų veiksmų, apribojančių jo valios laisvę. Taigi jau po to, kai V. M. išvengė baudžiamosios atsakomybės, duodamas parodymus nešališkam (ar bent jau teoriškai nešališkam) proceso subjektui – teismui (taip pat ir ikiteisminio tyrimo teisėjui), nukentėjusysis nepatvirtino tokių jo išvykimo į Vokietijos Federacinę Respubliką aplinkybių, neva rodančių jo atžvilgiu įvykdytą nusikaltimą, kurias pavyko „išgauti“ ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Kauno apygardos teismas negalėjo nepripažinti fakto, kad V. M. parodymai esmingai kito dėl svarbiausių aplinkybių, kad pats V. M. prisipažino melavęs duodamas parodymus, ir nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusiojo parodymais remsis tik toje dalyje, kiek jo parodymai yra patvirtinti kitais bylos įrodymais. Tačiau iš nuosprendžio motyvų ir išvadų matyti, jog nepaisant tokio teiginio dėl ribotos galimybės remtis V. M. parodymais, teismas iš tikrųjų selektyviai atsirinko tas jo parodymų dalis, kurios pagrindžia kaltinimo formuluotes, nors būtent šias parodymų dalis V. M. paneigė tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, tiek apygardos teisme. Teismas deklaratyviais motyvais atsisakė remtis tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais V. M. parodymais (atitinkamomis jų dalimis), tiek tiesiogiai paties teismo ištirtais parodymais, kurie paneigia prekybos žmonėmis nusikaltimo, o taip pat ir specialiosios jos sudėties – prekybos vaiku – požymių buvimą, ir nuosprendį tiesiogiai grindė nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, t. y. duomenimis, kurie net neturi savarankiško įrodymų šaltinio statuso. Be to, net jei ir remtis kaltinimui palankia V. M. parodymų versija, jie nepatvirtina jam (N. Š.) inkriminuotų nusikalstamų veiksmų. V. M. parodymai apie jo atliktus veiksmus leidžia daryti išvadą tik apie tai, kad pats nuteistasis, veikdamas pagal tyrimo metu nenustatyto asmens (T.) nurodymus, atliko techninius bendrininko veiksmus, siekiant įgyvendinti suplanuoto apiplėšimo Vokietijoje įvykdymą (vairavo automobilį, perdavė V. M. pasą, perdavė asmenims kai kuriuos nurodymus dėl plėšimo vykdymo). Tačiau tokie veiksmai neleidžia daryti išvadų apie prekybos vaiku nusikaltimo požymių buvimą.

2.3. Jokie kiti byloje esantys įrodymų šaltiniai, taip pat ir liudytojų, kartu vykusių į Vokietiją – R. Č., G. N. – parodymai nepaneigia jo (N. Š.) parodymų apie jo veiksmų apimtį, o priešingai – visi jie patvirtina, kad jis, kaip ir kiti plėšimo bendrininkai, veikė pagal iš anksto tyrimo metu nenustatyto asmens (T.) parengtą planą, kurį jie įgyvendino kaip bendravykdytojai, o jis pats neatliko jokių organizacinių plėšimo veiksmų, juo labiau neatliko veiksmų, sudarančių jam inkriminuoto nusikaltimo sudėtį.

2.4. Pirmosios instancijos teismas jo (N. Š.) kaltę įvykdžius labai sunkų nusikaltimą – prekybą vaiku (vaiko gabenimą), grindžia aplinkybe, kad jis žinojo, jog asmenys į Vokietiją vyksta tikslu vykdyti plėšimą, kas, neva, rodo jo veiksmuose esant vaiko gabenimo nusikaltimo sudėties požymius. Tačiau toks kelionės tikslo žinojimas, juolab iš kaltinimo pašalinus verbavimo požymį, per se nesudaro pagrindo traktuoti jo veiksmus kaip vaiko gabenimą išnaudojimo tikslais. Nors gabenimas, kaip prekybos vaiku požymis, nėra siejamas su kokiomis nors specifinėmis aplinkybėmis ir jam inkriminuoti iš esmės pakanka nustatyti, kad nukentėjusysis buvo transportuojamas iš vienos vietos į kitą, šiuo atveju, nesant verbavimo, t. y. nenustačius, kad jis (N. Š.) būtų lenkęs V. M. vykti į Vokietiją vykdyti plėšimą, ar kad jam būtų žinoma, jog tai darė kiti asmenys, jam (N. Š.) neatliekant jokių veiksmų dėl kurių nukentėjusiojo valios laisvė būtų kokiu nors būdu apribota, taip pat jokiu būdu fiziškai neapribojant ir nekontroliuojant nukentėjusiojo veiksmų, bendras šio nuteistojo bei nukentėjusiojo, o taip pat ir kitų asmenų vykimas į Vokietijos Federacinę Respubliką negali būti vertinamas kaip objektyvusis aptariamo nusikaltimo požymis. Tam, kad asmens veiksmai būtų laikomi gabenimu BK 157 straipsnio prasme, svarbu nustatyti ne tik, kaip kad šiuo atveju, bendrą nukentėjusiojo ir kaltinamų asmenų vykimą iš vienos vietos į kitą, bet ir važiavimo kartu tikslą – nukentėjusiojo išnaudojimą. Šiuo atveju to nustatyta nebuvo. Jis visus kartu į Vokietijos Federacinę Respubliką vykusius asmenis matė pirmą kartą, ir ne tik nežinojo, kokiomis aplinkybėmis kiti asmenys, tarp jų ir V. M., sutiko vykti vykdyti T. organizuojamą plėšimą (ar tai buvo iš draugiškumo, kaip ir jo paties atveju, ar dėl finansinių pažadų ar dėl prieš juos atliktų verbavimo veiksmų), bet nežinojo, kad tarp jų yra nepilnamečių asmenų. Vien faktas, kad jam buvo žinomas kelionės tikslas – nusikalstamos veikos vykdymas – nesudaro pagrindo spręsti apie jo neteisėtus veiksmus V. M. atžvilgiu. Priešingai, visuma byloje nustatytų aplinkybių rodo, kad jis (N. Š.), kaip ir kiti iš Lietuvos vykę plėšimo bendrininkai, turėjo jam tyrimo metu nenustatyto asmens (T.) paskirtas užduotis ir vaidmenį. Jis buvo vienas iš plėšimo bendravykdytojų ir neatliko jokių veiksmų, kuriuose būtų prekybos žmonėmis, taip pat ir prekybos vaiku, požymių. Todėl teismo išvados, kad jis gabeno nepilnametį V. M. neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Vien vykimas su pirmą kartą matomu asmeniu turint bendrą tikslą – įvykdyti nusikaltimą, kai nėra žinoma nei apie to asmens amžių, nei jo apsisprendimo vykti į tokią kelionę aplinkybes, negali būti laikomas vaiko gabenimu ir užtraukti asmeniui baudžiamąją atsakomybę.

2.5. BK 157 straipsnyje nustatyta speciali prekybos žmonėmis norma, nes šio nusikaltimo nukentėjusiuoju gali būti tik vaikas, t. y. asmuo, neturintis 18 metų. Taigi nukentėjusiojo amžius yra esminis požymis, lemiantis kaltininko veiksmų teisinį vertinimą. Pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 157 straipsnį, be kitų požymių, svarbu nustatyti ir įrodyti, kad auka buvo nepilnametis, t. y. vaikas, ir kad ši aplinkybė buvo žinoma kaltininkui. Byloje nekyla ginčas dėl to, kad nukentėjusiuoju pripažintas V. M. 2014 metų spalį buvo nepilnametis, t. y. jis laikytinas vaiku aptariamo BK straipsnio prasme. Tačiau antroji aplinkybė, kad jam (N. Š.) šis faktas buvo žinomas, kad jis suvokė, jog veikia priešingai vaiko interesams ir norėjo taip veikti, nebuvo patikimai nustatyta nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos teisminio nagrinėjimo metu.

2.6. BK 157 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia: kaltininkas suvokia, kad siūlo pirkti, kitaip įgyti vaiką, parduoda, perka, kitaip perleidžia, įgyja vaiką, verbuoja, gabena ar laiko nelaisvėje vaiką, siekia, kad šis vaikas, neatsižvelgiant į jo sutikimą, būtų neteisėtai įvaikintas, išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstinei, fiktyviai santuokai, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams, arba kad ir to nesiekia, bet žino apie tai ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-6-507/2017, 2K-358-1073/2017). Šiuo atveju net neginčijant inkriminuoto gabenimo požymio, nebuvo patikimai nustatyta, kad jis (N. Š.) suvokė, jog išnaudojimo tikslais – nusikalstamai veikai vykdyti – gabeno būtent vaiką.

2.7. Išvadas apie šį nusikaltimo sudėties požymį pirmosios instancijos teismas grindžia faktu, jog jo (N. Š.) nukentėjusiajam perduotas pasas, išduotas D. K. vardu, taip pat buvo nepilnamečio asmens (gimusio (duomenys neskelbtini), ir prielaidomis apie tai, kad tiek atsižvelgdamas į paso savininko duomenis, tiek į nukentėjusiojo išvaizdą, jis turėjo suprasti, kad nepilnamečio pasą duoda kitam nepilnamečiui, gabenamam į Vokietiją. Tačiau byloje jokiais duomenimis nebuvo nustatyta, kad jis būtų susipažinęs su nukentėjusiajam perduoto paso turiniu, tokios aplinkybės net nebuvo įrodinėjamos, o aptariamas deklaratyvus teiginys nuosprendžio motyvuose nėra grindžiamas jokiais teismo tirtais įrodymais. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti ir jo (N. Š.) parodymai, kad iš T. gautą pasą jis perdavė į autobusiuko galą net nežinodamas, kuriam iš keleivių pasas buvo skirtas; jog manė, kad pirmojo bandymo išvykti iš Lietuvos Respublikos metu pasienyje išlaipintas asmuo, kurio išlaipinimo priežastis ir buvo vykimas su ne savo asmens tapatybės dokumentais, ir buvo asmuo važiavęs su jo perduotu pasu, t. y. V. M., tačiau taip nebuvo. Byloje nebuvo nustatyta tokių aplinkybių, kad jis būtų lyginęs jo perduotame pase nurodytus duomenis (taip pat ir amžiaus atitikimą) su V. M. duomenimis (nenustatyta, kad jis apskritai juos būtų žinojęs), jo išvaizda ir kad būtų supratęs, kad nepilnamečio pasą paduoda nepilnamečiui bei norėjęs taip veikti. Todėl teismo nurodyta aplinkybė, kad pasas, kurį jis (N. Š.) mikroautobuse pasiuntė į galą ir kuris, kaip vėliau jam tapo žinoma, buvo skirtas V. M., buvo nepilnamečio asmens, neįrodo jo tyčios gabenti vaiką. Be to, V. M. išvaizda neleido jam suprasti, kad šis yra jaunesnis nei 18 metų, t. y. vaikas. Nors teismas nurodo, kad jis (N. Š.) turėjo tai suprasti pagal nukentėjusiojo išvaizdą, ir kad bet koks suaugęs, net ir žemesnio nei vidutinio išprusimo asmuo būtų supratęs, kad V. M. nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, tokia teismo išvada nėra grindžiama jokiais objektyvais bylos duomenimis, kurie leistų patikimai spręsti, jog jis iš tiesų turėjo suprasti, kad pirmą kartą matomas asmuo, kartu vykstantis į užsienio valstybę, yra nepilnametis. Byloje nebuvo atlikta portretinė ekspertizė, kuri atsakytų į klausimą, ar nukentėjusiojo V. M. išvaizda nusikalstamos veikos metu, kuri yra užfiksuota ir byloje esančiose fotonuotraukose iš juvelyrinės parduotuvės Vokietijos Federacinėje Respublikoje plėšimo (t. 4, b. l. 73–84), buvo tokia, kad vidutiniškai apdairus ir protingas bei turintis elementarios gyvenimiškos patirties asmuo galėtų suprasti, kad V. M. tuo metu buvo jaunesnis nei 18 metų. Tokios ekspertizės atlikimas galėtų pagrįsti arba paneigti minėtus teismo teiginius, kuriais yra grindžiamos apkaltinamojo nuosprendžio išvados, kad jis (N. Š.) suvokė gabenantis vaiką, o jos neatlikus tokie teiginiai negali būti pagrindas pripažinti šią labai svarbią aplinkybę įrodyta.

2.8. Kaltinimo teiginio, kad jis turėjo suvokti ir suvokė, jog gabena nepilnametį asmenį, t. y. vaiką, nepatvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės, kuriomis remiasi ar kurias nutyli teismas, dėstydamas skundžiamos nuosprendžio dalies motyvus. Kaip vienu iš argumentų teismas remiasi tuo, kad teisiamuosiuose posėdžiuose, kuomet V. M. jau buvo sulaukęs (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, pagal savo išvaizdą, kūno sudėjimą, ūgį, jis atrodė žymiai jaunesnis. Tačiau šis argumentas nepagrindžia buvus jo (N. Š.) suvokimą, kad 2014 m. spalio 26 d. V. M. buvo nepilnametis. Nors pastarasis iš tiesų yra smulkaus kūno sudėjimo, jaunos išvaizdos, ir teismui net teisminio proceso metu atrodė jauniau nei tikrasis jo amžius, tai tik patvirtina faktą, kad kai kurie pilnamečiai asmenys atrodo jaunai savo amžiui, todėl pašaliniam žmogui, jį matančiam pirmą kartą, gali būti sunku suvokti ir identifikuoti, ar tai jaunai atrodantis (duomenys neskelbtini) metų asmuo, ar tai jaunai atrodantis (duomenys neskelbtini), ar visgi (duomenys neskelbtini). Juo labiau, kad bylai aktualiu laikotarpiu V. M. amžius nebuvo labai jaunas – nusikalstamos veikos metu jam buvo beveik (duomenys neskelbtini) metų, t. y. tik (duomenys neskelbtini) metai skyrė jį nuo pilnametystės, kuomet jis nebebūtų laikomas aptariamo BK straipsnio objektu. Taigi nurodytos aplinkybės dėl V. M. realaus amžiaus nusikaltimo metu, jo išvaizdos ir sudėjimo ypatybių neįrodo, kad jis ar bet koks kitas suaugęs asmuo besąlygiškai privalėjo suprasti, kad kartu nusikaltimo daryti važiuoja nepilnametis, bet tik patvirtina faktą, jog yra sunku identifikuoti asmens amžių, kai formali riba kilti baudžiamajai atsakomybei už prekybą vaiku (vaiko gabenimą išnaudojimo tikslais) skiriasi nežymiai. Visa tai rodo, kad tokios aplinkybės, kuriomis įvyko jo ir V. M. tarpusavio vienas kito pamatymas mikroautobuse, sėdint ir važiuojant skirtingose mikroautobuso vietose bei itin minimalus bendravimas, nesudaro neabejotino pagrindo teigti, kad vien tik pamatęs V. M. jis neabejotinai privalėjo suprasti, kad jo bendrakeleivis yra nepilnametis. Be to, duodamas parodymus jis (N. Š.) nurodė, kad mikroautobuse važiavo tiek vyresni, tiek jaunesni asmenys (kas neabejotinai nustatyta šioje byloje), taigi jauniau atrodžiusio V. M. išvaizda nebuvo niekuo išskirtinė, iš kurios jam būtų neabejotinai aišku, kad pastarasis yra nepilnametis. Juolab, kad pats nukentėjusysis dar ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, jog kelionės metu jo niekas neklausė, kiek jam metų. Byloje nėra ir tokių duomenų, kad kelionės metu, susitikus pirmą kartą, V. M. jam (N. Š.) ar kitiems asmenims būtų sakęs, kad yra nepilnametis, ar kad egzistavo kitos aplinkybės, kurioms esant jis, neturėdamas jokio intereso rūpintis savo bendrakeleivio V. M. amžiumi, galėjo sužinoti jį esant vaiku BK 157 straipsnio prasme.

2.9. Faktą, kad kartu keliavusiems bendrakeleiviams nebuvo akivaizdžiai matyti, jog V. M. gali būti nepilnametis, patvirtina liudytojo G. N. parodymai, kad V. M. bendrakeleiviams sakė, jog jam yra (duomenys neskelbtini) metai. Pirmosios instancijos teismas šiuos liudytojo parodymus nuosprendyje pacitavo, tačiau jų nevertino ir dėl jų reikšmės nepasisakė. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad G. N. parodymai yra patikimi ir pripažįstami leistinu įrodymu, tačiau nutylėjo būtent šią parodymų dalį dėl V. M. amžiaus.

2.10. Teismo išvada, kad tiek jis (N. Š.), tiek D. S. pažinojo kartu važiavusius asmenis, įskaitant V. M., iš esmės logiškai prieštarauja tame pačiame nuosprendžio skyriuje išdėstytoms faktinėms aplinkybėms, iš kurių galima daryti išvadą tik dėl nuteistojo D. S., bet ne dėl jo (N. Š.). Tiek iš bylos įrodomosios medžiagos visumos, tiek iš skundžiamo nuosprendžio turinio yra aišku, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog jis nepažinojo nukentėjusiojo, taip pat nepažinojo nei nuteistojo D. S., nei kitų kartu į Vokietiją vykusių asmenų, visus juos kelionės metu mikroautobuse pamatė pirmą kartą. Jis nepažinojo ir D. K., kurio asmens dokumentas, kaip jam tapo žinoma vėliau, ir buvo perduotas V. M.. Taigi teismo išvada, kuri iš esmės yra paremta nuteistojo D. S. ir kitų asmenų tarpusavio ryšiais, jo atžvilgiu yra nepagrįsta ir klaidinga. Turint omenyje tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra individuali teisinės atsakomybės forma, vien tai, kad byloje yra duomenų, leidžiančių teismui spręsti apie atitinkamo veikos požymio egzistavimą vieno iš bendrininkų atžvilgiu, nėra pagrindas šių požymių suvokimą laikyti įrodytu visų bendrininkų atžvilgiu. Nenustačius, kad jam (N. Š.) buvo žinoma, jog nusikaltimo metu V. M. buvo nepilnametis, t. y. vaikas, jo veiksmai negalėjo būti kvalifikuojami pagal BK 157 straipsnį. Pasielgęs priešingai ir šį nusikaltimo sudėties požymį jo atžvilgiu tiesiog preziumuodamas, apygardos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šie pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą bei priimti teisingą nuosprendį ir nulėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

2.11. Teismas netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas ir paskirdamas jam (N. Š.) bausmę bei nesubendrindamas jos su Vokietijos Federacinės Respublikos Štutgarto apylinkės teismo 2016 m. liepos 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Skundžiamu nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu įvykdęs tik nusikaltimą, numatytą BK 157 straipsnio 1 dalyje, nors, vadovaujantis teismo nustatytomis aplinkybėmis, turėtų būti konstatuota ir tai, jog šis nusikaltimas buvo įvykdytas siekiant padaryti kitą nusikaltimą – plėšimą, už kurį jis buvo nuteistas minėtu Štutgarto apylinkės teismo nuosprendžiu. Taigi turi būti pripažinta, jog abu nusikaltimai buvo padaryti vieninga tyčia, vaiko gabenimas ir plėšimo įvykdymas buvo to paties nusikalstamo ketinimo realizavimo etapai, vykę neatsiejamai vienas nuo kito, tuo pačiu laikotarpiu (vaikas gabentas iki plėšimo pradėjimo momento), tose pačiose vietose (vaikas gabentas iki plėšimo vietos), vykdyti tų pačių asmenų (ir už plėšimą, ir už vaiko gabenimą nuteisti jis bei D. S.), šie abu nusikaltimai tarpusavyje neatsiejamai susiję pagal objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių visumą ir negalėjo būti įvykdyti vienas be kito (vaikas gabentas plėšimo tikslu, o plėšimas negalėjo būti vykdomas neatgabenus vykdytojo vaiko). Taigi šie nusikaltimai sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, kuriai esant už kiekvieną iš šių veikų paskirtos bausmės turi būti bendrinamos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu apėmimo būdu. Nepaisant to, dėl Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų nesikreipiant į Vokietijos Federacinę Respubliką dėl jo baudžiamojo persekiojimo perėmimo, baudžiamieji procesai dėl idealiąją sutaptį sudarančių nusikaltimų buvo dirbtinai atskirti ir lygiagrečiai vykdomi dviejose skirtingose jurisdikcijose, vyko du teismo procesai, buvo priimti du savarankiški nuosprendžiai, paskirtos dvi savarankiškos bausmės, kurios tarpusavyje nebuvo jokiu būdu bendrintos ar įskaitytos ir dėl to buvo nepagrįstai apsunkinta N. Š. teisinė padėtis, dėl vieną idealiąją sutaptį sudarančių dviejų veikų įvykdymo jis turėjo dalyvauti dviejuose baudžiamuosiuose procesuose ir turi atlikti dvi bausmes.

2.12. Štutgarto apylinkės teismo 2016 m. liepos 19 d. nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus plėšimo ir nuteistas laisvės atėmimu šešeriems metams ir šešiems mėnesiams. 2019 m. kovo 4 d. Ravensburgo prokuratūros sprendimu tolesnis bausmės vykdymas, remiantis Štutgarto Vyriausybės prezidiumo priimtu sprendimu byloje Nr. 15.1-1361/ID 0454352 dėl išsiuntimo/deportacijos iš šalies, sustabdytas ir jis išsiųstas iš šalies, t. y. buvo paleistas lygtinai, neatlikęs apie 2 metų laisvės atėmimo bausmės, su deportacijos sąlyga. Jam minėtu Štutgarto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminas priimant skundžiamą Kauno apygardos teismo nuosprendį dar nebuvo pasibaigęs (nėra pasibaigęs ir apeliacinio skundo padavimo metu). BK 63 straipsnio 9 dalis numato, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Taigi, Kauno apygardos teismas, skirdamas jam bausmę, privalėjo vadovautis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu bei 9 dalimi ir subendrinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su Štutgarto aplinkybės teismo nuosprendžiu paskirta bausme bei įskaityti faktiškai atliktos bausmės laiką. Pažymėtina, kad reikalavimas atsižvelgti į kitos Europos Sąjungos valstybės narės priimtą nuosprendį kyla ir iš BK priedo „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ 18 punkte nurodyto 2008 m. liepos 24 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2008/675/TVR, kuris buvo įtvirtintas priėmus 2014 m. kovo 13 d. įstatymą Nr. XII- 776 ir galioja nuo 2014 m. kovo 25 d. Taigi, darytina išvada, kad šio Europos Sąjungos teisės akto nuostatos Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje jau yra įgyvendintos, BK atitinkamos nuostatos, siekiant jas suderinti su šiuo Europos Sąjungos teisės aktu, yra pakeistos. Iš minėto Tarybos pagrindų sprendimo, įgyvendinančio sprendimų baudžiamosiose bylose abipusio pripažinimo principą, kyla reikalavimas, kad į Europos Sąjungos valstybės narės teismo apkaltinamąją nuosprendį būtų atsižvelgta tokia apimtimi, kokia atsižvelgiama į ankstesnius nacionalinius apkaltinamuosius nuosprendžius, ir kad jiems būtų priskirtos teisinės pasekmės, lygiavertės toms, kurios pagal nacionalinę teisę priskiriamos ankstesniems nacionaliniams apkaltinamiesiems nuosprendžiams. Taigi aptartas Europos Sąjungos teisės aktas, kuris yra integrali BK dalis, suponuoja išvadą, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, privalo atsižvelgti ne tik į ankstesnius nacionalinius, bet ir į Europos Sąjungos valstybių narių teismų apkaltinamuosius nuosprendžius, taip pat ir taikydamas bausmių bendrinimo taisykles. Juolab, kad teisės doktrinoje, vertinant aptariamo Tarybos pagrindų sprendimo įtaką baudžiamojo įstatymo taikymui, išreiškiama pozicija, kad BK nuostatos ne tik nedraudžia taikyti tokio bausmių bendrinimo būdo, o sistemiškai aiškinat BK nuostatas, kaip tik leidžia bendrinti bausmes, paskirtas užsienio valstybių teismų nuosprendžiais su bausmėmis, paskirtomis Lietuvos Respublikos teismų nuosprendžiais.

2.13. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad subendrinus N. Š. dviem nuosprendžiais paskirtas bausmes, turint omenyje, kad taikytinas bausmių bendrinimo būdas yra bausmių apėmimas, griežtesne Vokietijos Federacinės Respublikos teismo nuosprendžiu paskirta bausme apimant Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirtą švelnesnę bausmę, jokiu būdu nebūtų pažeista Vokietijos jurisdikcija. Paskirtoji subendrinta bausmė nepakeistų jos teismo paskirtos bausmės dydžio, o taip pat ir bausmės (jos dalies) atlikimo būdo (taikant paleidimą su deportacijos sąlyga). Priešingu atveju, nesubendrinus paskirtų bausmių, būtų nepagrįstai pasunkinta N. Š. teisinė padėtis.

2.14. Nors BK 63 straipsnyje nėra expressis verbis nustatyta, kad bausmė, paskirta užsienio valstybės teismo nuosprendžiu, turi būti bendrinama su bausmėmis, paskirtomis Lietuvos Respublikos teismų nuosprendžiais, tačiau šiame straipsnyje taip pat nėra imperatyviai nurodyta, kad šio straipsnio pagrindu gali būti bendrinamos tik Lietuvos Respublikos teismų nuosprendžiais paskirtos bausmės. O teismui, kaip teisę taikančiam ir teisingumą vykdančiam subjektui kyla pareiga užpildyti šią įstatymo leidėjo paliktą teisinio reguliavimo spragą ir, remiantis tiek konstituciniais imperatyvais, tiek pamatiniais baudžiamosios teisės principais, įvertinus atitinkamos bylos aplinkybes, kas kartą spręsti dėl galimybės bendrinti bausmes, paskirtas Lietuvos Respublikos teismų nuosprendžiais su užsienio valstybių teismų nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis. Šiuo atveju svarbi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina dėl teisės aktuose esančių teisės spragų užpildymo, išdėstyta 2006 m. rugpjūčio 6 d. nutarime.

2.15. Svarbu pažymėti ir tai, kad baudžiamasis procesas dėl plėšimo, įvykdyto Vokietijos Federacinėje Respublikoje, bei tuo pačiu metu įvykdyto vaiko gabenimo apskritai negalėjo būti vykdomi atskirai, tam nebuvo jokio procesinio pagrindo. Juo labiau toks nepagrįstas baudžiamųjų procesų dėl idealiąją sutaptį sudarančių veikų vykdymas negali lemti jo teisinės padėties pabloginimo, kas įvyko šiuo atveju, nesubendrinus bausmių, paskirtų Štutgarto apylinkės teismo bei Kauno apygardos teismo nuosprendžiais. V. M. Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnų pirmą kartą buvo apklaustas 2014 m. lapkričio 3 d., kuomet parodė, kad būdamas nepilnametis, buvo priverstas vykti į Vokietiją vykdyti plėšimo. Nuo to laiko V. M. buvo Lietuvos Respublikos pareigūnų žinioje. Štutgarto apylinkės teismas nuosprendį jo (N. Š.) atžvilgiu priėmė 2016 m. liepos 19 d., t. y. beveik po dviejų metų. Akivaizdu, kad toks laikotarpis buvo daugiau nei pakankamas dviem Europos Sąjungos valstybėms perduoti ar priimti baudžiamąjį persekiojimą dėl idealiąją sutaptį sudarančių veikų ir toliau vykdyti vieną baudžiamąjį persekiojimą. Pažymėtina, kad kitas prekybos vaiku bendrininkas D. S. tuo pačiu metu taip pat buvo teisiamas Vokietijoje. Bet kokiu atveju egzistavo realiai įgyvendinami teisiniai mechanizmai, kurių pagalba šie du baudžiamieji procesai to paties asmens atžvilgiu dėl to paties nusikalstamo elgesio, susidedančio iš dviejų veikų, turėjo būti sujungti arba Vokietijoje, arba Lietuvoje ir jis turėjo būti nuteistas vienu nuosprendžiu, jam turėjo būti paskirta viena bausmė. Jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių nebuvo galima perduoti arba perimti baudžiamojo persekiojimo jo atžvilgiu, byloje nėra. Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl prekybos vaiku, tačiau šio proceso eigoje sąmoningai nesinaudojo jokiomis teisinės pagalbos institutų (ypatingai įvertinant tai, jog tarp Europos Sąjungos narių teisinis bendradarbiavimas yra itin supaprastintas) teikiamomis galimybėmis, o tiesiog laukė, kol N. Š. atliks jam Vokietijoje paskirtą bausmę ir sugrįš į Lietuvos Respubliką, kad galėtų pradėti jį iš naujo persekioti dėl susijusios veikos.

2.16. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nepritartina, kai asmeniui, per neilgą laikotarpį padarius kelias veikas, šių veikų ikiteisminis tyrimas išskaidomas į kelias baudžiamąsias bylas ir tai suponuoja kelių atskirų nuosprendžių priėmimą. Jeigu tokia teisinė situacija, kuri yra nulemta atitinkamų valstybės institucijų veikimo, susidaro, tai ji negali tapti priežastimi, dėl kurios būtų pasunkinta kaltininko teisinė padėtis, taip pat ir galutinės subendrintos bausmės už padarytas nusikalstamas veikas paskyrimo aspektu (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-6/2013, 2K-203/2014, 2K-174/2014). Ši kasacinio teismo praktika taikytina ir nagrinėjamoje byloje, nes asmens, įvykdžiusio kelias veikas, kurios sudaro idealiąją veikų sutaptį, teisinė padėtis negali būti esmingai pasunkinta vien tik dėl to, kad Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos, turėdamos galimybę pasinaudoti teisinio bendradarbiavimo instrumentais, to sąmoningai nedarė, ir vietoje to dubliavo to paties asmens baudžiamąjį persekiojimą dėl veikos, kuri turėjo būti tirta vienoje byloje, už kurią turėjo būti skirta viena bausmė. Nesujungus dėl susijusių veikų vykusių paralelinių baudžiamųjų procesų ir nesubendrinus šiuose paraleliniuose procesuose paskirtų bausmių tai lėmė jo teisinės padėties esminį pasunkinimą, ir tokiu būdu pirmosios instancijos teismas padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą.

2.17. Pirmosios instancijos teismas padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą ir skirdamas N. Š. bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 157 straipsnio 1 dalį. Teismas pripažino, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje vyko nepateisinamai ilgai, tačiau šio teisės pažeidimo efektyviai nekompensavo. Pagal kasacinio teismo praktiką, pripažinus proceso trukmę nepateisinamai ilga ir pažeidžiančia kaltinamųjų teisę į procesą per įmanomai trumpiausią laiką, tai dažnai laikoma išskirtine aplinkybe, dėl ko taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, skiriamos bausmės mažinamos ne tik sankcijos ribose, bet ir paskiriamos mažesnės bausmės, nei minimalios bausmės ribos, įtvirtintos atitinkamų baudžiamojo įstatymo sankcijose, ar kitos bausmių rūšys, nei numatyta sankcijose. Be to, šiuo atveju svarbu įvertinti ne tik ikiteisminio tyrimo trukmę, kurią teismas pripažino nepateisinamai ilga, bet ir bendrą baudžiamojo proceso trukmę, kuri jo atžvilgiu jau šiuo metu yra daugiau kaip šešeri metai iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, ir dar tęsis bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Akivaizdu, kad tokia proceso trukmė, kai nagrinėjama byla yra nedidelės apimties bei teisiniu požiūriu nesudėtinga, joje tėra du kaltinamieji, vienas nukentėjusysis bei keli liudytojai, laikytina ne tik pernelyg ilga, tačiau ir vertintina išskirtine aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti N. Š. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Juo labiau, kad procesas šiuo atveju truko nepateisinamai ilgai dėl aiškiai nekompetentingo ar sąmoningai prieš jį nukreipto teisėsaugos institucijų elgesio, kuomet Vokietijos Federacinėje Respublikoje vykdant procesą dėl plėšimo, apie kurį buvo žinoma ir Lietuvos ikiteisminio tyrimo subjektams, dėl tuo pačiu laiku įvykdyto kito nusikaltimo, sudarančio idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, Lietuvoje buvo pradėtas ir vykdomas atskiras procesas, nors nebuvo jokių teisinių kliūčių apelianto baudžiamąjį persekiojimą perduoti Vokietijos Federacinės Respublikos pareigūnams. Taigi Lietuvos pareigūnų veiksmai sukūrė tokią procesinę situaciją, kurioje padaryti jo teisių pažeidimai, nebegali būti efektyviai kompensuoti skiriant minimalią BK 157 straipsnio 1 dalyje numatytą laisvės atėmimo bausmę, bet suponuoja būtinybę taikyti jo atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti kitos rūšies, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

2.18. Apeliaciniame skunde yra išdėstyti prašymai ir dėl įrodymų tyrimo. Kadangi pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir grįsdamas N. Š. kaltę, be kita ko, darė prielaidas apie tai, kad bet kuris suaugęs protingas asmuo iš nukentėjusiojo V. M. išvaizdos turėjo suprasti nusikalstamos veikos metu jį esant nepilnametį, yra būtina paskirti portretinę ekspertizę iš nukentėjusiojo fotonuotraukų, užfiksuotų Vokietijos Federacinėje Respublikoje, vykdant juvelyrinės parduotuvės plėšimą, kurios metu būtų atsakyta į klausimą, ar vidutiniškai apdairus ir protingas bei turintis elementarios gyvenimiškos patirties asmuo galėtų vien iš V. M. išvaizdos suprasti, kad aktualiu laiku jis buvo nepilnametis. Taip pat skunde nurodyta, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynyba pateiks dokumentus, patvirtinančius skundo teiginius dėl Vokietijos Federacinės Respublikos prokuratūros sprendimo sustabdyti bausmės vykdymą ir deportuoti N. Š. iš šalies.

3. Apeliaciniame skunde nuteistojo D. S. gynėjas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 2 d. nuosprendį nuteistojo D. S. atžvilgiu ir jį pagal BK 157 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką. Apeliacinį skundą gynėjas grindžia šiais argumentais:

3.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų, pažeidė non bis in idem principą, D. S. kaltę grindė prielaidomis, visus kaltinimą paneigiančius įrodymų šaltinius atmetė formaliais ar net klaidingais motyvais, nepagrįstai sumenkindamas jų įrodomąją reikšmę ir priėmė jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, nors baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai nepagrindžia šio nuteistojo kaltės.

3.2. Dėl non bis in idem principo pažeidimo. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje buvo gautas Vokietijos Federacinės Respublikos Štutgarto prokuratūros teisinės pagalbos prašymas kartu su baudžiamąja byla Nr. 111 Js 102683/14, dėl nusikalstamą veiką galimai padariusio Lietuvos Respublikos piliečio V. M. baudžiamojo persekiojimo perėmimo. Perėmus baudžiamąjį persekiojimą iš Vokietijos Federacinės Respublikos 2016 m. birželio 29 d. Kauno apygardos prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-30414-16 pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 3 dalyje. 2018 m. spalio 18 d. Kauno apygardos prokuratūros nutarimu, kurį patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjas, ikiteisminis tyrimas V. M. atžvilgiu buvo nutrauktas BPK 212 straipsnio 8 punkto pagrindu, atleidžiant įtariamąjį V. M. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 3 dalyje, padarymo, kurią jis buvo tiesiogiai priverstas padaryti dėl jam padarytos BK 157 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos.

3.3. 2016 m. liepos 19 d. N. Š. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl juvelyrinės parduotuvės apiplėšimo 2014 m. spalio 29 d. Vokietijos Federacinėje Respublikoje, (duomenys neskelbtini) mieste (3 t., b. l. 131–173). 2017 m. sausio 18 d. D. S. atžvilgiu priimtas apkaitinamasis nuosprendis dėl juvelyrinės parduotuvės apiplėšimo 2014 m. spalio 29 d. Vokietijos Federacinėje Respublikoje, (duomenys neskelbtini) mieste (3 t., b. 1. 174–194; 4 t., b. 1. 1–18). 2015 m. spalio 15 d. P. M. atžvilgiu yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl juvelyrinės parduotuvės apiplėšimo 2014 m. spalio 29 d. Vokietijos Federacinėje Respublikoje, (duomenys neskelbtini) mieste (4 t., b. l. 129–146). Vokietijos Federacinės Respublikos teismo nuosprendžiu D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl juvelyrinės parduotuvės apiplėšimo, jis pripažintas organizatoriumi, kiti nuteistieji taip pat pripažinti kaltais dėl veikų padarymo. Šiuo nuosprendžiu buvo konstatuota, kad V. M., kuris šioje baudžiamojoje byloje pripažintas nukentėjusiuoju, buvo nusikalstamos veikos, juvelyrinės parduotuvės plėšimo 2014 m. spalio 29 d. Vokietijos Federacinėje Respublikoje, (duomenys neskelbtini) mieste, vykdytojas. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Vokietijos Federacinės Respublikos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog V. M. buvo verčiamas įvykdyti nusikalstamą veiką, priešingai – jis atliko aktyvius veiksmus nusikalstamos veikos padarymo metu ir buvo vienas aktyviausių nusikaltimo vykdytojų. Gynybos nuomone, tai yra tęstinis nusikaltimas, t. y. nuteistasis organizavo juvelyrinių dirbinių parduotuvės apiplėšimą, už ką ir buvo nuteistas bei atliko bausmę, o D. S. atlikti veiksmai buvo organizuojant juvelyrinių dirbinių parduotuvės apiplėšimą. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti <…> įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 307/2007, 2K-P-412/2007 ir kt.), ir Vokietijos Federacinės Respublikos teismo nuosprendžiu bei jame konstatuotomis faktinės aplinkybėmis, darytina išvada, kad nuteistojo veiksmai atlikti organizuojant juvelyrinės parduotuvės apiplėšimą 2014 m. spalio 29 d. Vokietijos Federacinėje Respublikoje, (duomenys neskelbtini) mieste nėra atskira nusikalstama veika.

3.4. Baudžiamosios teisės non bis in idem principas yra vienas pagrindinių, be kurio neįmanomas teisinės valstybės egzistavimas. Kasacinis teismas savo nuoseklioje praktikoje nurodė, jog principas, draudžiantis antrą kartą bausti už tą pačią veiką, aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą baudžiamojoje byloje, negalima kartoti baudžiamojo proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika pripažįstama, kad šio principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių. Taigi, apibendrinant, D. S. pripažinimas kaltu dėl veikos, numatytos BK 157 straipsnio 1 dalyje, padarymo neabejotinai reiškia vieno iš fundamentaliųjų baudžiamosios teisės principų pažeidimą.

3.5. Dėl netinkamo BK 157 straipsnio 1 dalies taikymo. Nukentėjusysis nuo šios nusikalstamos veikos gali būti tik vaikas, t. y. asmuo, neturtinis 18 metų. Specifinis nusikalstamos veikos dalykas kartu lemia tai, jog, skirtingai nei prekybos žmonėmis atveju, baudžiamasis įstatymas nereikalauja nustatyti nukentėjusiojo valią palenkiančių būdų panaudojimo, nes vaikas jau savaime dėl savo amžiaus yra pažeidžiamas. Pažymėtina, kad už nusikalstamų veikų, numatytų BK 180 straipsnyje, 178 straipsnyje, padarymą atsako asmuo, jei veikos padarymo metu jam yra suėję 14 metų. Taigi nukentėjusiuoju byloje pripažintas V. M., plėšimo padarymo metu buvęs (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, galėjo atsakyti už nusikalstamos veikos padarymą, o tai reiškia, kad įstatymų leidėjas konstatuoja, jog asmuo, net ir būdamas nepilnametis, būdamas tokio amžiaus, yra pakankamai brandus, kad galėtų suprasti esminius savo gyvenimo aspektus, ryšį tarp veiksmo ir pasekmių, priimti atitinkamus sprendimus ir, svarbiausia, galėti suprasti ir įvertinti savo daromų poelgių individualius santykius gėrio ir blogio atžvilgiu, kitaip tariant būti moralės proceso subjektu.

3.6. Nukentėjusysis V. M. teisiamojo posėdžio metu, jau būdamas pilnametis, paaiškino, kad nelaiko savęs nukentėjusiu, nes plėšti juvelyrinę parduotuvę važiavo savo noru, smurto ir prievartos prieš jį panaudota nebuvo. Jis turėjo skolų, susijusių su narkotinių medžiagų vartojimu, ir kai jo pažįstamas M. pasiūlė užsidirbti važiuojant į Vokietiją, sutiko. Tai buvo 2014 m. rudenį, kai jam buvo (duomenys neskelbtini) metų.

3.7. Išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo įrodyta, kad D. S. kokiais nors veiksmais verbavo, naudojo spaudimą, grasino ar kitais veiksmais siekė palenkti nukentėjusiojo valią. Nukentėjusiajam buvo pasiūlyta vykti į Vokietiją ir jis pats sutiko. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis D. S. kaltu pripažintas nepagrįstai. Baudžiamojoje byloje nėra konstatuotas nukentėjusiojo valios palenkimas, jos iškreipimas, o teismo daromos išvados yra faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai. Nukentėjusysis, vykdamas į Vokietijos Federacinę Respubliką vykdyti nusikalstamos veikos, buvo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus. Kauno apygardos teismas apkaltinamajame nuosprendyje deklaratyviai nurodo, kad nukentėjusiojo pažeidžiamumas pasireiškė dėl jo amžiaus. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų galima daryti išvadą, kad praėjus pusei metų nuo veikos padarymo nukentėjusysis staiga taptų nebepažeidžiamas. Toks teismo baigiamojo akto motyvavimas ir formalus įstatymo normų taikymas neatitinka šiuolaikinio baudžiamojo proceso sampratos ir tikslų.

3.8. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad tuo metu, kai jam buvo pasiūlyta vykti į Vokietiją, jis vartojo narkotikus, turėjo skolų. Teisiamajame posėdyje kaip liudytojai apklausti V. M. tėvas ir močiutė parodė, kad nukentėjusysis bėgdavo iš namų, vogdavo, buvo konfliktiškas, nesimokė, buvo šalinamas iš mokymo įstaigų. Pažymėtina, kad nei Vaiko teisių apsaugos institucijos, nei nukentėjusiojo artimieji, nei ugdymo įstaigos nesiekė spręsti jauno žmogaus gyvenime atsiradusių problemų, jis nebuvo gydomas nuo priklausomybės narkotikams. Akivaizdu, kad narkotinių medžiagų vartojimas, nusikalstamų veikų darymas buvo V. M. sąmoningas pasirinkimas. Nukentėjusiojo sutikimas vykti ir vykdyti plėšimą yra jo artimųjų ir valstybės pareigų nevykdymo pasekmė, už kurią baudžiamojoje byloje yra teisiamas D. S..

3.9. D. S. nuteistas pagal du BK 157 straipsnio 1 dalyje numatytus alternatyvius požymius – vaiko verbavimą ir gabenimą. Vien asmens verbavimas (pagal Tarptautinių žodžių žodyną – rinkti savanorius kuriam nors reikalui, telkti) ir gabenimas (fizinis asmens transportavimas, perkėlimas iš vienos vietos į kitą) baudžiamosios atsakomybės pagal šį baudžiamąjį įstatymą neužtraukia, tam būtinos papildomos sąlygos. Verbavimas kaip veika, įeinanti į prekybos žmonėmis sudėtį, yra specifinė nukentėjusio asmens įgijimo forma, pasireiškianti kaltininko veiksmais, kuriais siekiama palenkti kito asmens valią ir perimti jį savo ar kito asmens kontrolėn. Tam būtini aktyvūs kaltininko veiksmai, kurie paprastai pasireiškia asmens įkalbinėjimu (skatinimu, raginimu, pažadais, siūlymais), siekiant, kad asmuo pasirinktų tokį elgesio variantą (sutiktų su siūlymu, išvyktų svetur ir kt.), kas suteiktų vėliau galimybes asmenį kontroliuoti, juo manipuliuoti ir jį išnaudoti. Asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, kad jis bus išnaudojamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016). Tokios sąlygos reikalingos ir gabenimui kaip inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviajam požymiui nustatyti. Byloje nustatyti D. S. veiksmai neatitinka verbavimo, gabenimo ir pardavimo sampratos BK 157 straipsnio prasme. Šios nusikalstamos veikos požymiai skundžiamame teismo baigiamajame akte nebuvo atskleisti. Pažymėtina, kad šiuo atveju ne tik patys nuteistieji neigė siekį išnaudoti nepilnametį nukentėjusįjį, šias aplinkybes patvirtino ir pats nukentėjusysis V. M.. Taip pat nuteistieji ir nukentėjusysis patvirtino tarp jų buvus susitarimą vykti ir vykdyti nusikalstamą veiką, t. y. plėšti juvelyrinių dirbinių parduotuvę. Būtina įvertinti ir tai, kad po šios veikos padarymo nukentėjusysis vyko į užsienio valstybes vogti ir yra teistas užsienyje už įvairių veikų padarymą.

3.10. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymėta, kad yra didelis pavojus, jog bendrakaltinamojo parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Teisiamajame posėdyje, vadovaujantis BPK 276 straipsniu, buvo perskaityti liudytojo P. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, ir G. N. parodymai. Gynybos nuomone, P. M. parodymai turi būti vertinami kaip bendrakaltinamojo parodymai, nes jo atžvilgiu yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl juvelyrinės parduotuvės apiplėšimo. Vertinant šių asmenų parodymus turi būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo, nes bendrakaltinamųjų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų, be to, gynyba teisiamojo posėdžio metu neturėjo galimybės užduoti klausimų.

3.11. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo V. M. parodymus vertino selektyviai, prioritetą suteikiant nuteistuosius kaltinančioms aplinkybės, o juos teisinančias aplinkybes visiškai nepagrįstai atmetant. Apibendrinant galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesivadovavo pamatiniu baudžiamosios justicijos in dubio pro reo principu, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Nors kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, tačiau iki šiol vykusio proceso metu to buvo tikimasi iš D. S.. Taigi teismas šiuo atveju pamynė ir konstitucinį nekaltumo prezumpcijos principą, suponuojantį, jog neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui. Pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus byloje surinktų įrodymų tyrimo, visapusiškai neišnagrinėjo bei neįvertino baudžiamosios bylos medžiagos, todėl nepašalino byloje esančių abejonių, nors tokią pareigą turėjo, taigi dėl nuteistojo kaltės padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvadas.

4. Teismo posėdžio metu nuteistieji D. S., N. Š. ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo N. Š. ir nuteistojo D. S. gynėjo advokato apeliaciniai skundai tenkinami.

5. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistieji N. Š. ir D. S. įgyvendino BK 157 straipsnio 1 dalies požymius. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neįvertino, kad nuteistieji dėl tapačių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių buvo nuteisti apkaltinamaisiais nuosprendžiais Vokietijos Federacinėje Respublikoje, ir procesas Lietuvoje tapo negalimas dėl draudimo persekioti asmenį už tą pačią veiką (non bis in idem principas). Todėl vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, skundžiamas nuosprendis panaikinamas, ir baudžiamoji byla N. Š. ir D. S. nutrauktina.

Dėl bylos faktinių aplinkybių

6. Pagal BK 157 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas siūlė pirkti, kitaip įgyti, pardavė, pirko, kitaip perleido, įgijo, verbavo, gabeno arba laikė nelaisvėje vaiką žinodamas ar siekdamas, kad, neatsižvelgiant į vaiko sutikimą, jis būtų neteisėtai įvaikintas, išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstinei, fiktyviai santuokai, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas D. S. veiksmuose nustatė verbavimo ir gabenimo požymius, o N. Š. veiksmuose – gabenimą. Teismų praktikoje verbavimas pasireiškia kaltininko veiksmais, kuriais siekiama palenkti kito asmens valią ir perimti jį savo ar kito asmens kontrolėn. Paprastai tokiais veiksmais laikomas asmens įkalbinėjimas (skatinimas, raginimas, pažadai, siūlymai), siekiant, kad asmuo pasirinktų tokį elgesio variantą (sutiktų su siūlymu, išvyktų svetur ir kt.), kuris suteiks galimybes vėliau asmenį kontroliuoti, juo manipuliuoti ir jį išnaudoti. Asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnaudojamas. Verbavimas nebūtinai turi pasireikšti itin aktyviu, atviru, primygtiniu įkalbinėjimu. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nukentėjusiojo verbavimu nusikalstamai veiklai daryti laikomas siūlymas vykti į užsienį vogti iš parduotuvių, žadant ten nuvežti, apgyvendinti, maitinti ir pan. (LAT nutartis b. b. Nr. 2K-157-976/2019).

7. Pirmosios instancijos teisme nuteistieji neginčijo vairavę mikroautobusą į Vokietiją, tačiau neigė palenkę nukentėjusiojo V. M. valią ir organizavę plėšimą (duomenys neskelbtini) mieste. D. S. parodė nors ir žinojęs, kad gabena asmenis nusikalstamai veikai daryti, tačiau asmens, vardu T., prašymu, atliko tik vairuotojo darbą; V. M. iki tol nepažinojo, su N. Š. susipažino tik kelionės metu. (duomenys neskelbtini) jie sutiko nepažįstamą asmenį, kuris ir instruktavo plėšime dalyvavusius mikroautobuso keleivius. Analogiškus parodymus davė ir N. Š. (5 t., b. l. 119-122, 126-127, 6 t., b. l. 82-84, 174-182). Tačiau šie nuteistųjų parodymai yra paneigti nukentėjusiojo V. M., taip pat liudytojų G. N., P. M. parodymais, kitais bylos duomenimis.

8. Nukentėjusysis V. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė (1 t., b. l. 127-128, 133-135, 1 t., b. l. 158-162, 6 t., b. l. 77-85), jog turėjo skolų dėl narkotinių medžiagų vartojimo, ir kai pažįstamas M. jam pasiūlė užsidirbti pinigų vykstant į Vokietiją, jis sutiko. Tada, maždaug 2014 m. rugsėjį Kaune, prie Soboro sutiko asmenis, kurie pasiūlė 5 000 – 10 000 Lt atlygį (tai jam buvo tikrai dideli pinigai) už tai, kad nukentėjusysis dalyvautų juvelyrinės parduotuvės apiplėšime Vokietijoje. Jis pats neturėjo pajamų, o dėl vartojamų psichotropinių medžiagų turėjo įsiskolinimų, todėl su pasiūlymu sutiko ir davė savo telefono numerį. Vėliau, t. y. 2014 m. spalio 26 d., apie 11.30 val., jam paskambino vienas iš susitikime dalyvavusių vyrų ir pasakė ateiti prie vaistinės, esančios Kaune, A. Smetonos al. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu apibūdino su juo bendravusius asmenis (taip pat ir dalyvavusius susitikime prie Soboro), nurodė, kad jiems buvo žinoma jo sunki materialinė padėtis; vieną asmenų, kuris dalyvavo jį įtikinėjant vykti į Vokietiją, V. M. atpažino kaip D. S. (1 t., b. l. 151-153). Vėlesni D. S. veiksmai rodo, kad jis vien tik pasiūlymo pateikimu neapsiribojo, tačiau siekė ir kitais būdais užtikrinti nukentėjusiojo dalyvavimą darant nusikaltimą. Byloje yra nustatyta, kad 2014 m. spalio 25 d. D. S. vardu buvo išnuomotas automobilis „Volkswagen Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 191-195). Apklausiamas teisme nuteistasis D. S. nurodė (6 t., b. l. 77-85, 174-182), kad prieš važiuojant atsiimti pastarojo automobilio, jam buvo duoti keli telefonai, viename kurių buvo įvesti telefonų numeriai, vietos, kur reikės paimti žmones. Nuomos sutartyje kaip kontaktinis nuomininko telefono numeris yra nurodomas (duomenys neskelbtini). Kaip liudytoja apklausta nukentėjusiojo močiutė Z. M., pas kurią nukentėjusysis buvo apsistojęs prieš išvykdamas į Vokietiją dalyvauti plėšime, yra nurodžiusi (1 t., b. l. 125-126; 7 t., b. l. 162-169), jog iš šio telefono numerio bylai aktualiu laikotarpiu buvo ne kartą skambinta į jos naudotą telefono numerį (duomenys neskelbtini). Ir iš tiesų, išanalizavus telefoninių skambučių išklotines (2 t., b. l. 65-70) matyti, kad 2014 m. spalio 25 d. ir 26 d. iš abonento Nr. (duomenys neskelbtini) (Z. M. numerio) abonentui Nr. (duomenys neskelbtini) buvo skambinta iš viso 3 kartus, o iš abonento Nr. (duomenys neskelbtini) į abonentą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo skambinta net 20 kartų (atsiliepta buvo tik į 6 skambučius). Iš to spręstina, kad nuteistasis D. S. prieš pat kelionę į Vokietiją itin intensyviai ieškojo kontakto su nukentėjusiuoju V. M. ir gerokai intensyviau nei tai būtų daroma siekiant su iki tol nepažinotu asmeniu tiesiog suderinti bendros kelionės į užsienį detales, kas sustiprina teismo įsitikinimą, jog nuteistasis tęsė savo aktyvius veiksmus, kurių esmė – skatinant ir raginant užtikrinti nukentėjusiojo dalyvavimą darant nusikaltimą Vokietijoje. Aptartų aplinkybių visuma, teismo vertinimu, yra pakankama D. S. veiksmuose įžvelgti nukentėjusiojo V. M. verbavimo požymį.

9. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo nustatytas ir kitas BK 157 straipsnio 1 dalyje numatytas požymis, t. y. gabenimas. Pastarasis požymis buvo inkriminuotas tiek D. S., tiek N. Š.. Teismų praktikoje gabenimas, kaip vienas iš alternatyvių prekybos žmonėmis požymių, apibrėžiamas kaip išnaudojimo tikslais atliekamas asmens transportavimas (fizinis perkėlimas) iš vienos vietos į kitą, nepriklausomai nuo to, ar ta vieta yra galutinė išnaudojimo vieta, ar tik tarpinė. Tokie veiksmai gali būti daromi tiek vežant automobiliu ar kita transporto priemone, tiek lydint traukiniu, lėktuvu ir pan. Tačiau gabenimu nelaikomi atvejai, kai nukentėjęs asmuo savarankiškai vyksta iš vienos vietos į kitą, išskyrus atvejus, kai toks asmens judėjimas yra iš anksto suplanuotas ir nulemtas kaltininko (LAT nutartis b. b. Nr. 2K-7-104-719/2021). Šiuo atveju byloje nėra ginčo, jog nukentėjusysis V. M. į Vokietiją nuvyko nuteistųjų D. S. ir N. Š. pakaitomis vairuotu automobiliu, tačiau jie savo vaidmenį laiko pasyviu, iš esmės apsiribojusiu bendru vykimu ta pačia transporto priemone ir laikosi pozicijos, jog nėra atsakingi už nukentėjusiojo išnaudojimą nusikalstamai veikai daryti. Šią nuteistųjų versiją paneigia jau cituoti nukentėjusiojo parodymai, taip pat pirmosios instancijos teisme paskelbti liudytojų P. M. (2 t., b. l. 152-153) bei G. N. parodymai (4 t., b. l. 26-37; t. 7, b. l. 62-66), iš kurių galima spręsti, jog abu nuteistieji, nors patys tiesiogiai ir nedalyvavo apiplėšiant juvelyrinę parduotuvę, tačiau aktyviais veiksmais šį nusikaltimą organizavo, mokėjo už viešbutį, V. M. perdavė svetimo asmens pasą (nes, kaip nurodė nukentėjusysis, su savuoju negalėjo vykti dėl „lygtinumo“), davė nurodymus dėl įvykdymo detalių, suteikė priemones. Taigi nuteistieji ir nukentėjusysis V. M. nebuvo atsitiktiniai bendrakeleiviai, o gabeno V. M. tikslu jį išnaudoti plėšimui.

10. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad V. M. parodymai yra prieštaringi, kadangi apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė, kad prieš jį buvo naudojamas smurtas, tačiau vėlesnėse apklausose, taip pat ir teisme, šių parodymų atsisakė ir teigė, kad į Vokietiją už žadėtą atlygį vyko savo noru, vėliau buvo apgautas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vienintelis neatitikimas V. M. parodymuose buvo tariamas smurto naudojimas, tačiau kitoje dalyje jo parodymai nuoseklūs, be to, juos patvirtina kiti aukščiau aptarti bylos duomenys. Todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo nesivadovauti nukentėjusiojo parodymais ta apimtimi, kiek juos patvirtina kiti bylos duomenys.

11. Nuteistojo D. S. gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog P. M. ir G. N., kaip plėšime dalyvavusių asmenų, parodymai vertintini atsargiai, kartu pažymint, kad gynyba neturėjo galimybių šiems asmenims užduoti klausimus. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas užtikrinti šių asmenų dalyvavimą teismo procese. P. M. atveju teismas jam žinomu adresu siuntė šaukimus (6 t., b. l. 98, 128; 7 t., b. l. 26), priėmė nutartis dėl šio liudytojo atvesdinimo (6 t., b. l. 109, 139), įpareigojo prokurorę aiškintis šio asmens galimą gyvenamąją vietą ar bausmės atlikimo vietą (6 t., b. l. 174-182). Bylos nagrinėjimo metu buvo gauti duomenys apie deklaruotą P. M. išvykimą į užsienį, kontaktinių duomenų susisiekimui gauti nepavyko (6 t., b. l., 129, 154; 7 t., b. l. 5). G. N. pagal Europos tyrimo orderį buvo apklaustas Italijos Respublikoje, turint duomenų, kad jis šioje valstybėje atlieka laisvės atėmimo bausmę (7 t., b. l 39-76). Pirmosios instancijos teismas kreipėsi į atsakingas Italijos Respublikos institucijas dėl G. N. apklausos organizavimo (7 t., b. l. 119-121), tačiau į aktyvius teismo veiksmus Italijos Respublikos teisėsaugos institucijos neatsiliepė. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų įmanomų veiksmų, jog būtų galimybė teisminio nagrinėjimo metu apklausti P. M. bei G. N. ir kad proceso dalyviai turėtų progą užduoti šiems asmenims rūpimus klausimus, tačiau apklausti šių asmenų nepavyko dėl nuo teismo nepriklausančių priežasčių. Sutiktina, kad šių asmenų parodymai yra vertintini atsargiai, tačiau pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo laikėsi. P. M. ir G. N. parodymai buvo vertinami kartu su kitais įrodymais, ir šiuo atveju įžvelgti BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimo teisėjų kolegija nemato pagrindo.

12. D. S. gynėjo apeliaciniame skunde nepagrįstai akcentuojama, jog pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik formaliu atsižvelgimu į pastarojo amžių (V. M. veikos padarymo metu buvo (duomenys neskelbtini) metų). Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal teismų praktiką, prekybos žmonėmis auka tapus vaikui, skirtingai nei prekybos pilnamečiais asmenimis atvejais, baudžiamasis įstatymas nereikalauja nustatyti nukentėjusiojo valią palenkiančių būdų panaudojimo, nes vaikas dėl savo amžiaus savaime yra pažeidžiamas (LAT nutartis b. b. Nr. 2K-417-697/2016). Taigi, BK 157 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos kvalifikavimui formaliai pakanka nustatyti vien tai, jog nukentėjusysis yra vaikas, t. y. nesulaukęs 18 metų amžiaus. Vis tik tokiu formaliu konstatavimu, priešingai nei teigia gynėjas, pirmosios instancijos teismas neapsiribojo. Šis teismas nukentėjusiojo pažeidžiamumo aspektu papildomai vertino ir tai, jog nukentėjusysis dėl narkotinių medžiagų vartojimo turėjo skolų ir ši aplinkybė, kartu su nukentėjusiojo amžiumi, taip pat padarė įtakos nukentėjusiojo apsisprendimui sutikti su pasiūlymu ir vykti į Vokietiją daryti nusikalstamą veiką. Kartu teismas teisingai ir pagrįstai pažymėjo, jog dėl amžiaus ir turimų skolų pažeidžiamo asmens duotas sutikimas būti išnaudojamam nusikalstamai veikai daryti nešalina baudžiamosios atsakomybės.

13. Kitaip negu teigiama apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė nuteistųjų tyčią dėl V. M. nepilnametystės. Pažymėtina, jog vienas iš kriterijų, kuriuo remiantis yra nustatinėjama, ar asmuo galėjo suvokti nukentėjusiojo amžių (šiuo atveju – kad nukentėjusysis yra nepilnametis) yra nukentėjusiojo fiziniai duomenys. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis pats teigė, kad ir dabar (turima omenyje 2020 m. spalio 6 d.) jam niekas daugiau (duomenys neskelbtini) metų neduoda ir todėl, taip išeina, tada dar jauniau atrodė (6 t., b. l. 77-85). Apie tai, jog nukentėjusysis 2014 m. atrodė itin jaunai, patvirtino ir teisme apklaustas jo tėvas V. M. (7 t., b. l. 34-38) bei močiutė Z. M. (7 t., b. l. 102-109) bei kartu į Vokietiją vykęs ir galimai plėšime dalyvavęs R. Č. (pastarasis apie nukentėjusįjį nurodė, kad „jis buvo toks pats vaikas kaip ir aš tuo metu“ (7 t., b. l. 102-109)). Šiuos parodymus patvirtina byloje esančios nuotraukos (2 t., b. l. 11-12; 73-84), iš kurių matyti, jog 2014 m. įvykdyto plėšimo Vokietijoje metu nukentėjusysis atrodė iš tiesų jaunai. Turint omenyje, kad už daugumą kartu vykusių asmenų, išskyrus R. Č., V. M. buvo ženkliai jaunesnis, tokia jo išvaizda vertintina kaip aiškiai išsiskirianti. Šios teismo daromos išvados nepaneigia N. Š. skunde cituojami G. N. parodymai, užfiksuoti Europos tyrimo orderyje (7 t., b. l. 39-76) nes, pasak G. N., apie tai, kad jam yra (duomenys neskelbtini) metai, V. M. minėjo ne kartu su juo važiuojantiems asmenims, bet automobilį sustabdžiusiems Lenkijos policijos pareigūnams. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog pats D. S. Vokietijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą V. M. įvardijo įvardijo kaip „vaiką“ ar „berniuką“ (3 t., b. l. 174-194; 4 t., b. l. 1-18), kas akivaizdžiai rodo, jog jis suvokė tikrąjį V. M. amžių. Juolab, kad D. S. pažinojo kartu į Vokietiją taip pat vykusį R. Č. (6 t., b. l. 77-85), kuris tuo metu taip pat buvo nepilnametis ir kuris, kaip ir V. M., nuo kitų kartu važiavusių asmenų ženkliai skyrėsi pagal amžių. Sprendžiant dėl N. Š. tyčios, atkreiptinas dėmesys, jog būtent šis nuteistasis kelionės metu automobilyje perdavė V. M. pasą, kuris buvo išduotas kito asmens – D. K., kuris taip pat buvo nepilnametis (lygiai kaip ir V. M., gimęs (duomenys neskelbtini)), vardu. Nors N. Š. teigia nežinojęs, kam iš tiesų perduoda pasą (esą tiesiog jį perdavė į automobilio galą), tokia versija laikytina gynybine, nes ją paneigia šioje bylos dalyje nuoseklūs nukentėjusiojo V. M. parodymai, kad jis su savo pasu vykti negalėjo, kas rodo, jog kitu tinkamu dokumentu reikėjo pasirūpinti; atsižvelgiant ir į tai, jog jau aptartais bylos duomenimis N. Š. vaidmuo organizuojant plėšimą yra įrodytas, šis pastarojo teiginys atmestinas.

14. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir aplinkybę, kad nukentėjusysis V. M. buvo gabenamas išnaudojimo tikslu, ir todėl nėra pagrindo vertinti jų veiksmus pagal BK 159 straipsnį, kaip to prašoma skunduose: nuteistieji kontroliavo visas kelionės aplinkybes, detaliai instruktavo kitus asmenis, tarp jų V. M., kur ir kaip padaryti plėšimą, žadėjo gana didelę sumą, tačiau nukentėjusysis jokio atlygio negavo, kaip ir nebuvo paimtas iš sutartos vietos (duomenys neskelbtini). Tai rodo, jog nuteistieji nevertino nukentėjusiojo kaip lygiaverčio dalyvio, tačiau siekdami asmeninio pasipelnymo juo pasinaudojo.

15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų veiksmai atitinka BK 157 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Dėl non bis in idem principo pažeidimo

16. Nuteistojo D. S. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, N. Š. ir D. S. pripažindamas kaltais pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, nesilaikė draudimo persekioti asmenį du kartus už tą pačią veiką (non bis in idem), kadangi ginamieji Vokietijoje įsiteisėjusiais teismo nuosprendžiais buvo nuteisti už juvelyrinės parduotuvės apiplėšimą (duomenys neskelbtini) mieste, ir vėliau Lietuvos Respublikoje nuteistieji buvo persekiojami už tą pačią veiką. Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu sutinka.

17. Nagrinėjamoje byloje, kuri yra susijusi su non bis in idem principo taikymu dėl skirtingose ES valstybėse-narėse vykdomų baudžiamųjų persekiojimų, yra aktualios Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo (toliau – KŠSĮ) 54 straipsnio (kuris pagal Europos Sąjungos (toliau – ES) sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) Papildomą protokolą Nr. 19 yra ES teisės dalis) bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 50 straipsnio nuostatos. Pagal KŠSĮ 54 straipsnį asmuo, kurio teismo procesas vienoje Susitariančiojoje Šalyje yra galutinai baigtas, už tas pačias veikas negali būti persekiojamas kitoje Susitariančiojoje Šalyje, jei jau paskirta bausmė, ji jau įvykdyta, faktiškai vykdoma arba pagal nuosprendį priėmusios Susitariančiosios Šalies įstatymus nebegali būti vykdoma.

18. Kaip matyti iš bylos duomenų, N. Š. 2016 m. liepos 19 d. Štutgarto žemės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 5 KLs (b)111 Js 102683/14, o D. S. to paties teismo 2017 m. sausio 18 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 8 KLs 111 Js 102683/14 (4) buvo pripažinti kaltais kaip bendravykdytojai kartu su kitais asmenimis įgyvendinę sunkų plėšimą, surengdami juvelyrinės parduotuvės apiplėšimą (duomenys neskelbtini) mieste, į kurį be kitų asmenų buvo įtrauktas nepilnametis V. M. (t. 3, b. l. 131-173; 174-194; t. 4, b. l. 1-18). Abu nuosprendžiai įsiteisėję, taigi procesas šiuo atžvilgiu yra laikytinas galutinai baigtu.

19. Toliau spręstinas klausimas, ar N. Š. ir D. S. Lietuvoje buvo nuteisti už tą pačią nusikalstamą veiką. Tiek nacionalinėje, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje veikos tapatumas apibrėžiamas ne pagal materialų veikų kvalifikavimą (idem crimen), tačiau kaip procesinė veika, t. y., ar byloje nagrinėjamos faktinės aplinkybės sudaro neatskiriamą laiko, erdvės bei dalyko požiūriu tarpusavyje susijusių faktų visumą (idem factum) (pvz., LAT nutartys b. b. Nr. 2K-159-976/2017; Nr. 2K-7-32-719/2021; ESTT sprendimai byl. C-436/04 – Van Esnbroeck; byl. C-150/05 – Van Straaten). Ar tapačios veikos požymis įgyvendintas konkrečioje byloje, sprendžia nacionalinis teismas (ESTT spendimas byl. C-288/05 – Kretzinger). Svarbią – tačiau nebūtinai lemiamą – reikšmę svarstant klausimą dėl faktinių aplinkybių tapatumo turi ir asmenims inkriminuotų veikų kvalifikavimas kaip idealioji ar realioji sutaptis.

20. N. Š. ir D. S. Lietuvos Respublikoje buvo pateikti kaltinimai, kad 2014 m. rugsėjo mėn. D. S. Kaune žadėdamas atlygį užverbavo nepilnametį V. M. vykti į VFR vykdyti plėšimą iš juvelyrinės parduotuvės. Spalio mėn. 26-27 d. šios nusikalstamos veikos įvykdymo tikslu D. S. ir N. Š., iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje su tyrimo nenustatytu asmeniu, mikroautobusu išvežė V. M. į Vokietiją, (duomenys neskelbtini) miestą, o spalio 29 d. V. M., vykdydamas nuteistųjų nurodymus, kartu su kitais asmenimis įvykdė plėšimą iš juvelyrinės parduotuvės. Taigi nuteistiesiems pagal BK 157 straipsnį buvo inkriminuoti verbavimo ir gabenimo veiksmai siekiant išnaudoti V. M. nusikalstamai veikai daryti, kas ir buvo įgyvendinta pastarajam kartu su kitais asmenimis apiplėšiant juvelyrinę parduotuvę (duomenys neskelbtini). Taigi šioje byloje spręstinas klausimas, ar nepilnamečio V. M. verbavimas ir gabenimas tikslu įgyvendinti plėšimą Vokietijoje ir plėšimas, už kurį N. Š. ir D. S. buvo nuteisti Vokietijos teismų, sudaro tarpusavyje susijusių faktų visumą.

21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje analogiškose bylose, pvz., dėl žmonių prekybos (BK 147 straipsnis) ir pelnymosi iš kito asmens prostitucijos (BK 307 straipsnis), paprastai konstatuojama realioji nusikalstamų veikų sutaptis (pvz., LAT nutartys b. b. Nr. 2A-11/2006; 2K-487/2014; 2K-13-719/2020; 2K-131-648/2021; taip pat LAT Nr. 2K-7-73-511/2021 dėl BK 147 ir 147¹ straipsnių santykio), tačiau esama ir sprendimų, kuriuose teismai nustatė idealiąją sutaptį (pvz., dėl BK 147 ir 147¹ straipsnių Lietuvos apeliacinio teismo sprendimai b. b. Nr. 1A-110-318/2019; Nr. 1A-49-487/2021). Mokslinėje literatūroje šiuo klausimu taip pat yra skirtingų nuomonių (pvz., už realiąją sutaptį – O. Fedosiuk, Jurisprudencija, 2007, 8(98), p. 54 (56); už idealiąją sutaptį – A. Gutauskas, Šiuolaikinės baudžiamosios teisės tendencijos, Vilnius, 2015, p. 51 (65, 66)). Kasacinėje praktikoje analogiškose bylose yra linkstama konstatuoti realiąją sutaptį. Kita vertus, greta teisinio kvalifikavimo teismas turi atsižvelgti ir į konkrečios bylos faktines aplinkybes: pirma, nuteistieji Vokietijoje išnaudodami nukentėjusįjį V. M. įgyvendino plėšimą, taigi turtinę nusikalstamą veiką. Tokios veikos yra tipiškos žmonių prekybai, vykdomai atitinkamo išnaudojimo tikslu. Antra, laiko tarpai tarp V. M. verbavimo (2014 m. rugsėjis), gabenimo (spalio 26-27 d.) veiksmų ir įgyvendinto tikslo – plėšimo padarymo (spalio 29 d.) buvo nedideli, ypač atgabenimo į Vokietiją ir plėšimo veiksmų atžvilgiu. Taigi atskiri nusikalstamų veikų etapai sklandžiai, be tarpinių įvykių perėjo vienas į kitą, be to, trečia, jie nuo pat pradžių, jau verbuojant V. M., buvo jungiami vieningos nuteistųjų tyčios – apiplėšti juvelyrinę parduotuvę (duomenys neskelbtini). Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad Štutgarto žemės teismo apkaltinamųjų nuosprendžių nustatomojoje dalyje yra įtraukta aplinkybė, kad nuteistieji Kaune susitarė su V. M. ir kitais asmenimis kartu įgyvendinti plėšimą Štutgarto miesto rajone, kas rodo, jog ir Štutgarto žemės teismas byloje nagrinėjamus įvykius suvokė kaip vieną tarpusavyje susijusių aplinkybių visumą. Atsižvelgiant į šiuos aspektus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad visos byloje nustatytos aplinkybės laiko, erdvės ir dalyko požiūriu sudaro tarpusavyje susijusių faktų visumą, todėl inkriminuoti jas nuteistiesiems atskiruose procesuose yra dirbtina, ir pažeidžia non bis in idem principu saugomą asmens pasitikėjimą nebūti apsunkintu pertekliniu baudžiamuoju persekiojimu bei teisinį tikrumą. Taigi nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės, už kurias N. Š. ir D. S. buvo nuteisti Štutgarto žemės teismo ir šioje byloje skundžiamu Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu nuteistiesiems įkaltinti veiksmai sudaro tą pačią nusikalstamą veiką pagal KŠSĮ 54 straipsnį.

22. Kaip sekančią sąlygą transnacionaliniam non bis in idem principo taikymui KŠSĮ 54 straipsnis numato, kad tuo atveju, jei nuosprendžiu buvo paskirta bausmė, ji turi būti įvykdyta, faktiškai vykdoma arba pagal nuosprendį priėmusios Susitariančiosios Šalies įstatymus nebegali būti įvykdyta. Nagrinėjamoje byloje susidarė itin specifinė situacija, kad nuteistieji N. Š. ir D. S. pagal Vokietijoje paskelbtus apkaltinamuosius nuosprendžius įvykdė dalį jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, ir buvo išsiųsti iš Vokietijos vadovaujantis VFR BPK 456a paragrafu (Štutgarto prokuratūros 2022 m. vasario 27 d. raštas teismui, t. 8, b. l. 137-138; 147-148; Ravensburgo prokuratūros 2022 m. kovo 4 d. ir kovo 16 d. raštai teismui, t. 8, b. l. 149-152; 153; 155). VFR BPK 456a paragrafo 1-oje dalyje, be kita ko, yra numatyta, kad bausmę vykdanti institucija gali atsisakyti bausmės vykdymo, jei asmuo perduodamas užsienio vyriausybei dėl kitos nusikalstamos veikos (t. 8, b. l. 154; 156). Teisėjų kolegija, taikydama tik nacionalinę teisę, negali pasisakyti dėl užsienio valstybės teisės akto taikymo sąlygų, tačiau iš bylos aplinkybių mato, kad nuteistiesiems Vokietijoje paskirtos bausmės nebuvo visiškai įvykdytos ir taip pat nėra faktiškai vykdomos. Tačiau, kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje tai negali būti kliūtis KŠSĮ 54 straipsnio taikymui. Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistieji bausmės atlikimo Vokietijoje nevengė, o buvo išsiųsti iš šalies tenykščių baudžiamojo persekiojimo institucijų sprendimu, taigi Vokietijos Federacinė Respublika pati nusprendė bausmės vykdymo nebetęsti. Taigi aukščiau nurodytos Vokietijos baudžiamojo proceso kodekso nuostatos, kuria iš esmės siekiama sumažinti įkalintų užsieniečių skaičių, taikymas nulėmė situaciją, kad nuteistieji susidūrė su nauju baudžiamuoju persekiojimu Lietuvoje dėl tų pačių faktinių aplinkybių. Pastebėtina ir tai, kad pagal minėto VFR BPK 456a paragrafo 2-ą dalį tuo atveju, jeigu nuteistieji sugrįžtų į Vokietiją, valstybės baudžiamojo persekiojimo institucijos galėtų pratęsti bausmės vykdymą, ką 2022 m. kovo 4 d. rašte apeliacinės instancijos teismui patvirtino ir Ravensburgo prokuratūros prokuroras (t. 8, b. l. 149-152). Kadangi non bis in idem principas be procesinės teisinio saugumo garantijos užtikrina ir SESV 21 straipsnyje numatytą ES valstybių narių piliečių judėjimo laisvę (ESTT byl. C?187/01 ir C?385/01 – Gözütok ir Brügge; C-505/19 – WS./.Bundesrepublik Deutschland) ir nesant užtikrintumo, kad nuteistieji ateityje nebus galimai įkalinti tolesniam bausmės atlikimui Vokietijos Federacinėje Respublikoje, jeigu į ją sugrįš, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistųjų pasitikėjimas dar kartą nebūti persekiojamiems Lietuvos Respublikoje dėl tos pačios nusikalstamos veikos yra saugotinas. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad analogišką nuomonę šiuo klausimu galima rasti ir užsienio teisinėje literatūroje (pvz., M. Mansdörfer, Der Grundsatz des ne bis in idem im europäischen Strafrecht (Ne bis in idem principas Europos baudžiamojoje teisėje), Berlin 2014, p. 183).

23. Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju KŠSĮ 54 straipsnio reikalaujamos non bis in idem principo sąlygos yra įgyvendintos, tad baudžiamoji byla nuteistųjų atžvilgiu nutrauktina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 2 d. nuosprendį, kuriuo N. Š. ir D. S. pripažinti kaltais pagal BK 157 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcija), ir baudžiamąją bylą N. Š. ir D. S. nutraukti.

N. Š. paskirtas kardomąsias priemones – dokumentų paėmimą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Nuosprendžio dalies, kuria išspręstas daiktų klausimas, nekeisti.