Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

D. S., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), darbo laikotarpiu gyvenantis (duomenys neskelbtini), nevedęs, aukštesniojo išsilavinimo, dirbantis (duomenys neskelbtini) sandėlio darbuotoju ir (duomenys neskelbtini) vairuotoju, Lietuvos Respublikoje neteistas, teistas užsienyje:

1) 2009 m. liepos 29 d. teistas Austrijos Respublikoje už vagystę, kurios metu naudojamas smurtas ar ginklai ar asmeniui jais grasinama;

2) 2014 m. rugsėjo 10 d. teistas Nyderlandų karalystėje už vagystę;

3) 2017 m. sausio 18 d. teistas Vokietijos Federacinėje Respublikoje už vagystę po neteisėto patekimo į privačią valdą;

N. Š., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), vedęs, profesinio išsilavinimo, dirbantis (duomenys neskelbtini) pardavimų vadybininku, teistas užsienyje ir Lietuvos Respublikoje:

1) 2001 m. spalio 24 d. teistas Vokietijos Federacinėje Respublikoje už vagystę;

2) 2003 m. liepos 11 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį – 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

3) 2005 m. vasario 21 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, 213 straipsnio 1 dalį (2 veikos), BK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) 232¹ straipsnio 3 dalį (2 veikos), 312 straipsnio 2 dalį (3 veikos), 232¹ straipsnio 5 dalį galutine 10 metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, bausmė subendrinta su 2003 m. liepos 11 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė bausmė – 10 metų 3 mėnesiai laisvės atėmimo. 2006 m. sausio 25 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi 2005 m. vasario 21 d. nuosprendis pakeistas: veikos iš BK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) 232¹ straipsnio 3 dalies perkvalifikuotos į BK 260 straipsnio 1 dalį ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės 4 metų 6 mėnesių terminui bei pakeista bausmė pagal BK 232¹ straipsnio 5 dalį ir paskirta 11 metų laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, subendrinus bausmes paskirta galutinė 11 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. 2012 m. liepos 5d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 straipsniu, lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos, neatlikus 2 metų 2 mėnesių bausmės;

4) 2016 m. liepos 19 d. teistas Vokietijos Federacinėje Respublikoje už vagystę po neteisėto patekimo į privačią valdą;

kaltinami padarę nusikaltimą, numatytą BK 157 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nusikalstamos veikos aplinkybės

1. 2014 m. rugsėjo mėn., tiksliau tyrimo nenustatytu laiku, prie (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini), D. S. verbavo nepilnametį V. M., gimusį (duomenys neskelbtini), vykti į (duomenys neskelbtini) vykdyti plėšimą iš juvelyrinės parduotuvės, žadėdamas 5 000–10 000 Lt (1 448,10–2 896,20 Eur) atlygį, o V. M. dėl turimų skolų ir žadamo didelio atlygio sutikus vykti į (duomenys neskelbtini) nurodytos nusikalstamos veikos vykdymo tikslu, D. S. ir N. Š., kartu veikdami iš anksto susitarę bendrininkų grupėje su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, 2014 m. spalio 26 d., tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, V. M. pagal susitarimą atėjus prie vaistinės, esančios (duomenys neskelbtini), ir įlipus į D. S. vairuojamą išsinuomotą automobilį VW „Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), N. Š. padavus nepilnamečiui V. M. svetimą, nepilnamečio asmens – D. K. vardu išduotą LR piliečio pasą, jie kartu 2014 m. spalio 27 d. išvežė V. M. iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nusikalstamos veikos vykdymo tikslu, kur nurodė kurią juvelyrinę parduotuvę reikia apiplėšti, davė kitus nurodymus dėl nusikaltimo vykdymo ir atsitraukimo iš nusikaltimo vietos, po ko vykdydamas šiuos nurodymus, V. M. 2014 m. spalio 29 d. kartu su kitais asmenimis įvykdė plėšimą iš juvelyrinės parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini).

II. Įrodymai ir jų vertinimo motyvai

2. Kaltinamasis D. S. teisiamajame posėdyje kaltu neprisipažino. Apklaustas paaiškino, kad jo pažįstamo T. pasiūlymu vežė V. M. ir kelis kitus žmones į užsienį, bet prievartos, įkalbinėjimų ir smurto nenaudojo. Tarp važiuojančių nebuvo tokių, kurie būtų nenorėję važiuoti. Su V. M. anksčiau nebuvo pažįstamas, jo anksčiau nebuvo matęs. Jis žinojo, kad vežami žmonės važiuoja daryti nusikalstamą veiką, bet pats atliko tik vairuotojo vaidmenį. Iš žmonių, važiavusių į kelionę, pažinojo tik R. Č., nes jis gyveno netoli viename rajone. Su N. Š. susipažino tik kelionės metu. Pirmą dieną išvykti nepavyko, nes nuvažiavus iki pasienio pasieniečiai sustabdę automobilį nustatė, kad vienas žmogus važiuoja ne su savo dokumentais. Todėl informavo T., kuris liepė grįžti. Su T. ir kitais keleiviais bendravo T. duotais mobiliojo ryšio telefonais, kur jau buvo suvesti numeriai. Tada jie grįžo atgal į (duomenys neskelbtini), paleido visus žmones kas kur norėjo po namus. M. ir N. paleido viešbutyje (duomenys neskelbtini). T. pavedimu davė pinigų N. viešbučiui apmokėti, ir M. su N. liko viešbutyje. Antrą dieną jau išvažiavo sėkmingai. Be jo automobilį dar vairavo N. Š.. Paso perdavimo M. nematė. Atvyko iki (duomenys neskelbtini), ir ten N., M. ir M. turėjo pasitikti vienas žmogus, su kuriuo susitiko ir kuris juos kažkur nusivedė pasikalbėti. Nežino, ar Š. ėjo, bet iš mašinos išėjęs buvo. Toliau laukė iki išnaktų, nes taip liepė T.. Kai kitos dienos rytą žmones paleido, jis ir Š. išvyko į (duomenys neskelbtini), kur paėmė dar kelis žmones. Po to vyko į (duomenys neskelbtini), ir iš ten grįžo į Lietuvą.

3. Kaltinamasis N. Š. teisiamajame posėdyje kaltu neprisipažino. Apklaustas paaiškino, kad 2014 m. spalio mėn. ieškojo automobilio. Žiūrėjo skelbimus ir užsienyje. Sutikęs pažįstamą T., su kuriuo atlikinėjo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, paminėjo jam, kad ieško mikroautobuso ir jis jam pasiūlė, kad reikės važiuoti į (duomenys neskelbtini) ir prie to paties, kad galėtų pasižiūrėti surastą mikroautobusą. Vieno iš susitikimų su T. metu, jis jam pasakė, kad yra suorganizuotas apiplėšimas (duomenys neskelbtini) ir trūksta vieno žmogaus. Kadangi jam T. buvo nemažai padėjęs, nes 2008–2010 m. kartu su juo atlikinėjo bausmę, o ir išėjus iš įkalinimo įstaigos, T. padėjo jam pinigais, jis sutiko su T. pasiūlymu. T. sakė, kad jam nieko nereikės daryti, tik, jei reiks, pavairuoti automobilį, o jeigu apiplėšimas pasiseks, dar gaus 5 000 Lt. Jis sutiko. Susitikimo metu T. jam padavė telefoną, kažkokio asmens pasą, kurį turės perduoti automobilyje, tačiau nepasakė kam. Po kelių dienų buvo pasakyta, kad jį paims (duomenys neskelbtini) krantinėje prie parduotuvės. Toje vietoje stovėjo mikroautobusas „Volkswagen Caravelle“ sidabrinės spalvos. Visas mikroautobusas buvo pilnas vyrų, jis atsisėdo į priekį ir jie išvažiavo. Jokio susitikimo iki tol nebuvo. Keleivių vardų ir pavardžių nepamena, buvo vyresnių ir jaunesnių asmenų, tačiau nekilo minčių, kad būtų nepilnamečių. Jis nepažinojo važiuojančių asmenų. Jie važiavo iki parduotuvės nusipirkti maisto, o po to link sienos. Jis sėdėjo tik priekyje ir kelionės metu bendravo tik su D. S.. Sėdėdamas priekyje padavė į galą pasą, kurį buvo perdavęs T.. Kažkas žinojo, kam jis skirtas ir jį pasiėmė, tačiau nematė kas. Pasienyje po patikrinimo vienas asmuo buvo išlaipintas, nes buvo pasinaudojęs ne savo pasu, o jiems buvo pasakyta grįžti, nes trūko vieno žmogaus. Kaltinamasis manė, kad išlaipintas žmogus su ne savo pasu, turėjo jo perduotą pasą. Po to jis buvo parvežtas namo. Dalis žmonių buvo nuvežti į viešbutį, tačiau nepamena, kas nakvojo viešbutyje ir nežino, kas apmokėjo už nakvynę. Kitą dieną važiavo į (duomenys neskelbtini), ten paėmė kažkokį vyrą ir grįžo į (duomenys neskelbtini). T. su vyrais dar kalbėjosi ir po to važiavo link (duomenys neskelbtini). Jokių ribojimų keleiviams nebuvo, visi važiavo savo noru. Negalėjo išskirti V. M. iš kitų. Kaltinamojo nuomone, žmonės, kurie norėjo važiuoti daryti nusikaltimą, buvo surasti per pažįstamus, nes neįtikėtina, kaip kažkas gali siūlyti nepažįstamam žmogui daryti nusikaltimą. Nežino, kas konkrečiai surado žmones ir kokie buvo susitarimai. Konkretų miestą nurodė T.. Vairavo pasikeisdami tik jis ir D. S., nedarė jokių sustojimų. Tikslas buvo pasiekti (duomenys neskelbtini) apylinkes. Atvykus į vietą juos turėjo pasitikti T. pažįstamas, kurio ilgai laukė. Su žmogumi (duomenys neskelbtini) buvo susitikęs jis, ar buvo susitikęs D. S., nepamena. Tas žmogus parodė juvelyrinę parduotuvę, kurią reikės apiplėšti, įdavė daiktus, kuriais reikės vitrinas iškapoti (plaktukus, kirvį), nurodė, kurios vitrinos vertingesnės, paaiškino, kur atsitraukti, kas, ką ir kaip darys. Šio susitikimo metu dalyvavo ir kiti autobusiuko keleiviai, tačiau nepamena, kas tiksliai ten buvo. Viskas vyko vakare, o kitą dieną ryte išsiskirstė, kartu atgal nevažiavo. T. buvo nurodęs važiuoti toliau. Numeris, kuriuo naudojosi (duomenys neskelbtini) buvo išankstinio apmokėjimo, tačiau jo neprisimena. Ten pernakvojo ir palikę vyrus išvyko link (duomenys neskelbtini). Ką reikia daryti T. parašydavo SMS žinutėms, kažkokius nurodymus duodavo ir D. S., kuris iš T. irgi gavo telefoną. Tuo telefonu D. S. kelionės metu kalbėjosi, rašė žinutes. Savo asmeninio telefono į (duomenys neskelbtini) nesivežė, nes jam sakė jo neimti. D. S. turėjo ir asmeninį telefoną. Nepamena, ar kiti keleiviai turėjo telefonus. Nuvyko į (duomenys neskelbtini), vėliau į (duomenys neskelbtini), kur jis apžiūrėjo mikroautobusą, tačiau jo nepirko, nes buvo lūžęs rėmas. Grįžo į Lietuvą. Po mėnesio Lietuvoje iš T. gavo pinigus ir jam pasakė, kad plėšimas pasisekė. Nežino, kas buvo pažadėta D. S., ar su juo atsiskaitė bei, kas buvo pažadėta kitiems važiavusiems asmenims.

4. Nukentėjusysis V. M. paaiškino, kad nelaiko savęs nukentėjusiu, nes važiavo juvelyrinės parduotuvės plėšti savo noru, smurto ir prievartos prieš jį panaudota nebuvo. Jis turėjo skolų dėl narkotinių medžiagų naudojimo, ir kaip jo pažįstamas M. pasiūlė užsidirbti važiuojant į (duomenys neskelbtini), sutiko. Tai buvo 2014 metų rudenį, kuomet jam buvo 16 metų. Netoli (duomenys neskelbtini) atvažiavo lygtais abu kaltinamieji ir dar kažkas buvo, draugo M. nebuvo. Jam paaiškino, ką reikės daryti, jis sutiko. Sakė, kad reikės išdaužti juvelyrinės vitriną ir viską surikti. Buvo susitikę du kartus, o trečią kartą išvažiavo. Pirmą kartą minėjo bendrais bruožais. Dar kartą susitikus šiek tiek tiksliau papasakojo. Atrodo visada buvo tie patys žmonės. Pirmą kartą apytiksliai pasakė, kiek jis gaus, o trečią kartą paskambino ir pasakė, jog važiuojam. Į (duomenys neskelbtini) vyko pilku Volkswagen autobusiuku. D. su kitu kaltinamuoju vairavo. Gavo D. K. dokumentus atrodo iš N. Š.. Nepažinojo asmens, kurio pasą gavo. Su savo dokumentu negalėjo vykti, nes buvo teistas už vagystę, turėjo lygtinumą ar pasižadėjimą buvo pasirašęs, todėl jam reikėjo kitų dokumentų. Vienas žmogus autobusiuke buvo žinomas – R., kartu (duomenys neskelbtini) mokykloje mokėsi tik skirtingose klasėse. Kiti keleiviai jam nebuvo pažįstami. Prieš išvykimą Š. nepažinojo. Kai jį paėmė, autobusiuke buvo abu kaltinamieji, R. ir po to važiavo kitų pasiimti. Pirmą kartą buvo sustabdyti pasienyje, pareigūnas patikrino dokumentus, paskui atidarė dureles, pasižiūrėjo, ir pamatė, kad vieno iš jų dokumentai neatitiko, nes važiavo su svetimais dokumentais. Jo irgi turėjo neatitikti, bet tik kitą asmenį pastebėjo ir išsilaipino, o jie grįžo atgal į Lietuvą, juos išvežiojo, o jį ir N. tiesiog nuvežė į viešbutį ir pasakė, kad čia turės likti. Už viešbutį Lietuvoje sumokėjo tas, kas nuvežė. Paaiškino, jog pirmą dieną visi buvo sustoję (duomenys neskelbtini), užsuko (duomenys neskelbtini) nusipirkti džinsų, nes kažkieno buvo suplyšę, ir maisto kelionei. Jis pats atrodo į parduotuvę nėjo, buvo lauke, bet galbūt ėjo D., nes reikėjo pirkti SIM korteles, kurių reikėjo kelionėje. Kitą dieną vėl važiavo, tada prie pasienio problemų nekilo. Jis turėjo tą patį pasą. Naujo keleivio, kuris įsėdo antrą dieną nežino, bet jis kartu su juo į Lietuvą grįžo. Važiavo per (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Vairuotojui lygtais kažkas rašė žinutes. Kiekvienam atskirai buvo išaiškinta, kas ką darys. Atvažiavo iki (duomenys neskelbtini), bet miegojo mašinoje, po to apžiūrėjo kelius link parduotuvės, kai reikės nuo parduotuvės dingti, o kitą dieną vykdė apiplėšimą. Prieš apiplėšimą kaltinamasis D. lygtais davė numerius, su kuriais reikės susisiekti, kai padarys nusikaltimą ir atvyks į (duomenys neskelbtini). Jie visi kartu buvo, nes viską turėjo daryti, tik išskyrus abu kaltinamuosius, nes jie buvo vairuotojai ir plėšime nedalyvavo. Nukentėjusysis plėšimo metu turėjo išdaužti vitrinas, surinkti laikrodžius, sudėti į maišą, kurį turėjo su savimi ir jį paduoti Č., laukiančiam lauke. Neprisimena, kas jam paskyrė funkcijas, bet kažkuris iš kaltinamųjų. Abu kaltinamieji girdėjo pokalbius, kai buvo aptariamas nusikaltimo darymas. Nežino, kas išrinko juvelyrinę, ji jau buvo išrinkta, nes keliai jau buvo žinomi. Jie visi atskirai vaikščiojo, bet ne būryje, o jis atskirai su D. S. ėjo. Nukentėjusiojo nuomone, antrasis kaltinamasis turėjo girdėti, ką D. jam sakė. Bebėgdamas nuo nusikaltimo vietos, susitiko kitą (duomenys neskelbtini), tai kartu iki to miesto nusigavo. Po to pradėjo skambinti duotu numeriu – jis buvo išjungtas. Tada suprato, kad buvo apgauti ir patiems reiks kažkaip grįžti namo. (duomenys neskelbtini) susirado kas gali parvežti, o kai grįžo laukė tėvas su policija. Jam nuo 5 000 iki 10 000 Lt siūlė už tai, kad sudalyvaus plėšime. Pasiūlyti pinigai jam buvo dideli, nes jis vartojo narkotines medžiagas ir turėjo skolų. Nežino, ar su kitais buvo atsiskaityta po plėšimo, tačiau su juo nebuvo atsiskaityta. Dėl to jis pyko, manė, kad jį apgavo ir turės sėdėti už juos, todėl sukūrė istoriją, kad buvo naudojama prievarta ir smurtas prieš jį. Atrodė jis tuomet labai jaunai, nes ir dabar jam daugiau nei 18 metų neduoda, tačiau autobusiuke neminėjo, kokio amžiaus buvo.

5. Liudytojas V. M. (V. M.) parodė, kad nukentėjusysis V. M. yra jo sūnus. Sūnus buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini), nes kažkur prie (duomenys neskelbtini) susipažino su kažkokiais vaikinai, kurie jam pasiūlė darbą, jis sutiko. Kadangi jis dingo iš namų, liudytojas pranešė policijai, jog dingo vaikas, buvo paskelbta paieška. Po kurio laiko sulaukė skambučio iš vyriškio, kuris pasakė, jog rado jo sūnų ir kitą vaikiną, ir juos veža namo. Nežino, kodėl sūnus pats nepaskambino. Jis tuo metu, kai išvyko į (duomenys neskelbtini), turėjo telefoną, bet jam skambinant jo telefonas būdavo išjungtas. Asmuo pasakė, kad V. M. yra be pinigų, klausė, ar sutiks apmokėti už jo kelionę. Liudytojas sutiko apmokėti, pranešė policijai, kokiu laiku jis turi grįžti, ir jie visi laukė prie „(duomenys neskelbtini)“, kada jis grįš. Policija jį grįžusį iš karto vietoje apklausė ir tada liudytojas parsivežė sūnų namo. Negirdėjo, ką sūnus kalbėjo su policija. Nepastebėjo, jog sūnus būtų buvęs sužalotas. Apie įvykius (duomenys neskelbtini) V. M. nutylėdavo, bet sakė, jog nuvežė į (duomenys neskelbtini), liepė apvogti parduotuvę, viską atėmė ir paleido laukais. Sūnus pasakojo, kad (duomenys neskelbtini) jie išdaužė vitriną su plaktuku, pagriebė juvelyrinius dirbinius, išėjo į lauką, kažkas privažiavo su dviračiu, viską paėmė ir dingo. Asmenų, kurie jį vežė neminėjo nei vardų, nei pavardžių. Liudytojas nežino, ar jis geruoju vyko, bet pats sūnus tuo metu negalėjo susiorganizuoti kelionės į (duomenys neskelbtini). Tuo metu su juo grįžo dar vienas vaikas iš (duomenys neskelbtini), bet liudytojas jo nepažinojo. Sūnus tuo metu buvo nepilnametis ir išlaikomas šeimos, jį augino liudytojas ir pamotė bei padėdavo seneliai. V. nebuvo geras mokinys, buvo laikotarpis, kai buvo pašalintas, nes mokėsi (duomenys neskelbtini) mokykloje, vėliau (duomenys neskelbtini), o dar vėliau (duomenys neskelbtini) mokykloje. Sūnus ne vieną kartą buvo dingęs ir liudytojas dažnai rašydavo dėl jo dingimo. Paaiškino, kad sūnus V. M., kai grįžo iš (duomenys neskelbtini) gyveno su liudytoju iki 18 m., bet, kai jie susipykdavo, jis gyvendavo pas močiutę, o atsiprašęs vėl grįždavo gyventi pas liudytoją. Tuo metu jo santykiai su sūnumi būdavo įvairūs, kildavo konfliktai, nes jis buvo nelabai ramus vaikas: pavogdavo pinigus, telefoną, neidavo į mokyklą, namuose nesitvarkydavo. Sūnus yra uždaras, todėl nelabai ką pasakodavo. Apie sūnaus skolas jam nebuvo žinoma. Pasisakydamas dėl sūnaus išvaizdos, liudytojas nurodė, kad sūnus yra smulkesnis ir žemesnis nei jo bendraamžiai, 2014 m. jis atrodė pora metų jaunesnis, kaip 12 metų.

6. Liudytoja Z. M. parodė, kad nukentėjusysis V. M. yra jos anūkas. Vieną dieną V. grįžęs papasakojo, kad buvo išvežtas į mišką ir muštas, nes nesutiko važiuoti į (duomenys neskelbtini) ir ten grobti. Iš pradžių jis sutiko, nes pažadėjo pinigų, bet vėliau atsisakė, todėl buvo išvežtas į mišką ir paliktas sumuštas. Apie sumušimą jis prašė nesakyti tėvui ir nepranešti policijai, jis nesikreipė į gydymo įstaigą. V. papasakojo, kad prie (duomenys neskelbtini) susitiko kažkokius vyrukus, kurie paklausė, ar jis nori užsidirbti, jam pasakius, jog nori, jie papasakojo, kad reikės važiuoti į (duomenys neskelbtini) vogti iš juvelyrinės parduotuvės. Anūkas sakė, kad pinigų už tai negavo, bet jų pažadėjo. Tik 50 Eur davė, kad apvogus važiuotų į kitą miestą. Po kelių dienų jis negrįžo, dingo. Kai jis negrįžo, liudytoja papasakojo V. M., kad vaikas dingo. Mėnesio pabaigoje jis jai paskambino ir pasakė, kad yra (duomenys neskelbtini), grįžta su mikroautobusu, reikės jį pasitikti, nes reikės sumokėti už jo kelionę. Tada liudytoja paskambino sūnui, o jis paskambino į policiją ir jie kartu važiavo prie „(duomenys neskelbtini)“. Jie sumokėjo už jo grįžimą. Anūkas policijai papasakojo, kad buvo išvežtas bei apie plėšimą. Asmenų, kurie anūkui siūlė važiuoti į (duomenys neskelbtini), ji nematė ir su jais nekalbėjo, bet jie keletą kartų skambino anūkui į jos namų telefoną. Savarankiškam išvykimui į (duomenys neskelbtini) anūkas pinigų neturėjo. Tuo metu anūkui buvo 17 m., jis neaukštas ir matėsi, jog yra nepilnametis.

7. Liudytojas R. Č. parodė, kad pažįsta D. S., nes viename rajone augo, šiuo metu su juo nepalaiko kontaktų. Tuo metu jį pažinojo apie porą metų ir žinojo tik jo vardą – D., o pavardę sužinojo, kai buvo apklausiamas 2017 m. Per draugus sužinojo, kad D. S. važiuoja į (duomenys neskelbtini) ir jis liudytoją paėmė kartu. Prieš išvažiavimą į (duomenys neskelbtini) su D. S. buvo prekybos centre. Paaiškino, kad jis tiesiog vyko su mikroautobusu pas draugą T. U. į (duomenys neskelbtini), su kuriuo šiuo metu nebendrauja. Į (duomenys neskelbtini) jį pakvietė vykti draugas T. K.. Liudytojui tuo metu buvo 15–16 m., jis važiavo 2014–2015 m. Mikroautobuse dar važiavo, kaip suprato V. M., jis buvo toks pats vaikas kaip ir liudytojas tuo metu. Kelionėje kalbų daug nebuvo. Kartu važiavo iš viso 4–5 asmenys, buvo 2–3 vyresni asmenys, jų vardų ir pavardžių nežino. Važiavo su sidabrinės spalvos „Volkswagen“ mikroautobusu. Mikroautobusą vairavo D. S., kuris organizavo kelionę. Jie važiavo į (duomenys neskelbtini), nesiaiškino, kur tiksliai, ir neklausė, ką jie ten planavo veikti. Liudytoją paėmė iš (duomenys neskelbtini) ir bandė važiuoti, bet juos prie sienos apsuko, nes kažkas buvo blogai su kažkurio pasu. Tada važiavo sekančią dieną ir viskas tvarkoje buvo. Kai apsuko prie sienos ir grįžo, jis nakvojo namuose, o kitą dieną vėl jį paėmė (duomenys neskelbtini). Kai nuvažiavo į (duomenys neskelbtini), jį paleido ir liudytojas toliau važiavo į (duomenys neskelbtini) su traukiniu. Ką kiti veikė (duomenys neskelbtini), nežino. Liudytojas parodė, kad V. M. iki išvykimo į (duomenys neskelbtini) nepažinojo. V. M. jam buvo tik iš matymo žinomas, bet jokių ryšių su juo neturėjo, su juo vienoje mokykloje nesimokė. D. K. girdėtas, iš matymo jį pažįsta, yra teistas su juo vienoje byloje, nusikaltimas buvo įvykdytas Lietuvoje.

8. Liudytojas D. K. parodė, kad D. S., N. Š., V. M. nepažįsta. Liudytojas neprisiminė, ar nuo 2014 m. visada turėjo su savimi savo asmens dokumentus. Nepamena, ar nebuvo pametęs, ar kam davęs, paskolinęs savo pasą, nes turi problemų, o pasas jam nebuvo svarbus. Nepamena, ar buvo savo pasą davęs, kam nors pasinaudoti. Liudytojo nuomone, apklausos ikiteisminio tyrimo metu dėl paso pasakojo tiesą. Jis yra teistas (duomenys neskelbtini) gal prieš 7 m., apie 2014–2015 m., nepamena, už ką tiksliai. Į (duomenys neskelbtini) išvyko autobusu, tuo metu neturėjo savo asmens tapatybės dokumento, niekas dokumentų netikrino ir neprašė.

9. Liudytojas K. Č. parodė, kad jis dirba įmonėje, kuri nuomoja automobilius ir jis išnuomojo automobilį. Nežino, kokiam tikslui automobilis buvo išnuomotas, nes jie to neklausinėja. Kadangi praėjo daug laiko, todėl neprisiminė, koks ir kam buvo išnuomotas automobilis, bet nuomos sutartis buvo atiduota pareigūnams. Paaiškino, kad prieš išsinuomojant automobilį buvo skambinta telefonu pagal skelbimą. Buvo išsinuomotas automobilis „Volkswagen Caravelle“. Skambino ir atvyko automobilio tas pats asmuo, nes jis taip prisistatė. Atvykęs asmuo pateikė vairuotojo pažymėjimą, patikrino jo asmenybę, jokių įtarimų nekilo. Asmuo pasiimdamas automobilį susimokėjo už nuomą ir paliko depozitą. Asmuo nurodė, jog su automobiliu vyks į užsienį, tačiau nepamena į kokią šalį, veš žmones į darbą. Asmuo, kuris nuomojosi automobilį atvyko vienas. Automobilis buvo grąžintas, jį grąžino tas pats asmuo. Liudytojui parodžius automobilio nuomos sutartį (1 t., b. l. 191), jis paaiškino, kad sutartyje nebuvo įrašyta valstybė, į kurią buvo važiuota, nors turėjo būti įrašyta. Jo neprašė neįrašyti valstybės, bet jis padarė klaidą ir tiesiog neįrašė valstybės.

10. Teisiamojo posėdžio metu, vadovaujantis BPK 276 straipsniu, buvo perskaityti liudytojo P. M. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 152–153). Liudytojas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2014 m. rudenį jam būnant (duomenys neskelbtini) kažkoks pažįstamas, kurio duomenų nežino ir apibūdinti negali, pasiūlė nuvažiuoti kelioms dienoms–savaitei į užsienį užsidirbti pinigų. Liudytojas sutiko, įsėdo į jų automobilį, VW „Caravelle“ ar „Transporteris“. Automobilyje atrodo buvo 4 žmonės, jis penktas, o (duomenys neskelbtini) įsėdo šeštas žmogus. Jis klausė, kur ir kokį darbą reikės dirbti, bet jam atsakė, kad viską papasakos, kai nuvažiuos į vietą. Iš visų kartu važiavusių atsimena tik V. vardą, nes su juo grįžo į Lietuvą. Kiti atrodė sekančiai, 1 – stambus, jis vairavo automobilį, 2 – smulkesnis, jis taip pat kartais vairavo automobilį, 3 – panašus į narkomaną, aukštas lieknas, 4 – jaunas smulkus vaikinas, ir V.. Važiuojant jie vienas kita vadino vis skirtingais vardais, tik galbūt V. savo vardo nekaitaliojo. Kai atvažiavo į kažkokį miestelį (duomenys neskelbtini), visi bendrakeleiviai išėjo pasivaikščioti po miestą, o liudytojas liko automobilyje pamiegoti. Tuo metu jo dokumentus patikrino (duomenys neskelbtini) policija. Kada visi grįžo iš miesto, policijos jau nebuvo. Tada vyrukas „2“, kurį apibudino kaip antrą vairuotoją, pradėjo pasakoti, kad jiems reikės apvogti kažkokias parduotuves. Jam tai nepatiko, nesiruošė apvoginėti parduotuvių ir išlipęs iš mašinos nuėjo. Kadangi pinigų beveik neturėjo, be bilieto traukiniu nuvažiavo iki kažkokio miestelio, kur sutiko V., kuris pasakė, kad pabėgo bei neturi pinigų grįžti namo. Tada liudytojas iš taksofono susiskambino su draugais Lietuvoje ir jie surado autobusiuką, kuris vežioja žmones į užsienį ir atgal. Tada su V. tuo autobusiuku parvažiavo į Lietuvą. V. ir jis išlipo (duomenys neskelbtini) prie PC „(duomenys neskelbtini)“. Liudytoją pasitiko draugai ir sumokėjo už jo atvažiavimą vairuotojui. V. pasitiko giminės su policija.

11. Iš 2014 m. lapkričio 5 d. liudytojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo nustatyta, kad V. M. parodė, kur jis buvo vežiojamas jam įlipus į autobusiuką VW „Caravelle“, t. y. parodė vietą, kur 2014 m. spalio 26 d. apie 13.00 val. prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), įėjimo durų ir vaistinės „Camelia“ jis buvo atvykęs su penkiais bendrakeleiviais. V. M. nurodė, kad automobilis su keleiviais šioje vietoje stovėjo apie 10 min., kol vienas iš kartu važiavusių asmenų nuėjo į prekybos centrą „(duomenys neskelbtini)“ nupirkti išankstinių telefono apmokėjimo kortelių, už kurias jam pinigus padavė vyriškis, sėdėjęs už automobilio VW „Caravelle“ vairo. Vaikinui grįžus, automobilis pajudėjo link (duomenys neskelbtini). Toliau V. M. parodė vietą prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini). Šioje vietoje V. M. parodė automobilių stovėjimo aikštelės vietą, esančią priešais parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“ siūlų namai, ir paaiškino, kad 2014 m. spalio 26 d. apie 12.30 val. čia atvykus su 5 bendrakeleiviais automobilis VW „Caravelle“ prastovėjo apie 20 min., kol kartu važiavę trys asmenys, 2 iš jų vairuotojai, buvo nuėję į prekybos centrą apsipirkti. Iš prekybos centro jie grįžo nešdami tris maišus su užrašais „(duomenys neskelbtini)“ ir dviem blokais mineralinio vandens. Į automobilį sukrovus prekes jie nuvyko į (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 129–132).

12. Iš 2015 m. vasario 17 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad V. M. atpažino N. Š. kaip asmenį, kurį apklausoje įvardino Nr. 4. Šis asmuo buvo antras vairuotojas, davė jam svetimą pasą ir nurodė, ką daryti apiplėšimo metu (1 t., b. l. 136–138).

13. Iš 2015 m. vasario 17 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad V. M. atpažino D. S. kaip asmenį, kurį apklausoje įvardino Nr. 1. Šis asmuo visada vairavo autobusiuką (1 t., b. l. 151–153).

14. Iš Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2015 m. vasario 6 d. prokuroro nutarimo susipažinti su informacija ir abonentų išklotinių matyti, kad buvo gauta telefonų abonentų Nr. (duomenys neskelbtini) (Z. M. namų telefonas), Nr. (duomenys neskelbtini) (Z. M. mobilusis telefonas), Nr. (duomenys neskelbtini) (V. M. mobilusis telefonas) įeinančių/išeinančių skambučių išklotinės (2 t., b. l. 61–88).

15. Iš Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2015 m. vasario 23 d. prokuroro nutarimo susipažinti su informacija ir abonentų išklotinių matyti, kad buvo gautos telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) įeinančių/išeinančių skambučių išklotinės (2 t., b. l. 91–98).

16. Iš 2018 m. vasario 5 d. tarnybinio pranešimo dėl skambučių išklotinių matyti, kad atlikta telefonų abonentų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) įeinančių/išeinančių skambučių analizė. Nustatyta, kad iš abonento Nr. (duomenys neskelbtini) (Z. M. namų telefonas) į abonentą Nr. (duomenys neskelbtini) (abonentą kaip savo kontaktinį telefoną nurodė D. S. nuomodamasis automobilį) buvo užfiksuoti 9 skambučiai, t. y. 2014 m. spalio 25 d. 15.03 val., 16.35 val., 2014 m. spalio 26 d. 10.57 val., 2014 m. lapkričio 1 d. 18.08 val., 18.12 val., 18.54 val., 20.22 val., 2014 m. lapkričio 2 d. 10.45 val., 16.06 val. Analizės metu nustatyta, kad abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo naudotas laikotarpiu 2014 m. spalio 25 d. – 2014 m. lapkričio 1 d. Taip pat nustatyta, kad 2014 m. spalio 25 d. aktyvavus minėto abonento SIM kortelę, tą pačią dieną buvo skambinta į automobilius nuomojančias įmones. 2014 m. spalio 25 d. 13.44 val. užfiksuotas skambutis į UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui K. Č. į jo naudojamą abonentą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris išnuomojo automobilį VW „Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Automobilis išnuomotas D. S., gim. (duomenys neskelbtini). Taip pat užfiksuoti šio abonento kontaktai su abonentu Nr. (duomenys neskelbtini): 2014 m. spalio 25 d. 15.03 val., 15.23 val., 16.31 val., 16.35 val., 16.56 val., 2014 m. spalio 26 d. 10.03 val., 10.57 val., 11.48 val. (2 t., b. l. 99–100).

17. Iš 2014 m. lapkričio 6 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ atstovas pateikė kompaktinę plokštelę (CD-R) su vaizdo įrašu darytu 2014 m. spalio 26 d., adresu (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 22).

18. Iš 2014 m. lapkričio 6 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ atstovas pateikė kompaktinę plokštelę (CD-R) su vaizdo įrašu darytu 2014 m. spalio 26 d., adresu (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 24).

19. Iš 2017 m. gruodžio 28 d. apžiūros protokolo ir 2018 m. kovo 27 d. papildomos apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėti PC „(duomenys neskelbtini)“ ir PC „(duomenys neskelbtini)“ pateikti apsaugos kamerų vaizdo įrašai. Nustatyta, kad:

19.1. PC „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), pateiktoje kompaktinėje plokštelėje yra 3 įrašai: „eina trise“ – 00:00–03:44, „įeina pro vartelius“ – 00:00–00:57, „įeina į PC“ – 00:00–00:56. Įrašuose nėra nurodytas įrašų padarymo laikas, tik įrašų trukmė. Peržiūrėjus įrašus juose matyti, kaip trys vyrai užeina ir vaikšto po PC. „1“ vyras atrodo sekančiai: juodi batai, šviesios kelnės, pilka su baltom juostom ant rankovių striukė, tamsių plaukų; „2“ vyras atrodo sekančiai: juoda kepurė, juodos kelnės, juoda striukė, juoda rankinė per petį; „3“ vyras atrodo sekančiai: pilka striukė, juodi batai, mėlynos kelnės, juoda rankinė ant kaklo.

19.1.1. įraše „eina trise“ – 00:00 „1“, „2“, „3“ vyrai užeina į PC. „3“ vyras stumia PC vežimėlį. 00:11 einant praėjimu, „2“ vyras pradeda kalbėti telefonu ir atsiskiria nuo kitų. 00:40 „1“ ir „3“ vyrai išsiskirsto.

19.1.2. įraše „įeina pro vartelius“ – 00:21 „1“, „2“, „3“ vyrai užeina į PC. „3“ vyras stumia PC vežimėlį.

19.1.3. įraše „įeina į PC“ – 00:10 „1“, „2“, „3“ vyrai užeina į PC.

19.2. PC „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), pateiktoje kompaktinėje plokštelėje yra 2 įrašai: „20141026131900.exe“ ir „20141004215900.exe“. Įraše „20141026131900.exe“ yra 5 vaizdo kamerų įrašai, kuriuose yra užfiksuota kaip trys vyrai prieina prie PC. „1“ vyras atrodo sekančiai: juodi batai, šviesios kelnės, pilka su baltom juostom ant rankovių striukė, tamsių plaukų; „2“ vyras atrodo sekančiai: juoda kepurė, juodos kelnės, juoda striukė, juoda rankinė per petį; „3“ vyras atrodo sekančiai: pilka striukė, juodi batai, mėlynos kelnės, juoda rankinė ant kaklo. „1“ ir „2“ vyrai lieka lauke laukti, o „3“ vyras du kartus užeina į PC apsipirkti. Visi 5 kamerų įrašai daryti 2014 m. spalio 26 d. nuo 13:20:20 iki 13:26:59. Kameros:

19.2.1. CH11 – lauko durys iš vidaus, matyti dalis automobilių stovėjimo aikštelės prie įėjimo.

19.2.1.1. 13:20:21 – trys aukščiau aprašyti vyrai prieina prie PC įėjimo ir vienas užeina į PC;

19.2.1.2. 13:20:23 – vyras „3“ užeina į PC;

19.2.1.3. 13:23:08 – vyras „3“ išeina iš PC;

19.2.1.4. 13:23:17 – vyras „3“ užeina į PC;

19.2.1.5. 13:24:40 – vyras „3“ išeina iš PC;

19.2.1.6. 13:24:53 – visi trys vyrai nueina nuo PC;

19.2.2. CH6 – įėjimas nuo lauko durų.

19.2.2.1. 13:20:27 – vyras „3“ užeina į PC salę;

19.2.2.2. 13:23:00 – vyras „3“ išeina iš PC salės;

19.2.2.3. 13:23:20 – vyras „3“ užeina į PC salę;

19.2.2.4. 13:24:34 – vyras „3“ išeina iš PC salės;

19.2.3. CH5 – įėjimas ir lauko durys.

19.2.3.1. 13:20:27 – vyras „3“ užeina į PC salę;

19.2.3.2. 13:23:00 – vyras „3“ išeina iš PC salės;

19.2.3.3. 13:23:20 – vyras „3“ užeina į PC salę;

19.2.3.4. 13:24:34 – vyras „3“ išeina iš PC salės;

19.2.4. CH4 ir CH8 – PC kasa.

19.2.4.1. 13:20:31 – vyras „3“ užeina į PC salę ir atsistoja į eilę prie kasos;

19.2.4.2. 13:22:58 – vyras „3“ apsipirkęs išeina iš PC salės;

19.2.4.3. 13:23:24 – vyras „3“ užeina į PC salę ir atsistoja į eilę prie kasos;

19.2.4.4. 13:24:33 – vyras „3“ apsipirkęs išeina iš PC salės (2 t., b. l. 25–35).

20. Iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės 2014 m. lapkričio 6 d. rašto Nr. (21/21)-12-3337 nustatyta, kad 2014 m. spalio 26 d. 17.40 val., (duomenys neskelbtini), išvykstat iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) buvo sustabdytas automobilis VW „Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo Lietuvos Respublikos pilietis D. S., gim. (duomenys neskelbtini). Kaip keleivis vyko A. K., gim. (duomenys neskelbtini), kuris dokumentų kontrolės metu pareigūnui pateikė ne savo Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą E. T.. Be šių asmenų, automobilyje kaip keleiviai vyko dar keturi Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių pateiktų dokumentų kopijos pridėtos prie rašo. Kaip priedas prie rašto pateiktos šių asmenų asmens dokumentų kopijos: N. Š., gim. (duomenys neskelbtini), G. N., gim. (duomenys neskelbtini), D. K., gim. (duomenys neskelbtini), R. Č., gim. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 5–6).

21. Iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Tarptautinių ryšių grupės 2014 m. lapkričio 6 d. rašto Nr. 20-8-IL-4593 matyti, jog buvo pateikta informacija, kad 2014 m. spalio 29 d. (duomenys neskelbtini) už juvelyrinių dirbinių parduotuvės apiplėšimą sulaikytas G. N., gim. (duomenys neskelbtini). Pagrobto turto vertė 110 000 Eur. Nustatyta, kad kiti įtariamieji šioje byloje naudojosi automobiliu VW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (savininkas – automobilių nuomos kompanija UAB „(duomenys neskelbtini)“) (2 t., b. l. 7).

22. Iš 2014 m. gruodžio 11 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad liudytojas K. Č. pateikė automobilio nuomos sutartį ir dokumentų, kuriuos pateikė vairuotojas išsinuomojęs automobilį, kopijas (1 t., b. l. 190–192).

23. Iš 2014 m. lapkričio 11 d. apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėti dokumentai, kuriuos pateikė K. Č.. Nustatyta, kad:

23.1. automobilio nuomos sutartis Nr. AVIA1390, sudaryta 2014 m. spalio 25 d., išnuomojamas automobilis VW „Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), spalva „Silver“. Nuomotojas UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuomininkas D. S., a. k. (duomenys neskelbtini) vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Nuomos laikotarpis nuo 2014 m. spalio 25 d. 16:30 iki 2014 m. spalio 31 d. 17:00.

23.2. Dokumentų kopija, kurioje yra nukopijuoti D. S. vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir SEB banko kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 193–196).

24. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje buvo gautas (duomenys neskelbtini) prokuratūros teisinės pagalbos prašymas kartu su baudžiamąja byla Nr. 111 Js 102683/14, dėl nusikalstamą veiką galimai padariusio Lietuvos Respublikos piliečio V. M. baudžiamojo persekiojimo perėmimo. Perėmus baudžiamąjį persekiojimą iš (duomenys neskelbtini) 2016 m. birželio 29 d. Kauno apygardos prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-30414-16 pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 3 dalyje. 2018 m. spalio 18 d. Kauno apygardos prokuratūros nutarimu, kurį patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjas, ikiteisminis tyrimas V. M. atžvilgiu buvo nutrauktas BPK 212 straipsnio 8 punkto pagrindu, atleidžiant įtariamąjį V. M., gim. (duomenys neskelbtini), nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 3 dalyje, padarymo, kurią jis buvo tiesiogiai priverstas padaryti dėl jam padarytos BK 157 straipsnio 1 dalyje (Vaiko pirkimas arba pardavimas) numatytos veikos. Atlikus šio ikiteisminio tyrimo medžiagos vertimą į lietuvių kalbą, jos dokumentų kopijos prijungtos prie ikiteisminio tyrimo Nr. 23-1-01033-14 medžiagos. Iš šios medžiagos matyti, kad:

24.1. 2016 m. liepos 19 d. N. Š. atžvilgiu yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl juvelyrinės parduotuvės apiplėšimo 2014 m. spalio 29 d. (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 131–173).

24.2. 2017 m. sausio 18 d. D. S. atžvilgiu yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl juvelyrinės parduotuvės apiplėšimo 2014 m. spalio 29 d. (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 174–194; 4 t., b. l. 1–18).

24.3. 2015 m. spalio 15 d. P. M. atžvilgiu yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl juvelyrinės parduotuvės apiplėšimo 2014 m. spalio 29 d. (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 129–146).

24.4. 2015 m. balandžio 30 d. G. N. atžvilgiu yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl juvelyrinės parduotuvės apiplėšimo 2014 m. spalio 29 d. (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 85–104). (duomenys neskelbtini) atliekant ikiteisminį tyrimą G. N. 2014 m. spalio 29 d. apklausos metu parodė, kad Lietuvoje neturėjo darbo ir per skelbimus surado darbą (duomenys neskelbtini). Autobusiuku į (duomenys neskelbtini) jis vyko su kitais asmenimis. Jų iš viso autobusiuke buvo 6 asmenys. Vairuotojas buvo vardu N.. Vėliau 3 iš jų apiplėšė juvelyrinę parduotuvę, 1 buvo vairuotojas, ir dar du kiti asmenys. Nuvykus autobusiuku į (duomenys neskelbtini) vairuotojas pasakė, kad jie važiuos toliau į (duomenys neskelbtini) ir ten turės eiti vogti. Atvykus į (duomenys neskelbtini) jiems buvo parodyta, kurią juvelyrinę parduotuvę reikės apiplėšti. Vairuotojas N. parodė, kuriuo keliu jie turės bėgti. N. jiems nurodė, kad reikės apiplėšimo metu pavogti laikrodžius, po to eiti į parko pusę, kur turėjo būti susitikimo vieta. Tuos laikrodžius turėjo perduoti vairuotojui. Kartu tuo metu apsidairydami praėjo visą pabėgimo kelią ir grįžo atgal. Tuomet jam į rankas padavė dujinį pistoletą ir dujų balionėlius. Taip pat N. pasakė visiems, kas ką turės daryti apiplėšimo metu. Jis [G. N.] privalėjo išgąsdinti abi darbuotojas, o kiti du jaunesnysis „T.“ ir „D.“ turėjo iš karto paimti laikrodžius. Kirvį vairuotojas padavė „T.“, o platuką – „D.“. Taip pat vairuotojas pravedė visą instruktažą. Pagal jį po įvykdyto apiplėšimo jie turėjo patys traukiniu atvykti į (duomenys neskelbtini), kur geležinkelio stotyje turėjo būti jų susitikimo vieta, bei užrašė telefono numerį ant lapelio, kuriuo skambinti, jei reikės. Tai buvo lietuviškas telefono numeris. Be to, matė kaip vairuotojas į savo telefoną įsidėjo naują SIM kortelę. Prieš apiplėšimą jis pats išgėrė degtinės, kadangi yra priklausomas nuo narkotikų, o jų neturėjo, todėl su degtine save padrąsino. Po plėšimo jis ginklą išmetė į upelį, bėgo, kol galiausiai jį sulaikė policija. Kur po apiplėšimo dingo „T.“ ir „D.“ nežino. Dar prisiminė, kad atvykus į (duomenys neskelbtini) policininkai patikrino autobusiuką, kuriuo jie atvyko ir jame tuo metu buvusį „D.“. Po apiplėšimo atvykę į (duomenys neskelbtini) jie kiekvienas turėjo gauti po 500 Eur. Jis pats yra priklausomas nuo narkotikų, leidžiasi heroiną. Lietuvoje iki 2014 m. pavasario, t. y. 4,5 metų atliko laisvės atėmimo bausmę už vagystę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose (4 t., b. l. 24–37). Šiuos savo parodymus G. N. patvirtino 2014 m. spalio 30 d. atliekamos apklausos teisme metu. Papildomai nurodė, kad įvykdyti apiplėšimą nurodė vairuotojas ir kitu du bendrakeleiviai. Vairuotojas buvo bosas. Apiplėšimą sutiko įvykdyti, nes tuo metu neturėjo pinigų, buvo priklausomas nuo narkotikų (4 t., b. l. 42–50).

25. Iš Italijos Respublikos įvykdyto Europos tyrimo orderio matyti, kad pagal Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Rimo Bradūno išduotą Europos tyrimo orderį (3 t., b. l. 19–28) Italijos Respublikoje buvo apklaustas liudytojas G. N.. Šis liudytojas parodė, kad jam už plėšimą buvo pasiūlyta 500 Eur, tačiau davė 50 Eur. Prieš tai jį mušė, kad įvykdytų apiplėšimą, dėl to priėmė šį pasiūlymą. Su liudytoju į (duomenys neskelbtini) vyko du paaugliai, kurių vardų neprisimena, galbūt T. ir D.. Iš viso mikroautobuse buvo šešiese, trys jų – vairuotojai. V. M. keliavo kartu su liudytoju, bet jo vardą sužinojo tik vėliau iš sulaikymo dokumentų. Liudytojas į (duomenys neskelbtini) vyko ketindamas dirbti, bet po to jį privertė įvykdyti plėšimą. Jie važiavo mikroautobusu Volkswagen Transporter, automobilio vairuotojo nepažįsta ir nežino, kam priklauso automobilis. Lietuvos sieną kirto ramiai, bet (duomenys neskelbtini) pasienyje juos sustabdė policija patikrinti dokumentų, bet po to tęsė kelionę į (duomenys neskelbtini), nes viskas buvo tvarkinga. Liudytojas parodė, kad prieš išvykdamas į (duomenys neskelbtini), apsigyveno viešbutyje (duomenys neskelbtini), už kurį sumokėjo mikroautobuso vairuotojai. Liudytojo nuomone, V. M. išvyko su savo tvarkingu dokumentu. Su V. M. daug nekalbėjo, neklausė jo amžiaus, bet kai juos sustabdė (duomenys neskelbtini) policija, girdėjo, kad sakė: „24 metai“. Galbūt jo pasas buvo rusiškas. Nurodymus visiems dėl plėšimo iš parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), davė mikroautobuso vairuotojai, kurie juos nuvežė į (duomenys neskelbtini). Jiems davė tik 50 Eur, kad nuvyktų į (duomenys neskelbtini), ir numerį, kuriuo skambinti, kai atvyks į (duomenys neskelbtini) autobusų stotį, kur nuvykus jiems duos 500 Eur. Liudytojas į (duomenys neskelbtini) nenuvyko, nes (duomenys neskelbtini) jį sulaikė už plėšimą (7 t., b. l. 39–76).

Dėl duomenų pripažinimo įrodymais

26. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami, atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

27. Taigi, šiuo atveju spręsdamas dėl duomenų pripažinimo įrodymais, teismas taip pat juos vertino tiek doktrinoje išskiriamais, tiek teisminėje praktikoje pripažįstamais leistinumo, liečiamumo ir patikimumo aspektais.

28. Kaltinamųjų gynėjai kėlė klausimus tiek dėl įrodymų patikimumo, tiek dėl jų gavimo būdo ir tvarkos, tiek dėl tyrimo šališkumo. Todėl teismas šioje nuosprendžio dalyje pasisako apie tai.

29. Pirmiausiai gynybos buvo keliamas klausimas dėl paties nukentėjusiojo parodymų, teigiant, kad jis yra suinteresuotas duoti tokius parodymus, kokie būtų naudingi policijos pareigūnams, nes jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas dėl plėšimo (duomenys neskelbtini) buvo nutrauktas, kai tuo tarpu kaltinamieji šioje byloje buvo nuteisti už plėšimą ir atliko bausmę. Teismas nustatė, kad 2018 m. spalio 18 d. Kauno apygardos prokuratūros nutarimu, kurį patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjas, ikiteisminis tyrimas V. M. atžvilgiu buvo nutrauktas BPK 212 straipsnio 8 punkto pagrindu, atleidžiant įtariamąjį V. M., gim. (duomenys neskelbtini), nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 3 dalyje, padarymo, kurią jis buvo tiesiogiai priverstas padaryti dėl jam padarytos BK 157 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos. Todėl teismas sutinka su gynėjais, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusiojo parodymai, vadovaujantis teismų suformuota praktika, turi būti vertinami labai kruopščiai ir atidžiai, kadangi jis iš esmės turi motyvą duoti save teisinančius parodymus. Tačiau, nei Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnis, nei teismų praktikoje suformuotos šios teisės normos aiškinimo taisyklės nedraudžia teismui tokio asmens parodymus pripažinti įrodymais ir/ar jais remtis apskritai. Todėl teismas atmeta gynybos poziciją, kad V. M. parodymai negali būti pripažįstami įrodymais. Tokią išvadą teismas pirmiausiai daro dėl to, kad V. M., davęs priesaiką, laikantis betarpiškumo principo buvo tiesiogiai apklaustas teisiamajame posėdyje, gynybai buvo suteikta teisė užduoti jam klausimus, buvo pagarsinti ir ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai, aiškintasi prieštaravimai tarp jų. Todėl teismas, įvertinęs kasacinio teismo suformuluotas teisės aiškinimo taisykles, kuomet vienam iš asmenų prieš tai ikiteisminis tyrimas nutrauktas, V. M. parodymus pripažįsta įrodymais, bet jais grindžia nuosprendį tik toje apimtyje, kur šiuos parodymus tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys.

30. Antras gynybos akcentuotas aspektas buvo tai, kad buvo šališki ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, todėl negali būti remiamasi ir tais V. M. parodymais, kuriuos jis davė po to, kai buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Teismas atmeta tokius gynybos argumentus. Pažymėtina, kad Baudžiamojo proceso kodeksas nenumato kiek ir kokių apklausų ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai gali atlikti. Jeigu jie, ar ikiteisminį tyrimą kontroliuojantis prokuroras sprendžia, kad reikia patikslinti vienas ar kitas detales, pareigūnams nėra draudžiama atlikti papildomas apklausas, tam tarpe ir po ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktosios. Juo labiau, kad kaip jau ir minėta aukščiau, teismas pats betarpiškai teisiamajame posėdyje apklausė nukentėjusįjį, ir tik nustatęs, jog tam tikrų detalių nukentėjusysis neprisimena (įvykis vyko 2014 m., o teisiamasis posėdis 2020 m.), ar nustatęs, kad kai kurios jo parodymų vietos skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, BPK 276 straipsnio 1 dalis 2, 3 punkto ir 4 dalies pagrindu juos pagarsino. Po pagarsinimo gynyba taip pat turėjo teisę užduoti klausimus nukentėjusiajam ir ta teise naudojosi. Be to, atmetami gynėjo A. Blaževičiaus argumentai, kad teismas negali vadovautis ikiteisminio tyrimo metu duotais V. M. parodymais ir dėl to, nes tyrimą atlikęs tyrėjas Gudelevičius buvo apklaustas (duomenys neskelbtini) teisme apie kaltinamųjų įvykdytą plėšimą. Teismo vertinimu, šioje byloje atlikusio pareigūno apklausa teisme savaime nerodo nei to pareigūno, nei paties tyrimo šališkumo. Be to procesinius sprendimus dėl tyrimo eigos ir/ar pabaigos priima ne policijos pareigūnai, o bylą kontroliuojantis prokuroras. Šiuo atveju, jei jau kalbėti apie tyrimo V. M. atžvilgiu nutraukimą, jį taip pat priėmė prokuroras ir patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjas.

31. Todėl apibendrindamas teismas sprendžia, kad nėra kliūčių pripažinti V. M. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, įrodymais, o taip pat, nėra kliūčių nuosprendyje remtis ir BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka pagarsintais V. M. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu prieš ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktą apklausą, tiek po jos, tačiau, kaip jau minėta nuosprendyje, remiamasi jais tik tiek, kiek juos patvirtina kiti duomenys. Tokia išvada dėl V. M. parodymų pripažinimo įrodymais daroma dėl to, nes nukentėjusiojo parodymai sutampa esminėse detalėse ir su kitais įrodymais, o būtent: iš dalies su kaltinamųjų bei liudytojų V. M., Z. M., R. Č., parodymais dėl nukentėjusiojo verbavimo ir gabenimo į (duomenys neskelbtini); asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais, kuriuose užfiksuota, kad nukentėjusysis atpažino kaltinamuosius, kaip vairuotojus, vežusius autobusiuku keleivius į (duomenys neskelbtini); VSAT informacija, kurioje užfiksuoti keleivių, vykusių nuomotu autobusiuku per Lietuvos-(duomenys neskelbtini) sieną pavardės; telefonų abonentų išrašais, kuriuose užfiksuoti įeinantys ir išeinantys skambučiai į/iš nukentėjusiojo telefoną iš/į kaltinamojo D. S. telefono; taip pat prekybos centrų „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo įrašais, kurie patvirtina parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotas nukentėjusiojo parodytas vietas, kuriose buvo sustota prieš išvažiuojant į (duomenys neskelbtini). Be to aplinkybę, kad (duomenys neskelbtini) buvo įvykdytas juvelyrinės parduotuvės plėšimas ir jį be kitų asmenų taip pat įvykdė nukentėjusysis ir organizavo kaltinamieji įrodo posėdžiuose pagarsinta medžiaga – (duomenys neskelbtini) teismų nuosprendžiai ir jų teisinės pagalbos prašymas. Pažymėtina, kad iš esmės visose ikiteisminio tyrimo metu atliktose nukentėjusiojo apklausose jis parodė, kad kaltinamojo D. S. buvo verbuojamas vykti į užsienį įvykdyti plėšimą, koks jam buvo siūlomas atlygis bei nurodė, jog būtent kaltinamieji D. S. ir N. Š. vairavo autobusiuką, kuriuo nukentėjusįjį ir kitus asmenis vežė į (duomenys neskelbtini) nusikaltimo darymui (1 t., b. l. 127–128, 133–135, 158–162, 164–168). Nukentėjusysis apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (1 t., b. l. 158–162) ir tolimesnėse apklausose, tame tarpe ir teisme, paaiškino, jog pirminių apklausų metu neteisingai nurodė, kad jo atžvilgiu buvo vartojama prievarta, smurtiniai veiksmai siekiant jį priversti vykti į užsienį nusikaltimo darymui. Tai iš esmės pagrindinė ir vienintelė aplinkybė, dėl kurios nukentėjusysis baudžiamosios bylos tyrimo metu pakeitė savo parodymus. Todėl, kaip jau minėta, teismas tiki ir vadovaujasi priimdamas nuosprendį taip pat ir BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka pagarsintais ir ištirtais bei teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais nukentėjusiojo parodymais, kurie sutampa esminėse detalėse ir kuriuos patvirtina, tiek objektyvūs įrodymai, gauti atliekant BPK nustatytus veiksmus, tiek liudytojų parodymai.

32. Nagrinėjant bylą gynyba kėlė klausimą ir dėl liudytojo G. N. parodymų patikimumo ir prašė jais nesivadovauti bei nepripažinti įrodymais. Teismas sutinka su gynybos argumentais tik toje dalyje, kad G. N. apklausa kai kuriose vietose neišsami. G. N. teisiamajame posėdyje tiesiogiai apklaustas nebuvo, nes buvo nustatyta, jog jis šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę Italijoje esančioje įkalinimo įstaigoje. Teismas ėmėsi priemonių susisiekti su Italijos institucijomis dėl tiesioginės G. N. papildomos apklausos patikslinant pagal ETO atliktą apklausą (7 t., b. l. 119-120), nes vykdant jo apklausą Italijos pareigūnams pagal išduotą Europos tyrimo orderį, kaltinamųjų gynėjai nedalyvavo. Tačiau negavus jokių atsakymų į teismo užklausimą dėl galimybės apklausti liudytoją, teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti šio liudytojo parodymai duoti vykdant Europos tyrimo orderį (7 t., b. l. 39–76) bei nagrinėjant bylą (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 24–37, 42–50). Nors tokiu būdu pagarsinti G. N. parodymai negali būti prilyginami asmens, tiesiogiai apklausto teisiamajame posėdyje, paaiškinimams, nes tik tokie parodymai yra pripažįstami savarankišku įrodymų šaltiniu, tačiau nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas negali pripažinti ir remtis kaip įrodymais vykdant ETO gauta medžiaga ar kitoje baudžiamojoje byloje gautais duomenimis, nes jie irgi gauti atliekant BPK leistinus veiksmus ir buvo pagarsinti teisiamajame posėdyje. Vienintelis ypatumas tik tas, kad sutinkamai su kasacinio teismo praktika, juose įtvirtinta informaciją teismas turi tikrinti ir lyginti ir su kitais įrodymais. Kaip minėta, sutiktina tik iš dalies su kaltinamojo D. S. gynėjo advokato A. Blaževičiaus išsakyta abejone, kad liudytojo G. N. parodymuose, gautuose pagal teisinės pagalbos prašymą, yra netikslumų. Tačiau pažymėtina, kad vykdant Europos tyrimo orderį iš Italijos Respublikos atliktos liudytojo G. N. apklausos protokolo matyti, kad liudytojo parodymai iš esmės sutampa su jo anksčiau duotais parodymais (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijoms, tyrusioms 2014 m. spalio 29 d. juvelyrinės parduotuvės apiplėšimą (duomenys neskelbtini). Visų apklausų metu liudytojas nurodė, kad į nusikalstamą veiką jį įtraukė autobusiuko vairuotojai, o nukentėjusysis V. M. kartu dalyvavo įvykdant apiplėšimą. Todėl spręstina, kad tam tikri neatitikimai nėra esminiai, nes galima gerai suprasti liudytojo duotų parodymų esmę. Todėl teismas tiki ir vadovaujasi priimdamas nuosprendį BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka pagarsintais ir ištirtais liudytojo G. N. parodymais, kurie sutampa esminėse detalėse ir atitinka kitus bylos įrodymus.

33. Dėl kitų duomenų gavimo teisėtumo abejonės nebuvo keliamos, todėl konstatuojama, jog šioje byloje laikantis BPK nustatytos tvarkos surinkti ir teisiamuosiuose posėdžiuose ištirti duomenys, aprašyti šioje nuosprendžio dalyje, pripažintini įrodymais. Jais remdamasis teismas ir daro išvadas šioje byloje, motyvuodamas savo sprendimą dėl kaltinamiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos.

III. Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados

34. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 157 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas siūlė pirkti, kitaip įgyti, pardavė, pirko, kitaip perleido, įgijo, verbavo, gabeno arba laikė nelaisvėje vaiką žinodamas ar siekdamas, kad, neatsižvelgiant į vaiko sutikimą, jis būtų neteisėtai įvaikintas, išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcija). BK 157 straipsnio 1 dalies dispozicijoje suformuluoti veikos požymiai yra alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei už vaiko pirkimą arba pardavimą kilti būtina nustatyti bent vieną iš nurodytų veikų.

35. Atmetami gynėjo V. Pacevičiaus argumentai, kad jo ginamąjį reiktų išteisinti, nes nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi įstatymo redakcija nenumatė atsakomybės už vaiko išnaudojimą nusikalstamai veikai daryti. Sutiktina, kad toks nusikalstamos veikos požymis BK 157 straipsnio 1 dalyje nebuvo numatytas iki 2012 m. birželio 30 d. LR Baudžiamojo kodekso 147, 147(1), 157, 303 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo ir Kodekso papildymo 147(2) straipsniu įstatymo Nr. XI-2198 įsigaliojimo. Tačiau nusikalstamos veikos padarymo momentui (2014 m. rugsėjo-spalio mėnesiais) BK 157 straipsnio 1 dalis jau buvo pakeista bei įtvirtino vaiko išnaudojimą ir nusikalstamai veikai daryti. Dėl to būtent pagal tokią straipsnio redakciją teismas ir vertina ar yra nustatyti bei įrodyti visi būtinieji nusikalstamos veikos požymiai.

36. Teismas sprendžia, jog byloje pasitvirtino kaltinimas, kad D. S. verbavo, o vėliau D. S. ir N. Š. kartu veikdami iš anksto susitarę bendrininkų grupėje su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, gabeno nepilnametį V. M. į (duomenys neskelbtini) nusikalstamai veikai daryti.

37. Baudžiamosios teisės doktrinoje verbavimas pasireiškia kaltininko veiksmais, kuriais siekiama palenkti kito asmens valią ir perimti jį savo ar kito asmens kontrolėn. Paprastai tokiais veiksmais laikomas asmens įkalbinėjimas (skatinimas, raginimas, pažadai, siūlymai), siekiant, kad asmuo pasirinktų tokį elgesio variantą (sutiktų su siūlymu, išvyktų svetur ir kt.), kuris suteiks galimybes vėliau asmenį kontroliuoti, juo manipuliuoti ir jį išnaudoti. Asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnaudojamas. Pažymėtina ir tai, kad verbavimas nebūtinai turi pasireikšti itin aktyviu, atviru, primygtiniu įkalbinėjimu. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nukentėjusiojo verbavimu nusikalstamai veiklai daryti laikomas siūlymas vykti į užsienį vogti iš parduotuvių, žadant ten nuvežti, apgyvendinti, maitinti ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-565-139/2015, Nr. 2K-157-976/2019). Atitinkamai gabenimas, kaip prekybos žmonėmis veika, apibrėžiamas kaip išnaudojimo tikslais atliekamas asmens transportavimas iš vienos vietos į kitą, pavyzdžiui, vežimas automobiliu, lydėjimas traukiniu ar lėktuvu. Atsižvelgiant į tai, kad prekyba žmonėmis – tai nusikaltimas, kuris gali vykti tiek vietos, tiek tarptautinėje nelegalioje rinkoje, iš to išplaukia išvada, jog prekybos žmonėmis auka gali būti gabenama tiek vienos valstybės ribose, tiek iš vienos valstybės į kitą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-942/2016, Nr. 2K-283-458/2019).

38. Kaltinamieji D. S. ir N. Š. nepripažino padarę jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kaltinamieji neigė verbavę ir gabenę į (duomenys neskelbtini) nukentėjusįjį V. M. vykdyti plėšimą iš juvelyrinės parduotuvės, nurodinėję, kurią juvelyrinę parduotuvę reikia apiplėšti, davę kitus nurodymus dėl nusikaltimo vykdymo ir atsitraukimo iš nusikaltimo vietos, taip pat neigė žinoję apie tai, kad tuo metu nukentėjusysis buvo nepilnametis. Kaltinamojo D. S. teigimu, jis tik ieškojo vairuotojo darbo, todėl sutiko su draugo pasiūlymu pabandyti nuvežti keleivius į užsienį ir grįžti atgal, tačiau nieko nežinojo apie jo vežtus asmenis ir planuotą įvykdyti nusikalstamą veiką. Kaltinamasis N. Š. teigė, kad (duomenys neskelbtini) surado mikroautobusą, kurį ketino pirkti jo talkintai paramos organizacijai, ir tuo metu jam pažįstamas pasiūlė pakeliui važiuoti į (duomenys neskelbtini) padėti įvykdyti plėšimą, t. y. jis tik padėjo vairuoti automobilį ir perdavė kažkokius nurodymus bei pasą vienam iš keleivių, tačiau plėšime nedalyvavo. Jis visus keleivius matė pirmą kartą. Tačiau nusikalstamos veikos padarymą patvirtina byloje surinkti, teisiamųjų posėdžių metu ištirti bei nuosprendyje aprašyti įrodymai.

39. Iš nukentėjusiojo V. M. ikiteisminio tyrimo (1 t., b. l. 127–128, 133–135, 158–162, 164–168) ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų, kurie didžiojoje dalyje tarpusavyje sutapo, nustatyta, jog nukentėjusysis turėjo problemų su narkotikų vartojimu ir turėjo skolų dėl jų įsigijimo. Apie šias problemas jis pasipasakojo draugui, kuris pasiūlė užsidirbti. Nukentėjusysis parodė, kad 2014 m. rugsėjo mėn. prie (duomenys neskelbtini) [(duomenys neskelbtini)] susitiko su žmonėmis, kurie pasiūlė atlygį už tai, kad jis dalyvaus juvelyrinės parduotuvės plėšime (duomenys neskelbtini). Vienas iš tų žmonių buvo D. S., kurį atpažino 2015 m. vasario 17 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu (1 t., b. l. 151–153). Jis siūlė važiuoti į (duomenys neskelbtini) plėšimo tikslu. Nukentėjusysis paaiškino, kad jam už nusikaltimo įvykdymą buvo siūlomas apie 5 000–10 000 Lt atlygis, o tai jam buvo labai dideli pinigai, todėl jis sutiko. Paskui, kai 2014 m. spalio mėn. jam paskambino, jis nuėjo į sutartą vietą, kur jį paėmė autobusiukas, kuriame buvo abu kaltinamieji, jo pažįstamas R. Č. ir kartu važiavo dar keli nepažįstami asmenys. N. Š., kurį atpažino 2015 m. vasario 17 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu (1 t., b. l. 136–138) nukentėjusiajam padavė D. K. pasą, nes tuo metu V. M. negalėjo niekur išvykti su savo asmens dokumentu, kadangi turėjo problemų su teisėsauga. Pirmą dieną jiems nepavyko išvažiuoti, nes pasienyje pareigūnai išlaipino vieną iš keleivių, kuris taip pat važiavo ne su savo asmens dokumentu. Jie grįžo atgal ir kartu su G. N. naktį praleido viešbutyje, už kurį sumokėjo vairuotojas D. S.. Kitą dieną jiems pavyko išvažiuoti į (duomenys neskelbtini). Kelionės metu buvo kalbėta apie būsimą nusikaltimą, apie tai žinojo visi autobusiuke važiuojantys asmenys, tame tarpe ir abu vairuotojai. Abu kaltinamieji pasikeisdami vairavo autobusiuką, o nuvykus į vietą pasakė, ką reikės daryti, kur po visko susitikti. V. M. ir kiti asmenys įvykdė juvelyrinės parduotuvės plėšimą, po ko nukentėjusysis ir dar vienas asmuo nuvyko į sutartą vietą ir bandė skambinti jiems duotu kontaktiniu telefono numeriu, tačiau nepavyko prisiskambinti. Tada jie suprato, kad buvo apgauti. Po to nukentėjusysis ir tas kitas asmuo susirado, kas juos parvežė į Lietuvą. Jokio atlygio už įvykdytą nusikaltimą jis negavo. Šiuos nukentėjusiojo parodymus atskirose detalėse patvirtino liudytojai V. M. ir Z. M., kuriems apie tai buvo papasakojęs pats nukentėjusysis. Taip pat iš dalies minėtus parodymus patvirtina ir teisiamojo posėdžio metu BPK 276 straipsnyje numatyta tvarka pagarsinti liudytojo P. M. parodymai (2 t., b. l. 152–153), iš kurių matyti, kad jis vyko į (duomenys neskelbtini) užsidirbti, tačiau vėliau antras vairuotojas pasakė, kad reikės apiplėšti parduotuvę, kas jam nepatiko ir liudytojas pabėgo. Vėliau jis susitiko su V., su kuriuo iš Lietuvos važiavo į (duomenys neskelbtini), ir abu grįžo atgal į Lietuvą.

40. Patys kaltinamieji D. S. ir N. Š. posėdžio metu patvirtino, kad jie abu pasikeisdami vairavo automobilį bei nukentėjusysis V. M. buvo vienas iš autobusiuke buvusių keleivių. Taip pat sutapo kaltinamųjų, nukentėjusiojo ir liudytojų R. Č., G. N. parodymai, jog jie į (duomenys neskelbtini) išvažiavo tik antrą dieną, nes pirmą kartą teko grįžti dėl to, kad pasienio pareigūnai išlaipino vieną iš keleivių. Šią aplinkybę patvirtina ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės 2014 m. lapkričio 6 d. raštas Nr. (21/21)-12-3337, kad 2014 m. spalio 26 d. 17.40 val., (duomenys neskelbtini), išvykstat iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) buvo sustabdytas automobilis VW „Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo Lietuvos Respublikos pilietis D. S., ir nustatyta, jog keleivis A. K. dokumentų kontrolės metu pareigūnui pateikė ne savo Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę. Be šių asmenų, automobilyje kaip keleiviai vyko dar keturi Lietuvos Respublikos piliečiai: N. Š., G. N., D. K., R. Č. (2 t., b. l. 5–6). Iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Tarptautinių ryšių grupės 2014 m. lapkričio 6 d. rašto Nr. 20-8-IL-4593 matyti, jog buvo gauta informacija, kad 2014 m. spalio 29 d. (duomenys neskelbtini) už juvelyrinių dirbinių parduotuvės apiplėšimą sulaikytas G. N., o kiti įtariamieji šioje byloje naudojosi automobiliu VW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (savininkas – automobilių nuomos kompanija UAB „(duomenys neskelbtini)“) (2 t., b. l. 7). Iš 2014 m. spalio 25 d. automobilio nuomos sutarties Nr. AVIA1390 nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ išnuomojo D. S. automobilį VW „Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris pateikė savo vairuotojo pažymėjimą ir nurodė telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 190–196). Liudytojas K. Č. posėdžio metu patvirtino automobilio nuomos sutartyje įrašytus duomenis bei parodė, kad automobilis buvo grąžintas nustatytu terminu to pačio asmens, kuris jį ir išsinuomojo. Liudytojas taip pat paaiškino, kad prieš išsinuomojant automobilį buvo skambinta telefonu, taip pat skambino ir atvyko automobilio tas pats asmuo, nes jis taip prisistatė, be to nurodė, kad automobiliu vyks į užsienį.

41. Be to analizuojant telefono išklotines matyti, kad iš/į automobilio nuomos sutartyje nurodyto telefono Nr. (duomenys neskelbtini) 2014 m. spalio 25 d. ir 2014 m. spalio 26 d. buvo skambinta V. M. į/iš jo senelės Z. M. namų, kuriuose tuo metu gyveno nukentėjusysis, telefoną Nr. (duomenys neskelbtini). Iš minėtų telefonų numerių skambučių išklotinių nustatyta, kad iš abonento Nr. (duomenys neskelbtini) į abonentą Nr. (duomenys neskelbtini) tuo laikotarpiu buvo užfiksuoti 3 skambučiai, t. y. 2014 m. spalio 25 d. 15.03 val., 16.35 val., 2014 m. spalio 26 d. 10.57 val. Tuo tarpu iš abonento Nr. (duomenys neskelbtini) į abonentą Nr. (duomenys neskelbtini) tuo laikotarpiu buvo užfiksuota net 20 skambučių, t. y. 2014 m. spalio 25 d. 15.23 val., 16.31 val., 16.51 val. (5 skambučiai, į kuriuos nebuvo atsiliepta), 16.52 val. (4 skambučiai, į kuriuos nebuvo atsiliepta), 16.53 val. (3 skambučiai, į kuriuos nebuvo atsiliepta), 16.54 val. (2 skambučiai, į kuriuos nebuvo atsiliepta), 16.55 val. (į skambutį nebuvo atsiliepta), 16.56 val., 2014 m. spalio 26 d. 10.03 val., 11.48 val. (2 t., b. l. 65–70, 96–100). Kaltinamasis D. S. parodė, kad telefoną su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini) jam davė jo pažįstamas T. prieš važiuojant atsiimti išsinuomoto automobilio (2014 m. spalio 25 d.) ir jame jau buvo suvesti keleivių telefono numeriai ir vietos, kuriose juos turi paimti. Iš jau minėtos automobilio VW „Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties (1 t., b. l. 191, 195) nustatyta, kad automobilis buvo perduotas 2014 m. spalio 25 d. 16.30 val. Tuo tarpu iš skambučių išklotinių matyti, kad iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) į nukentėjusiojo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) buvo skambinta ir iki D. S. pasiimant nuomotą automobilį, ir jau po to. Tai įrodo, jog ne kitas asmuo, o būtent kaltinamasis D. S. 2014 m. spalio 25 d. ir 2014 m. spalio 26 d. bandė susisiekti ir bendravo su nukentėjusiuoju V. M.. Be to, iš tokio skambučių kiekio ir jų intensyvumo spręstina, kad nukentėjusiajam buvo skambinta ne tik pasitikslinti susitikimo vietą ir laiką, bet ir intensyviai jo ieškant bei siekiant kontaktų su juo. Taip pat matyti, kad jau V. M. tik grįžus iš (duomenys neskelbtini), jis taip pat skambino iš šio telefono į mobiliojo ryšio abonentą Nr. (duomenys neskelbtini), kas loginėje grandinėje vertinant įrodymus irgi rodo, kad skambino pažįstamam asmeniui (D. S.), o ne kažkuriam kitam nežinomam abonentui.

42. Taip pat anksčiau aptarti nukentėjusiojo parodymai patvirtina, jog nusikalstamos veikos padarymo metu V. M. materialinė padėtis nebuvo gera. Nors liudytojai V. M. ir Z. M., kurie yra atitinkamai nukentėjusiojo tėvas ir senelė, parodė, kad nukentėjusysis su jais gyveno, tačiau jis pats viso baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu teigė, kad tuo metu vartojo narkotines medžiagas ir dėl to buvo įsiskolinęs. Minėti liudytojai šios aplinkybės nežinojo, nes, teismo vertinimu, V. M. galėjo savo problemas bandyti nuo jų nuslėpti. Kadangi nukentėjusysis turėjo skolų už narkotines medžiagas ir jų padengimui negalėjo prašyti pinigų iš savo artimųjų, jam buvo labai sudėtinga atsisakyti pasiūlymo užsidirbti neteisėtu būdu. Ši aplinkybė buvo žinoma kaltinamajam D. S., kuris buvo vienas iš asmenų, su kuriais nukentėjusysis buvo susitikęs (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini). Iš nukentėjusiojo parodymų nustatyta, kad kaltinamajam D. S. buvo žinoma jo sunki materialinė padėtis, kuria manipuliuodamas kaltininkas ir siūlė, nukentėjusiojo požiūriu, didelį atlygį už parduotuvės apiplėšimą, o pastarasis, neturėdamas lygiaverčių alternatyvų, sutiko būti išnaudojamas nusikaltimo darymui. Teismas neturi pagrindo netikėti šioje dalyje nuosekliais nukentėjusiojo parodymais apie jo verbavimo į užsienį nusikalstamai veikai vykdyti aplinkybes, nes kaip jau aprašyta nuosprendyje, ir objektyvūs duomenys (telefono skambučių išklotinės) patvirtina D. S. itin intensyvų siekį susisiekti su V. M. prieš išvykstant į (duomenys neskelbtini). Be to pažymėtina, jog asmens sutikimas būti išnaudojamam, duotas piktnaudžiaujant asmens pažeidžiamumu (šiuo atveju amžius ir sunki materialinė padėtis), negali būti laikomas savanorišku, todėl nukentėjusiojo sutikimas vykdyti plėšimą esminės įtakos kaltinamųjų kaltės klausimo sprendimui ir jų veikos kvalifikacijai neturi, ši nuostata yra tiesiogiai įtvirtinta ir BK 157 straipsnio dispozicijoje.

43. Taigi, nagrinėjamu atveju kaltinamajam D. S. pagrįstai inkriminuotas verbavimo požymis. Nukentėjusysis parodė, kad šis kaltinamasis buvo vienas iš asmenų, kuris pasiūlė jam vykti į (duomenys neskelbtini) apiplėšti juvelyrinę parduotuvę ir pažadėjo už šią veiklą materialinį atlygį. Taigi akivaizdu, jog materialinis atlygis buvo esminė aplinkybė nukentėjusio apsisprendimui vykti į užsienį. Nukentėjusiojo valia buvo palenkta gavus pasiūlymą, jog pinigų galima užsidirbti įvykdžius parduotuvės plėšimą, ir pažadu, kad už tai bus gerai atlyginta. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje verbavimas pasireiškė būtent D. S. išsakytais siūlymais ir pažadais dėl materialinio atlygio, nulėmusiais nukentėjusiojo valios palenkimą bei sprendimą vykti į užsienį ir ten daryti nusikaltimą.

44. Tuo tarpu byloje su dvejone išsakytus V. M. parodymus (t. y. kad gali būti, jog buvo ir N. Š. kalbinant jį vykti į (duomenys neskelbtini)) nėra jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad kaltinamasis N. Š. kokiu nors būdu verbavo nukentėjusįjį V. M. vykti į (duomenys neskelbtini) vykdyti plėšimą iš juvelyrinės parduotuvės. Be to, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nenustatyta ne tik kokie asmenys tuo metu buvo su D. S. prie (duomenys neskelbtini), bet, svarbiausiai, ir tai ar nors vienas jų dalyvavo pokalbyje su V. M., jei taip – ką jie sakė, ir apskritai ar girdėjo, žinojo, suprato ir/ar pritarė D. S. atliktam nukentėjusiojo verbavimui. V. M. to nepaaiškino. Todėl, kaip jau ir minėta nuosprendyje, vien tik netikslių V. M. parodymų, nesant jokių kitų objektyvių duomenų, nepakanka, kad šis nusikalstamos veikos požymis – verbavimas, teismo būtų inkriminuotas tiek N. Š., tiek dar kokiam nors kitam ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, kaip kad buvo nurodyta kaltinime, „iš anksto susitarusiam ir veikusiam bendrininkų grupėje su D. S.“. Dėl to kaltinamajam N. Š. inkriminuota aplinkybė dėl nukentėjusiojo verbavimo, o D. S. atliktas verbavimas jam veikiant dar ir iš anksto susitarus su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis – šalintini iš kaltinimo.

45. Tačiau nagrinėjamoje byloje pasitvirtino abiem kaltinamiesiems: D. S. ir N. Š. inkriminuotas nukentėjusiojo gabenimo požymis ir aplinkybė, jog jie žinojo, kad V. M. yra vežamas daryti nusikaltimo, kas įrodyta iš dalies pačių kaltinamųjų parodymais, kurie vykimo į užsienį kartu su nukentėjusiuoju neginčijo, taip pat nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, bei kitais bylos duomenimis.

46. Kaip jau minėta, kaltinamieji D. S. ir N. Š. paaiškino, jog jie abu pasikeisdami vairavo automobilį, o nukentėjusysis V. M. buvo vienas iš autobusiuke buvusių keleivių. Nukentėjusysis ir liudytojai R. Č., P. M., G. N. parodė, jog autobusiuką pasikeisdami iki (duomenys neskelbtini) vairavo abu kaltinamieji. Šią aplinkybę patvirtina ir 2014 m. lapkričio 5 d. V. M. parodymų patikrinimo vietoje protokolas (1 t., b. l. 129–132), kuriame užfiksuota, kaip V. M. parodė, kur pirmą dieną bandant išvažiuoti į (duomenys neskelbtini) buvo sustojęs jį vežęs autobusiukas. Minėtame protokole užfiksuotas nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtina iš prekybos centrų „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), ir „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), gauti vaizdo įrašai, daryti 2014 m. spalio 26 d. (2 t., b. l. 22, 24), ir jų apžiūros protokolai (2 t., b. l. 25–35), iš kurių matyti, kad trys asmenys, tarp kurių kaltinamieji D. S. ir N. Š., apsipirkinėjo nukentėjusiojo nurodytuose prekybos centruose ir būtent jo nurodytu laiku. To iš esmės neneigė ir patys kaltinamieji. Taigi, nėra ginčo, kad abu kaltinamieji 2014 m. spalio 26 d., o po to ir 2014 m. spalio 27 d. vežė keleivius, tame tarpe ir nukentėjusįjį, tuomet nepilnametį, į (duomenys neskelbtini).

47. D. S., duodamas parodymus ir atsakinėdamas į klausimus kaitaliojo poziciją bei neigė žinojęs apie užsienyje ketinamą vykdyti nusikaltimą (nors pirmame teisiamajame posėdyje pats buvo nurodęs, kad jis žinojo, kad jo vežami žmonės važiuoja daryti nusikalstamą veiką 6 t., b. l. 78), o N. Š. nors pripažino kad apie plėšimą žinojo, tačiau neigė savo vaidmenį gabenant V. M.. Tuo tarpu tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai P. M., G. N., kurių parodymai buvo pagarsinti teisiamųjų posėdžių metu, parodė, kad abu kaltinamieji žinojo apie (duomenys neskelbtini) ketinamą įvykdyti juvelyrinės parduotuvės apiplėšimą. Nukentėjusysis paaiškino, jog kažkuris iš kaltinamųjų paskyrė, kokias funkcijas turės kiekvienas iš plėšimą vykdysiančių asmenų, o kaltinamasis D. S. davė telefono numerį, kuriuo reikės susisiekti po nusikaltimo įvykdymo. Tuo tarpu iš liudytojų P. M., G. N. parodymų matyti, kad N. Š. jiems davė nurodymus, kas ir ką turės daryti plėšimo metu, kokiu keliu po nusikaltimo padarymo atsitraukti. G. N. taip pat parodė, kad už nusikaltimo padarymą jiems buvo žadamas atlygis bei buvo duotas kontaktinis telefono numeris, kuriuo turėjo paskambinti po nusikaltimo įvykdymo. Byloje esantys (duomenys neskelbtini) teismų nuosprendžiai patvirtina, jog D. S., N. Š., P. M. ir G. N. buvo nuteisti už juvelyrinės parduotuvės apiplėšimą 2014 m. spalio 29 d., kuriame dalyvavo ir nukentėjusysis V. M. (3 t., b. l. 131–197; 4 t., b. l. 1–18, 85–104, 129–146). Nuosprendžiuose, priimtuose D. S. ir N. Š. atžvilgiu konstatuota, kad kaltinamieji buvo minėto nusikaltimo – juvelyrinės parduotuvės apiplėšimo – organizatoriai. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad BPK nuostatos nedraudžia teismams remtis iš kitų baudžiamųjų bylų gautais duomenimis, tačiau visi jie turi būti patikrinami teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2009, 2K-601/2012, 2K-23-976/2015, 2K-72-489/2020). Teismas, nagrinėdamas šią bylą patikrino gautus duomenis, sugretino su kitais teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, ir nenustatė, kad būtų pagrindas jais nesiremti ar daryti kitokias išvadas.

48. Taigi, iš aptartų įrodymų nustatyta, kad kaltinamieji D. S. ir N. Š. ne tik žinojo, jog atvažiavus į (duomenys neskelbtini) ketinama įvykdyti nusikaltimą, tačiau ir patys prisidėjo prie jo organizavimo, duodami įvairius nurodymus kartu su jais atvažiavusiems keleiviams, tarp kurių buvo ir nukentėjusysis V. M..

49. Pažymėtina, jog BK 157 straipsnis yra iš esmės specialioji norma prekybos žmonėmis normai, ir nuo šio nusikaltimo nukentėjusiuoju gali būti tik vaikas, t. y. asmuo, neturintis 18 metų. Iš Asmenų registro nustatyta, kad nusikaltimo padarymo metu nukentėjusysis V. M. buvo 16 metų amžiaus (gimęs (duomenys neskelbtini)). Sąvoka „vaikas“ Baudžiamajame kodekse nepaaiškinama. Tačiau ši sąvoka apibrėžiama LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje, numatant kad „Vaikas – žmogus iki 18 metų“. Todėl pagrįstai spręstina dėl veikos kvalifikavimo pagal specialiąją teisės normą (BK 157 straipsnį) lyginant su bendrąja atsakomybę už prekybą žmonėmis numatančia norma. Tuo pačiu sutiktina su gynyba, kad sprendžiant dėl tinkamo kvalifikavimo yra svarbu išsiaiškinti ar patys kaltinamieji suvokė, jog V. M. vaikas. Analizuojant byloje esančius įrodymus teismas sprendžia, kad D. S. tyčia buvo nukreipta į bet kokio amžiaus asmenų verbavimą ir gabenimą, (o N. Š. tik į gabenimą) plėšimui vykdyti, o pagrindinis kandidatūros parinkimo kriterijus buvo tik asmens pasiryžimas ir gebėjimas vykdyti nusikaltimą, neišskiriant ar tai bus nepilnametis. To pakaktų kaltinamųjų veikos kvalifikacijai pagal BK 157 straipsnį, jei teismų praktikoje nebūtų išaiškinta, kad reikalinga įrodinėti būtent tiesioginę kaltinamųjų tyčią. Todėl teismas, spręsdamas dėl tinkamo veikos kvalifikavimo toliau pasisako dėl kaltinamųjų subjektyviosios pusės požymių.

50. Pirmiausiai, spręsdamas dėl kaltinamųjų (ne)supratimo, jog V. M. nepilnametis, teismas įvertina neasmeninio pobūdžio objektyvius įrodymus, t. y. byloje esančias V. M. nuotraukas, padarytas 2014 metais vykusio plėšimo (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos pareigūnų (duomenys neskelbtini) kolegoms tiriantiems šią bylą išsiųstas V. M. nuotraukas (4 t., b. l. 73–84). Teismo vertinimu, net neturint jokių specialių žinių, ir vien tik vadovaujantis gyvenimiška patirtimi, bet koks suaugęs, net ir žemesnio nei vidutinio išprusimo asmuo, iš šių nuotraukų būtų supratęs, kad V. M. nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis. Antra, net ir teisiamuosiuose posėdžiuose, kuomet V. M. jau buvo sulaukęs 22 metų amžiaus, jis pagal savo išvaizdą, kūno sudėjimą, ūgį (~ 167 cm) atrodė daug jaunesnis (6 t., b. l. 70 a.p.). Todėl šie, objektyvūs duomenys, teismui leidžia pripažinti patikimais ir tikėti tiek paties V. M., tiek jo tėvo V. M. ir jo senelės Z. M. parodymais, jog nukentėjusysis 2014 metais atrodė ženkliai jaunesnis, ir net 16 metų jam niekas neduodavo. Šią aplinkybę iš esmės patvirtina ir teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas R. Č. (gim. (duomenys neskelbtini)), kuris parodė, jog V. M., su kuriuo kartu vyko 2014 m. į (duomenys neskelbtini), atrodė toks pats vaikas kaip ir jis pats.

51. Taigi, 2014 m. spalio mėn. su V. M. bendravę kaltinamieji turėjo suprasti ir, teismo įsitikinimu, suprato, jog V. M. buvo nepilnametis. Toks įsitikinimas teismui susiformuoja ir dėl to, nes tiek kaltinamasis D. S., tiek liudytojas R. Č. nurodė vienodas aplinkybes, tai yra, jog jie vienas kitą pažinojo, nes gyveno tame pačiame rajone. Todėl akivaizdu, jog D. S., būdamas dešimčia metų vyresnis, žinojo, kad R. Č., kuris tuomet taip pat kartu vyko su jo išnuomotu autobusiuku, yra nepilnametis, ir tai paneigia D. S. išsakytą versiją, kad jis vežė keleivius (tam tarpe ir V. M.), įsitikinęs, kad visi jie pilnamečiai. Be to ir (duomenys neskelbtini) teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl plėšimo pats D. S. V. M. įvardino „berniukas“ arba „vaikas“ (3 t., b. l. 160). Pasisakydamas dėl N. Š. žinojimo apie V. M. nepilnametystę teismas konstatuoja, jog tiek iš paties N. Š. parodymų, tiek iš V. M. parodymų matyti, jog būtent N. Š., dar būnant Lietuvoje ir važiuojant autobusiuke, V. M. padavė D. K. pasą. Teismo vertinimu, šiuo atveju yra svarbu ne tai, kad V. M. negalėjo vykti su savo pasu, nes, pasak jo, turėjo problemų su teisėsauga, todėl jam N. Š. ir davė kito asmens pasą, o būtent tai, kad D. K., kurio pasą N. Š. davė nukentėjusiajam, tuo metu irgi buvo nepilnametis (gim. (duomenys neskelbtini)). Todėl akivaizdu, kad buvo siekiama V. M. duoti vienodo ar panašaus amžiaus asmens pasą, o kadangi N. Š. tą pasą jau turėjo prieš paduodamas V. M., todėl ir aiškiai matė, kad duoda V. M. nepilnamečio asmens pasą, turėdamas tiek iš V. M. išvaizdos, tiek iš pase įrašytos gimimo datos suprasti, kad nepilnamečio pasą duoda kitam nepilnamečiui, kurį gabena į (duomenys neskelbtini). Be to tiek iš byloje esančio nuosprendžio, kuriuo vienoje byloje buvo nuteistas R. Č. ir D. K. (2 t., b. l. 181-197), tiek iš liudytojo R. Č. parodymų, kad pažįsta tiek liudytoją D. K., su kurio pasu nukentėjusysis V. M. išvažiavo į užsienį bei tuo pačiu pažįsta kaltinamąjį D. S., susideda nuosekli ir logiška grandinė, kad kaltinamieji pažinojo kartu važiavusius asmenis ir, kas reikšminga šiai bylai, žinojo ir suprato, kad V. M. yra nepilnametis. Tuo pačiu teismas, pastebėjęs kaltinime padarytą klaidą, nurodant, kad V. M. buvo paduotas „pilnamečio asmens“ pasas, ją ištaiso, nurodydamas, kad paduotas „nepilnamečio asmens“ pasas. Šie duomenys, tai yra, kad D. K. yra gimęs (duomenys neskelbtini) (o tai reiškia, kad 2014 metais taip pat buvo nepilnametis), buvo užfiksuoti byloje tiek ikiteisminio tyrimo metu atliktų veiksmų protokoluose ir kitoje medžiagoje (2 t., b. l. 177, 179, 181), tiek teisminio nagrinėjimo metu (6 t., b. l. 94). Pats D. K. taip pat buvo apklaustas posėdyje suteikiant galimybę kaltinamiesiems ir jo gynėjams užduoti klausimus. Klaidos ištaisymas nei sunkina, nei lengvina kaltinamųjų padėties, ši aplinkybė nelemia nei nusikaltimo kvalifikacijos, nei yra būtinasis įrodinėtinas požymis. Todėl, atsižvelgiant į visumą šių aplinkybių klaida kaltinime ištaisytina.

52. BK 24 straipsnio 1 dalis bendrininkavimą apibrėžia kaip tyčinį bendrą dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo sudėtį atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, 2K-90/2013, 2K-49/2014 ir kt.). Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Pagal BK 24 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia – savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (nustatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-19/2014, Nr. 2K-265-1073/2018). Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Pagal teismų praktiką bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, Nr. 2K-275/2007, Nr. 2K-229/2008, Nr. 2K-P-218/2009 ir kt.).

53. Kaip jau minėta anksčiau nuosprendyje, iš kaltinimo pašalinta ta aplinkybė, kad kaltinamasis D. S., veikdamas bendrininkų grupėje su tyrimo metu nenustatytu asmeniu užverbavo nukentėjusįjį vykti į (duomenys neskelbtini) įvykdyti parduotuvės apiplėšimą. Todėl pasisakytina tik dėl D. S., N. Š. ir nenustatyto asmens bendrininkavimo požymių gabenant V. M.. Abu kaltinamieji patys teigė, kad tyrimo metu dar vienas nenustatytas asmuo, kurį abu įvardino „T.“, su kiekvienu kaltinamuoju atskirai tarėsi, kad D. S. ir N. Š. į numatytą nusikaltimo vietą nuveš plėšimą vykdysiančius asmenis, bei telekomunikacijų priemonėmis jie tarpusavyje palaikė ryšį (abiem kaltinamiesiems buvo duoti telefonai su išankstinio apmokėjimo numeriais). Tai, kad kaltinamieji važiuodami bendravo žinutėmis, patvirtino ir V. M.. Be to, prieš išvykstant į užsienį kaltinamieji užsuko į kelis prekybos centrus, kur nupirko maisto ir, nukentėjusiojo teigimu, telefonų SIM kortelių. Po to kaltinamieji, pakaitomis vairuodami minėtą kelionei specialiai parūpintą automobilį, išgabeno asmenis, tame tarpe ir nukentėjusįjį nepilnametį, į (duomenys neskelbtini). Pirmą kartą nepavykus išvykti, nukentėjusiojo V. M. jie neparvežė namo, o paliko su kitu suaugusiu asmeniu viešbutyje, už kurį apmokėjo vienas iš kaltinamųjų (D. S.). Atvykus į iš anksto parinktą miestą, kuriame turėjo būti įvykdytas nusikaltimas, kaltinamieji D. S. ir N. Š. nukentėjusiajam V. M. ir dar keliems asmenims davė nurodymus, kas ir ką turės daryti, parodė juvelyrinę parduotuvę, kurią turėjo apiplėšti, pabėgimo kelius ir aprūpino įrankiais (kirviu, dujų balionėliu ir kt.). Taip pat kaltinamieji davė nukentėjusiajam ir kitiems su juo juvelyrinės parduotuvės plėšimą turėjusiems įvykdyti asmenims telefono numerį, kuriuo po nusikaltimo padarymo jie galėjo susisiekti bei pinigų kelionei į sutartą susitikimo vietą. Iš nukentėjusiojo ir liudytojų G. N., P. M. parodymų ir (duomenys neskelbtini) teismų nuosprendžių (3 t., b. l. 131–194; 4 t., b. l. 1–18, 85–104, 129–146) matyti, kad nukentėjusiojo vienintelė funkcija buvo apiplėšti kaltinamųjų nurodytą juvelyrinę parduotuvę, o pavogtas prekes atiduoti kaltinamųjų nurodytam asmeniui. Kaltinamasis D. S. nukentėjusiajam pažadėjo už plėšimo įvykdymą sumokėti savo nuožiūra nustatytą ir nuo nukentėjusiojo valios nepriklausantį piniginį atlygį, kuris, atsižvelgiant į jo socialinę padėtį, brandą, turtinę būklę, buvo itin ženklus. Atitinkamai nukentėjusiajam V. M. ir liudytojams G. N., P. M. buvo žinoma, kad visai šiai nusikalstamai veiklai vadovauja, ją finansuoja (t. y. nemokama kelionė, nakvynė viešbutyje) ir jiems atlygį už nusikaltimų darymą turi sumokėti būtent D. S. ir N. Š.. Taigi, apibendrinant darytina išvada, jog pasitvirtino, kad kaltinamieji buvo susitarę bendrai daryti labai sunkų nusikaltimą, t. y. jų tikslas buvo kito asmens – nukentėjusiojo nepilnamečio V. M. – gabenimas į (duomenys neskelbtini), tikslu išnaudoti plėšimui daryti, siekiant iš to pasipelnyti. Taip pat kaltinamieji suvokė, kad nusikalstamą veiką jie daro bendrai, t. y. abu kaltinamieji gabeno nukentėjusįjį į (duomenys neskelbtini), davė jam ir kitiems asmenims įvairius nurodymus, susijusius su nusikaltimo įvykdymu, taip pat pinigų po nusikaltimo padarymo nuvykti į sutartą vietą. Be to, kaip jau minėta, abu kaltinamieji patvirtino, kad veikė dar ir su nenustatytu asmeniu, vardu „T.“, kuris, pasak D. S. ir organizavo šią kelionę, o, pasak N. Š., organizavo ir patį plėšimą. Todėl teismas konstatuoja, kad kaltinamieji D. S. ir N. Š. ne tik buvo iš anksto susitarę ir žinojo, kad gabens nukentėjusįjį V. M. nusikalstamai veikai daryti, bet, tuo pačiu ir iš anksto buvo susitarę su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, ir tiek kiekvienas atskirai suvokė savo atliekamus veiksmus ir vaidmenį, tiek net ne bendrais bruožais, o labai konkrečiai suvokė kito bendrininko užduotį ir atliekamas funkcijas. Tai teismui leidžia konstatuoti, kad jie buvo iš anksto susitarę ir suvokė, jog kartu gabena nepilnametį nukentėjusįjį į (duomenys neskelbtini) ir siekė jį išnaudoti nusikalstamai veikai daryti, t. y. abu kaltinamieji veikė kaip bendravykdytojai.

54. Kaip jau minėta nuosprendyje, BK 157 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia: kaltininkas suvokia, kad siūlo pirkti, kitaip įgyti vaiką, parduoda, perka, kitaip perleidžia, įgyja vaiką, verbuoja, gabena ar laiko nelaisvėje vaiką, siekia, kad šis vaikas, neatsižvelgiant į jo sutikimą, būtų neteisėtai įvaikintas, išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstinei, fiktyviai santuokai, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams, arba kad ir to nesiekia, bet žino apie tai ir nori taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-6-507/2017, Nr. 2K-358-1073/2017). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje visuma įrodymų leidžia spręsti, kad kaltinamieji D. S. ir N. Š. veikė tiesiogine tyčia. Tokia išvada daroma įvertinus anksčiau nuosprendyje nurodytas aplinkybes, kas leidžia teigti, jog kaltinamasis D. S. verbavo, o po to abu kaltinamieji iš anksto susitarę bendrai gabeno nepilnametį nukentėjusįjį į kitą valstybę, siekdami jį išnaudoti nusikalstamai veikai daryti ir norėjo taip veikti ir veikė. Be to, kaltinamieji suvokė, jog nukentėjusysis yra pažeidžiamas dėl nepilnametystės ir turimų skolų, susijusių su narkotikų vartojimu, ir siekė tokia jo situacija pasinaudoti.

55. Dėl to, apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia esant įrodyta, jog kaltinamieji D. S. ir N. Š. padarė nuosprendžio 1 punkte aprašytą nusikalstamą veiką, kuri kvalifikuojama pagal BK 157 straipsnio 1 dalį.

IV. Bausmė ir jos skyrimo motyvai

56. Skiriant D. S. ir N. Š. bausmes, atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininkų asmenybes, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstama veika padarytą žalą, kaltinamųjų atsakomybes lengvinančias ir lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių (ne)nustatymą (BK 54 straipsnio 2 dalis), taip pat į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus. Šių išvardintų bausmės skyrimui turinčių įtakos kriterijų turinys atskleidžiamas toliau nuosprendyje.

57. Kaltinamieji D. S. ir N. Š. padarė vieną labai sunkų tyčinį nusikaltimą prieš nepilnametį, tai yra 16 metų vaiką. Nusikaltimas sukėlė neigiamas pasekmes – nukentėjusysis buvo išvežtas į kitą valstybę ir išnaudotas nusikalstamai veikai daryti. Kaltinamieji, darydami nusikaltimą pasinaudojo vaiko pažeidžiamumu ne tik dėl jo nepilnametystės, bet ir dėl turimų skolų, susidariusių dėl narkotikų vartojimo. Tai rodo dar didesnį kaltinamųjų asmenybės pavojingumą visuomenei. Taip pat byloje ištirti įrodymai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad nusikalstamą veiką kaltinamieji padarė veikdami tiesiogine tyčia.

58. Kaltinamasis D. S. nevedęs, dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą (5 t., b. l. 168, 170–171, 174–177, 181–182, 187, 191–193), Lietuvoje neteistas, anksčiau tris kartus teistas užsienyje (5 t., b. l. 178–180, 183–186), nebaustas administracinėmis nuobaudomis (nuobaudos negalioja) (5 t., b. l. 167). D. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra.

59. Kaltinamasis N. Š. vedęs, turi du nepilnamečius vaikus, dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą (5 t., b. l. 76–82, 84–87, 97; 6 t., b. l. 163–167), anksčiau Lietuvoje teistas du kartus, taip pat du kartus teistas Vokietijos Federacinėje Respublikoje (5 t., b. l. 88–93, 100–105), nebaustas administracinėmis nuobaudomis (nuobaudos negalioja) (5 t., b. l. 94–96). Pažymėtina, kad, vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto b papunkčiu, 8 dalimi (2003 04 10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), N. Š. nusikalstamą veiką padarė neišnykus jo paskutiniam teistumui (pagal 2005 m. vasario 21 d. nuosprendį). Dėl to, vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, konstatuojamas nusikaltimų recidyvas, o N. Š. laikomas recidyvistu, ir tai yra pagrindas teismui konstatuoti esant sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, nors ir kaltinamajame akte ši aplinkybė nebuvo nurodyta, tačiau prokurorė baigiamojoje kalboje nurodė, jog N. Š. veiką padarė neišnykus teistumui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-303/2017; 2019 m. spalio 9 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-495/2019). Taip pat N. Š. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra.

60. Visos aplinkybės, nurodytos ir aprašytos nuosprendžio 56–59 punktuose, įvertintinos skiriant kaltinamiesiems bausmes. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Už BK 157 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato tik vienintelę laisvės atėmimo nuo trejų iki dvylikos metų bausmę. Tačiau teismas, įvertinęs kaltinamųjų asmenybes, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pažymėdamas ir tai, kad ikiteisminis tyrimas truko nepateisinamai ilgą laiko tarpą, į ką atsižvelgia skirdamas bausmes, sprendžia, kad BK 41 straipsnyje nurodyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus kaltinamiesiems D. S. ir N. Š. už padarytą nusikaltimą minimalias sankcijoje numatytas terminuoto laisvės atėmimo bausmes. Teismo vertinimu, toks laisvės atėmimo bausmės terminas neprieštaraus ir teisingumo principui bei užtikrins bausmės paskirtį.

61. Kaltinamiesiems D. S. ir N. Š. bausmės vykdymo atidėjimo institutas, numatytas BK 75 straipsnyje netaikytinas, nes jis nenumatytas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą. Aplinkybių, leidžiančių taikyti BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nėra.

62. Į bausmės laiką kaltinamajam N. Š. įskaitomas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. vasario 20 d. iki 2020 m. kovo 20 d., t. y. 1 mėnesis (BPK 140 straipsnio 9 dalis, BK 66 straipsnis).

63. Ikiteisminio tyrimo metu Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 4-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2020 m. balandžio 2 d. nutarimu D. S. skirtos kardomosios priemonės – dokumentų paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojant nepasišalinti iš gyvenamosios vietos, (duomenys neskelbtini). Iš D. S. buvo paimti pasas Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas (duomenys neskelbtini), ir asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), išduota (duomenys neskelbtini), Migracijos departamento Kauno skyriuje (5 t. b. l. 155–160). Šios kardomosios priemonės paliekamos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinamos.

64. Ikiteisminio tyrimo metu Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 4-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2020 m. kovo 20 d. nutarimu N. Š. skirtos kardomosios priemonės – dokumentų paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojant nepasišalinti iš gyvenamosios vietos, (duomenys neskelbtini). Iš N. Š. buvo paimti pasas Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas (duomenys neskelbtini), ir asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), išduota (duomenys neskelbtini), Migracijos departamento Kauno skyriuje (5 t. b. l. 67–72). Šios kardomosios priemonės paliekamos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinamos.

V. Kiti nuosprendžiu spręstini klausimai

65. Elektroninių duomenų laikmenos: viena kompaktinė plokštelė su V. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją įrašu ir trys kompaktinės plokštelės su PC „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo kamerų vaizdo įrašais, bei automobilio VW „Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos sutartis ir prie jos esančių dokumentų kopija, pateikti 2014 m. gruodžio 11 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolu K. Č. (1 t., b. l. 190–192), teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, saugotini prie bylos kaip nusikalstamų veikų tyrimo ir nagrinėjimo medžiaga (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

66. Du kvitai ir bilietas iš 2 dalių, pateikti 2014 m. lapkričio 3 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolu V. M. (1 t., b. l. 171), teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikintini kaip daiktai, kurie yra menkaverčiai (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–298, 301–305, 307 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

D. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 157 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcija), ir jam paskirti bausmę – laisvės atėmimą 3 (trims) metams.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo D. S. faktinio sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį.

D. S. paskirtas kardomąsias priemones – dokumentų paėmimą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikinti.

N. Š. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 157 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2198 redakcija), ir jam paskirti bausmę – laisvės atėmimą 3 (trims) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio 9 dalimi ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityti N. Š. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2020 m. vasario 20 d. iki 2020 m. kovo 20 d., tai yra 1 (vieną) mėnesį.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo N. Š. faktinio sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį.

N. Š. paskirtas kardomąsias priemones – dokumentų paėmimą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikinti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – elektroninių duomenų laikmenas: vieną kompaktinę plokštelę su V. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją įrašu, tris kompaktines plokštelės su PC „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo kamerų vaizdo įrašais, bei automobilio VW „Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį ir prie jos esančių dokumentų kopijas, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus saugoti prie bylos kaip nusikalstamų veikų tyrimo ir nagrinėjimo medžiagą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 4 punktu, du kvitus ir bilietą iš 2 dalių, pateiktus V. M. 2014 m. lapkričio 3 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti kaip daiktus, kurie yra menkaverčiai.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.