Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 27 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1296-560/2017 pagal ieškovės akcinės bendrovės Šiaulių banko ieškinį atsakovui A. T. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Septyni pipirai“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė AB Šiaulių bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti jos naudai iš atsakovo 100 711,15 Eur skolos, 5 procentų dydžio procesines palūkanas bei 812 Eur sumokėto žyminio mokesčio, bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.Nurodė, kad ieškovė ir trečiasis asmuo 2015-04-08 sudarė kredito linijos sutartį Nr. EIF-2015-2725-03, kuria trečiajam asmeniui buvo suteiktas 116 000 Eur dydžio kreditas. Už prievolių pagal šią kredito sutartį įvykdymą 2015-04-08 laidavimo sutartimi ieškovei laidavo atsakovas A. T., BUAB „Septyni pipirai“ direktorius, kuris kaip solidarusis skolininkas, įsipareigojo atsakyti ieškovei už BUAB „Septyni pipirai“ prievoles pagal kredito sutartį tokia pat apimtimi, kaip ir BUAB „Septyni pipirai“, jeigu skolininkas tinkamai neįvykdys ieškovei visų ar dalies prievolių pagal kredito sutartį (laidavimo sutarties 2.1. p.). Vilniaus apygardos teismas 2016-07-11 nutartimi BUAB „Septyni pipirai“ iškėlė bankroto bylą, kurioje Vilniaus apygardos teismo 2016-09-19 nutartimi buvo patvirtintas ieškovės 100 797, 68 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas.Vilniaus apygardos teismas 2016-11-10 preliminariu sprendimu ieškovės ieškinį patenkino: priteisė ieškovei AB Šiaulių bankui iš atsakovo A. T. 100 711,15 Eur skolos bei 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016-11-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 812 Eur žyminio mokesčio išlaidas. Atsakovas A. T. pateikė prieštaravimus, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-11-10 priimtą preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti. Prieštaravimus grindė tokiomis aplinkybėmis: jis nėra gavęs iš ieškovės jokio rašytinio reikalavimo įvykdyti pinigines prievoles, kaip to reikalauja laidavimo sutartis; ieškovė jau yra pasinaudojusi reikalavimo teise ir pareiškusi kreditorinį reikalavimą tik pagrindinei skolininkei BUAB „Septyni pipirai“ jos bankroto byloje, todėl reikšti reikalavimus laiduotojui turi teisę tik dėl skolos dalies, kuri nebus išieškota bankroto byloje; ieškovei atsisakius kitų jos naudai nustatytų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių, pripažintina ir atsakovo teisė nevykdyti laidavimo sutarties pagrindu prisiimtų įsipareigojimų (CK 6.86 str.); ieškovė turėjo teisę pareikšti ieškinį laiduotojui per tris mėnesius nuo bankroto bylos BUAB „Septyni pipirai“ iškėlimo dienos, tačiau šį terminą praleido (CK 6.88 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017-02-27 galutiniu sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2016-11-10 preliminarų sprendimą paliko nepakeistą.Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad ieškovė iki šiol nėra įteikusi atsakovui jokio rašytinio reikalavimo dėl piniginių prievolių pagal laidavimo sutartį įvykdymo, atitinkančio laidavimo sutarties 3.2.1 punkte nustatytas sąlygas, nes ieškovė atsakovui tokį rašytinį reikalavimą siuntė 2016-10-03, taip pat 2017-01-04, tačiau atsakovas savo įsipareigojimų pagal laidavimo sutartį iki šiol neįvykdė. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kad skolininko bankroto atveju kreditoriui išlieka teisė tiek pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu, sprendė, jog toks faktas, kad trečiojo asmens bankroto byloje buvo patvirtintas ieškovės kreditorinis reikalavimas, neužkerta ieškovei kelio reikšti reikalavimus solidariam skolininkui (atsakovui) šioje civilinėje byloje.Teismas nurodė, kad esant solidariajai skolininko ir laiduotojo prievolei, kaip buvo susitarta ir nagrinėjamu atveju, laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.). Todėl šiame kontekste nesutiko ir su tokiais atsakovo argumentais, kad jis įgijo teisę nevykdyti laidavimo sutarties pagrindu prisiimtų skolinių įsipareigojimų (CK 6.86 str.).Teismo vertinimu, šalių pasirašytoje laidavimo sutartyje buvo numatyta, jog ji galioja iki visiško skolininko ir laiduotojo tinkamo ginčo kredito sutartimi numatytų prievolių įvykdymo dienos (7.3 p.), taigi CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikytinas.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas A. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-02-27 galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – Vilniaus apygardos teismo 2016-11-10 preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

10.1.Kredito sutartimi buvo numatyta ir kitų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių (UAB „Investicijos ir verslo garantijos“ 80 proc. kredito dalies garantija, kredito gavėjo ilgalaikio turto kaip turtinio komplekso, kurio balansinė vertė – 70 000 Eur, maksimalus įkeitimas ir kt.). Ieškovė nepateikė duomenų, kad bandė atgauti skolą, pasinaudodama šiomis užtikrinimo priemonėmis, vadinasi, faktiškai jų atsisakė, todėl atsakovas turėtų būti atleistas nuo atsakomybės CK 6.86 straipsnio pagrindu. Teismas neteisingai išaiškino šią teisės normą, teigdamas, kad solidaraus laidavimo atveju ši nuostata netaikytina. Skirtingai nei CK 6.80 straipsnio 2 dalies atveju (laiduotojo teisė reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų skolininko turtą), CK 6.86 straipsnyje nenustatyta ribojimų taikyti jo nuostatas solidariojo laidavimo atveju, todėl jos gali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014).

10.2.Teismas nepasisakė dėl atsakovo argumentų, susijusių su atsakovo atsakomybės masto pasikeitimu, patenkinus visą ar dalį ieškovės kreditorinio reikalavimo trečiojo asmens bankroto byloje. CK 6.78 straipsnyje įtvirtinto draudimas laiduoti už didesnę sumą, nei skolininkas yra skolingas, gali būti užtikrintas tik tuo atveju, jeigu reikalavimas byloje būtų reiškiamas dėl skolos dalies, kuri nebus išieškota trečiojo asmens bankroto byloje ir tik tuomet, kai ši dalis paaiškės.

Ieškovė AB Šiaulių bankas atsiliepime į skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nagrinėjamu atveju ieškovės nesaisto galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto turto, todėl ieškovė turi teisę pareikšti ieškinį laiduotojui – atsakovui. Šiai dienai įkeistas turtas yra neparduotas, lėšos skolinių įsipareigojimų įvykdymui iš šio turto nėra gautos. Laidavimo sutarties 4.6 punktu šalys susitarė, kad bankas turi teisę pasirinkti, kokią prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę ir kokiu eiliškumu realizuoti. Bankas lygiagrečiai vykdo skolos išieškojimą iš visų prievolių užtikrinimo priemonių pagal sutartį: bankroto byloje bus vykdomas išieškojimas iš įkeisto turto, kuris dar nėra parduotas, skolos susigrąžinimas pagal UAB „Investicijos ir verslo garantijos“ išduotą garantiją, laikantis garantijos davėjo nustatytų sąlygų, vykdomas tik realizavus visas kitas skolos užtikrinimo priemones.Atsakovo argumentai dėl jo atsakomybės masto sumažinimo nepagrįsti. Bankas savo pasirinkimu turi teisę reikalauti, kad prievoles pagal ginčo kredito sutartį įvykdytų tiek skolininkas ir laiduotojas kartu, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visas prievoles, tiek jų dalį. Įsipareigojimai pagal kredito sutartį iki šiol neįvykdyti. Atsakovo argumentai dėl banko nepagrįsto praturtėjimo atsakovo sąskaita neturėtų būti vertinami, nes bankas turi teisę išsiieškoti ir susigrąžinti tik faktiškai egzistuojančią ir pagrįstą skolos sumą, kuri tikslinama vykdymo procese.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atleidimo nuo atsakomybės CK 6.86 straipsnio pagrindu

Byloje nustatyta, kad apeliantas A. T. 2015-04-08 sudaryta laidavimo sutartimi laidavo už kredito gavėjos – šiuo metu bankrutuojančios UAB „Septyni pipirai“ – tą pačią dieną sudaryta kredito sutartimi prisiimtų prievolių tinkamą įvykdymą tokia pačia apimtimi, kaip ir kredito gavėja. Laidavimo sutarties 2.3 punkte šalys susitarė, kad laiduotojo atsakomybė pagal šią sutartį yra solidarioji – laiduotojas ir kredito gavėja atsako bankui kaip solidarūs skolininkai. Kredito sutarties specialiosios dalies 9 punkte, be apelianto laidavimo, buvo numatytos ir kitos kredito gavėjos BUAB „Septyni pipirai“ įsipareigojimų užtikrinimo priemonės: UAB „Investicijos ir verslo garantijos“ 80 proc. pirmos kredito dalies garantija; viso kredito gavėjai priklausančio ilgalaikio turto, kaip turtinio komplekso, pirmos eilės maksimalus įkeitimas; esamų ir būsimų piniginių lėšų visose kredito gavėjos sąskaitose banke, įkeitimas pasirašant finansinio užtikrinimo susitarimą be nuosavybės teisės perdavimo bankui; ne mažesnės kaip 3 500 Eur kredito gavėjos deponuotų piniginių lėšų sumos, skirtos palūkanų ir kitų mokesčių pagal kredito sutartį mokėjimui, įkeitimas finansinio užtikrinimo susitarimu su nuosavybės teisės perdavimui bankui.Nagrinėjamoje byloje kilo nemokia tapusios kredito gavėjos prievoles užtikrinančių priemonių realizavimo eiliškumo problema, kuri visų pirma spręstina pagal pačių šalių sutartyje sulygtas sąlygas, atsižvelgiant ir į kiekvienai iš šių priemonių nustatytą teisinį reguliavimą. Laidavimo sutarties 4.6 punkte yra aptarta kredito gavėjos įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonių realizavimo tvarką, numatanti bankui diskrecijos teisę pačiam pasirinkti jų realizavimo eiliškumą, taip pat yra aptarta ir apelianto (laiduotojo) pareigą kredito gavėjos nemokumo atveju tenkinti banko reikalavimus pirmumo eile (laidavimo sutarties 6.1.9. p.). Esant būtent tokiems šalių susitarimams (CK 6.156 str. 1 d.), kurie, pažymėtina, visiškai atitinka ir apelianto solidariosios atsakomybės pobūdį (CK 6. 6 str. 4–5 d., 6.81 str.), nėra pagrindo sutikti su apelianto pozicija, kad ieškovė apskritai negalėjusi net pradėti trečiojo asmens BUAB „Septyni pipirai“ skolos išsiieškojimo iš laiduotojo (t. y. apelianto) procedūros, prieš tai nepasinaudojusi kitomis jos turimomis šios prievolės užtikrinimo priemonėmis. Pagal kasacinio teismo praktiką įkaito turėtojo teisė reikalauti, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio, bet nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo patenkinimą iš įkeisto daikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010).Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į CK 6.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą išimtį. Įstatymų leidėjo valia, laiduotojo teisė reikalauti, kad kreditorius pirmiausiai nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą, netaikoma, jeigu pagrindinio skolininko ir laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidari. Kita vertus, apeliantas nagrinėjamoje byloje tvirtino, kad ieškovė faktiškai yra atsisakiusi kitų turėtų trečiojo asmens prievolės užtikinimo priemonių, todėl jis, kaip laiduotojas, ir dėl šios priežasties turėtų būti atleistas nuo atsakomybės CK 6.86 straipsnio pagrindu. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad CK 6.86 straipsnio nuostatos iš esmės galėtų būti taikomos ir solidariojo laidavimo atveju, toks šios normos aiškinimas pateikimas kasacinio teismo praktikoje, kurią savo apeliaciniame skunde cituoja apeliantas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014). Tačiau teisėjų kolegija nepritaria apelianto teiginiams, kad nagrinėjamoje byloje yra nustatytos sąlygos jo atleidimui nuo sutartinės laidavimo prievolės bankui minėtos normos pagrindu.CK 6.86 straipsnyje nustatyta, jog tuo atveju, kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė. Kadangi solidarusis laiduotojas neturi galimybės nurodyti kreditoriui į kokį pagrindinio skolininko turtą reikėtų nukreipti išieškojimą ar reikalauti pirmiau pasinaudoti kitomis jo turimomis užtikrinimo priemonėmis (CK 6.80 str. 2 d.), kreditorius, atsisakęs užtikrinimo, galėtų apsunkinti laiduotojui galimybę pasinaudoti CK 6.83 straipsnyje nustatytomis įvykdžiusio prievolę laiduotojo teisėmis. Tokia situacija, siekiant užtikrinti kreditoriaus ir solidariojo laiduotojo teisėtų interesų apsaugos pusiausvyrą, ir yra sureguliuota šioje teisės normoje, t. y. CK 6.86 straipsnyje. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės CK 6.86 straipsnio pagrindu, yra išaiškinęs, kad laiduotojas turi įrodyti, jog, pirma, kreditorius turėjo pirmumo teisę visiškai patenkinti savo reikalavimą, antra, buvo reali galimybė patenkinti reikalavimą pasinaudojant kitomis teisėmis ir, trečia, kreditorius šių savo teisių atsisakė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2013). Vadinasi, atleidimo nuo laidavimo prievolės sąlygų buvimo įrodinėjimas tenka pačiam laiduotojui. Šiuo konkrečiu atveju apeliantas teigė, kad ieškovės nesinaudojimas kitomis prievolių užtikrinimo priemonėmis, išskyrus laidavimą, turėtų būti prilyginamas šių priemonių atsisakymui. Tokie argumentai nėra pagrįsti. Priešingai, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys leidžia įsitikinti, jog BUAB „Septyni pipirai“ bankroto byloje Nr. eB2-2357-781/2017 yra patvirtintas AB Šiaulių banko 100 797,68 Eur dydžio finansinis reikalavimas, o bankrutavusios bendrovės kreditorių susirinkimo 2017-09-20 protokolu buvo patvirtinta ir banko naudai įkeisto turto pardavimo tvarka, duomenų apie šio turto pardavimą kol kas nėra (CPK 179 str. 3 d.). Ir nors įkeistas ieškovei turtas šiuo metu dar nėra realizuotas, tačiau akivaizdu, kad ieškovė, priešingai nei tvirtina apeliantas, siekė ir tebesiekia pasinaudoti šia prievolių užtikrinimo priemone, tik šią savo teisę ji gali įgyvendinti išimtinai ĮBĮ nustatyta tvarka bei priemonėmis. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima ir tai, jog teisės atsisakymas kvalifikuotinas kaip juridinę reikšmę turintis veiksmas – asmens valios panaikinti savo civilinę teisę ir ją atitinkančią kito asmens pareigą, išraiška, t. y. vienašalis sandoris. Kad būtų galima konstatuoti išreikštą valią, t. y. jos tikrąją prasmę, ji turi būti išreikšta pakankamai aiškiai, nedviprasmiškai. Tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytais atvejais, todėl, nesant tokio susitarimo ar atitinkamos įstatymo nuostatos, teisių negalima atsisakyti asmeniui jomis tiesiog nesinaudojant ar jų tiesiogiai neįgyvendinant, t. y. būnant pasyviam, tylint (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014). Kreditoriaus, turinčio reikalavimo teisę į solidariuosius bendraskolius, reikalavimo į laiduotoją nukreipimas, nepasinaudojus daiktiniu prievolių įvykdymo užtikrinimo būdu (įkeitimu), nereiškia šio daiktinio prievolių įvykdymo būdo atsisakymo, išskyrus atvejus, kai šalys susitarė kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-29 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).Todėl pirmiau aptarti bankroto bylos duomenys ir kasacinio teismo išaiškinimai neteikia pagrindo padaryti išvadą, kad ieškovė kokiu nors būdu yra atsisakiusi jai priklausančios įkeitimo teisės. Tokių duomenų, kad ieškovė būtų atsisakiusi įkeitimo arba jai priklausančių pagal kredito sutartį kitų prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių, nepateikia ir apeliantas. Pasisakydama dėl kitų prievolės užtikrinimo būdų, ieškovė nurodė, jog skolos susigrąžinimas pagal UAB „Investicijos ir verslo garantijos“ išduotą garantiją, laikantis garantijos davėjo nustatytų sąlygų, vykdomas tik realizavus visas kitas skolos užtikrinimo priemones, tokio garantijos turinio apeliantas taip pat byloje nepaneigė (CPK 12 str., 178 str.). Pažymėtina, kad apeliantas savo teiginius, esą ieškovė faktiškai yra atsisakiusi kitų prievolės užtikrinimo priemonių, grindžia vien tuo, jog ši nepateikė duomenų apie mėginimą atgauti skolą pasinaudojant tomis prievolių užtikrinimo priemonėmis, o to aiškiai nepakanka atsisakymui įrodyti.

Dėl apelianto atsakomybės apimties

Teisėjų kolegija nesutinka ir su tokiais apelianto skundo argumentais, kad, patenkinus jam pareikštą ieškinį ir priteisus iš apelianto skolą už kredito gavėją, buvo pažeistas CK 6.78 straipsnyje įtvirtintas draudimas laiduoti už didesnę sumą, nei yra skolingas skolininkas. Priešingai nei tvirtina apeliantas, dėl tokių jo teiginių pirmosios instancijos teismas pasisakė. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ieškovė turėjo teisę reikšti reikalavimus ir apeliantui, kaip solidariam skolininkui (laiduotojui), nepaisant kredito gavėjos bankroto byloje patvirtinto ieškovės finansinio reikalavimo, apelianto argumentus dėl netinkamai nustatyto jo atsakomybės masto atmeta kaip deklaratyvius, prieštaraujančius solidariosios prievolės esmei, laidavimo teisiniam reglamentavimui ir kasacinio teismo išaiškinimams. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog apelianto ir kredito gavėjos prievolė ieškovei yra solidarioji. Pati solidariosios prievolės esmė ir yra kreditoriaus galimybė reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 ir 5 dalys). Šalys laidavimo sutartyje kitokių taisyklių nenumatė, aiškiai įtvirtindamos, jog laiduotojo atsakomybė solidarioji ir taikytina ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjui (laidavimo sutarties 2.1 ir 2.3 punktai). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje yra pasisakyta, kad, bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK 6.6 str. 4 d., 6.81 str. 1 d.) išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-29 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Trečiojo asmens BUAB „Septyni pipirai“ bankroto byloje yra patvirtintas 100 797,68 Eur dydžio AB Šiaulių banko finansinis reikalavimas, t. y. užfiksuotas būtent toks kredito gavėjos skolos bankui dydis. Į nagrinėjamą bylą nėra pateikta įrodymų apie tai, jog kuri nors dalis iš bankroto byloje patvirtinto banko finansinio reikalavimo paskesniame bankroto bylos procese būtų įvykdyta. Skundžiamu sprendimu iš apelianto yra priteista 100 711,15 Eur skola, taigi, nustatyta net mažesnė jo prievolė, nei pagrindinės skolininkės skola. Tokiu atveju nėra jokių faktinių ar teisinių prielaidų spręsti apie apeliantui nepagrįstai nustatytą didesnę prievolę, nei pagrindinės skolos dydis (CK 6.78 str.).Kaip šioje nutartyje jau buvo nurodyta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra pasisakęs, jog hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio ir nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto. Jeigu prievolė priverstinai vykdoma iš kelių solidariųjų bendraskolių (šiuo atveju – pagrindinio skolininko ir laiduotojo) turto, tai išieškojimo mastas gali ir turėtų būti kontroliuojamas vykdymo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010). CK 6.6 straipsnio 7 dalyje taip pat aiškiai nurodyta, kad jeigu solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui. Todėl visiškai pagrįsti yra ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai, kad bankas turi teisę išsiieškoti ir susigrąžinti tik faktiškai egzistuojančią skolos sumą, kuri tikslinama vykdymo procese. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jeigu reikalavimas patenkinamas ir iš įkeisto turto, ir iš laiduotojo, tokia situacija galėtų būti išspręsta taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą (CK 6.237–6.242 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-29 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Taigi vien pats faktas, kad bankroto byloje jau yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas kredito gavėjai, savaime nesudarė kliūčių teismui spręsti ir dėl apeliantui, kaip laiduotojui, pareikšto ieškinio reikalavimo pagrįstumo ir / ar tokį reikalavimą patenkinti, nustačius visas laiduotojo atsakomybės sąlygas.Kai laiduotojas įvykdo prievolę, jam pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę (CK 6.83 str. 1 d.). Atitinkama nuostata numatyta ir šalių sudarytos laidavimo sutarties 5.1 punkte. Apeliantas, siekdamas pasinaudoti šiomis įstatyme ir laidavimo sutartyje numatytomis teisėmis iki trečiojo asmens bankroto bylos pabaigos, pats turėtų būti suinteresuotas kuo greitesniu iš laidavimo kylančių savo asmeninių prievolių ieškovei įvykdymu. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kitaip išspręsti šį ginčą, nei jį išsprendė pirmosios instancijos teismas, todėl skundžiamas šio teismo sprendimas paliktinas nepakeistu. Šalys iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė duomenų apie jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 27 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.