Šiaulių apygardos teismo nutartis

2017-06-21 · Civilinė byla Nr. 2A-478-569/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-02-27Šiaulių apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-06-21Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-06-21
Bylos Nr.
2A-478-569/2017
Teisminio proceso Nr.
2-70-3-07676-2016-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Lina Muchtarovienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Universal auto“
Trečiasis asmuo
Klaipėdos teritorinei muitinei, AAS „BTA Baltic Insurance Company“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-478-569/2017Teisminio proceso Nr. 2-70-3-07676-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.1; 2.6.10.2; 2.6.10.2.4.1; 3.3.1.14; 3.3.1.20(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 21 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo antstolio A. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Universal auto“ ieškinį atsakovui antstoliui A. L., tretiesiems asmenims Klaipėdos teritorinei muitinei, AAS „BTA Baltic Insurance Company“ dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Universal auto“ pateiktu ieškiniu prašė iš atsakovo antstolio A. L. priteisti 375,93 Eur žalos atlyginimą. Nurodė, kad 2013 m. birželio 12 d. ieškovė pateikė Klaipėdos teritorinės muitinės Šiaulių oro uosto postui SIOROUST SA10 krovinį, t. y. dvi paletes automobilių detalių pagal 2013 m. birželio 11 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) . Prekės buvo laikomos muitinės sandėlyje Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), kurio savininkas yra UAB „Tikroji vaivorykštė“. 2013 m. birželio 12 d. muitinės pareigūnai atsisakė atlikti muitinės procedūras, kad būtų galima ieškovei priklausančias prekes išvežti į Ukrainą, teigdami, jog dalis ieškovės vežamų prekių yra areštuotos antstolio A. L. dėl įmonei UAB ECAA Europe taikomų ribojimų vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), o muitinė vykdo antstolio nurodymus. Tiek norėtų išvežti prekių savininkei – ieškovei UAB „Universal auto“, tiek muitinės sandėlio savininkui bei muitinės tarpininkei UAB „Tikroji vaivorykštė“, tiek jų komercinei veiklai, tiek ir ieškovės prekėms nebuvo, nėra ir negalėjo būti taikomi jokie antstolio apribojimai, todėl buvo neteisėtai varžoma ieškovės teisė disponuoti savo turtu, t. y. teisėtai įsigytomis ir nuosavybės teise priklausančiomis automobilių detalėmis. Kadangi 2013-06-12 ieškovei priklausančios prekės nebuvo iš muitinės sandėlio išleistos, o prekių surinkimo ir išrinkimo, detalių supakavimo bei prekių padėklų pakrovimo ir iškrovimo paslaugas ieškovei suteikė UAB „Tikroji vaivorykštė“, ieškovei išrašyta 2013-06-18 PVM sąskaita faktūra 1298,00 Lt (t. y. 375,93 Eur) sumai, kurią ieškovė apmokėjo. Ši suma laikytina ieškovės patirta žala, kuri atsirado dėl antstolio A. L. neteisėtų veiksmų ir kurią antstolis privalo atlyginti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai; atnaujino ieškinio senaties terminą ir priteisė ieškovei UAB „Universal auto“ iš atsakovo antstolio A. L. 375,93 Eur žalos atlyginimą; priteisė ieškovei iš atsakovo 20,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybei iš atsakovo antstolio A. L. 4,16 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

3. Teismas vertino, kad ginčo dalykas - 375,93 Eur - dydžio žala atsirado 2013-06-21, kai ieškovė apmokėjo iš UAB „Tikroji vaivorykštė“ gautą sąskaitą. Teismas konstatavo, kad ieškinio pateikimo dieną ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs. Teismas sprendė, kad ieškovė ieškinio dėl nuostolių atlyginimo 3 metų senatį praleido nežymiai, t. y. nepraėjus net trims mėnesiams, ieškinį pateikdama 2016-09-09, todėl teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti ieškovės nepateisinamo pasyvumo ir ilgo delsimo, siekiant apginti savo pažeistas teises pagal pasirinktą kitą gynybos būdą. Nurodytas priežastis teismas vertino svarbiomis.

4. Teismas konstatavo, kad 2015 m. kovo 2 d. apeliacinės instancijos teismo nutartimi buvo pripažinti neteisėtais ir šioje byloje nagrinėjami antstolio veiksmai. Teismas vertino, jog antstolio neteisėtais veiksmais, t. y. įrašais ant UAB „Universal auto“ ir įmonės CK MK IMPEXGROUP 2013-06-11 PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) ir antstolio padėjėjui pateikus muitinės pareigūnams tikrovės neatitinkančią informaciją apie deklaruojamų prekių areštą, ieškovė patyrė ieškinyje nurodytus nuostolius, nes būtent dėl antstolio neteisėtų veiksmų prekėms nebuvo atliekamos muitinės procedūros ir prekių nebuvo galima išvežti. Teismas konstatavo, kad ieškovės patirti nuostoliai yra realūs, atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sampratą, prašomas priteisti jų atlyginimo dydis yra adekvatus, todėl sprendė, kad ieškovė įrodė jos patirtus nuostolius.

5. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo mažinti antstolio civilinės atsakomybės, kadangi priteistina suma tiek ieškovei, tiek atsakovui nėra ypatingai didelė ir reikšminga turtine prasme, taip pat nėra ieškovės kaltės dėl nuostolių susidarymo, o antstolio veiksmai neteisėti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

6. Apeliaciniu skundu atsakovas antstolis A. L. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Teismas nepagrįstai atnaujino senaties terminą, netinkamai taikė CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos. Teismas nepagrįstai neatkreipė dėmesio į apelianto paaiškinimus, jog kalba tarp ieškovės ir apelianto dėl galimai neteisėtais antstolio veiksmais padarytos žalos dydžio bei jos atlyginimo prasidėjo dar 2013 metais, civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). 2014-01-13, kaip ir 2013-07-03, neegzistavo jokios objektyvios kliūtys, trukdžiusios ieškovei suvokti teisių pažeidimo faktą, kaltus asmenis, pažeidimo apimtis bei ginti pažeistas teises teisminiu būdu. Būdama patyrusi bylininkė bei turėdama profesionalų atstovą ieškovė neturėjo teisės lengvabūdiškai klysti dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios momento, dėl to terminas negalėjo būti teismo atnaujintas dėl svarbių priežasčių. Šiuo atveju teisinių santykių stabilumas bei apibrėžtumas yra svarbesnis, nei ieškovės siekis apginti pažeistas teises. Nepagrįstai teismas vertino, kad terminas praleistas nežymiai. Beveik trys mėnesiai nėra nežymu, nes tai beveik ketvirtis metų.

6.2. Teismas netinkamai taikė CPK 182 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo paties teismo cituotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Teismas nepagrįstai vadovavosi Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartimi. Teismas turėjo vadovautis Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi.

6.3. Nepagrįsta teismo išvada, jog ieškovė nuostolius patyrė tik dėl apelianto kaltės, nes tai akivaizdžiai prieštarauja bylos medžiagai. 2013-06-12 UAB „Universal auto“ nepateikė muitinės pareigūnams ir/ar antstoliui įrodymų apie tai, jog 2013-06-11 PVM (duomenys neskelbtini) nurodytos prekės, kurios dėl UAB „Universal auto“ antstoliui pateikto informacijos netikslumo buvo aprašytos kaip UAB „Universal auto“ nuosavybė 2013-03-15 turto aprašu, buvo parduotos UAB „ECAA Europe“. Apelianto kaltės nėra nei dėl 2013-03-15 turto aprašo netikslumų, nei dėl 2013-06-12 muitinės pareigūnų atsisakymo atlikti išmuitinimo procedūras. Vertinant 2013-06-12 susidariusią faktinę situaciją CK 6.248 straipsnio 1 dalies taikymo kontekste reiškia, jog net ir esant apelianto neteisėtiems veiksmams, žalą ieškovė patyrė dėl savo kaltės, nes atsisakė bendradarbiauti bei pateikti 2013-03-15 aprašo netikslumą padedančius nustatyti dokumentus.

Atsiliepimas

7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiais asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė prašo dėl argumentų, nurodytų apelianto skunde teisėtumo ir pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

7.1. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. kovo 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) paliko Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nepakeistą, kuriuo pripažino neteisėtais antstolio A. L. veiksmus. Dėl to teismas antstolio civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas (t. y. neteisėti veiksmai ir kaltė) nustatė pagrįstai. Tačiau byloje nebuvo įrodymų, jog egzistavo svarbios aplinkybės, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl Šiaulių apylinkės teismui nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ieškovės reikalavimui dėl turtinės žalos priteisimo.

Atsiliepimas

8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Universal auto“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

8.1.Apeliaciniame skunde minimi Šiaulių apylinkės teismo ir Šiaulių apygardos teismo procesiniai sprendimai bei juose padaryti išaiškinimai bei konstatuotos faktinės aplinkybės turi prejudicinę ir res judicatą galią šioje byloje, t. y. pagal ieškovės pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo. Sprendime visiškai pagrįstai nurodyta, kad ieškovės patirtą žalą sąlygojo būtent dar Šiaulių apygardos teismo nustatyti neteisėti antstolio A. L. veiksmai. Apeliacinio skundo teiginiai, kad reikalavimus dėl žalos atlyginimo ieškovė turėjo pateikti 2013 m. liepos mėnesį prevenciniame ieškinyje, yra visiškai nepagrįsti, nes prevencinio ieškinio tikslas pirmiausiai yra ne atlyginti patirtą žalą, o užkirsti kelią ateityje atlikti neteisėtus veiksmus ir žalai atsirasti. Apelianto argumentas, kuriuo jis nurodo, kad ieškovė, rašydama skundą dėl antstolio veiksmų, neva privalėjo reikšti reikalavimą priteisti žalos atlyginimą, yra visiškai nepagrįstas. CPK XXXI skyriuje nėra reglamentuojama, kad ypatingos teisenos tvarka būtų galima tuo pačiu reikšti reikalavimus dėl žalos ar nuostolių atlyginimo.

Šalies argumentai

8.2. Teismas nurodė, kad ieškovė buvo aktyvi ginant savo pažeistas teises, t. y. kad ieškovė kreipėsi su skundu dėl antstolio veiksmų, taip pat kreipėsi su prevenciniu ieškiniu, kurį išnagrinėjus teismas nustatė vieną iš būtinų žalos atlyginimo pagrindų – neteisėtus antstolio A. L. veiksmus. Prieš tai nagrinėtoje civilinėje byloje (pagal prevencinį ieškinį) teismui konstatavus antstolio A. L. veiksmus neteisėtais, ieškovei jau nebereikėjo įrodinėti vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, nes prevencinį ieškinį atmetus ar jo neišnagrinėjus, ieškinio dėl žalos atlyginimo net nebūtų teisinio pagrindo ir teisinių perspektyvų reikšti. Būtina atsakovo antstolio A. L. civilinės atsakomybės dėl žalos atlyginimo sąlyga, t. y. neteisėti atsakovo veiksmai, buvo konstatuoti tik 2015-03-02, t. y. Šiaulių apygardos teismui priėmus 2015 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Vadinasi, ieškinio senaties terminas skaičiuotinas būtent nuo tos datos, kadangi faktiškai tik nuo teismo sprendimo, kuriuo buvo konstatuoti neteisėti atsakovo veiksmai, įsiteisėjimo – ieškovei tapo žinoma, kad ieškovė turi teisę žalos atlyginimo reikalauti būtent iš atsakovo.

8.3. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovė privalėjo pateikti antstoliui informaciją, kad ji buvo nusipirkusi turtą iš UAB „ECAA Europe“ ir tas turtas nebuvo areštuotas. Atliekant muitinės procedūras niekada tokių įrodymų neprivaloma teikti. Kad buvo areštuotas ieškovės turtas, ji net ne iš karto sužinojo, o tik 2013-06-12, mėgindama išvežti iš Lietuvos Respublikos teritorijos jos parduotas prekes savo klientui ir siekiant atlikti muitinės procedūras. Būtent antstolis, veikdamas atidžiai ir rūpestingai, turėjo aiškintis, kas yra to turto savininkas kartu su skolininku ir muitinės sandėlio savininku, o ne ieškovė turėjo įrodinėti, kad tai yra jos turtas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškinys dėl neteisėtais antstolio veiksmais padarytos žalos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl ieškinio senaties

10. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino senaties terminą, netinkamai taikė CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos. Su šiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

11. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalis). Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2011).

12. Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal sutartį UAB „Vaivorykštė“ išrašė ieškovei UAB „Universal auto“ 2013-06-18 PVM sąskaitą- faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini). Ją ieškovė apmokėjo 2013-06-21. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo 2013-06-21. Taigi ieškinio senaties termino pabaiga – 2016-06-20. Dėl to sutiktina su apeliantu, kad ieškinio pateikimo dieną ieškinio senaties terminas buvo pasibaigęs.

13. Ieškovė pirmosios instancijos teismo prašė nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas, jį atnaujinti. Prašymą atnaujinti terminą grindė tuo, kad ieškovė veikė rūpestingai ir atsakingai ir dar 2013-07-03 kreipėsi į teismą su prevenciniu ieškiniu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantas teigia, kad ieškovės elgesys, t. y. delsimas pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo vertintinas neatsargiu bei nepateisinamu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, kad ieškovė galėjo ieškinį dėl žalos atlyginimo pateikti anksčiau.

14. Kasacinio teismo išaiškinta, kad ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Kasacinis teismas yra akcentavęs, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010).

15. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė 2013-07-03 kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą su prevenciniu ieškiniu, prašydama antstolio A. L. veiksmus bei atsakovės Klaipėdos teritorinės muitinės veiksmus, dėl kurių 2013-06-12 Klaipėdos teritorinės muitinės Šiaulių oro uosto poste buvo užkirstas kelias atlikti standartines muitinės procedūras ir ieškovei UAB „Universal auto“ išvežti PVM sąskaitoje – faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytas bei jai priklausančias prekes iš Lietuvos Respublikos teritorijos, o ieškovei UAB „Tikroji vaivorykštė“ užkirstas kelias atlikti ir suteikti muitinės tarpininko paslaugas, pripažinti neteisėtais; konstatuoti ieškovės UAB „Universal auto“ teisę laisvai disponuoti ir atlikus standartines muitinės procedūras laisvai išvežti iš Lietuvos Respublikos jai nuosavybės teise priklausančias prekes, kurios yra laikomos muitinės sandėlyje. Taigi, matyti, kad ieškovė po antstolio 2013-06-12 atliktų veiksmų, po mažiau nei mėnesio pateikė prevencinį ieškinį Šiaulių apylinkės teismui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė buvo aktyvi ir pakankamai rūpestinga, nedelsiant imdamasi priemonių, siekdama apsaugoti savo bendrovės veiklos interesus tiek teikiant skundą dėl antstolio veiksmų, tiek teikiant prevencinį ieškinį.

16. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovei jį atnaujino pažeistoms teisėms ginti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Dėl paminėto, nepagrįsti apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas dėl žalos atlyginimo, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų pakartotinai pasisako tiek, kiek jos susijusios su apeliacinio skundo argumentais.

18.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįsti apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 182 straipsnio nuostatas, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai vadovavosi Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartimi, turėjo vadovautis Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl abiejų apelianto minimų nutarčių.

19. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Dėl šios proceso teisės normos aiškinimo ir taikymo kasacinio teismo praktikoje suformuluotos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; kt.).

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2015 m. kovo 2 d. nutartimi paliko galioti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą, kuriuo pripažinti neteisėtais atsakovo antstolio A. L. veiksmai. Šiaulių apygardos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog įrašais ant UAB „Universal auto“ ir įmonės CK MK IMPEXGROUP 2013-06-11 PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) antstolio A. L. padėjėjas, pateikdamas muitinės pareigūnams tikrovės neatitinkančią informaciją apie deklaruojamų prekių areštą („Dalis išvežamų prekių yra aprašyta vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo“) ir sustabdydamas muitinės procedūras („Areštas taikomas tol, kol antstoliui skolininkas pateiks prekių savininką įrodantį dokumentą“), atliko procesinį veiksmą, kuris nebuvo įformintas kaip antstolio patvarkymas, sukėlė ieškovams neigiamas teisines pasekmes. Konstatuota, kad tai yra muitinės procedūrų sustabdymas, nes Klaipėdos teritorinė muitinė negali įforminti muitinės procedūrų, jei antstolio padėjėjas tvirtina, kad šios prekės yra areštuotos. Pažymėjo, jog antstolio padėjėjo 2013 m. birželio 12 d. duotas nurodymas yra antstolio reikalavimo vykdymas, t. y. neišleisti areštuoto turto iš muitinės, todėl teismas visiškai teisingai savo sprendime šį žodinį ir raštišką nurodymą pripažino kaip antstolio reikalavimo privalomumą; vien ta aplinkybė, kad buvo neišleistas krovinys asmens, kuriam jokios laikinosios apsaugos priemonės niekada nebuvo taikytos, daro tokius antstolio padėjėjo veiksmus neteisėtais. Konstatavo, kad šiuo atveju antstolis nesiėmė visų teisės aktuose nustatytų priemonių, jog būtų apsaugotos vykdymo procese nedalyvaujančių asmenų teisės, neveikė taip, kaip, remiantis teisės aktų nustatytais įpareigojimais, turėjo veikti, todėl antstolio veiksmai 2014-06-12, dėl kurių 2013-06-12 Klaipėdos teritorinės muitinės Šiaulių oro uosto poste buvo užkirstas kelias atlikti standartines muitinės procedūras ir ieškovui UAB „Universal auto“ išvežti PVM sąskaitoje – faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytas bei jai priklausančias prekes iš Lietuvos Respublikos teritorijos, o ieškovui UAB „Tikroji vaivorykštė“ užkirstas kelias atlikti ir suteikti muitinės tarpininko paslaugas, pagrįstai pripažinti neteisėtais.

21.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimas ir Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartis yra įsiteisėję, tiek nagrinėjamoje byloje, aukščiau paminėtoje civilinėje byloje dalyvauja tie patys asmenys – antstolis A. L., UAB „Universal auto“, Klaipėdos teritorinė muitinė, civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įrodinėjama ir sprendžiama dėl antstolio A. L. neteisėtų veiksmų, dėl kurių 2013-06-12 Klaipėdos teritorinės muitinės Šiaulių oro uosto poste buvo užkirstas kelias atlikti standartines muitinės procedūras ir ieškovei UAB „Universal auto“ išvežti PVM sąskaitoje – faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytas bei jai priklausančias prekes iš Lietuvos Respublikos teritorijos, o ieškovei UAB „Tikroji vaivorykštė“ užkirstas kelias atlikti ir suteikti muitinės tarpininko paslaugas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartimi buvo pripažinti neteisėtais ir šioje byloje nagrinėjami antstolio veiksmai, t. y. Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartį vertino turinčią prejudicinę galią nagrinėjant šį ieškinį.

22. Pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teismas 2015 m. kovo 2 d. nutartyje nurodė, jog šio teismo nagrinėjamoje byloje ieškovai pateikė naujus įrodymus, patvirtinančius išvežamų prekių nuosavybę: 2013-03-05 PVM sąskaitą – faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), 2013-03-11 PVM sąskaitą – faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) ir prekių priėmimo – perdavimo aktus, kurie Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. nutartyje, sprendžiant antstolio A. L. veiksmų atliktų 2013-06-12 teisėtumą, nebuvo vertinti. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad atsakovo A. L. nepagrįsti argumentai, jog ginče dėl žalos atlyginimo teismas turėjo remtis antstolio veiksmų teisėtumo vertinimu, pateiktu 2013 m. rugpjūčio 23 d. teismo nutartyje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

23.Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Pažymėtina, jog pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas – teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Įvertinus bylos įrodymų visetą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinti nepagrįstais. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes.

24.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįsti apelianto argumentai, jog nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nuostolius patyrė tik dėl apelianto kaltės, žalą ieškovė patyrė dėl savo kaltės, nes atsisakė bendradarbiauti bei pateikti 2013-03-15 aprašo netikslumą padedančius nustatyti dokumentus.

25.Pažymėtina, jog Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartyje konstatuota, kad argumentai, jog ieškovai nepateikė nei antstolio padėjėjui M. J., nei muitinei prekių priėmimo – perdavimo akto bei kitų dokumentų, o pateikė tik PVM sąskaitą – faktūrą, todėl neva antstolio padėjėjui kilo pagrįstų abejonių, jog sąskaitoje nurodytas turtas yra areštuotas, yra visiškai nepagrįsti, kadangi joks teisės aktas neįpareigoja nei prekes išvežančio asmens, nei muitinės tikrinti prekių nuosavybės įsigijimo dokumentus, kadangi yra pateikiama tik PVM sąskaita faktūra, kurios pagrindu prekės išvežamos ir užpildoma muitinės deklaracija. Taigi, ieškovė neprivalėjo nei muitinei, nei antstoliui teikti įrodymų apie savo turto įsigijimą, pardavimą. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės kaltės dėl nuostolių susidarymo nėra.

26.Apeliantas mano, jog vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą mažinti priteistinos žalos dydį vertindamas abiejų ginčo šalių požiūrį į ieškinio dydį. Šiuos apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas vertina nepagrįstais. Vien ta aplinkybė, kad ieškinio suma nėra didelė, nėra pagrindas mažinti priteistinos žalos dydi. Svarbu tai, kad nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, ieškovės kaltės dėl nuostolių susidarymo nėra, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo mažinti priteistinos sumos didį.

27. Kiti apeliacinio skundo argumentai neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

28. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus atsakovo apeliacinį skundą, atsakovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Ieškovė ir trečiasis asmuo priteisti bylinėjimosi išlaidų neprašo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Lina Muchtarovienė