Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovei M. D. dėl skolos, netesybų ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Antra. Statybos rangos sutarties 2 skyrius. Sutarties kaina apibrėžta, kad darbų organizavimo ir priežiūros kaina yra 1 500 Eur už mėnesį ir į šią kainą be kitų darbų patenka - statybų organizavimo kaina, mokesčiai, draudimo, medžiagų transportavimo ir visos kitos, Rangovui priklausančios pagal įstatymus ir kitus teisės aktus bei šią sutartį išlaidos. Kaip minėta aiškinant Rangos sutartį sistemingai, be kitų atliktinų darbų rangovas įsipareigojo atvesti komunikacijas iki sklypo ribos savo sąskaita - 3.4.2 p.

Pažymėtina, kad šią aplinkybę oficialiai yra patvirtinęs ieškovas ir nagrinėjant šalių ginčą Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmuose civilinėje byloje Nr. 2-59-759/2018. Šiuo aspektu reikšmingi ieškovo pasisakymai 2017 m. rugsėjo mėnesio 25 dieną, kuomet posėdžio metu atsakovei uždavus klausimą „Ar Jūs ir Jūsų žmona buvot įsipareigoję savo lėšomis įvest komunikacijas iki mūsų sklypo ribos? Ieškovas atsakė „iki sklypo, taip“. Atsakovei patikslinus aplinkybes ar tai „Už savo lėšas, kai mes pirkom sklypą?“ ieškovas nurodo „Taip, iki sklypo“ (2017-09-25 teismo posėdžio įrašas, laikas - 41:05-41:17).

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo R. J. ieškinį dėl 682,57 Eur skolos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Ieškovo ieškinys atsakovei tenkintinas.

Dėl prejudicinių faktų nagrinėjamoje byloje.

Bylos nagrinėjimo metu abi šalys prašė šią bylą nagrinėjančio teismo remtis ir tais duomenis, kurie yra pateikti kitoje anksčiau kitame teisme tarp tų pačių šalių išnagrinėtoje analogiškoje civilinėje byloje Nr. 2-59-759/2018. Teismas tenkina šį šalių prašymą ir laiko, kad nagrinėjamojoje civilinėje byloje, egzistuoja teisinis pagrindas remtis Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmuose išnagrinėtoje kitoje civilinėje byloje Nr. 2-59-759/2018 nurodytais teisiniais faktais.

Tokia teismo išvada paremta CPK 182 straipsnio 2 punkto ir 279 straipsnio 4 dalies nuostatomis kuomet nebereikia įrodinėti aplinkybių, kurios buvo įrodinėjimo dalykas ir yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje. Kitoje civilinėje byloje tarp tų pačių šalių, tik dar dalyvaujant ir trečiajam asmeniui Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmuose 2018-03-05 priimtas sprendimas įsiteisėjo, kuomet Vilniaus apygardos teismas apeliacine tvarka išnagrinėjo minėta bylą pagal abiejų šalių apeliacinius skundus ir priėmė joje 2019-09-24 nutartį. Paminėtoje byloje dėl ginčo aplinkybių motyvus nurodė abi šalys.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalgoje nurodė, kad bylose, kuriose taikoma prejudicija (lot. praeiuducio - iš anksto nuspręstas) itin svarbu tiksliai nustatyti teisinių santykių subjektus. CPK 182 straipsnio 2 punkte yra imperatyviai nurodyta, kad kitoje civilinėje ar administracinėje byloje turi dalyvauti tie patys asmenys. Kad galima būtų taikyti prejudicinio fakto taisyklę, nebūtinas paties fizinio asmens dalyvavimas byloje. Pakanka, kad toks asmuo būtų įtrauktas byloje dalyvaujančiu asmeniu. Byloje dalyvaujančio asmens procesinė padėtis nesvarbi. Taikyti faktų prejudicijos taisyklę galima ir tais atvejais, kai kitoje byloje dalyvauja ne visi tie patys byloje dalyvavę asmenys. Kitos bylos ieškinio dalykas gali sutapti tik iš dalies arba netgi būti skirtingas. Gali nesutapti ir kitos bylos ieškinio pagrindas. Svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose ir kad pirmiau išnagrinėtoje byloje įrodinėjamas faktas, kitoje byloje galėtų būti laikomas prejudiciniu.

Pirmesniu teismo sprendimu nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai pripažįstami prejudiciniais tik įsigaliojus teismo sprendimui ir praranda šią galią, jeigu pirmesnis teismo sprendimas yra panaikinamas. Todėl pirmesnėje civilinėje ar administracinėje byloje nustatyti faktai prejudiciniais pripažintini tik tokiu atveju, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis.

CPK 182 straipsnio 2 punktas, įtvirtindamas prejudicinių faktų buvimo galimybę, tiesiogiai nenurodo, kurioje teismo sprendimo dalyje turi būti dėl jų pasisakyta, ši teisės norma nenumato ir neduoda pagrindo išvadai, jog prejudicinę reikšmę turintys faktai, nustatyti kitoje byloje, turi būti užfiksuoti tik sprendimo rezoliucinėje, o ne motyvuojamojoje dalyje. Atsižvelgiant į bendrosios civilinės teisės bei civilinio proceso teisės teorijos pagrindu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą ieškinio sampratą, jų reikalavimų formulavimo bei teismo sprendimo turinio reikalavimų praktiką darytina išvada, jog bylai reikšmingi faktai, išskyrus ypatingosios teisenos bylose, yra ir turi būti išdėstomi (dėl jų pasisakoma) ne sprendimo rezoliucinėje, o būtent motyvuojamojoje dalyje. Dėl to nukreipimas į kito teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, nustatant bylai reikšmingas faktines aplinkybes (prejudicinių faktų atveju) yra galimas ir kaip tik atitinka CPK 182 straipsnio 2 punkto reikalavimus. Dėl to byloje atsakovės pateikti įrodymai nagrinėjamoje byloje laikytini prejudiciniais faktais (49, b. l.).

Šią bylą nagrinėjantis teismas papildomai pabrėžia, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas kitoje analogiškoje byloje ir 2018 m. kovo 5 d. priimtame sprendime pasisakė dėl daugumos užsakovo (atsakovo) ir rangovo (ieškovo) teisinių santykių vertinimo aspektų, o šioje byloje irgi vyksta ginčas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu tik remiantis kitais pateiktais įrodymais. Todėl kaip jau teismas yra nurodęs, jis daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra teisinis pagrindas remtis kitoje civilinėje byloje nustatytais teisiniais faktais, juos pripažįstant prejudiciniais. Tokiais prejudiciniais faktais teismas laiko Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018-03-05 sprendimo motyvuose padarytas išvadas dėl reikalavimo priteisti 1 099,13 Eur, kuris nebuvo patenkintas (71-72 b. l.).

Kaip jau teismas yra nurodęs, prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje turi tik faktai nurodyti kito teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje, o ne vienos iš šalių minėtoje byloje pateikti atsakymai į kitos šalies ar teismo pateiktus klausimus, kurie tuo pačiu nelaikytini ir tinkamais įrodymais (49 b. l.)

Dėl šalių sudarytos statybos rangos sutarties teisinio kvalifikavimo.

Rangos sutartis priklauso sutarčių grupei dėl darbų atlikimo ir šia sutartimi regu­liuojamas gamybinės veiklos procesas. Pasibaigus šiam procesui sukuriamas tam tikras materialus rezultatas, kuris perduoda­mas užsakovui. Perduodamas pagal rangos sutartį rezultatas nebūtinai turi būti kilnojamasis ar nekilnojamasis daiktas, tam tikrais atvejais užsakovui perduodamas atlikto darbo rezultatas nėra naujas daiktas, tačiau visada rezultatas yra materialus.

Rangos sutartimi viena šalis (rango­vas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą už­sakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti (CK 6.644 straipsnio 1 dalis). CK 6.644 straipsnio 2 dalyje paminėtos atskiros rangos sutarties rūšys: buitinė ranga, statybos ranga ir kitos. CK XXXIII skyriaus, reglamentuojančio rangos santykius, atskiruose skirsniuose yra išskirtos bendrosios rangos nuostatos, vartojimo ranga, statybos, projektavimo ir tyrinėjimo ranga (pastarosios sujungtos viename skirsnyje).

Statybos rangos sutartimi rangovas įsi­pareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas įsipareigoja sudaryti rangovui būtinas sta­tybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą (CK 6.681 straipsnio 1 dalis). Kaip ir pagal kitas rangos sutarties rūšis ir pagal statybos rangos sutartį yra prievolė pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. sukurti tą rezultatą ir perduoti užsakovui.

Statybos rangos sutartis pasižymi tam tikromis ypatybėmis, leidžiančiomis ją atskirti nuo kitų rangos sutarčių, dėl kurių būtinas atskiras reglamentavimas:

* darbai pagal šią sutartį atliekami tiesio­giai objekto buvimo vietoje;

* specifinis šios sutarties dalykas (pas­tatas, statinys ar kitoks nekilnojamasis daiktas kaip galutinis - statybos proceso produktas arba užbaigtas tam tikrų darbų statybos objekte kompleksas);

* specifinė subjektinė sudėtis (sutarties šalys - investicinės veiklos statybų sri­tyje dalyviai);

* užsakovo ir rangovo sutartinių santykių ilgalaikiškumas, jų bendradarbiavimas siekiant tinkamai įvykdyti sutartines prievoles;

* specialių norminių aktų, reguliuojančių statybos santykius, sistema.

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2016-06-01 sudarė statybos rangos sutartį, kuri 2016-11-10 buvo atsakovės nutraukta (3-6, 64 b. l.).

Todėl iškyla būtinumas teisiškai įvertinti šią šalių sudarytą sutartį, nustatant ar jos vertinimui taikytinos rangos teisinius santykius reguliuojančios nuostatos (CK XXXIII skyriaus Pirmojo skirsnio Bendrosios nuostatų normos) ar statybos rangos teisiniams santykiams taikytinos nuostatos (CK XXXIII skyriaus Trečio skirsnio normos). Atskirti reikia, nes rangos ir statybos rangos nustatyti skirtingi garantijų terminai, darbų perdavimo ir pri­ėmimo tvarka, papildomų darbų reglamen­tavimas, rizikos tarp šalių pasiskirstymas, skirtinga šalių bendradarbiavimo pareigos apimtis (statybos rangos atveju bendradar­biavimo pareiga pasireiškia daug stipriau nei kitų rangos sutarčių atvejais). Be to sutartinių šalių teisinių santykių kvalifikavimas turi įtakos ir teismo sprendimui.

Kadangi rangos sutartis ir statybos ran­gos sutartis išskiriamos pagal sutarties da­lyką, vadovaujantis sisteminiu, loginiu - lingvistiniu bei turininguoju teisės aiškinimo metodais būtina nustatyti statybos rangos sutarties dalyką. Statybos rangos sutarties dalykas yra statinio statyba ir rekonstrukcija, taip pat montavimo, palei­dimo ir kitokie darbai (CK 6.681 straipsnio 2 dalis). Pirmiausia reikia aiškintis, ką reiš­kia sąvoka „kitokie darbai“, nes straipsnyje išvardytų darbų sąrašas nėra baigtinis.

Statybos įstatyme pateikiamas sąvokos „statybos darbai“ išaiškinimas: statybos darbai - visi darbai, atliekami statant arba griaunant statinį (žemės kasimo, mūrijimo, betonavimo, montavimo, pamatų ir stogų įrengimo, stalių, apdailos, įrenginių paleidi­mo ir derinimo). Statybos darbai skirstomi į bendruosius (žemės darbai, statybinių konstrukcijų statybos ir montavimo dar­bai) ir specialiuosius (kiti statybos darbai) (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau - Statybos įstatymas) 2 straipsnio 15 dalis).

Specialieji statybos darbai - tai me­chanikos darbai (pastatų vidaus ir išorės vandentiekis bei nuotekų šalinimas; šilu­mos gamyba ir tiekimas; pastatų šildymas, vėdinimas, oro kondicionavimas; pastatų dujų sistemos; šilumos, dujų, naftos ar kito kuro technologiniai vamzdynai; įrenginių paleidimas ir derinimas; kiti panašaus profilio darbai) ir elektrotechnikos darbai (elektros energijos tiekimas, transformavi­mas, paskirstymas, apšvietimo valdymas, automatizavimas; nuotolinis ryšys (teleko­munikacijos); apsauginė, gaisrinė signali­zacija; įrenginių paleidimas ir derinimas; kiti panašaus profilio darbai).

Iš pateiktų sąvokų apibrėžimų matyti, kad montavimo ir paleidimo darbai, kaip bendrieji ar specialieji statybos darbai, gali būti atliekami statant ar rekonstruojant statinį.

Atsižvelgiant į sąvokos „statybos darbai“ išaiškinimus ir CK 6.681 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodoma, kad statybos rangos sutartis sudaroma statinių statybai ir re­konstrukcijai, „kitokie darbai“ turėtų būti aiškinami kaip bet kokie statybos darbai, atliekami statant ar rekonstruojant statinį, pavyzdžiui, įrengimų derinimo darbai. Teismo nuomone, įstatymų lei­dėjas CK 6.681 straipsnio 2 dalyje atskirai išskyrė montavimo, paleidimo ar kitokius darbus kaip statybos rangos sutarties da­lyką, nes praktikoje šiems darbams atlikti dažniausiai sudaromos subrangos sutartys, tuo pabrėždamas, kad šiems darbams atlikti, kai statomas ar rekonstruojamas statinys, taikomos statybos rangos sutarties nuostatos.

Statybos įstatyme nurodomas platesnis statybos veiklos rūšių sąrašas nei CK 6.681 straipsnio 2 dalyje, todėl būtina išsiaiškinti, ar kitoms Statybos įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje nurodytoms statybos veiklos rū­šims: statinio remontas ir griovimas, statinio statyba ir rekonstrukcija turi būti taikomos statybos rangos sutarties nuostatos.

Tokiu atveju šalių tarpusavio santykiams turi būti taikomos ne tik statybos rangos, bet iš dalies ir bendrosios rangą reglamentuojančios CK nuostatos.

Darytina išvada, kad šalių teisiniai santykiai atliekant naujo statinio statybą turi būti kvalifikuojami kaip statybos rangos santykiai, o atliekant komunikacijų atvedimą iki sklypo ribos taikytinos tiek staty­bos, tiek bendrosios rangos nuostatos jeigu tai numatyta šalių sudarytoje sutartyje. Kadangi ginčo šalys procesiniuose dokumentuose nesiremia CK 6.644-6.671 straips­niais, o tik statybos rangos santykių nuostatomis (CK 6.681-6.699 straipsniai), todėl ginčo atveju jos ir taikomos.

Dėl ginčo šalis siejančių teisinių santykių vertinimo.

Byloje sprendžiamas ginčas dėl atsiskaitymo už ieškovo įsipareigojimą dėl komunikacijų atvedimo iki atsakovės sklypo ribos, konkrečiai dėl apmokėjimo už dujotiekio statybos darbus, taip pat dėl atliktų darbų priėmimo - perdavimo fakto egzistavimo pagal šalių statybos rangos sutartį.

Bylos duomenimis ir šalių bei jų atstovų paaiškinimais nustatyta, kad šalys 2016 m. birželio 1 d. sudarė Statybos rangos sutartį, kuria užsakovas (atsakovas) pasamdė ieškovą (rangovą) savo jėgomis ir rizika pastatyti gyvenamąjį namą, atliekant statybos, statybos organizavimo ir priežiūros darbus, žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), Šiaulių r. sav., ir atliktų darbų rezultatą perduoti užsakovui, o pastarasis įsipareigoja sumokėti už tinkamai atliktus darbus (sutarties 1.1. p., 3 b. l.). Užsakovas įsipareigojo pateikti rangovui statybos projektą ir reikalingas medžiagas, statybos darbų atlikimui pagal šią sutartį, taip pat užsakovas įsipareigojo sumokėti sutartyje nurodytą kainą už tinkamai atliktus ir perduotus darbus (Sutarties 3.1.1 - 3.1.2. p., 3.2.1. p.). Pagal minėtą sutartį darbai turėjo būti pradėti 2016-06-01 ir baigti 2016-12-01 (Sutarties 5.1. p.). Šalių sutarimu darbų atlikimo terminas galėjo būti pratęstas iki visiško gyvenamojo namo statybos pabaigos, nekeičiant sutarties 2.1. p. nurodytos kainos. Tačiau atsakovė vienašališku pareiškimu nuo 2016-11-10 minėtą sutartį su ieškovu nutraukė (64 b. l.).

Sutartyje atliekamų statybos darbų kaina, apskaičiuota įskaitant į ją darbuotojų darbo priežiūrą, statybos organizavimą, mokesčius, draudimą, medžiagų transportavimą ir visas kitas, Rangovui priklausančias išlaidas (Sutarties 2.1.1. p.). Atsakovė byloje nurodė, kad ieškovui sumokėjo 21 520,96 Eur už atliktus darbus, ko ieškovas neginčija, tačiau laiko, kad užsakovė liko skolinga 682,57 Eur sumą, kurią rangovas užsakovės vardu sumokėjo subrangovui AB ,,Energijos skirstymo operatoriui“ (toliau ir - ESO) už naujo dujų vartotojo prijungimo paslaugą (7-8, 14-17 b. l.). Ieškovas laiko, kad atsakovė privalo grąžinti rangovui 682,57 Eur sumą, kadangi šios išlaidos priskirtinos užsakovei, o ne ieškovui, ką patvirtina ir teismui pateikti rašytiniai įrodymai (7-8 b. l.). Įvertinus šių rašytinių įrodymų turinį matyti, kad pradinis mokėtojas yra atsakovė, mokėtojų ieškovas, o mokesčio gavėjas ESO. Šalys skirtingai aiškina ginčo aplinkybes, tiek kiek jos susijusios su sutartimi, todėl teismas jas vertina ir pagal pacta sunt servanda nuostatas.

Pirmiausia, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (lot. pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarčių privalomumo šalims principas reikalauja sutartį vykdyti ir vienos iš šalių atsisakymas nuo sutarties negalimas, išskyrus įstatyme išvardytus atvejus, kai šalis pati gali vienašališkai nutraukti sutartį arba inicijuoti nutraukimą teismine tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-513-916/2015).

Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinyje nurodė, kad atsakovė nevykdo iš statybos rangos sutarties kylančio įsipareigojimo, kurį jis įvykdė už ją trečiajam asmeniui (materialine prasme) ESO (CK 6. 50 str.). Ieškovas teigia, kad turi materialinį teisinį suinteresuotumą dėl bylos baigties, nes ieškinio reikalavimą kildina ne tik iš dvišalės sutarties, bet ir iš pateiktų mokestinių dokumentų (7-8 b. l.). Pirmiausia, ieškovas, kaip šios sutarties šalis, turi teisę reikalauti iš atsakovės, kad dvišalė sutartis būtų vykdoma ir nurodo kokį būtent sutarties punktą yra pažeidusi užsakovė, bet ir tai, jog turi būti vykdoma sutartinė prievolė kylanti iš šalių santykių su trečiuoju asmeniu ESO (CK 6. 50 str.). Atskirai pastebėtina, kad ginčo atveju nors atsakovė veikė kaip vartotoja, tačiau tai nepaneigia jos sutartinės prievolės dujų tiekėjui ESO, kylančios iš pateiktų rašytinių įrodymų. Tokia atsakovės prievolė siejasi ne tik su šalių sudaryta ginčo sutarties nuostata (3.4.2 p.), bet ir su viešosios teisės aktų reikalavimais dėl naujų vartotojų prijungimo prie dujų tiekėjo magistralinių tinklų, o ieškovas tokiu vartotoju nelaikytinas (žr. Gamtinių dujų įstatymo 2 str. 18 d.). Remiantis tuo, kad šalys įsipareigoja dėti visas pastangas sutarties įvykdymui, siekdamos veikti abiejų šalių interesais, tuo pačiu jos privalo nesiimti jokių veiksmų, kurie galėtų neigiamai paveikti šalių finansinę būklę. Todėl pripažintina, kad ieškovas galėjo įgyti pagrįstą lūkestį, jog atsakovė turėdama sutartinę pareigą jam ir sutartinę prievolę dujų tiekėjui, sumokės jam už trečiojo asmens (materialine prasme) ESO pateiktą sąskaitą už suteiktą paslaugą, kadangi pagal statybos rangos sutartį iš jos kylanti nurodyta mokėjimo prievolė nėra priskirtina rangovui (CK 6. 50 str.). Būtent ieškovas teikdamas atsakovei apmokėjimui ginčo sąskaitą nepažeidė sutarties 3.4.2. p., esamo įsipareigojimo.

Pagal statybos rangos sutartį pagrindinė rangovo pareiga yra per sutartą terminą atlikti statybos darbus pagal užsakovo užduotį, o užsakovo - sudaryti rangovui būtinas sąlygas darbams atlikti, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą (CK 6.681 str. 1 d.). Užsakovas, gavęs rangovo pranešimą apie pasirengimą perduoti atliktų darbų rezultatą arba, jeigu tai numatyta sutartyje, apie įvykdytą darbų etapą, privalo nedelsdamas pradėti darbų priėmimą (CK 6.694 str. 1 d.). Taigi užsakovas turi pareigą priimti rangovo perduodamus darbus, be to darbų priėmimą organizuoja ir atlieka užsakovas savo lėšomis (CK 6.694 str. 2 d.). Kaip šios taisyklės išimtis CK 6.694 straipsnio 6 dalyje įtvirtinti atvejai, kuriais užsakovas turi teisę atsisakyti priimti darbus, t. y. kai nustatomi trūkumai, dėl kurių neįmanoma perduodamo darbų rezultato naudoti pagal statybos rangos sutartyje nustatytą paskirtį ir jeigu šių trūkumų rangovas ar užsakovas negali pašalinti.

Statybos darbų perdavimas ir priėmimas įforminamas aktu, kuriam įstatyme nenustatyta specialios privalomos formos (CK 6.694 str. 4 d.). Taigi aktu gali būti laikomas bet koks dokumentas, kuriame fiksuojami darbų rezultato pridavimas ir šio rezultato priėmimas, todėl nesutiktina su atsakovės ir jos atstovo atsikirtimais, jog šios išlaidos priskirtinos ieškovui, atsižvelgiant į šalių sudarytos dvišalės sutarties 2.1.1.p nuostatą. Šalių sudarytoje dvišalėje sutartyje nėra numatyta, kad bus sudaromas darbų perdavimo - priėmimo aktas. Be to kaip jau teismas yra nurodęs šalys anksčiau termino nutraukė sutartinius santykius dėl ko liko neišspręsti kiti su sutarties nutraukimu susiję klausimai. Todėl teismas laiko, kad dėl to atsiradusios pasekmės tenka atsakovei, kurios iniciatyva ir buvo nutraukta sudaryta statybos rangos sutartis. Šis faktas laikytinas sukeliančiu pareigą užsakovei sumokėti rangovui pagal pastarojo pateiktą sąskaitą gautą iš dujų tiekėjo (7-8 b. l.).

Šioje byloje atsakovė pavėluotai pateikė teismui priešieškinį, kurio teismas nepriėmė (81-85 b. l.). Faktas, kad nors darbų priėmimas - perdavimas pagal CK 6.644 straipsnio 1 dalyje ir 6.662 straipsnyje nustatytus reikalavimus neįvyko, tačiau užsakovė rangovo darbų rezultatą pradėjo naudoti pagal paskirtį, tai yra teismo posėdžio metu pripažino, kad gamtinės dujos yra tiekiamos į gyvenamąjį namą. Todėl darytina išvada, kad gera valia neįvykdžiusi atsiskaitymo su ieškovu už pastarojo atliktą darbą, atsakovė pažeidė sutartinius įsipareigojimus ir nesilaikė teisės normų reikalavimų, kas neatleidžia atsakovės nuo prievolių, kylančių iš sutarčių vykdymo principų (CK 6.200 str.) bei statybos rangos sutarties esmės, reikalaujančios, kad už tinkamą darbo rezultatą būtų sumokama sulygta kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2009). Darbų priėmimo - perdavimo reikšmės mokėjimo prievolei vykdyti suabsoliutinimas prieštarautų šių procedūrų, įgyvendinamų teisių bei pareigų paskirčiai ir sudarytų prielaidas nepagrįstam praturtėjimui. Tai, kad rangovo atliktą įrodo ne ir darbų perdavimo - priėmimo dokumentas, o tik mokėjimo dokumentai, nekeičia prievolės esmės. Būtent šiuose mokėjimo dokumentuose yra užfiksuota, kokio dydžio išlaidas patyrė rangovas užsakovo prašymu (7-8 b. l.). Kadangi užsakovas turėjo galimybę kontroliuoti rangovo darbus, jis iš karto turėjo reikšti ieškovui pretenzijas dėl darbų trūkumų ir netinkamo lėšų panaudojimo. Atsakovė savo teiginių, kad nebuvo tinkamai informuota apie jos vardu ESO išrašyta išankstinę sąskaitą, niekuo nepagrindžia, be to, šiuos teiginius paneigia ir anksčiau nurodyti prejudiciniai faktai (71-72, 101 b. l.). Atsakovės teiginiai, kad ieškovas galėjo sumokėti iš savo lėšų ar iš jam išmokėtų sumų niekuo nepagrįsti, nes rangovui tokia prievolė nekyla pagal Sutarties 2.1 p., nei pagal 3.4.2. punkto nuostatą. Užsakovo elgesys vertintinas kaip atsisakymas priimti jam skirtą mokėjimo dokumentą pagal šalių 2016-06-01 sudarytą Sutartį, be teisėto pagrindo, todėl ieškovas įgijo teisę reikalauti priverstinio atsiskaitymo prievolės įvykdymo atveju (CPK 185 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2009).

Teismui išanalizavus bylos medžiaga, įvertinus šalių ir atstovų paaiškinimus, nesutiktina su atsakovės ir jos atstovo atsikirtimais, kad ieškovas nėra perdavęs atsakovei visos reikiamos dokumentacijos, kad gautų norimas pajamas iš ieškovės ir dėl to, kad tai yra paties ieškovo rizika. Atsakovė jos nurodomų aplinkybių ir ieškovo kaltės dėl to neįrodė ir nepagrindė leistinais įrodymais (CPK 178 str.; 71-72 b. l.).

Dėl ieškovo darbų trūkumų statybos metu ir su tuo susijusių aplinkybių teismai pasisakė anksčiau išnagrinėtoje byloje (55-75, 90-109 b. l.). Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus atsakovės teiginius, kad ji neprivalo kompensuoti ieškovo išlaidų, kurias jis patyrė dėl už pastarajai trečiojo asmens suteiktas paslaugas ir, kad už tai esą jau yra sumokėta, kadangi šių aplinkybių ji leistinais įrodymais neįrodė (CPK 185 str.).

Todėl atsakovė privalo sumokėti ieškovui tai, ką jis yra už ją yra sumokėjęs ESO (CK 6. 50 str.). Ieškovui nesumokėjus ESO už atsakovei suteiktas paslaugas, pastaroji iki šiol negalėtų naudotis kaip vartotoja trečiojo asmens tiekiamomis gamtinėmis dujomis. Kitoks aplinkybių vertinimas suteiktų atsakovei galimybę išvengti prievolės visiškai atsiskaityti su ieškovu dėl jo patirtų išlaidų už užsakovei suteiktas paslaugas.

Dėl sutarties punkto aiškinimo

CK 6.193 straipsnyje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (CK 6.193 straipsnio 3 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad, aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant šį subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize. Kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011; 2016-04-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016).

Tikrasis sutarties (jos sąlygos) turinys gali nesutapti su pažodine teksto reikšme, jeigu pažodinį tekstą paneigia įstatyme (CK 6.193 straipsnis) įvardytos sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės (sutarties sąlygų kontekstas, faktinis šalių elgesys, kt.). Įstatymu teismas įpareigotas patikrinti, ar pažodinis sutarties tekstas atitinka tikruosius sutarties šalių ketinimus. Teismo išvada dėl sutarties sąlygų tikrojo turinio visais atvejais turi būti motyvuota ir pagrįsta įstatyme įtvirtintų sutarties aiškinimo kriterijų taikymu. Siurprizinis, priešingas įprastinei prasmei sutarties tekste vartojamų posakių (sąvokų) aiškinimas, nepagrįstas įstatyme nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, teismo sprendime yra negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2013; 2016-04-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016).

Nagrinėjamu atveju teismas pažymi, jog remiantis bylos duomenimis bei šalių paaiškinimais, nėra galimybių nustatyti tikruosius ginčo susitarimo šalių ketinimus formuluojant 6 sutarties punktą, todėl vadovaujantis kasacinio teismo praktika, aiškinant pastarąjį punktą, visų pirma, turi būti taikoma pažodinio sutarties aiškinimo taisyklė kaip objektyviausiai atspindinti tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Nagrinėjamoje byloje taikant šią sutarties aiškinimo taisyklę, teismas pritaria ieškovo pozicijai, jog analizuojamame punkte nėra pastarojo įsipareigojimo atsakovei iš savo lėšų sumokėti ESO. Teismo vertinimu, šiame punkte vartojami žodžiai, jų junginiai bei pati punkto formuluotė suponuoja išvadą, jog sutarties sudarymo momentu ieškovas įsipareigoja veikti pagal suteiktus įgaliojimus už užsakovę prieš trečiuosius asmenis dėl atsakovei suteiktinų paslaugų už kurias ji pati turės susimokėti (CK 6. 50 str.). Teismas papildomai pažymi, kad teismo vertinimu ir sutarties 3.2.1. punkte kalbama apie užsakovo įsipareigojimą rangovui už tinkamai atliktus ir perduotus darbus. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas atmeta atsakovės atsikirtimų argumentus dėl to, jog sutartinė prievolė kurią įvykdė ieškovas trečiajam asmeniui laikytina rangovo pinigine prievole ESO, kaip nepagrįstus. Šią teismo išvada pagrindžia ir ta aplinkybė, kad pats ieškovas jokių darbų pagal šį punktą atsakovei neatliko, o paslaugas jai suteikė trečiasis asmuo ESO, kuris ir pateikė užsakovei apmokėjimui ginčo sąskaitą (CK 6. 50 str.).

Be to teismas pažymi, jog byloje esantys duomenys (ieškovo paaiškinimai) neleidžia daryti kitokios išvados, kadangi pati atsakovė pateikė ieškovui savo parengtą sutarties projektą ir sutarties 3.4.2. punkto formuluotė joje yra įtvirtinta išimtinai atsakovės iniciatyva. Todėl šiuo atveju taikytina CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta taisyklė (contra preferentem). Atsižvelgdamas į tai, teismas pažymi, kad ginčo atveju taikant CK 6.193 straipsnio 4 dalį, dėl 3.4.2. punkto aiškinimo rezultato teisingumui, pagrįstumui bei teisėtumui, tokia išvada nėra vienintelė ar lemianti nes, byloje pakanka ir kitų šią išvadą pastiprinančių ar lemiančių įrodymų. Lingvistinio sutarties 3.4.2. punkto teksto aiškinimo rezultato nepaneigia įstatyme įvardytos sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės (sutarties sąlygų kontekstas, faktinis šalių elgesys, kt.). Priešingas nagrinėjamo sutarties 3.4.2. punkto aiškinimas pretenduotų būti siurpriziniu, nes prieštarautų šiame susitarimo punkte žodžių bei jų junginių įprastinei prasmei, kas yra nesuderinama su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, jog kitaip aiškinti statybos rangos 2016-06-01 sutarties 3.4.2. punkto nėra teisinio pagrindo.

Įvertinus bylos medžiagą, šalių atstovų paaiškinimus, ieškovui iš atsakovės priteistina 682,57 Eur suma išlaidų atlyginimui už užsakovei ESO suteiktas paslaugas (CK 6. 50 str., CPK 185 str.).

Dėl palūkanų priteisimo.

Kadangi atsakovė laiku neatsiskaitė su ieškovu, teismui yra pagrindas priteisti pastarajam 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo (2019-06-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str., 6.210 str. 2 d.).

Dėl šalių pateiktų įrodymų vertinimo.

Atskirai pažymėtina, kad tuo tarpu įrodinėjimą teismuose įtvirtinančio teisės akto - LR CPK 177 str. 1 d. nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje - bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. To paties kodekso 177 str. 2 d. nustatyta, kad šie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais <...>. Pagal LR CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Pažymėtina, kad leistinos įrodinėjimo priemonės yra ne tik šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atsto­vus pateikti) paaiškinimai, liudytojų parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai ir ekspertų išvados. Taip pat įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų (CPK 177 str. 2-3 d.). Įstatymų leidėjas, išvardydamas įrodinėjimo priemones, nustato teisinių reiškinių fiksavimo formas ir nurodo, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis galima tinkamai naudotis teisme, arba, kitaip tariant, be kokių negalima apsieiti įrodinėjant.

Įrodymų leistinumas suteikia teismui galimybę greičiau nustatyti tiesą byloje. Bylos atveju nustatytos faktinės bylos aplinkybės atkuria objektyvią tikrovę, nes su byla susiję veiksmai ar (ir) įvykiai palieka pėdsakų ne tik įstatymo nustatytose įrodinėjimo priemonėse, bet ir visuose daiktuose bei procesuose, kuriuos tie veiksmai ar (ir) įvykiai pakeitė ir kurie atsispindėjo žmonių sąmonėje. Todėl visus tokius objektyvius pėdsakus teismas pripažįsta įrodymais. Priešingu atveju galima kalbėti ne apie teisingumo bendrąja prasme vykdymą teismuose, o tik apie formalios pro­cesinės teisybės pasiekimą pagal įstatymų leidėjo sukurtas žaidimo taisykles.

Laisvo įrodymų vertinimo esmė ta, kad teismo neriboja jokie formalūs įrodymai ir jis atsižvelgdamas į bylos aplinkybes sprendžia, remtis ar nesiremti vienokiais ar kitokiais duomenimis. Mokslo ir technologijų pažanga taip pat suteikia vis daugiau pažinimo galimybių, todėl išsiplečia įrodinėjimo priemonių skaičius ir susidaro galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes iš naujų šaltinių, kadangi esamos moksliškai pagrįstos technologijos irgi leidžia tai daryti.

Be to, pastaruoju metu civilinio proceso doktrinoje pabrėžiami kiti, moksliniai - techniniai būdai ir metodai, leidžiantys užtikrinti įrodymų patikimumą, teisingumą ir išsamumą civiliniame procese. Doktrinoje teigiama, kad nagrinėjant tiesos nustatymo būdus negalima apsiriboti tik tomis proceso normomis, kurios juos reguliuoja, o svarbu pasinaudoti ir tomis techninėmis bei taktinėmis priemonėmis ir metodais, kurie yra naudojami įrodymams rinkti, fiksuoti ir tirti.

Bylos atveju teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir remiasi logikos dėsniais, spręsdamas klausimą apie gautų faktinių duomenų tikrumą, leistinumą, jų tarpusavio ryšį bei pakankamumą. Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 str. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (2001-03-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2003-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-907/2003). Įrodymų vertinimas grindžiamas tikėtinumo taisykle: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Išanalizavus byloje esančius įrodymus bei nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad yra faktinis pagrindas ieškovo ieškinį patenkinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei procesinių klausimų išsprendimo.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovas pateikdamas teismui procesinius dokumentus sumokėjo į valstybės biudžetą 15,00 Eur žyminį mokestį. Todėl pirmiausia, ieškovui iš atsakovės priteistina nurodyta žyminio mokesčio suma (10 b. l.). Antra, ieškovui iš atsakovės nepriteistinos atstovavimo išlaidos, kadangi nėra pateikti teismui į bylą jas patvirtinantys rašytiniai įrodymai.

Ieškovo ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovės valstybei nepriteistinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, kadangi jų suma neviršija minimalaus dydžio (CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis išdėstytu ir CPK 140 str. 1d., 293 str. 1d. 4p.185 str., 269-270 str., 279 str .1d.,

nusprendžia:

1. Ieškovo ieškinį atsakovei tenkinti visiškai.

2. Priteisti ieškovui R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės M. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 682,57 Eur (šešis šimtus aštuoniasdešimt du eurus 57 ct) išlaidų atlyginimui, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 682,57 Eur (šešių šimtų aštuoniasdešimt dviejų eurų 57 ct) sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019-06-25) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 15,00 Eur žyminio mokesčio.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo rūmus.