Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vidas Stankevičius, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. N2-28985-127/2013 pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovui G. M. dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, institucija, teikianti išvadą byloje – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Institucija, teikianti išvadą byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius atsiliepimo nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nenustatyta pagrindo atnaujinti procesą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Kasacinis teismas formuodamas teismų praktiką, laikosi nuostatos, kad teisingumo vykdymas – išimtinė teismo teisė, ir, siekiant užtikrinti, kad teisingumas būtų vykdomas kruopščiai ir atidžiai, sukurta instancinė teismų sistema, kurios paskirtis – šalinti galimas žemesniųjų instancijų teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir taip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus. Net ir po to, kai byla išnagrinėta ir šalių ginčas išspręstas instancine tvarka, gali atsirasti ar paaiškėti aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas suabejoti teismo sprendimu ar vykusio teismo proceso tinkamumu. Dėl to įstatymų leidėjas nustatė proceso atnaujinimo institutą, kuriuo siekiama to paties, kaip ir nustatant teismų sprendimų instancinės kontrolės mechanizmą (apeliaciją ir kasaciją), tikslo ir kuris taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti pažeistų teisių ir teisėtų interesų kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės, t. y. instancinės teismų sistemos, būdais dėl to, kad šia tvarka pasinaudoti jau nebėra procesinės galimybės, arba šia tvarka naudojantis atitinkamų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių ištaisyti nepavyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2013). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą kasacine tvarka išnagrinėtose bylose yra pažymėjęs, kad proceso atnaujinimas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymą. Dėl šios priežasties, užtikrinant teismų pareigą neleisti, kad įrodinėjimo procesas būtų begalinis, ir siekiant pagrindinių civilinio proceso tikslų (CPK 2 straipsnis) – kaip galima greitesnio bylos užbaigimo, atkuriant teisinę taiką tarp šalių, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), teismui yra svarbu atsižvelgiant į proceso atnaujinimo paskirtį tiksliai ir neabejotinai nustatyti pagrindų procesui atnaujinti buvimą, nagrinėti prašymus atnaujinti procesą taip, kad tai nepavirstų pakartotiniu bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Generalinės prokuratūros prašymą atnaujinti procesą byloje Nr. 3K-3-647/2005; 2008 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti AB „Statūna“ v. UAB ,,Parama“ ir kt. byloje Nr. 3K-7-57/2008; kt.). Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas taikytų ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Dėl to bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis pagal J. M. prašymą atnaujinti procesą byloje Nr. 3K-3-183/2001; 2009 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-572/2009).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ieškovė J. M. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui G. M. dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, institucija, teikianti išvadą – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, civilinės bylos Nr. N2-28985-127/2013. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-09-11 nutartimi šioje civilinėje byloje patvirtino tarp šalių, t. y. J. M. ir G. M., sudarytą taikos sutartį. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2014-07-07 buvo gautas pareiškėjo (atsakovo) G. M. prašymas dėl proceso civilinėje byloje Nr. N2-28985-127/2013 atnaujinimo CPK 366 str. 1 d. 7 p. ir 9 p. pagrindu. Vilniaus miesto apylinkės teismas, nustatęs, kad prašymas atnaujinti procesą paduotas praleidus CPK 368 str. 1 d. nustatytą terminą, taip pat nustatęs, kad nėra pagrindo pareiškėjui kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo CPK 366 str. 1 d. 7 p. ir 9 p. nustatytais pagrindais, 2014-09-03 nutartimi pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė. Pareiškėjas G. M., nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-09-03 nutarties dalimi, kurioje pasisakyta dėl proceso atnaujinimo pagrindo, įtvirtinto CPK 366 str. 1 d. 9 p., bei nutarties dalimi, kurioje atmestas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, pateikė atskirąjį skundą.

CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme, nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą, nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas, nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, yra nurodęs, kad aiški teisės taikymo klaida kaip pagrindas atnaujinti civilinę bylą gali būti imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai. Jeigu kuri nors teisės norma taikoma teismui naudojantis diskrecijos teise įvertinant bylos faktines aplinkybes, tai aiški teisės normos taikymo klaida gali būti pripažinta išimtiniu atveju, neginčijamai nustačius, kad teismas be jokio pateisinimo peržengė diskrecijos ribas ir dėl to teismo sprendimas yra aiškiai nepagrįstas ir neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008). Kai procesą prašoma atnaujinti dėl esminės teisės taikymo klaidos, teismas turi įvertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įvardytą proceso atnaujinimo pagrindą; šis pareiškėjo nurodytas pagrindas ir jį pagrindžiančios aplinkybės turi būti analizuojamos visų bylos aplinkybių kontekste ir tokios analizės pagrindu daroma išvada, ar pareiškėjo nurodomas proceso atnaujinimo pagrindas iš tikrųjų leidžia abejoti įsiteisėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2010).

Atskirajame skunde pareiškėjas G. M. nurodo, kad nagrinėjamu atveju ieškinys buvo pareikštas dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, o sutuoktinių tarpusavio reikalavimai ieškiniu nebuvo sprendžiami, todėl sutuoktinių turto teisinio režimo (statuso) aptarimas ir patvirtinimas taikos sutartimi su ieškinio dalyku ir pagrindu nesisieja, dėl ko taikos sutarties 5 p. sąlyga, kuria asmeninis pareiškėjo turtas pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, negalėjo būti patvirtinta. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju buvo padarytas procesinės teisės normos taikymo pažeidimas, pasireiškęs kaip netinkamas CPK 376 str. 3 d. įtvirtintos teisės normos taikymas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atskirojo skundo argumentais nesutinka.

Pažymėtina, jog kasacinio teismo išaiškinta, kad taikos sutartis – šalių susitarimas, kuriuo jos nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas. Teismui patvirtinus šalių taikos sutartį ji įgyja res judicata galią ir tampa priverstinai vykdytinu dokumentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2008). Taikos sutarties esmė – tarpusavio kompromisas. Taikos sutarties sudarymas savaime reiškia, kad, pirma, tarp šalių yra kilęs konfliktas, antra, šalys siekia jį išspręsti. Šalys sudarydamos taikos sutartį paprastai suvokia, kad atkaklus pradinės pozicijos laikymasis susitaikymo rezultatų neduos. Dėl to savanoriškas ir teisėtas konflikto sureguliavimas paprastai įmanomas tik abipusiškų nuolaidų būdu. Tai reiškia, kad gana dažnai šalys, siekdamos bendro sprendimo, atsisako tam tikrų oponuojančių argumentų, reikalavimų ir taip kiek atitolsta nuo pradinės ginčo pozicijos. Tokia situacija – natūralus derybinio proceso rezultatas, kai derinamos skirtingos pozicijos ir siekiama rasti bendrų problemos sprendimo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2010). Taigi, situacija, kuomet šalys, siekdamos abipusiškų nuolaidų būdu išspręsti tarp jų kilusį ginčą, sudaro taikos sutartį, pagal kurią atsisako tam tikrų reikalavimų ar prisiima tam tikrus įsipareigojimus ir pan., bei tokiu būdu atitolsta nuo pradinės ginčo pozicijos, natūralus derybinio proceso rezultatas. Teismas tokiu abipusių nuolaidų būdu šalių sudarytos taikos sutarties neturi pagrindo netvirtinti, jei nenustato kitų taikos sutarties netvirtinimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, suinteresuotas asmuo (ieškovė) J. M. ir pareiškėjas (atsakovas) G. M. tarp jų kilusį ginčą (civ. byla Nr. N2-28985-127/2013) išsprendė abipusių nuolaidų būdu, sudarydami 2013-09-11 taikos sutartį, kuria taikos sutarties šalys susitarė dėl išlaikymo teikimo šalių nepilnamečiui sūnui bei aptarė kitus su išlaikymu ir išlaikymo įsiskolinimu susijusius klausimus, taip pat šios taikos sutarties 5 p. šalys susitarė, kad šeimos gyvenamoji patalpa – butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių G. M. ir J. M. nuosavybe. Ši sutartis sudaryta laisva šalių valia. Pats atsakovas (pareiškėjas) G. M. ir jo atstovė advokatė A. R. 2013-09-11 vykusio teismo posėdžio metu patvirtino, kad sutinka su visomis taikos sutarties sąlygomis bei prašė taikos sutartį patvirtinti (civ. byla Nr. N2-28985-127/2013, b. l. 207). Teismas 2013-09-11 nutartimi patvirtindamas taikos sutartį, nepatvirtino daugiau nei taikos sutartimi šalys susitarė. Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas, patvirtindamas tarp šalių sudarytą 2013-09-11 taikos sutartį, nepažeidė CPK 376 str. 3 d.

Atskirajame skunde pareiškėjas taip pat nurodo, kad skundžiama 2014-09-03 nutartimi teismas neteisingai įvertino, jog CK 3.185 str. 1 d. ir 3.186 str. 1 d. nebuvo pažeistos, nes išlaikymas nepilnamečiui buvo priteistas, tokių lėšų uzufruktore paskiriant J. M.. Pareiškėjo manymu, šiuo atveju teismas išlaikymą traktavo siaurąją prasme, kaip kas mėnesį teikiamas periodines išlaikymo išmokas, tačiau nevertino vaiko teisės atgauti neteiktą išlaikymą (jeigu toks susidarė). Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Pažymėtina, jog pareiškėjo nurodomoje CK 3.185 str. 1 d. nustatyta, jog turtą, kuris yra nepilnamečių vaikų nuosavybė, tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis. CK 3.186 str. 1 d. nurodyta, kad tėvai privalo tvarkyti savo nepilnamečių vaikų turtą išimtinai vaikų interesais. Teismo 2013-09-11 nutartimi patvirtintos tarp šalių, t. y. J. M. ir G. M., sudarytos taikos sutarties 1 punktu šalys susitarė, kad G. M. įsipareigoja teikti išlaikymą savo nepilnamečiui sūnui D. M., gimusiam 2007-07-01, po 600 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, pradedant nuo 2013-09-01 iki sūnaus pilnametystės. Tuo tarpu minėtos taikos sutarties 3 punktu šalys susitarė, jog J. M. lėšas, gautas vaiko išlaikymui, tvarko uzufrukto teise. Taigi, įvertinus nurodytas CK normas bei minėtas 2013-09-11 taikos sutarties sąlygas, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, kad buvo pažeistos materialinės, t. y. CK 3.185 straipsnio 1 dalis, 3.186 straipsnio 1 dalis, teisės normos, reglamentuojančios išlaikymo nepilnamečiui vaikui teikimo ir priteisimo klausimus, neturi jokio pagrindo. Pareiškėjo argumentas, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išlaikymą traktavo siaurąją prasme, kaip kas mėnesį teikiamas periodines išlaikymo išmokas, tačiau nevertino vaiko teisės atgauti neteiktą išlaikymą (jei toks susidarė), atmetamas kaip nepagrįstas, nes šalys taikos sutarties 4 punktu pripažino ir patvirtino, kad iki šios sutarties pasirašymo dienos atsakovas G. M. tinkamai teikė išlaikymą vaikui ir šios sutarties pasirašymo dienai išlaikymo įsiskolinimo nėra, todėl, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju neturėjo pagrindo vertinti vaiko teisės atgauti neteiktą išlaikymą.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas praleido CPK 368 str. 1 d. nustatytą trijų mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, taip pat pagrįstai atmetė prašymą atnaujinti praleistą terminą.

Pažymėtina, jog viena iš sąlygų procesui atnaujinti – CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, per kurį asmuo gali kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą. Pareiškėjas, pateikdamas teismui prašymą atnaujinti procesą, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas CPK 368 straipsnyje nurodytų terminų skaičiavimas (CPK 369 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. nurodyti konkrečią datą, kada pareiškėjas sužinojo aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, ir tai patvirtinančius įrodymus. Įstatymų leidėjo nustatyta, kad, skaičiuojant termino kreiptis dėl proceso atnaujinimo pradžią, atsižvelgiama ne tik į pareiškėjo nurodomą sužinojimo momentą, bet įvertinama ir tai, kada asmuo objektyviai turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, veikdamas atitinkamoje situacijoje kaip bonus pater familias, t. y. apdairiai ir rūpestingai rūpindamasis savo galbūt pažeistų teisių gynyba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-108/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 23 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-505/2013). Kaip matyti iš civilinės bylos Nr. N2-28985-127/2013 medžiagos, atsakovas (pareiškėjas) buvo atstovaujamas profesionalios teisininkės advokatės, pats pareiškėjas 2013-09-11 vykusio teismo posėdžio metu nurodė, kad sutinka su visomis taikos sutarties sąlygomis, kas iš esmės reiškia, jog visos taikos sutarties sąlygos jam buvo aiškios ir suprantamos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo (atsakovo) argumentus, kad jam nebuvo išaiškintos taikos sutarties ir teismo 2013-09-11 nutarties sąlygos, kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Nagrinėjamu atveju terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti turi būti pradedamas skaičiuoti nuo 2013-09-11 (teismo nutarties, kuria buvo patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis dienos). Pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė tik 2014-07-07, t. y. praleidęs CPK 368 str. 1 d. nustatytą trijų mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių svarbių aplinkybių, sudarančių pagrindą šį terminą atnaujinti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio termino neatnaujino.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais motyvais, daro išvadą, kad pareiškėjo išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. N2-28985-127/2013. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.).

Pagal CPK 93 str. atmetus atskirąjį skundą iš apelianto G. M. suinteresuoto asmens J. M. naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme. Suinteresuotas asmuo J. M. prašo priteisti 526,66 Eur (1 815 Lt) išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei pateikė šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus (b. l. 83, 84). Pažymėtina, kad CPK 98 str. 2 d. nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į tai, kad byla nėra sudėtinga, prašomas priteisti suinteresuoto asmens išlaidas advokato pagalbai apmokėti mažina ir priteisia iš pareiškėjo G. M. suinteresuoto asmens J. M. naudai 150 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi CPK 93 straipsniu, 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjo G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) suinteresuoto asmens J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 150 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.