Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo K. V. skundą dėl turtinės žalos atlyginimo ir sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmuose gautas pareiškėjos skundas, kuriuo prašoma panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2024 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. A51- /24(2.1.19E-TGR); priteisti iš atsakovės pareiškėjo naudai 6194,37 Eur turtinę žalą, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl turtinės žalos, galimai atsiradusios dėl savivaldybės institucijos (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos) neteisėtų veiksmų (neveikimo), atlyginimo.

2024 m. vasario 26 d. netoli daugiabučio namo adresu (duomenys neskelbtini), prie šaligatvio ir gatvės augęs medis, 11.41 val. nuvirto ir apgadino K. V. vardu registruotą automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Įvykis registruotas Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate, jam suteiktas ROIK 0124000113949.

2024-06-26 pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su pretenzija jam sumokėti kompensaciją dėl patirtos turtinės žalos. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2024 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. A51- /24(2.1.19E-TGR) atsisakyta atlyginti turtinę žalą.

Pareiškėjas teigia, kad turtinę žalą patyrė, nes Vilniaus miesto savivaldybės administracija nevykdė jai teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su savivaldybės teritorijoje augančių želdinių priežiūra ir tvarkymu.

Teismas pažymi, kad valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis).

Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr. 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.).

Apibendrinant aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius neteisėtus pareiškėjos nurodytos institucijos, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pabrėžtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai ar neveikimas, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Nagrinėjamoje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas), būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovė, atlikdama pareiškėjos nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Dėl to byloje pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis Vilniaus miesto savivaldybės administracija privalėjo veikti priimdama sprendimus, ar Vilniaus miesto savivaldybės administracija pareiškėjo nurodytoje situacijoje veikė laikydamasi šių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punkte nustatyta, kad viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) savivaldybių funkcijų yra savivaldybės želdynų ir želdinių apsauga, priežiūra, tvarkymas, būklės stebėsena, inventorizavimas, apskaita.

Želdynų įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. rugpjūčio 1 d.) 15 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad želdynų ir želdinių inventorizavimas atliekamas reguliariai, siekiant, kad savivaldybių vykdomųjų institucijų tvarkomi duomenys apie neurbanizuotoje teritorijoje esančius želdynus ir želdinius, žaliųjų jungčių želdinius, privačioje žemėje esančius želdynus ir želdinius būtų ne senesni kaip 10 metų, o duomenys apie viešųjų atskirųjų ir priklausomųjų želdynų, viešųjų ir konfesinių kapinių, kelių, gatvių želdinius, kitus miestų, miestelių ir kaimo gyvenamųjų vietovių viešuosius želdynus ir želdinius būtų ne senesni kaip 5 metų.

Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministras, vadovaudamasis Želdynų įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtino Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisykles (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 1 punktas apibrėžia, kad medžių ir krūmų priežiūra apima tokius darbus, kaip medžių ir krūmų laistymą ir tręšimą, dirvožemio purenimą ir mulčiavimą, medžių ir krūmų šiltinimą, genėjimą ir kitus priežiūros darbus. Taisyklėmis vadovaujasi ir savivaldybės (Taisyklių 3 punktas). Šios taisyklės privalomos prižiūrint medžius ir krūmus, vandens telkinius, esančius želdynuose, vejas ir gėlynus visuose miestų ir miestelių želdynuose, išskyrus esančius privačioje žemėje ir privačioje namų valdoje, jomis vadovaujasi savivaldybės, valstybinės kelių priežiūros įmonės, fiziniai ir juridiniai asmenys, vykdantys medžių ir krūmų (išskyrus augančių privačioje žemėje) priežiūros darbus. Pagal Taisyklių nuostatas, medžių ir krūmų priežiūros darbai apima, ir vėjo, ir sniego nulaužtų, aplaužytų, pavojingai palinkusių, pavojų praeiviams ir pastatams keliančių, baigiančių džiūti stiebų ir šakų šalinimą, tikrinamą, ar seni medžiai nėra supuvę ir jei reikia jų pašalinimą (43 ir 44 punktai). Joms tenka pareiga organizuoti ir tokius priežiūros darbus – patikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, juos pašalinti (Taisyklių 44 punktas) (LVAT administracinėje byloje Nr. A62-932/2011).

Sisteminis anksčiau nurodytų teisės aktų nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad būtent savivaldybei nustatyta pareiga atlikti jos teritorijoje esančių, valstybinėje ar jai priskirtoje žemėje augančių medžių ir krūmų priežiūrą, kas apima ir tikrinimą, ar medžiai nėra supuvę, supuvusių medžių šalinimą, taip pat pavojų keliančių šakų ir medžių stiebų šalinimą. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad savivaldybės turi pareigą nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją). Nors kiekvieno medžio realus patikrinimas sudėtingas procesas, bet įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pareigą dėl želdinių fiziologinės būklės ir tokia pareiga turi būti vykdoma (LVAT administracinėse bylose Nr. A622-1673/2012, Nr. eA-1038-1062/2017, Nr. eA-433-629/2019). Minėta praktika atitinka ir bendrosios kompetencijos kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, kad valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdinių prižiūra pavesta savivaldybei (LAT civilinėse bylose Nr. 3K-3-21/2012, 3K-3-360/2013).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodoma, kad „žalą sukėlęs medis augo nesuformuotame valstybinės žemės sklype, t. y. valstybinėje žemėje.“ Taigi remiantis pirmiau aptartu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes konstatuotina, kad atsakovė, būdama atsakinga už jos patikėjimo teise valdomoje teritorijoje esančių želdinių priežiūrą ir tvarkymą, turėjo pareigą užtikrinti, kad ginčo žemės sklype augantis medis nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Tačiau šios pareigos pažeidimas gali būti konstatuotas tik nustačius, kad atsakovė turėjo iš teisinio reguliavimo kilusią pareigą šį medį pašalinti arba kaip rūpestingas ir apdairus asmuo žinojo (turėjo žinoti) apie medžio keliamą pavojų.

Teismui kartu su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos papildomais rašytiniais paaiškinimais pateikta informacija (lentelė su medžių inventorizacijos duomenimis ir žemėlapis su nurodyta ginčui aktualaus medžio augimo vieta), iš kurios matyti, kad ginčui aktualus medis buvo inventorizuotas 2013 m. rugpjūčio 1 d., inventorizacijos metu nustatyta būklė – bloga.

Inventorizacijos atlikimo metu (2013 m.) galiojo originali Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. D1-5 redakcija, kurios 12.10.3 papunktyje nurodyta, kad taikomos tvarkymo priemonės, kuomet nustatoma, kad medis yra labai blogos būklės (12.10.3.1 papunktis) ir blogos būklės (12.10.3.2 papunktis).

Taigi darytina išvada, kad ginčui aktualaus medžio inventorizacija buvo atlikta, medžio būklė buvo bloga. Ginčui aktualiu laikotarpiu (2024 m. vasaris) inventorizacijos duomenys buvo senesni nei 10 metų. Taigi Vilniaus miesto savivaldybės administracija netinkamai atliko įstatymo leidėjo numatytą pareigą dėl želdinių fiziologinės būklės patikrinimo.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-1055 patvirtintame Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos apraše apibrėžta pavojų keliančio medžio sąvoka – tai nudžiūvęs, nulūžęs, skilęs, pakrypęs su išvirtusiomis ar pakilusiomis šaknimis, apdegęs ar kitaip pažeistas medis, kuris virsdamas ar lūždamas gali sutrikdyti inžinerinės infrastruktūros veiklą ir (ar) padaryti kitokios žalos (Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo 2.2 punktas). Kaip ir buvo minėta, 2013 m. inventorizacijos metu buvo nustatyta, kad medžio būklė bloga, iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų galima daryti išvadą, jog inventorizacijos metu Vilniaus miesto savivaldybė buvo nustačiusi, kad ginčui aktualus medis gali kelti pavojų ir turėtų būti pašalintas.

Taigi iš teismo nustatytų reikšmingų faktinių aplinkybių, galima spręsti, kad atsakovė elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, atlikdama ginčui aktualaus medžio priežiūrą, Vilniaus miesto savivaldybės administracija neįvykdė jai teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl konstatuotina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija atliko neteisėtus veiksmus, iš kurių pareiškėjas kildina galimai patirtą turtinę žalą. Byloje taip pat nėra pateiktų duomenų, kad žalos kilimą, medžiui užvirtus ant automobilio, nulėmė kitų asmenų veiksmai ar gamtos reiškiniai, o ne atsakovo veiksmai – netinkama medžio priežiūra.

Pareiškėjas grįsdamas reikalaujamos priteisti žalos dydį, pateikė teismui UAB „(duomenys neskelbtini)” detalią 2024 m. birželio 21 d. transporto priemonės remonto sąmatą (toliau – ir Sąmata), iš kurios matyti, kad automobilio remonto sąnaudos su PVM sudaro 6194,37 Eur. Iš sąmatos matyti, kad joje nurodyti darbai, medžiagos ir detalės, susijusios su automobilio apgadinimais ir atkūrimu bei remontu. Iš į bylą pateiktų nuotraukų, vaizduojančių nulūžusios medžio šakos, susijusios su automobilio apgadinimais, matyti, kad nukentėjo būtent pareiškėjo automobilis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 7 dalis nustato, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jeigu ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 16 dalyje nustatyta, kad žalos administravimo ir išmokų mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Šiuo pagrindu patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (toliau – ir Išmokos taisyklės), 15 punktas nustato, kad žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo turto neremontuoja, atlyginamos apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos (be PVM) sugadintam turtui ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Būtinas remonto išlaidas sudaro remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė ir papildomos išlaidos (transportavimo, saugojimo, techninės ekspertizės ir kitos išlaidos). Būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais. Jeigu nustatyta, kad sugadintos detalės ir (ar) dalys gali būti remontuojamos, bet neprivalo būti keičiamos, remontas turi būti atliekamas kaip tik šiuo nurodytu būdu. Išmokos taisyklės suponuoja, kad dėl eismo įvykio padaryta žala dėl transporto priemonės sugadinimo apima išlaidas, būtinas sugadintam turtui ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Tuo atveju, jei transporto priemonė buvo remontuojama, žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal faktiškai turėtas išlaidas, o jei neremontuojama – apskaičiuojamas pagal būtinąsias remonto išlaidas. Toks žalos dėl turto sugadinimo aiškinimas atitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sampratą.

Kaip matyti, Sąmata sudaryta naudojant „Audatex“ sistemą. Ši sistema teisės aktais pripažįstama kaip viena iš naudotinų transporto priemonių vertinime (Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 10, 4 punktas). Sąmatoje nurodytos pozicijos, susijusios su šio automobilio remontu. Pagal pateiktas foto nuotraukas būtent šis automobilis buvo apgadintas.

Nors atsakovė atsiliepime nurodė, kad sąmata atlikta praėjus keturiems mėnesiams po įvykio, todėl yra sunku objektyviai nustatyti patirtos žalos dydį, kadangi praėjo nemažas laiko tarpas po įvykio, kurio metu automobilis galėjo būti naudojamas eisme, tačiau teismui nenurodė jokių argumentų ir nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą teismui abejoti pateiktoje Sąmatoje nurodytos Automobilio remonto kainos nepatikimumu. Įrodymų naštos pasiskirstymo aspektu pažymėtina, kad pareiga įrodyti patirtus nuostolius teko pareiškėjui, kas iš esmės byloje ir atlikta. Tuo tarpu, siekdama juos paneigti, atsakovė turėjo teikti priešingus įrodymus, tačiau, išskyrus savo samprotavimus dėl per vėlai parengtos sąmatos, kitų duomenų, kurie galėtų paneigti sąmatoje padarytus paskaičiavimus dėl nuostolių dydžio, į bylą nėra pateikta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, vertinant, ar į išlaidas transporto priemonei suremontuoti (t. y. draudimo išmoką) turi būti įtraukta PVM suma, išaiškinta, kad tuo atveju, kai automobilis neremontuojamas, prievolė apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinimo objekto, todėl tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų automobiliui suremontuoti, vertė be PVM. Kadangi nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pardavė transporto priemonę, remonto Sąmatoje nurodytos paslaugos nebuvo suteiktos, Sąmatoje nurodytas PVM, kurį sudaro 1075,06 Eur, negali būti priteisiamas kaip patirta žala.

Pareiškėjas papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose prašo iš atsakovės priteisti mažesnę, nei pradiniame skunde (ir Sąmatoje) nurodytą sumą, t. y. 3570,00 Eur žalos (nuostolių) sumos, kurią apskaičiavo iš transporto priemonės rinkos vertės atėmus likutinę transporto priemonės vertę po įvykusio įvykio (4000,00 Eur – 430,00 Eur (transporto priemonės pardavimo kaina) = 3570,00 Eur).

Kita būtinoji sąlyga viešajai civilinei atsakomybei nustatyti yra priežastinis ryšys, kuris šios kategorijos bylose dažnai būna netiesioginis, t. y. žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra tų neteisėtų veiksmų rezultatas. Tai reikštų, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu sąlygojo žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2002, 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2007, 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2008). Byloje nustatyta, kad pareiškėjo automobilis stovėjo netoli daugiabučio namo adresu (duomenys neskelbtini), leistinoje vietoje, nepažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Medis augo valstybinėje žemėje, o už želdinių (šiuo atveju medžių) priežiūrą šioje teritorijoje yra atsakinga atsakovė. Kadangi konstatuota, jog Administracija tinkamai nevykdė pareigos užtikrinti jos teritorijoje esančių želdinių priežiūrą ir jos vykdymo kontrolę, darytina išvada, kad būtent atsakovės neteisėti veiksmai (neveikimas) buvo priežastis žalai atsirasti.

Taigi, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodytus argumentus, darytina išvada, jog yra nustatytos visos atsakovės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos.

Vadovaujantis išdėstytu iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės pareiškėjui priteistina 3570 Eur turtinės žalos dėl pareiškėjui priklausančio automobilio apgadinimo, atsiradusios dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neveikimo, netinkamai organizuojant želdinių apsaugą ir priežiūrą.

Pareiškėjas prašo priteisti ir 5 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo, skaičiuojant laikotarpį nuo skundo priėmimo nagrinėti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti yra praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012). Vadovaujantis CK 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2024-08-21, todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

Pareiškėjo skundu taip pat prašoma panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2024 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. A51- /24(2.1.19E-TGR) (toliau – ir Sprendimas). Pažymėtina, kad Sprendime nurodoma, kad atsakovė neturi pagrindo patenkinti prašymo dėl 6194,37 Eur turtinės žalos atlyginimo ir pažymima, kad turimais duomenimis, žemės sklypas (duomenys neskelbtini)Vilniuje priklauso fiziniams asmenims, tuo tarpu savivaldybės pareiga prižiūrėti jos teritorijoje esančius želdynus ir želdinius negali būti suabsoliutinta iki pareigos prižiūrėti, tvarkyti visus medžius, augančius Vilniaus mieste. Taip pat Sprendime akcentuojama, kad pareiškėjas objektyviais duomenimis nepagrindžia tikslios medžio augimo vietos, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad už šio konkretaus medžio priežiūrą buvo atsakinga Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Taip pat Sprendime nurodoma, kad leidimas medžio pjovimui / genėjimui iki 2024 m. vasario 26 d. išduotas nebuvo, kadangi neturima duomenų, kad iki įvykusio įvykio būtų gautas kreipimasis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl galimai blogos būklės medžio, augančio nurodomu adresu, t. y. (duomenys neskelbtini).

Kaip jau buvo minėta, atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija bylos nagrinėjimo metu rašytiniuose paaiškinimuose teismui nurodė, kad 1. žalą sukėlęs medis augo nesuformuotame valstybinės žemės sklype, t. y. valstybinėje žemėje; 2. medžio inventorizacija buvo atlikta 2013-08-01, nustatyta, kad medžio būklė – bloga. Taigi darytina išvada, kad priimant skundžiamą Sprendimą nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas, faktinio pagrindimo trūkumai yra esminiai, todėl buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas Sprendimas, kuris yra naikintinas.

Pareiškėjo atstovė 2024 m. spalio 18 d. pateikė prašymą dėl išlaidų atlyginimo, kuriuo prašė priteisti pareiškėjui iš atsakovės 520,30 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Nuostatos dėl išlaidų atlyginimo įtvirtintos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnyje, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnyje bei Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimą, 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos).

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Prašyme pareiškėjo atstovė nurodo, kad pareiškėjas patyrė 520,30 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti: 423,50 Eur su PVM už skundo parengimą teismui, 96,80 Eur su PVM už pretenzijos parengimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Visas šias išlaidas patvirtina pareiškėjo pateikti įrodymai (sąskaitos faktūros ir mokėjimo nurodymai).

Pareiškėjo skundas teismui pateiktas 2024-08-21. Skundo parengimo (teikimo) metu užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo atitinkamai 2161,0 Eur (2024 m. I ketvirtis). Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, už skundo parengimą taikomas koeficientas – 2,5 (2,5 x 2161,0 Eur = 5402,5 Eur). Prašoma priteisti už skundo parengimą 423,50 Eur (su PVM) suma neviršija maksimalaus Rekomendacijų 8.2 punkto nustatyto užmokesčio dydžio, todėl yra priteistina.

Pareiškėjo pretenzija atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, kuria buvo prašoma spręsti ginčą ne teisme, buvo pateikta 2024-06-26. Pretenzijos parengimo (teikimo) metu užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo atitinkamai 2110,3 Eur (2023 m. IV ketvirtis). Pagal Rekomendacijų 8.1 p., už pareiškimą spręsti ginčą ne teisme, jeigu toliau byla nagrinėjama teisme, taikomas koeficientas – 0,3 (0,3 x 2110,30 Eur = 633,09 Eur). Prašoma priteisti už pretenzijos parengimą 96,80 Eur (su PVM) suma neviršija maksimalaus Rekomendacijų 8.1 punkto nustatyto užmokesčio dydžio, todėl yra priteistina.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos (520,30 Eur su PVM) neviršija Rekomendacijose nustatytos užmokesčio už aptariamas paslaugas sumos, yra pagrįstos, realiai patirtos, todėl priteistinos iš atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 85-87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo K. V. skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2024 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. A51- /24(2.1.19E-TGR).

Priteisti pareiškėjui K. V. iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 3570 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt eurų) turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme 2024 m. rugpjūčio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti pareiškėjui K. V. iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 520,30 Eur (penkis šimtus dvidešimt eurų 30 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.