Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Apeliaciniame skunde, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog M. M. nusikalstamą veiką padarė dėl chuliganiškų paskatų - fizinį smurtą panaudojo dėl mažareikšmės dingsties, šių išvadų nemotyvavo, neatskleidė įvykio aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie nuteistojo paskatas, jam inkriminuotų veikų subjektyviuosius požymius. Gynėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje apsiribojo tik fizinio smurto panaudojimo fakto nustatymu, analizavo nukentėjusiųjų, liudytojų ir nuteistųjų parodymus apie šias aplinkybes, tačiau nenustatė faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pat metu vykusiomis muštynėmis, kurių metu nukentėjo nuteistieji.

Advokatas nurodo, kad iš pirmosios instancijos teismo motyvų atrodo, jog nuteistieji, turėdami chuliganiškų paskatų, patys save sužaloję, sudavė smūgius kumščiais bei žalojo peiliu pasivaikščioti išėjusius nukentėjusiuosius. Gynėjo teigimu, tokia situacija prieštarauja byloje esantiems įrodymams, todėl, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, yra būtina atlikti įrodymų tyrimą. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino parodymuose esančių prieštaravimų, nenurodė, kokie duomenys pagrindžia M. M. kaltę, o kokie duomenys yra atmetami, neišdėstė veikos kvalifikavimo motyvų ir nepagrįstai nustatė nusikaltimą kvalifikuojančius požymius - chuliganiškas paskatas ir trijų asmenų sužalojimą. Be to, advokato teigimu, pirmosios instancijos teismas nepašalino ir liudytojų - Varėnos gyventojų ir nukentėjusiųjų - parodymuose esančių prieštaravimų ir tokiais prieštaringais parodymais pagrindė M. M. kaltę, vertino šiuos parodymus atskirai nuo kitų byloje esančių įrodymų, beveik nevertino liudytojų – Alytaus gyventojų ir liudytojų, kurie dirbo kavinėje „Šaka“ - parodymų, patvirtinančių teisingo sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes.

Dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą

Apeliantas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-454/2011, nesutinka su M. M. inkriminuotų veikų kvalifikavimu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Advokato teigimu, iš bylos medžiagos yra žinoma, kad tarp K. R. ir kelių nenustatytų Varėnos gyventojų kilo konfliktas, į kurį dėl to, kad buvo mušami Alytaus gyventojai, buvo įtrauktas ir M. M., tapęs Varėnos gyventojų auka. Gynėjas pažymi, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog jo ginamasis neturėjo tyčios padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nes jo veiksmus lėmė konkrečios priežastys – smūgis bokalu ar buteliu K. R. į galvą, jo užpuolimas ir mušimas, užtraukus ant galvos striukę, striukės suplėšymas, spontaniškas noras apginti Č. M.. Advokatas atkreipia dėmesį, kad M. M. netęsė savo tariamai chuliganiškų veiksmų, iš įvykio vietos pabėgo, nes kilo grėsmė jo gyvybei ir sveikatai. Apeliantas nesutinka, kad vien tik dėl nusikaltimo vietos viešumo bet kokie fizinio smurto veiksmai besąlygiškai gali būti laikomi padaryti dėl chuliganiškų paskatų. Gynėjas teigia manantis, kad įvykio vieta yra tik vienas iš kriterijų, į kurį panašiais atvejais turi būti atsižvelgiama kvalifikuojant nusikalstamą veiką. Nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad M. M. tyčia buvo nukreipta į viešosios tvarkos pažeidimą, kad savo veiksmais jis siekė pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams, vien įvykio vieta neturėjo nulemti nuteistojo veikos kvalifikavimo. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad tokios nuomonės yra laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-136/2008, 2K-144/2008, 2K-24/2008).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad konflikto, kuris virto muštynėmis, iniciatorius buvo ne M. M., o kiti asmenys, M. M. į muštynes įsivėlė tik tada, kai pamatė, kad jo pažįstamam K. R. trenkė bokalu ar buteliu per galvą, kai jis (M. M.) buvo pradėtas mušti, parblokštas ant žemės ir didelės grupės asmenų spardomas kojomis, o vėliau – M. M. siekė apginti Č. M.. Esant tokiai įvykio eigai, advokatas atkreipia dėmesį, kad viešąją rimtį jau buvo sutrikdę kiti asmenys, o M. M. veiksmai nebuvo nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą, jis neturėjo chuliganiškų motyvų, todėl jis turi būti išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, o jo nusikalstama veika, kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą turėtų būti perkvalifikuota į Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr.2K-61/2011).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad M. M. bei kitų nuteistųjų veiksmai buvo atlikti dėl būtinosios ginties, tačiau šio bei būtinosios ginties ribų peržengimo klausimų pirmosios instancijos teismas visiškai nesprendė. Advokatas teigia, kad jo ginamasis bei nuteistieji K. R. ir Č. M. panaudojo smurtą kaip atsaką į pavojingą kėsinimąsi. M. M. siekė išsilaisvinti nuo jį mušusių asmenų, gindamasis su nuo žemės paimtu peiliu, kurį prieš tai išmušė iš užpuoliko. Vėliau M. M. norėjo padėti mušamam Č. M.. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad užpultas asmuo dažniausiai būna susijaudinęs dėl kėsinimosi ir ne visada gali adekvačiai įvertinti situaciją ir nustatyti, kad kėsinimasis jau pasibaigęs ir nėra būtinumo tęsti gynybą. Teisė į būtinąją gintį negali būti laikoma išnykusia, kai ginties veiksmai tęsėsi arba sekė tuoj po pavojingo kėsinimosi ir pagal faktines bylos aplinkybes besiginančiajam nebuvo aiškus jo pasibaigimo momentas. Apeliantas nurodo, kad jo ginamasis pagal įvykio situaciją nesuvokė, kada gali nutraukti savo veiksmus, todėl peiliu smūgiavo tol, kol pajautė, kad gali išsilaisvinti nuo jį mušusių asmenų, o gindamas Č. M., jis veiksmus atliko spontaniškai, prabėgdamas ir siekdamas pasišalinti iš įvykio vietos, t. y. norėdamas nutraukti savo veiksmus. Gynėjas teigia manantis, kad šiuo atveju M. M. panaudota gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį, jo atlikti veiksmai buvo proporcingi pavojingam kėsinimuisi. Tai patvirtina aplinkybė, kad įvykyje dalyvavusių Varėnos gyventojų skaičius buvo ženkliai didesnis nei šiame įvykyje dalyvavusių Alytaus gyventojų skaičius.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad įstatymas nereikalauja, jog gynybos priemonės ir intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą bei neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi. Ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis, kuris turi rodyti aiškų neatitikimą tarp tos žalos, kuri padaryta ar galėjo būti padaryta užpultajam, ir tos žalos, kuri realiai padaryta pasikėsinusiam asmeniui. Gynėjo teigimu, vien tai, kad gynybai buvo panaudotas peilis, kuris, kaip jau buvo minėta, buvo išmuštas iš puolančio asmens rankos, dar nereiškia, kad M. M. peržengė būtinosios ginties ribas. Apeliantas pažymi, kad būtina atsižvelgti į įvykio situaciją, užpuolikų skaičių ir jėgų santykį. Advokatas neatmeta galimybės, kad net ir įvykyje nedalyvavę, tačiau įvykio vietoje buvę Varėnos gyventojai bet kuriuo momentu galėjo prisijungti prie M. M. bei kitus nuteistuosius puolusių ir mušusių asmenų veiksmų ir padėti jiems. Apeliantas pažymi ir tai, kad byloje nagrinėjamas įvykis vyko nakties metu.

Apeliaciniame skunde taip pat cituojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-212/2009, kurioje nurodyta, kad besiginančiojo atkirtis neturi būti smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Šioje nutartyje be kita ko konstatuota, kad ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos.

Gynėjo teigimu, šioje M. M. ir kitų asmenų baudžiamojoje byloje yra nagrinėjamos labai panašios aplinkybės kaip Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-423/2011, kurioje konstatuota, kad asmuo veikė būtinosios ginties sąlygomis.

Įvertinęs visumą aplinkybių, apeliantas daro išvadą, kad jo ginamasis veikė būtinosios ginties sąlygomis ir būtinosios ginties ribos nebuvo peržengtos.

Advokatas nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad M. M. sunkiai sutrikdė sveikatą D. J.. Apeliantas paaiškina, kad teismo posėdžio metu liudytojai J. P., A. J. ir G. P. paaiškino, kad 2010 m. liepos 6 d. jiems Dauguose švenčiant Mindaugo karūnavimo dieną, prie jų buvo priėjęs nukentėjusysis D. J. ir pasakojo, kad jį kavinėje „Šaka“ sužalojo. Šie liudytojai parodė, kad tuo pat metu prie stalo sėdėjo ir M. M., tačiau nukentėjusysis jo neatpažino kaip jį sužalojusio asmens. Gynėjas teigia, kad tokias aplinkybes iš esmės patvirtino ir nukentėjusysis D. J., parodęs, kad minėtą dieną su nepažįstama kompanija buvo Dauguose netoli bažnyčios. Tačiau skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad D. J. parodė niekam nesakęs, jog negali atpažinti jį sužalojusio asmens, neprisimenantis, kad po įvykių kur nors prie vieno stalo būtų sėdėjęs kartu su M. M.. Advokatui nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas patikėjo nukentėjusiojo, o ne nuteistojo M. M. ir liudytojų parodymais. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad M. M. ir liudytojai parodė ne tik, kad 2010 m. liepos 6 d. buvo Dauguose, tačiau taip pat tiksliai parodė apie tos dienos įvykius, D. J. buvimo vietą, jo elgesį, pasakojimus, taip pat ir apie pleistro, kuriuo buvo užklijuota D. J. žaizda, spalvą bei formą.

Apeliaciniame skunde neneigiama, kad M. M. galėjo padaryti D. J. nustatytus sužalojimus, tačiau, advokato teigimu, šie sužalojimai buvo padaryti kitomis aplinkybėmis nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje. Gynėjas pažymi, kad praėjus 15 dienų po byloje nagrinėjamo įvykio, nukentėjusysis buvo kitame mieste, šventė, buvo gerai nusiteikęs, gėrė alkoholinius gėrimus, apie byloje nagrinėjamą įvykį pasakojo kaip apie nuotykį, iš jo veiksmų nesimatė, jog jis išgyventų dvasinį ar fizinį skausmą. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, kad M. M. D. J. sveikatą sutrikdė sunkiai, pagrindė ekspertizės aktu, kuriame remiamasi 2003 m. gegužės 23 d. Sveikatos sutrikdymo mąsto nustatymo taisyklėmis, patvirtintomis įsakymu Nr. V-298/158/A1-86. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad pažeidžiant teisės aktų hierarchiją, šiomis taisyklėmis buvo praplėsta Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio dispozicija ir sunkiu sveikatos sutrikdymu pripažinta daugiau sužalojimų. Apeliantas pažymi, kad Lietuvos Respublikos BK nuostatos negalėjo būti keičiamos ar tikslinamos įstatymu. Esant šioms aplinkybėms, advokatas sutinka, kad D. J. padarytas sužalojimas atitinka minėtų taisyklių 6.6.9 punktą, kuriuo ir rėmėsi ekspertas, tačiau šis taisyklių punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio nuostatoms. Sprendžiant klausimą, kokio pobūdžio sužalojimas buvo padarytas D. J., turėjo būti atsižvelgiama į visas bylos aplinkybes, nukentėjusiojo būseną bei veiksmus. Apeliantas teigia manantis, kad visi byloje surinkti įrodymai ir paties nukentėjusiojo elgesys patvirtina, jog pastarajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, todėl M. M. veiksmai turėtų būti perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnį, o civilinis ieškinys - sumažintas atsižvelgiant į veikos kvalifikaciją.

Apeliaciniame skunde neneigiama, kad M. M. smogė peiliu nukentėjusiajam G. G., padarydamas skundžiamame nuosprendyje nurodytus sužalojimus. Apeliantas, cituodamas M. M. parodymus, teigia, kad jo ginamasis sužalojimus minėtam nukentėjusiajam padarė dėl būtinosios ginties, t. y. norėdamas apginti Č. M.. Gynėjas nurodo, kad tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas pripažintų, kad ši nusikalstama veika buvo padaryta ne dėl būtinosios ginties ar būtinosios ginties ribos buvo peržengtos, skiriant M. M. bausmę, turėtų būti atsižvelgta ir į nukentėjusiojo G. G. veiksmus: tuo metu, kai G. G. buvo suduoti smūgiai peiliu, jis mušėsi su kitu Alytaus gyventoju, buvo jį pargriovęs ir ant jo užsilipęs, kas patvirtina, kad G. G. ne gynėsi nuo užpuolimo, o pats puolė. Esant tokiai situacijai, advokato teigimu, M. M. veiksmai yra pateisinami, jie turėtų būti kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį. Apeliantas pažymi, kad jo ginamasis prisipažino sudavęs smūgius G. G., gailėjosi nusikaltęs, davė teisingus parodymus, todėl už šią nusikalstamą veiką jam turėtų būti paskirta už sankcijos vidurkį žymiai mažesnė bausmė. Gynėjas taip pat teigia, kad turėtų būti sumažintas ir G. G. priteistas neturtinės žalos atlyginimas, nes šis nukentėjusysis neįrodė, kuo pasireiškė jo patirta neturtinė žala.

Apeliaciniame skunde nesutinkama, kad M. M. atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką – viešosios tvarkos pažeidimą - jis padarė veikdamas bendrininkų grupe. Advokato teigimu, ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė pripažinta tik todėl, kad jo ginamasis yra Alytaus gyventojas. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad nuteistieji į įvykio vietą atvyko atskirai, iki šio įvykio jie nebuvo pažįstami, o bendrauti tarpusavyje jie pradėjo tik todėl, kad pažįstamos buvo jų draugės. Be to, įvykio metu visi nuteistieji veikė atskirai, jų veiksmai nebuvo suderinti, jie nematė, ką veikė kiti, net ir duodami parodymus pirmosios instancijos teisme, kiekvienas nuteistasis pasakojo tik apie savo atliktus veiksmus, išskyrus tai, kad visi matė, jog konflikto pradžioje K. R. buvo smogta į galvą bokalu ar buteliu, o M. M. bandė padėti mušamam Č. M., tačiau savo veiksmų su pastaruoju nederino. Apeliantui nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tik viena nuteistųjų nusikalstama veika – viešosios tvarkos pažeidimas – padaryta veikiant bendrininkų grupe, o dėl kitų nusikalstamų veikų ši bendrininkavimo forma nenustatyta.

Gynėjas taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nenustatyta M. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Advokatas nurodo, kad jo ginamasis pirmosios instancijos teisme prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, davė išsamius parodymus, nuoširdžiai gailisi nusikaltęs. Tai, kad nuteistojo papasakotos faktinės aplinkybės ne visiškai atitinka kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes, apelianto teigimu, yra natūralu, nes jis (M. M.) dalies įvykių nematė, negali pasakyti, kam sudavė smūgius, kai buvo mušamas, nes to nematė dėl ant galvos užtrauktos striukės, tačiau labai aiškiai nurodė, kad sudavė kelis smūgius peiliu vienam iš asmenų, mušusių Č. M.. Gynėjas nesutinka su prokuroro teiginiais, pasakytais baigiamojoje kalboje, kad M. M. nedavė parodymų, o teisme duoti parodymai yra pritaikyti prie situacijos. Apeliantas nurodo, kad tokia prokuroro pozicija yra teisinės valstybės principo ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimas, nes kaltinamasis turi teisę, o ne pareigą, duoti parodymus, nurodydamas visas ar tik dalį aplinkybių, taip pat jis turi teisę ir neduoti parodymų. Prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką bei nuoširdus gailėjimasis nusikaltus, gynėjo teigimu, turėtų būti pripažinti M. M. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Be to, tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas netaikytų Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio ir 136 straipsnio nuostatų, M. M. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turėtų būti pripažinta ir būtinosios ginties ribų peržengimas ir susijaudinimas.

Apeliantas, cituodamas bausmės skyrimą reglamentuojančias Lietuvos Respublikos BK normas, teigia, kad Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalies bei 54 straipsnio 2 dalies dispozicijos negali būti suprantamos ir aiškinamos kaip reikalavimas skirti kaltininkui bausmę, artimą taikomo Lietuvos Respublikos BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. Minėtos nuostatos nustato bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne bausmės dydžio skyrimo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-209/2006, 2K-320/2007). Gynėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į M. M. atsakomybę lengvinančias bei faktines bylos aplinkybes, turėtų taikyti Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnį, 62 straipsnį ir 75 straipsnį ir paskirti M. M. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

Apeliantas sutinka, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis yra vienas iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos CK) 6.250 straipsnyje numatytų kriterijų, tačiau sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgiama į konkrečios bylos aplinkybes ir vertinama jų visuma. Gynėjas nurodo, kad pagal teismų praktiką absoliučių vertybių - gyvybės, sveikatos - gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos padariniai, kurie vertinami, atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbo veiklai, šeiminiams santykiams; žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos 10.1, 10.3 punktai). Advokatas pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje yra svarbu įvertinti žalos padarinius, jų sunkumą, asmens turėtų galimybių praradimą. Be to, padariniai turi būti vertinami ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kaip jie paveiks nukentėjusiojo gyvenimą. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų, kad nukentėjusieji patyrė ilgalaikius fizinio ir dvasinio pobūdžio išgyvenimus, o skundžiamo nuosprendžio dalis, kurioje pasisakyta dėl civilinio ieškinio, yra nemotyvuota, joje išdėstyti tik bendro pobūdžio samprotavimai, nekonkretizuoti nukentėjusiųjų išgyvenimai, tačiau visgi konstatuota, kad ilgalaikio poveikio padarinių nėra. Advokatas teigia manantis, kad, įvertinus padarytos nusikalstamos veikos padarinius, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, priteistos žalos atlyginimas turėtų būti ženkliai mažinamas, nes nukentėjusieji neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo civilinio ieškinio reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos CPK) 178 straipsnis ir Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio 1 dalies.

Apeliantas, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 6 bei 10 punktus bei Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio nuostatas, teigia, kad šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, jog įvykus žodiniam konfliktui su keliais Varėnos gyventojais, lauke jam (K. R.) buvo suduotas smūgis į galvą buteliu ar bokalu. Nuteistasis paaiškina, kad po šio pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į jo sveikatą ir gyvybę, tolimesni jo veiksmais buvo siekis apsiginti. Apeliantas taip pat nurodo, kad įvykio metu jis buvo susijaudinęs dėl minėto kėsinimosi, todėl negalėjo adekvačiai įvertinti situacijos ir nustatyti, kad kėsinimasis jau pasibaigęs ir nėra būtinybės tęsti gynybos, Be to, jį vienu metu puolė daug asmenų, todėl jis negalėjo suvokti, kada gali nutraukti savo veiksmus. Nuteistasis neneigia, kad įvykio metu jis panaudojo „po ranka pasitaikiusią“ mečetę. Tačiau ir tokiu atveju jis teigia manantis, kad jo gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį. Šiuo atveju, apelianto teigimu, būtina atsižvelgti į situaciją, puolančių asmenų skaičių ir jėgų santykį. Apeliaciniame skunde pažymima, kad įvykio metu K. R. naktį buvo vienas svetimame mieste su daug agresyviai nusiteikusių asmenų, todėl jo atlikti veiksmai buvo adekvatūs situacijai. Apeliantas nurodo ir tai, kad įstatymas nereikalauja, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni, pavyzdžiui, panaudojant šaunamąjį ginklą net ir prieš neginkluotą, tačiau kovinius veiksmus įvaldžiusį užpuoliką. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam, yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kokybės, nei kiekybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad visi liudytojai patvirtina, jog įvykio vakarą kavinėje „Šaka“ K. R. vakarieniavo, išgėrė tik nedidelį kiekį brendžio, žiūrėjo sporto varžybas. Nuteistojo teigimu, nėra pagrindo netikėti liudytojų R. V., D. K. ir R. B. parodymais, nes šie asmenys nesusiję su nuteistaisiais ar nukentėjusiaisiais. Apeliaciniame skunde nuteistasis pateikia savo įvykio versiją, nurodydamas, kad konfliktą pradėjo du jaunuoliai, iš kurių vienas buvo nukentėjusysis G. G., ką patvirtino ir liudytojai E. L. ir J. P.. Nuteistasis teigia, kad lauke jam kažkas trenkė bokalu ar buteliu į galvą. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusysis G. G. neigė konfliktavęs su juo (K. R.), tačiau tokius nukentėjusiojo parodymus paneigia G. K. parodymai. Apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojas E. L. patvirtino, kad po smūgio į galvą, prasidėjo muštynės: Varėnos gyventojai puolė su lazdomis, pargriautą ant žemės K. R. spardė kojomis. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad jis išsilaisvinęs nuo užpuolikų, bandė išvažiuoti iš įvykio vietos, tačiau jo automobilio padangos buvo nuleistos, todėl vėliau jis gynėsi su iš automobilio pasiimta mečete. Apeliantas nurodo, kad tarp puolančių asmenų tikrai buvo ir nukentėjusysis E. K., kuris puolė jį (K. R.) su lazda, o E. L. mušęs asmuo ant kaklo turėjo tatuiruotę. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiojo E. K. parodymai apie tai, kad jis gindamasis pakišo ranką ir buvo sužalotas, yra neteisingi, nes nuo puolusio nukentėjusiojo E. K. gynėsi būtent jis (K. R.). Be to, E. K. parodė matęs, kaip K. R. mosikavo peiliu, tačiau nepatvirtino, kad K. R. smūgiavo šiuo peiliu. Apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytoja J. P. parodė mačiusi, kaip ant žemės gulintį K. R. spardė keli vaikinai; liudytoja A. J. parodė mačiusi, kaip K. R. buvo suduota lazda.

Nuteistasis, cituodamas liudytojų R. V., R. B. ir D. K. parodymus, teigia manantis, kad šie asmenys yra svarbiausi liudytojai šioje baudžiamojoje byloje. Todėl, kaip nurodo apeliantas, šių asmenų parodymai turėtų būti vertinami „labiau“ nei kitų liudytojų, t. y. Varėnos ir Alytaus gyventojų, parodymai. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad minėtų liudytojų parodymus patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai - automobilio apžiūros protokolas, 2010 m. birželio 22 d. specialisto išvada, peilio pateikimo protokolas.

Apeliaciniame skunde nesutinkama, kad K. R. paskatos įvykio metu buvo chuliganiškos. Nuteistasis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalimi, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kuo jo veikoje pasireiškė chuliganiškos paskatos ir apsiribojo tik fizinio smurto panaudojimo fakto nustatymu, nukentėjusiųjų, liudytojų ir nuteistųjų parodymų analize, tačiau nenustatė faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pat metu vykusiomis muštynėmis, kurių metu nukentėjo nuteistieji. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neatliko prieštaringų parodymų vertinimo ir nemotyvavo, kokie duomenys pagrindžia jo (K. R.) kaltę, o kokie duomenys yra atmestini, neišdėstė veikos kvalifikavimo motyvų ir nepagrįstai nustatė nusikaltimą kvalifikuojančius požymius - chuliganiškas paskatas ir dviejų asmenų sužalojimą. Be to, pirmosios instancijos teismas beveik nevertino ir liudytojų, kavinės darbuotojų, parodymų.

Nuteistasis, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-136/2008, 2K-144/2008, teigia, kad vien dėl įvykio vietos viešumo bet kokie fizinio smurto veiksmai besąlygiškai negali būti laikomi padaryti dėl chuliganiškų paskatų, įvykio vieta yra tik vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama, kvalifikuojant nusikalstamą veiką. Apeliantas dar kartą nurodo, kad konfliktas peraugo į muštynes po to, kai jam buvo trenkta bokalu ar buteliu per galvą. K. R. pažymi nebuvęs šio konflikto iniciatorius, todėl viešąją rimtį sutrikdė kiti asmenys. Nuteistasis teigia manantis, kad jo nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota iš Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį.

Apeliantui nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nesirėmė vaizdo įrašu, kuriame dėl apšvietimo trūkumo nors ir nesimato, kas konkrečiai, ką daro, tačiau matosi, kad vyksta muštynės, daug asmenų bėgioja iš vienos pusės į kitą,visi aplinkiniai yra į šias muštynes įsitraukę. Nuteistojo teigimu, vaizdo įrašas paneigia nukentėjusiųjų parodymus, kad jie buvo tik atsitiktiniai praeiviai, nedalyvavę muštynėse.

Nuteistasis nesutinka ir su jo veiksmų kvalifikavimu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį. Apeliantas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi 2K-454/2011, nurodo, kad faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog jo veikoje nebuvo tyčios padaryti inkriminuotas nusikalstamas veikas dėl chuliganiškų paskatų, nes jo veiksmus lėmė konkrečios priežastys – ginčas, smūgis bokalu ar buteliu į galvą, užpuolimas ir mušimas. Esant šioms aplinkybės, K. R. teigia manantis, kad turi būti išteisintas ir dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis nesutinka ir su iš jo priteistu žalos atlyginimu. Jo teigimu, nukentėjusieji E. K. ir Ž. M. nenurodė jokių argumentų, kuo pasireiškė jų patirta neturtinė žala. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiajam E. K. priteistas 15 000 litų neturtinės žalos atlyginimas yra per didelis ir prieštarauja teismų praktikai. Be to, ši priteista suma yra beveik tokia pat, kokią pirmosios instancijos teismas priteisė iš nuteistojo M. M. už sunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistasis teigia manantis, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai, įvertinęs padarytos nusikalstamos veikos padarinius, žalą padariusio asmens kaltę bei jo turtinę padėtį, turėtų sumažinti priteistinos neturtinės žalos dydį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Č. M. už viešosios tvarkos pažeidimą buvo nuteistas tik todėl, kad nustatytas viešosios tvarkos pažeidimo faktas, o Š. S. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatkreipė dėmesio, kad viešąją tvarką pažeidė nukentėjusieji. Apeliantas pažymi, kad tokią nepagrįstą išvadą pirmosios instancijos teismas padarė todėl, kad nukentėjusiųjų parodymus sugretino tik su liudytojų, kurie yra nukentėjusiųjų draugai, parodymais ir neatsižvelgė į bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų, kavinės darbuotojų, parodymus.

Apeliaciniame skunde cituojami liudytojų R. V., R. B., E. L. ir A. J. parodymai ir teigiama, kad pirmosios instancijos teismas šių liudytojų parodymais nesivadovavo, o apie kai kurių liudytojų parodymus net nepasisakė ir jų nevertino, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 ir 305 straipsnių nuostatas.

Nuteistasis, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009 ir 2K-513/2010 nurodo, kad jo veiksmai įvykio metu buvo gynybiniai. Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai pasirinko lengviausią kelią ir vertino situaciją pagal kilusias pasekmes. Nuteistajam nesuprantama, kodėl nukentėjusieji, kurie pažeidė viešąją tvarką ir sutrikdė nuteistiesiems sveikatą, nebuvo pripažinti kaltais padarę Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Apeliaciniame skunde cituojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1, 3.1.4 ir 3.1.8 punktai dėl nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio nuostatas, aprašomojoje nuosprendžio dalyje nenurodė motyvų, kodėl iš jo nukentėjusiajam Š. S. priteisiamas 2000 litų neturtinės ir 500 litų turtinės žalos atlyginimas. Nuteistasis, remdamasis minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.5 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos CK) 6.250 straipsniu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs visų reikšmingų bylos aplinkybių, nuteistojo turtinės padėties, neatsižvelgęs į sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus, nepagrįstai priteisė jį (Č. M.) puolusiam ir sveikatą sutrikdžiusiam asmeniui viso prašomo dydžio neturtinės bei turtinės žalos atlyginimą. Apeliantas dar kartą nurodo, kad nukentėjusieji, taip pat ir Š. S. buvo konflikto iniciatoriai, jų aktyvūs veiksmai nulėmė kilusias pasekmes. Be to, nuteistojo teigimu, byloje nėra duomenų apie Š. S. patirtą žalą, t. y. nėra sugadinto turto įsigijimą patvirtinančių dokumentų, nemotyvuota, kaip nustatyta akinių vertė.

Teisėjų kolegija pagrįstais pripažįsta apeliantų argumentus, jog konfliktą, kurio metu buvo sužaloti nukentėjusieji, paskatino ir Varėnos gyventojų veiksmai. Šios aplinkybės nustatymui svarbūs yra visų nuteistųjų, liudytojų R. V., E. L. parodymai, taip pat iš dalies nukentėjusiojo G. K. parodymai. Nuteistasis K. R. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2010 m. birželio 20 d., vakare, jis lankėsi kavinėje „Šaka“, kur žiūrėjo futbolo varžybas. Prie kavinės tualeto jis sukonfliktavo su dviem Varėnos gyventojais – G. G. bei dar vienu vaikinu. Po žodinio konflikto visi jie išėjo į lauką. Vos tik išėjęs į lauką, K. R. pajuto smūgį į galvą, kaip suprato, su nuskeltu stikliniu buteliu, o vėliau buvo spardomas bei mušamas lazda. K. R. tvirtino, kad būtent po tokių Varėnos gyventojų smurtinių veiksmų jis iš automobilio pasiėmė peilį ir juo gynėsi nuo užpuolikų (t. 5, b.l. 5-7). Iš esmės tokias pačias konflikto pradžios aplinkybes K. R. nurodė ir apklaustas atliekant ikiteisminį tyrimą, tik šios apklausos metu, priešingai nei teisiamajame posėdyje, jis nenurodė, jog sukonfliktavo su G. G., o jį lazda mušė nukentėjusysis E. K. (t. 2, b.l. 125-130, 132). Nuteistasis M. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad jam būnant kavinėje „Šaka“, kartu buvęs K. R., grįžęs iš tualeto, pasakė, kad sukonfliktavo su dviem vaikinais iš Varėnos, todėl eina su jais pasikalbėti į lauką. Kartu su K. R. į lauką išėjo ir M. M. bei kartu buvęs Č. M.. M. M. paaiškino, kad į lauką išėjo norėdamas padėti apsiginti K. R., jei šis būtų užpultas. K. R. kalbantis su Varėnos gyventojais, kažkuris iš jų sudavė K. R. nuskeltu buteliu į galvą. Tuomet ir M. M. bei Č. M. susistumdė su lauke buvusiais vaikinais. M. M. kažkam sudavė smūgius rankomis ir ant žemės rastu peiliu (t. 5, b.l. 39-42). Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais nuteistųjų K. R. ir M. M. parodymais apie konflikto su Varėnos gyventojais priežastis, kadangi šioje dalyje nuteistųjų parodymai, visų pirma, sutampa tarpusavyje, antra, jie patvirtinami kitais bylos duomenimis. Iš liudytojo R. V., įvykio metu dirbusio kavinėje „Šaka“ apsaugos darbuotoju, teisiamajame posėdyje duotų parodymų nustatyta, kad K. R., dar būdamas kavinėje, susistumdė su vaikinais iš Varėnos, o jam išėjus į lauką, vienas iš Varėnos gyventojų sudavė smūgį buteliu į galvą. Po to prasidėjo tarpusavio muštynės (t. 5, b.l. 26-27). E. L. pirmosios instancijos teisme parodė, kad K. R. su vaikinais iš Varėnos sukonfliktavo dar būdamas kavinės viduje ir netrukus po to išėjo aiškintis į lauką. Ten jam buvo suduotas smūgis buteliu į galvą, po ko ir prasidėjo tarpusavio muštynės (t. 5, b.l. 16-17). Tokios pačios konflikto pradžios aplinkybės nustatytos ir iš liudytojų J. P. (t. 5, b.l. 34-36) bei A. J. (t. 5, b.l. 37-38) parodymų. Su pirmiau aptartais nuteistųjų bei liudytojų parodymais iš dalies sutampa ir nukentėjusiojo G. K. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kuriuose šis taip pat patvirtino, kad įvykis, kurio metu jis buvo sužalotas, prasidėjo nuo to, kad K. R. prie kavinės tualeto su kažkuo sukonfliktavo, o netrukus po to žodinis konfliktas tęsėsi lauke (t. 5, b.l. 10-11).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus nuteistųjų K. R., M. M., liudytojų R. V., E. L., nukentėjusiojo G. K. parodymus, konstatuoja, kad iš jų patikimai nustatyta, jog 2010 m. birželio 20 d., kavinėje „Šaka“, konfliktas pirmiausia kilo tarp K. R. ir nenustatytų asmenų. Šis konfliktas, abiems pusėms iš esmės neprieštaraujant, persikėlė į lauką, kur K. R. buvo suduotas smūgis į galvą. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, jog konflikto iniciatoriai buvo būtent nuteistieji, prieštarauja objektyviems bylos duomenimis. Kita vertus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ta aplinkybė, kad konfliktas kilo iš esmės dėl abiejų pusių agresyvių veiksmų, yra reikšminga skiriant bausmes nuteistiesiems (apie tai bus pasisakyta šiame nuosprendyje vėliau), tačiau nėra pakankamas pagrindas pagrįstais pripažinti apeliacinių skundų argumentus, jog K. R., M. M. ir Č. M. turi būti išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, panaikinta K. R. ir M. M. inkriminuota jų įvykdytus nusikaltimus kvalifikuojanti aplinkybė – chuliganiškos paskatos bei pripažinta, kad sužalojimus nukentėjusiesiems jie padarė veikdami būtinosios ginties sąlygomis.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą, be kita ko, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešojoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje neretai pripažįstamas pakankamu pagrindu visuomenės rimties sutrikdymui konstatuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2009, 2K-136/2010, 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-318/2012,2K-719/2013 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistųjų K. R., M. M. ir Č. M. veiksmus pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, tinkamai pritaikė įstatymą. Pirmiau aptartais bylos duomenimis nustatyta, kad įvykio dieną, kavinėje „Šaka“, konfliktas tarp K. R. ir Varėnos gyventojų kilo dėl menkavertės priežasties. Po žodinio konflikto, abi pusės nutarė eiti į lauką. Nuteistasis M. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad grįžęs iš tualeto, K. R. pasakė, jog sukonfliktavo su Varėnos gyventojais ir eina su jais pasikalbėti į lauką. Kartu su K. R. į lauką išėjo ir M. M. bei Č. M.. M. M. nurodė ir tai, kad į lauką ėjo suprasdamas, jog tarp K. R. ir kitų vaikinų gali kilti muštynės, todėl jis ėjo norėdamas apginti K. R.. M. M. teigė, kad netrukus po to, kai K. R. buvo suduota į galvą, jis ėmė grumtis su lauke buvusiais vaikinais (t. 5, b.l. 39-41). Nuteistasis Č. M. parodė, kad į lauką iš kavinės išėjo po to, kai kavinės viduje prasidėjo šurmulys, išgirdo kažką sakant, „ot, tai bus“ (t. 5, b.l. 3-5). Liudytojos J. P. bei A. J., įvykio metu kavinėje buvusios su nuteistaisiais, taip pat parodė, kad K. R. grįžus iš tualeto, šis pasakė, kad sukonfliktavo su vietiniais vaikinais, todėl eina į lauką su jais pasikalbėti. Kartu su K. R. į lauką išėjo ir M. M. bei Č. M.. Liudytoja J. P. teigė supratusi, kad visi jie į lauką išėjo muštis (t. 5, b.l. 34-39). Taigi iš nuteistųjų bei liudytojų parodymų nustatyta, kad konfliktas su Varėnos gyventojais prasidėjo dar kavinės viduje; K. R., užuot nutraukęs konfliktą, sutiko išeiti į lauką pasikalbėti, o apie tai, kad gali kilti muštynės, informavo kartu buvusius M. M. ir Č. M.; pastarieji, užuot ėmęsi veiksmų konfliktui nutraukti, kartu su K. R. išėjo į lauką, tokiu būdu pritardami jo veiksmams; M. M. ir Č. M. nesiekė nutraukti konflikto ir po to, kai lauke K. R. buvo suduotas smūgis – netrukus po to jie ėmė grumtis su lauke buvusiais asmenimis. Šiuo atveju svarbi ir ta aplinkybė, kad visi trys nuteistieji smūgius kitiems asmenims sudavė nepriklausomai nuo to, ar būtent jie iniciavo pirminį konfliktą su K. R.. Pastarasis pirmosios instancijos teisme aiškino, kad po to, kai buvo užpultas, jis, gindamasis, smūgius rankomis bei vėliau pasiimtu peiliu sudavė šalia jo buvusiems asmenims, negalvodamas apie tai, ar būtent jie dalyvavo pirminiame konflikte. Taip pat K. R. pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad kavinės viduje jis sukonfliktavo su G. G., kurį atpažino pagal auskarą, o lauke lazda jį mušė E. K.. Tačiau teisėjų kolegija tokius nuteistojo K. R. parodymus atmeta, kadangi, visų pirma, jie nebuvo nuoseklūs viso proceso metu – apklaustas ikiteisminio tyrimo metu K. R. negalėjo įvardinti, su kokiais konkrečiais asmenimis jis sukonfliktavo prie tualeto ir kas prieš jį smurtavo lauke (t. 2, b.l. 125-130, 132). Antra, nukentėjusysis G. G. pirmosios instancijos teisme neigė turėjęs auskarą įvykio metu (t. 5, b.l. 7), taip pat jis parodė, kad pirminio konflikto su K. R. jis nematė, o į lauką išėjo tuo metu, kai muštynės jau buvo prasidėjusios, o K. R. rankoje jau turėjo peilį (t. 5, b.l. 9-10). M. M. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad po to, kai K. R. buvo suduotas smūgis, jis bei Č. M. ėmė grumtis su šalia buvusiais vaikinais, o vėliau, radęs ant žemės gulintį peilį, sudavė juo smūgius šalia buvusiems vaikinams, nepriklausomai nuo to, ar šie dalyvavo konflikte, ar ne (t. 5, b.l. 39-42).

Vertindamas nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistieji K. R., M. M. ir Č. M. nebuvo atsidūrę būtinosios ginties situacijoje. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-7-428/2010). Pažymėtina, kad ne bet kokia konfliktinė situacija, net jei ji kilo dėl netinkamo nukentėjusiojo elgesio, reiškia, kad jau yra pradėtas ar gresia pavojingas kėsinimasis.

Kaip jau minėta, byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis nustatyta, kad įvykio, kurio metu buvo sužaloti nukentėjusieji, iniciatoriai nebuvo vien tik nuteistieji – jis prasidėjo po to, kai K. R., konflikto su Varėnos gyventojais metu, buvo suduotas smūgis į galvą. Tačiau objektyviais bylos duomenimis nustatyta ir tai, kad tuo metu, kai nuteistieji K. R., M. M., Č. M. sudavė smūgius nukentėjusiesiems, padarydami jiems įvairaus masto sužalojimus, pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į jų sveikatą nebuvo kilęs. Tokią išvadą leidžia daryti keletas šioje byloje nustatytų aplinkybių. Visų pirma, iš paties M. M. parodymų nustatyta tai, kad jo atžvilgiu Varėnos gyventojai pirmieji neatliko jokių smurtinių, agresyvių veiksmų, o jis pirmasis pradėjo puolimą jų atžvilgiu, sudavė ranka į galvą, po ko du vaikinai pargriuvo ant žemės. Jam besigrumiant su šiais vaikinais, pamatė ant žemės gulintį peilį, jį paėmė ir besistumdydamas dūrė juo vienam iš ant žemės gulėjusių vaikinų. Pamatęs, kad keli vaikinai spardo Č. M., M. M., pribėgęs prie jų, peiliu keletą kartų dūrė G. G. į šoną (t. 5, b.l. 39-42). Taigi iš M. M. parodymų nustatyta, kad jis muštynes su Varėnos gyventojais pradėjo netrukus po to, kai K. R. buvo suduotas smūgis į galvą, tačiau iš M. M. parodymų seka ir tai, kad jo grumtynės su Varėnos gyventojais prasidėjo abiejų konfliktavusių pusių iniciatyva. Objektyviais bylos duomenimis nustatyta ir tai, kad tuo metu, kai K. R. suduodamas smūgį peiliu sutrikdė nukentėjusiųjų E. K. ir Ž. M. sveikatą, jokio pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į jo sveikatą nebuvo. Ši aplinkybė nustatyta iš nukentėjusiojo E. K., Ž. M., liudytojų I. E., D. S., E. B. parodymų, pagal kuriuos, tuo metu, kai K. R. iš automobilio išsiėmė didelį peilį, jo niekas nepuolė, o pats nuteistasis bėgo į žmonių būrį ir sudavė smūgius peiliu. Nukentėjusysis E. K., apklaustas apeliacinės instancijos teisme, kategoriškai tvirtino, kad tuo metu, kai K. R. iš automobilio pasiėmė peilį, jo niekas nepuolė ir nesivijo; priešingai, matydami jo rankoje peilį, šalia buvę vaikinai nuo jo bėgo. Tai, kad E. K., tuo metu, kai jam buvo suduotas smūgis peiliu, gynėsi nuo prie jo pribėgusio K. R., patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada, iš kurios nustatyta, kad E. K. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs pjautine žaizda kairiame dilbyje su alkūninio nervo nupjovimu, riešo lenkiamojo raumens nupjovimu, pirštų paviršinio lenkiamojo raumens nupjovimu (t. 1, b.l. 28-30). Nukentėjusysis Ž. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio metu jis buvo su D. S. jo automobilyje, su niekuo nekonfliktavo. Pamatęs šurmulį prie įėjimo į kavinę, jis nuėjo pažiūrėti ir netrukus buvo užpultas K. R., kuris, nieko nesakęs, sudavė smūgį peiliu. Tuo metu Ž. M. galvą prisidengė ranka (t. 5, b.l. 11-12). Tokie nukentėjusiojo Ž. M. parodymai sutampa su teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuotais duomenimis apie jam padarytų sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį – Ž. M. padarytas pjautinis kairės plaštakos I ir II pirštų sužalojimas (t. 1, b.l. 82-84), taip pat su liudytojo D. S. parodymais, iš kurių nustatyta, kad Ž. M. muštynėse su nuteistaisiais nedalyvavo, o K. R. buvo užpultas ir sužalotas tuomet, kai nuėjęs prie kavinės norėjo pažiūrėti, kodėl yra kilęs sambrūzdis. Liudytojas taip pat patvirtino, kad tuo metu, kai K. R. bėgiojo rankoje laikydamas peilį, jo niekas nesivijo ir nepuolė (t. 5, b.l. 15-16). Nuteistasis Č. M. savo parodymuose tvirtino, kad pirmasis jo atžvilgiu puolimą pradėjo Š. S., o jis, suduodamas smūgius rankomis ir kojomis, tik gynėsi nuo pastarojo smurtinių veiksmų (t. 5, b.l. 3-5). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai atmetė tokius nuteistojo Č. M. parodymus, kadangi jie nebuvo nuoseklūs viso proceso metu, taip pat prieštarauja kitiems byloje surinktiems duomenimis. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu Č. M. tvirtino, kad jam išėjus iš kavinės į lauką, prie jo priėjo grupė vaikinų, vienam iš jų jis sudavė smūgį ranka ir pradėjo bėgti. Šios apklausos metu Č. M. neparodė, kad būtent Š. S. pirmasis jam sudavė smūgius, taip pat neneigė galėjęs suduoti smūgius ir asmenims, kurie prieš jį nesmurtavo (t. 2, b.l. 188-189). Ta aplinkybė, jog smūgius Š. S. pirmasis sudavė Č. M., nustatyta nuosekliais paties nukentėjusiojo parodymais ir juos patvirtinančiais liudytojos I. E., J. V., M. A. parodymais. Nukentėjusysis Š. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis konflikto pradžios nematė, išėjęs iš kavinės „Šaka“ lauke rūkė bei bendravo su pažįstamomis merginomis, kai pajuto iš nugaros į kaklą suduotą smūgį, po kurio jis nugriuvo ant žemės ir prarado sąmonę (t. 5, b.l. 11). Teisiamajame posėdyje apklaustos liudytojos I. E. ir J. V. parodė, kad muštynių metu jos su nukentėjusiuoju Š. S. bendravo lauke, kuomet prie jų pribėgo vaikinas iš Alytaus, kaip nustatyta ikiteisminio tyrimo metu – Č. M., ir spyrė Š. S. į kaklą. Po šio smūgio nukentėjusysis iš karto pargriuvo ir prarado sąmonę (t. 5, b.l. 13-15). Tokias pačias Š. S. sužalojimo aplinkybes nurodė ir tiesiogiai įvykę stebėjęs liudytojas M. A., kuris buvo apklaustas pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose (t. 5, b.l. 30-31, 183-184). Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti aptartais nukentėjusiojo Š. S. parodymais, kadangi jie visiškai sutampa su minėtų liudytojų parodymais bei yra patvirtinami teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuotais duomenimis apie jam padarytų sužalojimų mastą bei lokalizaciją – Š. S. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas pasireiškęs galvos smegenų sutrenkimu bei kaklo sumušimu (t. 1, b.l. 102-104). Pažymėtina, kad liudytoja A. J., kurios parodymai apeliaciniame skunde įvardinami kaip patikimi, pirmosios instancijos teisme tvirtino mačiusi, kad Č. M. spardė 4-5 vaikinai, tačiau ši liudytoja nenurodė, kad tarp nuteistąjį spardžiusių vaikinų būtų ir Š. S. (t. 5, b.l. 37-38). Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, liudytojos A. J. parodymai neduoda pagrindo išvadai, kad Č. M. buvo priverstas gintis nuo kokių nors neteisėtų Š. S. veiksmų.