Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1492-881/2017

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-12-28
Bylos Nr.: 2A-1492-881/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-37300-2013-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Mikuckienė, Vaclovas Paulikas, Jūra Marija Strumskienė
Atsakovas: AB SEB banko
Ieškovas: V. B.

Kategorijos

2.6.29.1Bendrosios paskolos sutarties nuostatos
3.1.1.2.9Teismo proceso viešumo principas

Civilinė byla Nr. 2A-1492-881/2017Teisminio proceso Nr. 2-68-3-37300-2013-8Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.29.1; 3.1.1.2.9 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaclovo Pauliko ir Jūros Marijos Strumskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB SEB banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2763-866/2014 pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl banko veiksmų pripažinimo neteisėtais ir kredito sutarties sąlygų pakeitimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė V. B. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiu ab initio AB SEB bankas 2013 m. vasario 28 pranešimą Nr. 5176816; Kredito sutarties Specialiosios dalies 6.3 punktą papildyti taip: 6.3.4 fiksuotų palūkanų normą sudaro nekintanti kredito gavėjo marža bei fiksuotų palūkanų nustatymo dieną esanti AB SEB banko vidaus palūkanų norma; įpareigoti AB SEB banką perskaičiuoti pagal pakeistas Kredito sutarties sąlygos mokėtinas palūkanas už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 22 d. iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos; įpareigoti AB SEB banką grąžinti ieškovei jos permokėtas palūkanas, t. y. skirtumą tarp ieškovės faktiškai sumokėtų palūkanų ir banko perskaičiuotų palūkanų laikotarpį nuo 2013 m. vasario 22 d. iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos; pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio Kredito sutarties Bendrosios dalies 4.5, 4.6, 4.13 ir 5.3 punktų sąlygas; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė 2008 m. vasario 22 d. sudarė kredito sutartį Nr. 0450818010516-75, kuria atsakovas suteikė kreditą gyvenamojo būsto – buto, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimui ir remontui. Atsakovui primygtinai siūlant, šalys sutarė, jog už naudojimąsi kreditu ieškovė penkerius metus, t. y. iki sekančios fiksuotų palūkanų nustatymo dienos (2013 m. vasario 22 d.) mokės bankui 5,2239 proc. dydžio fiksuotas palūkanas (sutarties 6.3 punktas). Šios palūkanos paskaičiuotos su prieš kredito sutarties sudarymą su banku suderėtos maržos pridedant 2008 m. vasario 22 d. vidutinę banko palūkanų normą – 4,32394 proc. Visą fiksuotų palūkanų taikymo laikotarpį ieškovė tinkamai vykdė sutartį. Palūkanų fiksavimo terminui pasibaigus, 2013 m. vasario 7 d. ieškovei susitikus su banko vadybininke, buvo paaiškinta, kad bankas siūlo 3,65 proc. dydžio fiksuotas palūkanas, arba kintamas palūkanas su 3,3 proc. dydžio banko marža. Kadangi fiksuotų palūkanų dydis naujam periodui buvo nustatytas ne pagal sutarties sudarymo metu banko nurodytą palūkanų normos apskaičiavimo formulę, ieškovė nesutiko su banko pasiūlymu ir prašė taikyti šalių faktiškai sutartą, tačiau į kredito sutartį neįrašytą 0,7 proc. maržą. 2013 m. vasario 28 d. raštu Nr. 51976816 bankas nurodė, kad ieškovei nustatyta nauja 3,58807 proc. dydžio fiksuotų palūkanų norma, kuri bus taikoma iki 2018 m. vasario 22 d. Ieškovės nuomone, atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai vienašališkai nustatydamas fiksuotų palūkanų normą naujam penkerių metų terminui, pažeidė Kredito sutartį ir ieškovės kaip vartotojos teises. Atsakovas šalims nesutarus dėl naujo fiksuotų palūkanų dydžio ir jų taikymo termino, neturėjo teisės pakeisti jų skaičiavimo tvarką bei nustatyti palūkanų dydį vienašališkai, kadangi šalių sudaryta sutartis tokių teisių atsakovui nesuteikė. Banko pasiūlytoje standartinėje sutartyje nėra numatyta kaip turėtų būti nustatomos palūkanos, kai pasibaigus fiksuotų palūkanų galiojimo terminui, šalys nesusitaria dėl naujo palūkanų dydžio ir tai laikytina sutarties spraga, kurią remdamasis CK 6.195 straipsniu gali pašalinti teismas. Atsakovas kredito sutartyje neįrašydamas tikrosios šalių suderintos 0,7 proc. maržos elgėsi nesąžiningai. Ieškovės nuomone, Kredito sutarties nuostatos, numatančios už kiekvieną uždelstą dieną mokėti bankui 0,1 proc. laiku nesumokėto kredito iš esmės pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą bei vartotojo interesus, todėl remiantis CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punktu ši sutarties nuostata pripažintina negaliojančia ab initio. Ieškovės nuomone, šalių sudarytos sutarties 4.13 ir 5.3 punktai, suteikiantys teisę bankui nurašyti lėšas nuo ieškovės sąskaitų taip pat pripažintini negaliojančiais, kaip nesąžiningi ir iš esmės pažeidžiantys šalių interesų pusiausvyrą.Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė jį palikti nenagrinėtą arba atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Sutarties 17 straipsnis numato ikiteisminį šalių ginčų sprendimo būdą, tuo tarpu ieškovė niekada nesikreipė į banką dėl sutarties 6.3 punkto papildymo ir 4.5, 4.6, 4.13 p. ir 5.3 punktų panaikinimo, todėl pažeidė sutartyje numatytą ikiteisminį ginčų sprendimo būdą ir neturi pagrindo kreiptis į teismą su tokiais reikalavimais. Ieškovė klaidingai suvokia fiksuotų palūkanų esmę ir skirtumą nuo kintamų palūkanų normos. Fiksuotų palūkanų normą sudaro „vidinė klientų marža“ (apskaičiuojama pagal kliento rizikos lygį, banko darbo sąnaudas ir kt.) bei atitinkamo laikotarpio vidaus palūkanų norma – vidinė piniginių išteklių, skirtų išduoti paskolą klientui, kaina. Ieškovės siekis nustatyti stabilią ir nekintančią 0,7 proc. vidinę ieškovės maržą ir papildyti sutartį 6.3.5 punktą prieštarauja fiksuotų palūkanų esmei. Kadangi pastovi ir nekintanti marža galima tik pasirinkus kintamą palūkanų rūšį. Nesutiko su ieškovės argumentu, kad sutartis nenumato atsakovui teisės vienašališkai nustatyti fiksuotų palūkanų normą. Pasibaigus fiksuotų palūkanų laikotarpiui, šalims yra suteikta teisė derėtis dėl naujos fiksuotų palūkanų normos (sutarties 3.3 punktas), tačiau jei šalims nepavyksta susitarti, naują fiksuotų palūkanų normą nustato atsakovas (3.2-3.3 punktas), atsižvelgdamas į nustatymo metu esamą situaciją skolinimosi rinkoje, turimus išteklius, kliento riziką. Fiksuotų palūkanų dydis priklauso ne tik nuo kliento vidinės maržos, bet ir didele dalimi nuo tarptautinės finansų rinkos ir joje vykstančių svyravimų, kurių atsakovas nekontroliuoja. Sutartyje nėra nei vieno punkto, kuriuo atsakovas būtų įsipareigojęs taikyti nekintančią vidinę ieškovės kaip klientės maržą. Atsižvelgiant į šalių sudarytos sutarties 6.3 punkto Sąlygų turinį ir sisteminį šios normos aiškinimą santykyje su kitomis sutarties sąlygomis matyti, kad šalys susitarė dėl fiksuotų palūkanų likusiam kredito laikotarpiui, nustatė jų perskaičiavimo periodiškumą ir artimiausią palūkanų perskaičiavimo datą. Be to, šalims susitarus dėl fiksuotų palūkanų, banko siūlyta marža iki pasirašant sutartį netenka prasmės, kadangi ji buvo siūlyta tuo atveju, jei ieškovė būtų pasirinkusi kintamas palūkanas. Vartojimo kredito įstatymo nuostatos šiuo atveju nėra taikytinos, kadangi reguliuoja kitokio pobūdžio santykius (3 straipsnio 2 dalies 1-3 punktai). Tuo tarpu Bankų įstatyme įtvirtintas klientų interesų apsaugos principas šiuo atveju buvo pilnai įgyvendintas. Nepagrįsti ieškovės reikalavimai pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis sutarties 4.5-4.6, 4.13 ir 5.3 punktų Sąlygas. Kredito sutarties nuostatos, nustatančios kredito gavėjui tam tikrus įsipareigojimus, kurių pagalba kreditorius siekia valdyti kredito gavėjo skolinių įsipareigojimų tinkamo ir savalaikio įvykdymo riziką, neprieštarauja CK 6.881 straipsniui ir turėtų būti vertinamos atsižvelgiant į CK 6.881 straipsnio 5 dalį. Be to, ieškovė neįrodė CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytų sąlygų reikalingų pripažinti sutarties nuostatas negaliojančiomis, kadangi sutarties sąlygos su ieškove buvo aptartos individualiai. Sutarties 4.5 – 4.6 punktuose numatyti 0,1 proc. delspinigiai nėra per dideli, nėra pagrindo pripažinti sutarties sąlygas negaliojančiomis ir nesąžiningomis. Ieškovė beveik 6 metus nesikreipė į atsakovą dėl ginčijamų sąlygų pakeitimo ar netaikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Modifikavo 2008 m. vasario 22 d. Kredito sutarties Nr. 0450818010516-75, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovo, sąlygas. Papildė Bendrosios dalies 1 punktą nuostata: „metinę palūkanų normą sudaro Banko sutarties sudarymo metu nustatyta marža visam kredito laikotarpiui, išreikšta procentais, ir banko vidinė palūkanų norma, kuri keičiama Specialiosios dalies 6.3.2. punkte nustatytais periodais“. Bendrosios dalies 4.5, 4.6. punktuose nustatytą delspinigių dydį 0,1 sumažino iki 0,05 proc. dydžio. Bendrosios dalies 4.13. punkto nuostatos, kuria kredito gavėjas įsipareigoja: „suteikti bankui teisę nurašyti laiku nesumokėtas kredito ar palūkanų dalis, Banko mokesčius, baudas ir delspinigius ir Kredito gavėjo sąskaitų bankuose pagal Banko parengtus ir pasirašytus debeto pavedimus. Sutartis yra Kredito gavėjo daugkartinis sutikimas nurašyti Kredito gavėjo skolas Bankui iš kredito gavėjo sąskaitų pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymą. Sutikimas negali būti atšauktas be abiejų šalių sutikimo“, bei Bendrosios dalies 5.3. punkto nuostatos, kuria nustatyta banko teisė: „iš Kredito gavėjo sąskaitų litais ir / ar užsienio valiuta, esančių Banke, ir / ar pagal Banko pateiktus debeto pavedimus iš Kredito gavėjo sąskaitų litais ir / ar užsienio valiuta, esančių kituose bankuose, išieškoti negrąžintą kreditą ar jo dalį, nesumokėtas palūkanas ar jo dalį, netesybas ir kitus mokesčius, jei kredito gavėjas nevykdo savo įsipareigojimų pagal sutartį“, pripažino negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento. Įpareigojo atsakovą perskaičiuoti ieškovei tenkančias mokėti palūkanas, atsižvelgiant į šiuo sprendimu Bendrosios dalies 1 punkto papildytas nuostatas. Likusioje dalyje ieškinio netenkino. Priteisė ieškovei V. B. iš atsakovo AB SEB bankas 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovo AB SEB bankas valstybės naudai 500 Lt žyminio mokesčio.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tiek CK 6.188 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią vartotojo teisę reikalauti pripažinti teismo tvarka sutarties sąlygas nesąžiningomis, tiek teismo teisę vertinti vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumą ex officio konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškovė privalėjo pasinaudoti ikiteismine ginčo sprendimo tvarka.Sistemiškai vertindamas Direktyvos Nr. 1093/2010 2 straipsnio 2 dalies, 11 straipsnio 2 dalies c punkto, 13 straipsnio 1 dalies e punkte, ESIL pildymo instrukcijos 4, 11 punktų nuostatas, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad vartotojui turėtų būti nurodomas ne tik palūkanų tipas, sudėtinės dalys, jei tokios taikomos, bet ir paaiškinami jos pokyčiai. Šiuo atveju, atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad ieškovei buvo išaiškintos nustatomų fiksuotų palūkanų esmė ar galimi pokyčiai 40 metų sutarties galiojimo laikotarpiu taip, kad vidutinis vartotojas galėtų objektyviai įvertinti prisiimamą riziką, todėl sprendė, kad atsakovas tinkamai nevykdė Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies nuostatų.Pažymėjo, kad teisės normos nenustato kokio nors draudimo susitarti dėl palūkanų nustatymo tvarkos, kaip ir nėra draudimo susitarti dėl sudėtinių palūkanų. Atsakovas nurodė, kad sudarant sutartį ir nustatant fiksuotą palūkanų normą remiamasi dviem elementais, t. y. marža ir vidine banko palūkanų norma. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas nors ir taiko akivaizdžiai aiškią fiksuotų palūkanų nustatymo tvarką, tačiau apie jos nustatymo tvarką sutarties standartinėse sąlygose nutyli.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčas byloje yra ne dėl galutinės nurodytos kainos pirmajam penkerių metų periodui, o dėl kainos nustatymo tvarkos. Įvertinęs šalių sutarties Bendrųjų sąlygų 1 punkto standartinį banko suformuluotą fiksuotų palūkanų apibrėžimą ir bendrųjų sutarties sąlygų visetą sprendė, kad kainos nustatymo tvarka apskritai nėra nurodyta, taigi vartotojas sudarydamas sutartį iš esmės neturi jokių rodiklių, kurių pagrindu galėtų spręsti apie priimamo sprendimo galimas rizikas.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo paaiškinimus nustatė, kad fiksuotoji palūkanų norma pritaikyta ieškovei susidėjo iš vidinės kliento maržos bei atitinkamo laikotarpio banko vidaus palūkanų normos, kuri 2008 m. vasario 22 d. buvo 4,32394 proc., 2013 m. vasario 22 d. buvo 1,78807 proc., iš ko seka, kad sutarties sudarymo dieną ieškovei pritaikyta 0,89996 proc., o nustatant naują fiksuotų palūkanų normą naujajam laikotarpiui buvo pritaikyta 1,8001 proc. dydžio marža. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad sutarties sudarymo metu prasidėjus finansų krizei aplinkybė, kad ieškovė nesidomėjo palūkanų nustatymo tvarka, kaip teigia atsakovas, rodytų visiškai neišprususio asmens elgesį, tuo tarpu ieškovė turi aukštąjį išsilavinimą, nuolatines pajamas, todėl sprendė, kad šiuo atveju labiau tikėtina, jog šalys tarėsi būtent dėl tokios nustatymo tvarkos (CPK 185 straipsnis), kokią atsakovas ir pritaikė sudarant sutartį, t. y. fiksuotą palūkanų normą nustatė remiantis dviem sudedamaisiais elementais: marža ir vidine banko palūkanų norma. Atkreipė dėmesį, kad byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad standartinės sąlygos buvo pateiktos ieškovei susipažinti iki sutarties sudarymo ir jai tinkamai išaiškintos. Vadovaudamasis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi, 6.195, 6.198 straipsniais, teismas sprendė, kad turi būti pašalinti sutartyje esantys neaiškumai, kad būtų aiški kainos nustatymo tvarka, tačiau ne taip, kaip nurodo ieškovė, o ginčo sutarties Bendrosios dalies 1 punktą papildant nuostata, kuri apibrėžtų kainos nustatymo tvarką.Pirmosios instancijos teismas iš dalies sutiko su ieškovės argumentais, kad šalių sutarties 4.5 punkto sąlygos nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę, tačiau sprendė, kad tokių sąlygų pripažinimas negaliojančiomis reikštų, kad ieškovei pažeidus prievolę tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, jai nebūtų taikoma sutartinė atsakomybė – tokia situacija pažeistų šalių pusiausvyros principą. Atsižvelgdamas į tai, kad teismui įstatymas suteikia teisę kontroliuoti šalių interesų pusiausvyrą ir tais atvejais, kai šalys susitaria dėl netesybų dydžio, remdamasis formuojama teismų praktika, teismas sprendė, kad vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo bei šalių pusiausvyros principais, 0,1 proc. delspinigių dydis yra neprotingai didelis, todėl šioje dalyje ieškinį tenkino iš dalies, sumažindamas delspinigių dydį iki 0,05 proc. dydžio.Konstatuodamas, kad ginčo sutarties 4.13 ir 5.3 puntų nuostatos yra nesąžiningos, teismas sutiko su Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. 10-456 išaiškinimais, kuriuose įvertinus analogiškas sąlygas padaryta išvada, kad jos iš esmės pažeidžia Šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Atkreipė dėmesį, kad sutartis yra parengta pagal standartines sąlygas, kurias parengė bankas nederinęs su vartotoju. Sprendė, kad toks vartotojo sutikimas su lėšų nuskaičiavimu nuo visų jo sąskaitų, negali savo esme būti prilyginamas vartotojo sutikimui pagal Mokėjimų įstatyme keliamus reikalavimus ir tokiu būdu panaikinama vartotojo teisė apskritai tokio sutikimo neduoti.Pirmosios instancijos teismas atmetė reikalavimą pripažinti negaliojančiu ab initio AB SEB bankas 2013 m. vasario 28 d. pranešimą Nr. 51976816, atsižvelgdamas išimtinai į informacinį jo pobūdį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas AB SEB bankas prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą dalyje dėl Sutarties bendrosios dalies 1 punkto papildymo, dalyje dėl Sutarties Bendrosios dalies 4.5, 4.6 punktuose nustatyto delspinigių dydžio sumažinimo iki 0,05 proc. dydžio, dalyje dėl Sutarties Bendrosios dalies 4.13. ir 5.3. punktų pripažinimo negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, dalyje dėl įpareigojimo AB SEB bankui perskaičiuoti ieškovei tenkančias mokėti palūkanas ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiąsias teisės normas reglamentuojančias sutarčių keitimą (CK 6.223 straipsnis) bei ginčo sutarties 17 punktą Dėl privalomos ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos. Šalių sudarytos sutarties 17 punktas neriboja šalių teisės kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų keitimo, tačiau nurodo kokia tvarka ši teisė turi būti įgyvendinama. Pirmosios instancijos teismas remdamasis CK 6.188 straipsnio 1 dalimi negali nuspręsti, jog CK 6.223 straipsnio 3 dalis šioje situacijoje netaikytina ir šiuo pagrindu pakeisti sutartį. Ieškovė į atsakovą dėl sutarties 6.3 punkto Papildymo kreipėsi tik po ieškinio pareiškimo, o dėl kitų sutarties punktų modifikavimo apskritai nesikreipė.Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo pareigos suteikti informaciją, taikė direktyvą, kuri buvo priimta vėliau nei tarp šalių buvo sudaryta Sutartis ir kurios nuostatos į nacionalinę teisę turi būti perkeltos iki 2016 m. kovo 21 d., 2011 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 03-144, kuris priimtas praėjus 3 metams po sutarties sudarymo. Vadovaujantis principu, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios, pirmosios instancijos teismas šiais teisės aktais vadovautis ir jais grįsti atsakovo pareigą suteikti informaciją negalėjo.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog Sutartyje turi būti nurodoma konkreti Sutarties kaina visam jos galiojimo laikotarpiui, tokiu būdu iš esmės paneigdamas fiksuotų palūkanų esmę. Negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad kainos nustatymo tvarka ginčo sutartyje apskritai nėra nurodyta. Šalių sutartyje nebuvo numatytas konkretus palūkanų dydis visam Sutarties galiojimo laikotarpiui, tačiau buvo nustatyta palūkanų nustatymo tvarka. Iš sutarties 6.3.3., 3.2, 3.3 punktų akivaizdu, jog palūkanų nustatymo marža (ne konkretus jų dydis, bet nustatymo principai) yra detaliai aptarti Sutartyje.Fiksuotų palūkanų norma gali būti apibrėžta ir kitaip, tačiau atsakovas savo veikloje naudoja tik tokią konkrečią kainodarą, kuomet sudėtinės fiksuotų palūkanų dalys yra kintantys dydžiai. Atsižvelgiant į tai, atsakovas niekuomet nebuvo įsipareigojęs ieškovei pasirinkus fiksuotas palūkanas kokiu nors būdu užfiksuoti vieną iš jų sudedamųjų dalių – vidinę klieno maržą ar vidinę banko palūkanų normą, tačiau teismas šios aplinkybės tinkamai neįvertino ir sprendimą šiuo klausimu priėmė remdamasis samprotavimais, bet ne konkrečiais į bylą pateiktais įrodymais. Sutarties šalys negali numatyti, kaip dėl objektyvių kriterijų ekonominės sąlygos keisis ir veiks palūkanų normas ateityje. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad vartotojų apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt senunda (CK 6.38, 6.59 straipsniai).Ieškovė nepasinaudojo galimybe pasirinkti kintamas palūkanas, tuo tarpu nori naudotis vienu iš esminių kintamų palūkanų požymių – fiksuota marža. Pasirinkus fiksuotas palūkanas banko marža nenustatoma. Pirmosios instancijos teismas nevertino, jog nėra jokio teisės akto ar sutarties nuostatos, kuri įpareigotų atsakovą užfiksuoti maržą fiksuotųjų palūkanų atveju, taigi veikė ultra vires, dėl ko toks veikimas yra laikytinas visiškai netoleruotinu.Klientui pasirinkus fiksuotas palūkanas, kredito sutartyje yra įrašoma iki kitos kredito sutartyje nurodytos fiksuotų palūkanų nustatymo dienos galiosianti palūkanų norma. Šiam laikotarpiui pasibaigus, pagal sutarties nuostatas yra nustatoma nauja fiksuotų palūkanų norma. Bendrą fiksuotų palūkanų dydį sudarantys rodikliai – vidinė kliento marža ir vidinė banko piniginių išteklių kaina yra kintami dydžiai, kas lemia jog konkretaus šių rodiklių dydžio į sutartį įrašyti nėra galimybių. Atsakovas atsiliepime buvo išsamiai tai pagrindęs, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šių atsakovo argumentų apskritai nepasisakė. Sutartyje spragos dėl Sutarties kainos nustatymo maržos nėra, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas ir šiuo klausimu priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, spręsdamas, jog labiau tikėtina, jog fiksuotų palūkanų normą nustatė remiantis dviem sudedamaisiais elementais: marža ir vidine banko palūkanų norma. Teismas nukrypo nuo LAT suformuotos praktikos, jog sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu.Pirmosios instancijos teismas, mažindamas netesybų dydį tinkamai neįvertino tarp šalių susiklosčiusių kreditavimo santykių prigimties, banko veiklai taikomų specifinių rizikos valdymo reikalavimų bei aplinkybės, jog ieškovė nuolat vėlavo mokėti įmokas. Sprendimu pripažinus, jog visumoje sąlyga dėl netesybų nėra nesąžininga, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo sumažinti šalių sutartą netesybų dydį, kadangi ieškovė tokio reikalavimo apskritai nereiškė. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas turėjo tinkamai taikyti CK 6.223 straipsnį ir ieškinį šioje dalyje palikti nenagrinėtą.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento sutarties Bendrosios dalies 4.13. ir 5.3. punktų sąlygas, numatančias teisę atsakovui nurašyti ieškovės mokėtinas sumas pagal sutartį. Remdamasis Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. birželio 25 d. Nutarimo Nr. 10-456 argumentais, neteisingai pritaikė materialinės teisės normas, taip nepagrįstai išplėsdamas vartotojo apsaugos ribas. Nesiaiškino šalių santykių turinio dėl lėšų nurašymo. Sutarties Bendrosios dalies 4.4. punkte šalys susitarė, jog ieškovė sukaups reikiamą sumą savo sąskaitoje, iš kurios atsakovas automatiškai šias lėšas nurašys. Dėl tokio sutarties vykdymo pati ieškovė niekuomet nereiškė pretenzijų, o panaikindamas šias Sutarties sąlygas iš esmės apsunkino Sutarties vykdymą abiems ginčo šalims. Aptariamos sutarties Bendrosios dalies 4.13. ir 5.3 punktų nuostatos yra atsakovui būtina sąlyga kredito rizikos valdymo tikslais, tai reiškia, kad atsakovas sutinka teikti kreditą, tik esant šiam kliento sutikimui. Pirmosios instancijos teismas pažeidė pacta sunt servanda principą nepagristai iškeldamas ieškovės kaip vartotojos interesus aukščiau nei atsakovo.Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šių reikšmingais laikytinų įrodymų: 2014 m. vasario 21 d. SEB banko Pažymos dėl fiksuotų palūkanų dydžio ir nustatymo; 2013 m. birželio 20 d. Lietuvos Banko priežiūros tarnybos finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktoriaus sprendimo Nr. 242- 239; 2008 m. spalio 6 d. Vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimo Nr. 10-251; 2012 m, birželio 25 d. Vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimo Nr. 10-456. Pirmosios instancijos teismas Sprendime rėmėsi byloje nesančiais įrodymais - Barbara Casu, Claudia Girardone, Philip Molyneux „Introduction to Banking“, psl. 240-245 (kuris net nebuvo išverstas į lietuvių kalbą) bei Nordea Bank AB Lietuvos skyrius skelbiamu kredito sutarties pavyzdžiu, dėl kurių atsakovas neturėjo galimybės pasisakyti. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį, kadangi sprendimas paremtas vidiniu įsitikinimu. Atsakovas pateikė įrodymus, kad tokia kainodara niekuomet nebuvo ir negalėjo būti taikoma.Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas, kadangi sutartį modifikavo iš esmės nukrypdamas nuo ieškovės pareikštų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo sprendimu įtraukta Bendrosios dalies 1 punkto sąlyga apskritai apsunkino Sutarties vykdymą abiems šalims ir įnešė neaiškumą. Teismo sprendimu suformuluota nauja Sutarties sąvoka ,,metinė palūkanų norma“ Sutarties tekste apskritai nėra vartojama. Teismas paminėjo dar vieną sąvoką ,,banko vidinė palūkanų norma“. Kredito gavėjas neturi jokios objektyvios galimybės sužinoti ir pasitikrinti banko vidinės palūkanų normos, nes banko vidinę palūkanų normą apskaičiuoja pats bankas, taikydamas savo paties sukurtą skaičiavimo metodiką ir tai sudaro banko komercinę paslaptį. Iš teismo sprendimo nėra aišku, kokią palūkanų normą turi skaičiuoti atsakovas, nes Sutarties Specialiosios dalies 6.1. punkte nurodytos palūkanos tebegalioja. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė V. B. prašė skundą atmesti bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė neturėjo pareigos pasinaudoti ikiteismine Sutarties keitimo bei ginčo sprendimo tvarka, nes CK 6.223 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tik tiek, kiek nereglamentuojama specialiomis teisės normomis. Tuo tarpu vartojimo sutarčių šalių teisės ir pareigos reglamentuotos specialiųjų normų, vartotojui, kaip silpnesniajai šaliai taikoma papildoma įstatyminė apsauga ir palengvinta teisių gynimo tvarka. Ieškovė dėl sutarties modifikavimo į atsakovą kreipėsi dar gerokai iki ieškinio pareiškimo, pateikdama 2013 m. vasario 11 d. pretenziją. Vartotojas neturi būti įpareigojamas preciziškai tiksliai suformuluoti savo pasiūlymo dėl sutarties sąlygų keitimo, be to, ieškovė 2013 m. vasario 25 d. kreipėsi į Lietuvos banką dėl ginčo sprendimo ne teismo tvarka.Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadas, jog bankas neįvykdė pareigos suteikti klientui išsamią informaciją prieš sudarant finansinių paslaugų sutartį, taikė Lietuvos Respublikos Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalį, kuri galiojo Sutarties sudarymo metu, todėl atsakovo argumentai dėl Direktyvos nuostatų tiesioginio veikimo negalimumo dėl lex retro non agit principo pažeidimo neturi jokios teisinės reikšmės.

Atsiliepimas

28. Atsakovo teiginiai apie tai, jog Sutartyje yra nustatyta aiški palūkanų nustatymo tvarka yra nepagrįsti. Akivaizdu, kad Sutarties 3.2 punkte yra aprašyta laiškų siuntinėjimo ir akcepto-ofertos pateikimo tvarka, bet ne, kaip teigia bankas „palūkanų nustatymo tvarka“ ar ,,nustatymo principai“. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad sutartyje yra spraga dėl Sutarties kainos ir jos nustatymo tvarkos. Prieš sudarant kredito sutartį, šalys sutarė, jog ieškovei bus taikoma fiksuoto dydžio marža plius banko vidaus palūkanų norma, ieškovei buvo paaiškinta, kad pasibaigus fiksavimo laikotarpiui, nustatant naują fiksuotų palūkanų normą bankas vadovausis tuo pačiu principu. Ieškovė pasirašė tokią sutartį, kokią pateikė banko atstovai, tačiau iš šalių pasirašytos standartinės sutarties nuostatų nėra aišku, kaip turi būti nustatoma sutarties kaina.

29. Priešingai nei teigia atsakovas, sutartis nesuteikia teisės bankui vienašališkai nustatyti naujos fiksuotų palūkanų normos, jeigu šalys nepasiekė bendro susitarimo dėl palūkanų fiksavimo naujam periodui. Ieškovės apsisprendimą sudaryti Sutartį lėmė būtent tai, jog per visą jos galiojimo laikotarpį bus taikoma fiksuoto dydžio marža, su kuria ji sutiko ir dėl jos patrauklumo pasirinko šį banką.

Žemesnės instancijos teismas

30. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino atsakovo pateiktų pavyzdžių, susijusių su fiksuotomis palūkanomis Vokietijoje bei Didžiojoje Britanijoje, kadangi ginčo atveju taikoma Lietuvos teisė ir minėti pavyzdžiai neaktualūs bei nereikšmingi, todėl Pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos jų vertinti.

31. Pirmosios instancijos teismui sprendžiant dėl netesybų dydžio nereikėjo tirti kažkokių faktinių bylos aplinkybių. Teismas vertino sutarties sąlygos atitikimą teisės normoms ir suformuotai teismų praktikai. Akivaizdu, kad 0,1 proc. dydžio delspinigiai (tai sudaro 36 proc. per metus). palyginus su įstatyme numatytais 5 proc. yra aiškiai per dideli, todėl teismas nepanaikino šios sąlygos, kaip nesąžiningos, bet atsižvelgdamas ir į atsakovo argumentus ir jo veiklos ribojimus, tik sumažino neprotingą delspinigių dydį.

32. Atsakovas skunde nenurodė, kokias materialines normas pažeidė teismas bei kokius įrodymus netinkamai vertino dėl sutarties 4.13. bei 5.3. punktų panaikinimo, todėl atsakovo skundo dalis nenagrinėtina (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškovė neturėjo jokių galimybių keisti banko jai pasiūlytos sutarties. Atsakovo paaiškinimai, kad ieškovė individualiai sutiko su visomis sąlygomis, kad jai buvo viskas išaiškinta ir pan., nepavers akivaizdžiai nesąžiningos sąlygos sąžininga.

Šalies argumentai

33. Ieškovė nesutinka su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, jog neva pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas. Sutartyje nėra sureguliuota fiksuotų palūkanų nustatymo tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertinęs bylai reikšmingai aplinkybes, atsižvelgęs į ieškovės reikalavimą, papildė sutartį nuostata, kuri apibrėžtų kainos nustatymo tvarką. Tai, kad teismas pasirinko kitokias sąlygas, kuriomis užpildė spragą, nepažeidžia CK 6.195 straipsnyje numatytos teismo kompetencijos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

34. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

35. Minėta, jog ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiu ab initio AB SEB bankas 2013 m. vasario 28 pranešimą Nr. 5176816; Kredito sutarties Specialiosios dalies 6.3 punktą papildyti taip: 6.3.4 fiksuotų palūkanų normą sudaro nekintanti kredito gavėjo marža bei fiksuotų palūkanų nustatymo dieną esanti AB SEB banko vidaus palūkanų norma; įpareigoti AB SEB banką perskaičiuoti pagal pakeistas Kredito sutarties sąlygos mokėtinas palūkanas už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 22 d. iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos; įpareigoti AB SEB banką grąžinti ieškovei jos permokėtas palūkanas, t. y. skirtumą tarp ieškovės faktiškai sumokėtų palūkanų ir banko perskaičiuotų palūkanų laikotarpį nuo 2013 m. vasario 22 d. iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos; pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio Kredito sutarties Bendrosios dalies 4.5, 4.6, 4.13 ir 5.3 punktų sąlygas; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

36. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas modifikavo 2008 m. vasario 22 d. Kredito sutarties Nr. 0450818010516-75, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovo, sąlygas. Papildė Bendrosios dalies 1 punktą nuostata: „metinę palūkanų normą sudaro Banko sutarties sudarymo metu nustatyta marža visam kredito laikotarpiui, išreikšta procentais, ir banko vidinė palūkanų norma, kuri keičiama Specialiosios dalies 6.3.2. punkte nustatytais periodais“. Bendrosios dalies 4.5, 4.6. punktuose nustatytą delspinigių dydį 0,1 sumažino iki 0,05 proc. dydžio. Bendrosios dalies 4.13. punkto nuostatos, kuria kredito gavėjas įsipareigoja: „suteikti bankui teisę nurašyti laiku nesumokėtas kredito ar palūkanų dalis, Banko mokesčius, baudas ir delspinigius ir Kredito gavėjo sąskaitų bankuose pagal Banko parengtus ir pasirašytus debeto pavedimus. Sutartis yra Kredito gavėjo daugkartinis sutikimas nurašyti Kredito gavėjo skolas Bankui iš kredito gavėjo sąskaitų pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymą. Sutikimas negali būti atšauktas be abiejų šalių sutikimo“, bei Bendrosios dalies 5.3. punkto nuostatos, kuria nustatyta banko teisė: „iš Kredito gavėjo sąskaitų litais ir / ar užsienio valiuta, esančių Banke, ir / ar pagal Banko pateiktus debeto pavedimus iš Kredito gavėjo sąskaitų litais ir / ar užsienio valiuta, esančių kituose bankuose, išieškoti negrąžintą kreditą ar jo dalį, nesumokėtas palūkanas ar jo dalį, netesybas ir kitus mokesčius, jei kredito gavėjas nevykdo savo įsipareigojimų pagal sutartį“, pripažino negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento. Įpareigojo atsakovą perskaičiuoti ieškovei tenkančias mokėti palūkanas, atsižvelgiant į šiuo sprendimu Bendrosios dalies 1 punkto papildytas nuostatas. Likusioje dalyje ieškinio netenkino.

37. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 15 d. nutartimi, išnagrinėjęs civilinę bylą apeliacine tvarka, pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta papildyti Bendrosios dalies 1 punktą, ir šią dalį išdėstė taip: „Nustatyti pagal 2008 m. vasario 22 d. Kredito sutartį Nr. 0450818010516-75 nuo 2013 m. vasario 22 d. iki 2018 m. vasario 22 d. mokėtinų fiksuotųjų metinių palūkanų normą – 2,44 proc. ir įpareigoti atsakovę perskaičiuoti pagal pakeistas Kredito sutarties sąlygas ieškovei tenkančias mokėti palūkanas bei grąžinti jų permoką“. Teismas panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta Bendrosios dalies 4.5, 4.6 punktuose nustatytą delspinigių dydį sumažinti iki 0,05 proc., ir reikalavimą dėl šios dalies atmetė bei perskirstė bylinėjimosi išlaidas.

38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. kovo 7 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 15 d. nutarties dalis, kuriomis: 1) pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalis ir nustatyta nuo 2013 m. vasario 22 d. iki 2018 m. vasario 22 d. mokėtina fiksuotųjų metinių palūkanų norma – 2,44 proc. ir atsakovė įpareigota perskaičiuoti pagal pakeistas Kredito sutarties sąlygas ieškovei tenkančias mokėti palūkanas bei grąžinti jų permoką; 2) palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalis, kuria pripažintos negaliojančiomis nuo sudarymo momento Kredito sutarties Bendrosios dalies 4.13 ir 5.3 punktų nuostatos; 3) paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir perdavė bylą dėl šių dalių apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl palūkanų normos nustatymo

39. Kasacinis teismas nurodė, jog sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas artimiausią savo pobūdžiu ir trukme paskolos rūšies palūkanų normą, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos banko skelbiamais statistiniais duomenimis dėl paskolų namų ūkiams likučių ir jų palūkanų normų. Kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, paskolų namų ūkiams likučiai ir jų palūkanų normos yra retrospektyvaus pobūdžio, nes atspindi iš esmės tai, kas buvo nustatyta praeityje, t. y. paimtų paskolų likučius ir tų paskolų normas, nustatytas pagal buvusias, o ne esamas ekonomines sąlygas. Tai patvirtina Lietuvos banko valdybos 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 139 patvirtintų Pinigų finansinių institucijų paskolų ir indėlių palūkanų normų statistinės atskaitomybės bendrųjų nuostatų 45 punktas, kuriame nurodoma, kad paskolų ir indėlių likučių palūkanų normos apskaičiuojamos kaip paskolų ir indėlių likučiams ataskaitinio laikotarpio pabaigoje taikytų palūkanų normų svertiniai vidurkiai. Šios aplinkybės sudaro pagrindą teisėjų kolegijai konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nenustatė faktinės aplinkybės – ginčo situacijai savo pobūdžiu ir trukme artimiausios paskolos rūšies palūkanų normos, galiojusios ginčui aktualiu laikotarpiu, todėl negalėjo įvertinti, ar ieškovės teiginiai dėl per didelės Banko vienašališkai nustatytos palūkanų normos yra pagrįsti.

40. Be to, kasacinis teismas nurodė, kad bylą nagrinėję teismai iš esmės savo sprendimą grindė Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. birželio 25 d. nutarime Nr. 10-456 išdėstytais argumentais, tačiau nesiaiškino šalių santykių turinio (tikrosios šalių valios) šiuo aspektu. Teismai pripažino pirmiau nurodytas sutarties sąlygas nesąžiningomis ir negaliojančiomis, nedetalizuodami, ar ieškovės teisių pažeidimas kyla iš tokios sutarties nuostatos per se (savaime), ar dėl to, kad buvo pažeista šalių interesų pusiausvyra ir ieškovė realiai neturėjo galimybių derėtis dėl šių sąlygų; taip pat yra neaišku, kokiu pagrindu nesąžiningomis laikomos sutarties nuostatos, leidžiančios atsakovei nurašyti ieškovės pagal sutartį mokėtinas sumas iš pas atsakovę esančių ieškovės sąskaitų.

41. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgdamos į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus išaiškinimus, šalys pateikė paaškinimus.

42. Ieškovė nurodė, kad reikšdama ieškinį šioje byloje, siekė, kad būtų pašalintos tarp ginčo šalių sudarytos kredito sutarties spragos, papildant kredito sutartį nuostatomis, kurios atitiktų tikrąją šalių valią, t. y. jog fiksuotos palūkanos naujam laikotarpiui būtų nustatomos pagal tą patį principą kaip ir kredito sutarties sudarymo metu, t. y. prie šalių suderėtos 0,7 % banko maržos pridedant tuo metu esančią vidinę banko palūkanų normą. Ieškovė tiek savo ieškinyje, tiek ir atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą savo pozicijos dėl netinkamai apskaičiuotos palūkanų normos bei jos dydžio negrindė tuo, kad atsakovo vienašališkai nustatyta palūkanų norma neatitinka Civilinio kodekso 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyto kriterijaus. Tuo tarpu bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2016 m. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-105-619/2016 sutikęs su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad bylos šalių sudarytoje kredito sutartyje nėra susitarta dėl palūkanų dydžio bei jų nustatymo tvarkos, pasibaigus nuo 2008 m. vasario 22 d. užfiksuotų palūkanų galiojimo laikotarpiui (nutarties 62 punktas), teismas savo iniciatyva pritaikė Civilinio kodekso 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kriterijų bei savo iniciatyva sumažino palūkanų normą iki 2,44 proc. (nutarties 63-67 punktas). Ieškovė pažymėjo, kad atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą išsamiai išdėstė savo poziciją dėl CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyto kriterijaus taikymo, plačiai pasisakė, kokia Lietuvos banko oficialiai skelbiama vidutinė bankų paskolų palūkanų norma buvusi ginčui aktualiu laikotarpiu yra savo pobūdžiu ir trukme artimiausia ginčo situacijai, todėl pakartotinai šių argumentų nedėsto. Be to, ieškovė paaiškino, kad ieškovės bei atsakovo sudaryta kredito sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu pagal atsakovo iš anksto parengtas standartines sutarties sąlygas. Minėtos Kredito sutarties 4.13 punkto bei 5.3 punkto sąlygos buvo nustatytos iš anksto atsakovo parengtoje standartinėje kredito sutartyje. Atsakovo, kuris yra bankas, būsto paskolos sutartys (jų bendrosios nuostatos) yra tipinės, patvirtintos banko valdybos ar kito kompetentingo organo, todėl galimybės pakeisti kurią nors standartinę (tipinę) sutarties sąlygą bankas dėl vieno kliento (vartotojo) pageidavimų net nesutinka svarstyti, o tuo labiau ją pakeisti. Taigi ieškovei kreipusis į atsakovą dėl paskolos išdavimo, ji turėjo tik dvi galimybes, arba sutikti su atsakovo (banko) parengta bei pateikta kredito sutartimi, arba apskritai atsisakyti sudaryti sutartį, t. y. negauti paskolos, reikalingos būsto įsigijimui. Ieškovė buvo priversta priimti jai primetamas stipraus kontrahento (banko) siūlomas sutarties sąlygas. Standartinėje atsakovo sutartyje nustatyta tipinė sąlyga, kurioje neva išreiškiamas daugkartinis paskolos gavėjo sutikimas, kad atsakovas nurašytų lėšas nuo visų ieškovės sąskaitų (esančių ne tik pas atsakovą, bet ir iš kituose bankuose esančių sąskaitų), negali savo esme būti prilyginamas ieškovės (vartotojos) sutikimui pagal Mokėjimų įstatyme keliamus reikalavimus, nes ieškovė neturėjo realios galimybės daryti įtakos šiai (bei kitoms) tarp ginčo šalių sudarytos kredito sutarties sąlygai. Ieškovei atsakovas nesudarė galimybės pasirašyti kredito sutartį, kurioje nebūtų numatyta atsakovo teisė nusirašyti lėšas iš kituose bankuose esančių ieškovės banko sąskaitų, t. y. nesudarė ieškovei galimybės, sudarant kredito sutartį, apskritai neduoti sutikimo atsakovui, kad šis turėtų teisę nusirašyti lėšas iš kituose bankuose esančių ieškovės banko sąskaitų. Tokiu būdu iš esmės buvo pažeista ginčo šalių teisių ir pareigų pusiausvyra ieškovės, kaip vartotojos, nenaudai, bei ieškovės teisės ir ekonominiai interesai. Atitinkamai, ieškovės nuomone, bylą nagrinėję pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai pagrįstai kredito sutarties 4.13 punkte bei 5.3 punkte įtvirtintas sąlygas pripažino nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio. Ieškovė atkreipė dėmesį, jog minėtiems teismams savo sprendimais pripažinus negaliojančiomis kredito sutarties 4.13 punkte bei 5.3 punkte nustatytas sąlygas, liko galioti kredito sutarties 4.12. punktas, kuris numato ieškovės įsipareigojimą suteikti atsakovui teisę nurašyti kredito dalį ir palūkanas bei atsakovo nustatytus mokesčius iš ieškovės sąskaitų esančių pas atsakovą. Taip pat liko galioti 5.4. punktas, kuris numato atsakovo teisę pagal grafiką nurašyti iš ieškovės banko sąskaitos kredito dalį, palūkanas, banko mokesčius ir netesybas. Taigi net ir panaikinus minėtas kredito sutarties nuostatas, remiantis minėtais kredito sutarties 4.12 punktu bei 5.4. punktu, atsakovui išlieka teisė nurašyti ieškovės pagal kredito sutartį mokėtinas sumas iš pas atsakovą esančių ieškovės sąskaitų. Be to, kredito sutarties 4.12 punktas bei 5.4 punktas, numatantis atsakovo teisę nurašyti lėšas tik iš pas atsakovą esančių ieškovės banko sąskaitų, yra pakankami siekiant užtikrinti sklandų kredito sutarties vykdymą

43. Atsakovas paaiškino, jog nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, teismas nutartyje nepagrįstai (netinkamai taikant CK 6.872 straipsnio 1 dalį) pasirinko kriterijus naujai palūkanų normai nustatyti – Lietuvos banko skelbiamos paskolų namų ūkiams likučiai ir jų palūkanų normos, suteiktų paskolų būstui įsigyti, kurių terminas 5 metai, vidutinės palūkanų normos. Tuo tarpu artimesnis savo pobūdžiu ir trukme yra Lietuvos banko skelbiamos naujai suteiktų paskolų būstui įsigyti, kurių valiuta euras fiksuojant palūkanų normą ilgesniam kaip vieneri metai laikotarpiui, palūkanos, kurios buvo 2013 m. vasario mėn. 3,91 proc. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šią civilinę bylą kasacine tvarka, taip pat nurodė, jog atsižvelgiant į tai, sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas artimiausią savo pobūdžiu ir trukme paskolos rūšies palūkanų normą, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos banko skelbiamais statistiniais duomenimis dėl paskolų namų ūkiams likučių ir jų palūkanų normų. Kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, paskolų namų ūkiams likučiai ir jų palūkanų normos yra retrospektyvaus pobūdžio, nes atspindi iš esmės tai, kas buvo nustatyta praeityje, t. y. paimtų paskolų likučiais ir tų paskolų normas, nustatytas pagal buvusias, o ne esamas ekonomines sąlygas. Tai patvirtina ir Lietuvos banko valdybos 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 139 patvirtintų Pinigų finansinių institucijų paskolų ir indėlių palūkanų normų statistinės atsakomybės bendrųjų nuostatų 45 punktas, kuriame, nurodoma, kad paskolų ir indėlių likučių palūkanų normos apskaičiuojamos kaip paskolų ir indėlių likučiams ataskaitinio laikotarpio pabaigoje taikytų normų svertiniai vidurkiai. Šios aplinkybės sudaro pagrindą teisėjų kolegijai konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nenustatė faktinės aplinkybės – ginčo situacijai savo pobūdžiu ir trukme artimiausios paskolos rūšies palūkanų normos, galiojusios ginčui aktualiu laikotarpiu, todėl negalėjo įvertinti, ar ieškovės teiginiai dėl per didelės banko vienašališkai nustatytos palūkanų normos yra pagrįsti.

44. Apeliaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą dalyje dėl Sutarties bendrosios dalies 1 punkto papildymo, dalyje dėl Sutarties Bendrosios dalies 4.5, 4.6 punktuose nustatyto delspinigių dydžio sumažinimo iki 0,05 proc. dydžio, dalyje dėl Sutarties Bendrosios dalies 4.13. ir 5.3. punktų pripažinimo negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, dalyje dėl įpareigojimo AB SEB bankui perskaičiuoti ieškovei tenkančias mokėti palūkanas ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

45. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. kovo 7 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 15 d. nutarties dalį dėl Sutarties Bendrosios dalies 4.5, 4.6 punktuose nustatyto delspinigių dydžio sumažinimo iki 0,05 proc. dydžio. Kitoje dalyje, kaip jau buvo minėta, bylą grąžino nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

46. Atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, jog ginčo situacijai savo pobūdžiu ir trukme artimiausia paskolos rūšies palūkanų norma, galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu, yra Lietuvos banko skelbiamos naujai suteiktų paskolų būstui įsigyti, kurių valiuta euras fiksuojant palūkanų normą ilgesniam kaip vieneri metai laikotarpiui, palūkanos, kurios 2013 m. vasario mėn. buvo 3,91 proc. Kadangi banko vienašališkai nustatyta mokėtinų fiksuotų metinių palūkanų norma nuo 2013 m. vasario 22 d. iki 2018 m. vasario 22 d. yra 3,58807 proc., nėra pagrindo daryti išvadą, kad ji yra nepagrįsta, pernelyg didelė ar neatitinka CK 6.872 straipsnio 1 dalies kriterijaus, todėl nėra pagrindo ją mažinti.

47. Nustačius, jog Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 15 d. nutartyje, dalyje dėl apelianto reikalavimų, susijusių su Sutarties bendrosios dalies 1 punkto papildymu, nepagrįstai sumažino palūkanų normą, nustatant apeliacinio proceso ribas, aktualiais tampa apeliacinio skundo reikalavimai dėl sutarties kainos nustatymo ir apelianto argumentai, jog negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad kainos nustatymo tvarka ginčo sutartyje apskritai nėra nurodyta.

48. Kredito sutartimi šalys gali nustatyti tiek konkrečią palūkanų normą, taikytiną nuo sutarties sudarymo dienos, nuo tam tikros datos ar tam tikru laikotarpiu, tiek mechanizmą, pagal kurį tokia palūkanų norma apskaičiuojama. Susitarimą dėl palūkanų dydžio galima konstatuoti buvus tik tada, jei, kilus ginčui, remiantis šalių sutartais objektyviais kriterijais ir tokiomis pat jų reikšmėmis, galima tiksliai nustatyti, kokio dydžio palūkanas konkrečiu atveju turi mokėti skolininkas. Tai reiškia, kad šiame mechanizme turi būti aiškiai nurodyti visi kriterijai, nuo kurių priklauso nustatomų palūkanų dydis, o šių kriterijų kintamosios reikšmės turi būti objektyvios. Jei dėl minėtų kriterijų nesusitarta ar susitarta spręsti vėliau, laikytina, kad dėl palūkanų dydžio nėra susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis Nr. 3K-3-560-969/2015).

49. Apeliantas, įrodinėdamas, kad šalių sudarytoje kredito sutartyje palūkanų nustatymo tvarka (ne konkretus jų dydis, bet nustatymo principai) yra detaliai aptarti sutartyje, remiasi 6.3.3 punktu, 3.2 punktu, 3.3 punktu. Bendrosios dalies 3.3. punktu Bankas įsipareigojo: jei yra taikomos fiksuotos palūkanos, jos nustatomos Specialiosios dalies 6.3.2. punkte nurodytam laikotarpiui iki kitos Specialiosios dalies 6.3.3. punkte fiksuotų palūkanų nustatymo dienos. Bankas įsipareigoja apie fiksuotų palūkanų galiojimo laikotarpio pabaigą ir apie naujai siūlomą fiksuotų palūkanų normą raštu informuoti kredito gavėją prieš 30 kalendorinių dienų iki šio laikotarpio pabaigos. Jei per 30 kalendorinių dienų nuo minėto pranešimo išsiuntimo dienos, nurodytos pranešime, kredito gavėjas nesikreipė į Banką, dėl fiksuotų palūkanų nustatymo, šalys susitaria laikyti, jog kredito gavėjas su nustatytomis palūkanomis sutinka.

50.Teisėjų kolegijos vertinimu, įvertinus šias šalių sudarytos sutarties sąlygas, akivaizdu, jog šalys dėl konkrečios sutarties kainos susitarė tik dėl laikotarpio nuo sutarties sudarymo iki 2013 m. vasario 22 d. taikomų palūkanų. Tuo tarpu apelianto nurodomos sutarties sąlygos susijusios su formalia fiksuotųjų palūkanų keitimo tvarka, tačiau sutartis nenumato konkretaus palūkanų dydžio (normos) ar jo nustatymo mechanizmo. Kaip pagrįstai nurodo ir ieškovė, sutartis nustato ne palūkanų dydžio nustatymo kriterijus ir principus, bet tvarką ir terminus, kuriais vadovaudamasis bankas įsipareigoja supažindinti kredito gavėją su nustatytų palūkanų dydžiu.

51. Kita vertus, būsto paskoloms, kokia buvo paimta ir ginčo atveju, gali būti taikomos dviejų tipų palūkanos – kintamosios arba fiksuotosios. Nuo kredito gavėjo pasirinkto palūkanų tipo priklauso palūkanų nustatymo, apskaičiavimo tvarka ir dydis. Kredito davėjas, bankas, turi teisę gauti tam tikrą atlygį už darbą, prisiimant pinigų skolinimo riziką. Kintamųjų palūkanų atveju šis atlygis būna iš anksto suderinamas su kredito gavėju ir išlieka visą sutarties galiojimo laiką, Fiksuotųjų palūkanų atveju šis atlygis nėra pastovus, t. y. su kredito gavėju suderinamas galutinis palūkanų dydis, kurį sudaro vidinė kliento marža (apskaičiuojama pagal kliento kredito rizikos lygį, banko darbo sąnaudas ir kt.) ir vidinė piniginių išteklių kaina. Ši vidinė piniginių išteklių kaina rinkoje svyruoja, tačiau nepriklausomai nuo šio svyravimo bendras fiksuotųjų palūkanų dydis nekinta, todėl, pavyzdžiui, išaugus vidinei piniginių išteklių kainai automatiškai mažėja vidinė kliento marža. Esant kintamosioms palūkanoms, banko marža nekinta, todėl didėjant piniginių išteklių kainai (tarpbankinei palūkanų normai), didėja ir galutinis palūkanų normos dydis ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2014).

52. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, jog palūkanų tipas ar jų sudedamosios dalys priklauso nuo šalis siejančių sutartinių santykių ir fiksuota palūkanų norma gali būti nustatoma ar keičiama priklausomai nuo šalių susitarimo. Pasibaigus penkerių metų laikotarpiui, kuomet buvo perskaičiuojama palūkanų norma, tarp šalių kilo ginčas, vadinasi akivaizdu, jog susitarimo dėl konkretaus palūkanų dydžio (normos) ar jo nustatymo mechanizmo pasibaigus pirmajam 5 metų fiksuotų palūkanų nustatymo laikotarpiui šalys nepasiekė. Kaip išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas iš esmės faktinėmis aplinkybėmis panašų ginčą, nustačius, jog šalys Kredito sutartyje nebuvo susitarusios dėl konkretaus palūkanų dydžio (normos) ar jo nustatymo mechanizmo ir pasibaigus pirmajam 5 metų fiksuotų palūkanų nustatymo laikotarpiui šalys nesusitarė, nustatydami kredito gavėjui taikytiną palūkanų normą, teismai turi vadovautis CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu specialiuoju palūkanų dydžio nustatymo kriterijumi. O remtis ieškovės nurodytu fiksuotųjų palūkanų dydžio nustatymo mechanizmu – t. y. formule, pagal kurią palūkanų dydis nustatomas prie atsakovo vidinės piniginių išteklių kainos pridėjus maržos dėl kurios susitaria šalys dydį – būtų galima tik teismui konstatavus, kad dėl tokio palūkanų dydžio nustatymo modelio šalys buvo susitarusios Kredito sutartimi, t. y. tik jei tokia sąlyga būtų tiesiogiai nustatyta Kredito sutartyje arba toks šalių susitarimas būtų konstatuotas taikant CK nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis Nr. 3K-3-560-969/2015).

53. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavęs, kad dėl palūkanų nustatymo tvarkos šalys nesusitarė, nustatė ją vadovaudamasis aplinkybe, kad fiksuotų palūkanų normą sudaro marža ir vidinė banko palūkanų norma, bei ieškovės argumentais, jog buvo susitarta, kad tokio paties dydžio marža kaip sutarties sudarymo metu bus taikoma viso kredito sutarties galiojimo metu. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad šalių sudarytoje sutartyje nėra nustatyta nuostatų, įpareigojančių atsakovą visą sutarties galiojimo laikotarpį taikyti ieškovei tokio paties dydžio maržą, kredito gavėjai pasirinkus fiksuotą palūkanų normą. Priešingai, iš šalių sudarytos sutarties Bendrosios dalies sutarties sąvokų apibrėžimų matyti, kad fiksuotosios palūkanos – specialiosios dalies 6.3 punkte nustatytos palūkanos, jei specialiosios dalies 6.1 punkte nustatyta, kad palūkanos yra fiksuotosios. Fiksuotosios palūkanos pirmą kartą nustatomos sutarties pasirašymo dieną ir iš naujo nustatomos Specialiosios dalies 6.3.3 punkte nurodytą dieną. Fiksuotosios palūkanos nekinta tik iki kitos fiksuotųjų palūkanų nustatymo dienos. Tuo tarpu minėtame sutarties sąvokų apibrėžime apibrėžiant kintamąsias palūkanas nurodyta, kad kintamąsias palūkanas sudaro kintama palūkanų dalis ir marža, o apibrėžiant maržą nurodoma, kad ji yra visam kredito laikotarpiui nustatoma banko. Taigi, sistemiškai aiškinant šalių sudarytos sutarties sąlygas, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas būtų įsipareigojęs suteikti ieškovei kreditą nustatant fiksuotą palūkanų normą, kurios viena iš sudedamųjų dalių – marža yra visą kredito laikotarpį nekintantis dydis. Klientui pasirinkus fiksuotas palūkanas, kredito sutartyje yra įrašoma iki kitos kredito sutartyje nurodytos fiksuotų palūkanų nustatymo dienos galiosianti palūkanų norma. Šiam laikotarpiui pasibaigus, pagal sutarties nuostatas yra nustatoma nauja fiksuotų palūkanų norma. Bendrą fiksuotų palūkanų dydį sudarantys rodikliai – vidinė kliento marža ir vidinė banko piniginių išteklių kaina yra kintami dydžiai, kas lemia jog konkretaus šių rodiklių dydžio į sutartį įrašyti nėra galimybių.

54. Apeliantas pažymi, kad fiksuotų palūkanų norma gali būti apibrėžta ir kitaip, tačiau atsakovas savo veikloje naudoja tokią konkrečią kainodarą, kuomet sudėtinės fiksuotų palūkanų dalys yra kintantys dydžiai. Atsižvelgiant į tai, kad sutarties sudarymo metu atsakovas nebuvo įsipareigojęs ieškovei pasirinkus fiksuotas palūkanas kokiu nors būdu užfiksuoti vieną iš jų sudedamųjų dalių – vidinę klieno maržą ar vidinę banko palūkanų normą, vien tik aplinkybė, kad ieškovė netinkamai suprato sutarties sąlygas, negali būti pagrindas keisti visą banko taikomą kainodarą, kuri priklauso nuo daugybės faktorių. Kaip teisingai nurodo apeliantas, sutarties šalys negali numatyti, kaip dėl objektyvių kriterijų ekonominės sąlygos keisis ir veiks palūkanų normas ateityje.

55. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas pakeisti sutarties Bendrąsias sąlygas, neįvertino, kad ieškovei buvo siūloma rinktis arba fiksuotąsias ar nefiksuotąsias palūkanas, tuo tarp ieškovė pasirinko fiksuotąsias palūkanas, nepasinaudodama galimybe pasirinkti kintamas palūkanas, atitinkamai, ji negali naudotis vienu iš esminių kintamų palūkanų požymių – fiksuota kliento marža, kadangi pagal banko kainodarą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, pasirinkus fiksuotas palūkanas banko marža nenustatoma. Išdėstyti argumentai leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, spręsdamas, jog labiau tikėtina, jog fiksuotų palūkanų normą bankas nustatė remiantis dviem sudedamaisiais elementais: marža ir vidine banko palūkanų norma.

56. Ieškovei iš esmės nesutinkant su banko vienašališkai nustatyta palūkanų norma laikotarpiui nuo 2013 m. vasario 22 d. iki 2018 m. vasario 22 d. ir byloje konstatavus, kad šalys Kredito sutartyje nebuvo susitarusios dėl konkretaus palūkanų dydžio (normos) ar jo nustatymo mechanizmo nuo 2013 m. vasario 22 d., atsižvelgiant į kredito sutarties atlygintinį pobūdį, teismo pareigą išspręsti šalių ginčą iš esmės, proceso ekonomiškumo principo neatitiktų situacija, kai ieškovė būtų priversta iš naujo kreiptis į teismą dėl palūkanų normos nustatymo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovei už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 22 d. iki 2018 m. vasario 22 d. turi būti taikomas palūkanų dydis nustatytinas vadovaujantis CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu kriterijumi – t. y. paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutine palūkanų norma, galiojusia paskolos sutarties sudarymo momentu. Kaip jau buvo minėta, ginčo situacijai savo pobūdžiu ir trukme artimiausia paskolos rūšies palūkanų norma, galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu, yra Lietuvos banko skelbiamos naujai suteiktų paskolų būstui įsigyti, kurių valiuta euras fiksuojant palūkanų normą ilgesniam kaip vieneri metai laikotarpiui, palūkanos, kurios 2013 m. vasario mėn. buvo 3,91 proc. Kadangi banko vienašališkai nustatyta mokėtinų fiksuotų metinių palūkanų norma nuo 2013 m. vasario 22 d. iki 2018 m. vasario 22 d. yra 3,58807 proc., nėra pagrindo daryti išvadą, kad ji yra nepagrįsta, pernelyg didelė ar neatitinka CK 6.872 straipsnio 1 dalies kriterijaus, todėl nėra pagrindo ją mažinti.

Dėl sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis

57. Kasacinis teismas, grąžindamas nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teismui dėl sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis, nurodė, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl Kredito sutarties Bendrosios dalies 4.13 ir 5.3 punktų sąlygų, nustatančių atsakovo teisę nurašyti ieškovės mokėtinas pagal sutartį sumas, negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento, sprendimą grindė Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. birželio 25 d. nutarime Nr. 10-456 išdėstytais argumentais, tačiau nesiaiškino šalių santykių turinio (tikrosios šalių valios) šiuo aspektu. Teismai pripažino pirmiau nurodytas sutarties sąlygas nesąžiningomis ir negaliojančiomis, nedetalizuodami, ar ieškovės teisių pažeidimas kyla iš tokios sutarties nuostatos per se (savaime), ar dėl to, kad buvo pažeista šalių interesų pusiausvyra ir ieškovė realiai neturėjo galimybių derėtis dėl šių sąlygų; taip pat yra neaišku, kokiu pagrindu nesąžiningomis laikomos sutarties nuostatos, leidžiančios atsakovei nurašyti ieškovės pagal sutartį mokėtinas sumas iš pas atsakovę esančių ieškovės sąskaitų.

58. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas sprendimą, pripažindamas ginčo sutarties 4.13 ir 5.3 punktų sąlygas negaliojančiomis, priėmė ne vien remdamasis Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 10-456, bet ir įvertinęs Mokėjimų įstatymo nuostatas bei konstatavęs, kad ieškovė sutikimo nurašyti lėšas nuo visų jos sąskaitų esančių visuose bankuose nedavė. Nors minėtas Vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimas yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau jame nagrinėjamos iš esmės tapačios atsakovo teikiamų būsto kreditų sutarčių standartinės sąlygos. Taigi pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog toks vartotojo sutikimas išreikštas pasirašant sutartį pagal standartines sąlygas, kurios iš esmės suteikia bankui teisę nurašyti pagal sutartį mokėtinas sumas ne tik nuo kliento sąskaitų toje kredito įstaigoje, tačiau ir kitose kredito įstaigose, neatitinka Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 31 dalies įtvirtintos tiesioginio debeto sąvokos.

59. Kolegijos vertinimu, šios sąlygos pažeidžia kredito sutarties šalių interesų pusiausvyrą ir atitinka civiliniame kodekse nesąžiningoms vartojimo sutarčių sąlygoms keliamus reikalavimus, todėl teisėjų kolegijos vertinimu yra perteklinės. Juolab, kad pirmosios instancijos teismui pripažinus negaliojančiomis kredito sutarties 4.13 punkte bei 5.3 punkte nustatytas sąlygas, liko galioti kredito sutarties 4.12 punktas, kuris numato ieškovės įsipareigojimą suteikti atsakovui teisę nurašyti kredito dalį ir palūkanas bei atsakovo nustatytus mokesčius iš ieškovės sąskaitų esančių pas atsakovą. Taip pat liko galioti 5.4. punktas, kuris numato atsakovo teisę pagal grafiką nurašyti iš ieškovės banko sąskaitos kredito dalį, palūkanas, banko mokesčius ir netesybas. Taigi net ir panaikinus minėtas kredito sutarties nuostatas, remiantis minėtais kredito sutarties 4.12 punktu bei 5.4. punktu, atsakovui išlieka teisė nurašyti ieškovės pagal kredito sutartį mokėtinas sumas iš pas atsakovą esančių ieškovės sąskaitų, todėl atsakovo teisėti interesai, užtikrinant prievolių vykdymą, yra proporcingai apsaugoti ir pakankami. Atsižvelgdama į tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai Kredito sutarties Bendrosios dalies 4.13 ir 5.3 punktų sąlygas, nustatančias atsakovo teisę nurašyti ieškovės mokėtinas pagal sutartį sumas nuo kituose bankuose esančių ieškovės sąskaitų, pripažinimo negaliojančiomis.

Dėl civilinės bylos medžiagos pripažinimo nevieša

60. Kasacinis teismas, grąžindamas bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, taip pat nurodė, jog nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 12 d. nutartimi patenkino atsakovės prašymą ir nutarė civilinę bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje, o jos medžiagą laikyti nevieša. Pasak Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, pirmosios instancijos teismas nesprendė ir nedetalizavo, kuri informacija atsakovo pateiktuose dokumentuose laikytina saugotina ir kokiu pagrindu. Tokia teismo nutartis negali būti laikoma motyvuota, todėl naikintina ir, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, bylos medžiagos neviešumo klausimas spręstinas iš naujo.

61. Kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017 išaiškino, kad konstitucinis teisės viešumo imperatyvas, CPK 9 ir 10 straipsniuose įtvirtintos teismo posėdžio viešumo ir bylos medžiagos viešumo taikymo taisyklės pabrėžia viešo bylų nagrinėjimo principo netaikymo išimtinumą bei reikalauja bylos viešumą riboti tik tiek ir tik tokia apimtimi, kiek tai būtina bylos šalių teisėms ir teisėtiems interesams apginti. Bylos nagrinėjimas uždarame teismo posėdyje turėtų būti skiriamas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, šalių ypatumus, bylos dalyką ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos šalių teisių ir teisėtų interesų negalima apsaugoti kitais būdais (pavyzdžiui, skiriant uždarą posėdį tik atskirų įrodymų tyrimui arba pasinaudojant bylos medžiagos, o ne posėdžio viešumo, ribojimu). Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad tam, jog teismas galėtų įvertinti pateiktos informacijos svarbą ją pateikusios šalies teisių ir teisėtų interesų apsaugos kontekste bei parinkti tinkamą šios informacijos apsaugos apimtį ir būdą, šalis, teikianti prašymą dėl informacijos pripažinimo nevieša, turi pagrįsti, kuri konkreti pateikiamuose įrodymuose esanti informacija saugotina ir kodėl. Atitinkamai teismas, priimdamas rašytinę nutartį dėl tam tikros byloje esančios medžiagos dalies pripažinimo nevieša, turi individualizuoti saugotiną informaciją (konkrečius įrodymus), o būtinumą ją saugoti – argumentuoti. Teismas, gavęs šalies prašymą dėl byloje pateiktos informacijos saugumo užtikrinimo ir (ar) bylos nagrinėjimo uždarame posėdyje, visų pirma, turėtų spręsti, ar pateikta informacija laikytina saugotina, ar yra pagrindas visą ar dalį pateiktos informacijos laikyti nevieša. Jei teismas nustato tokios apsaugos būtinumą, jis turėtų spręsti dėl bylos neviešumo apimties. Pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesniam viešumo ribojimui, t. y. tik saugotinos informacijos neviešumui užtikrinti. Tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, jo dalyką, šalių ypatumus ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos medžiagos dalies neviešumas negali užtikrinti privataus ar viešojo intereso apsaugos, teismas gali skirti uždarą teismo posėdį atskirų įrodymų nagrinėjimui arba uždarą visos bylos nagrinėjimą.

62. Kadangi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, suteikė proceso dalyviams teisę pateikti paaiškinimus, dėl kasacinio teismo nurodytų iš naujo aiškinti aplinkybių, o šalys jokių naujų paaiškinimų dėl civilinės bylos medžiagos pripažinimo nevieša nepateikė, kasaciniam teismui konstatavus, jog byloje esančių duomenų pripažinti civilinės bylos medžiagą nevieša nepakanka, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutarė pripažinti bylos medžiagą nevieša.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

,,ieškinį tenkinti iš dalies.

2008 m. vasario 22 d. Kredito sutarties Nr. 0450818010516-75, sudarytos tarp ieškovės V. B. ir atsakovo AB SEB banko, Bendrosios dalies 4.13 punkto sąlygą ir 5.3 punkto sąlygą pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.“

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Vilija MikuckienėVaclovas PaulikasJūra Marija Strumskienė