- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-01-03
- Bylos Nr.
- I-198-643/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- S. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas S. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2) prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde nurodė, kad nuo 2015 m. spalio mėnesio buvo laikomas Vilniaus PN pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimus. Teigė, kad prausyklos plotas 10 kv. m, joje įrengtos 4 prausimosi vietos, o vienu metu prausykla turėjo naudotis apie 90 asmenų. Be to, prausyklos buvo surūdijusios, karštas vanduo tiekiamas tik kartą per savaitę (šeštadieniais). Tualete buvo 5 išvietės (be unitazų), o jomis vienu metu turėjo naudotis 90 asmenų. Tualete vanduo nenusileido, todėl nuolat tvyrojo smarvė. Dėl 308, 310 ir 311 sekcijose įskilusių langų rėmų, žiemą temperatūra būdavo apie 11–14⁰C, tačiau savo pledus turėti buvo draudžiama. Taip pat šiose sekcijose buvo žiurkių ir tarakonų. Gaunamo maisto energetinė vertė buvo nuo 1 500 kcal iki 1 600 kcal, tačiau pareiškėjas sportavo, todėl jam trūko maisto, jis nuolat jautėsi alkanas, o giminės ir draugai neturėjo teisės perduoti maistą. Po trumpalaikių pasimatymų buvo atliekamos kratos (išsirengiant nuogai), tačiau jų metu dalyvavo ir pareigūnės moterys. Vilniaus PN pareigūnai skaitė pareiškėjo ir jo advokato laiškus, tuo pažeisdami Konvencijos 6 (1) ir 8 straipsnius. Anot pareiškėjo, 311 sekcijoje jis buvo paskirtas į 4 vietą, kuri yra prie durų, todėl dėl skersvėjo jis nuolat sirgdavo. Vilniaus PN administracija pareiškėjo prašymų perkelti jį į laisvą vietą netenkino. Dėl krūtinės skausmų teko daug kartų kreiptis į medikus, tačiau buvo skiriami vaistai nuo skrandžio, kol galiausiai pareiškėją ištiko infarktas. Pareiškėjo teigimu, jo laikymo sąlygos Vilniaus PN nuo 2015 m. spalio mėn. iki 2017 m. birželio mėn. buvo nežmoniškos, todėl jis patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Todėl patirtą žalą prašo įvertinti pinigais.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 12–18).
Nurodė, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2015 m. rugsėjo 16 d. ir iš Vilniaus PN, atlikęs bausmę, buvo paleistas 2017 m. birželio 2 d. (atskirais laikotarpiais pareiškėjas kelis kartus buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno Vilniaus PN bendrabučio tipo penktojo būrio 310 gyvenamojoje patalpoje Nr. 5-310-02, Vilniaus PN bendrabučio tipo penktojo būrio 308 gyvenamojoje patalpoje Nr. 5-308-01, Vilniaus PN bendrabučio tipo pirmojo būrio 106 gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-06-01, Vilniaus PN bendrabučio tipo penktojo būrio 311 gyvenamojoje patalpoje Nr. 5-311-04, visose gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.
Atkreipė dėmesį, kad paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Taigi gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė-poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. iki 23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Dėl nuteistiesiems suteiktos judėjimo laisvės, akivaizdu, kad net jei ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas jo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų sąlygoti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, nes būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega savo lovoje. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Vilniaus PN gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006 m. rugsėjo 6 d. aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Taigi, Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas.
Pabrėžė, kad visos Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos įrengtos pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, nustatytus reikalavimus. Visose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Taip pat patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. I gyvenamojo korpuso (bendrabučio gyventosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui. Sanitariniuose mazguose įrengta po penkis klozetus, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. I gyvenamojo korpuso cokoliniame aukšte įrengtos prausyklos nuteistiesiems. Prausyklose nuteistiesiems įrengti dušai, kuriais jie naudojasi pagal nustatytą grafiką. Visos Vilniaus PN patalpos aprūpintos inventoriumi pagal laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. IR-139. Pagal poreikį ir esamas finansines galimybes, patalpose nuolatos atliekami remonto darbai.
Vilniaus PN I gyvenamojo korpuso cokoliniame aukšte įrengtos dvi prausyklos patalpos nuteistiesiems. Vienoje prausyklos patalpoje įrengtos 8 prausimosi vietos, kitoje – 12 vietų. Nuteistųjų būriai prausiasi pagal patvirtintą grafiką. Įrengtos patalpos atitinka visus higienos reikalavimus. Dėl sanitarinių mazgų pažymėjo, kad gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkis klozetus, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Tai atitinka visus teisės aktų reikalavimus.
Dėl parazitų / kenkėjų Vilniaus PN pažymėjo, jog visi pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvaus, abstraktaus pobūdžio. Tarp Vilniaus PN ir UAB „Dezinfa“ pasirašyta paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią UAB „Dezinfa“ įsipareigojo vykdyti vabzdžių kontrolę ir naikinimą (dezinfekciją), ši kontrolė nuolatos yra vykdoma, nusiskundimų iš nuteistųjų negauta.
Dėl maitinimo organizavimo pataisos įstaigoje nurodė, kad 2015 m. sausio 15 d. tarp Vilniaus PN ir UAB „Pontem“ buvo sudaryta „Maitinimo paslaugos pirkimo–pardavimo sutartis“ Nr. 24-3, pagal kurią UAB „Pontem“ įsipareigojo teikti Vilniaus PN nuteistųjų maitinimo paslaugą (sektoriuje Rasų g. 8 ir sektoriuje Sniego g. 2, Vilniuje). Vilniaus PN nuteistieji maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir „Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis“, patvirtintomis Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai nustatyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. IR-485 „Dėl teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ pakeitimo“. Nuteistieji maitinami pagal pataisos įstaigoje pavirtintą dienotvarkę. Valgiaraščiai, tarp jų ir valgiaraštis nedirbantiems vyrams, yra patvirtinti 2014-03-28 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose patvirtinimo“. Valgiaraščiai sudaromi 31 dienai. Kai mėnuo turi mažiau dienų, nesančiomis dienomis maisto produktai neskiriami. Valgiaraščiuose nurodyti patiekalai turi būti gaminami pagal patiekalų receptūras, panaudojant maisto produktus ir žaliavas pagal valgiaraščiuose nurodytus kiekius, atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių. Nuteistieji maitinami pataisos namų valgykloje, nustatytu laiku pagal pataisos įstaigos direktoriaus patvirtintą nuteistųjų maitinimo grafiką. Maisto produktai, dalyvaujant pataisos namų budinčiajam direktoriaus padėjėjui, sudedami į katilus pagal svorį. Maistas nuteistiesiems išduodamas tik po įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio maisto patikrinimo (ragavimo), tai pažymint Pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale.
Nurodė, kad Vilniaus PN nuteistųjų asmens kratas atlieka ir kratose dalyvauja griežtai tik tos pačios lyties kaip nuteistasis pareigūnai, todėl pareiškėjas, teigdamas, kad jo kratose dalyvavo ir moterys, klaidina teismą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Vilniaus PN administracijai nėra pateikęs nė vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu, dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto ir kitų bausmės atlikimo sąlygų. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.
Pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, skundą grindė abstrakčiais argumentais, todėl tai įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą. Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, taigi, nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinę žalą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Šioje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo Vilniaus PN sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. birželio 2 d.
Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).
Dėl vienam asmeniui tenkančio ploto
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui pateiktame skunde nenurodė gyvenamųjų patalpų kamerų, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, todėl teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, remiasi atsakovo atstovo į bylą pateiktais įrodymais. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas šiose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: Nr. 5-308, 5-310, 5-311, 1-106. Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 5-308 plotas – 29,30 kv. m., įrengtos 9 miegamos vietos. Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 5-310 plotas – 11,92 kv. m (įrengtos 3 miegamos vietos). Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 5-311 plotas – 31,15 kv. m (įrengta 10 miegamų vietų). Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 1-106 plotas – 24,03 kv. m (įrengtos 6 miegamos vietos) (b. l. 13, 25–29).
Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN jis buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimus.
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 ,,Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – PĮVTT) 11¹.2 papunktį, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, nurodo, kad jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje, taip pat, koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016).
Atsakovės atstovas nurodė, kad Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jiems paskirtas laivės atėmimo bausmes, todėl duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusių asmenų skaičių nepateikė. Nagrinėjamu atveju duomenų, kad gyvenamosiose patalpose buvo laikoma daugiau asmenų, negu jose buvo įrengta miegamųjų vietų, nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas, skaičiuodamas vienam asmeniui gyvenamosiose patalpose tenkantį plotą, laiko, kad jose buvo laikoma tiek asmenų, kiek jose buvo miegamųjų vietų.
Iš Vilniaus PN pateiktų duomenų nustatyta, kad bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 5-308 vienam asmeniui vidutiniškai tenka apie 3,25 kv. m, gyvenamojoje patalpoje Nr. 5-310 – 3,97 kv. m, gyvenamojoje patalpoje Nr. 5-311 – 3,11 kv. m, gyvenamojoje patalpoje Nr. 1-106 – 4 kv. m. Taigi, nurodyti duomenys patvirtinta, kad pareiškėjui gyvenant gyvenamosiose patalpose Nr. 5-308 ir Nr. 5-311 jam vidutiniškai teko nuo 3,11 kv. m iki 3,25 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, t. y. mažiau negu nustato PĮVTT įtvirtintas reguliavimas. Dėl nurodytų aplinkybių egzistuoja pagrindas šiuo pareiškėjo nurodytu aspektu konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus (CK 6.271 straipsnis).
Dėl higienos sąlygų, sanitarinių mazgų įrengimo ir kt.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad prausykloje įrengtos keturios prausimosi vietos, vienu metu turėjo naudotis 90 asmenų, karštas vanduo įjungiamas kartą per savaitę, tualetuose yra po 5 išvietes (be unitazų), jais vienu metu naudojasi apie 90 asmenų.
Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad I gyvenamojo korpuso cokoliniame aukšte įrengtos dvi prausyklos patalpos nuteistiesiems. Vienoje prausyklos patalpoje įrengtos 8 prausimosi vietos, kitoje – 12 vietų. Šias aplinkybes patvirtina byloje esančios fotografijos (b. l. 45–47). Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad nuteistieji prausiasi pagal grafiką.
PĮVTT 73² punktas nustato, kad iš kamerų, gyvenamųjų patalpų, palatų arba gyvenamųjų aukštų nuteistieji išleidžiami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką į darbą, bendrojo lavinimo mokyklą ar profesinio mokymo įstaigą, pasimatymus, paskambinti telefonu, valgyklą, dušą, socialinės reabilitacijos užsiėmimus, susitikimus su advokatu, taip pat užsiimti individualia ar kita Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nustatyta veikla, sudaryti santuoką, iškvietus pataisos įstaigos administracijai, į pataisos įstaigoje vykstančius renginius nuteistiesiems, pas sveikatos priežiūros specialistus (skubiais atvejais arba sveikatos priežiūros specialisto paskirtu priėmimo laiku) ir laisvalaikio metu – pasivaikščioti arba užsiimti kitokia asmeninio pobūdžio veikla.
Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) bei 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015, abi kartu – Higienos normos).
HN 76:210 27 punktas nustato, kad sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. HN 134:2015 18 punkte nurodyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (HN 134:2015 44 punktas). Pagal PĮVTT 258 punktą, ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kartą per mėnesį – pasinaudoti kirpėjo paslaugomis.
Vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu bei atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai, kad keturiomis prausimosi vietomis vienu metu turėjo naudotis 90 asmenų, atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Taip pat, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Vilniaus PN, sudarydami pareiškėjui galimybę vieną kartą per savaitę praustis po karštu dušu, nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo nusiskundimai atmestini kaip nepagrįsti ir šiuo aspektu.
HN 76:2010 21 punktas nustato, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Vilniaus PN atsilipime nurodė, kad gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkis klozetus, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Iš Vilniaus PN prie atsiliepimo pateiktų nuotraukų matyti (b. l. 44–45), kad 5 būrio sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira patalpa, kurioje yra 4 pisuarai ir tualetai, įrengti kaip atskiros kabinos su durimis (tikslaus skaičiaus iš nuotraukų nustatyti negalima). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai, kad tualetuose yra po 5 išvietes ir jais vienu metu naudojasi apie 90 asmenų, atmestini kaip nepagrįsti. Sanitarinių mazgų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų šiuo aspektu.
Dėl pareiškėjo teiginių, kad tualete vanduo nenusileido, todėl nuolat tvyrojo smarvė, gyvenamosiose patalpose buvo įskilę langai, žiemą temperatūra buvo apie 11–14 laipsnių, pažymėtina, kad pareiškėjas šių nusiskundimų neindividualizavo, todėl reikalavimas, kad Vilniaus PN paneigtų šiuos deklaratyvius pareiškėjo teiginius, neatitiktų protingumo ir teisingumo principų. Be to, pareiškėjas nenurodė ir nepateikė duomenų apie tai, kad būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją su skundais dėl šių aplinkybių (b. l. 48).
Pareiškėjo teigimu, sekcijose Nr. 308, 310 ir 311 taip pat buvo žiurkių ir tarakonų.
HN 76:2010 60 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Analogiškas reikalavimas įtvirtintas ir HN 134:2015 20 punkte, nustatančiame, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad tarp Vilniaus PN ir UAB ,,Dezinfa“ pasirašyta paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią UAB ,,Dezinfa“ įsipareigojo vykdyti vabzdžių kontrolė ir naikinimą (dezinfekciją), ši kontrolė nuolatos yra vykdoma, nusiskundimų iš nuteistųjų negauta. Šias atsakovės atstovo atsiliepime išdėstytas aplinkybes patvirtina byloje esantys įrodymai: 2014 m. gegužės 8 d. sutartis su UAB ,,Definfa“ (b. l. 33–35) ir Vilniaus PN Ūkio skyriaus pažyma (b. l. 48). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovės atstovas ėmėsi veiksmų siekdamas užtikrinti, kad gyvenamosiose patalpose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 206 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016).
Dėl maitinimo
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad gaunamo maisto energetinė vertė buvo nuo 1 500 kcal iki 1600 kcal ir, kadangi jis sportavo, jis nuolat jautėsi alkanas.
Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalį arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, ir kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai.
Taip pat, Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, kuriose nustatyta, kad nedirbančių vyrų fiziologinė mitybos norma per parą sudaro 2 298 kcal.
Į bylą pateikta 2015 m. sausio 15 d. tarp Vilniaus PN ir UAB ,,Pontem“ sudaryta maitinimo paslaugos pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią UAB ,,Pontem“ įsipareigojo teikti Vilniaus PN nuteistųjų maitinimo paslaugą (b. l. 37–43). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad nuteistieji maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir ,,Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis“, patvirtintomis Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai nustatyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-485 ,,Dėl teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 253 ,,Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ pakeitimo“. Vilniaus PN taip pat nurodė, kad nuteistieji maitinami pagal pataisos įstaigoje patvirtintą dienotvarkę. Valgiaraščiai, įskaitant valgiaraštį nedirbantiems vyrams, patvirtinti 2014 m. kovo 28 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu NR. V-138 ,,Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose pavirtinimo“.
Teismas atkreipia dėmesį, jog teisės aktuose nėra išskirtas atskiras maitinimas sportuojantiems asmenims, be to, pareiškėjas, teigdamas, kad maisto kaloringumas neviršijo 1 500– 1 600 kcal, nenurodė, kokiu būdu tai nustatė, todėl nurodytas argumentas nelaikytinas pagrįstu. Pažymėtina, kad pagal PĮVTT 77 punktą, kad nuteistieji galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, pataisos įstaigose įrengiamos parduotuvės arba kioskai. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų parduotuvėse arba kioske ne rečiau kaip kartą per savaitę. Atsižvelgiant į šią PĮVTT nuostatą, tuo atveju, jei pareiškėjui nepakako maisto, jis turėjo galimybę įsigyti jo parduotuvėje. Dėl pareiškėjo teiginio, kad giminės ir draugai neturėjo teisės perduoti maisto, pažymėtina, kad PĮVTT įtvirtinti draudimai perduoti tik tam tikrus maisto produktus (žalia mėsa ir jos pusgaminiai; kulinariniai ir termiškai apruošti mėsos gaminiai, kurių suvartojimo terminas trumpesnis kaip 30 parų; žalia žuvis ir jos pusgaminiai; kulinariniai ir termiškai apruošti žuvies gaminiai, kurių suvartojimo terminas trumpesnis kaip 30 parų; kiaušiniai, pienas, jo produktai bei gaminiai, kurių suvartojimo terminas trumpesnis kaip 30 parų; mišrainės ir salotos; namų gamybos gėrimai ir maisto produktai (išskyrus lašinius, taukus, šalto rūkymo mėsą ir dešrą, skilandį, džiovintą sūrį ir žuvį, medų, uogienę, duonos ir pyrago gaminius; kreminiai konditerijos gaminiai; grybai; negliaudyti riešutai ir nelukštentos saulėgrąžos; mielės; cukrus; prieskoniai ir jų mišiniai; alkoholiniai gėrimai ir alus (PĮVTT 8 priedas)), tačiau nedraudžiama perduoti kitus, draudžiamų produktų sąraše nesančius produktus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus PN pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl nuteistųjų maitinimo.
Dėl kratų
Pareiškėjas nurodė, jog po trumpalaikių pasimatymų buvo atliekamos kratos, kurių metu jis turėdavo nuogai nusirengti, o atliekant kratas dalyvavo pareigūnės (moterys).
Nuteistųjų kratų ir apžiūrų atlikimą laisvės atėmimo vietose reglamentuoja Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – Instrukcija). Instrukcijos 152 punktas nustato, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Apieškodami suimtojo ar nuleistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines. Instrukcijos 153.6 papunktyje nurodyta, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama prieš ir po pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis, kai pasimatymų metu tarp pasimatančiųjų galimas fizinis kontaktas.
Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad nuteistųjų asmens kratas atlieka ir kratose dalyvauja griežtai tik tos pačios lyties kaip nuteistasis pareigūnai. Šiuo atveju pareiškėjas nusiskundimo neindividualizavo, nepateikė konkretaus atvejo, kuomet darant jo kratą neva dalyvavo pareigūnė moteris. Be to, byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl to pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN su skundais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai laikytini deklaratyviais, nepagrįstais jokiais juos patvirtinančiais įrodymais, todėl teismas neturi pagrindo jais vadovautis.
Dėl prašymų
Pareiškėjo teigimu, 311 sekcijoje jis buvo paskirtas į 4 vietą, kuri buvo prie durų, todėl dėl skersvėjo jis nuolat sirgdavo, o Vilniaus PN administracija prašymų perkelti į laisvą vietą netenkino. Byloje esanti Vilniaus PN Ūkio skyriaus pažyma (b. l. 48) paneigia pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad Vilniaus PN administracija netenkino jo prašymų perkelti į laisvą vietą, kadangi joje nurodyta, kad pareiškėjas atlikdamas laivės atėmimo bausmę nėra teikęs skundų ir prašymų. Atsižvelgiant į tai, šis pareiškėjo nusiskundimas taip pat atmestinas kaip visiškai nepagrįstas.
Dėl medicininių paslaugų
Pareiškėjas skundžiasi ir tuo, kad dėl krūtinės skausmų daug kartų kreipėsi į medikus, tačiau jam buvo skiriami vaistai nuo skrandžio, o vėliau jį ištiko infarktas. Taigi, pareiškėjo manymu, jam buvo suteiktos netinkamos sveikatos priežiūros paslaugos. Pažymėtina, kad sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo ar nesuteikimo, turi būti vadovaujamasis ne tik CK normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Teisinius santykius, atsiradusius tarp gydymo įstaigos ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo (nesuteikimo) reguliuoja ne kardomųjų priemonių vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos, todėl kalinamas asmuo turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalis) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017).
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis.
Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.). Todėl praktikoje tam tikrais atvejais nežymūs kalinimo sąlygų pažeidimai neilgą laiko tarpą, netęstinių pažeidimų atveju, nelaikytini intensyviais, galinčiais sukelti pareiškėjui žymių neigiamų pasekmių, kurios galėtų būti vertinamos kaip neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-750-261/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017 yra pažymėjęs ir tai, kad visiškai natūralu, jog kalinamas asmuo jaudinasi dėl jo atžvilgiu vykstančio proceso (ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme), todėl identifikuoti, koks būtent neigiamas veiksnys sukėlė pareiškėjui sveikatos sutrikimus (pvz., nemigą, širdies veiklos sutrikimus ir pan.) nėra galimybės. Atitinkamai, apžvelgiamoje byloje nuspręsta, kad konstatuoti tokius sveikatos sutrikimus kaip laisvės atėmimo vietos neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis) pasekmę, susijusią priežastiniu ryšiu būtent su šiais neteisėtais veiksmais, nėra pagrindo.
Pareiškėjas teigia, kad dėl to, jog buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, jis patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą.
Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo neteisėtus Vilniaus PN veiksmus, kadangi pareiškėjui gyvenant gyvenamosiose patalpose Nr. 5-308 ir Nr. 5-311 jam vidutiniškai teko nuo 3,11 kv. m iki 3,25 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, t. y. mažiau negu nustato PĮVTT įtvirtintas reguliavimas. Tačiau, įvertinus tai, jog pareiškėjo bausmės atlikimo režimas yra toks, jog dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, o nuteistųjų buvimas gyvenamojoje patalpoje privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku, todėl šiuo atveju santykinai mažą patalpų plotą iš dalies gali kompensuoti suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2147-624/2017). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog 311 sekcijoje buvo laisvų vietų. Vadinasi, vienam asmeniui tenkantis plotas faktiškai buvo didesnis nei 3,11 kv. m.
Šiuo atveju pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo. Todėl teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, byloje nustatyto pažeidimo mastą ir intensyvumą, atsižvelgdamas į teismų praktiką, daro išvadą, kad nors šiuo atveju pareiškėjas dėl byloje nustatyto pažeidimo, t. y. pažeidus vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimą, galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, tačiau šie pareiškėjui galbūt kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais. Pareiškėjo išgyvenimai, teismo vertinimu, nepasiekė tokio masto, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Todėl šiuo aspektu nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – žalos, ir valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,
nusprendžia:
pareiškėjo S. J. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.