Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kašgarija“ direktoriaus J. D. (J. D.) atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-533-544/2015 pagal nurodyto ieškovo pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „Kašgarija“, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Luodė“, akcinė bendrovė „Šiaulių bankas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Kašgarija“ direktorius J. D. kreipėsi į teismą su pareiškimu (b. l. 2-7) dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsakovui UAB „Kašgarija“.

Nurodė, kad atsakovas atitinka Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ir ĮRĮ) 4 straipsnio sąlygas, kad bendrovės akcininkai 2015 m. balandžio 13 d. priėmė sprendimą patvirtinti ĮRĮ 5 straipsnio reikalavimus atitinkančius atsakovo restruktūrizavimo plano metmenis ir, vykdydami ĮRĮ 6 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus, apie tai informavo įmonės kreditorius, kuriems buvo sudarytos sąlygos susipažinti su įmonės restruktūrizavimo plano metmenimis bei atsakovo akcininkų sprendimu, be to, įmonei priklausančio turto vertė yra ženkliai didesnė nei pradelsti įsipareigojimai kreditoriams (2015 m. balandžio 13 d. balanso duomenimis, atsakovo turtas sudaro 2 109 302 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 572 583 Eur). Ieškovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų atsisakymo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą pagrindų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2015 m. gegužės 8 d. nutartimi (b. l. 177-184) atsisakė iškelti UAB „Kašgarija“ restruktūrizavimo bylą. Teismas nustatė du atsisakymo iškelti atsakovo restruktūrizavimo bylą pagrindus: 1) atsakovo restruktūrizavimo plano metmenys ir preliminarus verslo planas neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir jų įgyvendinimo realumo kriterijų (ĮRĮ 5 str. 1 d. 7 p., 7 str. 5 d. 2 p., 12 str. 2 d.); 2) atsakovas yra nemokus (ĮRĮ 7 str. 5 d. 3 p.).

Dėl atsisakymo iškelti restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu

Teismas nurodė, kad atsakovo restruktūrizavimo plano metmenyse numatyta, jog įmonė toliau užsiims iki restruktūrizavimo vykdyta veikla (yra sudariusi sutartį dėl darbų atlikimo už 303 251 Eur), parduos už 395 331,33 Eur nekilnojamą turtą, išplės veiklos teritoriją (vykdo derybas dėl 1,5-1,7 mln. Eur vertės sutarties sudarymo, yra sudariusi ketinimų protokolą dėl 600 000 Eur lėšų investavimo į bendrovę), susigrąžins debitorinius įsiskolinimus (tarp jų 974 492 Eur VĮ „Ignalinos atominė elektrinė“ įsiskolinimą) ir pritrauks investicijas. Tačiau teismas nustatė, kad VĮ „Ignalinos atominė elektrinė“ debitorinis įsiskolinimas ginčijamas arbitraže (dėl ko ši atsakovo reikalavimo teisė yra abejotina), kad į bylą nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo vykdomų derybų su nauju užsakovu dėl didelės vertės užsakymo realumą bei ketinimų protokolo pasirašymą ir realizavimą. Be to, teismo vertinimu, nėra aiškios atsakovo sudarytų sutarčių bendros piniginės vertės gavimo perspektyvos, taip pat nėra įrodymų, kad sudaromos naujos sutartys bei vystomi nauji projektai. Teismas sprendė, kad atsakovas iš esmės siekia pasilikti prie to paties verslo modelio ir vykdyti tą pačią veiklą, kuri galimai sąlygojo įmonės finansinius sunkumus, nors metmenyse nurodo ketinimą pakeisti ūkinės veiklos rūšį bei modernizuoti gamybą. Nustatęs, kad pareiškėjas iš esmės nepagrindė atsakovo restruktūrizavimo plano metmenyse pateikto planuojamų pajamų skaičiavimo ir neįrodė metmenyse nurodytų priemonių realumo, teismas konstatavo, jog, esant tokiems restruktūrizavimo plano metmenims, nebus įmanoma padengti visų atsakovo skolų ir atkurti normalios įmonės veiklos (CPK 185 str.).

Teismas pažymėjo, kad apie atsakovo akcininkų priimtą sprendimą kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo bei patvirtintus restruktūrizavimo metmenis įmonė 2015 m. balandžio 13 d. informavo kreditorius pranešimu, kuriame nurodė, kur galima susipažinti su dokumentais ir kaip gauti dokumentų kopijas, tačiau kreditoriai UAB „Luodė“ ir VSDFV Panevėžio skyrius teismui nurodė, kad bendrovė nepateikė restruktūrizavimo plano metmenų kopijos. Be to, byloje pateikti bendrovės kreditorių, kurių nepatenkintų reikalavimų sumos nėra ženklios, pritarimai restruktūrizavimo procesui yra gauti atsakovui ne tik tinkamai neįvykdžius ĮRĮ 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos informavimo pareigos, bet laikotarpiu 2015 m. kovo 9 d. – 2015 m. balandžio 1 d., t. y. kuomet restruktūrizavimo plano metmenys dar nebuvo patvirtinti. Pasak teismo, minėti įrodymai vertinami kaip neturintys esminės reikšmės nagrinėjamo klausimo išsprendimui, juolab kad vienas didžiausių kreditorių ir įkaito turėtojas AB „Šiaulių bankas“ atsakovą laiko nemokiu ir prašo nekelti jo restruktūrizavimo bylos.

Dėl atsisakymo iškelti restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punkto pagrindu

Iš atsakovo 2015 m. balandžio 13 d. balanso duomenų apie bendrovės turtą teismas nustatė, kad atsakovas turi iš viso turto už 2 109 302 Eur, iš kurio ilgalaikio turto – 695 891 Eur, kad iš esmės visą bendrovės turtą sudaro trumpalaikis turtas – 1 413 411 Eur, iš kurio net 980 978 Eur – per vienerius metus gautinos sumos, tarp jo 934 000 Eur arbitraže ginčijamas debitorinis VĮ „Ignalinos atominė elektrinė“ įsiskolinimas, kuriuo bendrovė realiai nedisponuoja ir jo atgavimo perspektyvos nežinomos. Teismas pažymėjo, jog atsakovo per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 1 572 583 Eur ir pagal bylos duomenis visos šios skolos yra pradelstos, skolų išieškojimai kreditoriams iš bendrovės vykdomi priverstine tvarka net 71 vykdomojoje byloje, atsakovas per ataskaitinį laikotarpį gavo 737 Eur pelno. Teismas nurodė ir tai, kad nagrinėjamoje byloje bei anksčiau nagrinėtose civilinėse bylose Nr. 2-701-252/2012 ir Nr. 2-334-278/2014 dėl atsakovo restruktūrizavimo surinkti įrodymai ir jose priimtose nutartyse konstatuoti faktai leidžia teigti, kad bendrovės finansinė padėtis tik blogėja. Teismas, kompleksiškai įvertinęs byloje esančius įrodymus, t. y. įmonės finansinės atskaitomybės duomenis, atsakovo turto sudėties ir finansinės padėties duomenis, pradelstų įsipareigojimų valstybei mastą, sprendė, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (sudaro apie 75 proc.) ir atsakovas atitinka nemokios įmonės statusą (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 str. 8 d.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas UAB „Kašgarija“ direktorius J. D. atskirajame skunde (b. l. 186-188) prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Atsakovas turi laikinų finansinių sunkumų, tačiau nėra nutraukęs veiklos, o restruktūrizavimo bylos iškėlimas yra optimaliausias būdas įmonei įgyvendinti naujas verslo plėtros galimybes ir sumokėti pradelstus įsipareigojimus kreditoriams.Sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui. Įmonės kreditoriai turi bendradarbiauti, siekdami išsaugoti įmonę, kuri formaliai yra nemoki, tačiau realiai vykdo ūkinę veiklą, tam, kad būtų išsaugotos darbo vietos ir užtikrinti kreditorių interesai, įmonei toliau vykdant ūkinę veiklą ir atsiskaitant su savo kreditoriais. Tokiu būdu apginamas ne tik privatus, bet ir viešasis interesas.

3. Nors galiojančioje ĮRĮ redakcijoje nebeliko formalaus reikalavimo, kad įmonės restruktūrizavimo metmenims pritartų jos kreditoriai, esminis vaidmuo, sprendžiant dėl įmonės restruktūrizavimo, tenka kreditoriams, nes jų reikalavimai bus tenkinami restruktūrizavimo plano įgyvendinimo metu, be to, pagal jų nuomonę galima spręsti apie restruktūrizavimo procedūros perspektyvas.

4. Dauguma (virš 40 proc.) atsakovo kreditorių yra pateikę sutikimą dėl atsakovo restruktūrizavimo, t. y. patikėję įmonės galimybėmis, todėl teismas turėjo iškelti atsakovo restruktūrizavimo bylą, suteikdamas galimybę atsakovui ir jo kreditoriams pasiekti bendrą sutarimą dėl įmonės restruktūrizavimo plano patvirtinimo ir jo įgyvendinimo.

Trečiasis asmuo AB „Šiaulių bankas“ atsiliepime į atskirąjį skundą (b. l. 191-192) prašo jį atmesti ir įpareigoti atsakovo generalinį direktorių pateikti teismui pareiškimą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ nustatyta tvarka. Nurodo, kad atsakovo į balansą įrašyto turto vertė ženkliai viršija pusę į jo balansą įrašyto turto vertės, todėl įmonė pripažintina nemokia ir jai keltina ne restruktūrizavimo, bet bankroto byla (ĮBĮ 2 str. 8 d., 4 d., ĮRĮ 7 str. 5 d.). Be to, pažymi, jog įmonės nemokumas tęsiasi jau kelis metus, o ieškovo veiksmai, nuolat bandant iškelti restruktūrizavimo bylas, pažeidžia visų įmonės kreditorių interesus. Trečiojo asmens teigimu, prioritetas reabilitaciniam tikslui jau buvo pasirinktas du kartus iškeliant atsakovo restruktūrizavimo bylas, tačiau kreditoriai šiose bylose aiškiai išreiškė savo nuomonę, nepatvirtindami atsakovo restruktūrizavimo plano ir balsuodami už restruktūrizavimo bylų nutraukimą.

Trečiasis asmuo UAB „Luodė“ atsiliepime į atskirąjį skundą (b. l. 196) prašo jį atmesti. Nurodo, kad atsakovo finansiniai sunkumai nėra laikino pobūdžio, visi šios įmonės įsipareigojimai yra pradelsti, o didžiosios dalies įsipareigojimų terminai suėję dar 2008-2011 metais; be to, teismas teisingai konstatavo, jog pagal pateiktus atsakovo restruktūrizavimo plano metmenis, neįmanoma padengti visų skolų ir atkurti įmonės mokumo. Pažymi, jog ieškovas nuolat piktnaudžiauja įstatymo suteikta teise kreiptis į teismą dėl atsakovo restruktūrizavimo bylos iškėlimo (nuo 2011 m. liepos mėn. dėl atsakovo restruktūrizavimo bylos iškėlimo kreipiasi jau penktą kartą), nors kreditoriai bando iškelti įmonės bankroto bylą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti atsakovui UAB „Kašgarija“ restruktūrizavimo bylą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas šį klausimą išsprendė teisingai, o apelianto atskirojo skundo argumentai teisinių prielaidų nutarčiai panaikinti nesudaro.

CPK 1 straipsnyje numatyta, kad restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių restruktūrizavimo įstatyme (ĮRĮ) reglamentuojamos procedūros, kuriomis siekiama sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto (ĮRĮ 1 str. 2 d.). Įmonės restruktūrizavimas – visuma šio įstatymo nustatytų procedūrų, kuriomis siekiama išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, gaunant įmonės kreditorių pagalbą, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones (ĮRĮ 2 str. 3 d.).

Pagal ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalį, teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu: 1) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė neatitinka bent vienos ĮRĮ 4 straipsnyje išdėstytų sąlygų; 2) buvo pažeisti ĮRĮ 5 straipsnyje ir 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti reikalavimai; 3) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki ir, jeigu yra kitų ĮBĮ nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo restruktūrizavimo perspektyvumą, išsamiai ištyrė ir tinkamai įvertino bylos aplinkybes bei įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, kad atsakovas neįrodė, jog įmonės restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytomis priemonėmis yra galimybė atkurti normalią įmonės veiklą ir įvykdyti skolinius įsipareigojimus; be to, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl atsakovo finansinių problemų nuolatinio pobūdžio ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovas atitinka nemokios įmonės statusą, todėl turėjo pagrindo atsisakyti iškelti atsakovo restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 ir 3 punktų pagrindais. Apeliantas apeliacinės instancijos teisme nepaneigė šių išvadų (CPK 12 str., 178 str., 183 str., 185 str., 314 str.). Aktuali ir tokia aplinkybė, kad atsakovui 2013 – 2014 metais jau buvo iškeltos dvi restruktūrizavimo bylos, kurios galiausiai nutrauktos nesant kreditorių daugumos pritarimui tokioms procedūroms vykdyti. Ir nors ĮRĮ nuostatos nedraudžia įmonėms pakartotinai kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tačiau tokiu atveju ieškovui kyla pareiga įrodyti naujų aplinkybių, patvirtinančių restruktūrizavimo taikymo sąlygas, egzistavimą / atsiradimą, o nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

Apeliantas atskirajame skunde iš esmės neginčija aukščiau nurodytų teismo išvadų, tačiau, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas be pagrindo neiškėlė atsakovo restruktūrizavimo bylos, esant daugumos (virš 40 proc.) kreditorių pritarimui. Ir šie skundo argumentai nesuponuoja kitokio restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimo išsprendimo, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad šiuo metu galiojančioje ĮRĮ redakcijoje nenumatyta, jog įmonė, prieš kreipdamasi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, privalo gauti išankstinį kreditorių sutikimą. Pagal ĮRĮ 6 straipsnio 1 punktą, įmonės, atitinkančios ĮRĮ 4 straipsnio reikalavimus, dalyvių susirinkimas, savininkas arba valstybės ar savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, patvirtinę metmenis, pritaria įmonės valdymo organo pasiūlytai restruktūrizavimo administratoriaus kandidatūrai ir priima sprendimą kreiptis į teismą dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo, o ĮRĮ 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte tik nustatyta pareiga įmonės valdymo organui raštu pranešti kiekvienam kreditoriui apie sprendimo kreiptis į teismą dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo priėmimą bei nusiųsti metmenis ir sprendimo dėl metmenų patvirtinimo kopiją. Taigi pagal įstatymą įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo stadijoje neturi teisinės reikšmės jos kreditorių nuomonė dėl įmonės restruktūrizavimo. Tai ne kartą yra nurodęs ir Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-02-27 nutartis c. b. Nr. 2-495/2014, 2013-05-02 nutartis c. b. Nr. 2-1366/2013).

Kita vertus, visų kreditorių nuomonė dėl restruktūrizavimo tampa aktuali vėlesnėje tokios bylos procesinėje stadijoje, nes nuo jos priklauso pradėto restruktūrizavimo proceso perspektyvumas. Atkreiptinas dėmesys, jog pats apeliantas pripažįsta faktą, kad tik 40 proc. įmonės kreditorių išreiškė pritarimą dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo, be to, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, nurodyti atsakovo kreditorių sutikimai dėl šios įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo buvo pasirašyti iki atsakovo restruktūrizavimo metmenų patvirtinimo. Todėl neaišku, ar šie kreditoriai pritartų atsakovo restruktūrizavimui susipažinę su įmonės restruktūrizavimo metmenimis. Pagal ĮRĮ nuostatas, iškėlus įmonės restruktūrizavimo bylą, įmonės kreditoriai, kurių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 2/3 visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos vertinės išraiškos, turi pritarti restruktūrizavimo plano projektui (ĮRĮ 14 str. 3 d.); kreditoriams nepritarus restruktūrizavimo planui ir jo nepateikus teismui patvirtinti, įmonės restruktūrizavimo byla nutraukiama (ĮRĮ 28 str. 1 d. 1 p.). Vadinasi, be daugumos kreditorių pritarimo, o savo neigiamą poziciją dėl to kreditoriai jau buvo išreiškę ankstesniuose teismo procesuose, restruktūrizavimo proceso pradėjimas būtų neperspektyvus (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-06-07 nutartis c. b. Nr. 2-1558/2013).

Neturi pagrindo ir apelianto skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai nesuteikė prioriteto reabilitaciniam tikslui, taip pažeisdamas įmonės kreditorių interesus. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, ieškovas ne kartą yra kreipęsis į teismą dėl atsakovo restruktūrizavimo bylos iškėlimo, pirmiau minėta, jog atsakovo restruktūrizavimo byla buvo pradėta du kartus, tačiau nutraukta, kreditoriams nepatvirtinus atsakovo restruktūrizavimo plano ir jo nepateikus tvirtinti teismui (Panevėžio apygardos teismo 2013-08-29 nutartis c. b. Nr. 2-278-252/2013, 2014-12-01 nutartis c. b. Nr. 2-334-278/2014). Taigi atsakovui jau anksčiau buvo leista pasinaudoti restruktūrizavimo procesu, tačiau jam nepavyko įtikinti kreditorių įmonės galimybėmis išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas bei išvengti bankroto. Pažymėtina, jog įmonės faktinis nemokumas taip pat buvo konstatuotas teismo jau 2011 metais (Vilniaus apygardos teismo 2011-07-28 nutartis c. b. Nr. B2-6238-115/2011, 2011-09-30 nutartis c. b. Nr. B2-7239-115/2011), šiuo metu vėl inicijuota atsakovo bankroto byla, kurios nagrinėjimas atidėtas iki įsiteisės teismo sprendimas dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo (Panevėžio apygardos teismo c. b. Nr. B2-494-544/2015). Šios faktinės aplinkybės rodo, jog įmonė jau ketverius metus nėra pajėgi vykdyti prievolių savo kreditoriams ir tolimesnė jo nuostolinga veikla, priešingai nei teigia apeliantas, dar labiau sumažintų įmonės kreditorių galimybę patenkinti finansinius reikalavimus, o tai pažeistų įmonės kreditorių interesus, kurie turi būti ginami prioritetiškai.

Kaip pirmiau nurodyta, Panevėžio apygardos teisme jau yra nagrinėjama civilinė byla dėl atsakovo bankroto bylos iškėlimo, todėl netenkintinas trečiojo asmens AB „Šiaulių bankas“ prašymas įpareigoti atsakovo generalinį direktorių pateikti teismui pareiškimą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ nustatyta tvarka.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį palikti nepakeistą.