- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-09
- Bylos Nr.
- 2S-310-590/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-49-3-01439-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vidas Stankevičius
- Kreditorius
- UAB „4Finance“
- Skolininkas
- E. M.
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „4Finance“ atskirąjį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „4Finance“ pareiškimą skolininkui E. M. dėl teismo įsakymo išdavimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
kreditorius kreipėsi į Ukmergės rajono apylinkės teismą, prašydamas priteisti iš skolininko 1 000 Lt skolą, 939,77 Lt palūkanas, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo.
Žemesnės instancijos teismas
Ukmergės rajono apylinkės teismas 2013-10-08 nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Teismas konstatavo, jog tarp kreditoriaus ir skolininko susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai, todėl kreditoriaus ir skolininko sudaryta sutartis kvalifikuotina vartojimo sutartimi. Teismas, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, pripažino, jog 114,60 procento dydžio palūkanos, nustatytos kreditoriaus ir skolininko sudarytoje sutartyje, yra neprotingai didelės. Teismas, be kita ko, atsižvelgdamas į tai, kad skolininkas yra vartotojas, kuris vartojimo kredito sutartį sudarė prisijungimo būdu, taip pat į tai, kad skolininkas turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, padarė išvadą, jog kreditoriaus prašomos priteisti 939,77 Lt palūkanos yra aiškiai per didelės, o kreditoriaus reikalavimas priteisti šias palūkanas – aiškiai nepagrįstas. Teismas pažymėjo, jog, siekiant apsaugoti silpnesniosios finansinio susitarimo šalies, t. y. vartotojo, interesus, mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti mažinamas esant dviem pagrindams: kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams. Teismas, gavęs pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo prašoma priteisti aiškiai per dideles netesybas ar palūkanas, atsisako priimti tokį pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą, nes bylų dėl teismo įsakymo išdavimo institutas yra specifinis ir dėl šio instituto specifikos negali būti taikomos netesybų ir palūkanų mažinimo normos. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, konstatavo, jog kreditoriaus reikalavimai negali būti tenkinami visa apimtimi, ir, inter alia atsižvelgdamas į tai, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso XXIII skyriaus nuostatos nenumato galimybės tenkinti kreditoriaus pareiškimą iš dalies, konstatavo esant pagrindą atsisakyti priimti kreditoriaus pareiškimą (CPK 435 str. 2 d.).
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu kreditorius UAB „4Finance“ prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013-10-08 nutartį ir perduoti pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad CPK 435 str. 3 d. aiškiai įtvirtinta, kad, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Tai reiškia, kad teismas neturi teisės pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje vertinti sutartinių netesybų dydžio pagrįstumo. CPK 435 str. 2 d. nustatyta, jog teismas atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Civilinio proceso teisės doktrinoje aiškiai nepagrįstas reikalavimas įvardijamas kaip neturintis pagrindo, neargumentuotas, absurdiškas arba nesąžiningas reikalavimas. Kreditoriaus reikalavimas dėl palūkanų priteisimo nėra nei absurdiškas, nei nepagrįstas materialiosios teisės prasme, todėl negali būti laikomas aiškiai nepagrįstu CPK 435 str. 2 d. prasme. Nurodo, kad Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. preziumuojama, kad vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta, atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeidžia vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros, jei ji neviršija Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. nustatytos normos. Pareiškėjo taikyta palūkanų norma sutarties sudarymo metu neviršijo Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. nustatytos ribos, todėl negali būti laikoma nesąžininga ir neatitinkančia kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyros. Kreditoriaus reikalavimas dėl palūkanų priteisimo yra sąžiningas, protingas ir teisingas, nes kreditorius, prieš sudarydamas su skolininku sutartį, suteikė pastarajam išsamią informaciją apie teikiamas paslaugas, jų teikimo sąlygas, kainą, galimas pasekmes, t. y. suteikė informaciją, turinčią įtaką kliento apsisprendimui dėl sutarties sudarymo.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teismas absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Byloje nustatyta, kad apeliantas ir skolininkas sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią apeliantas suteikė skolininkui 1 000 Lt vartojimo kreditą, o skolininkas inter alia įsipareigojo apeliantui nustatytu terminu grąžinti vartojimo kreditą ir sumokėti sutartines palūkanas (metinė palūkanų norma – 114,60 procento), pinigine išraiška sudarančias 939,77 Lt.
Nagrinėjamu atveju kreditoriaus neginčijamais faktais nustatyta, jog tarp kreditoriaus ir skolininko susiformavo vartojimo teisiniai santykiai, skolininkas Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 dalies prasme yra vartotojas ir silpnesnioji vartojimo kredito sutarties šalis, vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu. Šios aplinkybės sudaro pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismui ir konstatuoti, jog skolininko galimybės derėtis dėl vartojimo kredito sutarties sąlygų, inter alia dėl palūkanų normos ir dydžio, buvo ribotos, todėl pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, ne tik turėjo teisę, bet ir pareigą, išplaukančią iš materialiosios teisės, ex officio vertinti, yra ar ne pagrindas visa apimtimi patenkinti apelianto reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, nes, kaip yra konstatavęs kasacinis teismas, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009).
Kaip jau minėta, metinė palūkanų norma, nustatyta apelianto ir skolininko sudarytoje vartojimo kredito sutartyje – 114,60 procento. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant tokiai metinei palūkanų normai, siekiant nustatyti ir įvertinti, ar apelianto reikalavimas dėl palūkanų priteisimo yra pagrįstas, atitinkantis sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeidžia skolininko, kaip vartotojo, ir apelianto interesų pusiausvyros, būtina atlikti išsamų teisminį tyrimą ir šio apelianto reikalavimo pagrįstumo klausimą išspręsti pagal ginčo teisenos taisykles. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti apelianto pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.
Kiti apelianto atskirajame skunde išdėstyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas, šioje apeliacinėje byloje priimdamas procesinį sprendimą, neanalizuoja ir nevertina kitų apelianto atskirojo skundo argumentų. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais motyvais, daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.