Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkės ir pranešėjos), Irenos Stasiūnienės, Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB ) „Tomadas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1083-650/2018 pagal ieškovės UAB „Tomadas“ ieškinį atsakovui R. R., tretieji asmenys procese – Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, A. F., G. B., A. R., D. B., dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.Ieškovė UAB „Tomadas“ ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo R. R. 6881,04 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013 m. kovo 25 d. su Šiaulių apskrities Vyriausiuoju policijos komisariatu sudarė Viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 40-IL-1024 (toliau – Sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei saugojimo paslaugas pagal Sutartyje nustatytus įkainius. Teigė, kad 2013 m. rugpjūčio 17 d. gavo pareigūnų iškvietimą atvykti į įvykio vietą ir priverstinai nuvežti transporto priemonę „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal 2014-07-14 ir 2017-05-29 VĮ „Regitra“ duomenis transporto priemonės savininku buvo nurodytas A. F., kuriam ieškovė rašė pradines pretenzijas dėl skolos sumokėjimo; vėliau apklaustas policijoje A. F. pateikė rašytinę informaciją, jog 2013-07-13 ginčo automobilį pardavė Šiaulių miesto gyventojui G. B., o pastarasis 2013 m. rugpjūčio 14–15 dienomis perleido automobilį R. R.. Ieškovė remiasi iš Šiaulių apskrities VPK gautais duomenimis, t. y. atsakovo 2013-10-10 paaiškinimu, kuriame atsakovas pripažino automobilio nuosavybės teisės įgijimą, ir Šiaulių apskrities VPK 2013-11-19 tarnybiniu pranešimu, kuriame nustatyta, jog atsakovas eismo įvykio bei automobilio priverstinio nuvežimo metu buvo automobilio savininkas. Atsakovas jokiais rašytiniais įrodymais savo teiginių dėl automobilio nuosavybės teisės perleidimo iki eismo įvykio bei automobilio priverstinio nuvežimo Šiaulių apskrities VPK nepaneigė. Kadangi atsakovas 2013-08-17 eismo įvykio bei jį sąlygojusio automobilio priverstinio nuvežimo metu buvo faktinis automobilio savininkas, jam, vadovaujantis automobilio priverstinio nuvežimo metu galiojusio LR Saugojimo eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 str. 6 d. nuostatomis, atsiranda pareiga atlyginti ieškovo apskaičiuotas išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje.

2. Atsakovas R. R. su ieškiniu nesutiko nurodydamas, kad vien tai, jog atsakovo atžvilgiu buvo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties (subjekto – kaltininko), įrodo, kad atsakovas nebuvo transporto priemonės valdytojas ir savininkas. Policijos pareigūnai užfiksavo, kad vairuotojas, dėl kurio neteisėtų veiksmų ginčo transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta, nebuvo nustatytas. Ieškovas ieškinį grindžia 2013-10-10 atsakovo teiktu paaiškinimu administracinio teisės pažeidimo byloje, tačiau šiame paaiškinime atsakovas nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 14–15 dienomis buvo įsigijęs automobilį „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau jokių pirkimo- pardavimo dokumentų nepasirašė. Automobilį jis pardavė per internetinį skelbimų puslapį rugpjūčio 15 d. Atsakovas gavo SMS žinutę, vėliau atvyko du asmenys ir minėtą automobilį išsivežė. Eismo įvykio, kuris buvo automobilio priverstinio nutempimo pasekmė, padarymo dieną atsakovas buvo darbe. 2013-08-17 atsakovas nebuvo nei ginčo transporto priemonės savininkas, nei valdytojas. 2013-08-17 faktinis automobilio valdytojas buvo A. F.. Teigia, kad ieškovo pateikiami dokumentai yra taisyti, koreguoti, todėl jais remtis negalima.

3. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje, A. F., iš esmės sutiko su ieškovo reikalavimais nurodydamas, kad rašytinę automobilio pirkimo-pardavimo sutartį sudarė su šiauliečiu, prisistačiusiu G. B., nors ir netikrino jo asmens dokumentų, nepamena, kad su pirkėju būtų atvykęs ir teisme dalyvaujantis trečiasis asmuo D. B..

4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, A. R., su ieškovo reikalavimais nesutiko nurodydamas, kad ieškinys pateiktas netinkamam atsakovui. G. B. yra pateikęs paaiškinimą apie tai, kad 2013 m. rugpjūčio mėnesį automobilį „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jis iškeitė į automobilį „Mercedes Benz 300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) A. R. automobilį „Mercedes Benz 300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2013-08-14 pardavė D. B., pasirašydamas pirkimo-pardavimo sutartį. G. B. nepažįstantis ir jokio automobilio jam nėra pardavęs nei iškeitęs. Kadangi parduodamas automobilis „Mercedes Benz 300“nebuvo techniškai tvarkingas ir jo niekas nepirko, tėvas R. R. jį pasiūlė parduoti D. B.. Kadangi jis negalėjo sumokėti visos sumos už automobilį, D. B. pasiūlė R. R. parduoti jam priklausantį automobilį „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pardavus sumokėti A. B.. 2013-08-15 R. R. pasakė, kad pardavė D. B., „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir padavė A. R. pinigus už automobilį „Mercedes Benz 300“.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Šiaulių apylinkės teismas Šiaulių rūmai 2018 m. balandžio 20d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė atsakovui R. R. iš ieškovės UAB „Tomadas“1250,00 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų ir 8,32 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

6. Teismas konstatavo, kad ginčo nagrinėjimo metu paaiškėjo naujos faktinės aplinkybės, kurios nebuvo tirtos policijos pareigūnų administracinio teisės pažeidimo bylos teisenoje, todėl teismas sprendė, kad policijos pareigūnų nustatyti faktai neturi prejudicinės reikšmės pagal CPK 182 straipsnio 2,3 punktus.

7. Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo A. F. transporto priemonę „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2013-07-13 pardavė trečiajam asmeniui G. B., o pastarasis ją pagal žodinį susitarimą perleido trečiajam asmeniui D. B.. Teismas vertino trečiojo asmens D. B. teiginius, kad jis tą automobilį beveik mėnesį laiko valdė teisėtai, nes buvo perpirkęs automobilį iš G. B., kartu su automobilio dokumentais (registracijos liudijimu, techninės apžiūros dokumentais) gavęs kelias sutartis, tarp jų ir neužpildytą pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas rėmėsi ir atsakovo R. R. bei trečiojo asmens A. R. argumentais, kad būtent jų kaimynas D. B., prisistatęs automobilio „Peugeot 306“ savininku, inicijavo kito automobilio „Mercedes Benz 300“, vals. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimą iš A. R., tai patvirtina ir esanti byloje 2013-08-14 rašytinė pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau, neturėdamas pinigų už ją atsiskaityti, D. B. pagal žodinį susitarimą įgaliojo R. R. ginčo automobilį „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) parduoti kitiems asmenims ir gauta suma atsiskaityti su A. R., tai atsakovas ir padarė 2013 m. rugpjūčio 14–15 dienomis. Teismas konstatavo, kad, nors nė vienas iš trečiųjų asmenų – nei A. F., nei G. B., nei D. B. – sudarytų automobilio „Peugeot 306“ pirkimo-pardavimo sutarčių neišviešino transporto priemonių registre, ieškovė nepagrindė, kodėl būtent atsakovui R. R., kuris nevairavo automobilio ir nesukėlė eismo įvykio, kilo pareiga atsakyti už priverstinį ginčo transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą. Įvertinęs tai, teismas pripažino, kad atsakovas R. R., nebūdamas nė vieno automobilio savininku ir valdytoju, neturi atsakyti prieš ieškovę už trečiųjų asmenų veiksmais vykdytus automobilio „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimus, jo mainus ir iš to kilusias teisines pasekmes. Ieškovei neįrodžius, kad priverstinio transporto priemonės nuvežimo 2013-08-17 metu automobilio „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini),savininku ar valdytoju buvo būtent atsakovas R. R., teismas ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Tomadas“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8. 1. Apeliantės teigimu, teismas visiškai nepagrįstai vadovavosi atsakovo, jo kaimyno ir sūnaus paaiškinimais, tai iš esmės lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Apelianto nuomone, yra akivaizdu, jog tiek atsakovas, tiek jo kaimynas D. B., tiek sūnus R. R. yra suinteresuoti bylos baigtimi, o jų paaiškinimai nėra nuoseklūs. Teismas neišsamiai susipažino su bylos medžiaga ir priėmė įrodymais nepagrįstą sprendimą, kadangi byloje yra gausu rašytinių įrodymų, įrodančių atsakovo parodymų nenuoseklumą bei patvirtinančių jo atsakomybę už automobilio „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Apeliantui nėra aišku, kodėl atsakovas dabar iškeltos versijos nepateikė policijos pareigūnams, nes neva tikrasis automobilio savininkas buvo kaimynas D. B., todėl abejotina, kad negalėjo nežinoti jo asmens duomenų. Apeliantui nesuprantama, kaip esant esminiams atsakovo paaiškinimų neatitikimams pirmosios instancijos teismas galėjo konstatuoti atsakovo paaiškinimų nuoseklumą ir patikimumą. Versijos apie tai, jog automobilį įsigijo iš trečiojo asmens D. B., atsakovas nepateikė su savo atsiliepimu į ieškinį šioje byloje. Teismas vadovaudamasis D. B. nenuosekliais, galbūt melagingais parodymais, nustatė, jog G. B. automobilį perleido D. B., tačiau šiai aplinkybei pagrįsti nėra pateikta visiškai jokių įrodymų, ir priešingai – G. B. dar 2013-09-30 paaiškinimuose Šiaulių apskrities VPK Kelių policijos biurui nurodė, jog automobilį perleido būtent atsakovui.

8.2. Teismas privalėjo vadovautis rašytiniais įrodymais: administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagoje esančiu G. B. 2013-09-30 paaiškinimu Šiaulių apskrities VPK Kelių policijos biurui, Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmams civilinėje byloje Nr. e2-623-761/2017 atsakovo pateiktu 2017-08-02 atsiliepimu, kuriame nurodė, jog automobilio savo vardu atsakovas neva niekada nepirko ir neįgijo, Šiaulių apskrities VPK atsakovui 2014-01-07 surašytu administracinio teisės pažeidimo protokolu Nr. 40AN-3747883-13, kurie patvirtina ieškinio pagrįstumą bei atsakovo atsakomybę už automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą.

9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas R. R. prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Teismas pagrįstai vadovavosi atsakovo R. R. ir trečiojo asmens A. R. argumentais, kad būtent jų kaimynas D. B., prisistatęs automobilio „Peugeot 306“savininku, inicijavo kito automobilio „Mercedes Benz 300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimą iš A. R., tai patvirtino ir esanti byloje 2013-08-14 rašytinė pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau, neturėdamas pinigų už ją atsiskaityti, D. B. pagal žodinį susitarimą įgaliojo R. R. ginčo automobilį „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), parduoti kitiems asmenims ir gauta suma atsiskaityti su sūnumi A. R., tai atsakovas ir padarė 2013 m. rugpjūčio 14–15 dienomis. Teismas teisingai ir argumentuotai įvertino aplinkybę, kad nė vienas iš trečiųjų asmenų – nei A. F., nei G. B., nei D. B. – sudarytų automobilio „Peugeot 306“pirkimo-pardavimo sutarčių neišviešino transporto priemonių registre, tačiau ieškovas šių aplinkybių nelaikė reikšmingomis ir nepagrindė ginče, kodėl būtent atsakovui R. R., kuris nevairavo automobilio ir nesukėlė eismo įvykio, kilo pareiga atsakyti už priverstinį ginčo transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą.

9.2. Ginčo nagrinėjimo metu paaiškėjo naujos faktinės aplinkybės, kurios nebuvo tirtos policijos pareigūnų administracinio teisės pažeidimo bylos teisenoje. Esminių argumentų, kurie leistų teigti, jog teismo išvados išties nepagrįstos, paremtos neteisingais ar nepatikimais įrodymais, nepateikta. Apeliantei neįrodžius esminių sąlygų dėl atsakovo atsakomybės kilimo, kad jis įvykio dieną buvo tikrasis ir realus transporto priemonės savininkas ar valdytojas, pagrindo tenkinti ieškinio nėra.

10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje, Šiaulių apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas, palaiko apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, patvirtinančius išdėstytas aplinkybes, iš kurių akivaizdu, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 20 d. sprendimas yra nepagrįstas, todėl prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti visiškai ieškovės ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Byloje sprendžiama dėl pareigos atlyginti išlaidas dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo.

12. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad atsakovas R. R., nebūdamas nė vieno automobilio savininku ir valdytoju, neturi atsakyti prieš ieškovę už trečiųjų asmenų veiksmais vykdytus automobilio „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimus, jo mainus ir iš to kilusias teisines pasekmes. Neįrodžius, kad priverstinio transporto priemonės nuvežimo 2013-08-17 metu automobilio „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini),savininku ar valdytoju buvo būtent atsakovas R. R., teismas ieškinį atmetė.

13. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė teismo sprendimą skundžia iš esmės dėl procesinės teisės normų pažeidimo – netinkamo faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo (CPK185 straipsnis). Apeliantė tvirtina, kad teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo R. R., jo kaimyno D. B. ir sūnaus A. R. paaiškinimais, be to, jų parodymai skiriasi nuo byloje pateiktų rašytinių įrodymų. Tokiai apeliantės dėstomai pozicijai apeliacinės instancijos teismas nepritaria, pažymėdamas tai, kad, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgementof 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau papildomai pasisako dėl pagrindinių apeliacinio skundo motyvų.

14. Esminės daikto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, dėl kurių būtina susitarti įstatymo reikalaujama forma, tai – sutarties dalykas ir daikto kaina. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad automobilio pirkimo-pardavimo sutarčiai teisės aktuose nenustatyta privalomų formos reikalavimų (išskyrus, kai formos reikalavimas išplaukia iš kitų CK nuostatų, kaip antai CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktų), todėl tokia sutartis, kaip ir bet kuris kitas sandoris, gali būti sudaroma žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71straipsnio 1 dalis) (Byloje vadovaujamasi ginčo metu aktualių ir galiojusių teisės aktų aiškinimu, kuomet CK 1.73 straipsnio redakcijoje nebuvo numatyta privaloma transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties rašytinė forma (tokia nuostata įsigaliojo tik nuo 2015 m. lapkričio 11 d.).

15. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra jau pirkimo-pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. J. v. ŽŪB „Nemunas“, bylos Nr. 3K-3-599-378/2015). Pažymėtina, kad nuosavybės teisė į nupirktą daiktą pirkėjui, atsiranda nuo jo įgijimo momento (CK 4.49 straipsnio 1 dalis).

16. Iš pirmiau nurodytų CK nuostatų ir kasacinio teismo išaiškinimų galima daryti išvadą, kad tam, jog būtų patvirtintas pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas, būtina nustatyti, kad buvo susitarta dėl konkretaus daikto pirkimo ir pardavimo, daiktas buvo perduotas pirkėjui valdyti, taip pat nustatyti, ar buvo sumokėta jo kaina ar jos dalis. Pažymėtina, kad pirkimo-pardavimo sutarties požymius atitinka ne bet koks daikto kitai šaliai perdavimas, o tik perdavimas nuosavybės teise. Nuosavybės teises perduodanti šalis turi būti teisėta daikto savininkė, ji turi aiškiai išreikšti valią perduoti nuosavybės teises.

17. Kadangi nagrinėjamu atveju ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutartis galėjo būti sudaryta bet kuria forma, tai teisės aktuose nėra nustatytų ribojimų jos sudarymo faktą įrodinėti visomis civiliniame procese leidžiamomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2014).

18. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo numatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, tai reiškia, kad išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

19. LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Nagrinėjamu atveju transporto priemonės „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl 2013 m. rugpjūčio 17 d. eismo įvykio valdytojas nenustatytas, todėl ieškovė 6881,04 Eur priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas prašo priteisti iš atsakovo, kaip transporto priemonės savininko. Taigi, šiuo atveju ieškovė privalo įrodyti, kad 2013 m. rugpjūčio 17 d. įvykusio eismo įvykio metu atsakovas R. R. buvo transporto priemonės „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas.

20. Apeliantės teigimu, tiek atsakovas, tiek jo kaimynas D. B., tiek sūnus R. R. yra suinteresuoti bylos baigtimi, o jų paaiškinimai yra nenuoseklūs. Apeliantės nuomone, byloje yra gausu rašytinių įrodymų, įrodančių atsakovo parodymų nenuoseklumą bei patvirtinančių jo atsakomybę už automobilio „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Su tokia apeliantės dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

21. Byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo A. F. transporto priemonę „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2013-07-13 pardavė trečiajam asmeniui G. B., o pastarasis ją žodinio susitarimo pagrindu perleido trečiajam asmeniui D. B.. Trečiasis asmuo D. B., kad automobilį beveik mėnesį laiko valdė teisėtai, nes buvo perpirkęs automobilį iš G. B., kartu su automobilio dokumentais (registracijos liudijimu, techninės apžiūros dokumentais) gavęs kelias sutartis, tarp jų ir neužpildytą pirkimo-pardavimo sutartį. Aplinkybę, kad jis, D. B., buvo tikrasis automobilio „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas, trečiasis asmuo pripažino ir teismo proceso metu, todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas vadovaudamasis D. B. nenuosekliais, galbūt melagingais parodymais nepagrįstai nustatė, jog G. B. automobilį perleido D. B.. Atsakovas R. R. ir trečiasis asmuo A. R. patvirtino, kad būtent jų kaimynas D. B., prisistatęs automobilio „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini),savininku, inicijavo kito automobilio „Mercedes Benz 300“, valst. (duomenys neskelbtini) pirkimą iš A. R., tai patvirtina ir byloje pateikta 2013-08-14 rašytinė pirkimo pardavimo sutartis (1 t., 141 b. l.). Neturėdamas pinigų už ją atsiskaityti, D. B. pagal žodinį susitarimą įgaliojo R. R. ginčo automobilį „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), parduoti kitiems asmenims ir gauta suma atsiskaityti su sūnumi A. R., tai atsakovas ir padarė 2013 m. rugpjūčio 14–15 dienomis. Nors automobilio „Mercedes Benz 300“, valst. (duomenys neskelbtini)savininkas A. R. dėl jo keitimo su D. B. pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, iš šalių veiksmų akivaizdu, kad sutarties šalys siekė automobilį „Mercedes Benz 300“, valst. (duomenys neskelbtini) gauti mainais už automobilį „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

22. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad tiek transporto priemonės pirkimo-pardavimo santykiuose, tiek automobilio mainų sandoryje gali dalyvauti tik transporto priemonių savininkai. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas R. R. būtų valdęs sūnaus automobilį „Mercedes Benz 300“, valst. (duomenys neskelbtini) ar kaimyno D. B. transporto priemonę „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės ar patikėjimo teise. Aplinkybė, kad kaimynas D. B. pagal žodinį susitarimą įgaliojo R. R. ginčo automobilį „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), parduoti kitiems asmenims ir gauta suma atsiskaityti su sūnumi A. R., negali patvirtinti, kad atsakovas R. R. buvo transporto priemonės „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas. Priešingai, nei teigia apeliantė, aplinkybę, kad atsakovas nėra automobilio „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas, patvirtino atsiliepime į ieškinį teikdamas jį Šilalės rajono apylinkės teismui Nr. e2-623-761/2017 (1 t., b. l. 88). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas negali daryti vienareikšmės išvados, kad priverstinio transporto priemonės nuvežimo 2013-08-17 metu automobilio „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini),savininku ar valdytoju buvo būtent atsakovas R. R. (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Atsakovas R. R., nebūdamas automobilio „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininku ir valdytoju, neturi atsakyti prieš ieškovę už trečiųjų asmenų veiksmais vykdytus automobilio „Peugeot 306“,, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimus, jo mainus ir iš to kilusias teisines pasekmes.

23. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad vien tai, jog teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo bylos šalis, nėra pagrindas spręsti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2015 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Pagal teismų praktiką, teismas turi diskreciją nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2014).Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, t. y. pagrįstai konstatavo, kad 2013 m. rugpjūčio 17 d. įvykusio eismo įvykio metu atsakovas R. R. nebuvo transporto priemonės „Peugeot 306“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas, todėl ieškovės ieškinys atmestas pagrįstai.

24. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK326 str. 1 d. 1 p.).

25. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas R. R. pateikė įrodymus, kad jis patyrė 500 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, todėl, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestas, iš ieškovės jo naudai priteistina 500 Eur suma už advokato suteiktą teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės UAB „Tomadas“, juridinio asmens kodas 302308932, atsakovui R. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.