Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus Regiono apylinkės teismo Trakų rūmų teisėja Ramunė Valiulytė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Sostinės kreditai“ ieškinį atsakovei M. B. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovei procesiniai dokumentai įteikti įstatymo nustatyta tvarka (CPK 123 straipsnio 1 dalis).

Atsakovė atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė, todėl esant tokioms aplinkybėms ir ieškovės prašymui priimti sprendimą už akių, yra priimti sprendimą už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 285 straipsnio 6 dalis).

Vadovaudamasis CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą, bei surašo sprendimą, kurį sudaro įžanginė ir rezoliucinė dalys bei sutrumpinti motyvai (CPK 286 straipsnio 1 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų (2022-01-21 Vartojimo kredito sutarties Nr. 66203 bei jos specialiųjų sąlygų) nustatyta, kad atsakovė ir ieškovė sudarė Vartojimo kredito sutartį pagal kurią atsakovei buvo suteikta 2 900 Eur paskola su bendra vartojamo kredito metine 79,83 procentų norma, galutinė kredito grąžinimo data – 2024-07-21. Bendra atsakovės mokėtina (grąžintina) suma 5 659,50 Eur.

Atsakovei 2022-06-02 išsiųsta pretenzija, kuria atsakovė informuota ne vėliau kaip per 14 dienų nuo jos gavimo apmokėti pradelstą skolą, t. y. 386 Eur ieškovei.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.881 straipsnį kredito gavėjas privalo grąžinti kreditoriui gautą sumą ir mokėti palūkanas. Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia ar įsipareigoja suteikti kredito gavėjui fiziniam asmeniui (vartotojui) kreditą atidėto apmokėjimo, taip pat mokėjimo išdėstymo (apmokėjimo dalimis) būdu; arba kreditus, įskaitant einamosios sąskaitos kreditą, bendrosios vienkartinės sumos kreditą ir daiktui ar paslaugai pirkti teikiamą kreditą (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai vykdyti savo sutartines prievoles.

Pagal Bendrųjų kredito sutarties sąlygų 7.5 p., ieškovė reikalauja, kad atsakovė grąžintų visas pagal sutartį mokėtinas įmokas, palūkanas, delspinigius bei sumokėtų išlaidas, susijusias su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu.

Atsakovei nevykdant sutarties sąlygų, sutartis tarp ieškovės ir atsakovės buvo vienašališkai nutraukta nuo 2022-06-17.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė tinkamai, suteikė atsakovui kreditą, pervesdama 2 900 Eur sumą į atsakovės sąskaitą banke. Atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė, ieškovės nurodytų aplinkybių neginčijo. Ieškovės pateikti duomenys patvirtina, jog atsakovė prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė, gauto kredito negrąžino, periodinių įmokų nemokėjo, todėl atsakovė laikoma pažeidusia prievolę. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ieškovės reikalavimas dėl 2 810,52 Eur negrąžinto kredito, 2 470,98 Eur palūkanų paskaičiuotų iki 2024 m. liepos 21 d. (kredito sutarties terminio pabaigos), laikytinas pagrįstu, todėl tenkintinas (CK 6.872 straipsnio 2 dalis, 6.881 straipsnio 1 dalis, 6.886 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 13,13 Eur kompensacinių palūkanų, priskaičiuotų nuo 2022-04-22 iki 2022-07-14 (ieškinio parengimo dienos), bei 18,25 proc. kompensuojamųjų palūkanų nuo nepadengtos kredito sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos.

Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluotų įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinta, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies norma yra imperatyvi, todėl sutarties sąlyga, pažeidžianti šią įstatymo normą yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 73 punktas).

Nagrinėjamu atveju pabrėžtina tai, kad tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati – kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012; 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016, 12 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinta – kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodytos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 75 punktas).

Atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad vartojimo kredito gavėjui už pavėluotą piniginių prievolių vykdymą negali būti taikoma didesnė atsakomybė, negu Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatyto 0,05 proc. dydžio netesybos už kiekvieną pavėluotą dieną. Pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama nesąžininga sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 55 punktas; 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019 87–88 punktai).

Nors ieškovė ieškinyje teisingai nurodo, jog tuomet, kai sutarties šalys aiškiai susitaria, jog kompensuojamosios palūkanos mokamos iki visiškos paskolos sumos grąžinimo paskolos davėjui, kreditorius gali reikalauti priteisti iš skolininko sutartyje numatytas kompensuojamąsias palūkanas, tačiau tai savaime nereiškia, kad šalims paliekama teisė susitarti ir dėl tokių kompensuojamųjų palūkanų, kurių dydis prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms.

Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti 13,13 Eur kompensuojamąsias palūkanas, apskaičiuotas taikant 59,99 proc. dydžio metinę palūkanų normą bei 18,25 proc. kompensuojamųjų palūkanų nuo nesumokėto kredito sumos. Šis palūkanų dydis viršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą maksimalų dydį. Vadovaujantis aptarta kasacinio teismo praktika ir Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, darytina išvada, kad Sutarties specialiųjų sąlygų 1 dalyje dėl netesybų ir palūkanų mokėjimo, kuria šalys susitarė dėl metinių palūkanų mokėjimo iki realaus Kredito gavėjo įsipareigojimo grąžinti kreditą įvykdymo, pažeidžia Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, ja nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už Sutartyje numatytų įsipareigojimų netinkamą vykdymą. Kadangi Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtina norma yra imperatyvi, pripažintina, kad Sutarties sąlyga, pažeidžianti šią įstatymo normą, yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis).

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų (nagrinėjamu atveju – kompensacinių palūkanų) dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.2284 straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 55 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 36 punktas).

Išdėstytų motyvų pagrindu, ieškinio reikalavimai priteisti iš atsakovo 13,13 Eur kompensuojamųjų palūkanų iki ieškinio parengimo dienos (2022 m. liepos 14 d.) bei 18,25 proc. kompensuojamųjų palūkanų nuo vėluojamos sumokėti kredito sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, laikytini teisiškai nepagrįstais, todėl atmestini.

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 205 Eur dydžio ikiteisminio išieškojimo išlaidas. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Vartojimo kredito davėjai neturi teisės taikyti papildomų skolos išieškojimo, nepriklausomai nuo to, ar išieškojimą vykdo pats vartojimo kredito davėjas, ar yra pasitelkiami tretieji asmenys. Šie mokesčiai yra tiesiogiai susiję su vartojimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymu laiku, todėl papildomas jų nustatymas laikytinas prieštaraujančiu Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatai (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1482-577/2014). Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 205 Eur išieškojimo ikiteismine tvarka išlaidas atmestinas.

Už prievolės įvykdymo termino praleidimą sutarties šalių rašytiniu susitarimu gali būti nustatoma kaltosios šalies pareiga sumokėti netesybas, skaičiuojamas už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį ir t. t. (CK 6.71 straipsnio 1, 3 dalys, 6.258 straipsnio 1 dalis). Pagal Kredito sutarties sąlygas atsakovas prievolių vykdymo termino praleidimo atveju įsipareigojo mokėti 0,05 procento dydžio delspinigius. Kadangi atsakovė laiku nemokėjo mokėjimo grafike nustatytų įmokų, o ieškovės reikalaujami priteisti delspinigiai neviršija LR Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyto maksimalaus netesybų dydžio, ieškovės reikalavimas dėl 15,15 Eur delspinigių priteisimo iš atsakovės tenkintinas.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio l dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės jos turėtas bylinėjimosi išlaidas – 124 Eur žyminį mokestį. Ieškinio reikalavimo suma buvo 5 514,78 Eur, šiuo sprendimu viso priteisiama 5 296,65 Eur skolos. Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalimi, 93 straipsnio 2 dalimi, ieškovės reikalavimą dėl skolos priteisimo patenkinus iš dalies (96 procentais), proporcingai ieškovės patenkintų reikalavimų daliai iš atsakovės priteistinos 119,04 Eur (124 Eur x 96 proc.) bylinėjimosi išlaidos.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

priteisti iš atsakovės M. B. 5 296,65 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. liepos 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 119,04 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „Sostinės kreditai“;

likusią ieškinio dalį atmesti.

Atsakovė negali sprendimo už akių skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, bet per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui dėl pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuris turi atitikti CPK 287 straipsnio reikalavimus.

Ieškovė turi teisę per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos apskųsti sprendimą už akių apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmus.