- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-02-09
- Bylos Nr.
- 1A-13-380/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys, Aurelija Sadauskaitė, Zigmas Pocius
- Nuteistasis
- A. A.
- Nukentėjusysis
- R. G., L. P.
- Advokatai
- Vaclovas Šerlinskas
Pranešėja A. Sadauskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-13-380/2017
Teisėja D. Jazbutienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-37932-2015-5
2017 m. vasario 9 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Zigmo Pociaus ir Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį (už R. G. priklausančio turto vagystę) ir nuteistas 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (už automobilio ir jame buvusių daiktų vagystę) 1 metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš nuteistojo A. A. priteista nukentėjusiajam L. P. 1836 Eur žalos atlyginimo. UAB „A.“ direktoriaus R. P. 400 Eur ieškinys atmestas ir išaiškinta, kad UAB „A.“ gali kreiptis į teismą dėl padarytos žalos civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. A. nuteistas už tai, kad 2015 m. liepos 4 d., apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini), būdamas pas R. G. namuose, iš kambario nuo stalo pagrobė nukentėjusiajam R. G. priklausančius 3000 kronų (300 Eur), žvejybinę 40 Eur vertės meškerę ir taip nukentėjusiajam R. G. padarė 340 Eur turtinę žalą.
Be to, A. A. 2015 m. liepos 4 d., apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini) esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, be R. G. leidimo pasiimtu UAB ,,A.“ priklausančio automobilio „Fiat Doblo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) rakteliu atrakino ir užsivedė automobilį „Fiat Doblo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) po to automobiliu nuvažiavo į Klaipėdą ir parvažiavęs vėl jį pastatė prie (duomenys neskelbtini), taigi A. A. pagrobė UAB „A.“ priklausantį 2030 Eur vertės automobilį „Fiat Doblo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) bei jame buvusius daiktus: L. P. priklausantį 50 Eur vertės žvejybinį krepšį su jame buvusiais 5 vobleriais „Rapala“ – bendros 75 Eur vertės, 20 vienetų įvairių voblerių – bendros 100 Eur vertės, 60 vienetų guminių žuvyčių – bendros 60 Eur vertės ir kitais žvejybai skirtais daiktais – bendros 50 Eur vertės; medžiaginę batų dėžutę su joje buvusiais trimis kavos „Zoel“ po 500 g svorio pakeliais – po 7 Eur vertės; iš ten buvusio sportinio krepšio pagrobė 230 Eur vertės echolotą „Deeper“, du vandens maišytuvus po 350 Eur, 3 varžtų dėžutes po 10 Eur, 2 dėžutes su plūdėmis „Rapala“ po 10 Eur, 70 Eur vertės sportinius batelius „Adidas“, 10 Eur vertės sportines kelnes „Kappa“, ir tris meškeres su ritėmis ir valais po 140 Eur, bei iš automobilio pagrobė UAB „A“ priklausančią 60 Eur vertės automagnetolą, ir taip nukentėjusiajam L. P. padarė 1836 Eur turtinę žalą, UAB „A“ padarė 60 Eur turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendį ir paskirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nurodo, jog teismas neįvertino nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnio. Jis dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo prisipažino, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo prisipažino iš dalies. Savo kaltės dėl padarytos vagystės ir pagrobto nukentėjusiojo R. G. turto neneigė, padarytą žalą atlygino. Prisipažįsta, kad be R. G. leidimo savavališkai buvo pasiėmęs ir naudojosi UAB „A.“ priklausančiu automobiliu „Fiat Doblo“, bet daiktų iš automobilio nevogė, jų net nematė. Niekas iš proceso dalyvių neįrodė ir nepatvirtino, kad jis pavogė kažkokius daiktus. Teisiamojo posėdžio metu duodami parodymus liudytojai painiojosi, rėmėsi įvairiomis prielaidomis, o ne konkrečiais faktais ir įrodymais. Konkrečių įrodymų, kad jis iš automobilio paėmė daiktus, nėra. Pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Jis labai gailisi dėl įvykdytų nusikalstamų veikų. Šiuo metu dirba statybose, nori dirbti naudingą darbą visuomenės labui, dorai ir sąžiningai elgtis ir gyventi.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nuteistasis A. A. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir skirti jam švelnesnę bausmę. Tačiau, kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis A. A. iš dalies nesutinka ir su įrodymų vertinimu bei teismo padarytomis išvadomis dėl jo kaltės padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką (automobilio vagystę pripažįsta, tačiau neigia vogęs jame buvusius daiktus).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą bei pats atlikęs įrodymų tyrimą ir vertinimą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados nuteistojo A. A. kaltės klausimu dėl automobilio vagystės neatitinka bylos aplinkybių, teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to paskyrė neteisingą bausmę.
Siekdamas motyvuotai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, papildomai buvo apklausti nukentėjusysis R. G. ir liudytoja I. G., paskelbtas nukentėjusiojo pareiškimas apie padarytą veiką (t. 1, b. l. 1–5), nukentėjusiojo apklausos protokolas (t. 1, b. l. 21) bei liudytojos apklausos protokolas (t. 1, b. l. 82–84).
Nukentėjusysis R. G. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu (t. 2, b. l. 76–78) parodė, kad automobilį buvo palikęs prie namo laiptinės. Pastatęs mašiną prie K. Š. namų, užbėgo jam atiduoti raktelius, tačiau jo nebuvo, tad su rakteliais grįžo namo. Mašinoje buvo likę K. Š. ir L. P. daiktų. Tada su dukra ir A. A. išvyko į gamtą, grįžęs paskambino K. Š., dienos metu šis pasiėmė savo daiktus iš automobilio. Tada A. A. dalyvavo ir matė, kad mašinoje buvo likusios 3–4 rankinės. Jo daiktų mašinoje jau nebebuvo, automobiliu jis kelias dienas nesinaudojo. Piniginės ir automobilio raktelių dingimą pastebėjo tik antrą dieną. Dukra jam sakė, kad automobilis yra pastatytas kitur, bet jis pagalvojo, kad K. Š. galėjo važiuoti. Automobilio durelės išlaužtos ar sugadintos nebuvo, buvo tik nuleista padanga. Tą pačią dieną kreipėsi į policiją. Iš pradžių dar galvojo, kad automobilį galėjo vairuoti jo draugas, kad šiam paliko raktelį išsikrauti savo daiktus iš automobilio. Kai pradėjo ieškoti automobilio raktų, pamatė, kad nėra ir pinigų, kurie buvo padėti ant komodos. Pirmadienio rytą A. A. buvo atėjęs, dukra liepė atiduoti pinigus, klausė, kur yra rakteliai, bet šis viską neigė. Tada dukra pasakė, kad iškvies policiją. Iškvietus policiją, išėjo į lauką pasitikti, o A. A. tuo metu pasišalino. Kai policija pradėjo jo ieškoti, A. A. už valandos paskambino dukrai ir pranešė, kur yra padėti raktai. Kambaryje buvo padėtas A. A. maišelis, viduje buvo įdėti rakteliai. A. A. jam žalą atlygino, pretenzijų neturi.
Liudytoja I. G. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu (t. 2, b. l. 78–79) parodė, kad, kai grįžo tėtis, plaukė laivu žvejoti, vakare grįžo. Vėliau su A. A. kalbėjosi per „Skype“ programą, jis jai pasakė, kad važiuoja pas draugą, grįžo 4 val. ryte. Ji ryte išvažiavo prie Nemuno, grįžusi namo jo neberado. Tėtis pasakė, kad A. A. sutiko draugus ir vėl išvažiavo. Tą dieną jis negrįžo. Kitą dieną pastebėjo, kad trūksta pinigų, su tėčiu pradėjo ieškoti, gal kur padėjo. A. A. matė, kad jos tėtis piniginę pasidėjo svetainėje ant komodos, o mašinos raktai buvo padėti ant spintelės koridoriuje. Ji prašė A. A. prisipažinti, kad paėmė pinigus ir automobilio raktelius, tačiau jis neprisipažino. Kadangi neprisipažino, ji iškvietė policiją, o A. A. pabėgo. Ji skambino A. A. draugui, šis jai pasakė, kad A. A. buvo atvažiavęs su darbine mašina, papasakojo, kaip mašina atrodė. Girdėjo iš A. A. draugų, be to, visas kaimas žino, kad A. A. išpardavinėjo daiktus. Liudytojai D. P. ir L. J. matė, kad dvi dienas A. A. pardavinėjo daiktus, kad buvo atėjęs išsikeisti kronų. Mano, kad A. A. kelis kartus buvo paėmęs automobilį.
Pagal BK 178 straipsnio 1 dalį A. A. nuteistas už tai, kad, būdamas pas R. G. namuose, pagrobė nukentėjusiajam R. G. priklausančius 3000 kronų (300 Eur) bei žvejybinę 40 Eur vertės meškerę. Nuteistasis savo kaltės padarius šį jam inkriminuotą nusikaltimą neginčija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl A. A. kaltės padarius šį jam inkriminuotą nusikaltimą. Ir nors apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis R. G. parodė (t. 2, b. l. 76–78), jog galbūt A. A. jo meškerę pagrobė iš automobilio, o ne iš jo namų, tačiau kadangi nėra ginčo dėl R. G. priklausančios meškerės pagrobimo vietos, nuteistasis A. A. neginčija pagrobęs R. G. meškerę iš jo namų, o nukentėjusysis R. G. dėl meškerės pagrobimo vietos abejoja, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nuteistasis A. A. nukentėjusiajam R. G. priklausančią 40 Eur vertės žvejybinę meškerę pagrobė iš nukentėjusiojo R. G. namų.
Kita vertus, teisėjų kolegija negali sutikti, kad nuteistasis A. A. įvykdė jam inkriminuotą automobilio vagystę. Nors nuteistasis A. A. savo kaltės padarius šį jam inkriminuojamą nusikaltimą (automobilio vagystę) neginčija, apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą nustatė, kad apylinkės teismas nuteistojo A. A. veiksmus – 2015 m. liepos 4 d., apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini) esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, be R. G. leidimo pasiimtu UAB ,,A“ priklausančio automobilio „Fiat Doblo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) rakteliu atrakino ir užsivedė automobilį „Fiat Doblo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) po to, automobiliu nuvažiavo į Klaipėdą ir parvažiavęs vėl jį pastatė prie (duomenys neskelbtini) namo – neteisingai kvalifikavo kaip automobilio pagrobimą.
Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį.
Turto pagrobimo sąvoka baudžiamajame įstatyme nepateikiama. Teismų praktikoje turto pagrobimas apibrėžiamas nevisiškai vienodai. Vienu atveju pagrobimas įvardijamas kaip tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinis fizinis svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2010, 2K-254/2010). Kitu atveju pagrobimas apibrėžiamas kaip tyčinis neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012). Teismų praktikoje taip pat pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas padaromas pasisavinimo tikslu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-326/2010, 2K-440/2009, 2K-228/2013, 2K-517-303/2015). Nepaisant tam tikrų skirtumų apibrėžiant turto pagrobimo sąvoką, teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose nuosekliai pasisakoma dėl negalimumo remtis vien tik objektyviosiomis aplinkybėmis užvaldant svetimą turtą, bet pabrėžiamas būtinumas nustatyti ir subjektyviąsias aplinkybes, t. y. kaip asmuo suvokė savo veiksmus, kokius padarinius numatė ir kokio tikslo siekė. Kasacinėje praktikoje kaip vagystei būdingos tyčios pavyzdžiai dažnai nurodoma tai, kad kaltininkas neabejotinai suvokė, jog paima svetimą daiktą, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to norėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012), arba kad kaltininkas suvokė, jog jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir to norėjo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012). Todėl nustačius neteisėtą svetimo turto paėmimą, bet nenustačius tyčios, nukreiptos į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamos žalos nukentėjusiajam padarymą, gali būti laikoma, kad veika neatitinka turto pagrobimo požymių BK 178 straipsnio prasme. Jeigu kaltininkas akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai, turi tikslą vėliau jį grąžinti arba kitaip nesiekia jo pasisavinti, tokia veika nesudaro visų šio nusikaltimo sudėties požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2012, 2K-108/2013, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016).
Šioje baudžiamojoje byloje būtent ir nenustatyta tyčia, nukreipta į negrįžtamą svetimo turto (automobilio) užvaldymą ir atitinkamos žalos nukentėjusiajam padarymą. Net ir A. A. pareikštame kaltinime nenurodyta jo tyčia pagrobti automobilį, o jo veika apibūdinama kaip siekis laikinai pasinaudoti UAB ,,A.“ priklausančiu automobiliu.
Byloje neginčijamai nustatyta, to neneigia ir nukentėjusysis R. G., kad automobilis „Fiat Doblo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo neteisėtai kelis kartus pasinaudojo nuteistasis A. A., buvo grąžintas į tą pačią vietą (tą patį kiemą), iš kurios jis buvo paimtas. Nagrinėjamu atveju nenustatyta nuteistojo A. A. tyčia pasisavinti svetimą turtą (automobilį „Fiat Doblo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir taip UAB ,,A“ padaryti žalos. Automobilis buvo savanoriškai grąžintas, o tai rodo A. A. norą ne neatlygintinai pasisavinti turtą, o neteisėtai laikinai juo pasinaudoti ir tuomet grąžinti, tai ir buvo padaryta. Aplinkybė, kad A. A. UAB ,,A“ priklausančiu automobiliu „Fiat Doblo“ naudojosi ne vieną kartą ir kas kartą jį grąžino į tą pačią vietą, tik patvirtina, jog pasisavinti automobilio jis neturėjo tyčios. Todėl A. A. veiksmuose nenustačius visų nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių (šiuo atveju – tyčios), jis dėl automobilio pagrobimo išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, požymių.
Nuteistasis A. A. savo apeliaciniame skunde neigia iš automobilio vogęs jame buvusius daiktus, nurodo, kad jų net nematė, jo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų, kad būtent jis pavogė kaltinime nurodytus daiktus, o liudytojai, duodami parodymus, rėmėsi tik prielaidomis, ne konkrečiais faktais ir įrodymais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto teiginiais nesutinka ir juos atmeta.
Liudytoja I. G. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (t. 2, b. l. 29) nurodė, kad A. A. jai sakė, jog, ko gero, daiktus pavogė jo draugai, nes jis buvo labai girtas. Apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje (t. 2, b. l. 78–79) nurodė, kad liudytojai D. P. ir L. J. matė, kaip dvi dienas A. A. pardavinėjo daiktus.
Teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 30) liudytojas D. P. parodė, kad kai A. A. pas jį atvažiavo su autobusiuku, jame matė meškeres. Jie su minėtu automobiliu važinėjosi, gėrė alkoholinius gėrimus. Liudytojas L. J. teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 29) patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 87), kur jis buvo nurodęs, kad kartu su A. A. automobiliu „Fiat Doblo“ važiavo į Klaipėdą, į prekybos centrą „Akropolis“, ėjo kartu į banką, buvo užsukę į parduotuvę, taip pat į barą, vėliau važinėjosi po Saugų kaimą, gėrė alkoholinius gėrimus. Apie tai, kad būtų matę, kaip A. A. pardavinėjo daiktus, nė vienas iš šių dviejų liudytojų bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nenurodė, tačiau pastebėtina, jog jie yra A. A. draugai, todėl apklausiami šias aplinkybes galėjo nutylėti, o tai duoda pagrindą jų parodymus vertinti itin kritiškai. Liudytoja I. G. yra nuteistojo A. A. draugė, tiek iš jos, tiek iš nukentėjusiojo R. G. anksčiau aptartų parodymų matyti, kad jie suteikė galimybę A. A. savo noru pasakyti, kur yra dingę daiktai, nekviečiant policijos, viską išsprendžiant taikiai, neinicijuojant dėl jo tyrimo. Todėl ši aplinkybė leidžia teismui daryti išvadą, kad liudytoja I. G. nėra suinteresuota A. A. nepagrįstai apkaltinti, teikti melagingus ir išgalvotus parodymus. Atsižvelgdamas į tai, teismas neabejoja liudytojos I. G. parodymais apie tai, kad liudytojai D. P. ir L. J. jai prisipažino matę, kaip dvi dienas A. A. pardavinėjo vogtus daiktus.
Nukentėjusysis L. P. teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 29) parodė, kad savo daiktus buvo susidėjęs pas R. G. į automobilį, jam buvo grąžinta tik viena rankinė. Jam nebuvo grąžintas žvejybinis krepšys, meškerės, echolotas, maišytuvai su kolektoriais. Smulkių daiktų, kurie dingo, nebeprisimena. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis L. P. pateikė civilinį ieškinį dėl dingusių daiktų ir 1836 Eur žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 40), 2015-07-23 ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 34–35) nurodė, kokie jam priklausantys daiktai buvo pagrobti.
UAB „A“ direktorius R. P. pareiškime (t. 1, b. l. 12) bei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 44) nurodė, kad iš automobilio buvo pagrobta automagnetola.
Netikėti nukentėjusiojo L. P. parodymais, kad dingo jo nurodyti daiktai, bei UAB „A“ direktoriaus pareiškimu dėl dingusios automagnetolos apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Jie su nuteistuoju nėra pažįstami, neteisėtai jį apkaltinti ir apkalbėti neturi pagrindo, tikslas, kad būtų siekiama nepagrįstai pasipelnyti iš nuteistojo, nenustatytas.
Nukentėjusysis R. G. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu (t. 2, b. l. 76–78) patvirtino, kad kai K. Š. iš automobilio pasiėmė savo daiktus, jame dar liko 3–4 rankinės ir A. A. tai matė. Liudytojas K. Š. teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 43) taip pat patvirtino, kad jam pasiėmus savo daiktus automobilyje dar liko 3 rankinės. Nuteistasis A. A. teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 28–29) taip pat prisipažino matęs, kad automobilio bagažinėje buvo likusių daiktų. Kai nukentėjusysis R. G. pasigedo automobilio raktelių ir pamatė, kad automobilis pastatytas ne taip, kaip jis jį buvo palikęs, pastebėjo, kad automobilyje yra likusi tik viena nukentėjusiojo L. P. rankinė. Niekas laikotarpiu nuo liepos 4 d. vakaro iki liepos 6 d. ryto, išskyrus A. A., automobiliu „Fiat Doblo“ nesinaudojo, nukentėjusiųjų daiktai dingo A. A. neteisėtai naudojantis automobiliu, liudytoja I. G. nurodė girdėjusi, kad A. A. dvi dienas pardavinėjo daiktus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog aptartos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis A. A. pagrobė kaltinime išvardytus nukentėjusiajam L. P. ir UAB „A“ priklausančius daiktus, teismas dėl jo kaltės padarius šią veiką padarė teisingas ir pagrįstas išvadas.
Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad A. A. automobiliu „Fiat Doblo“ naudojosi nuo 2015 m. liepos 4 d. 21 val., jis juo naudojosi ir pas draugus D. P. bei L. J. važiavo ir kitos dienos bei vakaro metu, vadinasi, naudojosi ir liepos 5 d., nukentėjusysis R. G. automobilio ir pinigų pasigedo liepos 6 d. apie 10 val., todėl tikslintinas daiktų pagrobimo laikotarpis nuo 2015 m. liepos 4 d. 21 val. iki 2015 m. liepos 6 d. 10 val.
Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog įrodyta, kad A. A. laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 4 d. 21 val. iki 2015 m. liepos 6 d. 10 val. pagrobė UAB „A.“ priklausančiame automobilyje „Fiat Doblo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvusius daiktus: L. P. priklausantį 50 Eur vertės žvejybinį krepšį su jame buvusiais bendros 75 Eur vertės 5 vobleriais „Rapala“ , 20 vienetų įvairių voblerių – bendros 100 Eur vertės, 60 vienetų guminių žuvyčių – bendros 60 Eur vertės ir kitais žvejybai skirtais daiktais – bendros 50 Eur vertės; medžiaginę batų dėžutę su joje buvusiais trimis kavos „Zoel“ po 500 g svorio pakeliais – po 7 Eur; iš ten buvusio sportinio krepšio pagrobė 230 Eur vertės echolotą „Deeper“, du vandens maišytuvus po 350 Eur, 3 varžtų dėžutes po 10 Eur, 2 dėžutes su plūdėmis „Rapala“ po 10 Eur, 70 Eur vertės sportinius batelius „Adidas“, 10 Eur vertės sportines kelnes „Kappa“ ir tris meškeres su ritėmis ir valais po 140 Eur, bei iš automobilio pagrobė UAB „A“ priklausančią 60 Eur vertės automagnetolą ir taip nukentėjusiajam L. P. padarė 1836 Eur turtinę žalą, UAB „A.“ padarė 60 Eur turtinę žalą. Ši A. A. veika iš BK 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikuotina pagal BK 178 straipsnio 1 dalį kaip ir buvo kvalifikuojama kaltinamajame akte.
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo skirti jam švelnesnę bausmę. Kadangi švelninama nuteistojo A. A. padėtis mažinant kaltinimo apimtį, teismui ex officio (savo iniciatyva) taip pat kyla pareiga patikrinti, ar nuteistajam A. A. teisingai paskirta bausmė.
Apylinkės teismas nuteistajam A. A. už nusikalstamas veikas skyrė griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius bausmės skyrimui reikšmingus duomenis, konstatuoja, kad nėra pagrindo nuteistajam skirti švelnesnę bausmės rūšį. Padaryti tyčiniai nusikaltimai. A. A. nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, praėjus vos pusei metų nuo bausmės atlikimo. Anksčiau, be kita ko, taip pat buvo ne kartą teistas už vagystes. Savo kaltę pripažino tik iš dalies. Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog A. A., kaip recidyvistui, pagrįstai skirta laisvės atėmimo bausmė.
Už BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą teismas A. A. skyrė laisvės atėmimą 10 mėnesių. Sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis yra 1 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų. Taigi teismas nuteistajam skyrė akivaizdžiai mažesnį bausmės dydį už straipsnio sankcijoje numatytą šios bausmės vidurkį. Įvertinus aplinkybes, kad nuteistasis A. A. nusikalsta ne pirmą kartą, yra recidyvistas, iš savo elgesio tinkamų išvadų nedaro, ne kartą baustas už tyčinius administracinius teisės pažeidimus, nusikaltimų padarymo metu niekur nedirbo, akivaizdu, jog teismas, skirdamas už šį nusikaltimą bausmę, itin didelę reikšmę suteikė aplinkybei, jog jis dėl šio nusikaltimo prisipažino ir atlygino padarytą žalą, ir skyrė jam nedidelę laisvės atėmimo bausmę. Dar labiau mažinti šios bausmės dydį nėra pagrindo.
Už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą teismas A. A. skyrė 1 metų laisvės atėmimo bausmę (vidurkis – 3 metai 1 mėnuo ir 15 dienų). Išteisinus A. A. dėl automobilio pagrobimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir jo veiką dėl daiktų, buvusių automobilyje, vagystės perkvalifikavus pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, bausmė jam skirtina iš naujo. Dėl šio nusikaltimo kaltės nuteistasis nepripažino, viso proceso metu neigė pagrobęs kaltinime nurodytus daiktus, nusikaltimas tyčinis, nesunkus, pagrobto turto vertė žymiai viršija BK 190 straipsnyje numatytą nedidelės vertės dydžio sumą. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, A. A. skirtina laisvės atėmimo bausmė mažesnė už sankcijoje numatytą vidurkį.
Nuteistojo nurodytos aplinkybės, kad dirba statybose (tai patvirtinančių duomenų jis nepateikė), nori dirbti naudingą darbą visuomenės labui, dorai ir sąžiningai elgtis ir gyventi, neduoda pagrindo nuteistajam A. A. dar labiau švelninti bausmę. Jo teiginiai gana deklaratyvūs, jais siekiama išvengti realios laisvės atėmimo bausmės. Nuteistasis A. A. nusikalto ne pirmą kartą, anksčiau jam buvo skiriamos švelnesnės bausmės, bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau akivaizdu, kad ankstesnės bausmės jo nepataisė, nebuvo pakankamos, kad sulaikytų jį nuo naujų nusikaltimų darymo. Tinkamų išvadų A. A. iš savo elgesio nedaro, suvokdamas nusikalstamų veikų darymo pasekmes sąmoningai pasirinko veikimo būdą – vėl nusikalto rizikuodamas savo laisve.
Apeliacine tvarka nagrinėjant nuteistojo apeliacinį skundą į teismo posėdį buvo kviečiamas nukentėjusysis R. G., jis patyrė 7,80 Eur kelionės išlaidų. Šias išlaidas nukentėjusiajam atlygino apygardos teismas (t. 2, b. l. 80). Remiantis BPK 103 straipsnio 1 punktu, 104 straipsnio 1 dalimi, 105 straipsnio 1 dalimi, šios išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistojo A. A. valstybės naudai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 3 punktu, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendį dėl A. A. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už UAB „A“ priklausančio automobilio „Fiat Doblo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pagrobimą, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
A. A. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl automobilio pagrobimo išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendį pakeisti: A. A. veiką iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalies dėl automobilyje „Fiat Doblo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvusių daiktų, priklausančių UAB „A“ ir L. P., vagystės, perkvalifikuoti pagal 178 straipsnio 1 dalį ir skirti A. A. laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) mėnesių.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį skirtą laisvės atėmimo bausmę ir šiuo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį skirtą laisvės atėmimo bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir skirti nuteistajam A. A. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 1 (vienam) mėnesiui, bausmę atliekant pataisos namuose.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Iš nuteistojo A. A. išieškoti valstybei 7,80 Eur proceso išlaidų.