- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-12
- Bylos Nr.
- 1A-59-651/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-46989-2018-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas, Dalia Kursevičienė, Regina Bertašienė
- Nuteistasis
- B. B.
- Nukentėjusysis
- P. B.
- Advokatai
- Mindaugas Kepenis
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Savinijaus Katausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal apelianto B. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo B. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį ir nuteistas 3000 Eur (60 MGL) dydžio bauda, ją sumokant per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Iš AB „L“ nukentėjusiajam P. B. priteista 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 2492,83 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Iš UAB „A“ nukentėjusiajam P. B. priteista 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Iš B. B. nukentėjusiajam P. B. priteista 700 Eur atstovavimo išlaidų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. B. B. nuteistas už tai, kad, vairuodamas transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, t. y. 2018-09-26, apie 20.15 val., B. B., vairuodamas UAB „A “ priklausantį krovininį automobilį „Man TGX 18.440“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini) K. mieste, P. gatvėje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) trijų eismo juostų kelyje, važiuodamas pirma eismo juosta, sustojęs prieš „STOP“ liniją, už kurios buvo nereguliuojama pėsčiųjų perėja, prieš pradėdamas važiuoti elgėsi neatsargiai – suvokdamas, jog sustojo arti pėsčiųjų perėjos, kuri skirta pėstiesiems pereiti į kitą kelio pusę, privalėdamas įsitikinti važiavimo pradžios saugumu, buvo neatidus, nes neįsitikino, kad kelio važiuojamojoje dalyje nėra pėsčiųjų, nepastebėjo jam iš kairės pėsčiųjų perėjoje ėjusio P. B. ir, pradėjęs važiuoti, jį partrenkė. Dėl šio eismo įvykio metu patirtų sužalojimų P. B. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Šiais neatsargiais veiksmais B. B. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio 3 d. Nr. 989 redakcija) patvirtintų Kelių eismo taisyklių 30 p. ( „Transporto priemonių vairuotojai privalo imtis papildomų atsargumo priemonių tamsiuoju paros metu, esant blogam matomumui arba tais atvejais, kai pėsčiųjų perėja iš vairuotojo vietos nėra gerai apžvelgiama, ir įsitikinti, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti <...> “) ir 101 p. („Prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams <...>“) reikalavimus ir tai lėmė šio eismo įvykio kilimą.
2. Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu B. B. pripažintas kaltu padarius BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įroymų viestą, padarė išvadą, kad būtent nuteistojo veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą, kad būtent pastarasis, vairuodamas krovininį automobilį, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles ir dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata, t. y. tarp nuteistojo veikos – eismo įvykio ir kilusių padarinių – sunkaus P. B. sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Teismas pažymėjo, kad faktas, ar pėsčiasis buvo partrenktas automobilio pačioje pėsčiųjų perėjoje ar visai šalia jos, esminės reikšmės įvykio vertinimui neturi.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis B. B. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinti B. B. nesant jo veikoje BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, taip pat atmesti P. B. civilinį ieškinį. Taip pat prašo atnaujinti įrodymų tyrimą byloje ir peržiūrėti prie bylos pridėtus vaizdo įrašus. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
3.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK normų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą, – nuosprendį grindė prielaidomis, išvadų nepagrindė įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltę. Teismas kaltę grindė specialisto išvada bei nukentėjusiojo parodymais, tačiau specialisto išvadoje nėra analizuojami pėsčiojo veiksmai, nors pateiktoje užduotyje specialistui toks klausimas buvo pateiktas. Teismo posėdžio metu taip pat specialistas negalėjo tiksliai atsakyti į klausimą dėl pėsčiojo veiksmų. Specialistas nurodė, kad žmogus perėjoje atsirado pirmiau, nei pradėjo važiuoti B. B. vairuojama transporto priemonė, tačiau iš vaizdo įrašo matyti, kad pėsčiasis į sunkvežimio važiavimo juostą įžengia jau jam važiuojant ir ne pėsčiųjų perėjoje, o nepriėjęs jos apie 2 metrus ir toldamas nuo važiuojančio sunkvežimio įstrižai bando kirsti važiuojamąją dalį artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, tačiau nebespėja ir yra partrenkiamas.
3.2. Skunde taip pat teigiama, kad teisme nebuvo neginčijamai nustatyta, kad vairuotojas B. B. prieš pradėdamas važiuoti neįsitikino, kad tai daryti saugu. Tiek liudytojas A. K., tiek vaizdo įraše užfiksuoti duomenys patvirtina, kad pėsčiasis į sunkvežimio važiavimo juostą įžengė iš už antroje juostoje buvusio sunkvežimio ne perėjoje ir jau sunkvežimiui važiuojant. Todėl nėra pagrindo teigti, kad B. B. prieš važiuodamas neįsitikino, kad pėsčiųjų perėjoje nieko nebuvo, vadinasi, jis nepažeidė KET 30 ir 101 punktų reikalavimų. Tuo tarpu pėsčiasis P. B. pažeisdamas KET 42 punkto reikalavimą į važiuojamąją dalį įžengė ne pėsčiųjų perėjoje ir nevilkėdamas šviesą atspindinčios liemenės, neįsitikinęs, kad eiti saugu. Taip pat jis pažeidė ir KET 44 ir 48.4 puktų reikalavimus. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusiojo parodymus reikėtų vertinti kritiškai, nes jie nesutampa su vaizdo įraše užfiksuotais duomenimis. Kadangi pėsčiasis įžengė į važiuojamąją kelio dalį prieš pat sunkvežimio priekį ir šio pėsčiojo ūgis nesudarė galimybės vairuotojui jo pamatyti, todėl vairuotojas neturėjo galimybės stabdyti jo nematydamas, o kai jau liudytojai pradėjo signalizuoti apie kilusį pavojų, B. B. iš karto sustabdė sunkvežimį, bet nukentėjusysis jau buvo parblokštas. Dėl to teigia, kad autoįvykio metu kilusios pasekmės buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su nukentėjusiojo P. B. KET pažeidimu.
Atsiliepimas
4. Nukentėjusysis P. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Nurodo, kad teismas įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir padarė visiškai pagrįstą išvadą dėl B. B. kaltės. Nukentėjusysis nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, neva jis pažeidė KET taisykles, ir nurodo, kad jis ėjo per pėsčiųjų perėją ir buvo įsitikinęs, kad važiuojamojoje kelio dalyje stovintis tralas jį mato. Būtent nuteistasis nebuvo atidus ir pakankamai rūpestingas kelyje. Be to, nukentėjusysis nurodo, kad nepalaiko prašymo dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Skundas atmestinas.
6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį ir skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl B. B. kaltės ir jo nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas palygino tarpusavyje nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadą ir jo paaiškinimus teisme, kitus bylos duomenis ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistojo B. B. kaltumui nustatyti.
Dėl BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos
7. Apeliantas ginčija teismo padarytą išvadą apie jo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, nes mano, kad teismas įvertino įrodymus pažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytas taisykles ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs baudžiamosios bylos medžiagą ir atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino B. B. kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį. Vien tai, kad nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindami, nėra pagrindas tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje įtvirtintų taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai bei motyvuotai B. B. pripažino kaltu dėl BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo.
Žemesnės instancijos teismas
8. Neigdamas savo kaltę B. B. teigia, kad nukentėjusysis P. B. prieš jo vairuojamą vilkiką išėjo ne pėsčiųjų perėjoje, todėl eismo įvykis įvyko tik dėl nukentėjusiojo kaltės, esant tamsiam paros metui ir prastam matomumui apeliantas neturėjo galimybės matyti staiga prieš jo vairuojamą vilkiką išėjusio pėsčiojo, todėl ir negalėjo sustabdyti automobilio ir išvengti nukentjėusiojo partrenkimo. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, duomenis iš įvykio vietos, taip pat ištyręs byloje esančią specialisto išvadą ir išklausęs eksperto paaiškinimus, padarė išvadą, kad B. B. tamsiu paros metu pradėdamas važiuoti neįsitikino, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti, nesiėmė visų atsargumo priemonių ir partrenkė per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją jam iš kairės ėjusį pėsčiąjį – nukentėjusįjį P. B.. Taigi teismas nustatė, kad automobilio vairuotojas B. B. pažeidė eismo įvykio metu galiojusių KET 30 bei 101 punktų reikalavimus. Taip pat teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiojo veiksmai neturėjo įtakos eismo įvykio kilimui.
9. Kadangi nuteistasis pirmosios instancijos teisme kaltę pripažino iš dalies ir teigė, kad eismo įvykio kilimui įtakos turėjo ir nukentėjusiojo veiksmai, pirmosios instancijos teismas įvertino kiekvieno iš eismo dalyvių elgesį eismo įvykio metu ir nustatė, kad eismo įvykis nebūtų įvykęs, jeigu B. B. nebūtų pažeidęs KET 30 bei 101 punktų reikalavimų. Tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria ir apeliacinės instancijos teismas.
9.1. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įvykio vietoje pėsčiųjų perėja buvo aiškiai paženklinta važiuojamojoje kelio dalyje, B. B. vairuojamas krovininis automobilis buvo sustojęs prie „STOP“ linijos. Byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, kad tuo momentu, kai nuteisotjo B. B. vairuojamas krovininis automobilis pradėjo judėti, nukentjėusysis P. B. jau buvo įžengęs į peščiųjų perėją. Atsižvelgdamas į šiuos duomenis teismas daro išvadą, kad jei nuteistasis būtų buvęs pakankamai atidus ir prieš pradėdamas važiuoti būtų įsitikinęs, kad tai daryti saugu ir pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje nėra pėsčiųjų, jis būtų turėjęs galimybę matyti į pėsčiųjų perėją įžengusį P. B.. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad nukentėjusiojo, nors jis ir nevilkėjo šviesą atspindinčios liemenės, pasirodymas eismo juostoje priešais B. B. automobilį negalėjo būti tiek netikėtas, kad nuteistasis nebūtų galėjęs to numatyti.
9.2. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad pėsčiasis P. B. pats nesilaikė KET reikalavimų ir važiuojamąją kelio dalį kirto eidamas ne pėsčiųjų perėja ir jau B. B. sunkvežimiui važiuojant, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tai, ar pėsčiasis buvo partrenktas automobilio pačioje pėsčiųjų perėjoje ar visai šalia jos, esminės reikšmės įvykio vertinimui neturi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad net pėsčiojo ėjimas per gatvę ne pažymėta perėja, o šalia jos neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kurias numato KET. Eismo įvykių bylose vertinant KET nuostatas, nors pėstieji, kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-274/2005, 2K-655/2007, 2K-196/2009, 2K-202/2009, 2K-195/2011, 2K-402/2012 ir kt.). Itin dėmesingas vairuotojas turi būti artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, kur jis privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Minėti KET reikalavimai įpareigoja vairuotoją būti pasirengusį pėsčiųjų išėjimui į gatvę ir sekti situaciją tiek savo, tiek priešpriešinėje kelio važiuojamojoje dalyje. Todėl, vykdydami KET 30 punkto reikalavimus, vairuotojai matydami, kad artėja prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, privalo būti itin atidūs ir sutelkti ypatingą dėmesį į tai, ar pėsčiųjų perėjos nekerta pėstieji, sulėtinti greitį arba sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinę, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jie galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Partrenkęs žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje vairuotojas negali teisintis, kad buvo nepalankios oro sąlygos, nepakankamas matomumas ar jam matomumą užstojo kita eismo juosta važiavusi ar sustojusi mašina ir panašiai, toks pasiteisinimas nepašalina vairuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-69/2006, 2K-317/2008, 2K-353/2009, 2K-103/2010, 2K-185/2012, 2K-402/2012, 2K-95/2013 ir kt.).
9.3. Atsižvelgus į surinktų duomenų visumą ir nagrinėjamos situacijos aplinkybes, bylos duomenimis yra nustatyta, kad nukentjėusysis P. B. buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje, todėl, įvertinus anksčiau minėtą susiklosčiusią teismų praktiką, pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems, o ne vairuotojui. Be to, pažymėtina, kad net jeigu ir būtų nustatytas nukentėjusiojo padarytas KET pažeidimas, tačiau vieno eismo dalyvio KET pažeidimas neatleidžia kitų eismo dalyvių, šiuo atveju B. B., nuo pareigos vairuoti saugiai ir įsitikinti, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti, kaip to reikalaujama KET 30 punkte. Artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį visais atvejais nepriklausomai nuo to, ar jis mato pėsčiųjų perėjoje žmogų. Pamatęs pėsčiųjų perėjoje žmogų, vairuotojas privalo stabdyti automobilį, sustoti ir praleisti pėsčiąjį. Todėl net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad pėsčiųjų perėjoje partrenktas nukentėjusysis buvo neatsargus, ši aplinkybė vis vien nepaneigia fakto, kad būtina sąlyga ir dėsninga eismo įvykio ir kilusių padarinių priežastis yra vairuotojo, nepraleidusio pėsčiojo, padarytas pažeidimas. Faktą, kad B. B. padarė KET pažeidimus ir jie buvo susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, patvirtina bylos medžiaga. Nors B. B. tvirtina, kad, prieš pradėdamas judėti, jis įsitikino, kad pėsčiųjų perėjoje nėra žmonių, tačiau, kaip matyti iš nustatytų įvykio aplinkybių, P. B. į pėsčiųjų perėją įžengė prieš B. B. pradedant važiuoti, tačiau B. B. nukentėjusiojo tiesiog nepamatė, nors turėjo galimybes jį pamatyti, kadangi jo vairuotame krovininiame automobilyje buvo įrengtas papildomas veidrodis, kad užtikrintų vairuotojui galimybę matyti visas prie automobilio esančias zonas. Tai reiškia, kad jis nebuvo pakankamai dėmesingas ir atidus, taigi B. B. padaryti KET 30 ir 101 punktų pažeidimai buvo būtina sąlyga padariniams kilti.
9.4. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad eismo įvykis kilo dėl to, kad B. B. važiavo rizikingai, esant tamsiam paros metui ir blogam matomumui, kai pėsčiųjų perėja iš vairuotojo vietos nėra gerai apžvelgiama, neįsitikino, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti, prieš pradėdamas važiuoti neįsitikino, kad tai daryti saugu, nedavė kelio pėsčiųjų perėja ėjusiam nukentėjusiajam P. B., ir tai lėmė šio eismo įvykio kilimą. Jeigu B. B. prieš pradėdamas važiuoti būtų laikęsis KET 30 ir 101 punktų reikalavimų ir būtų pasielgęs taip, kaip privalėjo elgtis didesnio pavojaus šaltinio valdytojas pėsčiųjų perėjos aplinkoje susidariusioje situacijoje, jo vairuojamas automobilis būtų galėjęs išvengti susidūrimo su pėsčiuoju ir eismo įvykis nebūtų kilęs. Visa tai patvirtina, kad B. B. buvo neatidus ir neatsargus tamsiu paros metu važiuodamas per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją ir taip pažeidė KET 30 ir 101 punktų reikalavimus, nors privalėjo ir esamoje situacijoje, teisėjų kolegijos manymu, galėjo juos vykdyti ir taip išvengti kilusių padarinių, vykdydamas KET reikalavimus jis būtų turėjęs galimybę laiku pastebėti P. B. ir eismo įvykis nebūtų įvykęs. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo įvertinti pėsčiojo P. B. veiksmai ir jo padaryti KET pažeidimai, tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad šie klausimai bylą nagrinėjant teisme buvo įvertinti, apklaustas specialisto išvadą surašęs specialistas V. P., kuris patvirtino, kad pėsčiasis P. B. buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje ir į pėsčiųjų perėją jis įžengė prieš B. B. pradedant važiuoti. Iš šių duomenų akivaizdu, kad šiuo atveju nukentjėusysis P. B. nepažeidė KET reikalavimų, todėl atmestini skundo argumentai, kad nebuvo įvertinti nukentėjusiojo veiksmai eismo įvykio metu.
10. Apeliantas yra teisus, kad nagrinėjant bylas, susijusias su kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimais, būtina tiksliai nustatyti eismo įvykio mechanizmą, kitas aplinkybes, taip pat tai, kokie Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo padaryti, kurie eismo dalyviai pažeidė taisykles ir kuris pažeidimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais. Šių aplinkybių reikšmę pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. Iš byloje esančių duomenų ir skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas itin daug dėmesio skyrė būtent eismo įvykio mechanizmo ir abiejų eismo įvykio dalyvių veiksmų, priežastinio ryšio tarp padarytų pažeidimų ir kilusių padarinių nustatymui. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad jeigu nuteistasis B. B. nebūtų pažeidęs KET 30 ir 101 punktų reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Taigi jo veika buvo eismo įvykio metu kilusių padarinių (sunkaus sveikatos sutrikdymo) priežastimi, dėl to apeliacinio skundo argumentas, kad tarp nuteistojo veikos ir kilusių padarinių nėra tiesioginio priežastinio ryšio, atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl neturtinės žalos ir atstovavimo išlaidų
11. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su teismo sprendimu nukentėjusiajam P. B. priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš nuteistojo darbovietės UAB „A“. Apeliantas nesutikimą su šia nuosprendžio dalimi grindžia tuo, kad nėra nustatyta UAB „A“ darbuotojo B. B. kaltė dėl kilusio eismo įvykio, daugiau jokių kitų argumentų, susijusių su nepagrįstu neturtinės žalos dydžiu, skunde nepateikiama.
11.1. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Byloje nukentėjusysis P. B. pareiškė civilinį ieškinį (t. 1, b. l. 125–149), prašydamas iš kaltininko priteisti 2492,83 Eur patirtos turtinės žalos ir 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
11.2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) CK 6.264 straipsnis numato, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Pagal šį straipsnį darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami. Jeigu įstatymų numatytais atvejais samdantis darbuotojus asmuo ir darbuotojas už žalą atsako kartu, tai darbuotojas atsako jį nusamdžiusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra darbuotojo tyčia ar neatsargumas.
11.3. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam klausimą, atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, ir kitas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, kurias išdėstė skundžiamame nuosprendyje, vadovavosi teisingumo, protingumo ir skirtingų interesų pusiausvyros kriterijais ir, kolegijos nuomone, priteisė iš nuteistojo tinkamą neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria tokiam sprendimui, o nuteistasis apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų, kodėl nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis turėtų būti sumažintas. Nukentėjusiojo įvardyti patirti negatyvūs reiškiniai ir pojūčiai teisėjų kolegijai nekelia abejonių ir atitinka CK 6.250 straipsnio 1 dalyje reglamentuotą neturtinės žalos turinį, visos neturtinės žalos dydžiui reikšmingos aplinkybės sbuvo įvertintos tinkamai ir išsamiai aptartos skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kuriame, įvertinus B. B. veiksmų pasekmes (padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas), už žalos padarymą atsakingo asmens neatsargią kaltę (nusikalstamą nerūpestingumą), kitas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, nukentėjusiojo prašoma priteisti suma neturtinei žalai atlyginti buvo sumažinta. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam, atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, vadovavosi tiek BPK 115 straipsnio, tiek CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymą, atsižvelgė ne tik į nusikaltimą padariusio asmens bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, bet ir į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, 6.251 straipsnio 2 dalyje bei 6.282 straipsnyje, vertino aplinkybių visumą. Todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajam priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
11.4. Pirmosios instancijos teismas 5000 eurų neturtinės žalos atlyginimą priteisė iš AB „L“, o likusią neturtinės žalos dalį – 10 000 eurų – priteisė iš nuteistojo B. B. darbdavės UAB „A“. Kadangi iš bylos duomenų matyti, kad B. B. eismo įvykio metu vykdė UAB „A“ jam pavestas funkcijas, t. y. veikė UAB „A“ nurodymu, todėl, vadovaujantis anksčiau aptartu CK 6.264 straipsniu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai neturtinės žalos atlyginimą priteisė iš UAB „A“, kuri ir yra atsakinga už žalą, atsiradusią dėl jos darbuotojo B. B., einančio savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės.
12. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su teismo sprendimu priteisti iš nuteistojo 700 Eur atstovavimo išlaidų nukentėjusiajam.
12.1. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.
12.2. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusiajam viso proceso metu atstovavo advokatė V. P., ji jam atstovavo ikiteisminio tyrimo metu (teikė prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, ruošė civilinį ieškinį), taip pat atstovavo nukentėjusiajam pirmosios instancijos teisme, todėl prašoma 700 Eur suma yra pagrįsta ir reali, šios proceso išlaidos, kurias nukentėjusysis patyrė dėl advokatės suteiktų teisinių paslaugų, pagrįstai priteistos iš nuteistojo B. B..
13. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą dėl B. B. kaltės, tinkamai kvalifikavo padarytą nusikalstamą veiką ir pagrįstai jam paskyrė bausmę, tinkamai nustatė padarytos neturtinės žalos dydį, o nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nesukelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo, todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo B. B. apeliacinį skundą atmesti.