Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Diana Butrimienė, rašytinio proceso tvarka, priimdama sprendimą už akių, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Finansų administravimas“ ieškinį atsakovui L. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovui, kurio buvimo vieta pareiškus ieškinį tapo nežinoma, ieškinio su priedais kopijos ir teismo pranešimas įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. viešo paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje būdu (e. b. l. 47). Atsakovas atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė, todėl vadovaujantis CPK 142 straipsnio 4 dalimi, esant ieškovo prašymui, teismas priima sprendimą už akių.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t.y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 1 d. tarp pradinio kreditoriaus UAB „4finance“, valdančio sistemą Vivus.lt, ir atsakovo L. K. pagal Vivus.lt bendrąsias paskolos sutarties sąlygas buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 9921364002 (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovas atsakovui paskolino 434,43 Eur sumą 12 mėnesių terminui (e. b. l. 32-38, 41-42). Teismas pripažįsta, kad ieškovui pervedus į atsakovo banko sąskaitą 434,43 Eur (1 500,00 Lt) dydžio sumą (e. b. l. 40), tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, t. y. tarp šalių susiklostė civiliniai paskolos teisiniai santykiai. Ieškovo teigimu, atsakovas nesilaikė kredito grąžinimo grafiko, nustatyto sutarties specialiojoje dalyje, todėl pradinis kreditorius 2015 m. spalio 23 d. vienašališkai nutraukė Vartojimo kredito sutartį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsniu. Ieškovo skaičiavimu, atsakovas liko skolingas ieškovui 434,43 Eur negrąžinto kredito ir 89,84 Eur palūkanų sumą už laikotarpį iki Vartojimo kredito sutarties nutraukimo, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. spalio 23 d. (e. b. l. 6, 39). 2016 m. spalio 25 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi pradinis kreditorius UAB „4finance“ perleido savo reikalavimų teises pagal vartojimo kreditų sutartis įmonei International Risk Management OÜ, kuri 2017 m. vasario 23 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleido reikalavimo teises ieškovui UAB „Finansų administravimas“ (e. b. l. 18-28), taigi, ieškovas įgijo reikalavimo teisę į atsakovo skolą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnis). Apie įvykusį reikalavimo teisių perleidimą atsakovas buvo informuotas 2017 m. vasario 28 d. pranešimu dėl reikalavimo teisių perleidimo (e. b. l. 31). Be to, išsiuntus atsakovui ieškinio su priedais kopijas, tame tarpe ir reikalavimo teisės perleidimo sutarties kopiją, laikytina, jog atsakovas tinkamai informuotas apie reikalavimo teisės perleidimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011) (CK 6.109 straipsnio 7 dalis). Duomenų apie tai, kad atsakovas su ieškovu ar pradiniu kreditoriumi atsiskaitė, byloje nepateikta (CPK 178 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.881 straipsnio 1 dalį kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Remiantis Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 22 dalimi, vartojimo kredito sutartis – sutartis, pagal kurią vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai vartojimo kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. Pagal CK 101 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. CK 6.38 straipsnis nustato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų arba sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, - vadovaujantis protingumo kriterijais. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kad byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovas su ieškovu atsiskaitė (CPK 178 straipsnis), taip pat į tai, jog atsakovas savo prievolės neginčija (CPK 12 straipsnis), ieškovui iš atsakovo priteistina 434,43 Eur negrąžinto kredito ir 89,84 Eur palūkanų sumą už laikotarpį iki Vartojimo kredito sutarties nutraukimo (nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. spalio 23 d.).

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 106,99 Eur palūkanų už laikotarpį po Vartojimo kredito sutarties nutraukimo (nuo 2015 m. spalio 24 d. iki 2016 m. vasario 13 d.). Tarp šalių sudarytos Sutarties bendrųjų sąlygų 4.1 punkte nustatyta, kad už naudojimąsi kreditu kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, išreikštas bendra kredito kainos metine norma; 7.1 punkte nustatyta, kad kredito gavėjui praleidus kredito ir/ar palūkanų mokėjimo terminą, 4.1 punkte nurodyta bendra norma yra skaičiuojama toliau nuo visos pradelstos sumokėti sumos už visą pradelsimo laiką. Iš Sutarties specialiųjų sąlygų matyti, kad bendra kredito kainos metinė norma sudaro 133,10 proc.

Nagrinėjamu atveju tarp ginčo šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis. Teismas, spręsdamas klausimą dėl prašomų priteisti palūkanų, atsižvelgia į sutartinių teisinių santykių pobūdį, į tai, kad atsakovas yra vartotojas, sudarydamas sutartį buvo silpnesnioji sutarties šalis, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Teismas turi pareigą kontroliuoti, ar prašomos priteisti palūkanos nėra nepagrįstai didelės. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju palūkanų dydis, kuriuo remiasi ieškovas, yra nepagrįstai didelis, vertinant tai, kad buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, todėl jos sąlygos turi būti aiškinamos vartotojo naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-954-492/2010, Panevėžio apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-85-280/2012). Sutarties bendrųjų sąlygų 7.1. punkte numatytos palūkanos, pagal šalių susitarimą mokamos tik esant sutarties pažeidimui, atlieka ne mokesčio už pinigų skolinimą funkciją, o kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino praleidimą, todėl savo esme yra sutartinės netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Teismų praktikoje pripažįstama, jog netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016). Pažymėtina, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms – ir delspinigiams, ir baudoms. Norėdamas, kad būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai, ieškovas privalo juos įrodyti. Ieškovas į bylą tokių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Dėl to darytina išvada, kad prašomos priteisti sutartinės palūkanos yra nepagrįstai didelės, pažeidžia nurodytoje teisės normoje nustatytą minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą, todėl mažintinos iki 0,05 procento už vieną dieną (CK 6.37 straipsnio 3 dalis), taigi ieškovui iš atsakovo priteistina 29,62 Eur (524,27 Eur x 0,05 proc. x 113 d.) sutartinių palūkanų nuo 2015 m. spalio 24 d. iki 2016 m. vasario 13 d., o likusi ieškovo reikalavimo dalis dėl sutartinių palūkanų priteisimo atmestina.

Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 553,89 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Ieškovas byloje patyrė 15,00 Eur žyminio mokesčio išlaidų (e. b. l. 7). Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (patenkinta 87,74 proc. ieškinio reikalavimų), ieškovui iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 13,16 Eur žyminio mokesčio (15,00 Eur x 87,74 proc.) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepriteistinos, kadangi neviršija 3,00 Eur dydžio (LR teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 142 straipsnio 4 dalimi, 279, 285-288, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui UAB „Finansų administravimas“, į. k. 304179870, iš atsakovo L. K., a. k. (duomenys neskelbtini), 434,43 Eur (keturis šimtus trisdešimt keturis eurus ir 43 ct) negrąžinto kredito, 89,84 Eur (aštuoniasdešimt devynis eurus 84 ct) palūkanų už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. spalio 23 d., 29,62 Eur (dvidešimt devynis eurus 62 ct) palūkanų už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 24 d. iki 2016 m. vasario 13 d., 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 553,89 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki teismo sprendimo už akių visiško įvykdymo dienos ir 13,16 Eur (trylika eurų 16 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Išaiškinti atsakovui, kad per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos jis turi teisę teismui paduoti pareiškimą dėl sprendimo peržiūrėjimo, kuriame turi būti nurodoma: teismo, priėmusio sprendimą už akių, pavadinimas; šalies, paduodančios pareiškimą, pavadinimas; aplinkybės, liudijančios neatvykimo į teismo posėdį ir teismo neinformavimo iki teismo posėdžio priežasčių svarbumą, taip pat įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes; aplinkybės, galinčios turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, bei įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes; pareiškimą paduodančios šalies prašymas; prie pareiškimo pridedamos šalies medžiagos sąrašas; pareiškimą paduodančios šalies parašas ir pareiškimo surašymo data.

Šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti apeliacine ar kasacine tvarka.

Ieškovas turi teisę per 20 dienų apskųsti sprendimą Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.