Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens D. D. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutarties dalies dėl atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kolesta“ bankroto administratoriaus paskyrimo byloje pagal ieškovo Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Kolesta“ (bankroto bylos Nr. B2-1112-278/2010).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Tretysis asmuo, byloje pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, uždaroji akcinė bendrovė „Unigida“ nurodė, kad atsakovas uždaroji akcinė bendrovė „Kolesta“ už prekes jam skolingas 7779,98 Lt, prašė atsakovui iškelti bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskirti uždarąją akcinę bendrovę „Bankroto valdymas“.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo bankroto administratoriumi paskyrė vieno iš ieškovų – didesnio kreditoriaus, o ne dviejų mažesnių kreditorių pasiūlytą bankroto administratorių.

Įmonės administratorius bankroto procese iš esmės vykdo bankrutuojančios įmonės vadovo funkcijas bei atlieka teisinį tyrimą dėl atsakovo bei su juo susijusių asmenų veiksmų ar neveikimo. Todėl tik nešališkas ir profesionaliai veikiantis bankroto administratorius gali nustatyti tikrąsias nemokumo priežastis, pasiekti pusiausvyrą tarp įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, galimybių išlikti konkurencingu teisės subjektu rinkoje bei tuo pačiu padėti teismui nustatyti ir patvirtinti kreditorių pagrįstus finansinius reikalavimus. Šios bankroto administratoriaus funkcijos sudaro pagrindą įstatyme nustatyti specialią jo skyrimo tvarką. Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) normos nustato specialius reikalavimus bankrutuojančios įmonės administratoriui. Juo gali būti skiriamas tik asmuo, atitinkantis ĮBĮ 11 straipsnyje nustatytus reikalavimus, keliamus bankroto administratoriui: turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas pagal Ūkio ministro 2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 221 patvirtintą ,,Teisės teikti įmonių bankroto ir restruktūrizavimo administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarką“, kurio kandidatūrai pritarė Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos. Dėl administratoriaus išskirtinės svarbos bankroto procese neatsitiktinai tik teismas, laikydamasis teisės norminių aktų reikalavimų, turi teisę skirti administratorių bankroto procese.

Teismo teisė parinkti administratoriaus kandidatūrą nėra absoliuti. Spręsdamas šį klausimą teismas, visų pirma, yra saistomas viešojo intereso ir turi siekti, kad bankroto procedūra vyktų sklandžiai, o teismo paskirtas bankroto administratorius užtikrintų bankrutuojančios įmonės kreditorių bei pačios įmonės teisėtų interesų apsaugą. Teismas privalo įsitikinti, kad administratoriumi skiriamas asmuo pagal turimą patirtį (baigtų bankroto bylų skaičius, terminai, administravimo išlaidos, skundai dėl administratoriaus veiksmų ir kt.) geriausiai iš visų pasiūlytų sugebės užtikrinti bendrovės turto apsaugą, kreditorių bei skolininko interesų pusiausvyrą, sklandžią bankroto proceso eigą. Be to, skirdamas administratorių, teismas neturi sukelti priešpriešos tarp asmenų, siūliusių administratoriaus kandidatūras ir ieškoti geriausio kompromiso (Lietuvos apeliacinio 2006 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-37/2006). Taigi, skirdamas administratorių teismas privalo ne tik patikrinti, ar nėra įstatymo aptartų aplinkybių, dėl kurių asmuo negali būti skiriamas bankrutuojančios įmonės administratoriumi (ĮBĮ 11 straipsnio 4 dalis), bet ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, įvertinti kiekvieną svarbią šiam klausimui aplinkybę, tarp jų, ar nemokios įmonės valdymo organų pasiūlytos kandidatūros paskyrimas tos įmonės bankroto administratoriumi nesukuria teisinių prielaidų įtarti, jog tokio asmens paskyrimas gali sukliudyti išaiškinti bankroto priežastis ir tinkamai atstovauti kreditorių interesus, kadangi įstatymas bankroto administratorių įpareigoja ginti visų kreditorių bei pačios bankrutuojančios įmonės interesus ir tikrinti įmonės veiklą (per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo), aiškinti bankroto priežastis, išreikalauti įmonės turtą iš skolininkų ir nuostolius iš kaltų asmenų (ĮBĮ 11 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-310/2006).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atsakovo UAB „Kolesta“ bankroto administratoriumi paskyrė ne trečiųjų asmenų D. D. ir UAB „Unigida“ siūlytą UAB „Bankroto valdymas“, o ieškovo, Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, siūlytą administratorių M. Š. Šis administratorius sutiko administruoti atsakovą, jis apdraudęs bankroto administratoriaus profesinę civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, o Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos pranešė, jog M. Š. atitinka Įmonių bankroto įstatymo reikalavimus (b. l. 29, 30, 39). Nors trečiųjų asmenų siūlytas UAB „Bankroto valdymas“ taip pat atitinka visus ĮBĮ keliamus reikalavimus, visgi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nagrinėjamu atveju bankroto administratoriumi skirti M. Š. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tuo atveju, kai pirmosios instancijos teismas pasirinko bankroto administratorių iš kelių kandidatų, kurie iš esmės yra tinkami bei galėtų būti skiriami administruoti įmonę, ir išdėstė savo poziciją pagrindžiančius argumentus, apeliacinės instancijos teismas neturėtų naikinti šios žemesnės instancijos teismo nutarties, jeigu tam nėra įstatyme nustatyto pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1405/2010). Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas nemotyvuotas ir nepagrįstas. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas paskirdamas UAB „Kolesta“ bankroto administratoriumi M. Š., jo privalumais laikė darbo apimtį ir buveinės vietą. Būtent šios aplinkybės lėmė, kad nebuvo paskirtas trečiųjų asmenų siūlytas UAB „Bankroto valdymas“. Taigi, apeliantė nepagrįstai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neišdėstė argumentų, dėl kurių atmetama kito siūlomo administratoriaus kandidatūra, kadangi tokio sprendimo motyvai, nors ir lakoniškai, tačiau skundžiamoje nutartyje yra išdėstyti. Kartu apeliantė D. D. atskirajame skunde nepateikė duomenų, kurie keltų pagrįstų abejonių dėl bankroto administratoriaus M. Š. kandidatūros tinkamumo vykdyti atsakovo bankroto administravimo procedūras.

Kolegija sutinka su apeliantės atskirojo skundo argumentu, kad apygardos teismas nevisiškai tiksliai įvertino siūlytų bankroto administratorių darbo krūvį. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. Š. skundžiamos nutarties priėmimo metu vykdė 15 bankroto procedūrų, UAB „Bankroto valdymas", kuriame dirba trys bankroto administratoriai, vykdė 36 bankroto procedūras. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas laikė M. Š. privalumu UAB „Bankroto valdymas“ atžvilgiu. Visgi, kolegijos manymu, ši aplinkybė negali būti vertinama, kaip kurios nors bankroto administratoriaus kandidatūros privalumas, kartu ji nelaikytina esminiu pagrindu, leidžiančiu naikinti ar keisti skundžiamą apygardos teismo nutarties dalį. Kaip jau minėta, M. Š. vykdė 15 bankroto procedūrų, o UAB „Bankroto valdymas“, kuriame dirba trys bankroto administratoriai, vykdė 36 bankroto procedūras. Taigi, UAB „Bankroto valdymas“ kiekvienam administratoriui teko vidutiniškai po 12 bankroto procedūrų. Akivaizdu, kad M. Š. vykdė tik trimis bankroto procedūromis daugiau nei UAB „Bankroto valdymas“ administratorių vykdytų procedūrų vidurkis. Kolegijos manymu, toks skirtumas nėra esminis, todėl negali būti vertinamas, kaip kurios nors bankroto administratoriaus kandidatūros privalumas ar trūkumas.

Kartu atmetamas apeliantės argumentas, kad kruopštų teisinį – ūkinį bendrovės veiklos tyrimą kokybiškiau ir operatyviau gali atlikti juridinis asmuo. Kolegijos manymu, administratorių darbo pajėgumai reikšmingi išskirtiniais atvejais, kai bankroto procedūros vykdomos didelėse bankrutuojančiose įmonėse. Tuo tarpu UAB „Kolesta“ nėra didelė įmonė. Tai patvirtina byloje esantis bendrovės 2010 metų balansas, iš kurio matyti, kad UAB „Kolesta“ turtas siekia 232506 Lt. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad nėra pagrindo spręsti, jog UAB „Kolesta“ bankroto administratoriumi neabejotinai būtina skirti juridinį asmenį, turintį didesnius darbo pajėgumus. Juolab, kad vadovaujantis apeliantės logika, nebetektų prasmės fizinių asmenų, kaip bankroto administratorių, egzistavimas, kadangi visais atvejais esant kelioms administratorių kandidatūroms, kurių bent viena būtų juridinis asmuo, bankroto administratoriumi būtų skiriamas būtent juridinis asmuo. Kolegijos manymu, tai neatitiktų lygiateisiškumo principo reikalavimų ir iškreiptų konkurenciją tarp bankroto administratorių.

Kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra reikšmingas ir apeliantės skundo argumentas, kad UAB „Bankroto valdymas" dirba ilgametę patirtį sukaupę administratoriai, todėl ši bendrovė sugebės kvalifikuotai ir laiku atlikti visas pareigas, skirs tam pakankamai laiko ir dėmesio bei greičiau ir mažesniais kaštais atliks UAB „Kolesta“ bankroto procedūrą. Pastebėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad vien tik didelė administratoriaus darbo patirtis ar pakankamas įvairių sričių darbuotojų skaičius bei pakankamai didelis baigtų procedūrų kiekis savaime nelemia administratoriaus prioritetiškumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-117/2006, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1515/2010). Juolab, kad UAB „Bankroto valdymas“ patirtis ne itin skiriasi nuo paskirtojo bankroto administratoriaus M. Š. patirties, be to, byloje nėra pateikta įrodymų, kurie leistų daryti neginčijamą išvadą, kad UAB „Kolesta“ bankroto procedūrą kvalifikuočiau, greičiau bei mažesniais kaštais atliks būtent UAB „Bankroto valdymas“. Netgi priešingai, vertinant bankroto administratorių kandidatūrų privalumus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pastebėjo, kad administratoriaus M. Š. buveinė yra arčiau bankrutuojančios UAB „Kolesta“. Nors apeliantė iš dalies teisi, kad buveinės vieta negali būti lemiamas kriterijus pasirenkant bankroto administratoriaus kandidatūrą, tačiau kolegija mano, kad buveinės kriterijus yra susijęs su administravimo kaštais, todėl nesant reikšmingesnių kito administratoriaus kandidatūros privalumų, prioritetas teiktinas administratoriui, kurio buveinė sutampa ar yra arčiau bankrutuojančios įmonės buveinės, aptariamu atveju tai yra M. Š. Tai neprieštarauja ir susiklosčiusiai teismų praktikai (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1462/2010).

Atmetamas apeliantės skundo argumentas, kad teismas neatsižvelgė, jog UAB „Bankroto valdymas“ kandidatūrą siūlė du iš trijų galimų kreditorių. Be abejonės, tai galėtų būti vienas iš kriterijų pasirenkant vieną bankroto administratorių iš kelių lygiaverčių, tačiau, tai nėra esminis kriterijus sprendžiant šį klausimą. Bankroto procedūrų tinkamą vykdymą užtikrina bankroto administratoriaus profesionalumas ir abejonių dėl jo nešališkumo nebuvimas, o ne aplinkybė, kiek atsakovo potencialių kreditorių siūlo vieno ar kito administratoriaus kandidatūrą. Juolab, kad iš bylos medžiagos matyti, jog trečiųjų asmenų galimi reikalavimai atsakovui, gerokai mažesni, nei galimo didžiojo kreditoriaus – Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, reikalavimas. Atitinkamai 3035 Lt + 7779,98 Lt = 10844,98 Lt ir 31062,02 Lt (b. l. 3 – 14, 55 – 60, 69 – 83). Bankroto procesas vykdomas laikantis kreditorių interesų proporcingumo principo, t. y. lemiamas kriterijus, sprendžiant tam tikrus klausimus bankroto byloje, yra ne kreditorių kiekis, bet kreditorių reikalavimų bankrutuojančiai įmonei dydis. Todėl kolegija konstatuoja, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas paskirdamas Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prašomą bankroto administratorių M. Š., nesivadovavo viešojo intereso ir daugumos pozicijos gynimo principais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įmonės bankroto administratoriaus paskyrimą reglamentuojančias teisės normas, todėl keisti ar naikinti žemesnės instancijos teismo nutarties atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.