- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-15
- Bylos Nr.
- e2S-242-436/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-18468-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Rudzinskas
- Skolininkas
- E. P.
- Kreditorius
- V. K.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko E. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eL2-29726-435/2018 pagal kreditoriaus V. K. pareiškimą skolininkui E. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Motyvuojamoji dalis
1. Byloje kilęs ginčas dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. spalio 29 d. išdavė teismo įsakymą, kuriuo nutarta išieškoti iš skolininko E. P. 490 000 Eur skolą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo kreditoriaus V. K. naudai.
3. Teismas 2018 m. spalio 29 d. nutartimi nutarė atmesti kreditoriaus prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininko turto atžvilgiu motyvuodamas aplinkybėmis, jog kreditorius nepateikė duomenų, patvirtinančių skolininko ketinimus turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims; neįrodė teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės.
4. Kreditorius 2018 m. lapkričio 5 d. pateikė atskirąjį skundą dėl 2018 m. spalio 29 d. nutarties nurodydamas, kad nesutinka su skundžiama nutartimi ir prašo ją panaikinti bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones reikalavimo įvykdymo užtikrinimui. Mano, jog laikinosios apsaugos priemonės netaikytos nepagrįstai, kadangi reikalavimo suma yra didelė, skolininko turimas nekilnojamasis turtas šiuo metu yra parduodamas, kito turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, skolininkas neturi, todėl akivaizdu, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas. Išdėstytoms aplinkybėms pagrįsti kreditorius pateikė skolininkui priklausančio žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo bei padalijimo į sklypus ir žemės naudojimo būdo pakeitimo duomenis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 6 d. nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 29 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, ir kreditoriaus V. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Teismas kreditoriaus V. K. reikalavimų užtikrinimui areštavo skolininko E. P. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, priklausantį skolininkui ir/ar esantį pas trečiuosius asmenis, skolininkui priklausančias turtines teises, jų nesant ar esant nepakankamai, areštavo skolininkui priklausančias pinigines lėšas, esančias bankuose ir kitose kredito įstaigose, o taip pat pas skolininką ir/ar trečiuosius asmenis, iš areštuotų piniginių lėšų leidžiant atsiskaityti su kreditoriumi, ne didesnei kaip 490 000 Eur sumai.
6. Teismas atsižvelgė į tai, kad kreditoriaus reikalavimas yra turtinio pobūdžio, o skolininkas yra fizinis asmuo, kurio atžvilgiu teismo įsakymo pagrindu kreditoriaus naudai priteista 490 000 Eur suma yra itin didelė. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes reikalavimų sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti, todėl, teismas, pasisakydamas dėl kreditoriaus prašymo pagrįstumo, įvertino ir kitas kreditoriaus atskirajame skunde išdėstytas aplinkybes bei įrodymus dėl skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto (žemės sklypo Antagynės g. 23A, Kauno m.) formavimo ir pertvarkymo bei padalijimo į sklypus ir galimo jų perleidimo tretiesiems asmenims, kas leidžia daryti išvadą, kad skolininkui priklausančio turto apimtis gali ženkliai sumažėti, dėl ko kreditoriaus interesų patenkinimas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
7. Atskiruoju skundu skolininkas E. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį ir priimti naują nutartį – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininko atžvilgiu atmesti, pareiškėjui skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
8. Skunde nurodoma, kad pareiškėjas neįrodė preliminaraus ieškinio pagrįstumo. Pareikštu ieškiniu V. K. reiškia reikalavimą, kuriuo prašo remdamasis 2015 m. lapkričio 20 d. preliminariąja pirkimo – pardavimo sutartimi, 2015 m. gruodžio 2 d. patvirtinančiu raštu, 2016 m. gegužės 18 d. susitarimu, LITUKA ataskaitos Nr. KAE-70626 santrauka, priteisti iš skolininko E. P. 490 000 Eur skolą. Preliminari turto pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta tarp Žemės sklypo pardavėjos A. B. ir pirkėjo UAB „Viešbučių verslas“; Patvirtinantis raštas patvirtina, kad tikrasis žemės sklypo pirkėjas yra V. K.; Susitarimas patvirtina, kad V. G. 30 000 Eur už V. K. sumokės atsakovas E. P.. Tačiau teisėtas žemės sklypo pirkėjas yra atsakovas E. P.. Tai patvirtina 2016 m. gegužės 18 d. trišalis susitarimas. Pasirašant susitarimą nei E. P., nei turto pardavėjai apie UAB „Viešbučių verslas“ ir V. K. sudarytus tarpusavio susitarimus apie tariamai perleistas pirkėjo teises – pranešta nebuvo. Kartu su pareiškimu ieškovas nėra pateikęs jokių įrodymų (ir netgi jų nenurodęs pareiškime), kurie įrodytų, kad atsakovas būtų skolingas ieškovui 490 000 Eur sumą.
9. Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjas V. K. prašo atskirojo skundo netenkinti, teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad kreditorių ir skolininką sieją tiesioginiai sutartiniai santykiai. Ieškovas, kartu su ieškiniu neprivalo pateikti visų įrodymų, užtikrinančių ieškinio patenkinimą, o teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškinio pagrįstumą vertina vadovaudamasis tikėtinumo taisykle, todėl atskirajame skunde išdėstyti įrodymai, patvirtinantys ginčo aplinkybes, šioje stadijoje neturi būti analizuojami.
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šie klausimai sprendžiami vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrinama ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
11. Nagrinėjamoje byloje kreditorius reiškia piniginį reikalavimą skolininkui, kuris kildinamasis iš sutartinių santykių įsigyjant žemės sklypą. Kreditorius savo reikalavimo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininko lėšas ir turtą. Teismui patenkinus šį prašymą su tokia nutartimi nesutinka skolininkas, atskirajame skunde nurodydamas, kad teismas netinkamai sprendė apie vieno iš pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones – preliminaraus ieškinio pagrįstumo, buvimą (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
12. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos įtvirtintos CPK 144 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
13. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad egzistuoja du pagrindai taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) tikėtinas ieškinio pagrįstumas; 2) realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014, 2017 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-63-516/2017, kt.). Tiek CPK 144 straipsnio formuluotė, tiek ją aiškinanti teismų praktika leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik egzistuojant abiems šioms sąlygoms. Tai reiškia, kad ir tikėtinai pagrįsti reikalavimai, nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
14. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė, kad kreditorius įrodė abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas – t. y. tikėtinai pagrindė savo reikalavimą, kas buvo patvirtinta ir priimtu teismo įsakymu, kuriuo nutarta išieškoti iš skolininko pareiškimu prašomą sumą. Kartu teismas sprendė, kad kreditorius įrodė ir tai, kad kyla grėsmė, jog galimas teismo sprendimo įvykdymas dėl skolininko veiksmų (pardavinėjant turimą turtą) gali būti neįvykdomas ar jo vykdymas apsunkintas. Apeliantas, nesutikdamas su nutartimi, skunde nurodo, kad teismas be pagrindo vertino, jog kreditorė įrodė preliminarų ieškinio pagrįstumą.
15. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, t. y. turi ieškinio pagrįstumą vertinti tik (ne)tikėtinumo aspektu (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, t. y. netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo.
16. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kuriam jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, o vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų, juolab nepagrįstų konkrečiais įrodymais, pareiškimas automatiškai nesuteikia ieškovui pranašumo prieš kitą šalį ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Ieškovui prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenka pareiga įrodyti atsakovo nesąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-224-516/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1000-196/2017 ir jose nurodyta praktika).
17. Nagrinėjamu atveju V. K. iš atsakovo E. P. teismo įsakymu prašė priteisti 490 000 Eur skolą. Šiam savo reikalavimui pagrįsti pateikė duomenis apie tai, kad Preliminariąja pirkimo – pardavimo sutartimi tarp Žemės sklypo pardavėjos A. B. ir pirkėjo UAB „Viešbučių verslas“ buvo sutarta dėl žemės sklypo pirkimo – pardavimo, UAB „Viešbučių verslas“ raštu patvirtino, kad tikrasis žemės sklypo pirkėjas pagal nurodytą preliminarią sutartį yra V. K.. Susitarimu patvirtinama, kad V. G. 30 000 Eur už V. K. sumokės atsakovas E. P.. Tuo tarpu E. P. pateikė duomenis apie tai, kad teisėtas žemės sklypo pirkėjas yra būtent atsakovas E. P. pagal 2016 m. gegužės 18 d. trišalį susitarimą su žemės sklypo pardavėja ir UAB „Viešbučių verslas“. Nurodytos aplinkybės sudaro prielaidas spręsti, kad reikalavimo faktinis pagrindas nepagrindžiamas pakankamais įrodymais, kurie leistų spręsti, jog reikalavimas yra preliminariai pagrįstas. Šį teismo įsitikinimą sustiprina ir ta aplinkybė, kad E. P. pareiškus prieštaravimus byloje, V. K. pareiškė ieškinį, tačiau juo iš E. P. reikalauja jau nebe skolos priteisimo, tačiau nuostolių atlyginimo, ir šį savo reikalavimą grindžia aplinkybėmis, jog tikrasis turto pirkėjas turėjo būti V. K., o netapo juo dėl neteisėtų E. P. veiksmų. Todėl 490 000 Eur ieškinio reikalavimas yra susijęs su negautų pajamų, kurias ieškovas būtų gavęs turto įgijimo ir sėkmingo verslo vystymo rezultate, atlyginimu.
18. Teismo vertinimu, ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimui esminę aplinkybę sudaro pakankami įrodymai apie tai, ar V. K. yra tikrasis žemės sklypo pirkėjas, iš ko galėtų kilti ir jo reikalavimai atsakovui E. P.. Byloje esant prieštaringiems duomenims apie tikrąjį turto pirkėją, taip pat atsižvelgiant į tai, kad ieškovas V. K., pareiškęs reikalavimus perkelti jam pirkėjo teises pagal pirkimo pardavimo sutartį atskiroje byloje, šių reikalavimų pats yra atsisakęs (civ. byla Nr. e2-1502-773/2018), šioje stadijoje nėra pakankamai duomenų spręsti apie tai, kad ieškinys pagal pateiktus duomenis galėtų būti tenkinamas.
19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo vertinimu, ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai šioje proceso stadijoje nėra pakankami laikyti, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių atskirasis skundas tenkinamas, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis panaikinama, o Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 29 d. nutartis, kuria prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestas, paliekama galioti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis
20. Apeliantas skunde išdėstė prašymą skirti baudą V. K. už piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis, susijusiomis su nepagrįstu laikinųjų apsaugos priemonių taikymu.
21. Nurodytina, kad CPK 7 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta pareiga šalims procesinėmis teisėmis naudotis tinkamai, sąžiningai, jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu. CPK 95 straipsnyje yra įtvirtinti du savarankiški atsakomybės už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis taikymo pagrindai: nesąžiningas nepagrįsto ieškinio (apeliacinio ar kasacinio skundo, prašymo atnaujinti procesą, kito procesinio dokumento) pateikimas ir sąmoningas veikimas prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015). Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013).
22. Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo spręsti, kad V. K. tyčia nesąžiningai naudojasi savo procesinėmis teisėmis ir teikia nepagrįstus prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl apelianto prašymas skirti V. K. baudą netenkinamas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį panaikinti.
Palikti galioti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 29 d. nutartį.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.