Kauno apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.10.1; 2.3.4.3; 2.3.6.4.5.1; 2.3.6.4.5.2; 2.4.1.3; 1.2.6.3.1; 1.2.14.5.1; 1.2.18.2; 1.2.18.3; 1.1.9.8;1.1.10.1; 1.1.7.2.5

2021 m. sausio 21 d.

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

Z. B. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini)je, Lietuvos Respublikos pilietė, faktiškai gyvenanti ir deklaravusi gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), neturinti išsilavinimo, ištekėjusi, nedirbanti, teista 2 kartus, paskutinį kartą 2019 m. sausio 21 d. Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų nuosprendžiu laisvės apribojimo bausme 1 m. 4 mėn., išregistruota iš PT duomenų registro pasibaigus bausmės laikui,

kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 147¹ straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje.

D. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, faktiškai gyvenantis ir deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), nevedęs, verčiasi individualia veikla, teistas 4 kartus, paskutinį kartą 2013 m. balandžio 16 d. Jonavos r. apylinkės teismo 4 m. 3 mėn. 20 d. laisvės atėmimo bausme,

kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 147¹ straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Z. B. ir D. J., veikdami bendrininkų grupėje, laikotarpyje nuo 2018 m. rudens, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, iki 2019 m. vasario 23 d., pasinaudodami nukentėjusiojo R. L. pažeidžiamumu bei įgytu priklausomumu dėl: jauno amžiaus, lengvo protinio atsilikimo, pastarojo sunkios materialinės padėties, nes vienintelis šio asmens pajamų šaltinis buvo socialinė stipendija už mokslus; šio asmens neturėjimu gyvenamosios vietos išskyrus tą, kurią suteikė Z. B. su D. J.; šio asmens neturėjimu asmens dokumento (Lietuvos Respublikos piliečio paso) bei mokėjimo dokumento (AB „Swedbank“ banko kortelės), kuriuos D. J. paėmė iš R. L., Z. B. ir D. J., bendrais veiksmais , nesudarius jokios darbo sutarties, neteisėtai ir neatlygintinai vertė R. L. dirbti ūkio darbus jų namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), t. y. skaldyti malkas, kūrenti pečių, tvarkyti namus, vedžioti šunį, o, nukentėjusiajam R. L. neatliekant visų jam nurodytų darbų, D. J. naudojo R. L. atžvilgiu fizinį smurtą – sudavė jam daugybę smūgių rankos kumščiais į įvairias kūno vietas, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, o Z. B. naudojo psichinį smurtą - grasinimus, kad R. L. būdamas nuo jų priklausomas niekur nepabėgs ir į nieką negalės kreipti pagalbos. Tokiu būdu, D. J. naudojant nukentėjusiojo R. L. atžvilgiu psichinį smurtą - nuolat grasinant R. L., kad už jo nepaklusimą dirbti nurodytus darbus jo atžvilgiu bus naudojamas fizinis smurtas ir fizinį smurtą naudojant, Z. B. naudojant psichinį smurtą - grasinimus, kad R. L. niekur nepabėgs ir į nieką negalės pasikreipti pagalbos, Z. B. ir D. J. bendrais veiksmais, sukūrė R. L. baimės atmosferą bei įspūdį, kad nukentėjusysis neturi kito pasirinkimo, kaip tik neatlygintinai dirbti Z. B. ir D. J. nurodytomis sąlygomis, po to, tęsdami savo nusikalstamus veiksmus Z. B. ir D. J. liepė R. L. rinkti pinigines aukas ir prašyti išmaldos iš žmonių viešose vietose, kurios būtų skirtos D. J. įsiskolinimams padengti, po ko, patirto fizinio bei psichinio smurto pasėkoje R. L. sutikus, Z. B. kartu su D. J. 2019 m. vasario 22 dieną, apie 14.00 val., automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, atvežė jį prie prekybos ir pramogų centro „M.“, esančio (duomenys neskelbtini), kur paliko jį automobilių stovėjimo aikštelėje dviem valandoms rinkti pinigines aukas iš praeivių, o R. L. surinktus 21 eurą, kuriuos suaukojo praeiviai, šiuos pinigus pasisavino, bei, toliau tęsdami savo bendrus nusikalstamus veiksmus 2019 m. vasario 23 dieną, apie 12.00 val., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu, Z. B. ir D. J. atvežė R. L. prie prekybos ir pramogų centro „M.“, esančio (duomenys neskelbtini), kur paliko jį automobilių stovėjimo aikštelėje, nurodydami, kad R. L. rinktų aukas iš praeivių. Tokiu būdu Z. B. ir D. J. bendrais veiksmais, panaudodami fizinį smurtą ir grasinimus neteisėtai vertė nukentėjusįjį R. L. neatlygintinai dirbti ūkio darbus ir elgetauti.

Be to, Z. B. ir D. J. iš anksto susitarę, veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą apgaulės būdu pasisavinti R. L. sąskaitoje esančius pinigus – 3000 eurų, taip pat jo vardu išduotą Kėdainių rajono savivaldybės skirtą vienkartinę išmoką įsikūrimui - 2850 eurų, tuo tikslu pasinaudojo R. L. pažeidžiamumu ir įgytu priklausomumu nuo Z. B. ir D. J., įtikino R. L., kad už iš jo sąskaitos išgrynintus 1300 Eur bus įgytas automobilis bendroms reikmėms, o už 500 Eur įgijus maisto bei už 400 Eur padengus D. J. susidariusias skolas, R. L. bus leidžiama naudotis įgytu automobiliu, o R. L. šiuos pinigus ne vėliau kaip iki 2019 m. sausio 1 d. nuėmus nuo sąskaitos ir perdavus Z. B. ir D. J., D. J., nurodydamas, kad pinigai skirti automobiliui buvo prarasti negrįžtamai, nes neva buvo apgautas, apgaule pasisavino svetimą turtą – R. L. priklausančius 2200 Eur, po ko, tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, apgaule įtikindami R. L., kad šis galės naudotis įgyjamais daiktais iš 2018 m. lapkričio 14 d. Kėdainių rajono savivaldybės skirtos 2850 eurų vienkartinės išmokos įsikūrimui, Z. B. ir D. J. veikdami bendrai įsigijo: 2018 m. lapkričio 27 d. iš parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ LED televizorių „Samsung UE50NU7092UXXH“ - 449,99 eurų vertės; 2018 m. lapkričio 27 d. iš UAB „Lauernesta“ stalą „Flot12-J60“ - 90 eurų vertės; „Ženeva“ kampą AG - 469 eurų vertės; du pufus - bendros 30 eurų vertės; akumuliatorinį gręžtuvą „H. T.“- 47 eurų vertės; 2018 m. lapkričio 20 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ dulkių siurblį „Hoover BR71_BR2001“ -79,99 eurų vertės; mikrobangų krosnelę „Daewoo KOR-81F7B“ - 65,99 eurų vertės; 2018 m. lapkričio 29 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ kilimą „Super rose“ - 163,77 eurų vertės; dangą „Kilim little“ - 68,14 eurų vertės; dangą „K. I. 903 4 m“ - 16,56 eurų vertės; treniruoklį suolelį - 109 eurų vertės; svarmenų grifą „(duomenys neskelbtini)(duomenys neskelbtini) - 23,60 eurų vertės; svarmenis „YLDS13“ - 31,99 eurų vertės; 2 vnt. svarmenų grifų „DL026“ - bendros 19,98 eurų vertės; 4 vnt. diskinių svarmenų - bendros 13,96 eurų vertės; 2 vnt. diskinių svarmenų - bendros 15,38 eurų vertės; 2 vnt. diskinių svarmenų - bendros 27,98 eurų vertės, 4 vnt. diskinių svarmenų - bendros 131,96 eurų vertės; 6 vnt. diskinių ketaus svarmenų - bendros 38,94 eurų vertės; 2018 m. gruodžio 12 d. iš parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo planšetofoną „H. M. 20 L. B.“ - 399,99 eurų vertės; nešiojamąjį kompiuterį „Acer A315 I. C. I5-7200U/6GB/256GBSSD/W“ - 554 eurų vertės; 2019 m. vasario 15 dieną, 12.57 val., AB „Swedbank“ priklausančiame bankomate, esančiame Tilto g. 2, Kėdainiuose, D. J. neteisėtai panaudojus svetimą - R. L. priklausančią elektroninę mokėjimo priemonę - AB„Swedbank“ mokėjimo kortelę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis – apsauginį PIN kodą, ir iš R. L. banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) išėmus 90 eurų, tokiu būdu, Z. B. veikdama bendrai su D. J., apgaule savo naudai įgijo svetimą R. L. priklausantį turtą, bendros 2937,22 eurų vertės.

Be to, D. J. laikotarpyje nuo 2018 m. rudens, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, iki 2019 m. vasario 23 d., pasinaudodamas apgaule – žadėdamas pasirūpinti piniginių lėšų saugumu, neteisėtai įgijo ir savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę - R. L. vardu išduotą AB „Swedbank“ mokėjimo kortelę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis – apsauginį PIN kodą, bei, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus ne mažiau kaip vieną kartą, t. y. 2019 m. vasario 15 dieną, 12.57 val., AB „Swedbank“ priklausančiame bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojo svetimą - R. L. priklausančią elektroninę mokėjimo priemonę - AB„Swedbank“ mokėjimo kortelę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis – apsauginį PIN kodą, iš R. L. banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) išėmė 90 eurų, tokiu būdu neteisėtai įgijo, laikė ir panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis.

Kaltinamoji Z. B. apklausta teisiamojo posėdžio metu dėl kaltinimo išnaudojus priverstiniam darbui nukentėjusįjį, kalta prisipažįsta iš dalies. Nurodė, kad D. J. yra jos sugyventinis, kartu gyvena 12 metų. Nukentėjusįjį R. L. pažįsta seniai, nuo tada, kai jis buvo nepilnametis. Nepasakytų, kad jis psichiški atsilikęs, jis yra gudresnis už juos. Kai jie dar gyveno kariniame miestelyje K. ir tuo metu turėjo keturis vaikus, R. L. atbėgdavo pas juos iš vaikų namų su kitais vaikais, jam tuo metu buvo 15 ar 16 metų. Atėjęs pas juos R. prašydavo darbo, norėjo užsidirbti. Jie jam leisdavo skaldyti malkas. Po to kurį laiką nesimatė, klausė kitų vaikų kur yra R. L., jai pasakė, kad gydomas priklausomybės ligų skyriuje. Po kurio laiko pamatė nukentėjusįjį einantį (duomenys neskelbtini). Užkalbino ir jis atėjo pas juos. Nukentėjusiajam tuo metu buvo 18 metų. Jis pasakė, kad mokosi ir gyvena bendrabutyje, pasakojo, kad jį skriausdavo. Kitą dieną jis vėl atėjo pas juos, o vėliau paprašė pas juos apsigyventi, sakė, kad gal po mėnesio gaus butą. Ji sutiko. Socialinė darbuotoja Solveiga pasakė, kad butą R. L. gaus po kelių mėnesių. Sutiko, kad jis pagyventų pas juos, kol sugyventinio nebus, pagelbės darbuose. R. L. turėjo pinigų, eidavo kartu jų paimti, kartu išleisdavo tuos pinigus. Nukentėjusiojo asmens dokumentai – pasas ir banko kortelė buvo padėti stalčiuje. R. L. dokumentus pasiimdavo pats, neklausdavo. Kai R. L. pabėgo iš jų, ji vieną kartą paėmė pinigus su jo banko kortele. Jie turėjo galimybę prieiti prie šių dokumentų Atvykus pareigūnams ji iš stalčiaus padavė R. L. banko kortelę ir pasą. Ji yra kalta, kad jį priėmė pas save. Jis pridarydavo problemų, iš jos vogdavo. Ji buvo pasiūliusi R. L. eiti gyventi į (duomenys neskelbtini), ten turi vieno kambario butą, leido jam gyventi vienam. Kitą dieną atbėgę žmonės parodė filmuotą medžiagą, kaip nukentėjusysis pro langą vemia, triukšmauja. Tada ji vėl R. L. pasiėmė pas save. R. L. nebuvo užrakinamas, ji nieko jam nedraudė. Jis vaikščiojo kur norėjo ir darė ką norėjo. Kaltę pripažįsta vien todėl, kad jį priėmė gyventi, kad jam aiškindavo, kaip turi tinkamai elgtis. Ji liepė jam mokytis, nes yra lietuvis ir turi galimybes, tai toks buvo jos psichologinis spaudimas. R. L. sakydavo, kad ji, kaip ir jo auklėtojos, daro psichologinį spaudimą. Ji į K. vykdavo dažnai, nes ten gyvena vyro giminės. R. L. prašydavosi vykti kartu, sakė K. gerai žino. R. L. parodė, kur gydėsi, kur jo draugai gyvena. Pirmas kartas, kai R. L. ėjo elgetauti, buvo Kėdainiuose, prie I. parduotuvės. Ji liepė nedaryti jai gėdos ir atsitempė jį namo. Nuvykus į K., R. L. paliko prie parduotuvės „M.“ ir išvažiavo pas dėdę. R. L. sakė jiems atvykti po valandos, sakė eis pas draugus. Jie atvažiavo po 40 min. R. L. rankoje turėjo šokoladuką. Ji manė, kad šokoladuką pavogė, bet R. papasakojo, kad prisielgetavo. Sugrįžus į namus R. L. sugyventiniui parodė, kad turi du ar tris eurus centais ir pasakė, kad eina į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“. Dar po kelių dienų jie su vaikais vėl važiavo į K.. R. L. paprašė palikti jį tik užsukus prie parduotuvės „M.“. Ji pasakė „prisiūubagausi - paims tave policija“. Paliko R. L. ir išvažiavo namo. Po to jo neieškojo. E. R. nevertė. Jokių pinigų iš nukentėjusiojo elgetavimo negavo. Jie gyvena vieno kambario bute su virtuve. Namuose dabar gyvena ji su vyru ir 6 vaikais. Ji laukiasi septinto vaiko. R. L. pas juos dirbo, darbo sutartis sudaryta nebuvo. Pinigų jam už atliktus darbus nemokėjo, už darbą gaudavo valgyti. Jie nukentėjusįjį maitindavo, neėmė iš jo už buto nuomą. Kad jų mitybai, jų gerbuviui būtų jis leidęs pinigus, tai buvo tik keletą dienų. R. valgydavo tai, ką valgydavo jos vaikai. R. L. ne visą laiką juos išlaikė, ne visus pinigus jiems išleido. R. turėjo draugų, išeidavo į parduotuvę, grįždavo po 2-3 dienų. R. L. darydavo darbus ką ji jam liepdavo. Jis malkas skaldė, vandens atnešdavo. Ji R. L. negrasino, tik yra piktai sakiusi, rėkusi, kodėl jis neužsideda kojinių, pirštinių. Ji R. L. ne kartą yra variusi iš namų, kai iš jos pavogdavo pinigus. Jis pas juos gyvendamas nebuvo nuo jų priklausomas. Jis visur vaikščiojo. R. L. suprato, kad jį išvarius, jis neturės kur gyventi. R. L. viską suprantą ir yra protingesnis už visus. Nežino, iš kur tie dokumentai apie jo ligą surašyti. R. negaudavo invalidumo, neturėjo pažymos, kad psichiškai neįgalus. Jie jo negąsdino, kad jis niekur nepabėgs, ar, kad bus prieš jį vartojamas smurtas. Ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai jai skaitė kitokius parodymus, prašo vadovautis jos parodymais, duotais teisme.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsnio 4 dalimi, įrodymams patikrinti, pagarsina kaltinamosios parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 128-130), jog R. paprašė važiuoti kartu ir jį paleisti prie prekybos centro „M.“, paaiškino, kad jis prekių vežimuose ieškos euro centų, nuveš vežimus į vietą ir žmonės jam duos pinigų; jog R. davė 4-5 eurus, jis turėjo apie 19 eurų kitus pasiliko sau, kaltinamoji Z. B. nurodė, kad ji nemeluoja, bet visko, ką sakė ikiteisminio tyrimo metu, nepamena. Tęsdama parodymus kaltinamoji nurodė, kad jie negavo iš R. elgetavimo nė cento. R. grįžęs sakė, kad turi pinigų, rodė pinigus, jis nesakė, kad elgetavo, 4 eurus davė, nes jiems pritrūko pinigų kurui. Psichologinio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo. Kad kaltinamasis D. J. būtų naudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, nematė nė karto.

Dėl sukčiavimo kaltinamoji Z. B. parodė, kad ji pasisavino visus tuos daiktus, kurie nurodyti kaltinamajame akte, nes tie daiktai yra jos namuose. R. L. pasakė, kad išeidamas iš vaikų namų gavo čekį, čekyje buvo nurodyta 2850 eurų suma ir pasiūlė eiti apsipirkti, parodė pinigus. R. L. sakė, kad už tuos pinigus pirks baldus, taip pat jis norėjo pusę įsigytų baldų parduoti, klausė jos, ar ji nežino žmogaus, kam reiktų. Ji pasakė nukentėjusiajam, kad ji pati norėtų išsirinkti baldus ir iš jo juos nupirkti už pusę kainos. Į parduotuvę ėjo kartu su nukentėjusiuoju. Nukentėjusysis pirmas išsirinko ką norėjo, po to išsirinko ji. Buvo nupirktas miegamojo kampas, du pufai, kuriuos nukentėjusysis sulaužė ir stalas, kurį sulaužė jos vaikas ir akumuliatorinį gręžtuvą, kuris perdegė. Gręžtuvu naudojosi visi. Nupirktus baldus ir gręžtuvą atvežė į jų namus. Miegamojo kampas buvo nupirktas jai, o kiti baldai R.. Parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“ pirko mikrobangų krosnelę ir dulkių siurblį. Šiais daiktais naudojosi ir jie. Nukentėjusysis sakė, kad jis pasiims mikrobangų krosnelę ir dulkių siurblį, o jai bus paliktas miegamojo kampas ir kilimas. Parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“ pirko televizorių „Samsung“, kainos jo neatsimena. Iš pradžių televizorių parsivežė į namus. Po to jis tapo nereikalingas, nes vyras nupirko kitą. Ji televizorių lyg du kartus nešė į lombardą. Paskutinį kartą nuėjusi televizorių pardavė. Parduodama televizorių turėjo R. L. sutikimą. Gavo 200 eurų. 70-80 eurų išleido maistui, kitus atidavė R. L.. Parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“ pirko du kilimus, treniruoklius, kurie nurodyti kaltinamajame akte: treniruoklį suolelį, svarmenų grifą, svarmenis, 2 vnt. svarmenų grifų, 4 vnt. diskinių svarmenų, 2 vnt. diskinių svarmenų, 2 vnt. diskinių svarmenų, 4 vnt. diskinių svarmenų, 6 vnt. diskinių ketaus svarmenų. Visi svarmenys yra nukentėjusiojo, jis sakė, su D. J. eis sportuoti. Visi šie daiktai buvo įsigyti už R. L. įsikūrimo pašalpą. Nešiojamą kompiuterį ir telefoną įsigijo R. L. ir iš karto nešė juos parduoti. Ji nežinojo, kad bus perkamas nešiojamas kompiuteris ir planšetofonas. Sužinojo tik tada, kai tuos daiktus pardavė. Jos sugyventinis D. J. užsiiminėja automobilių pirkimu ir pardavimu. R. L. norėjo automobilio, prašė, kad D. J. nupirktų. R. L. nedavė pinigų automobilio pirkimui. Pas R. L. ji matė didžiausią pinigų sumą 600 ar 700 eurų, kurie buvo susukti ir surišti gumyte. Neatėmė ji iš nukentėjusiojo šių daiktų, daiktus pirkdavo kartu su nukentėjusiuoju. Ji viena nepasisavino R. L. sąskaitoje esančių pinigų. R. L. banko kortelė ir pasas buvo padėti į stalčių kambaryje, kuriame R. miegojo. Iš bankomato R. L. pinigus kartais ji imdavo, kartais D. J., kartais R., jiems dalyvaujant. Kiek kartu ji buvo nuėjusi nuimti pinigų, nepamena, yra nuėmusi 90 Eur. Banko kortelę davė R., jis pasakė ir PIN kodą. Kiek iš viso R. L. banko kortelėje buvo pinigų, ji nežino, nes nemoka pasižiūrėti. Vienkartinę įsikūrimo išmoką skyrė savivaldybė. Įsigijus prekes reikėjo sąskaitas nunešti į savivaldybę. Ji į savivaldybę nebuvo nuėjusi. Su pareikštu ieškiniu 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti nesutinka, jie R. L. nieko padarė. R. L. turi brolių, tėvą, kuris gyvena kaime. Ji žino, kad jis mamos netekęs. Sutinka grąžinti dalimis 5137,22 eurus turtinės žalos. Jos gaunamos pajamos 1 283 eurai. Šią sumą sudaro pinigai už vaikus. Butas nuosavybės teise priklauso jai, automobilio neturi. Socialinė darbuotoja pas juos lankosi, tuo metu jie priklausė rizikos šeimos grupei. Jie negeria, nesmurtauja, gyvena nepasiturinčiai, tai negali būti viena iš priežasčių, dėl ko R. L. buvo išnaudojamas. Jai 35 metai. Ji skaičiuoti moka, skaičius pažįsta. Pripažįsta kaltę dėl visko. Ji atlygins žalą po truputį, neatsisako bausmės, gali dirbti viešus darbus. Sugyventinis užsiiminėja automobilių verslu. Kartais uždirba 100-200 eurų, bet būna, kad nieko neuždirba. Jai reikia vaikus auginti, leisti į mokyklą. Nesutinka, kad ji prieš nukentusįjį naudojo psichologinį smurtą.

Kaltinamasis D. J., apklaustas teisiamojo posėdžio metu dėl kaltinimo išnaudojus priverstiniam darbui nukentėjusįjį kaltu prisipažino iš dalies. Parodė, kad Z. B. yra jo sugyventinė, kartu gyvena 10-12 metų. Jis apie nukentėjusįjį žinojo tik tiek, kad jis yra iš vaikų namų. Jo amžiaus nežinojo. R. L. pasiprašė pabūti kurį laiką pas juos, kol gaus būstą. Jo žmona sutiko, nes jai pagailo R. L.. Žmona jam sakė padaryti darbus - tvarkyti malkas, atnešti vandens, kiemą pagrėbti. Jis taip pat nukentėjusiajam pasakė, kad turės vandens, malkų parūpinti, o po to galės būti laisvas. Darbo sutartis sudaryta nebuvo, nenurodė R. darbus daryti kiekvieną dieną, o tik tada, kada reikia. Dėl atlygio tartasi nebuvo. Apie nuomos mokestį nekalbėjo. D. R. L. atlikdavo, nesipriešindavo. Jis tik vieną kartą nukentėjusiajam R. L. yra sudavęs delnu per veidą už tai, kad jis nėjo į mokyklą ir, kad pridarė nesąmonių (duomenys neskelbtini) bute. Negražiai vertina tokį savo elgesį. Supranta, kad nukentėjusiajam buvo nemalonu dėl tokio jo elgesio. Niekas daugiau prieš jį nesmurtavo. Kad jo sugyventinė būtų naudojusi psichologinį smurtą, jis nieko nežino, nes dienos metu jo nebūdavo namuose. Jam nesusidarė įspūdis, kad nukentėjusysis bijo jo ar jo sugyventinės. Nukentėjusysis jautėsi pas juos gerai. Jie siūlė išsikraustyti, siūlė būstą. Nukentėjusysis buvo išsikraustęs, bet po to vėl grįžo. Jei būtų blogai, nebūtų grįžęs. Prie parduotuvės „M.“ nukentėjusysis, kartu su jais, važiavo du kartus. Pirmą kartą R. L. jie atvežė ir palikę išvažiavo. Prie parduotuvės „M.“ nukentėjusysis buvo kelias valandas, o jis tuo metu buvo K. centre. Nežino, kokiu tikslu nukentėjusysis važiavo, naudos iš nukentėjusiojo neturėjo, elgetauti jo nevertė. Nukentėjusysis sakė, kad vyksta pas brolį ir tą dieną jis dingo. Po to daugiau su juo nebendravo. Kai pirmą kartą nukentėjusysis buvo prie parduotuvės „M.“ ir kai atėjo prie jų, galbūt padavė jiems kelis eurus. Jis tuo metu buvo automobilyje ir nekreipė dėmesio. Jis baigęs 8 klases, skaityti moka. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai sakė tiesą. Dėl nukentėjusiojo parodymų, kur apklausiamas nurodė, jog prieš jį jis naudojo fizinį smurtą, kad sugyventinė naudojo psichologinį smurtą, grasinimus, mano, kad taip sakyti nukentėjusįjį galėjo kažkas primokyti. Pas juos šeimoje tokių dalykų nebūna. Jis nežino, kodėl nukentėjusysis duoda tokius parodymus. Gyvenant kartu su nukentėjusiuoju, kaip minėjo, jis tik vieną kartą jam sudavė per veidą. Kol nukentėjusysis gyveno pas juos, santykiai buvo normalūs. Jei nukentėjusiajam reikėdavo pinigų, jis duodavo. Dėl sukčiavimo kaltinamasis D. J. parodė, kad jis apie R. L. gaunamas pajamas sužinojo tik tada, kada R. parodė čekį ir pasakė, kad už jį turės įsigyti baldus, taip pat pasakė, kad čekio suma virš dviejų tūkstančių. R. L. turėjo ir grynų pinigų, sumos neatsimena, turėjo ir banko kortelę. Banko kortelė buvo namuose stalčiuje, pats nukentėjusysis ją padėjo į stalčių. Kokia banko kortelėje buvo suma, nežino. Vieną sykį jis disponavo R. L. banko kortele. PIN kodas gal buvo užrašytas, R. L. pats pasakė banko kortelės PIN kodą, į banką ėjo su nukentėjusiuoju kartu. Yra nuėmęs pinigus ir savarankiškai su R. sutikimu. Kol nukentėjusysis pas juos gyveno, kiek iš banko jis išsiėmė pinigų ir kiek kartų buvo bankomate, nepamena. Kokią sumą pinigų R. gavo išėjęs iš globos namų nežino, kiek jo banko sąskaitoje buvo pinigų, nežino. R. išsigryninęs banke pinigus jam jų neduodavo. Baldų parduotuvėje pirko visus kaltinime nurodytus daiktus. Pirko miegamojo kampą, du pufus, stalą, grąžtą. Visi daiktai buvo nuvežti į jų namus. Nukentėjusysis parduotuvėje rinkosi sau daiktus, jo sugyventinė sau išsirinko lovą. Iš baldų parduotuvės ėjo į tas parduotuves, kurios nurodytos kaltinime. Nukentėjusysis parduotuvėse sudarydavo sutartį, ją nešdavo į savivaldybę. Jis nė karto nėjo su nukentėjusiuoju į savivaldybę.

Vadovaujantis (duomenys neskelbtini) straipsnio 4 dalimi, perskaičius D. J. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, jog jis apie du kartus palydėjo R. L. ir laukė jo prie savivaldybės, kaltinamasis patvirtino perskaitytus parodymus. Tęsdamas parodymus kaltinamasis nurodė, kad parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“ pirko svarmenis, kilimus, kurie nurodyti kaltinamajame akte už nurodytą pinigų sumą. Jis su R. L. norėjo sportuoti. Parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“ lankėsi, pirko kas nurodyta - dulkių siurblį, mikrobangų krosnelę. Taip pat pirko telefoną ir nešiojamą kompiuterį, kuriuos tuoj pat pardavė. Jis buvo kartu su nukentėjusiuoju, nes jis paprašė. Su kompiuterio ir planšetofono pirkėju dėl jo pardavimo, derybas vedė R. L., jis pats asmeniškai su pirkėju nekalbėjo dėl šių daiktų pardavimo, pinigų už parduotus daiktus jis nepaėmė. Visi nurodyti kaltinime daiktai buvo nupirkti. Kaip suprato, kažkokie daiktai buvo reikalingi nukentėjusiajam R. L.. Daiktus ėjo pirkti kartu su R. L., nes jis jo prašė eiti kartu. Jis žino, kad R. L. gaudavo vienkartines išmokas, minėjo 90 eurų, bet jam jo išmokos nerūpėjo. Nebuvo planuojamas automobilio pirkimas. Apie automobilio pirkimą su nukentėjusiuoju nekalbėjo, nesakė nukentėjusiajam, kad bus perkamas automobilis ir, kad jis prie jo prisidėtų. Tuo metu jis pats turėjo automobilį.

Vadovaujantis (duomenys neskelbtini) straipsnio 4 dalimi, perskaičius kaltinamojo parodymus ikiteisminio tyrimo metu, jog R. pageidavo įsigyti automobilį, kuriuo būtų naudojęsis jis ir kaltinamojo šeima, kaltinamasis patvirtino perskaitytus parodymus, nurodė, kad buvo tokia kalba apie automobilį, bet jis pinigų automobilio pirkimui iš nukentėjusiojo neėmė. Tęsdamas parodymus nurodė, kad su nukentėjusiojo pareikštu civiliniu ieškiniu nesutinka. Sutinka atlyginti žalą už daiktus, kuriuos sulaužė jo vaikai, ir už tuos, kuriuos įsigijo jo žmona.

Liudytoja J. V., apklausta teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini) name. Kaltinamieji Z. B. ir D. J. jos kaimynai. Jie apsigyveno prieš pora metų. Pas kaltinamuosius nėra buvusi. Nėra mačiusi kas pas juos gyvena. Jos langai į gatvės pusę, o ne į kiemo, nelabai mato. Kad pas juos būtų apsigyvenęs koks svetimas asmuo, nėra mačiusi, jie visi vienodi, kad būtų koks ne romų tautybės asmuo, nematė.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsnio 4 dalimi, įrodymams patikrinti, pagarsina liudytojos J. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jog pamatė pas kaltinamuosius gyvenantį šviesaus gymio vaikiną, kuriam 18 metų, kurio vardo ir pavardės nežino, liudytoja nurodė, jog anksčiau yra mačiusi šviesiaplaukį, jauną vaikiną, kuris ateidavo, yra mačiusi, kad vaikinas dirbo kasdienius darbus, skaldė malkas, nešė vandenį iš šulinio. Yra girdėjusi, kai Z. B. ant jo šaukė čigoniškai, garsiau kalbant yra girdėjusi. Tas šviesus vaikinas gyveno apie tris mėnesius. Tie jo darbai buvo atliekami reguliariai, tai malkas paskaldo, tai vandens atneša. Šaukiant ant vaikino yra girdėjusi keletą kartų.

Liudytoja L. R., apklausta teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad ji dirba vyriausia socialine darbuotoja K. pagalbos šeimai centre. Ji tiesiogiai su R. L. nedirbo. R. L. pas juos gyveno iki 2018 m. liepos 31 d. Suėjus pilnametystei išvažiavo gyventi į Pikelių reabilitacijos centrą, nes buvo priklausomas nuo psichoaktyvių medžiagų. Po to jis iš ten pabėgo, nes jam ten buvo blogai, nebenorėjo gydytis, prašė padėti atsiimti dokumentus iš P. centro. Ji tarpininkavo, tiesiogiai dirbančios darbuotojos jį lydėjo, apgyvendino nakvynės namuose, kur jis šiuo metu, nėra žinoma. Kai R. L. gyveno įstaigoje, gaudavo vaiko globos ir rūpybos išmoką 152 eurus, tai buvo vaiko išlaikymo pinigai. Kai atsirado vaiko pinigai 50 eurų, jis juos naudodavo savo poreikiams. Dar gaudavo 15,60 eurų kišenpinigių, kurie buvo pervedami į kortelę. Kiek jis turėjo pinigų, nepamena. Pinigai -152 eurai buvo vedami į įstaigos sąskaitą, R. L. šių pinigų į savo sąskaitą negaudavo. Šie pinigai buvo naudojami vaiko maitinimui, išlaikymui. Kokią nukentėjusysis gaudavo našlaičio pensiją, negali pasakyti. Našlaičio pensija vedama į kaupiamąją sąskaitą, kurią sulaukę pilnametystės gali užsidaryti. Būdamas nepilnametis, ta sąskaita disponuoti negali. Gali disponuoti tik su darbuotoja, turint įgaliojimą kažkokiam didesniam pirkiniui. Kokią sumą R. L. turėjo sąskaitoje išeidamas, nežino.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsnio 4 dalimi, įrodymams patikrinti, pagarsina liudytojos L. R. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog jis galėjo turėti apie 6000 eurų, kurie buvo sutaupyti iš jam skirtos našlaičio pašalpos, liudytoja patvirtino, jog tokią pinigų sumą nukentėjusysis galėjo turėti. Nukentėjusiojo kompanijoje būdavo ir romų tautybės žmonės. Nukentėjusysis visada susidėdavo su netinkama kompanija, buvo lengvatikis. Nukentėjusįjį galėjo įtraukti bet kokia kompanija, jis labai geros širdies, labai atviras, jautrus, tuo pačiu melagis ir fantazuotojas, priklausomas nuo psichoaktyvių medžiagų. Kai pabėgo iš Pikelių reabilitacijos centro, atvažiavęs aiškino, kad iš jo atėmė dokumentus, nors buvo žinoma, kad ten socialiniai darbuotojai geri ir negalėjo nieko atimti. Be to, aiškino, kad jo neišleidžia, kad jis uždarytas tame centre. Kiek jiems žinoma, yra apskundęs P. įstaigą policijai, kad jam neatiduoda dokumentų. R. L. stovėjo būsto eilėje. Nukentėjusysis, tapęs pilnamečiu, tą pačią dieną išvyko į P. reabilitacijos centrą jų dėka, kad jie jį išgelbėtų. Jie susitarė su P. centru, kadangi žinojo, kas jo laukia išėjus. R. L. buvo socialiai silpnas pasirūpinti savimi. Artimieji paskutiniu metu jo jau nelankė. Kažkuriais metais, kartais atvykdavo aplankyti brolis. R. L. vartojo narkotikus, vartodavo alkoholį. Dar gyvendamas pas juos buvo gydomas K. priklausomybės ligų centre. Jis mokykloje mokėsi pagal pritaikytas, o ne pagal bendrąsias programas. R. L. mokymasis buvo palengvintas. Dėl jo jautrumo, lengvatikystės, kitų asmenų įtaka galėjo turėti reikšmės neapsisprendžiant dėl gyvenamosios vietos. Jis neturėjo draugų ir jei atsirado žmonių, su kuriais jis jautėsi savas, jis galėjo atiduoti viską, ką turi. R. L. iš tų vaikų, kuris dalinasi viskuo. Nemano, kad R. L. galėjo sukurti didelę melagingą istoriją ir pasakoti ją vienodai eilei žmonių. Būdavo, kad nukentėjusysis pameluodavo.

Liudytoja R. S., apklausta teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad ji yra D. J. ir Z. B. kaimynė. R. L. neilgai gyveno pas Z. B.. Kodėl jis pas kaltinamuosius gyveno, nežino. Matė juos bendraujant, matė R. L. padėdavo, kapodavo malkas. Kieno palieptas dirbo, nežino. Matydavo, kaip R. išeidavo pasivaikščioti, matydavo vieną išeinant. Yra mačiusi R. L. vaikštant su kaltinamaisiais. Po R. L. apsilankymo kaltinamųjų materialinė padėtis pakito: atsirado didelis televizorius. Užėjusi pas kaltinamuosius, matė treniruoklius, kitus daiktus. Ji klausė kaltinamosios, iš kur tie daiktai, bet ji neatsakė. Nukentėjusysis šiuo metu jau negyvena, neklausė kur jis. Ji nematė R. L. mušamo, girdėjo, kaip kaltinamasis su juo kalbėjo pakeltu tonu, šaukė ant jo, nežino dėl ko šaukė, nedažnai šaukdavo. Yra mačiusi nukentėjusįjį dirbant, girdėjusi paliepimus, ką dirbti. Nėra mačiusi, kad kaltinamasis būtų sudavęs nukentėjusiajam. Po R. L. apsilankymo pas kaltinamuosius, kaltinamųjų materialinė padėtis pakito. Užėjusi pas kaltinamuosius matė didelį televizorių, treniruoklius ir kitus daiktus. Ji klausė kaltinamosios, iš kur tie daiktai, bet ji neatsakė.

Liudytoja S. R., (buv. M.) apklausta teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad nukentėjusysis buvo jos globotinis. Ji dirba K. pagalbos šeimai centre socialine darbuotoja šeimynoje su globojamais vaikais. Ji su R. L. dirbo socialinį darbą. R. L. tapęs pilnamečiu buvo apgyvendintas priklausomybės centre dėl alkoholio ir narkotikų vartojimo. Tame centre R. L. ilgai nepagyveno, grįžo. Po to buvo apgyvendintas profesinio rengimo centro bendrabutyje K.. R. L. buvo pasiėmęs daug grynų pinigų. Jis buvo sukaupęs didelę pinigų sumą, kol gyveno globos namuose. Ji iš R. L. paėmė pinigus pasaugoti, susitarė, kad palaikys seife bendruomeniniuose namuose. Tas susitarimas dėl pinigų pasaugojimo buvo geranoriškas, nes nesaugu buvo pinigus laikyti bendrabutyje. Buvo sutarta, kad tuos pinigus saugos ir kai jam reikės ateis, ir pasiims. Nepamena dienos, kai R. L. atvyko pas ją verkdamas, sakydamas, kad jam reikia visų pinigų. Tik pasakė, kad gyvens pas kaltinamąjį ir išvyko. Ji jo klausė, kam jam reikia pinigų. R. L. verkė, sakė, kad jis nepasitiki niekuo, pagalbos atsisakė ir išėjo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsnio 4 dalimi, įrodymams patikrinti, pagarsina liudytojos S. R. (buv. M.) parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 165-167), jog jam prieš išvykstant į P. reabilitacijos centrą kartu nuėjo į „Swedbank“, ji tikslios sumos, kiek buvo sąskaitoje pinigų nepamena, tačiau mano, kad buvo apie 6000 eurų gal ir daugiau; jog iš kitų darbuotojų sužinojo, kad R. už įsikūrimo pašalpą pripirko daiktų, kuriais apstatė D. J. namus, liudytoja patvirtino, kad perskaityti parodymai teisingi. Tęsdama parodymus liudytoja nurodė, kad R. L. nežinojo, kad gali būti tokia didelė pinigų suma ir labai nustebo. Ji R. L. paaiškino, kad jam priklauso 2850 eurų vienkartinė išmoka ir kad jis už tą sumą galės įsigyti buitinės technikos, kad galės nuomotis būstą, pirkti baldus. Pasakė, kad kol kas, kol gyvena reabilitacijos centre, gali išmokos neimti. Ji paėmė pasaugoti R. L. turėtus grynus pinigus, lyg iki tūkstančio eurų. Saugojo trumpai, nepilną mėnesį. Jis atėjo vienas, labai verkė, sakė reikalingi jam pinigai, sakė, kad jam pagalba nereikalinga. Ne per kartą jis tuos pinigus pasiėmė. Kiek pamena, ten buvo paliktas ir jo pasas. Kai atėjo paskutinį kartą, pasiėmė viską, pasakė, kad eis gyventi pas kaltinamąjį. Kur jis tuos pinigus išleido ji nežino. R. L. pasiduodavo blogų draugų įtakai. Jį labai lengva įkalbėti eiti gerti, negrįžti namo. Jei jam pasiūloma kitų žmonių draugystė, R. L. tampa sukalbamas, atviras. Būdavo, kad nukentėjusysis pameluoja, bet nemano, kad galėtų fantazuoti. Nukentėjusysis netvirto charakterio, už save pastovėti negalėjo.

Liudytoja J. S., apklausta teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad ji dirba socialinės paramos skyriaus vyriausiąja specialiste K. savivaldybės administracijoje. Viena iš jos pareigų - vienkartinių išmokų įsikurti skyrimas ir jų administravimas. Su R. L. susipažino darbo metu, kai jis kreipėsi į jų įstaigą dėl vienkartinės išmokos įsikurti gavimo. Su R. L. bendravo, kai jis teikė prašymą išmokai gauti. Po to R. L. pristatinėjo įsigytų daiktų pirkimo - pardavimo dokumentus. Išmokos suma buvo 2850 eurų. Ji buvo paskirta 2018 m. R. L. turėjo ir pateikdavo sąskaitas apmokėjimui už prekes, mokėjimus atlikdavo apskaitos skyrius. Jis buvo atėjęs šešis kartus. Pirko televizorių, keletą baldų, priemonių, skirtų būsto remontui: dažų, kilimą, kiliminę dangą, priemones sienų tvarkymui. Gal buvo įsigijęs ir mobilų telefoną, nes tai visų, gaunančių įsikūrimo išmoką, populiariausia prekė. Kiek pamena, jis į kabinetą ateidavo vienas. Buvo pateikęs sąskaitą, kurioje buvo nurodytos prekės sportui ir laisvalaikiui: hanteliai, suoleliai. Šią sąskaitą buvo atsisakyta apmokėti, nes šios prekės neskirtos įsikūrimui ir grąžino į parduotuvę. Vėliau pateikė kitą sąskaitą. Joje buvo nurodyta dažai, teptukai, priemonės, skirtos būsto remontui. R. L. pasakius, kad neapmokės šios sąskaitos, jis buvo nusivylęs, priešinosi, kad jam tos prekės reikalingos, kad jam daugiau nieko nereikia.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsnio 4 dalimi, įrodymams patikrinti, pagarsina liudytojos J. S. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 174-177), jog tą dieną buvo atvykęs su jauna mergina, nepamena ir negali pasakyti, ar mergina buvo romų tautybės; jog buvo pateikta sąskaita, kad pirko dulkių siurblį, mikrobangų krosnelę, kitą kartą pateikta sąskaita, kad pirko minkštą kampą, du pufus, akumuliatorinį gręžtuvą; jog pateikė dvi sąskaitas, kuriose nurodė, kad pirko nešiojamą kompiuterį ir planšeofoną, liudytoja perskaitytus parodymus patvirtino. Tęsdama parodymus liudytoja paaiškino, kad įsikūrimo pašalpos likutis buvo 1,78 Eur. Pašalpą išnaudojo maždaug per pora mėnesių. Kam perka daiktus nesipasakojo, dėl pirktų laisvalaikio prekių atsakydavo trumpai, būdavo išsiblaškęs, nerimastingas, matėsi, kad jis nori kuo greičiau išeiti iš kabineto. Nukentėjusysis pinigų likutį sekė, jokios pagalbos neprašė, patarimų, kur panaudoti pinigus, neklausė, nusiskundimų neišsakė. Kad jis išsiblaškęs, rodė jo kūno kalba. Jis trypčiojo vietoje, vengė žiūrėti į akis. Visus šešis kartus nukentėjusysis buvo panašios būsenos.

Liudytoja R. P., apklausta teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad ji dirba apskaitininke parduotuvėje (duomenys neskelbtini). Į jos pareigas įeina sąskaitų išrašymas. Pamena vieną įvykį 2018 m., kai vieną sykį pakeitė prekių pavadinimus sąskaitoje. Prieš tai jos kolegė buvo išrašiusi sąskaitą su prekėmis: sporto įranga. Jie nunešė sąskaitą į savivaldybę, tačiau sąskaitos iš jų nepriėmė, po savaitės grįžo atgal į parduotuvę. Atėjo du asmenys, greičiausiai R. L. ir kaltinamasis. Ji jų nepažįsta, iki to laiko jų nepažinojo. Vienas vaikinas buvo tamsus, kitas tikėtina lietuvis. Iš karto ji nesutiko perrašyti sąskaitą, nes tokių dalykų nedaro. Jie taip maldavo, taip prašė, labiausiai prašė tamsaus gymio vaikinas, kad ji pakeistų prekių pavadinimus. Sakė, kad nori įsigyti tą sporto įrangą ir, kad pakeitus prekių pavadinimus jiems apmokėtų sąskaitą, ir jie gautų norimas prekes. Nukentėjusysis stovėjo, pasimetęs nebuvo. Nepamena, ar nukentėjusysis prašė pakeisti prekių pavadinimus. Buhalterei pritarius ji pakeitė prekių pavadinimus. Jai atrodo, kad sąskaitoje nurodė, kad perka dažus, tapetus. Ji išsaugojo ir originalią sąskaitą. Į sąskaitą rašė tuos pačius kodus tik pakeitė prekių pavadinimus. Jie davė mintį pakeisti pavadinimus, tamsaus gymio žmogus buvo aktyviausias.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsnio 4 dalimi, įrodymams patikrinti, pagarsina liudytojos R. P. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 8-11), jog vietoj treniruoklio, suolelio įrašė stalą, virdulį, vietoj svarmenų - radijo imtuvą, vietoj diskinių svarmenų - tapetus, dažus, vietoj 4 vnt. diskinių svarmenų - kėdes, vietoj 6 vnt. diskinių svarmenų - daiktadėžės su dangčiu, liudytoja patvirtino savo parodymus.

Liudytojas M. B., apklaustas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad jis dirbo įmonėje, kuri vertėsi telefonų pardavimu, taisymu, pirkimu. Įmonė įsikūrusi (duomenys neskelbtini). R. L. ir D. J. atnešė kompiuterį, modelio nepamena. Kompiuteris buvo naujas, tačiau be dokumentų. Jis paprašė R. L. atnešti dokumentus. Tiksliai nepamena, ar dokumentus turėjo paimti iš „A.“, ar iš savivaldybės. Daugiau nieko neatnešė, planšetofono neatnešė.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsnio 4 dalimi, įrodymams patikrinti, pagarsina liudytojo M. B. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l.189-190), jog atvykę jie atnešė kompiuterį „Acer“ ir planšetofoną „Huawei, liudytojas nurodė, jog planšetės neatsimena, jei buvo vienoje sąskaitoje, gal buvo ir planšetė. Tęsdamas parodymus liudytojas nurodė, kad atėję sakė, jog nori juos parduoti, nes reikia pinigų. Jam įtarimų nekilo, nes daiktai buvo nauji, nevogti, su dokumentais. Yra žmonių, kuriems reikia pinigų, o niekas neskolina, tada jie pasiima telefoną ir iš karto priduoda. Nukentėjusysis pateikė įsigijimo dokumentus, iš kur juos atnešė nepamena, dokumentai buvo oficialūs, nurodytas jo vardas, pavardė. Dėl kainos kalbėjo su nukentėjusiuoju, nes tai jo daiktai.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsnio 4 dalimi, įrodymams patikrinti, pagarsina liudytojo M. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 189-190), jog dėl kainos kalbėjo su su romų tautybės asmeniu, liudytojas patvirtino perskaitytus parodymus. Įrodymams patikrinti, pagarsinus liudytojo M. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 189-190), jog už tuos daiktus sumokėjo romų tautybės asmeniui, o ne jaunuoliui, liudytojas patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu jo parodymai teisingi. Tęsdamas parodymus liudytojas nurodė, kad sumos, kurią sumokėjo už daiktus, nepamena. Nieko įtartino jis nepastebėjo. Jam atrodė, kad jie abu atėjo draugiškai. Jis kompiuterį ir planšetofoną pardavė kažkokiems žmonėms. Kompiuterį „Acer“ pardavė kažkokiam savam žmogui, tik nepamena kam, gal 50 eurų užsidirbo. Nukentėjusysis su D. J. atėjo gal antrą kartą. D. J. ateidavo paremontuoti telefono. Ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui teisingas aplinkybes nurodė, tikslo meluoti nebuvo, tada viską atsiminė geriau.

Liudytojas J. Č., apklaustas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio lombardo, esančio (duomenys neskelbtini), direktorius. Z. B. ir D. J. atvežė televizorių ir pasakė, kad nori jį užstatyti. Televizorius „Samsung“ buvo dėžėje, jis buvo arba apynaujis, arba naujas. Jie sakė, kad nori pasiskolinti pinigų. Televizorius buvo su dokumentais. Užstatė už mažesnę sumą, tiksliai sumos nepamena, atrodo bendra suma buvo 170 eurų. Po kurio laiko atėję pasakė, kad televizoriaus nepasiims ir dar pasiskolino pinigų. Kuomet pasakė, kad nepasiims, televizorius buvo parduotas. Kaltinamieji pas jį yra buvę ir anksčiau. Jie užstato daiktus, vėliau juos pasiima. Yra atnešę ir auksinius dirbinius, ir kelis televizorius, po to juos pasiimdavo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsnio 4 dalimi, įrodymams patikrinti, pagarsina liudytojo J. Č. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 192-193), jog atvyko viena Z. B., liudytojas nurodė, jog gali klysti, tikrai nepamena, ar buvo kartu ir kaltinamasis, paprastai užeina abu, gal tuo metu atėjo viena. Pirmą kartą už televizorių buvo sumokėta 70 eurų, iš viso buvo sumokėta 170 eurų.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsnio 4 dalimi, įrodymams patikrinti, pagarsina liudytojo J. Č. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 192-193), jog pirmą kartą buvo sumokėta 70 eurų, 2018 m. gruodžio 18 d. - 90 eurų, 2018 m. gruodžio 20 d. - 30 eurų, iš viso buvo sumokėta 190 eurų. Liudytojas nurodė, kad iš viso Z. B. buvo paskolinta 170 eurų, o televizorius parduotas už 190 Eur ar už 180 Eur. Z. B. pradžių sakė, kad televizorių užstato, vėliau nurodė, kad nepasiims. Jis sumokėjo kiek sutarė, po to televizorių jis pardavė 200 eurų.

Nukentėjusysis R. L., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad jis nuo 12 metų iki 2018 m. liepos 31 d. gyveno Kėdainių pagalbos šeimai centre. Išeinant iš centro valstybė jam skyrė vienkartinę 3000 eurų pašalpą. Taip pat dar 3000 eurų jis buvo susitaupęs iš anksčiau, kai gyveno pas globėją, nes globėja jai skirtus pinigus dėdavo į jo banko sąskaitą, o ne imdavo sau. Jis išėjęs iš Kėdainių pagalbos šeimai centro savo „Swedbank“ banko sąskaitoje turėjo 6000 eurų. Jis šių pinigų savo banko kortelėje nematydavo, jie buvo padėti į kitą „Swedbank“ banko sąskaitą ir šiuos pinigus jis galėjo išsigryninti tik nuėjęs į banko padalinį su asmens dokumentu. Išėjęs iš K. pagalbos šeimai centro apsigyveno P. reabilitacijos centre, esančiame Kėdainių r. ir jame gyveno du mėnesius. Po to jis iš P. reabilitacijos centro pabėgo, nes nebenorėjo ten gyventi, atsibodo. Pabėgęs iš minėto centro, nuvažiavo į K. pagalbos šeimai centrą ir paprašė pagalbos. Centro darbuotojai jam padėjo iš P. reabilitacijos centro pasiimti jo vardu išduotą pasą. Tuomet centro darbuotojai jam pasiūlė pradėti mokytis K. profesiniame rengimo centre ir jis sutiko. Nuo 2018 rugsėjo pabaigos mokėsi ir gyveno bendrabutyje, kuris priklauso K. profesiniam rengimo centrui. Nuo tada, kai pradėjo mokytis, jam valstybė mokėjo 150 eurų už mokymąsi, taip pat gavo našlaičio pašalpą, nes jo mama mirusi. Kokio dydžio buvo našlaičio pašalpa, jis nežino, neprisimena. Šiuos pinigus jis gaudavo į savo banko kortelę ir pats juos galėdavo iš bankomato išsiimti. K. profesiniame rengimo centre mokėsi apie 2-3 mėnesius. Mokydamasis ten susipažino su klasioku, kuris yra romų tautybės L. B.. L. B. žinojo, kad jis neturi artimųjų, kad visada gyveno vaikų namuose vienas, kad neturi jokių giminių, taip pat jis žinojo, kad jis išėjęs iš globos namų gavo 3000 eurų vienkartinę pašalpą, tačiau nežinojo, kad iš viso jis savo banko sąskaitoje turėjo 6000 eurų. Jis su L. B. gerai sutarė, su juo leisdavo laiką. Jis jam pasiūlė susipažinti su jo giminaičiais. Jis norėjo su jais susipažinti ir pabendrauti, nes norėjo praplėsti savo pažįstamųjų ratą, nes labai mėgsta bendrauti. Taip L. B. jį supažindino su D. J. ir jo sugyventine Z. B. ir jos 5 vaikais. Jis su jais susipažino jų namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Pirmo susitikimo metu, D. J. elgėsi labai mandagiai, pasiūlė jam pas jį užeiti kitą dieną pabendrauti. Po to jis su L. B. išėjo iš D. J. namų. Po to jis pas D. J. užeidavo ir jie bendraudavo. Jis jam papasakojo, kad jo mama mirusi, kad vaikų globos namuose gyveno nuo 1 metų, kad neturi artimųjų. Taip pat papasakojo, kad pabėgo iš reabilitacijos centro, kad mokosi ir gyvena bendrabutyje, kad niekur nedirba. D. J. klausė kiek jis kas mėnesį gauna iš valstybės pinigų, jis D. J. pasakė, kad tiksliai nežino, bet apie 150 eurų. D. J. jo klausė, ar išėjęs iš K. pagalbos šeimai centro gavo pinigų, jis pasakė, kad nežino, ar gavo. Kažkurio susitikimo metu D. J. jo paklausė ar jis turi savo asmens tapatybės dokumentą, jis D. J. pasakė, kad turi, tačiau likęs bendrabutyje. D. J. paprašė, kad kitą dieną jis dokumentą atsineštų. Jis labai pasitikėjo D. J., nes D. J. iš pradžių buvo labai malonus ir mielas širdžiai. Jis nuo susipažinimo su D. J. ir jo šeima pas jį lankėsi savaitę ir tada D. J. jam pasiūlė nakvoti jo namuose. Tai galėjo būti maždaug 2018 metų lapkričio mėnesį nuėjo pas D. J. ir liko nakvoti, nuo tada ir apsigyveno. Kartais grįždavo į bendrabutį, bet tai būdavo labai retai. Pas D. J. pradėjo gyventi tik todėl, kad D. J. jam žadėjo padėti susirasti darbą, taip pat socialiniame būste, kurį turėjo gauti, padaryti remontą, padėti išsilaikyti vairuotojo teises. Taip pat pas D. J. apsigyveno ir todėl, kad labai norėjo turėti artimųjų su kuriais galėtų bendrauti, norėjo gyventi šeimoje. Mainais už tai, jis D. J. turėjo padėti padaryti remontą jo namuose, padėti namuose atlikti ūkinius darbus. Jis savo noru atliko ūkio darbus, t.y. skaldydavo malkas, kūrendavo pečių, tvarkydavo namus, vedžiojo šunį. Iš pradžių su juo tiek D. J. tiek Z. B. elgėsi gražiai ir mandagiai. Po kiek laiko D. J. pradėjo ant jo pykti už tai, kad neatlieka jam skirtų darbų iki galo, t.y. nespėja suskaldyti malkų, pakelia balsą ant jo vaikų, nespėja vandens atnešti. Už tai D. J. ėmė jį mušti, suduodavo smūgius rankų kumščiais jam į galvą, šonus, pilvą. D. J. prieš jį smurtavo ne kartą, tačiau pagalbos nesikreipė, nes D. J. bijojo ir nežinojo kur kreiptis. Į policiją nenorėjo kreiptis, nes D. J. turėjo pažįstamų policininkų ir bijojo, kad viską gali sužinoti. Jam ne kartą Z. B. yra sakiusi, kad jis niekur iš jų namų nepabėgs, nes ji galėtų paskambinti policijai ir jie jį pristatytų pas juos į namus. Jis iš jų tik gaudavo valgyti ir lovą, kurioje pernakvodavo. Taip pat D. J. minėjo, kad jis jam iš savo pinigų turės nupirkti tai ką jis norės. Jis tuo metu jau žinojo, kad jis savo banko sąskaitoje turi 3000 eurų. Jis sutiko jam padėti iš geros širdies, jis jo to daryti nevertė. Kai apsigyveno pas jį, D. J. jo paprašė, kad duotų savo Pasą ir banko kortelę, nes pasak jo, jis bijo, kad jis gali juos pamesti. Jis jam padavė Pasą ir banko kortelę su PIN kodu. Nuo tada pats pinigų neišsiėmė. Pats nematė, kada D. J. galėjo išgryninti jo pinigus iš banko kortelės. Po kiek laiko, D. J. jo paprašė, kad jis jam duotų pinigų automobiliui pirkti, kurį pasak jo, vairuotų abu. Jis juo pasitikėdamas ir nenorėdamas, kad jis jį muštų, kartu su D. J. taksi automobiliu nuvyko į „Swedbank“ banką, esantį K., ir į banką užėjo vienas. D. J. jo laukė taksi automobilyje. Jis banke pateikė savo pasą, kurį jam prieš tai padavė D. J. ir paprašė, kad iš jo banko sąskaitos į banko kortelę pervestų 1300 eurų, kuriuos po to iš karto išėmė iš bankomato. Tokią sumą jam liepė išimti D. J., nes pasak jo, tiek kainavo automobilis, kurį jis norėjo įsigyti. Išsigryninęs pinigus, juos padavė D. J., sau nepasiliko nei cento. Iš karto po to, D. J. paėmė iš jo pasą ir banko kortelę. Tą pačią dieną D. J. išėjo iš namų su pinigais ir sakė, kad eina pirkti automobilio, tačiau jo taip ir nenupirko. D. J. jam po to pasakė, kad jį apgavo ir jis neturi nei automobilio, nei pinigų. Jis patikėjo D. J. ir labai nuliūdo, kad jį apgavo, nors dabar jau mano, kad jis tuos pinigus pasiėmė sau, tačiau nežino kam juos išleido. Kitą dieną D. J. jam pasakė, kad nebėra maisto ir jam pasakė, kad nueitų į banką ir pažiūrėtų, ar yra daugiau pinigų. Jis jam davė pasą ir banko kortelę ir jis vienas nuvažiavo į tą pati „Swedbank“ banką, ir banko darbuotojos paprašė, kad ji į jo banko kortelę pervestų 500 eurų, kuriuos po to išgrynino bankomate. Šią sumą jam nurodė D. J.. Išgryninęs pinigus, juos parnešė D. J. ir padavė jam, kartu su jais, ir pasą, ir banko kortelę. Už šiuos pinigus D. J. pirko maisto, nes po to pats matė, kaip į namus grįžo su maisto produktais. Maždaug po savaitės, D. J. jo paprašė dar 400 eurų, nes jų reikėjo skoloms padengti. Jis vėl vienas nuvažiavo į banką, nuėmė 400 eurų ir juos atidavė D. J.. Daugiau jis jiems pinigų iš savo banko sąskaitos nedavė. Jie žinojo, kad jis sąskaitoje turėjo tik 3000 eurų, iš kurių 800 eurų buvo padėti pas jo auklėtoją. Tai iš viso jis jiems davė 2200 eurų. Po to, tikslaus laiko neprisimena, D. J. sužinojo, kad jam priklauso 2850 eurų pašalpa, skirta įsigyti buitinei technikai ir baldams. D. J. jam liepė susitvarkyti dokumentus dėl minėtos pašalpos. Jis kartu su D. J. ir Z. B. atvyko prie Kėdainių rajono savivaldybės. Jie jo laukė netoli savivaldybės, o jis pats užėjo pas darbuotojus ir paprašė minėtos pašalpos. Jam paaiškino, kad taip greitai jam jos neduos ir jis apie tai pasakė D. J.. D. J. labai susinervino, ėmė aiškinti, kad jam privalo valstybė duoti, nes tai yra jo asmeniniai pinigai. D. J. jį vis spaudė, kad jis eitų ir eitų į savivaldybę, o jis taip ir darė. Jam, galimai lapkričio mėnesį, suteikė įsikūrimo pašalpą - 2850 eurų ir davė dokumentą, kuriame buvo parašyta, kokius daiktus jis gali pirkti. Kitą dieną, jis kartu su D. J. ir Z. B. nuėjo į baldų parduotuvę. Vaikščiodami po parduotuvę, D. J. ir Z. B. tarpusavyje tarėsi ką pirkti, o jis tik vaikščiojo iš paskos. Jie iš šios parduotuvės išsirinko miegamąjį kampą, du pufus, stalą ir grąžtą. Šių daiktų kainos neprisimena. Jam pardavėja davė pirkimo - pardavimo sutartis ir jis pasirašė ant jų. Į parduotuvę jis su jais ėjo dėl to, nes bijojo, kad jeigu jiems tų daiktų nenupirks, tai prieš jį gali smurtauti. Be to, jie jam žadėjo, kad jeigu jiems nupirks baldus, jie jam padės vėliau finansiškai, kai patys turės pinigų. Išėję iš baldų parduotuvės, jie visi nuėjo į parduotuvę „A.“. Iš ten D. J. ir Z. B. įsigijo LED televizorių „Samsung“ 125 cm, kuris kainavo apie 500 eurų. Jam pardavėjai davė pirkimo - pardavimo sutartį ir jis pasirašė ant jos. Po to, jis visas pirkimo - pardavimo sutartis nunešė į Kėdainių rajono savivaldybę, nes jam taip liepė padaryti D. J., nes norėjo baldus gauti kuo greičiau. Kai K. rajono savivaldybė gavo pirkimo - pardavimo sutartis, jie apmokėjo už įsigytus baldus ir baldus atvežė pas D. J. į namus, esančius (duomenys neskelbtini). Televizorių jis kartu su D. J. pasiėmė iš parduotuvės „Avitela“ ir jį kartu nunešė taip pat į D. J. namus. Visi šie baldai ir televizorius yra pas jį namuose. Jo namuose nėra tik grąžto, nes jį jis kažkam pardavė. Po to, tikslios dienos neprisimena, jis kartu su D. J. ir Z. B. nuėjo į parduotuvę „S.“ ir, iš jos D. J. ir Z. B. išsirinko kilimą juodos spalvos, kilimą raudonos spalvos, vaikišką kilimą ir treniravimo stakles, kurias sudaro suoliukas, štanga, svarmenys. Į pirkimo - pardavimo sutartį parduotuvės darbuotojai įrašė tris kilimus, tačiau vietoj treniravimo staklių įrašė kitus daiktus, kurių D. J. ir Z. B. nepirko. Taip pardavėjai pasielgė todėl, nes Z. B. su D. J., jam girdint, paprašė darbuotojų, kadangi jie žinojo, jog jis už įsikūrimo pašalpą negali įsigyti treniravimo staklių ir pardavėja į pirkimo - pardavimo sutartį įrašė šviestuvus, tapetus, kėdes, o ne treniravimo stakles. Po to, lygiai taip pat kaip ir pirmąjį kartą, visus šiuos dokumentus pristatė į Kėdainių rajono savivaldybę ir jie apmokėjo už kilimus ir treniravimo stakles. Po to į D. J. namus atvežė minėtas treniravimo stakles ir 3 kilimus. Neprisimena, kurią tiksliai dieną, bet jis kartu su D. J. ir Z. B. nuėjo į „(duomenys neskelbtini)“ ir jie iš ten išsirinko mikrobangų krosnelę ir dulkių siurblį. Jis šių daiktų pirkimo - pardavimo sutartis nunešė į K. rajono savivaldybę, už kuriuos jie apmokėjo. Neprisimena, kaip šiuos daiktus pristatė į D. J. namus, tačiau, tiek mikrobangų krosnelė, tiek dulkių siurblys, yra jų namuose. Po maždaug dviejų savaičių, galimai gruodžio mėnesį D. J. kartu su Z. B. jam liepė nueiti į K. rajono savivaldybę ir išsiaiškinti kiek jam dar liko pinigų. Jam darbuotojai užrašė ant lapelio kiek liko pinigų ir jis jį nunešė jiems. Jei gerai prisimina, buvo likę apie 950 eurų. Jie tai sužinoję, sugalvojo, kad reikia įsigyti telefoną ir kompiuterį, nes kaip jie patys kalbėjo tarpusavyje, kad juos galėtų parduoti į lombardą ir už tai gauti pinigus. Tikslios dienos neprisimena, bet maždaug gruodžio mėnesį, jis kartu su D. J. ir Z. B. nuėjo į parduotuvę „A.“ ir jie išsirinko telefoną „H. M. P20“ ir nešiojamą kompiuterį „Acer“. Šių daiktų pirkimo - pardavimo sutartį jis vėl nunešė į Kėdainių rajono savivaldybę ir jie už juos apmokėjo. Šiuos daiktus jis kartu su D. J. pasiėmė iš parduotuvės ir parsinešė į jo namus. Tą pačią dieną D. J. paskambino į lombardą ir paklausė, ar nupirks nešiojamą kompiuterį ir telefoną. Lombardo darbuotojas sutiko juos nupirkti ir jis, kartu su D. J., nuėjo į lombardą, kuris yra Kėdainiuose. Šiuos daiktus D. J. padavė lombardo darbuotojui, bet jis nematė kiek jam už juos sumokėjo. Jis nepasirašė jokio dokumento lombarde. Nežino, ar D. J. pasirašė kokį nors dokumentą lombarde. Kai jis D. J. ir Z. B. nupirko visus daiktus, tuomet gyveno pas juos, bet jie su juo ir toliau elgėsi negražiai, kaip buvo žadėję nieko jam nedavė. Jie jam tik sakydavo, kad kai gaus pinigus, tai jį apipirks, bet taip jam nieko ir nenupirko. Jis tik gaudavo iš jų valgyti ir lovą, kurioje pernakvodavo. Daugiau nieko negavo, tik dirbdavo namų ruošos darbus kaip visada. Kartą Z. B. paprašė nueiti į parduotuvę nupirkti maisto. Jam apsipirkus ir likus euro centų jis norėjo nusipirkti ką nors sau. Kol rinkosi, ką nusipirkti prie jo priėjo močiutė, kuri paklausė ar jis nori nusipirkti saldainių, tačiau jis jai pasakė, kad neturi pinigų ir tada jam ji davė 5,60 eurų už kuriuos jis nusipirko saldumynų. Išėjęs iš parduotuvės jis netikėtai sutiko D. J. ir Z. B. ir jie pamatė, kad jis turi saldumynų. Paklausė iš kur jis gavo. Jis jiems papasakojo ir D. J. liepė eiti namo, ir laukti jų. Jiems grįžus į namus, D. J. jam pasakė, kad iš jo būtų geras verslas ir pasakė, kad jis turėtų elgetauti. Jis jam pasakė, kad nenorėtų elgetauti, tačiau jis jį vis įtikinėjo, kad turėtų elgetauti ir tai turėtų daryti ne Kėdainiuose, o Kauno mieste. D. J. jam aiškino, kad jam reikia atiduoti skolas ir jam liepė per dieną surinkti 50 eurų. Jis bijojo nesutikti, nes D. J. būtų vėl prieš jį smurtavęs. D. J. visada prieš jį smurtaudavo, jeigu jis padarydavo ką nors ne taip, arba nesutikdavo su D. J. dėl ko nors. Kitą dieną, t.y. 2019 m. vasario 22 d. D. J. kartu su Z. B. jį automobiliu (duomenys neskelbtini) atvežė prie prekybos centro „M.“ ir jį paliko prie PC „M.“ įėjimo, o patys sėdėjo automobilyje ir stebėjo jį. Jis per 2 valandas surinko 21 eurą, kuriuos padavė D. J. ir sau nieko nepasiliko. Po to visi grįžo į namus. Kitą dieną, t.y. 2019 m. vasario 23 d. jie vėl atvežė jį prie PC „M.“ ir liepė elgetauti, prašyti žmonių pinigų, tačiau patys išvažiavo ir žadėjo atvykti vakare. Jie neatvažiavo iki pat 2019 m. vasario 24 d. 00.00 val. ir jis nesulaukęs jų vaikščiojo po K., nes neturėjo kur eiti. Jis kažkiek pabuvo K., neatsimena ar dieną ar daugiau. Vėliau užėjo į policiją ir jį policijos pareigūnai nuvežė į nakvynės namus. Ten susipažino su kažkokiu asmeniu, kuris jam pasakė, kad nueitų į bažnyčią, kuri yra P., ir ten jam pasiūlė nuvažiuoti į P. reabilitacijos centrą, ir jis išvažiavo. Šiame centre gyveno nepamena nuo kada, bet prisimena tiksliai, kad gyveno iki 2019 m. vasario 27 d. 2019 m. vasario 27 d. jis pabėgo iš reabilitacijos centro, kadangi jam nepatiko ten gyventi, nes buvo labai griežtas centro vadovas. Kai pabėgo iš centro, pats ėjo pėsčiomis link Jurbarko, o po to jį pavežė pakeleivinga mašina ir jis visą dieną buvo J., naktį buvo miškelyje, o ryte nuėjo nusipirkti alkoholio, nes pagalvojo, kad jeigu išgers degtinės tai sušils, kadangi buvo labai šalta. Kai bandė pavogti degtinę, jį sulaikė apsaugos darbuotojai ir perdavė policijos pareigūnams ir jis visą istoriją papasakojo jiems. Šiuo metu, jis nuo 2019 m. kovo 4 d. gyvena M. kolegijos bendrabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini). Šį prieglobstį jam padėjo surasti ir suteikė „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras“. Šio centro darbuotojai jam padėjo įsidarbinti UAB „M.“ ir jis ten šiuo meta dirba. Taip pat norėtų dar papildomai paaiškinti, kad D. J. ir Z. B. nuolat vartoja narkotines medžiagas - kanapes. Jie jam taip pat jų duodavo. Kadangi jis vartodavo dar ir psichotropines medžiagas - amfetaminą ir jie tai žinojo, todėl D. J. jam kartą per savaitę atnešdavo jam amfetamino ir jis jį vartodavo. D. J. amfetaminą duodavo nemokamai. Paskutinį kartą narkotines ir psichotropines medžiagas vartojo dar gyvendamas su D. J. ir Z. B.. D. J. ir Z. B. puikiai žinojo, kad neturi kur bėgti, nes neturi nei artimųjų, nei draugų ir be to jie jam ne kartą yra sakę, kad pažįsta visus jo klasiokus, kurie pasakys, kur jis yra, jeigu jis iš jų pabėgs. Jis iš D. J. neatgavo savo Paso ir banko kortelės, jie taip ir liko pas jį (1 t., b. l. 63-68).

Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis R. L. parodė, kad nuo 2018 m. gruodžio mėnesio gyveno vaikų namuose. Jis pradėjo vartoti narkotikus, buvo reabilitacijoje, bet išėjęs iš jos pradėjo mokytis Kėdainių profesinio rengimo centre. Jis pažinojo D. J., su juo susitiko, pabendravo. Paskui su juo pradėjo labiau bendrauti ir taip pas jį apsigyveno. Iš pradžių bendravimas buvo gražus, jis padėdavo D. J., vėliau, kai jis kažką ne taip padarydavo, jį bardavo. D. J. jo paklausė ar jis turi pinigų, jis pasakė, kad yra juos pasidėjęs pas auklėtoją. D. J. prašė jo nueiti ir pasiimti pinigus, kad nusipirkti šaunamąjį ginklą. Jis davė D. J. pinigus ir grįžo į profesinio rengimo centrą. Po to jis vėl nuėjo pas D. J., pradėjo skaldyti malkas, kalbėjo apie pinigus, D. J. jo klausė, kiek jis gauna, kiek turi pinigų, kada jis juos galėtų paimti. Jis pasakė, kad pagyvens pas D. J. ir Z. B. ir jiems padės. Jis išsigando tų žmonių. Jeigu jis neteisingai kažką pas juos padarydavo, tai jie ant jo rėkė. Jie sutarė, kad jis kapos malkas, kas sniegą, jeigu jis nespėdavo visko padaryti, tai prieš jį panaudodavo smurtą, užtrenkdavo ar rėkdavo. D. J. buvo užtrenkęs su delnu į veidą, yra jį sumušęs. Liko kelios mėlynės ant kojų, pečių, rankų. Jo dokumentai būdavo paslėpti, pasiimti jų negalėjo. Jo banko kortele D. J. be jo žinios yra naudojosi kelis kartus. Jis bijojo pasiimti savo dokumentų, nes daug kartų buvo muštas, dėl veido mimikų, dėl melo, taip pat dėl to, kad šuns neišvedė į lauką. Jie buvo susitarę, kad kai jis gyvens pas D. J., turės jam padėti malkas skaldyti ir kitus darbus daryti, o D. J. už tai pamaitins ir jis miegos pas jį. Gal jis sakė, kad jiems padės, bet nesakė, kad atiduos visus savo pinigus. Jis bijojo išeiti iš ten, nes D. J. turi daug pažįstamų. Vieną kartą jis buvo pabėgęs, tai jį surado, parsivedė į namus ir sumušė. Jis D. J. ir Z. B. buvo davęs pinigų ir jie važiuodavo į banką. Jis buvo nuėmęs 600 eurų, tie pinigai buvo skirti maistui. Paskui buvo nuėmęs pinigų automobiliui. D. J. jam pasakė, kad pinigus išsiuntė į užsienį, bet nei mašinos, nei pinigų nebuvo. D. J. jam pasakė, kad jį apgavo. Mašinos pirkimui nuėmė daugiau kaip 1000 eurų. Jis 600 eurų ėjo į banką pasiimti, o D. J. sėdėjo mašinoje. 600 eurų nuėmė „Swedbank“ Kėdainiuose. 1000 eurų pats nuėmė ir juos padavė D. J.. D. J. klausė, ar jis gauna pašalpą iš valstybės ir jie nuėjo į K. rajono savivaldybę susitvarkyti dokumentus dėl pinigų buitinei technikai. Tuos dokumentus susitvarkė per tris, keturias dienas, po to pirko buitinę techniką. Jis tuo metu tebegyveno pas kaltinamuosius. Jis nežino, kam reikėjo pirkti tuos daiktus. Labiau tų daiktų reikėjo D. J., jis ir paėmė tuos daiktus. Jis pasitikėjo D. J.. Jie buvo susitarę, kad įgyti daiktai pabus pas kaltinamuosius namuose, daiktus jam atiduos, kai jis atsistos ant kojų. Parduotuvėje „A.“ pirko televizorių, telefoną Huawei P20. Tą pačią dieną D. J. susitarė parduoti telefoną ir kompiuterį lombarde K.. Jis šį susitarimą girdėjo, nes buvo šalia kai šnekėjo D. J. telefonu. Jis iš daiktų, kuriuos pardavė lombarde pinigų negavo. D. J. juos gavo, tačiau kiek gavo nežino. Kitoje parduotuvėje pirko grąžtą, stalą, du pufus ir miegamojo kampą. Senukuose pirko kiliminę dangą, svarmenų komplektą ir dar kažką, bet nepamena ką. Iš viso daiktams buvo išleista 2800 eurų per dvi - tris savaites. Dar pirko mikrobangų krosnelę ir viską nunešė pas D. J. į namus. Su Z. B. jie kalbėdavosi, ji sakė, kad jeigu jis iš jų pabėgs tai jo pasą sudegins. Jie visi trys dalyvavo buitinės technikos pirkime. Jeigu jis eidavo į savivaldybę, jie jam duodavo dokumentus, o šiaip visada dokumentai būdavo paslėpti, dokumentų jis negalėjo pasiimti. Jo banko kortele D. J. be jo naudojosi kelis kartus, tikslaus skaičiaus neprisimena. Jis bijojo grįžti pasiimti savo dokumentų, nes jam grasino, kad sumuš, o dokumentus sudegins, o jei jis kreipsis į policiją, jam niekas nepadės. Dėl to jis bijojo, nebėgo, niekam nieko nesakė. Tą baimė sukėlė tai, kad jis daug kartų buvo muštas. D. J. norėjo, kad jis nusipirktų ir turėtų buitinę techniką. Viskas, ką jis pirko, atsidūrė pas jį namuose ir jis niekuo negalėjo naudotis. Galėjo tik ant sofos sėdėti, televizorių žiūrėti ir kilnoti svorius. Jis nesakė jiems, kad atiduos visus savo pinigus. Jis neturėjo pinigų savo išlaidoms. Jis kai nuimdavo pinigus, jie apipirkdavo vaikus. Pas juos buvo jo tapatybės kortelė ir banko kortelė. Pinigus nuimdavo jis ir jiems perduodavo. Pinigų nuėmimas vykdavo dažniau, tikrai ne vieną kartą. Kartą parduotuvėje jam nepažįstama moteris nupirko saldainių, D. J. jo paklausė iš kur jis gavo saldainių, ir jis jam pasakė, kad moteris davė. Tuomet D. J. sugalvojo, kad jam reikia nuvažiuoti į kitą miestą ir prašyti išmaldos. Jis iš pradžių nesutiko, bet po to pagalvojo, kad jiems sunku gyventi ir sutiko. Jie nuvažiavo į PC „M.“ ir jį ten paliko, o patys sėdėjo mašinoje. Jis surinko 21 eurą ir atidavė jiems. Po to jie grįžo į K., pernakvojo ir kitą dieną jį vėl nuvežė prie PC „M.“, ir jį paliko. Jie neatvyko jo pasiimti. Jis dvi dienas prabuvo PC „M.“ aikštelėje ir dar dvi dienas vaikščiojo po miestą. Tada jis kreipėsi pagalbos į policiją ir jie nuvežė jį į nakvynės namus. Tuomet jis išvyko į paauglių reabilitaciją. Jam ten nepatiko ir jis iš ten pabėgo. Jis atsidūrė J., ten pramiegojo vieną dieną lauke. Kitą dieną apsivogė parduotuvėje ir apsauginis jį pagavęs iškvietė pareigūnus, ir tada Jurbarke, pirmą kartą davė parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu sakė teisybę, ten davė teisingesnius parodymus negu dabar ir jam dabar labai nejauku, kad jie nesužinotų, kur jis gyvena. Jis tada buvo išėjęs, gyveno Z. B. brolio bute, bet iš ten pabėgo ir turėjo vėl pas juos sugrįžti. Nuo to laiko negalėjo niekur išeiti ir turėjo dirbti (1 t., b. l. 146-150).

Kratos protokolu nustatyta, kad atlikus kratą pas D. J., adresu (duomenys neskelbtini), rasta ir paimta: mikrobangų krosnelė „Daewoo“, dulkių siurblys „Hoover“, kilimas Super rose, kiliminė danga, kiliminė danga, treniruoklis su svarmenimis, minkštas kampas „Ženeva“ (2 t., b. l. 27-30).

Daiktų apžiūros protokolu nustatyta, kad apžiūrėta mikrobangų krosnelė „Daewoo“ yra juodos spalvos. Priekyje, dešinėje pusėje yra du valdymo mygtukai apskritimo formos. Apžiūrimas dulkių siurblys „Hoover“ yra mėlynos spalvos. Siurblio gale yra juodos spalvos laidas su kištuku rozetei. Prie siurblio yra pilkos spalvos vamzdis ant kurio galo yra plastikinė juodos spalvos dalis – šepetys. Apžiūrima kiliminė danga yra raudonos spalvos, ant jos matomos nešvarumo dėmės. Apžiūrimas kilimas „Super rose“ yra margas. Kilimo kraštai yra šviesiai rudos spalvos su šviesiomis gėlėmis. Kilimo vidurys yra juodas su šviesiai rudos spalvos gėlėmis. Apžiūrimas kiliminė danga yra marga. Kiliminė danga yra sudaryta iš pilkos spalvos gatvių piešinių ir įvairių namų formų. Apžiūrimas minkštas kampas „Ženeva“, kurio gobelenas yra iš virvelinio audinio, pilkos spalvos. Kampo porankiai yra odiniai, rudos spalvos. Taip pat ant kampo yra matomos dvi pagalvės iš to paties gobeleno kaip ir pats kampas. Apžiūrimas treniruoklis „Viros pro“ su svarmenimis. Treniruoklis susideda iš metalinio suoliuko, kuris aptrauktas juodos spalvos oda. Prie treniruoklio taip pat yra dvi metalinės štangos, 3 vnt. tamsiai pilkos spalvos svarmenų ir 2 vnt. juodos spalvos apvalių svarmenų, šiek tiek didesnių 2 vnt. mėlynos spalvos apvalių svarmenų, dar didesnių 2 vnt. raudonos spalvos apvalių svarmenų, dar didesnių 4 vnt. žalios spalvos svarmenų (2 t., b. l. 31-32).

Savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu nustatyta, kad J. Č. pateikė 2018 m. gruodžio 17 d. lombardo bilieto kopiją Nr. 18-1976, 2019 m. sausio 31 d. lombardo bilieto kopija N. 18-1976, 2019 m. kovo 5 d. lombardo bilieto kopija Nr. 19-360, 2019 m. kovo 8 d. lombardo bilieto kopija Nr. 19-360 (1 t., b. l. 192-193).

Daiktų apžiūros protokolu nustatyta, kad apžiūrėta 2018 m. gruodžio 17 d. lombardo bilieto kopija Nr. 18-1976, kurioje nurodyta įmonės UAB „J.“ tel. Nr. (duomenys neskelbtini). Vardas pavardė – B. Z.. Įkeista 2018 m. gruodžio 17 d. televizorius „Samsung“. Nuodyta paskola 70+90 (12.18)+30 (12.20). Palūkanos 5. Taip pat prie lombardo bilieto matomi prisegti trys nefiskaliniai čekiai su sumomis, 30.00, 90,00, 70,00 eurų. Apžiūrėta antro 2018 m. gruodžio 17 d. lombardo bilieto kopija Nr. 18-1976, kurioje nurodyta įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ tel. Nr. (duomenys neskelbtini). Vardas pavardė – B. Z.. Įkeista 2012 m. gruodžio 17 d. televizorius „Samsung“. Nuodyta paskola 70+90 (12.18)+30 (12.20). Palūkanos 11. Taip pat prie lombardo bilieto matomas prisegtas vienas nefiskalinis čekis su suma 190 eurų, kuris spausdintas 2019 m. sausio 31 d. 12:30:48 val. Apžiūrėto trečio 2019 m. kovo 5 d. lombardo bilieto kopija Nr. 19-360, kurioje nurodyta įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ tel. Nr. (duomenys neskelbtini). Vardas pavardė – B. Z.. Įkeista 2019 m. kovo 5 d. televizorius „Samsung“ (dėžė). Nuodyta paskola 180 eurų. Palūkanos -. Taip pat prie lombardo bilieto matomas prisegtas vienas nefiskalinis čekis su suma 190 eurų, kuris spausdintas 2019 m. kovo 5 d. 12:30:48 val. Apžiūrėto ketvirto 2019 m. kovo 5 d. lombardo bilieto kopija Nr. 19-360, kurioje nurodyta įmonės UAB „J.“ tel. Nr. (duomenys neskelbtini). Vardas pavardė – B. Z.. Įkeista 2019 m. kovo 5 d. televizorius „Samsung“ (dėžė). Nuodyta paskola 180 eurų. Palūkanos -. Ranka užrašyta „2019 m. kovo 8 d. parduotas 200“(2 t., b. l. 1-2).

Savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu nustatyta, kad S. M. pateikė popieriaus lapą su užrašais (1 t., b. l. 170).

Daiktų apžiūros protokolu nustatyta, kad apžiūrėtas A4 formato lapas langeliais, kuriame yra ranka rašytas tekstas. Tekstas prasideda tokiais žodžiais: „Aš R. L. 2008 m. spalio 18 d. perduodu auklėtojai S. M. savo noru 1000 eurų. Pinigus pas soc. darbuotoją laikau dėl saugumo.“ Baigiasi tokiais žodžiais: „ atidavė pasą ir 800 eurų. R. Z. ir parašas“ (1 t., b. l. 171-172).

Savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu nustatyta, kad R. P. pateikė PVM sąskaitos - faktūros Nr. TAK0138489 kopiją (2 t., b. l. 12-13).

Daiktų apžiūros protokolu nustatyta, kad apžiūrėta PVM sąskaitos faktūros kopija Nr. TAK0138489, kurioje nurodytas tiekėjas UAB „T.“ ir pirkėjas (mokėtojas) K. raj. savivald. Administracija, prie pastabų nurodyta R. L.. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos prekės: 000051127995 kilimas „Super rose“, 163,77 eurų vertės, danga „Littel“, 68,14 eurų vertės, danga „Index“, 16,56 eurų vertės, treniruoklis suolelis, 109 eurų vertės, grifas 23,60 eurų vertės, svarmenys, 31,99 eurų vertės, 2 vnt. grifų, bendros 19,98 eurų vertės, 4 vnt. svarmenų diskinių, bendros 13,96 eurų vertės, 2 vnt. svarmenų diskinių, bendros 15,38 eurų vertės, 2 vnt. svarmenų diskinių, bendros 27,98 eurų vertės, 4 vnt. svarmenų diskinių, bendros 131,96 eurų vertės, 6 vnt. svarmenų diskinių, bendros 38,94 eurų vertės. Suma apmokėti – 661,26 eurų. Sąskaitą išrašė apskaitininkė S. S.. Prekes/paslaugas gavo R. L.. Apžiūrėta PVM sąskaitos faktūros kopija Nr. TAK0138489, kurioje nurodytas tiekėjas UAB „T.“ ir pirkėjas (mokėtojas) K. r. savivaldybė. Administracija, prie pastabų nurodyta R. L.. Šioje sąskaitoje nurodyti anksčiau nurodyti prekių kodai ir tos pačios jų vertės, tačiau vietoj treniruoklio nurodytas stalas, vietoj grifo nurodytas virdulys, vietoj svarmenų imtuvas radijo, vietoj 2 vnt. grifų nurodyti 2 vnt. šviestuvų, vietoj 4 vnt. svarmenų diskinių nurodyti 4 vnt. tapetų „Fliz 382509 krem“, vietoj 2 vnt. svarmenų nurodyti 2 vnt. tapetų „Vinil 20-35 krem“, vietoj 2 vnt. svarmenų nurodyti 2 vnt. dažų „akril“, vietoj 4 vnt. svarmenų nurodyta 4 vnt. kėdžių „Prestige“ vietoj 6 vnt. svarmenų diskinių nurodytos 6 vnt. daiktadėžių su dangčiu. Taip pat šioje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos transporto paslaugos, kurių vertė 1 euras. Viso suma apmokėti – 662,26 eurai. Sąskaitą išrašė R. P.. Prekes/paslaugas gavo R. L. (2 t., b. l. 16-17).

Psichologo išvada Nr. 00011, nustatyta, kad R. L. atliktas intelekto vertinimas WAIS-III metodika. Tiriamojo bendras intelekto skalės IQ balas 65, kas rodo, jog tiriamojo intelektiniai gebėjimai yra nežymios protinės negalės ribose. Tai atspindi, jog tiriamojo bendruosiuose protiniuose gebėjimuose dominuoja prastos bendrosios žinios, prastesnis nei daugumos bendraamžių socialinis supratingumas, apsunkintas verbalinis bei neverbalinis samprotavimas. Todėl tiriamojo galimybės logiškai mąstyti, daryti adekvačias išvadas, gebėti remtis įgytu patyrimu yra nepakankamos. Tiek dėl menkesnių nei daugumos bendraamžių bendrųjų gebėjimų bei dėl asmenybei būdingo nebrandumo jaunuoliui sunku adekvačiai orientuotis socialinio gyvenimo situacijose, numatyti savo elgesio, pasekmes. Tokio pobūdžio situacijų, į kurias pateko tiriamasis, padarinių suvokimas yra tik dalinis. Tiriamasis dėl menko racionalaus mąstymo nesugeba pilnai suprasti kitų žmonių ketinimų, jų motyvų, sunkiai numato galimas kitų žmonių ir savo veiksmų, sprendimų pasekmes. Taigi, tiriamasis nepakankamai neadekvačiai vertina žmones bei aplinkybes dėl intelekto sutrikimo. Dėl tokių kritiško mąstymo nebuvimo, asmenybinės - emocinės nebrandos tiriamasis yra lengviau pažeidžiamas, juo galima lengviau pasinaudoti, manipuliuoti, išnaudoti, daryti įtaką. Šios išvardintos priežastys rodo, jog tiriamasis neturėjo pakankamai gyvenimiškos patirties, socialinio nuovokumo, kad galėtų adekvačiai vertinti susidarančias aplinkybes. Po patirtų emocinių stresų tiriamasis iki šiol išlieka emocinio disfunkcionavimo būsenoje, kuriai būdinga įtampa, padidėjęs dirglumas, nerimas. Tyrimo metu nebuvo pastebėta, jog tiriamasis asmuo yra linkęs fantazuoti, pasakoti neįvykusius įvykius ar įvykusius įvykius papildyti neįvykusiomis aplinkybėmis, taip siekiant atkreipti į save dėmesį (1 t., b. l. 71-72).

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 83TPK-490/2019, nustatyta, kad: R. L. konstatuojamas psichikos sutrikimas: Lengvas protinis atsilikimas (F70); R. L., atsižvelgiant į jo psichikos būseną, amžiaus tarpsnio ypatumus, protinio išsivystymo lygį, jam būdingus individualius psichologinius ypatumus, emocinę būseną, jo atžvilgiu atliktų nusikalstamų veikų metu bei situacijos ypatumus, galėjo suvokti jo atžvilgiu atliktų nusikalstamų veiksmų faktines aplinkybes, bet laiku, pilnai kritiškai neįvertino šių veiksmų reikšmės, tolimesnių pasekmių. Tiriamojo teigimu, jis bandė šiems veiksmams pasipriešinti, o vėliau priešintis baiminosi; R. L., atsižvelgiant į jo psichikos būseną, amžiaus tarpsnio ypatumus, protinio išsivystymo lygį, jam būdingus individualius psichologinius ypatumus, emocinę būseną jo atžvilgiu atliktų nusikalstamų veiksmų metu bei situacijos ypatumus, gali teisingai suvokti aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, duoti apie jas parodymus; R. L., atsižvelgiant į jo psichikos būseną, amžiaus tarpsnio ypatumus, protinio išsivystymo lygį, jam būdingus individualius psichologinius ypatumus, emocinę būseną, nenustatyta polinkio fantazuoti. R. L., atsižvelgiant į jo psichikos būseną, amžiau tarpsnio ypatumus, protinio išsivystymo lygį, jam būdingas individualius psichologinius ypatumus, emocinę būseną, gali dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose ir teismo procese (1 t., b. l. 110-116).

Pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą, grasinimus, apgaulę arba kitus BK 147 straipsnyje nurodytus būdus, neteisėtai vertė žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas, įskaitant elgetavimą.

BK 147¹ straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai: 1) neteisėtas vertimas žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas, įskaitant elgetavimą; 2) fizinio smurto, grasinimų, apgaulės ar kitų BK 147 straipsnyje nurodytų būdų panaudojimas. BK 147¹ straipsniu ginama vertybė – asmens laisvė pasirinkti veiklą (dirbti darbą ar teikti paslaugas) nepriklausomai nuo kitų valios. Kaltininko nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį, būtina nustatyti neteisėtą asmens vertimą užsiimti viena iš veiklos formų.

Aiškinant tokį neteisėtą vertimą, svarbi Tarptautinės darbo organizacijos 1930 m. birželio 28 d. konvencijos Nr. 29 „Dėl priverstinio ar privalomojo darbo“ 2 straipsnio 1 dalies nuostata, kad priverstinis ar privalomasis darbas reiškia bet kokį darbą ar tarnybą, kurių buvo išreikalauta prievarta, grasinant nuobauda ir kurių asmuo nesutiko atlikti sava valia. Taigi, neteisėtas vertimas žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas sietinas su jo laisvės pasirinkimo užsiimti tam tikra veikla varžymu.

Kaltinamieji Z. B. ir D. J. nepripažino pasinaudoję nukentėjusiojo pažeidžiamumu bei įgytu priklausomumu dėl jo jauno amžiaus, lengvo protinio atsilikimo, sunkios materialinės padėties, šio asmens neturėjimu asmens dokumentų, nepripažino sukūrę nukentėjusiajam baimės atmosferą bei įspūdį, kad nukentėjusysis neturi kito pasirinkimo, kaip tik neatlygintinai dirbti jų nurodytomis sąlygomis, teigia, kad psichologinio smurto kaltinamoji Z. B. nenaudojo, o kaltinamasis D. J. tik vieną kartą delnu sudavė nukentėjusiajam per veidą, elgetauti jo nevertė, dokumentų – asmens paso bei banko kortelės nepaėmė, ji buvo padėta nukentėjusiajam žinomoje vietoje – stalčiuje. Kaltinamieji pripažindami faktines aplinkybes dėl nukentėjusiojo R. L. darbo, nepripažino kaltės dėl pastarojo išnaudojimo priverstiniam darbui, neigė neteisėtai vertę R. L. dirbti jų namuose. Z. B. apklausiama teisme parodė, kad jis ir kaltinamasis D. J. sutiko, kad R. L. pas juos pagyventų. Ji pasakė nukentėjusiajam, kad kol D. J. nebus namuose, jis turės padėti darbuose. R. L. pas juos dirbo, darbo sutartis sudaryta nebuvo, pinigų už darbą jam nemokėjo, už atliktus darbus gaudavo valgyti, pirkdavo jam cigaretes, neėmė nuomos mokesčio, leido gyventi. Ji nukentėjusiajam nurodydavo, kokius darbus jis turėjo padaryti. Nukentėjusysis turėjo priruošti malkų, atnešti vandens. Nukentėjusysis nuo jų priklausomas nebuvo, nieko nukentėjusiajam nedraudė, jis vaikščiojo kur norėjo, darė ką norėjo. Ji nukentėjusiajam negrasino, psichologinio smurto nevartojo, tik piktai sakydavo, kai jos nepaklausydavo. Ji ant R. L. rėkdavo, kai jis vogdavo ar pameluodavo. Ji nukentėjusiajam sakydavo, kad už melą niekas jo nekenčia, liepdavo eiti kuo greičiau susirasti butą. Negąsdino ir nesakė, kad jis niekur nepabėgs, ar, kad bus vartojamas jo atžvilgiu fizinis smurtas. Ji kelis kartus yra variusi nukentėjusįjį iš namų dėl vagysčių. Suprato, kad išvarius nukentėjusįjį iš namų, jis neturės kur būti. Elgetauti nukentėjusiojo nevertė, pinigų iš nukentėjusiojo elgetavimo negavo. Įrodymams patikrinti perskaičius kaltinamosios parodymus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino savo parodymus, t.y. kad nukentėjusysis turėjo apie 19 eurų, 4-5 eurus davė kaltinamiesiems. D. J. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu teigė, kad jiems pagailo nukentėjusiojo, todėl jį priėmė į savo namus. Jis R. L. pasakė, kokius jis turės daryti darbus, t.y. tvarkyti malkas, atnešti vandens, grėbti kiemą. Dėl atlygio nebuvo tartasi, darbo sutartis nebuvo sudaryta. Darbus nukentėjusysis atlikdavo, nesipriešindavo. Jis tik vieną kartą yra nukentėjusiajam sudavęs delnu per veidą už tai, kad jis nėjo į mokyklą, pridarė nesąmonių kitame bute. Jam nesusidarė įspūdis, kad nukentėjusysis bijo jo ir jo sugyventinės Z. B.. R. L. gyvendamas pas juos jautėsi gerai. Prie parduotuvės “M.” nukentėjusysis R. L. važiavo du kartus, kokiu tikslu važiavo nežino, elgetauti jo nevertė, jokios naudos, ar pinigų jis negavo. Vėliau, į prokuroro klausimą paaiškino, kad nukentėjusysis padavė jiems kelis eurus. Teismas kaltinamųjų parodymus, t.y., kad jie nesinaudojo R. L. pažeidžiamumu bei įgytu priklausomumu, nevertė nukentėjusįjį dirbti ūkio darbus jų namuose, nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo psichinio smurto ir tik vieną kartą kaltinamasis prieš nukentėjusįjį smurtavo, R. L. jų nebijojo, jie neliepė nukentėjusiajam rinkti pinigines aukas ir iš žmonių prašyti išmaldos, vertina kaip norą sušvelninti savo padėtį bei išvengti griežtesnės bausmės, nes tokius jų parodymus paneigia nukentėjusiojo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, liudytojų J. V., R. S., S. R., L. R. parodymai, teismo psichologinėje psichiatrinėje išvadoje užfiksuoti duomenys, bei kiti bylos rašytiniai įrodymai. Teismas tiki nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kurie buvo pagarsinti (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes jie esminėse detalėse sutampa su kitomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei rašytine medžiaga. Aplinkybę, kad nukentėjusysis, gyvendamas pas kaltinamuosius dirbo ūkio darbus, patvirtino ir patys kaltinamieji Z. B. ir D. J., nukentėjusysis R. L., liudytoja J. V., kuri iš esmės patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, tačiau dėl ilgo laiko tarpo praėjusio nuo įvykių jos parodymai teisme buvo abstraktesni, kai kurių aplinkybių ji negalėjo prisiminti, tačiau teismui pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu jos duotus parodymus ji tas aplinkybes prisiminė ir savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kur ji nurodė, kad matydavo, kaip tas vaikinas, gyvendamas pas kaltinamuosius, dirbo kasdieninius darbus - skaldydavo malkas, nešė iš šulinio vandenį, keletą kartų girdėjo, kaip Z. B. ant nukentėjusiojo šaukė, bei liudytoja R. S., kuri tvirtino, kad matė nukentėjusįjį dirbant pas kaltinamuosius, girdėjo, kaip kaltinamasis D. J. nurodydavo jam darbus, girdėjo, kai D. J. šaukė ant nukentėjusiojo. Apklausta liudytoja socialinė darbuotoja L. R. apibūdino R. L. kaip labai geros širdies, lengvatikį, jautrų, mėgstantį pameluoti asmenį, bei teigė, kad nukentėjusiojo melas būdavo trumpalaikis, greitai išaiškėjantis, nesietinas su noru pakenkti konkretiems asmenims. Socialinė darbuotoja S. R., kuri apklausta kaip liudytoja parodė, kad R. L. buvo netvirto charakterio, negalintis už save pastovėti, lengvai dėl draugystės pasiduodantis kitų asmenų neigiamai įtakai, kartais meluojantis, bet nelinkęs fantazuoti, o žmonėms, kurie sukurdavo saugumo jausmą, galėdavo viską nuoširdžiai atiduoti. Šias nurodytas šių liudytojų aplinkybes, tai, kad nukentėjusysis dėl kritiško mąstymo nebuvimo, asmenybinės - emocinės nebrandos yra lengviau pažeidžiamas, juo galima lengviau pasinaudoti, manipuliuoti, išnaudoti, daryti įtaka, patvirtina ir teismo psichologinė psichiatrinė psichologo išvada Nr. 00011, kurioje nurodyta, kad R. L. intelektiniai gebėjimai yra nežymios protinės negalės ribose, protiniuose gebėjimuose dominuoja prastos bendrosios žinios, apsunkintas verbalinis bei neverbalinis samprotavimas, todėl nukentėjusiojo galimybės logiškai mąstyti, daryti adekvačias išvadas, remtis įgytu patyrimu yra nepakankamos, jam sunku adekvačiai orientuotis socialinio gyvenimo situacijose, numatyti savo elgesio, pasekmes, tiriamasis dėl menko racionalaus mąstymo nesugeba pilnai suprasti kitų žmonių ketinimų, jų motyvų, sunkiai numato galimas kitų žmonių ir savo veiksmų, sprendimų pasekmes, jis nepakankamai neadekvačiai vertina žmones bei aplinkybes dėl intelekto sutrikimo. Tiriamasis dėl kritiško mąstymo nebuvimo ir dėl asmenybinės - emocinės nebrandos yra lengviau pažeidžiamas, juo galima lengviau pasinaudoti, manipuliuoti, išnaudoti, daryti įtaką. Tyrimo metu nebuvo pastebėta, jog tiriamasis asmuo yra linkęs fantazuoti, pasakoti neįvykusius įvykius ar įvykusius įvykius papildyti neįvykusiomis aplinkybėmis, taip siekiant atkreipti į save dėmesį. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodytais duomenimis nustatyta, kad R. L. nustatytas lengvas protinis atsilikimas, jis galėjo suvokti jo atžvilgiu atliekamų veiksmų faktines aplinkybes, bet pilnai kritiškai neįvertino šių veiksmų reikšmės, tolimesnių pasekmių, bei bijojo priešintis, polinkis fantazuoti nenustatytas. Kaltinamųjų teisiamojo posėdžio metu nurodyta aplinkybė, kad už atliktus darbus R. L. buvo išlaikomas ir jam buvo suteikta nakvynė - vertintini kritiškai, kaip kaltinamųjų gynybinė versija. Kaip matyti iš byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų, kaltinamieji sistemingai apgaule, naudojosi nukentėjusiojo piniginėmis lėšomis ir gaunamomis pašalpomis, pirko maistą bei kitus daiktus, kas rodo, kad būtent nukentėjusysis R. L. išlaikė ne tik save, tačiau ir kaltinamuosius. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų padaryti priešingą išvadą, t.y. kad kaltinamieji būtų skyrę piniginių lėšų nukentėjusiajam, pirkę jam kokius daiktus. Kad nukentėjusiojo atžvilgiu ne vieną kartą buvo naudojamas fizinis smurtas, parodė nukentėjusysis apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Aplinkybę, kad vieną kartą naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, pripažino ir kaltinamasis D. J.. Kaltinamojo nurodytą aplinkybę, kad jis R. L. smūgio sudavimą į veidą vertina kaip nuobaudą už vagiliavimą ir pakliuvimą policijai, teismas vertina kaip mėginimą pateisinti savo neteisėtus veiksmus, tačiau tai niekaip nepaneigia nukentėjusiojo duotų parodymų apie patirtą psichologinį bei fizinį smurtą dėl nespėjamų ar netinkamai atliktų namų ruošos darbų būnant pas kaltinamuosius, kuris, nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kurie esminėse aplinkybėse sutampa, buvo sistemingas. Nukentėjusiojo R. L. priklausomumą ir pažeidžiamumą akivaizdžiai patvirtina ne tik jo paties parodymai, bet ir jo negalėjimas laisvai disponuoti savo asmens dokumentu, elektronine mokėjimo kortele. Šios aplinkybės patvirtintos ir kaltinamųjų Z. B. bei D. J. parodymais, kurie nurodė, kad šie daiktai buvo saugomi pas juos, o atskirais atvejais kaltinamojo D. J. panaudojami, išgryninant pinigus. Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad tuo metu nukentėjusysis R. L. kitos gyvenamosios vietos neturėjo, galimybės ją pasirinkti taip pat neturėjo. Kaltinamųjų parodymais nustatyta, kad nukentėjusysis R. L. du kartus buvo vežamas prie prekybos centro „Mega“. Nors kaltinamieji neigė, kad nukentėjusysis buvo vežamas elgetauti, tačiau tokie jų parodymai paneigti nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, kur jis apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, taip pat pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad D. J. pasakė, kad jis turėtų elgetauti, nes jam reikia atiduoti skolas. Kaltinamieji nukentėjusįjį automobiliu atvežė prie prekybos centro “M.” ir paliko, o patys sėdėjo automobilyje ir laukė. R. L. surinko 21 eurą, kuriuos atidavė D. J.. Kitą dieną kaltinamieji vėl nukentėjusįjį atvežė prie prekybos centro “M.” ir liepė elgetauti, tačiau patys išvažiavo ir neatvyko jo pasiimti. Kad nukentėjusysis davė kaltinamiesiems pinigų, patvirtino ir kaltinamoji Z. B., kurios parodymai (duomenys neskelbtini) straipsnio 4 dalies tvarka teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti, ir kuri patvirtino, kad R. L. davė 4 eurus kurui, bei kaltinamasis D. J., kuris teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad nukentėjusysis atėjęs prie jų automobilio davė kelis eurus. Aplinkybė, kad neva R. L. elgetavo savo noru ir su jais pasidalino pinigais savo noru - vertintina kaip gynybinė versija, kadangi surinkti duomenys rodo, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu nukentėjusysis buvo priklausomas nuo kaltinamųjų dėl šių suteiktos gyvenamosios vietos, išsakytų pažadų juo rūpintis, dėl naudojamo psichinio ir fizinio smurto susiformavusios baimės kaltinamųjų atžvilgiu, dėl ko nukentėjusysis pakluso kaltinamųjų nurodymams, o tai negali būti traktuojama kaip savanoriški nukentėjusiojo veiksmai, juo labiau, kad pats R. L. neigia savanoriškumo faktą. Šios aplinkybės vertintinos psichologinės - psichiatrinės išvadų kontekste, kur pažymėta, kad R. L. išsigalvoti nebūtų įvykių neturi polinkio, kas suponuoja pakankamą pagrindą tikėti jo parodymais.

Taigi, teismas sprendžia, kad kaltinamieji Z. B. ir D. J. veikdami bendrai, laikotarpiu nuo 2018 m. rudens iki 2019 m. vasario 23 d. pasinaudodami nukentėjusiojo R. L. pažeidžiamumu bei priklausomumu dėl jauno amžiaus, lengvo protinio atsilikimo, sunkios materialinės padėties, gyvenamosios vietos neturėjimo, asmens dokumento ir mokėjimo instrumento paėmimo, naudodami jo atžvilgiu psichinį bei fizinį smurtą, neteisėtai vertė nukentėjusįjį R. L. dirbti ir elgetauti, todėl jų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį, kaip nukentėjusiojo išnaudojimas priverstiniam darbui. Nusikaltimas baigtas, padarytas tiesiogine tyčia.

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Sukčiavimo atveju kaltininkas turi suvokti, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatydamas, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norėdamas tokiu būdu įgyti svetimą turtą. Nustatant subjektyviuosius veikos požymius svarbu įvertinti ir tai, ar kaltininko veiksmai ir vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme apskritai buvo viena iš priemonių įgyvendinti tą patį tikslą, t. y. apgaule įgyti svetimą turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2011, 2K-312/2013, 2K-84/2014). BK 182 straipsnio dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų.

Pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, ar asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-545/2012, 2K-161/2013).

Tiek kaltinamoji Z. B., tiek ir kaltinamasis D. J. apklausiami dėl nukentėjusiojo turto pasisavinimo apgaulės būdu nurodė, kad jie kaltę prisipažįsta iš dalies. Abu kaltinamieji neneigė faktinių aplinkybių, kad jie už nukentėjusiojo sąskaitoje esančius pinigus, bei už savivaldybės skirtą nukentėjusiajam vienkartinę išmoką, kartu su nukentėjusiuoju įvairiose parduotuvėse pirko įvairius daiktus ir juos parsivežė į savo namus, kaltinamasis neneigė, kad naudojosi R. L. mokėjimo kortele ir apsauginiu PIN kodu, ir kad iš ir nukentėjusiojo banko sąskaitos išsiėmė pinigus, tačiau abu kaltinamieji nurodė, kad jie nesiekė įgyti turto apgaule ir jį pasisavinti. Teismas tokį kaltinamųjų aiškinimą vertina kaip norą sušvelninti savo padėtį ir išvengti griežtesnės bausmės, nes tokius jų parodymus paneigia nukentėjusiojo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kurie buvo perskaityti (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, liudytojų L. R., J. S., S. R., M. B., J. Č. parodymai, kratos protokole, daiktų apžiūros protokoluose užfiksuoti duomenys.

Nukentėjusysis R. L. apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad jis apsigyvenęs pas kaltinamuosius, kaltinamajam D. J. klausinėjant, pasakė apie turimus sąskaitoje pinigus - 3000 Eur, kuriuos gavo išeidamas iš globos namų, taip pat pasakė ir apie pašalpą, skirtą jo įsikūrimui. D. J. prašymu, padavė jam savo pasą ir banko kortelę su PIN kodu, su kuria D. J. eidavo į banką išsigryninti pinigų. Vėliau D. J. jo paprašė duoti pinigų automobilio pirkimui, sakė, kad automobilį vairuos abu. Jis iš savo sąskaitos nuėmė ir perdavė D. J. 1300 eurų automobilio pirkimui, tačiau automobilio nenupirko, pasakė, kad jį apgavo ir jis neturi nei automobilio, nei pinigų, vėliau, D. J. prašymu, davė jam 400 Eur skoloms padengti, bei 500 Eur maistui. Jis iš viso jiems davė 2200 eurų. Iš jam priklausančios 2850 eurų įsikūrimo pašalpos D. J. ir Z. B. pirko baldus, kilimus, buitinę techniką, sporto prekes, planšetofoną, nešiojamą kompiuterį. Jis eidavo į parduotuves kartu su kaltinamaisiais, nes jų, bijojo, kad nenupirkus jiems norimų daiktų, prieš jį kaltinamieji gali smurtauti, be to žadėjo už nupirktus baldus padėti jam finansiškai. Jis pasirašydavo pirkimo - pardavimo sutartis ir jas nešė į Kėdainių rajono savivaldybę, jam taip padaryti liepė D. J.. Kaltinamieji išsirinko telefoną ir nešiojamą kompiuterį, kuriuos tą pačią dieną D. J. nunešė į lombardą ir pardavė, pinigų jam neatidavė. Nupirkus D. J. ir Z. B. visus daiktus, jie su juo ir toliau elgėsi negražiai, nieko jam nedavė, kaip buvo žadėję. Jie jam tik sakydavo, kad kai gaus pinigus, tai jį apipirks, bet taip jam nieko ir nenupirko. Netikėti šiomis nukentėjusiojo R. L. nurodytomis aplinkybėmis teismas neturi pagrindo, nes jo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją esminėse detalėse sutampa, bei atitinka iš dalies ir pačių kaltinamųjų parodymus ir neprieštarauja liudytojų L. R., J. S., S. R., M. B., J. Č. parodymams bei byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Aplinkybę, kad nukentėjusysis turėjo pinigų apsigyvendamas kaltinamųjų namuose nurodė liudytoja L. R., kuri patvirtino teisme perskaitytus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, jog R. L. galėjo turėti 6000 eurų, kurie buvo sutaupyti iš jam skirtos našlaičio pašalpos. Minėta liudytoja apibūdindama nukentėjusįjį nurodė, kad jis yra iš tų vaikų, kuris viskuo dalinasi. Aplinkybę, kad po nukentėjusiojo apsigyvenimo kaltinamųjų namuose, kaltinamųjų materialinė padėtis pagerėjo, parvirtino liudytoja R. S., kuri apklausiama teigė, kad apsilankiusi pas kaltinamuosius matė miegamojo kampą, mikrobangų krosnelę, didelį televizorių. Liudytoja S. R. patvirtino, kad R. L. buvo sukaupęs didelę pinigų sumą kol gyveno globos namuose ir kad jam priklausė vienkartinė išmoka 2850 eurų. Ši liudytoja taip pat nurodė, kad ji saugojo R. L. dalį turėtų grynų pinigų, kuriuos jis atėjęs per kelis kartus pasiėmė. Aplinkybę, kad parduotuvėje “Senukai” buvo perkami įvairūs namų apyvokos daiktai, be nukentėjusiojo R. L. ir kaltinamųjų Z. B. ir D. J. parodymų, patvirtino ir liudytoja R. P., kuri apklausiama, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad parduotuvėje „S.“ buvo perkami įvairūs daiktai, sporto įranga, jos kolegės išrašyta sąskaita su sporto įranga savivaldybėje nebuvo apmokėta, todėl nukentėjusysis ir kaltinamasis grįžę atgal į parduotuvę jos prašė sąskaitoje pakeisti sporto prekių pavadinimus į kitas prekes, būtent kaltinamasis D. J. išsiskyrė aktyvumu, dedant pastangas, kad sąskaitoje būtų pakeisti prekių pavadinimai ir, kad tas prekes jie galėtų įsigyti už nukentėjusiojo pašalpą. Šios liudytojos nurodytas aplinkybes taip pat patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai – sąskaitos faktūros. Liudytojas M. B. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, kurio parodymai (duomenys neskelbtini) straipsnio tvarka buvo perskaityti teisme, ir kuriuos jis patvirtino, parodė, kad dėl atneštų parduoti planšetofono ir nešiojamojo kompiuterio kainos jis tarėsi su romų tautybės asmeniu ir už parduodamus šiuos daiktus sumokėjo romų tautybės asmeniui, o ne nukentėjusiajam. Aplinkybę, kad kaltinamoji Z. B. disponavo už nukentėjusiojo pinigus įgytu turtu, t.y. nunešė į lombardą ir pardavė televizorių, patvirtino liudytojas J. Č. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, kurio parodymai (duomenys neskelbtini) straipsnio tvarka teisme buvo perskaityti ir kuriuos jis patvirtino, jog Z. B. atnešusi į lombardą televizorių pirmiausia jį užstatė už 170 Eur, vėliau atėjusi pasakė, kad televizoriaus nepasiims. Šią nurodytą liudytojo J. Č. aplinkybę patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai – lombardo bilietų kopijos, iš kurių matyti, kad Z. B. įkeitė už nukentėjusiojo lėšas įsigytą televizorių.

Nukentėjusio R. L. parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tai, kad kaltinamieji turėjo paėmę jo banko kortelę, žinojo apsauginį kodą ir be jo žinios iš banko sąskaitos išimdavo jo pinigus patvirtino ir kaltinamoji Z. B., kuri parodė, kad ne kartą ėjo nuimti pinigų nuo nukentėjusiojo banko kortelės, yra nuėmusi 90 Eur, bei kaltinamasis D. J., kuris parodė, kad R. L. jam pasakė banko kortelės kodą ir jis disponavo nukentėjusiojo banko kortele. Aplinkybę, kad kaltinamasis D. J. naudojosi nukentėjusiojo R. L. banko kortele patvirtina ir į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, t.y. kompaktinėse plokštelėse užfiksuota informacija - nuotraukos, iš kurių matyti, kad vyras, pagal išvaizdą atitinkantis kaltinamąjį D. J., naudodamasis R. L. banko kortele, bankomate išgrynina pinigus. Todėl akivaizdu, kad kaltinamieji veikdami bendrai, D. J. neteisėtai panaudojant nukentėjusiojo R. L. elektroninę mokėjimo priemonę finansinių operacijų atlikimui ir apsauginį PIN kodą ir iš nukentėjusiojo banko sąskaitos nuimant pinigus, apgaule savo naudai įgijo svetimą, nukentėjusiajam priklausantį turtą.

Taigi darytina išvada, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu pasitvirtino kaltinime nurodytos aplinkybės apie kaltinamųjų bendrus veiksmus, kuriais jie įgyvendino nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, objektyviosios pusės požymius. Iš bylos medžiagos galima daryti išvadą, kad nusikalstamų veikų bendrininkai turėjo aiškų savo vaidmenį. Jie siekdami užvaldyti R. L. priklausančias pinigines lėšas, įtikino jį apsigyventi jų namuose, sukūrė tariamą saugumo ir rūpinimosi jausmą, tačiau realiai juo nesirūpino, neužtikrino, kaip buvo žadėję jam geresnių gyvenimo sąlygų, manipuliavo R. L. socialiniu nebrandumu, noru gyventi šeimoje, turėti draugų. Jų tikslas buvo apgaule, pasisavinant nukentėjusiojo lėšas, susikurti sau materialinę gerovę. Kaip nustatyta ištirtais byloje esančiais įrodymais, nukentėjusiojo R. L. piniginėmis lėšomis, bei už jo pinigus įsigytais daiktais faktiškai disponavo kaltinamieji. Tuo tarpu nukentėjusysis R. L. net neturėjo galimybės naudotis savo mokėjimo instrumentu, kurį kontroliavo kaltinamasis D. J..

Išdėstytų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad kaltinamieji suvokdami, kad kiekvieno veiksmai būtini ir reikšmingi nusikalstamam rezultatui pasiekti, panaudodami apgaulę, veikdami bendrai, savo naudai įgijo svetimą, nukentėjusiajam priklausantį turtą.

Visi bendrininkai atsako už bendrą nusikalstamą veiką, nors atliko tik dalį objektyviosios pusės požymių. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, kaltinamųjų Z. B. ir D. J. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Nusikaltimas baigtas, padarytas tiesiogine tyčia.

Įrodymų vertinimas (BK 214 straipsnio 1 dalis, 215 straipsnio 1 dalis)

Pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, be kita ko, atsako tas, kas neteisėtai įgijo, laikė, perdavė ar realizavo vieną ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti. BK 214 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl užtenka bent vieno iš jų atlikimo, kad asmeniui kiltų baudžiamoji atsakomybė. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo supranta, jog disponavimas (šiuo atveju įgijimas ir laikymas) svetima banko mokėjimo kortele yra neteisėtas, ir nori taip veikti.

Pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, be kita ko, atsako tas, kas neteisėtai inicijavo ar atliko vieną ar daugiau finansinių operacijų panaudodamas vieną ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis.

Nagrinėjant bylą teisme, kaltinamasis D. J. neigė neteisėtai įgijęs ir laikęs nukentėjusiojo banko kortelę ir kortelės PIN kodą. Teisme jis paaiškino, jog banko kortelė buvo jų namuose, ją pats nukentėjusysis buvo padėjęs į stalčių. Einant į banką banko kortelę jam davė nukentėjusysis, pasakė PIN kodą. Jis eidavo ir vienas, ir kartu su nukentėjusiuoju į banką nuimti pinigų. Jis vieną kartą yra nuėmęs pinigus savarankiškai, tačiau su nukentėjusiojo sutikimu. Nukentėjusysis R. L. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu bei apklaustas pas ikiteisminio tyrimą teisėją, kur jo parodymai buvo perskaityti (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, parodė, kad atėjus gyventi pas kaltinamuosius, D. J. paprašius jam duoti banko kortelę su PIN kodu, ji ją padavė ir nuo to laiko pats savarankiškai nusiimti pinigų nuo savo sąskaitos negalėjo, nes po bankinių operacijų, kurių metu jis iš bankomato išsigryninęs pinigus atiduodavo D. J., D. J. iš karto paimdavo ir jo banko kortelę. Teismas tiki nukentėjusiojo parodymais, nes juos patvirtina iš dalies ir paties kaltinamojo D. J. parodymai, kur jis pripažino, kad inicijavo finansines operacijas, kurių metu buvo išgrynintos nukentėjusiojo R. L. vardu atidarytoje banko sąskaitoje buvusios piniginės lėšos. Taigi, kaltinamojo kaltė įrodyta nukentėjusiojo R. L. parodymais, apžiūros protokolo duomenimis, kuriuose užfiksuotas nukentėjusiojo piniginių lėšų išgryninimas, ir kad tai atlieka vyriškis, pagal išvaizdos požymius atitinkantis kaltinamąjį D. J.. Šie teismo ištirti įrodymai yra nuoseklūs, tarpusavyje sutampa ir papildo vienas kitą yra nepaneigti jokiais kitais įrodymais, todėl teismas jais remiasi grįsdamas nuosprendį. Iš surinktų, aukščiau išdėstytų ir teismo posėdžio metu ištirtų duomenų, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais, daroma išvada, kad kaltinamasis D. J. padarė nusikalstamą veiką teismo nustatytomis aplinkybėmis, t. y. pasinaudodamas apgaule – žadėdamas pasirūpinti piniginių lėšų saugumu, neteisėtai įgijo ir laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę - R. L. vardu išduotą AB „Swedbank“ mokėjimo kortelę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis – apsauginį PIN kodą, bei, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus ne mažiau kaip vieną kartą, AB „Swedbank“ priklausančiame bankomate, neteisėtai panaudojo svetimą - R. L. priklausančią elektroninę mokėjimo priemonę – AB „Swedbank“ mokėjimo kortelę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis – apsauginį PIN kodą, iš R. L. banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) išėmė 90 eurų, tokiu būdu neteisėtai įgijo, laikė ir panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis.

Byloje neabejotinai nustatyta, kad kaltinamasis D. J. įgyvendino nusikalstamų veikų, numatytų BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, objektyviosios pusės požymius. Jų įgyvendinimas pasireiškė tuo, kad jis pasinaudodamas apgaule atliko veiksmus, tai yra neteisėtai įgijo ir laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, neteisėtai inicijavo ir atliko finansinę operaciją panaudodamas naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, prisijungė prie nukentėjusiojo banko sąskaitos, ir išgrynino pinigus.

Tokie kaltinamojo D. J. veiksmai atitinka BK 214 straipsnio 1 dalies, 215 straipsnio 1 dalies, numatytų nusikalstamų veikų požymius, todėl yra tinkamai kvalifikuoti. Minėtas nusikalstamas veikas kaltinamasis D. J. padarė tiesiogine tyčia, jis suprato, kad pasinaudodamas apgaule – žadėdamas pasirūpinti piniginių lėšų saugumu, neteisėtai įgyja ir laiko ir panaudoja nukentėjusiojo vardu išduotą banko kortelę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, suvokė, kad panaudodamas banko kortelę ir naudotojo duomenis bei bankomate išgrynindamas pinigus, elgiasi neteisėtai, ir norėjo taip veikti.

Kaltinamosios Z. B. atsakomybę lengvinančių ir jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.

Kaltinamojo D. J. atsakomybę lengvinančių ir jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.

Dėl bausmės

Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Z. B. padarė dvi nesunkias nusikalstamas veikas. Nusikaltimai tyčiniai, baigti. Vertinant Z. B. asmenybę nustatyta, kad ji neturi išsilavinimo, nedirba, augina vaikus, tame tarpe ir mažamečius, kaltinamosios teigimu, turi šešis vaikus ir laukiasi septinto, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, administracine tvarka bausta 1 kartą, (2 t., b. l. 152-153), duomenų apie įskaitą VšĮ Respublikinėje psichiatrijos ligoninėje, VšĮ Psichikos sveikatos centre, priklausomybės ligų centre, byloje nėra. Teismo vertinimu, atsižvelgus į pirmiau minėtas, už nusikalstamas veikas skirtinoms bausmėms individualizuoti reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias kaltinamąją ir jos padarytas veikas, būtent laisvės atėmimo bausmė padės pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, neprieštaraus teisingumo ir protingumo kriterijams. Z. B. skirtinų laisvės atėmimo bausmių pagal BK 147¹ straipsnio 1dalį ir BK 182 straipsnio 1dalį, dydis nustatytinas didesnis už sankcijose numatytą bausmės vidurkį.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintinos dalinio sudėjimo būdu ir skirtina subendrinta bausmė. Parinkdamas pridėtiną bausmės dalį, teismas atsižvelgia į padarytų veikų pobūdį, priežastis, pavojingumą, į kaltinamąją charakterizuojančias aplinkybes, ir sprendžia, kad turi pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis – artima minimaliai.

Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius.

Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais bei šeima ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą. Bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2014, Nr. 2K-61-895/2015, Nr. 2K-7-29-942/2016, Nr. 2K-379-697/2018 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs anksčiau aptartų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, mano, kad paskirtosios bausmės tikslai gali būti pasiekti jos vykdymą Z. B. atidedant. Z. B. paskirta bausmė už dviejų nesunkių nusikaltimų padarymą neviršija 4 metų, todėl egzistuoja viena iš BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų. Z. B. yra teista, teistumas neišnykęs, nėra jos atsakomybę lengvinančių ir jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teismas, atsižvelgia į aplinkybę, jog kaltinamoji sutiko atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, o tai patvirtina, kad Z. B., suprato padarytos veikos pavojingumą, į tai, jog ji turi pastovią gyvenamąją vietą, kaltinamosios teigimu, turi šešis vaikus, tame tarpe ir mažamečius, kuriais rūpinasi ir laukiasi septinto vaiko, bei atsižvelgiant į valstybėje vykdomą bausmių politiką, yra tikslinga, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, skirtinos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams ir 6 mėnesiams, taip neatimant jai galimybės bendrauti, auklėti ir išlaikyti savo vaikus. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir skyrus teismo įpareigojimus, Z. B., suvokdama, kad bausmės vykdymas gali būti panaikintas jeigu ji darys teisės pažeidimus, naujas nusikalstamas veikas ar nesilaikys bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų – bus priversta koreguoti savo elgesį. Laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu Z. B. įpareigotina: 1) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 2) dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

D. J. padarė du nesunkius ir du apysunkius nusikaltimus. Nusikaltimai tyčiniai, baigti. Vertinant D. J. asmenybę nustatyta, kad jis verčiasi individualia veikla, teistas, paskutinį kartą 2013 m., turi nuolatinę gyvenamąją vietą, administracine tvarka baustas 7 kartus (2 t., b. l. 113-119), duomenų apie įskaitą VšĮ Respublikinėje psichiatrijos ligoninėje, VšĮ Psichikos sveikatos centre, priklausomybės ligų centre, byloje nėra. Teismo vertinimu, atsižvelgus į pirmiau minėtas, už nusikalstamas veikas skirtinoms bausmėms individualizuoti reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias kaltinamąjį ir jo padarytas veikas, būtent laisvės atėmimo bausmė padės pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, neprieštaraus teisingumo ir protingumo kriterijams. J. skirtinų laisvės atėmimo bausmių pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį, dydis nustatytinas didesnis už sankcijose numatytą bausmės vidurkį, o pagal BK 214 straipsnio 1dalį, BK 215 straipsnio 1 dalį, dydis nustatytinas mažesnis už sankcijose numatytą bausmės vidurkį.

Veikos sudaro realią sutaptį, todėl bendrintinos sudėjimo būdu. Vertinant, kad nusikaltimai atlikti siekiant to paties savanaudiško tikslo, taip pat atsižvelgiant į padarytų veikų pobūdį, priežastis, pavojingumą, prie griežtesnės bausmės pridėtina artimesnė minimaliai švelnesnės bausmės dalis (BK 63 straipsnio 4 dalis).

Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs anksčiau aptartų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, mano, kad paskirtosios bausmės tikslai gali būti pasiekti jos vykdymą D. J. atidedant. D. J. paskirta bausmė už dviejų nesunkių ir dviejų apysunkių nusikaltimų padarymą neviršija 4 metų, todėl egzistuoja viena iš BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų. D. J. yra teistas, teistumas neišnykęs, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, turi pastovią gyvenamąją vietą, kaip teigė teismui, jis verčiasi individualia veikla, kloja trinkeles, todėl nagrinėjamu atveju yra tikslinga, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, D. J. skirtinos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metų terminui. Teismo vertinimu, būtent laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidedamas, yra tinkamiausia bausmė D. J., kuri užtikrins tiek BK 41 straipsnyje numatytos bausmės paskirtį. Teismas sprendžia, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas padarytų didelę neigiamą įtaką ne tik paties kaltinamojo D. J. socialiniams ryšiams – jis prarastų ryšius su šeima, netektų galimybės dirbti, o tai pakenktų ne tik nepilnamečių vaikų interesams, bet ir nukentėjusiojo, kuris prarastų realią galimybę gauti nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir skyrus teismo įpareigojimus, D. J., suvokdamas, kad bausmės vykdymas gali būti panaikintas jeigu jis darys teisės pažeidimus, naujas nusikalstamas veikas ar nesilaikys bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų – bus priverstas koreguoti savo elgesį. Teismo įsitikinimu, kaltinamajam paskirtas dviejų metų bausmės vykdymo atidėjimo terminas užtikrins tinkamą nuteistojo resocializaciją, kadangi, atsižvelgiant į nusikaltimų pobūdį ir nuteistojo asmenybę, jis turėtų ilgesnį laiką būti prižiūrimas Probacijos tarnybos pareigūnų, siekiant ne tik įsitikinti, kaip vykdomi paskirti įpareigojimai ir baudžiamojo poveikio priemonės, bet ir užtikrinti korekcijos pokyčius teigiama linkme. Be to, baudžiamoji politika yra formuojama ta linkme, kuomet daugiau teisių suteikiama Probacijos tarnybai, kuri, jeigu D. J. nevykdys jam paskirtų įpareigojimų, turi teisę probacijos procese vertinti ir tai, ar nereikia paskirti nuteistajam naujus įpareigojimus ir baudžiamojo poveikio priemones, kurios efektyviau užtikrins probacijos sąlygų laikymąsi. Atidedant bausmės vykdymą skirtini įpareigojimai, kurie padės įgyvendinti bausmės paskirtį. Laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu D. J. įpareigotinas: 1) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 2) dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose; 3) tęsti darbą, o netekus darbo be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje.

Dėl civilinio ieškinio

BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Kai civilinis ieškinys pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį.

Nukentėjusiojo atstovas advokatas D. P. pareiškė civilinį ieškinį dėl 5137,22 eurų turtinės ir 10 000,00 neturtinės žalos atlygino priteisiant iš kaltinamųjų D. J. ir Z. B..

Civilinio ieškinio dydis dėl turtinės 5137,22 eurų žalos atlyginimo pagrįstas nukentėjusiojo civilinio ieškovo paaiškinimais, duotais ikiteisminio tyrimo metu bei pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat pateiktais dokumentais: PVM sąskaitomis faktūromis, daiktų apžiūros protokoluose užfiksuotais duomenimis, lombardo bilieto kopijomis. Byloje yra įrodyta, kad D. J. ir Z. B. veikdami bendrai apgaulės būdu, pasinaudodami R. L. pažeidžiamumu ir įgytu priklausomumu užvaldė svetimą R. L. turtą (pinigines lėšas bei įvairius daiktus). Taigi turtinė žala padaryta kaltinamųjų nusikalstama veika. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo atstovo pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas, įrodytas, todėl tenkintinas visiškai ir priteistinas solidariai iš kaltinamųjų D. J. ir Z. B. nukentėjusiojo R. L. naudai.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis išgyvenimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių pablogėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo (Civilinio kodekso 6.250 straipsnis).

Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Jie apibrėžiami konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Byloje nustatyta, D. J. ir Z. B. bendrais nusikalstamais veiksmais buvo padaryta fizinė ir moralinė žala. Ieškinys šioje dalyje pagrįstas ir tenkintinas. Iš civilinio ieškovo, nukentėjusiojo R. L. duotų paaiškinimų ikiteisminio tyrimo metu ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją matyti, kad R. L. dėl jo atžvilgiu atliktų nusikalstamų veiksmų, būdamas silpnos intelektinės būsenos, labiau pažeidžiamas patyrė dvasinius išgyvenimus, baimę, pažeminimą, išgąstį, stresą, buvo sutrikdytos jo bendravimo galimybės. Akivaizdu, jog tarp kaltinamųjų D. J. ir Z. B. nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl žalą solidariai turi atlyginti kaltinamieji. Tačiau prašoma priteisti suma, atsižvelgiant į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus bei teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis byloje Nr. 1A-122-177/2017, Kauno apygardos teismo nuosprendis byloje Nr. N1-48-493/2018), mažintina iki 1500 Eur.

Dėl proceso išlaidų

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Nukentėjusiojo R. L. atstovas advokatas D. P. pateikė teismui ir prašė priteisti iš kaltinamųjų Z. B. ir D. J. 600 eurų atstovavimo išlaidų VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro naudai (3 t., b. l. 118). Atsižvelgiant į baudžiamosios bylos sudėtingumą ir apimtį, į atstovo atliktų procesinių veiksmų apimtį, spręstina, kad tokia reikalaujama priteisti suma nėra per didelė, yra pagrįsta, todėl iš kaltinamųjų priteistina lygiomis dalimis, t. y. po 300 Eur proceso išlaidų VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro naudai.

Dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo

Kauno apylinkės teismas 2020 m. birželio 5 d. nutartimi civilinio ieškinio užtikrinimui laikinai apribojo kaltinamųjų D. J. ir Z. B. nuosavybės teises į jiems priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas – 15 137,22 Eur sumai kiekvieno (kaltinamojo) atžvilgiu. 2020 m. gruodžio 8 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į kaltinamųjų D. J. ir Z. B. nuosavybės teises į jiems priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas – 15 137,22 Eur sumai buvo pratęstas. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas taikytas siekiant užtikrinti civilinius ieškinius, byloje pareikšti civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, taigi, šiuo atveju laikino nuosavybės teisės apribojimo ir tolimesnio taikymo sąlygos ir pagrindas egzistuoja, todėl procesinės prievartos priemonės taikymas paliktinas galioti iki priteisto civilinio ieškinio visiško įvykdymo.

Dėl daiktų

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. balandžio 2 d. kratos metu iš kaltinamųjų gyvenamosios vietos - buto, esančio Kėdainiuose, Šėtos g. 39-4, paimti daiktai: mikrobangų krosnelė „Daewoo KOR-81F7B“, dulkių siurblys „Hoover BR71-BR2001“, kilimas „Superrose“, kiliminė danga spalvota, kilimas raudonos spalvos, treniruokliai „Viruspro“ su svarmenimis, minkštas kampas „Ženeva“ tamsiai pilkos spalvos, įsigyti nusikalstamu būdu. Atsižvelgiant į tai, jog daiktai: mikrobangų krosnelė „Daewoo KOR-81F7B“, dulkių siurblys „Hoover BR71-BR2001“, kilimas „Superrose“, kiliminė danga spalvota, kilimas raudonos spalvos, treniruokliai „Viruspro“ su svarmenimis, minkštas kampas „Ženeva“, turi materialinę vertę, todėl jie konfiskuotini pagal BK 72 straipsnio 2 dalį. Kompaktinė plokštelė su nuotraukomis, kompaktinė plokštelė su nukentėjusiojo apklausos vaizdo įrašu paliktini saugoti prie baudžiamosios bylos.

Z. B. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktina galioti iki įsiteisėjusio teismo nuosprendžio vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti panaikintina.

D. J. skirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje paliktinos galioti iki įsiteisėjusio teismo nuosprendžio vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti panaikintinos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-299 straipsniais, 301-303 straipsniais, 308 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Z. B. pripažinti kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 147¹ straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jai bausmę:

- pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį – 1 (vienerius) metus 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį –1 (vienerius) metus 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir skirti galutinę subendrintą 1 (vienerių) metų 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, Z. B. paskirtos 1 (vienerių) metų 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant:

1) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

2) dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Z. B. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti galioti iki įsiteisėjusio teismo nuosprendžio vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti panaikinti.

D. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 147¹ straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 214 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 215 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam bausmę:

- pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį – 1 (vienerius) metus 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį –1 (vienerius) metus 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo;

- pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerius) metus laisvės atėmimo;

- pagal BK 215 straipsnio 1 dalį –1 (vienerius) metus laisvės atėmimo;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnių bausmių, ir skirti galutinę subendrintą 2 (dviejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, D. J. paskirtos 2 (dviejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dviem) metams, įpareigojant:

1) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

2) dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose;

3) tęsti darbą, o netekus darbo be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje.

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

D. J. skirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje palikti galioti iki įsiteisėjusio teismo nuosprendžio vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti panaikinti.

Civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti solidariai iš Z. B. ir D. J. 5137,22 Eur turtinės žalos atlyginimui ir 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimui R. L. naudai.

Priteisti iš Z. B. ir D. J. lygiomis dalimis, t.y. iš kiekvieno po 300 eurų atstovavimo išlaidų VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (a. s. (duomenys neskelbtini), AB Swedbank) naudai.

Laikino nuosavybės teisės apribojimo į D. J. ir Z. B. nuosavybės teises priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas – 15 137,22 Eur sumai kiekvieno (kaltinamojo) atžvilgiu taikymą palikti galioti iki priteistų civilinių ieškinių visiško įvykdymo.

- kratos metu rastus ir paimtus daiktus: mikrobangų krosnelę „Daewoo KOR-81F7B“, dulkių siurblį „Hoover BR71-BR2001“, kilimą „Superrose“, kiliminę dangą spalvotą, kilimą raudonos spalvos, treniruoklius „Viruspro“ su svarmenimis, minkštą kampą „Ženeva“ tamsiai pilkos spalvos, perduotus saugojimui į UAB „Aleksoto prekyba“, konfiskuoti, kaip įgytus nusikalstamu būdu.

- kompaktinę plokštelę su nuotraukomis, kompaktinę plokštelę su nukentėjusiojo apklausos vaizdo įrašu palikti saugoti prie baudžiamosios bylos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmams (jei bus teikiamas skundas, skunde turi būti nurodyta, ar apeliacinėje instancijoje skundas turėtų būti nagrinėjamas rašytinio ar žodinio proceso tvarka). Nuteistiesiems nedalyvaujant nuosprendžio paskelbime, šis terminas skaičiuojamas nuo jo nuorašo išsiuntimo jiems dienos.