Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens G. B. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje Nr. A2-1-876/2014 pagal pareiškėjos M. J. patikslintą pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys: G. B., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, VĮ Registrų centras Marijampolės filialas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Suinteresuotas asmuo G. B. 2012 m. gegužės 4 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje, panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos M. J. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju keliamas teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi, taikymo ir aiškinimo klausimas.

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki terminų, nustatytų CK 4.68 straipsnio 1 dalyje suėjimo, o prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Taigi šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.58-4.71 straipsniuose nustatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį taikomas tik esant šioms sąlygoms: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. Daikto valdymas laikomas teisėtu ir atsiradusiu sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.26 straipsnio 2 dalis); 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. Atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai. Pagal CK 4.71 straipsnio 1 dalį daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. CK 4.33 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, kai valdytojas ne tik praranda galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, bet ir kai nesiima jokių priemonių šią galimybę susigrąžinti arba kai valdytojo bandymai susigrąžinti poveikį daiktui buvo nesėkmingi. Nepertraukiamas valdomo daikto naudojimas pagal paskirtį nėra būtina nepertraukiamo valdymo sąlyga. Svarbu daiktą valdyti taip, kad būtų aišku, jog asmens valdymas tęsiasi, t. y. jis neatsisakė daikto valdymo; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 str. 1 d. nustatytą terminą – pareiškėjas nekilnojamąjį daiktą valdė ne mažiau kaip dešimt metų, kilnojamąjį daiktą – ne mažiau kaip trejus metus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Teisme nustačius visas pirmiau nurodytas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygas, valdymo teisės pagrindu teismo sprendimu pareiškėjui gali būti pripažinta nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi į daiktą, jeigu dėl konkretaus daikto įgijimo nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu nėra apribojimų ar draudimų (CK 4.68–4.71 straipsniai). Pareiškėjas nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo datos gali nuosavybės teisę įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus 2013 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2013).

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja M. J. siekia įrodyti, kad įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į sandėlį su priestatu, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (ginčo pastatai ir daiktinės teisės į juos Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti), tuo tarpu suinteresuotas asmuo G. B. įrodinėja, jog jis yra ginčo objekto valdytojas.

Kaip minėta, nuosavybės teisė į daiktą gali būti įgyjama įgyjamosios senaties būdu tik nustačius, jog pareiškėja nėra ir nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. Nagrinėjamu atveju kilus ginčui dėl daiktinių teisių į ginčo turtą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus numeris 4400-2191-6516, ir jo tikrojo valdytojo, pareiškėja, siekdama įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį, savo pareiškimą grindė 1994 m. gruodžio 1 d. Šakių rajono Tvirbūtų žemės ūkio bendrovės visuotinio susirinkimo protokolu Nr. 1, kurio pagrindu už 1 720 Lt būtent jai ir buvo parduotas minėtas grūdų sandėlys, dėl ko pareiškėja laiko save minėto turto savininke ir teisėta jo valdytoja.. Taigi savo nuosavybės teisę į ginčo objektą pareiškėja kildina iš pirkimo pardavimo sandorio, arba nuosavybės teisės įgijimą sieja su kitu CK 4.47 straipsnyje įtvirtintu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu - pirkimo sandoriu. Todėl sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, esant tokiai situacijai, pirmiausiai turėjo nustatyti, ar pareiškėja nėra kitu būdu įsijusi nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, dėl kurio prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktą, o nustačius minėtas aplinkybes, spręsti, ar yra pagrindas tokio pareiškimo patenkinimui.

Pareiškėja tvirtina, jog perkant nekilnojamąjį turtą pagal tuo metu galiojusius įstatymus teisinė daikto registracija buvo privaloma, todėl įsigijus daiktą ir jo neįregistravus viešame registre, toks pirkimo sandoris buvo laikomas negaliojančiu (1964 m. CK 225 straipsnis), dėl ko praradus galimybę įteisinti savo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą įstatymo nustatyta tvarka, ji įgijo teisę pasirinkti kitą nuosavybės teisės įteisinimo būdą, numatytą CK 4.47 straipsnio 11 punkte (įgyjamąja senatimi). Su tokiais argumentais sutikti negalima vien todėl, kad įgijus nuosavybę pagal sandorį (nurodomą aplinkybę pareiškėjo įrodinėjo visos bylos nagrinėjimo eigoje), kitas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas – įgyjamąja senatimi, negali būti taikomas ir nustatinėjamas.

Pagal CK 4.22 straipsnio 1 dalį daikto valdymu, kaip pagrindu įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą valdyti jį kaip savą. Daikto valdymas nelaikomas savarankiška daiktine teise, kai faktinis daikto turėtojas daikto valdytoju ar savininku pripažįsta kitą asmenį (šio straipsnio 2 dalis). Paminėtos teisės normos kontekste, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nebuvo patekta įrodymų, pagrindžiančių kitas įgyjamosios senaties taikymui būtinas sąlygas, tai yra duomenų, jog pareiškėja sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai kaip savą daiktą būtų valdžiusi ginčo nekilnojamąjį turtą ne mažiau kaip dešimt metų. Nors pareiškėja tvirtino, kad ginčo sandėlį visus tuos metus valdė kaip savo, juo naudojosi ir prižiūrėjo, tačiau iš bylos duomenų galima daryti priešingą ir labiau tikėtiną išvadą, jog minėtu laikotarpiu ginčo sandėliu naudojosi bei jį valdė ne pareiškėja, o suinteresuotas asmuo G. B., kuris dar 1997 m. balandžio 11 d. sudarė elektros pirkimo-pardavimo sutartį dėl elektros tiekimo į ginčo sandėlį, 1997 m. spalio 11 d. su gretimais sandėlių savininkais sudarė grūdų sandėlio panaudojimo sutartį (t. 2, b. l. 10-22), sandėlyje laikė gamybos priemones ir grūdus. Minėtą išvadą dar labiau sustiprina kitos byloje nustatytos aplinkybės: nei pareiškėjos, nei byloje apklaustų jos liudytojų E. J., V. Z., J. K. paaiškinimų pagrindu, vertinant juos liudytojų A. S., L. Š. paaiškinimų kontekste (t. 3, b. l. 54-60) negalima daryti pagrįstos išvados, kad visą valdymo laiką ginčo daiktą pareiškėja valdė kaip savą (elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už ją į valdomą daiktą), kad daiktas buvo valdomas atvirai ir nepertraukiamai, nes be deklaratyvių teiginių pareiškėja nenurodė kuo gi toks valdymas pasireiškė, tai yra kaip ji prižiūrėjo ir tvarkė pastatus, kokiai veiklai juos naudojo, kokius mokesčius mokėjo ir kt. Be to, byloje nėra ginčo, kad tiek pareiškėja, tiek suinteresuotas asmuo į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (1994 m. gruodžio mėn. protokolu Nr. 1, 1994 m. gruodžio 21 d. ginčo turto perdavimo aktu ir 1994 m. gruodžio 22 d. pinigų priėmimo kvitu), liudytojų parodymais įrodinėja nuosavybės teisių į ginčo turtą įgijimo aplinkybes, todėl akivaizdu, kad vien ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad nuo 1994 m. iki 2011 m. pareiškėja ginčo turtą valdė atvirai, sąžiningai ir nepertraukiamai.

Pareiškėjos tvirtinimas, jog ji leido sandėliu naudotis suinteresuotam asmeniui G. B. gera valia, šią aplinkybę ginčijant pačiam G. B. ir nepagrindus tokių teiginių kitais įrodymais, surinktų bylos įrodymų viseto kontekste laidžia abejoti buvus tarp šalių panaudos teisiniams santykiams. Pažymėtina, kad pareiškėjai leidus suinteresuotam asmeniui naudotis neatlygintinai ginčo sandėliu ilgiau nei metus, šalys turėjo sudaryti rašytinę panaudos sutartį (CK 6.629 straipsnis, 6.478 straipsnio 1 dalis), nes panauda yra dvišalis sandoris, todėl tam, kad atsirastų panaudos teisiniai santykiai, turi būti suderinta abiejų šalių - panaudos davėjo ir panaudos gavėjo valia (CK 1.63 straipsnio 6 dalis, 6.629 straipsnis). Nors įstatymo nustatytos rašytinės formos nesilaikymas nedaro žodine tvarka sudarytos panaudos sutarties negaliojančios, tačiau atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos buvo įtvirtintos ir 1964 m. CK 366, 58 straipsniuose. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad norint nutraukti panaudos sutartį, pareiškėja turėjo įspėti apie tai suinteresuotą asmenį prieš tris mėnesius (CK 6.642 straipsnio 1 dalis). Tačiau į bylą tokių duomenų nepateikta. Be to, kaip minėta, turto panaudos teisinių santykių nepripažįsta nei pats G. B., nei šią aplinkybę patvirtina kiti bylos rašytiniai įrodymai. Be to, kaip galima spręsti iš pareiškėjos įrodinėjamų aplinkybių, geranoriškai perleidus ginčo pastatus naudotis suinteresuotam asmeniui, mažai tikėtina, kad apie tokio susitarimo nutraukimą pareiškėja nebūtų informavusi G. B.. Kaip matyti iš pastarojo paaiškinimų teismo posėdyje, apie pareiškėjos pareikštas pretenzijas ir teises į ginčo statinius jis sužinojo tik 2011 metais, kai buvo be jo žinios išmesti iš sandėlio suinteresuoto asmens daiktai ir atlikti pastato kadastriniai matavimai (t. 3, b. l. 53-54). Remiantis nurodytu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog suinteresuotas asmuo naudojosi ginčo pastatais leidus pareiškėjai, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nepagrįsta leistinais įrodymais. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis) – nagrinėjamu atveju tiek pareiškėjai, tiek suinteresuotam asmeniui. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas ( pvz., Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.).

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėjai kildinant nuosavybės teisę į ginčo objektą iš pirkimo - pardavimo sandorio, įgyjamosios senaties instituto normos negali būti taikomos (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, 4.68 straipsnio 1 dalis), o neįrodžius bent vienos iš įgyjamosios senaties taikymo sąlygų (nagrinėjamu atveju konstatuota, kad pareiškėja neįrodė, jog ji ginčo statinius valdė kaip savo, atvirai ir nepertraukiamai), nuosavybės teisė į daiktą pagal įgyjamąją senatį negali būti nustatyta ir toks pareiškimas turi būti atmestas.

Kadangi tenkindamas pareiškėjos pareiškimą pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybė teisės įgijimą įgyjamosios senaties pagrindu, ir pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, todėl skundžiamos nutarties dalis, kuria paliktas galioti Šakių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimas, kuriuo nustatyta, kad M. J. nuosavybės teises į sandėlį su priestatu, esantį (duomenys neskelbtini), įgijo įgyjamosios senaties būdu, naikintina ir šioje dalyje klausimas išspręstinas iš esmės - pareiškėjos pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329, 330 straipsniai, 371 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kita skundžiamos nutarties dalis paliktina nepakeista.

Atmetus pareiškimą bei tenkinus suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, iš pareiškėjos suinteresuotam asmeniui priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme – 100 Lt žyminis mokestis bei 1200 išlaidos už advokato teisinę pagalbą surašant apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 158-162) (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutarties dalį, kuria paliktas galioti Šakių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį atmesti; kitą skundžiamos nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjos M. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) suinteresuotam asmeniui G. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 300 Lt (376,51 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.