Alytaus apylinkės teismo nuosprendis

Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjas Ramūnas Šarka, sekretoriaujant Joanai Kardokienei, dalyvaujant nukentėjusiajam J. A., jo atstovui advokatui Vygaudui Moliui, kaltinamajam A. A., jo gynėjai advokatei Raimondai Kazlauskienei, viešame teisiamajame posėdyje privataus kaltinimo tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

A. A., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, aukštojo išsilavinimo, vedęs, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“, gyvenantis Plento (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vertinant išvardintus įrodymus ir sprendžiant kaltinamojo kaltės klausimą pirmiausiai nepagrįstu pripažįstamas kaltinamojo gynėjos argumentas, kad kaltinamais atsiliepime išdėstė tik savo nuomonę apie nukentėjusįjį, o ne informaciją, todėl už nuomonės paskleidimą negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Lietuvos Aukščiausias Teismas pripažįsta, kad bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes, o faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-171/2013). Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus ir už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą iš tiesų nekyla. Tačiau Aukščiausias Teismas savo praktikoje pabrėžia, kad nuomonė turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-171/2013).

Nagrinėjamu atveju kaltinamasis tik baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu bandė plečiamai išaiškinti savo atsiliepime nurodytus teiginius apie savo brolį ir paaiškino, kad grasinimu ir terorizavimu jis norėjo įvardyti turtinius brolio reikalavimus, reikštus jų tėvui dėl žemės ir grasinimus teismais, o apie tėvo savižudybės priežastį jis tik išreiškė savo nuomonę, kurią neva susidarė iš kaimo žmonių girdėtų kalbų. Tačiau skaitant patį kaltinamojo atsiliepimą į ieškinį ir kaltinimo esmę sudarančią jo pastraipą apie nukentėjusįjį, tokia šių žodžių prasmė, kurią neva galvoje turėjo kaltinamasis, iš šios pastraipos neišplaukia. Nagrinėjamuose dviejuose atsiliepimo į ieškinį sakiniuose yra aiškiai ir nedviprasmiškai pateiktos ne kaltinamojo prielaidos ar nuomonė, o konkretūs faktai, kad nukentėjusysis nuolatos terorizavo savo tėvą ir jam grasino, kad tėvas nusižudė būtent dėl nukentėjusiojo grubaus ir nepagarbaus elgesio bei psichologinio spaudimo. Tokia informacija turi aiškų konstatuojamąjį pobūdį ir tokiais teiginiais yra skleidžiama ne šių žodžių autoriaus nuomonė ar prielaida, jog taip tik galėjo būti, o pateikiama žinia, kad taip iš tiesų buvo. Būtent tokius atvejus, kai kaltinamasis apie nukentėjusįjį paskleidžia ne savo nuomonę, o tikrovės neatitinkančią konstatuojamojo pobūdžio informaciją, nukentėjusiajam priskirdamas konkrečius veiksmus bei pateikdamas juos kaip objektyviai egzistuojančius faktus ir duomenis, Aukščiausiasis Teismas laiko ne nuomonės išreiškimu, o šmeižimu, paskleidžiant konkrečią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-219/2013). Nagrinėjamame kaltinamojo atsiliepime į ieškinį nėra jokios nuorodos į skelbiamų faktų sužinojimo šaltinį, nenurodoma, kad tokias žinias kaltinamasis gavo iš kitų asmenų, kaip kad nurodė šios bylos nagrinėjimo metu, atsiliepime taip pat nėra ir nuorodos, kad dėl tėvo savižudybės priežasties jis reiškia tik savo nuomonę. Be to, siekiant atriboti nuomonę nuo informacijos svarbus yra ne tik paskleistų žodžių turinys, bet jų pateikimo būdas bei forma. Šiuo atveju apie nukentėjusįjį informacija atsiliepime buvo pateikta kaip kategoriškas realiai įvykusių faktų konstatavimas, nenurodant jokių abejonių dėl galimo jų neteisingumo, nenurodant, kad ši informacija jos autoriui yra žinoma tik iš kitų asmenų kalbų, nenurodant, kad tai yra tik kaltinamojo nuomonė ar prielaida. Todėl toks žinios pateikimas visiems aplinkiniams vienareikšmiškai suvokiamas kaip informacija apie įvykusius faktus ir neabejotiną nukentėjusiojo tėvo savižudybės priežastį, o ne kaip autoriaus nuomonė ar prielaida.

Kaip minėta faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Todėl savo atsiliepime į ieškinį konstatuodamas, kad nukentėjusysis nuolat terorizavo savo tėvą, grasino jam, bei teigdamas, kad tėvas nusižudė būtent dėl nukentėjusiojo nepagarbaus, grubaus elgesio ir psichologinio spaudimo, kaltinamasis turėjo remtis patikrintais duomenimis, kuriais jo paskleisti faktai būtų objektyviai nustatyti arba nurodyti, kad jis reiškia tik savo nuomonę, pagrįstą atitinkamais informacijos šaltiniais. Tačiau tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusysis pripažįsta, kad tėvo savižudybės priežasties policija netyrė ir ji nebuvo objektyviai nustatyta, apie ją kalbėjo tik kaimo žmonės, reikšdami savo subjektyvią nuomonę. Be kaltinamojo ir jo sutuoktinės, kuri yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, parodymų, faktų, kad nukentėjusysis nuolat terorizavimo ir grasino savo tėvui nepatvirtino nei vienas liudytojas, su kuriais miręs J. A. buvo bendravęs. Tokių aplinkybių nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai. Pripažinti, jog nukentėjusysis savo tėvą iš tiesų terorizavo ir jam grasino remiantis vien tik kaltinamojo ir jo sutuoktinės parodymais negalima, nes šie asmenys siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės kaltinamajam ir vien tik jų parodymai nėra pakankami ir patikimi įrodymai, neabejotinai leidžiantys pripažinti jų nurodomus faktus teisingais. Vadinasi kaltinamasis, neturėdamas jokių patikimų duomenų dėl nukentėjusiojo elgesio su tėvu ir pastarojo savižudybės priežasties, kitų asmenų reiškiamą nuomonę apie jo ir nukentėjusiojo tėvo savižudybės priežastį savo atsiliepime pateikė kaip realiai įvykusį faktą, nors žinojo, kad jis nėra neabejotinai nustatytas ir tikras. Pažymėtina, kad vertinant ką reiškia paskleista informacija ir kaip ją supranta bet kuris šią informaciją sužinantis asmuo, svarbu yra ne tai ką paskleisdamas tam tikrus teiginius galvojo kaltinamasis, o tai kaip šiuos teiginius supranta kiekvienas su tokia informacija susipažinęs asmuo ir kaip paskleista informacija apibūdina nukentėjusįjį. Nagrinėjamuose atsiliepimo į ieškinį teiginiuose kaltinamais nenurodė, kad nukentėjusįjį jis kaltina terorizavus tėvą dėl turto perleidimo ir grasinus jam teismais, kaip tą teigė šios bylos nagrinėjimo metu. Atsiliepime tiesiog tvirtinama, kad nukentėjusysis nuolatos terorizavo tėvą ir jam grasino. Vadinasi be papildomo šių teiginių paaiškinimo, kurį kaltinamasis pateikė tik baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, o ne pačiame atsiliemime, bet kuris asmuo terorizavavimo ir grasino terminus supranta bendrąja jų prasme, nes nesieja ir negali jų susieti su jokiomis papildomomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos greta nagrinėjamų teiginių ir kurias vienintelis kaltinamais turėjo mintyse. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne „terorizavimas“ apibrėžiamas kaip vartojimas teroro, gąsdinimas smurtu ir represijomis (http://dz.lki.lt/), todėl kaltinamojo panaudotas žodžių derinys „nuolatos terorizavo ir grasindavo“ kiekvienam suprantamas būtent kaip nukentėjusiojo gąsdinimas savo tėvui smurtu ir represijomis, o ne kaip terorizavimas dėl turto perleidimo ir grasinimas teismais, kaip teigia kaltinamasis. Be to, nukentėjusiojo kreipimasis tiek į notarą, tiek į teismą dėl jo motinai priklausančios dalies bendrojoje jungtinėje jo tėvų nuosavybėje nustatymo iš viso negali būti traktuojamas kaip terorizavimas perleisti turtą ir grasinimas teismais, nes nepriklausomai nuo vėliau teismo nustatytų tokių reikalavimų pagrįstumo, tai kaip tik yra priešingi šiems epitetams veiksmai, t. y. vienintelis įstatymuose numatytas teisėtas teisinis būdas kilusiam turtinio pobūdžio ginčui išspręsti.

Kaltinamojo paskleista informacija apie nukentėjusįjį ne tik neatitinka tikrovės, bet ir neabejotinai žemina jį ir pakerta pasitikėjimą juo kitų žmonių akyse. Paskleidus nepatikrintus ir objektyviai nenustatytus faktus neva nukentėjusysis terorizuodamas ir grasindamas savo tėvui privedė jį prie savižudybės, nukentėjusysis aplinkinių gali būti vertinamas kaip visiškai negerbiantis savo tėvų, amoralaus elgesio, prieš savo tėvą nuolat smurtavęs asmuo, nors jis toks nebuvo ir taip su savo tėvu nesielgė. Todėl paskleista informacija neabejotinai žemina nukentėjusįjį.

Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl byloje būtina nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti ir žeminanti nukentėjusįjį informacija, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją. Nors kaltinamasis A. A. pripažįsta atlikęs jam inkriminuotus veiksmus, t. y. parašęs savo atsiliepime į ieškinį kaltinime nurodytus žodžius apie nukentėjusįjį, tačiau neigia jų nusikalstamumą ir savo kaltę tuo pagrindu, esą jis tik pakartojo iš kaimo žmonių girdėtus žodžius apie tėvo savižudybės priežastį, tačiau Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad šmeižimo nusikaltimo objektyviuosius požymius sudaro paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos nepriklausomai nuo to, koks yra tos informacijos šaltinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-171/2013). Svarbu tai, kad kaltininkas suvoktų jo skleidžiamos informacijos neatitikimą tikrovei ir norėtų taip veikti. Šiuo atveju rašydamas atsiliepimą į ieškinį dėl turtinio pobūdžio santykių, ir paskleisdamas nukentėjusįjį šmeižiančią informaciją apie smurtinį ir amoralų elgesį su savo tėvu, kuri nebuvo reikalinga civilinės bylos išnagrinėjimui ir niekaip negalėjo padėti išspręsti civilinio ginčo, kaltinamasis aiškiai norėjo paskleisti nukentėjusįjį žeminančią informaciją, o ne padėti teismui atskleisti ginčo esmę ir jį išspręsti. Nagrinėjamu atveju kaltinamasis suprato, kad jo pasirinktu būdu paskleista informacija ir jo nurodyti faktai apie nukentėjusįjį neatitinka tikrovės ir žemina jį. Kaltinamasis pats pavirtino, kad norėjo tokius savo žodžius paskleisti, nes norėjo, kad teismas susidarytų nuomonę, kokie buvo brolio santykiai su tėvu. Vadinasi kaltinamais sąmoningai norėjo elgtis būtent taip, kad paskleistų nagrinėjamą informaciją apie nukentėjusįjį. Tokiu atveju Aukščiausiasis Teismas pabrėžia, kad baudžiamajai atsakomybei už šmeižimą pagrįsti pakanka to, kad asmuo valingai, o ne veikiamas kokių nors jo valią pažeidžiančių aplinkybių, atlieka objektyvius šmeižimo nusikaltimo turinį sudarančius veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-638/2012). Šioje byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis pareikšdamas nagrinėjamus teiginius, tai padarė veikiamas kokių nors aplinkybių, pažeidžiančių jo valią, todėl darytina išvada, kad šmeižimo turinį sudarančius veiksmus jis atliko valingai, kitaip tariant, jis norėjo paskleisti tikrovės neatitinkančią apie nukentėjusįjį.

Nors kaltinamojo gynėjos argumentas iš Baudžiamojo kodekso 154 straipsnio komentaro, apie tai, kad sąžiningas suklydimas dėl skleidžiamos informacijos teisingumo šalina baudžiamąją atsakomybę, yra teisingas, tačiau tame pačiame komentare nurodoma ir tai, kad tas atvejais kai asmuo tik vylėsi, kad jo skleidžiama informacija yra teisinga, bet nebuvo tuo įsitikinęs, ši aplinkybė atsakomybės nešalina. Nagrinėjamu atveju kaip tik ir nustatyta, kad kaltinamasis, remdamasis girdėtomis kitų žmonių kalbomis, tik vylėsi ir pats manė, kad jo skleidžiami teiginiai apie nukentėjusiojo elgesį ir tėvo savižudybės priežastį yra teisingi, bet nebuvo tuo įsitikinęs. Šiuo atveju nustatyti kito asmens tikrąsias savižudybės priežastis ir būti dėl jų įsitikinusiam vien tik iš kitų žmonių nuomonės iš viso neįmanoma. Tai reiškia, kad nei kaltinamojo suklydimas dėl skleidžiamos informacijos apie savo brolį teisingumo, nei noras paskleistais teiginiais išreikšti kitokią mintį, nei šių teiginių naudojimas kitokia prasme nei galima suprasti iš paties atsiliepimo, nešalina kaltinamojo atsakomybės už nukentėjusiojo šmeižimą, nes paskleista informacija kiekvienam aiškiai suprantama kaip realiai egzistavę faktai, kurie neatitinka tikrovės.

Nors nukentėjusysis kaltina A. A. tais pačiais teiginiais ir apšmeižus ir įžeidus jį, t. y. padarius nusikaltimus, numatytus 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje, tačiau ta pati veika ir tie patys teiginiai pagal abu šiuos BK straipsnius negali būti kvalifikuojami. BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytas įžeidimas yra tyčinis (tiesiogine tyčia padaromas) viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu arba raštu. Šmeižimas nuo įžeidimo (BK 154 straipsnis) yra atribojamas pagal objektyviuosius požymius. Šios veikos skiriasi tuo, kad įžeidimo atveju paprastai nenurodomi konkretūs faktai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusįjį, o neigiamai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes, bruožus ir pan. Kadangi šiuo atveju nukentėjusysis buvo pažemintas ne apskritai užgauliai jį vadinant (pavyzdžiui smurtautoju, teroristu, nusikaltėliu ar pan.), o paskleidžiant konkrečius faktus, kad jis nuolat terorizavo savo tėvą ir jam grasino, kad tėvas dėl jo elgesio pasikorė, tai tokie kaltinamojo veiksmai kvalifikuotini kaip šmeižimas, o ne kaip įžeidimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažįsta, kad šmeižimo ir įžeidimo sutapatini ir tų pačių veiksmų kvalifikuoti iš karto pagal šiuos abu BK straipsnius negalima, o šias veikas reikia atriboti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2A-4/2011, todėl kaltinamasis dėl kaltinimo padarius nusikaltimą, numatytą BK 155 straipsnio 1 dalyje išteisintinas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), nes jo veika atitinka tik nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje požymius.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo A. A. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių šioje byloje nėra.

A. A. padarė nesunkų nusikaltimą, nėra teistas (b. l. 71), nėra baustas administracinėmis nuobaudomis (b. l. 72), turi šeimą, dirba, nusikalstamus veiksmus lėmė emocijos dėl turtinio pobūdžio nesutarimų su broliu, o ne iš anksto apgalvoti ir suplanuoti veiksmai, todėl jam kaip asmeniui, pirmą kartą teisiamam už tokią veiką, skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė (BK 55 straipsnis). Kadangi kaltinamasis dirba ir gauna pajamas, o kitos bausmių rūšys būtų sunkiai suderinamos su jo darbu, todėl nesant jokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių, už pirmą kartą padarytą nusikalstamą veiką jam skirtina žymiai mažesnio nei vidurkis dydžio bauda.

Išlaidos, kurias nukentėjusysis patyrė savo atstovo advokato pagalbai apmokėti, kurios sudaro 2 400 Lt (b. l. 88-89), pripažintinos proceso išlaidomis ir, nukentėjusiajam prašant, priteistinos iš kaltinamojo (BPK 103 straipsnio 6 punktas, 104 straipsnio 2 dalis, 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 str., 301 str., 302 str., 303 str., 304 str., 305 str., 307 str., teisėjas

nusprendžia:

A. A. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti jį 20 MGL (dvidešimties minimalaus gyvenimo lygio) dydžio (2 600 Lt) bauda.

A. A. dėl kaltinimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Priteisti iš kaltinamojo A. A. 2 400 Lt (du tūkstančius keturis šimtus litų, nuo 2015-01-01 – 695,09 EUR) proceso išlaidų nukentėjusiajam J. A..

Nuosprendis per 20 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos gali būti apskųstas Kauno apygardos teismui per Lazdijų rajono apylinkės teismą.