- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-02
- Bylos Nr.
- 2A-644-440/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-08652-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Vilija Valantienė, Rasa Bartašienė
- Ieškovas
- A. B.
- Atsakovas
- A. Ž., O. Ž.
- Kategorijos
- 20.3.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-623-883/2014, pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams A. Ž. ir O. Ž., trečiajam asmeniui nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje A. B. įmonei „Anara“ dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų A. Ž. ir O. Ž. 6000,00 Lt be pagrindo gautų lėšų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012 m. gegužės – birželio mėnesį atsakovai jam pasiūlė pirkti du 0.6 ha ir 1.7 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), už bendrą 40000,00 Lt sumą. Susipažinęs su žemės dokumentais, apžiūrėjęs vietovę, įvertinęs kainą, žemės sklypų dydį, nutarė minėtą turtą įsigyti. 2012-06-26 padavė atsakovams 6000,00 Lt kaip avansą už perkamus žemės sklypus ir tą pačią dieną pasirašė pradinio įnašo sutartį, kurioje atsakovai patvirtino gavę 6000,00 Lt pradinį įnašą. Žemės sklypų pardavimo sutartį pas notarą buvo sutarta sudaryti, kai tik atsakovai suruoš reikiamus dokumentus sutarties sudarymui. Vėliau atsakovas A. Ž. pranešė, kad jų turtas areštuotas, dar vėliau ieškovas sužinojo, kad atsakovai žemės sklypus pardavė. Dėl nesąžiningų atsakovų veiksmų ieškovas prarado 6000,00 Lt, galimybę įsigyti žemės sklypus, sugaišo daug laiko, turėjo išlaidų dėl telefonų skambučių bei vizitų pas atsakovus. Ieškovo teigimu, atsakovai be teisinio pagrindo įgijo tai, ko neturėjo gauti, todėl privalo grąžinti ieškovui 6000,00 Lt (1 b.l.).
Atsakovai A. Ž. ir O. Ž. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2012-06-12 su A. B. įmone „Anara“ sudarė sutartį, pagal kurią ieškovo firma „Anara“ įsipareigojo ieškoti pirkėjų, atsakovams nuosavybės teise priklausantiems žemės sklypams įsigyti. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas pirkėjų nesurado, sutartis 2012-08-27 buvo nutraukta, ieškovui sumokėjus 500,00 Lt baudą. Pažymėjo, kad nei su ieškovu, nei su firma „Anara“ sutarčių dėl žemės sklypų pirkimo - pardavimo nebuvo sudarę ir ieškovas atsakovams jokio pradinio įnašo 6000,00 Lt nėra davęs. Pradinio įnašo sutarties pasirašymo iniciatoriumi buvo ieškovas. Ieškovas įtikinėjo atsakovus, jog jam reikalingas užtikrinimas, kad jo darbas ieškoti pirkėjų nenueitų veltui ir kad atsakovai patys kam nors sklypų neparduotų. Pabrėžė, kad pateiktoje pradinio įnašo sutartyje nėra ieškovo parašo, kad jis 6000,00 Lt perdavė atsakovams, taip pat nėra atsakovų parašų, kad pinigus gavo (16-18 b.l.).
Tretysis asmuo A. B. įmonė „Anara“ nurodė, kad su ieškiniu sutinka. Pažymėjo, kad 2012-06-12 atsakovai sudarė sutartį su A. B. įmone „Anara“, pagal kurią įmonė įsipareigojo šešis mėnesius ieškoti asmens, kuris nupirktų 0.6 ha ir 1.7 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) už bendrą 50000,00 Lt sumą. Kadangi potencialių pirkėų neatsirado, įmonės savininkas A. B. nutarė juos pats įsigyti. Atsakovai 2021-06-26 pasirašė pradinio įnašo sutartį, pagal kurią patvirtino, kad solidariai gavo 6000,00 Lt, kaip pradinį įnašą iš A. B. už parduodamus žemės sklypus. Sutartį savo ranka rašė atsakovas A. Ž., o pasirašė abu atsakovai. 2012-08-07 atsakovai pranešė, kad abu žemės sklypai areštuoti ir dėl to nebegali jų parduoti. Kadangi pradinio įnašo sutartyje bauda už nutraukimą nebuvo numatyta, abipusiu sutarimu sutarta, kad bent bus sumokėta už tarpininkavimo sutarties nutraukimą įmonei. Vėliau paaiškėjo, kad atsakovė O. Ž. pardavė vieną žemės sklypą UAB „Ertera“ už gerokai didesnę kainą. Kadangi atsakovai gavę 2012-06-26 6000,00 Lt avansą, nepardavė žemės sklypų ieškovui, todėl iš atsakovų ieškovo naudai priteistina 6000,00 Lt suma, procesinės palūkanos bei bylinėjimosi išlaidos (45 b.l.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2014-04-04 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų nustatė, kad A. B. firma „Anara“, atstovaujama A. B., su atsakovais A. Ž. ir O. Ž. 2012-06-12 sudarė sutartį, kuria firma įsipareigojo ieškoti pirkėjo, perkančio 1.70 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0.60 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), už atsakovų nustatytą 50000,00 Lt kainą. 2012-08-07 atsakovai nutraukė su firma „Anara“ sudarytą 2012-06-12 sutartį ir sumokėjo 50,000 Lt. Atsakovui A. Ž. priklausęs 0.6 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2013-09-24 parduotas varžytynėse ieškovui A. B.. Atsakovei O. Ž. priklausęs 1.7 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2012-08-29 parduotas UAB „Ertera“ už 125000,00 Lt. Teismas sprendė, kad ieškovo pateikta 2012-06-26 pradinio įnašo sutartis negali būti vertinama kaip preliminari žemės sklypų pirkimo pardavimo sutartis, kadangi joje nėra šalių įsipareigojimo sudaryti pagrindinę sutartį, nenurodyta kiekvieno parduodamo sklypo kaina, neaptartas pagrindinės sutarties sudarymo terminas. Teismo nuomone, 2012-06-26 pradinio įnašo sutartis tik patvirtino, jog tarp šalių buvo susiklostę pažengę iki sutartiniai (preliminarūs sutartiniai) santykiai, tačiau neįrodė, kad buvo sudaryta rašytinė preliminarioji žemės pirkimo pardavimo sutartis. Teismas sprendė, kad ieškovas konkrečiu atveju savo įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nepateikė jokių įstatymo numatytų leistinų įrodymų, patvirtinančių rašytinės preliminarios sutarties buvimo faktą. Taip pat teismas įvertinęs pateiktą 2012-06-26 pradinio įnašo sutarties turinį, padarė išvadą, kad pateiktos ginčo sutarties tekste nėra specialiai aptartas, aiškiai, nedviprasmiškai ir neabejotinai tiksliai užfiksuotas pinigų perdavimo atsakovams faktas. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, tais atvejais, kai skolos dokumente neužfiksuotas pinigų perdavimo faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka ieškovui (LR CPK 12, 178 straipsniai). Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju pinigų perdavimo faktą, nurodytą ginčo sutarties tekste, paneigė šalių veiksmai bei jų labiau tikėtini ketinimai sudarant pradinio įnašo sutartį. Teismo vertinimu nustatyti tikrosios ginčo šalių valios sudarant ginčo sutartį, atsižvelgiant į jų paaiškinimų prieštaringumą, nagrinėjamu atveju nebuvo galimybės, tačiau byloje surinktų įrodymų visuma tikėtinumo požiūriu sudarė pagrindą išvadai, kad labiau tikėtina, jog atsakovams pinigai pagal ginčo sutartį perduoti nebuvo (LR CPK 185 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad įvertinus byloje pateiktus įrodymus, liudytojų paaiškinimus mažai tikėtina, kad ieškovas, kuris verčiasi nekilnojamojo turto pirkimu - pardavimu, pagal 2012-06-26 pradinio įnašo sutartį, kurią jis pat laiko preliminaria sutartimi ir kuri neatitinka tokios sutartims keliamų reikalavimų bei kurioje nenurodyta apie jo sumokėtų įmokų gavimą, būtų mokėjęs atsakovams 6000,00 Lt. Ginčo sutartis nebuvo reikalinga ir kaip garantas ieškovui, nes žemės sklypų kadastriniai dokumentai iki 2012-08-07 buvo pas ieškovą ir atsakovai be ieškovo žinios negalėjo disponuoti savo turtu. Taip pat mažai tikėtina, kad ieškovas būtų realiai sumokėjęs 6000,00 Lt pradinį įnašą atsakovams, prieš tai nepasitikrinęs, ar nėra draudimų parduoti turtą. Nors ieškovas teigė, kad apie atsakovui A. Ž. priklausančiam sklypui taikytą areštą jis sužinojo 2012 m. rugpjūčio mėnesį, tačiau Nekilnojamojo turto registro duomenimis, areštas 0.6 ha žemės sklypui taikytas jau 2012-06-21, tai yra iki 2012-06-26 ginčo sutarties surašymo. Taip pat teismas padarė išvadą, jog mažai tikėtina, kad ieškovas, sumokėjęs tokio dydžio pradinį įnašą, per daugiau negu mėnesį laiko nesiėmė jokių veiksmų pirkimo – pardavimo sutarčiai sudaryti, nors žemės sklypų techninės inventorizacijos bylos jam buvo perduotos pasirašant 2012-06-12 tarpininkavimo sutartį (4.3 punktas) ir jokių kliūčių pirkti 1.70 ha žemės sklypą nebuvo. Esant aukščiau nurodytų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visumai, įvertinęs šalių tarpusavio santykius, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas konstatavo, kad atsakovai neturėjo ketinimų sudaryti pradinio įnašo sutarties (sutarties tikslas buvo kitas - sutartis pasirašyta ieškovo prašymu kaip apsidraudimas, garantija, kad atsakovai neieškos kitų pirkėjų) ir pinigai atsakovams nebuvo perduoti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. B. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014-04-04 sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti solidariai iš atsakovų A. Ž. ir O. Ž. 6000,00 Lt kaip be pagrindo gautas lėšas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai taikė materialinės teisės normas (LR CK 6.165 straipsnis), dėl ko padarė tikrovės neatitinančias išvadas. Teismas ištyręs bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus padarė nepagrįstą išvadą, kad 2012-06-26 atsakovų pasirašyta pradinio įnašo sutartis nėra preliminari žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutartis, kadangi joje nėra šalių įsipareigojimo sudaryti pagrindinę sutartį, nenurodyta kiekvieno parduodamo sklypo kaina, neaptartas pagrindinės sutarties sudarymo terminas. Iš šalių paaiškinimų, raštinių dokumentų matyti, kad atsakovai ketino parduoti jiems priklausančius du žemės sklypus, o apeliantas - pirkti. Atsakovai dėl turto pardavimo pirmi kreipėsi į nekilnojamojo turto agentūrą bei paprašė padėti parduoti jiems priklausiusius du žemės sklypus. Tarp individualios įmonės „Anara“ ir atsakovų 2012-06-12 sudaryta tarpininkavimo sutartis. Vėliau pats ieškovas išreiškė pageidavimą pirkti abu žemės sklypus už bendrą 40000,00 Lt kainą. Atsakovai su ieškovo pasiūlymu sutiko. Duodami parodymus teisme atsakovai patikino, kad pradinio įnašo sutarties pasirašymo metu jie siekė parduoti apeliantui du žemės sklypus už minėtą kainą. Taigi šalių valia buvo aiški - ieškovas norėjo nupirkti, o atsakovai už 40000,00 Lt parduoti jiems priklausiusius 0.6 ha ir 1.7 ha žemės sklypus, adresu (duomenys neskelbtini). Nors pradinio įnašo sutartyje terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti ir nebuvo nurodytas, tačiau ši aplinkybė nedaro susitarimo negaliojančiu.
2. Teismo išvada, kad 2012 06 26 atsakovai iš apelianto už du parduodamus žemės sklypus negavo pinigų, prieštarauja bylos duomenims. Iš 2012-06-26 pradinio sutarties turinio matyti, kad atsakovai A. Ž. ir O. Ž. paėmė, t.y. gavo iš apelianto 6000,00 Lt pradinio įnašo už parduodamus du žemės sklypus. Pradinio įnašo sutartį rašė bei pasirašė A. Ž., o susipažinusi su sutarties tekstu, pasirašė ir O. Ž.. Visuma byloje esančių įrodymų patvirtina tarp šalių buvus susitarimą (2012-06-26) ateityje notaro biure sudaryti pagrindinę dviejų 1.7 ha ir 0.6 ha žemės sklypų, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartį. Rašytiniai dokumentai – 2012-06-12 tarpininkavimo sutartis, pradinio įnašo 2012-06-26 sutartis, šalių buvę ketinimai, veiksmai rodo, kad atsakovai 2012-06-26 gavo iš apelianto 6000,00 Lt, kaip kainos dalį, už jų parduodamus du žemės sklypus. Kadangi atsakovai apeliantui nebepardavė jiems priklausiusių žemės sklypų, todėl jiems perduoti 6000,00 Lt laikytini kaip be pagrindo gautos lėšos, kurias privalo ieškovui grąžinti (LR CK 6.237 straipsnis; LAT 2006 11 06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. Ž. nurodė, kad nesutinka su apeliacinių skundų argumentais, prašo Šiaulių apylinkės teismo 2014-04-04 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti 480,00 Lt bylinėjimosi išlaidų (97 b.l.). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas ginčijame sprendime pagrįstai vertino, kad ieškovo pateikta 2012-06-26 pradinio įnašo sutartis negali būti vertinama kaip preliminari žemės sklypų pirkimo pardavimo sutartis, bei nurodė, kad ieškovas savo įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nepateikė jokių įstatymo numatytų leistinų įrodymų, patvirtinančių rašytinės preliminarios sutarties buvimo faktą. Ieškovo pateikto rašto, įvardinto pradinio įnašo sutartimi, negalima laikyti jokia preliminariąja sutartimi, kadangi sudaroma preliminarioji sutartis turi būti dvišalis rašytinės formas sandoris, kaip nurodyta LR CK 1.63 straipsnio 6 dalyje, kuriam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia.
2. Teismas ginčijame sprendime teisingai ir pagrįstai nustatė šalių teisinius santykius bei teisingai juos įvertino, teisingai taikė sutarčių aiškinimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad Teismui pateiktos ginčo sutarties tekste nėra specialiai aptartas, aiškiai, nedviprasmiškai ir neabejotinai tiksliai užfiksuotas pinigų perdavimo atsakovams faktas. Atsakovai tiek atsiliepime tiek ir teismo posėdžio metu patvirtino, kad jokių pinigų iš ieškovo faktiškai negavo, nurodytą raštą surašė tik diktuojant ieškovui, pastarajam siekiant užsitikrinti, kad atsakovai savarankiškai kitų žemės sklypų pirkėjų nebeieškos. Iš pateiktų į bylą įrodymų nėra pagrindo teigti, kad atsakovai gavo ieškovo minimus 6000,00 Lt.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo bei atsakovų pasirašytos sutarties nepripažinimo preliminariąja žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartimi, teisėtumo ir pagrįstumo.
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pateiktus įrodymus, nepagrįstai atsakovų pasirašytos 2012-06-26 pradinio įnašo sutarties nevertino kaip preliminarios žemės sklypų pirkimo pardavimo sutarties bei nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė 6000,00 Lt piniginių lėšų, kaip kainos dalies už atsakovų parduodamus du žemės sklypus, perdavimo atsakovams fakto. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į bylos medžiagą, bylos šalių paaiškinimus, konkrečias byloje nustatytas aplinkybes bei pirmosios instancijos teismo motyvus, su šiais apelianto argumentais nesutinka, laiko juos nepagrįstais ir neįrodytais.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012-06-12 atsakovai O. Ž. ir A. Ž. su firma „Anara“, atstovaujama A. B., sudarė sutartį Nr. 1018, kuria įmonė įsipareigojo 6 mėnesius ieškoti pirkėjo perkančio atsakovų vardu užregistruotus objektus – 1,7 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0.6 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), už atsakovų nustatytą 50000,00 Lt kainą (19 b.l.). Sutarties 1.3 punktu klientai (atsakovai) įpareigojo firmą suradus jiems tinkamą pirkėją, paimti iš pirkėjo pradinį įnašą; sumokėta suma lieka firmai, jei sandėrio nepavyks įforminti notariškai dėl kliento ar pirkėjo kaltės (19 b.l.). Atsisakius duoto firmai pavedimo iki sutarties galiojimo laiko pasibaigimo, klientas sumoka firmai baudą vieną procentą nuo maksimalios sumos, nurodytos sutarties 1.1 punkte; tuo atveju klientas neturi teisės sudaryti sandėrio su firmos surastu pirkėju (Sutarties 2.1 punktas). Pagal sutarties 4.3 punktą sutarties galiojimo laikotarpiu, objekto techninės inventorizacijos byla būna firmos žinioje. 2012-08-07 sutartis buvo nutraukta, atsakovas A. Ž. A. B. įmonei „Anara“ sumokėjo 500,00 Lt netesybų (20 b.l.). Nekilnojamojo turto registro išrašas ir 2012-08-29 notaro patvirtinta žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis patvirtina, kad atsakovei O. Ž. priklausęs 1.7 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), 2012-08-29 parduotas UAB „Ertera“ už 125000,00 Lt sumą (22-24, 49-55 b.l.). Jokie apribojimai (areštai) visą laikotarpį iki nekilnojamojo turto pardavimo minėtam žemės sklypui nebuvo taikomi. Atsakovui A. Ž. priklausantis 0.6 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2013-09-24 parduotas varžytynėse ieškovui A. B.. Ginčo laikotarpiu nuo 2012-06-21 atsakovo žemės sklypui taikytas antstolio M. J. areštas – apribota disponavimo teisė (25-27 b.l.). 2012-06-26 atsakovo A. Ž. surašytoje pradinio įnašo sutartyje (šią aplinkybę patvirtino pats atsakovas), atsakovas nurodė „aš A. Ž. (duomenys neskelbtini)() (paskutinis skaičius neįskaitomas) ir mano mama O. Ž. (duomenys neskelbtini) paėmėme 6000 Lt (šešis tūkstančius litų) pradinį įnašą iš A. B. už parduodamus mums priklausančius žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kaime registro numeris (duomenys neskelbtini) (0.6 ha) ir 44/409186 (1.7 ha), abu šie sklypai parduodami už bendrą 40000,00 Lt (keturiasdešimt tūkstančių litų) įskaitant pradinį įnašą.“ (2 b.l.). Pradinio įnašo sutartį pasidarė atsakovas A. Ž. ir atsakovė O. Ž., nurodydama, kad „susipažinau sutinku“. Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinėje instancijoje atsakovai teigė, kad pinigai pagal ginčo sutartį jiems nebuvo perduoti ir, kad pradinio įnašo sutartį pasirašė ieškovo nurodymu, kuris norėjo užsitikrinti, kad atsakovai neieškos kito pirkėjo. Apeliantas nurodo priešingas aplinkybes ir laikosi pozicijos, kad 2012-06-26 pradinio įnašo sutartis turi būti vertinama kaip preliminari žemės sklypų pirkimo pardavimo sutartis, o pinigų perdavimo atsakovams faktą įrodo 2012-06-26 pradinio įnašo sutartyje atsakovų nurodyta aplinkybė, kad jie pinigus paėmė.
Vertindamas ieškinio pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovo pateikta 2012-06-26 pradinio įnašo sutartis negali būti vertinama kaip preliminari žemės sklypų pirkimo pardavimo sutartis, kadangi joje nėra šalių įsipareigojimo sudaryti pagrindinę sutartį, nenurodyta kiekvieno parduodamo sklypo kaina, neaptartas pagrindinės sutarties sudarymo terminas. Teismo nuomone, 2012-06-26 pradinio įnašo sutartis tik patvirtino, jog tarp šalių buvo susiklostę pažengę iki sutartiniai (preliminarūs sutartiniai) santykiai, tačiau neįrodė, kad buvo sudaryta rašytinė preliminarioji žemės pirkimo pardavimo sutartis. Teismas sprendė, kad ieškovas savo įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nepateikė jokių įstatymo numatytų leistinų įrodymų, patvirtinančių rašytinės preliminarios sutarties buvimo faktą.
Pažymėtina, kad pagal LR CK 6.165 straipsnį, preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę - sutartį. Vienas iš kriterijų kvalifikuojant šalių santykius kaip preliminariąją sutartį – šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų. Esminėmis sutarties sąlygomis yra laikomos sąlygos, kurių nesant sutartis laikoma nesudaryta. Kurios sąlygos yra esminės, o kurios – ne, priklauso nuo sutarties rūšies, jos pobūdžio, šalių valios ir įstatymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal LR CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą, išskirtini tokie šios sutarties bruožai: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma. Būtini preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 6.159 straipsnis, 6.165 straipsnio 1, 2 dalys, 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktas) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006. Teismų praktika. 2006, 26). Preliminariosios sutarties išskirtinumas pasireiškia per preliminariosios sutarties tikslą. LR CK 6.165 straipsnio 1 dalyje preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminariosios sutarties apibūdinimas akivaizdžiai patvirtina faktą, kad šios sutarties sudarymas yra parengiamasis tarpinis etapas pasirašant galutinę pagrindinę sutartį. Dėl to akivaizdu, kad šios sutarties specifika – iki sutartinių santykių reguliavimas. Kilus šalių ginčui dėl jų iki sutartinių santykių metu pasirašytų dokumentų teisinės reikšmės ir šių dokumentų pagrindu susiformavusių teisinių santykių kvalifikavimo, teismas turi įvertinti dokumentų turinį, šalių valią ir konstatuoti, ar šie atitinka nurodytus kriterijus. Minėta, kad, esant ginčui dėl šalių iki sutartinių santykių kvalifikavimo, iki sutartinių dokumentų turinys bei jų teisinė reikšmė turi būti aiškinama vadovaujantis bendrosiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Sutarčių aiškinimo taisyklės yra detaliai reglamentuotos LR CK 6.193-6.195 straipsniuose. Pagal sutarčių aiškinimo taisykles sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika sutarčių aiškinimo klausimais yra nuosekli ir išplėtota, akcentuojant į tai, kad šis aiškinimas neapsiribotų lingvistiniu pažodiniu teksto aiškinimu, bet sistemiškai būtų įvertintas sutarties šalių elgesys visose stadijose, šalių subjektyvi nuomonė dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvęs jos sąlygų suvokimas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2010). Išsamiai sutarčių aiškinimo taisyklės apibendrintos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010. Joje pasisakyta, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu pažymėtina tai, kad, nepaisant pirmiausia įtvirtinto subjektyviojo sutarties aiškinimo metodo, neabejotinai yra svarbūs ir visi kiti LR CK 6.193 straipsnyje nustatyti sutarčių aiškinimo principai, ir kiekvienu atveju, aiškinant konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į visų nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių visetą. Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (LR CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos LR CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija įvertinusi 2012-06-26 pradinio įnašo sutarties turinį, šalių nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė LR CK 6.165 straipsnio normą, pagrįstai pradinio įnašo sutarties nepripažindamas preliminariąja sutartimi. Teisėjų kolegijos vertinimu 2012-06-26 pradinio įnašo sutartis iš esmės yra tik atsakovų surašytas raštas apie pradinio įnašo gavimą, jame nėra visų būtinų sąlygų pripažinti sutartį preliminariąja sutartimi. Šioje sutartyje nėra susitarimo dėl pagrindinės sutarties sudarymo ateityje – atsakovai preliminariai neįsipareigojo parduoti ieškovui ginčo sklypus, o ieškovas neįsipareigojo juos įsigyti, nenurodyta konkreti sandorio kaina, sutarties sudarymo terminas, nėra išreikštos bendros šalių valios (ieškovas minėtos sutarties net nepasirašė) (LR CK 6.165 straipsnio 1 dalis, 3 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, 2012-06-26 pradinio įnašo sutarčiai neatitinkant visų būtinų preliminariosios sutarties sąlygų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo sutarties nepripažino preliminariąja sutartimi.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus konstatuodamas, kad atsakovams pinigai pagal ginčo sutartį perduoti nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu bylos duomenys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus tyrė išsamiai ir objektyviai – išklausė šalis, apklausė liudytojus, tyrė visus į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes. Atsižvelgiant į 2012-06-12 sutarties sudarytos su ieškovo A. B. įmone „Anara“, 1.3 punktą, kuris kaip minėta, numatė, kad atsakovai įpareigojo firmą suradus jiems tinkamą pirkėją, paimti iš pirkėjo pradinį įnašą, kuris sandėriui nepavykus įforminti notariškai dėl kliento ar pirkėjo kaltės lieka firmai (19 b.l.), į faktinį šalių elgesį, į tai, kad ieškovas teikdamas ieškinį nenurodė reikšmingų bylai faktinių aplinkybių apie atsakovų su jo įmone sudarytą sutartį, minėtos sutarties vykdymo ir nutraukimo aplinkybių, į tai, kad sutartis su A. B. įmone „Anara“ buvo nutraukta 2012-08-07, iki sutarties nutraukimo ieškovo įmonė disponavo atsakovų nekilnojamojo turto techninės inventorizacijos byla (ieškovas šios aplinkybės nepaneigė), teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo tikėtinumo ir pakankamumo principais ir pagrįstai sprendė, kad mažai tikėtina, kad ieškovas, kuris verčiasi nekilnojamojo turto pirkimu - pardavimu, pagal 2012-06-26 pradinio įnašo sutartį, kurią teigė esant preliminaria sutartimi ir kuri neatitinka tokios sutartims keliamų reikalavimų bei kurioje nenurodyta apie jo sumokėtų įmokų gavimą, nepatikrinęs nekilnojamam turtui taikomų apribojimų, būtų mokėjęs atsakovams 6000,00 Lt sumą. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovo nesąžiningą elgesį atsakovų atžvilgiu įrodo ir ta aplinkybė, kad atsakovams atvykus pasiimti žemės sklypų dokumentų, už 2012-06-12 sutarties nutraukimą buvo paimta 500,00 Lt bauda, o paprašius grąžinti pradinio įnašo sutartį, ieškovas nurodęs, kad ginčo sutartį seniai išmetęs. Be to atkreiptinas dėmesys, kad dėl 6000,00 Lt sumos priteisimo iš atsakovų ieškovas kreipėsi į teismą tik 2013-12-05, nors remiantis protingumo ir sąžiningumo principais, jau po atsakovų sutarties su A. B. įmonės „Anara“ nutraukimo, yra pagrindo manyti, kad ieškovas turėjo pagrindo suvokti, kad ginčo turtas gali būti pardavinėjamas kitiems asmenims. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad ieškovas iki kreipimosi į teismą reiškė reikalavimą atsakovams grąžinti minėtą 6000,00 Lt sumą. Ši aplinkybė bei išdėstytų argumentų visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pinigų perdavimo faktą, esant priešingiems šalių parodymams, paneigia šalių veiksmai, jų elgesys po 2012-06-26 pradinio įnašo sutarties surašymo. Pažymėtina, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos LR CPK 185 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl LR CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Pagal LR CPK 177 straipsnio 2 dalies nuostatas, rašytiniai įrodymai yra viena LR CPK leidžiamų įrodinėjimo priemonių. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus LR CPK nustatytas išimtis (LR CPK 185 straipsnio 2 dalis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu pagrįstai sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma tikėtinumo požiūriu suponuoja išvadą, kad labiau tikėtina, kad atsakovams pinigai pagal ginčo sutartį perduoti nebuvo (LR CPK 185 straipsnis) ir, kad 2012-06-26 atsakovų pasirašyta pradinio įnašo sutartis buvo pasirašyta ieškovo prašymu kaip apsidraudimas, kad atsakovai neieškos kitų pirkėjų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.
Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Bylinėjimosi išlaidos atmetus ieškovo skundą, ieškovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Atsakovo A. Ž. atstovas pateikė teismui prašymą valstybei priteisti 480,00 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų už atsakovo atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (97 b.l.). Teisėjų kolegija atsižvelgdama į rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų (97 b.l.), į pateiktą 2014-05-20 Šiaulių valstybės garantuojamos Teisinės pagalbos tarnybos sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo atsakovui A. Ž. (93 b.l.), daro išvadą, kad išlaidos pagrįstos. Valstybei iš ieškovo A. B. priteistina 480,00 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų už atsakovo A. Ž. atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 96 straipsnis, 99 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 99 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 480,00 Lt (keturis šimtus aštuoniasdešimt litų) antrinės teisinės pagalbos išlaidų už atsakovo A. Ž. atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, priteistas antrinės teisinės pagalbos išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – „įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą“.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.