- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-14
- Bylos Nr.
- 1A-48-468/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-16434-2024-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Kazlauskienė, Audrius Cininas, Gintaras Dzedulionis
- Nuteistasis
- E. Ž., D. M.
- Advokatai
- Ramūnas Vanagas, Aleksandr Palamarčiuk, Marius Švanas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. Ž. ir nuteistojo D. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-10-14 nuosprendžio, kuriuo
E. Ž. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalį ir jai paskirta 30 parų arešto bausmė.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 6 mėnesių laikotarpiui, be intensyvios priežiūros, įpareigojant 6 mėnesius gyventi skyriumi nuo nukentėjusiosios ir nebendrauti, išskyrus su specialistų priežiūra; per 4 mėnesius sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose; įmokėti 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
D. M. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta 30 parų arešto bausmė.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 6 mėnesių laikotarpiui, be intensyvios priežiūros, įpareigojant 6 mėnesius gyventi skyriumi nuo nukentėjusiosios ir nebendrauti, išskyrus su specialistų priežiūra; per 4 mėnesius sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose; įmokėti 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Iš E. Ž. ir D. M. priteista solidariai atlyginti Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 90,84 Eur turtinei žalai ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško jo įvykdymo.
Iš E. Ž. ir D. M. priteista solidariai valstybės naudai atlyginti 218,75 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. E.Ž. pripažinta kalta dėl to, kad mušdama ar kitaip smurtaudama nežymiai sutrikdė sveikatą mažametei, o būtent: ji, nuo 2024-04-23 iki 2024-04-24, veikdama kartu su sugyventiniu D.M., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tyčia panaudojo fizinį smurtą savo mažametės dukros I.M., gimusios (duomenys neskelbtini), atžvilgiu, taip padarydami poodines kraujosruvos kaktoje, nugaroje, dešinio peties srityje, dešiniame kelyje, taškines kraujosruvas ausų kaušeliuose, odos nubrozdinimus krūtinės dešinėje ir nugaros kairėje pusėse, kairiame petyje ir tokiu būdu nežymiai sutrikdė mažametės nukentėjusiosios I.M. sveikatą. Šiais savo veiksmais E. Ž. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.
2. D.M. pripažintas kaltu dėl to, kad mušdamas ar kitaip smurtaudamas nežymiai sutrikdė sveikatą mažametei, o būtent: jis, nuo 2024-04-23 iki 2024-04-24, veikdamas kartu su sugyventine E.Ž., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tyčia panaudojo fizinį smurtą savo mažametės dukros I.M., gimusios (duomenys neskelbtini), atžvilgiu, taip padarydami poodines kraujosruvas kaktoje, nugaroje, dešinio peties srityje, dešiniame kelyje, taškines kraujosruvas ausų kaušeliuose, odos nubrozdinimus krūtinės dešinėje ir nugaros kairėje pusėse, kairiame petyje, tokiu būdu nežymiai sutrikdė mažametės nukentėjusiosios I.M. sveikatą. Šiais savo veiksmais D.M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. Apeliaciniais skundais, grindžiamais iš esmės tais pačiais motyvais, nuteistoji E. Ž. ir nuteistasis D. M. prašo: 1. surengti žodinį bylos nagrinėjimą, apklausti neapklaustą auklėtoją ir prijungti prie bylos fotonuotraukas; 2. panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-10-14 nuosprendį ir jų atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
3.1. Nuteistųjų vertinimu, skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir neteisingas, priimtas netinkamai atlikus įrodymų tyrimą, netinkamai aiškinant BK 140 straipsnio požymius ir pažeidžiant nuosprendžio surašymą reglamentuojančias įstatymo normas. Nurodo, kad joks liudytojas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nematė ir negalėjo matyti nusikalstamos veikos, todėl liko neatskleista, kuriuos iš objektyviųjų sudėties požymių – nuosprendyje nurodomų fizinių poveikių kietais bukais paviršiais – padarė E. Ž., o kuriuos D. M.. Šiuo atveju teisinis veikos kvalifikavimas ir nuosprendis grįstas neatitinkančiais tikrųjų įvykio aplinkybių, nieko nemačiusių liudytojų J. M. ir D. N. parodymais.
3.2. Teigia, jog byloje buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, atėmę iš nuteistųjų teisę į gynybą ir pažeidę nekaltumo prezumpciją. Šiuo atveju tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu nebuvo vertinami nuteistuosius teisinantys įrodymai. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vienu esminiu įrodymu laikė specialisto išvadą Nr. G 1314/2024 (01), kurioje nurodyta, kad sužalojimai mažametei tariamai padaryti tarp 2024-04-21 ir 2024-04-24, todėl liko nepašalinta abejonė, kad kai kurie kūno pažeidimai, tai yra poodinės kraujosruvos kaktoje, nugaroje, taškinės kraujosruvos ausų kaušeliuose padarytos prieš 4-8 paras iki apžiūros. Mano, kad šis įrodymas patvirtina ne nuteistųjų kaltę, o pareikšto kaltinimo prieštaringumą.
3.3. Nurodo, kad objektyvių nusikalstamos veikos sudėties požymių akivaizdumas nereiškia subjektyvių požymių nustatymo ir negali būti tapatinamas su visos nusikalstamos veikos įrodinėjimu. Remiantis teismų praktika nuteistieji pažymi, jog nuosprendyje nebuvo pateikti nuteistųjų kaltę pagrindžiantys argumentai, jame aprašant tik fakto buvimą, o ne kaltę patvirtinančius duomenis, taip pažeidžiant BPK 305 straipsnį. Nuteistųjų manymu tai patvirtina ir aplinkybė, kad liudytojais apklausti J. M. ir D. N. pateikė tik nepagrįstas prielaidas apie tai, kad mažametė nukentėjusioji buvo nenorimas vaikas, auginamas manieže, kad netrukdytų tėvams ir dažnai yra paimamas iš darželio paskutinis, todėl tokiais spėjimais rėmęsis teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos ir pareigos pašalinti prieštaravimus principus.
3.4. Nurodo, jog šiuo atveju, nuteistiesiems nesutinkant nei su pirmos instancijos teismo baudžiamojo įstatymo taikymu, nei su veikos kvalifikavimo bei teismo padarytų išvadų pagrįstumu, duomenų – pareiškėjos bei liudytojų apklaustų parodymų – pripažinimo leistinais įrodymais faktu, byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.
Šalies argumentai
5. Teismo posėdžio metu nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorė ir mažametės nukentėjusiojo atstovas – skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
Nuteistosios E. Ž. ir nuteistojo D. M. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateiktų apeliacinių skundų turinio matyti, kad, nuteistųjų E. Ž. ir D. M. teigimu, jie mažametės nukentėjusiosios atžvilgiu nesmurtavo, to nepatvirtina ir byloje esantys įrodymai, kuriais remiantis buvo padarytos tik prielaidomis grįstos ir kaltinimo neatitinkančios išvados, todėl prašoma jų atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, apeliacinės instancijos teisme papildomai apklausiusi ekspertę R. G., liudytoją - darželio auklėtoją K. R., įvertinusi nuteistųjų paaiškinimus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, taip pat ir pačių nuteistųjų duotus parodymus apie mažametės nukentėjusiosios elgesį ir sužalojimų atsiradimo aplinkybes, kuriuos išsamiai išanalizavęs pagrįstai E. Ž. ir D. M. pripažino kaltais dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo bei motyvuotai, tinkamai individualizavęs įstatymo normas jiems paskyrė arešto bausmes, nustatant paskirtų bausmių vykdymo atidėjimą be intensyvios priežiūros, todėl skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistiesiems nepriimtinos teismo išvados dėl bylos faktinių aplinkybių vertinimo nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.
8. Įvertinus tai, jog nuteistiesiems inkriminuotos iš esmės tapačios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, grindžiamos tais pačiais įrodymais bei tai, jog nuteistieji apeliacinius skundus dėl skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-10-14 nuosprendžio grindžia savo esme identiškais argumentais, teisėjų kolegija toliau dėl jų pasisakys ir juos vertins kartu.
9. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, o teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
10. Vis dėlto, teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio dalį, ekspertės paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme dėl mažametei nukentėjusiajai padarytų sužalojimų laiko, konstatuoja, kad yra pagrindas keisti skundžiamą nuosprendį, kaip neįrodytas aplinkybes iš kaltinimo pašalinant kraujosrūvas dešiniajame kelyje, nubrozdinimus krūtinės dešinėje, nugaros kairėje, kairiame petyje.
Dėl sužalojimų ir nuteistųjų kaltės
11. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad teismas tiek nusikalstamos veikos objekyviuosius požymius, tiek subjektyviuosius požymius grindė prielaidomis ir įvykio nemačiusių liudytojų parodymais apie vaiko priežiūrą bei auginimą, nevertino nuteistuosius teisinančių duomenų, kas sutrukdė tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Nuteistieji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, teigė, kad jie smurto mažametės nukentėjusiosios atžvilgiu, nenaudojo, paaiškindami, jog sužalojimas kaktoje atsirado jiems būnant savaitgalį pas tetą (2024-04-20), sužalojimas kelyje – mažametei nukentėjusiajai griūnant, o sužalojimai ausyse – nuo gulėjimo. Vis tik dėl kitų sužalojimų atsiradimo aplinkybių jokių paaiškinimų ir tai pagrindžiančių objektyvių duomenų nepateikė, deklaratyviai nurodydami, jog mažametė nukentėjusioji yra judrus vaikas, o darželyje pasitaiko smurtavimo atvejų tarp vaikų. Teisėjų kolegija, vis tik konstatuoja, jog nuteistųjų keliamą versiją dėl sužalojimų atsiradimo mažametei nukentėjusiajai pačiai krintant, griūnant, atsitrenkiant ar kontaktuojant su kitais darželio grupės vaikais yra nepagrįsta byloje esančiais objektyviais duomenimis.
12. Remiantis specialisto išvada, kuri atlikta įvertinus 2024-04-24 medicininius dokumentus ir 2024-04-29 atlikus mažametės nukentėjusiosios apžiūrą, nustatyta, kad:
12.1. I.M. padaryta poodinės kraujosruvos kaktoje, nugaroje, dešinio peties srityje, dešiniame kelyje, taškinės kraujosruvos ausų kaušeliuose, odos nubrozdinimai krūtinės dešinėje ir nugaros kairėje pusėse, kairiame petyje, kietu buku ar/ir briauną turinčiu daiktu (daiktais);
12.2. sužalojimai padaryti ne mažiau kaip trylika trauminių poveikių;
12.3. poodinės kraujosruvos kaktoje, nugaroje, taškinės kraujosruvos ausų kaušeliuose padarytos prieš 4-8 paras iki apžiūros, poodinės kraujosruvos dešinio peties srityje — prieš kreipiantis medicinos pagalbos, odos nubrozdinimai krūtinės dešinėje ir nugaros kairėje pusėse, kairiame petyje — prieš 1-3 paras, poodinė kraujosruva dešiniame kelyje — prieš 2-4 paras iki apžiūros;
12.4. sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu;
12.5. nustatytų sužalojimų vietose pėdsakų, pagal kuriuos galima būtų spręsti apie žalojančio daikto individualias savybes, neužsifiksavo;
12.6. poodinė kraujosruva dešiniame kelyje galėjo būti padaryta griūnant;
12.7. I.M. sužalojimų jai padarymo metu galėjo patirti fizinį skausmą (t. 1, b. l. 25-26).
Žemesnės instancijos teismas
13. Apeliacinės instancijos teisme apklausta šią išvadą pateikusi ekspertė R.G. teismui paaiškino jog visi sužalojimai, kurie buvo padaryti mergaitei, nėra tokie specifiniai, kad galima būtų atsakyti ar jie galėjo atsirasti jai pačiai griūnant, atsitrenkiant į įvairius daiktus ir panašiai, bet pagal lokalizaciją nugaroje, kur yra smulkios kraujosruvos, tai jos nėra būdingos griuvimui. Tačiau buvo praėjęs pakankamai didelis laiko tarpas, o pas vaikus kraujosruvos greitai mažėja, dingsta, keičia formą.
14. Dėl kraujosruvos mentės projekcijoje nugaros kairėje ekspertė paaiškino, kad jeigu toks sužalojimas būtų suaugusiam, tai galėtų labiau teigti, kad tai būdinga pirštų antspaudams, bet kadangi vaikų kraujosruvos labai greitai nyksta ir mažėja, tai šiuo atveju, praėjus daugiau nei parai laiko, jos gali būti sumažėjusios ir pakeitusios formą, todėl tiksliai pasakyti negali. Tik tiek, kad jos mažytės, išsidėsčiusios tam tikruose plotuose, todėl mažai tikėtina, kad į tą vieną kažkokį atsikišusį plotą vaikas atsitrenktų kelis kartus.
14.1. Ekspertės teigimu pas vaiką būna taip, kad praėjus tam tikram laiko tarpui, viena kraujosruva paskui pasidalina į kelias mažytes kraujosruvas, gali atrodyti kaip kelios kraujosruvos, tačiau gali atrodyti ir ne kaip keletas, todėl šiuo atveju kategoriškai sunku pasakyti. Gali pasisakyti tik apie kaktoje esančias kraujosruvas, kad negalima atmesti, kad galėjo atsitrenkti kelis kartus, nes ji (ekspertė) matė dvi kraujosruvas, nors medicinos dokumentuose buvo parašyta, kad viena. Todėl arba tiesiog išnyko, arba jos išsisklaidė. Tiksliau pasakyti negali, nes balandžio 24 d. medicinos dokumentuose neaprašytas kraujosruvos dydis, tik spalva, kad ji gelsva, kelių dienų. Pas vaiką geltonuoja pakankamai greitai, ypač veide, tai gali būti ir dvi paros, ir trys, nes vaikas mažas - 2,5 metų. Dėl to gali tik pasakyti, kad kraujosruvos skirtingose kaktos pusėse, bet ar pasiliko tik žymės ar tai buvo kaip atskiri trauminiai poveikiai, kaip atskiros traumos, nes pakankamai viena nuo kitos nutolusios, tikslaus atsakymo nėra.
14.2. Apklausiama ekspertė pažymėjo, kad nustatyti nubrozdinimai neatitinka nurodyto laiko (23-24 d.), nes jie padaryti 1-3 parų laikotarpyje iki ekspertės apžiūros (balandžio 29 d.). Kada buvo padarytos kraujosruvos ir nubrozdinimai, išvados 3-ame punkte kiek įmanoma buvo išskirtas maksimalus intervalas pagal spalvų kaitą. Praktiškai prieš 4-8 paras buvo padarytos poodinės kraujosruvos kaktoje ir taškinės nugaroje, taškinės kraujosruvos ausų kaušeliuose, o visa kita, jeigu imant, kad nubrozdinimai krūtinės dešinėje, nugaros kairėje ir kairiame petyje, tai jos prieš 1-3 paras ir jos jau nebeįeina į tą laiko tarpą, jeigu sužalojimas buvo prieš 4 paras.
14.3. Dėl poodinės kraujosruvos dešiniame kelyje ekspertė nurodė, kad ji vienintelė galėjo būti padaryta griūnant, bet ji taip pat neįeina į tą laikotarpį.
15. Kraujosruvos kaktoje, nugaroje, ausų kaušeliuose įeitų į 4-8 parų laikotarpį iki apžiūros pagal savo morfologines savybes. Kad ausytėse padaryti sužalojimai atsirado vaikui nugulėjus, mažai tikėtina. Nugulėjimo atveju turėtų būti visiškai kitaip. Mažai tikėtina, kad taip gali būti padaryta nugulėjimo metu ant vienos ausies, paskui ant kitos ausies ir dar panašaus laiko atžvilgiu.
16. Ekspertei parodžius 2024-04-24 darželio auklėtojų darytas spalvotas sužalotos mergaitės nuotraukas, esančias t. 1, b. l. 81-84, ekspertė R. G. parodė, jog ji šių nuotraukų nėra mačiusi ir atlikdama tyrimą jomis nesirėmė. Iš nuotraukų, pagal vaizdą matosi, kad kraujosruvos ausų kaušelio išorinėje dalyje, tai nugulėjimai tikrai mažai tikėtini. Negalima atmesti, kad ausytės pirštais nuspaudytos. Kadangi ryškių pirštų antspaudų nemato, tai negali pasakyti, bet faktas tas, kad eina per visą ausies kaušelį.
17. Apklausiama dėl sužalojimų nugaroje ekspertė apeliacinės instancijos teismui paaiškino, kad lyg panašu į pabrozdinimus, nes kraujosruva nevienalytė. Gydytojų gal buvo matyta, kad yra panašumo į rankos formos pirštus. Tik tiek, kad iš tiesų blyški, ko gero turėjo greitai išnykti. Į rankos formą panašumo yra. Kadangi teisme buvo pateikta nugaros nuotrauka, kurioje pagal spalviškumą matosi, kad po sužalojimo praėjo mažai laiko, nes kraujosruva melsva. Kadangi ji dar melsva, tai ji dar nekeičia formos. Jeigu ji dar nekeičia ir spalvos, tai ji dažniausiai nekeičia ir savo formos. Jeigu ji yra tokia melsva, kaip parodyta nuotraukoje, tai ji tokia ir buvo, o jeigu ji gelsvėja, žalsvėja, praeina tam tikras laiko intervalas, tai tada ji jau gali pakeisti formą. Tyrimo metu ekspertė iš viso tos kraujosruvos nebematė (tik pagal dokumentus) ir tas leidžia teigti, kad tikėtina, kad fotografavimo metu (balandžio 24 d. ji buvo užfiksuota) kraujosruva buvo ir ji labai greitai išnyko, nes ekspertė jau jos nematė.
18. Atsakydama į klausimą ar nuo to laiko, kai balandžio 21 d. buvo gimtadienis, ir neva mergaitė susižalojo iki balandžio 24 d., kai darželyje buvo padaryta nuotrauka (1 t., b. l. 81) ir užfiksuoti raudoni taškučiai aplink akį, bei kitose nuotraukose fiksuoti ant ausyčių kraujosruvų taškiukai, ar tos kraujosruvos būtų išnykusios, ar tos kraujosruvos iki balandžio 24 d. būtų tokio vaizdo, ekspertė parodė, jog vien iš nuotraukų nevertinama, bet panašu, kad kraujosruvos yra melsvos spalvos pačioje kaktoje, tai melsvumas tikrai nurodo šviežumą. Petechijos, kurios čia yra smulkios kraujosruvos, jos yra odoje. Galvojant, kad balandžio 20 d. susimušė tik tą kaktos sritį ir petechijos atsirado ir nuslinko, tai tikrai nebūdinga. Petechijos arba atsiranda sumušimo vietoje, arba neatsiranda. Jeigu žiūrint į kaktą, jeigu būtų atsitrenkusi, tai tik kaktoje ir būtų kraujosruvos ir tokio slinkimo vaikui apačion su tomis petechijomis nebūtų buvę. Paveikta visa sritis - skruostas, smilkinys, kaktos sritis. Ar tai vienas, ar keli poveikiai, atsakyti iš nuotraukos negali, nesimato kampų, bet kad kaktos sritis, tai tikrai. Skruostas atsikišęs, bet smilkinyje esančios taškinės kraujosruvos nelabai turėtų liestis prie plokščio paviršiaus, pavyzdžiui griūnant. Tada būtų jau ir kaktos sritis kliuvusi ir skruostas, nes jie yra atsikišę paviršiai. Jeigu tarkim, kad užsigavo ir kliuvo skruostas bei kakta, tačiau ekspertė skruoste mato melsvumą, bet ji nežino ar čia šešėlis. Patinimo taip pat negali išskirti šitoje nuotraukoje. Jeigu dar būtų matyti kažkoks patinimas, tai tikrai sakytų, kad būtų tikrai iki pusės paros.
19. Dėl versijų, kad vaikas susižalojo pas giminaičius švenčiant gimtadienį, t. y. balandžio 20 d., šeštadienį, o auklėtojos sako, kad pirmadienį vaikas buvo sveikas ir ant jos jokių sužalojimų nesimatė, kad tuos sužalojimus jos pamatė tik vaikutį į darželį antradienį (patikslinimas – trečiadienį) ryte, ekspertė R. G., parodė, jog pagal nuotraukas čia tikrai ne dviejų-trijų parų vaizdas. Nuo šeštadienio ta kraujosruva būtų atmestina. Ekspertė mergaitę apžiūrėjo balandžio 29 d., pirmadienį. Jeigu įvykis įtariamas balandžio 23 d. vakare ar balandžio 24 d. ryte, tai buvo praėjusios pilnos 4-5 paros. Pagal tai, ką matė praėjus 4 paroms nuo 2024-04-24, pagal medicinos dokumentuose užfiksuotus sužalojimus, buvo nustatytas sužalojimų laiko intervalas. Maksimalus sužalojimų laikas nurodytas išvados 3-ame punkte.
20. Atsakydama į teismo paaiškinimą, kad pagal kaltinimą nuo balandžio 23 d. iki 24 d. panaudojus smurtą, mažametei padarytos poodinės kraujosruvos kaktoje, nugaroje, dešinio peties srityje, dešiniajame kelyje, taškinės kraujosruvos ausų kaušeliuose, odos nubrozdinimai krūtinės dešinėje ir nugaros kairėje pusėje ir kairiame petyje, ekspertė R. G. paaiškino, kad pagal laiką (balandžio 23-24 d.) atitiktų poodinės kraujosruvos kaktoje, nugaroje, dešinio peties srityje, taškinės kraujosruvos ausų kaušeliuose. Dešinio kelio, nubrozdinimus krūtinės dešinėje, nugaros kairėje, kairiame petyje – tokie sužalojimai būtų atmestini.
21. Ekspertė paaiškino, jog anemija tikrai neturi įtakos kraujosruvų susidarymui, ekspertė nematė jokių ligų, kurios įtakotų kraujosruvų susidarymo laiką. Petechijos iš tikrųjų yra koncentruotos, yra lokalizuotos vienoje vietoje. Jos nėra išsiblaškiusios viename kūne, kur galėtų būti savaiminis išsiliejimas. Tada turėtų būti visas kūnas kažkuriose vietose padengtas petechijomis ir jos būtų pavienės, jos nebūtų koncentruotoje vietoje. Petechijas, ekspertė sieja su trauminiu poveikiu. Dėl perdėto mergaitės hiperaktyvumo, savęs žalojimo, kurį išsakė globėja, dėl lydimojo žvairumo įtakos – tai visi tie veiksniai, jeigu yra raidos sulėtėjimas, jie taip pat įtakoja ėjimą, žaidimą, bėgiojimą. Bet jeigu grįžtant prie sužalojimų, tai kaušelių sužalojimas nebūdingas griuvimui, iš to kas matyti nugaros nuotraukoje į griuvimo poziciją nugaros srityje taip pat nėra tikėtina, o savo pirštais, savo rankomis toks mažas vaikas, kad save taip žalotų, darytų nubrozdinimus, neatitinka laikas.
22. Ekspertė nurodė, jog skausmas yra individualus dalykas ir vaikui, ir suaugusiam, todėl negali atsakyti kiek tas sužalojimas vaikui buvo skausmingas. Nuotraukose taškeliai skruoste panašūs į taškines kraujosruvas odoje, o ne į išbėrimą. Pagal tai ką matė, negalėjo išskirti, kada mergaitė buvo užsigavusi kaktą ir kada skruostą. Tiesiog matė nuotrauką, pagal melsvumą ir rausvumą buvo panašu į vieną sužalojimą – skruostas ir kakta.
23. Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į mažamečio kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-10-489/2017, 2K-313-489/2019). Nusikaltimo objektas yra žmogaus sveikata ir kūno neliečiamumas. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-489/2020). Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių norėjo arba sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnis).
24. Nors nuteistųjų apeliaciniuose skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir todėl nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bylos medžiagą tiek įrodymų vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu, su tokiais nuteistųjų argumentais nesutinka. Skundžiamu nuosprendžiu E.Ž. ir D.M. pripažinti kaltais pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, dėl to, kad jie, veikdami kartu, nuo 2024-04-23 iki 2024-04-24, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tyčia panaudojo fizinį smurtą savo mažametės dukros I.M., gimusios (duomenys neskelbtini), atžvilgiu ir mušdami ar kitaip smurtaudami nežymiai sutrikdė mažametės nukentėjusiosios I.M. sveikatą. Šiuo atveju bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, jog mažametės nukentėjusiosios kūnui buvo padarytas nusikalstamas poveikis, kilęs tuo metu, kuomet mažametę prižiūrėjo nuteistieji.
25. Nuteistieji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, teigė, kad jie smurto savo dukters, mažametės nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo. Į įvykio vietą atvykusiems Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistams D.M. nurodė, kad vaikas yra judrus ir pati susižalojo, o ausis nugulėjo. Apklausiami ikiteisminio tyrimo metu nuteistieji teigė, kad mažametei nuo 2024 m. gegužės pradžios yra nustatytas geležies trūkumas, todėl ant jos visame kūne gali atsirasti mėlynių bei paaiškino, kad 2024-04-23 ant dukros veido matė tik bėrimą, jokių sužalojimų ant kūno nebuvo, tačiau mėlynių, abu nuteistieji, teigė matę ankščiau, bet dėl to pretenzijų darželio auklėtojoms neturėjo. Apklausiama pirmosios instancijos teisme E.Ž. nurodė, kad sužalojimas kaktoje atsirado jiems būnant pas tetą, o iš kur atsirado sužalojimas ant ausų ji tikino nežinanti, jų tą rytą nematė, kitų sužalojimų ant kūno teigė nepastebėjusi. Iš esmės analogiškus parodymus apklausiamas pirmosios instancijos teisme davė ir nuteistasis D.M., teikdamas, kad nežino, iš kur atsirado sužalojimai ant nugaros, o Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistams nurodė, kad sužalojimas kaktoje atsirado jiems būnant pas tetą, tačiau kaip atsirado sužalojimai ausyse ir kitose vietose, jis teigė nežinantis, tik paaiškino, kad dukra yra judrus vaikas ir kartais griūna. Apeliacinės instancijos 2024-12-10 teismo posėdžio metu D.M. teigė, kad dukra turi raidos sutrikimų ir veiksmą kartoja kelis kartus, užsigavusi grįžta į tą pačią vietą pažinti skausmo, tačiau teismui tai patvirtinančių objektyvių dokumentų nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, konstatuoja, jog nors nuteistieji viso proceso metu savo kaltę dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo neigė, vis tik dėl mažametei nukentėjusiajai konstatuotų sužalojimų atsiradimo aplinkybių davė nenuoseklius parodymus, todėl, iš esmės pritardamas apylinkės teismo motyvams, nuteistųjų keliamas įvykio versijas vertina kaip pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Žemesnės instancijos teismas
26. Kaip matyti iš bylos medžiagos, mažametė nukentėjusioji I.M. 2024-04-24 nuteistojo D.M. buvo atvesta į darželį, kur mokytojos padėjėja J.R. iš karto pastebėjo paraudusį mažametės nukentėjusiosios kairės pusės skruostą, o šukuodama plaukus pastebėjo mėlynes ausų kaušelių viršutinėje dalyje ir apie tai papasakojo darželio mokytojai D.N. Kartu apžiūrėjusios I.M. pastebėjo du įbrėžimus ant sprando, mėlynę ant dešinės mentės, kuri, D.N. teigimu, buvo dviejų dienų senumo ir teigė, kad 2024-04-23 mažametė nukentėjusioji nuteistajam D.M. buvo perduoda be sužalojimų, jų ausyse ar veide nebuvo (1 t., b. l. 33–35, 37–38). Iš esmės analogiškus parodymus liudytojos davė ir apklausiamos pirmosios instancijos teisme, kur D.N. papildomai paaiškino, kad apie įvykį žinute parašiusi nuteistajam iš jo gavo pranešimą, kad I.M. ausis nugulėjo, tačiau liudytojai atsakius, kad sužalojimai nepanašūs į nugulėjimą, D.M. atrašė, kad vaiką nuves pas gydytoją. Liudytoju apklaustas Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos specialistas J.M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad gavus anoniminį pranešimą apie galimai mažamečio atžvilgiu panaudotą smurtą, jis, kartu su policijos pareigūnais ir kolege D.G., atvyko mažametės gyvenamosios vietos adresu, kur juos pasitiko tėvai – kaip vėliau nustatyta nuteistieji E.Ž. ir D.M. Pastarieji sutiko leisti pareigūnams apžiūrėti vaiką, ant kurio veido, ausų, nugaros matėsi mėlynės, nubraižymai, kraujosruvos, tačiau D.M. teigimu vaikas susižalojo pats, o ausis nugulėjo (1 t., b. l. 29–31), liudytojas taip pat paaiškino, kad mažametės atžvilgiu jau ankščiau buvo vertintas naudotas smurtas. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas nurodė prisimenantis matytas smurto žymes ant ausų, panašias į žnybimą, tačiau tėvai apie smurto naudojimą atvykusiems specialistams ir pareigūnams nepasakojo.
27. Apeliacinės instancijos teisme liudytoja K.R., dirbanti ikimokyklinio ugdymo mokytojoje Vilniaus lopšelyje darželyje „(duomenys neskelbtini)“, parodė, jog E.Ž. ir D.M. pažįsta – tai jos auklėtinės I.M. tėvai. 2024-04-22 buvo pirmadienis, K. R. nedirbo. Grupėje „(duomenys neskelbtini)“ dirbo balandžio 23 d. (antradienį) visą dieną ir vėliau tik 26 d. Kiek pamena, 2024-04-23 ant vaiko susižalojimo ar sužalojimo žymių (visose kūno dalyse) nematė, jokių įvykių, kad vaikas būtų nugriuvęs ar susitrenkęs, nebuvo. Žino, kad toje grupėje buvo vienas vaikas, kuris mušėsi, bet, kai K.R. atėjo dirbti į tą grupę, jis nesimušė, nebuvo jokių tokių įvykių. Jeigu vaikas darželyje užsigauna, apie tai praneša administracijai jeigu kažkas labai rimto. Jeigu įsistatė kokią mėlynę, vakare praneša tėvams, pasako kas, kaip įvyko. Balandžio 23 d. nebuvo jokių įvykių, dėl kurių reikėtų informuoti tėvus. Mergaitė vakare buvo perduota tėvams sveika, be sužalojimų. Grupėje 15 vaikų, mergaitė buvo kiek nekoordinuota, t. y. einant ji kartais tiesiog galėdavo nukristi, jai susipindavo kojytės, mergaitė mažai kalbėjo. Šiuo metu mergaitė turi dokumentus iš Pedagoginės psichologinės tarnybos, jai yra nustatyti mišrūs raidos sutrikimai. Bendraujant su mergaite, uždavus jai klausimą, ji gali neatsakyti, atsakyti kažką kitką, ji sunkiai sukaupia dėmesį. Paprašius, ne visada gali tai padaryti, ne visada prašymą supranta. Mergaitė yra aktyvi.
28. Iš Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2024-05-02 vaiko situacijos vertinimo anketos (t., b. l. 64–69) matyti, jog į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams D.M. nurodė, kad pirmadienį prausdamas dukrą sužalojimų nepastebėjo, o apie hematomas sužinojo 2024-04-24 iš darželio darbuotojų, E.Ž. beveik nekalbėjo, smurto naudojimą neigė ir nurodė, kad sužalojimai galėjo atsirasti tiesiog nuo gulėjimo. Anketoje užfiksuota, jog ant mažametės kaktos, skruostikaulio, abiejų ausų, nugaros viršutinės dalies buvo matyti hematomos, paraudimai, nuo vaiko sklido nemalonus kvapas, jis lovelėje stovėjo ramiai, buvo drąsus ir suveltais plaukais. Iš specialisto išvados Nr. G 1314/2024 (01) matyti, jog I.M. konstatuotos poodinės kraujosruvos kaktoje, nugaroje, dešinio peties srityje, dešiniame kelyje, taškinės kraujosruvos ausų kaušeliuose, odos nubrozdinimai krūtinės dešinėje ir nugaros kairėje pusėse, kairiame petyje ir padaryti kietu buku ar/ir briauną turinčiu daiktu (daiktais), ne mažiau kaip trylika trauminių poveikių pasėkoje. Poodinės kraujosruvos kaktoje, nugaroje, taškinės kraujosruvos ausų kaušeliuose padarytos prieš 4-8 paras iki apžiūros, poodinės kraujosruvos dešinio peties srityje — prieš kreipiantis medicinos pagalbos, odos nubrozdinimai krūtinės dešinėje ir nugaros kairėjo pusėse, kairiame petyje — prieš 1-3 paras. Poodinė kraujosruva dešiniame kelyje — prieš 2-4 paras iki apžiūros galėjo ir būti padaryta griūnant, tačiau visi sužalojimai tiek kartu, tiek atskirai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą ir dėl jų galėjo būti juntamas fizinis skausmas (t. 1, b. l. 25-26). Iš apeliacinėje instancijoje apklausos ekspertės R.G. parodymų, papildomai įvertinus darželio auklėtojos darytas mergaitės sužalojimų nuotraukas, matyti, jog pagal laiką (balandžio 23-24 d.) atitiktų kaltinime nustatyti sužalojimai poodinės kraujosruvos kaktoje, nugaroje, dešinio peties srityje, taškinės kraujosruvos ausų kaušeliuose. Dešinio kelio, nubrozdinimus krūtinės dešinėje, nugaros kairėje, kairiame petyje – atmestini. Nuteistųjų nurodoma mergaitei nustatyta anemija neturi įtakos kraujosruvų susidarymui, taip pat iš teismui papildomai pateiktų dokumentų, ekspertė taip pat nemato jokių mergaitei konstatuotų ligų, kurios sąlygotų kraujosrūvų susidarymą.
29. Specialisto išvadoje nurodyta, jog mergaitei padaryti sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, todėl iš kaltinimo net ir pašalinant dalį mergaitei nustatytų sužalojimų (kraujosruvą dešiniajame kelyje, nubrozdinimus krūtinės dešinėje, nugaros kairėje, kairiame petyje), galutinė išvada dėl sužalojimo laipsnio nesikeičia, todėl atsižvelgiant aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistiesiems pareikštas kaltinimas, dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, išdėstomas taip: E. Ž. ir D. M., veikdami kartu, mušdami ar kitaip smurtaudami nežymiai sutrikdė sveikatą mažametei, o būtent: jie, laikotarpiu nuo 2024-04-23 iki 2024-04-24, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tyčia panaudojo fizinį smurtą savo mažametės dukros I.M., gimusios (duomenys neskelbtini), atžvilgiu, taip padarydami dešinio peties srityje, odos nubrozdinimus krūtinės dešinėje ir nugaros kairėje pusėse, kairiame petyje ir tokiu būdu nežymiai sutrikdė mažametės nukentėjusiosios I.M. sveikatą.
30. Nors nuteistieji apeliaciniuose skunduose teigia, jog apkaltinamasis nuosprendis jų atžvilgiu buvo grįstas prielaidomis, byloje nesant jų kaltę patvirtinančių įrodymų ir remiantis išimtinai įvykio nemačiusių liudytojų, darželio darbuotojų D.N. ir J.R. parodymais bei specialisto išvada, vis tik, tokie apeliacinių skundų argumentai laikytini nepagrįstais. Įrodymų patikimumas – tai jų vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018, 2K-220-697/2022). Fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu faktas taip pat turi būti įrodinėjamas leistinais įrodymais, įvertinant ne tik šių įrodymų pakankamumą, bet ir jų patikimumą, kuris turi nekelti abejonių. Vertinant liudytojų parodymų patikimumą bei leistinumą, teismų praktika nurodo, jog atidesnio (griežtesnio) vertinimo reikalavimas paprastai siejamas arba su parodymų šaltinių asmeninėmis savybėmis, arba su jų procesine padėtimi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 215-387/2024). Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojų apeliacinės instancijos teisme apklaustos 2024-04-23 mergaitės grupėje dirbusios K.R. parodymai apie 2024-04-23 dieną sužalojimų nebuvimą, liudytojų D.N. ir J.R. parodymai apie 2024-04-24 pastebėtus sužalojimus mažametės nukentėjusiosios kūne ir jų atsiradimo laiką, yra ne tik nuoseklūs, bet ir yra patvirtinti kitais objektyviais duomenimis – foto nuotraukomis, darytomis darželio darbuotojos, kuriose užfiksuoti mažametės patirti sužalojimai, liudytojo J.M. parodymais, specialisto išvada, medicininiais dokumentais ir kita rašytine bylos medžiaga. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos metu liudytojų procesinė padėtis nepasikeitė, nenustatytas jų suinteresuotumas apkalbėti nuteistuosius ir vertinti auklėtinės – mažametės nukentėjusiosios – elgesį, dėl ko nėra pagrindo netikėti šiais liudytojų parodymais. Tuo tarpu nuteistieji viso proceso metu teikė skirtingas sužalojimų atsiradimo aplinkybes (iš pradžių buvo teigiama, kad mažametė nukentėjusioji susižalojo pati, ausis nugulėjo, vėliau – jog dėl geležies stokos greitai atsiranda mėlynės, kurių prieš vedant į darželį nebuvo, tačiau sumušimas ant kaktos atsirado jiems būnant pas tetą, o apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad mažametė turi raidos sutrikimų, todėl susižalojusi vieną kartą grįžta į tą pačią vietą patirti skausmo), kurių ne tik nepatvirtina bylos duomenys, bet ir iš esmės paneigia. Specialisto išvadoje konstatuota, jog, vertinant kartu su iš kaltinimo pašalintais sužalojimais, šie buvo padaryti skirtingu laikotarpiu, ne mažiau kaip 13 trauminių poveikių pasėkoje ir tik vienas jų būdingas savęs žalojimui, t. y. galėjo atsirasti griūnant. Aukštesniojo teismo vertinimu nuteistųjų parodymai ne tik prieštarauja objektyviems sužalojimų atsiradimo mechanizmą patvirtinantiems duomenims, t. y. tai, jog sužalojimai nebūdingi griuvimui, kritimui, bet yra ir prieštaringi vienas kitam – nors nuteistieji teigė įvykio dieną, t. y. 2024-04-24 ant mažametės veido matę tik bėrimus ir daugiau jokių sužalojimų, (ne)būdingų savęs žalojimui, nematė, vėliau nurodė, kad sužalojimas kaktoje atsirado jiems būnant pas tetą, tačiau kokiu būdu tai galėjo įvykti, nuteistiesiems prižiūrint vaiką, nepaaiškino. Teismo išvadų nekeičia ir apeliacinės instancijos teisme apklauso liudytojo E.L. parodymai, jog mažametė kaktą susižalojo 2024-04-20 vaikų gimtadienio metu. Visų pirma pačio susižalojimo fakto liudytojas nematė, antrą mažametei sužalojimai buvo konstatuoti ne tik lokaliai kaktoje, sužalojimų laikas, tame tarpe ir kaktoje, nustatytas ekspertės parodymais.
31. Pažymėtina, jog kitų duomenų, leidžiančių abejoti specialisto išvada, surašyta įvertinus byloje esančius duomenis, taip pat ir nuteistųjų keliamas versijas, byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į tai teisėjų kolegijos vertinimui pirmosios instancijos teismas šioje dalyje pagrįstai konstatavo įrodyta, kad nuteistųjų veiksmais, laikotarpiu nuo 2024-04-23 iki 2024-04-24 mažametei nukentėjusiajai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje dalyje pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino prieštaringus nuteistųjų parodymus ir, nenustatęs abejonių keliančių ir nepagrįstų jokiais objektyviais duomenimis aplinkybių apie įvykio eigą, galinčių paneigti nuoseklius liudytojų parodymus, pagrįstai padarė išvadą, kad jog nuteistieji atliko nusikalstamus veiksmus savo mažametės dukters atžvilgiu. Nors kaltinimuose nėra konkretizuota kokiais būdais pasireiškė mušimas ar kitoks smurtavimas (pvz. suduodant smūgius ranka ar delnu, stumiant) ir kokius veiksmus atliko kiekvienas iš nuteistųjų, tai nesudaro pagrindo konstatuoti nesant jų kaltę patvirtinantiems duomenims. Šiuo gi atveju nuteistiesiems savo kaltę neigiant, o mažametei nukentėjusiajai nekalbant ir nesant tiesioginių įvykio liudytojų, nėra galimybės konkretizuoti kiekvieno iš nuteistojo veiksmų, tačiau jų visuma patvirtina, jog jie abu, laikotarpiu nuo 2024-04-23 iki 2024-04-24, veikė vieninga tyčia, suprasdami savo veiksmų nusikalstamą pobūdį, numatydami galimas kilti pasekmės ir jų norėdami ar leisdami joms atsirasti, atskirais smurtiniais veiksmais nežymiai sutrikdė mažametės sveikatą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu būtent aukščiau aptartų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visuma patvirtina tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų požymių nuteistųjų veiksmuose buvimą.
32. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, bylos duomenys patvirtina, jog fizinis poveikis mažametės kūnui buvo tyčinis ir sukėlė baudžiamajame įstatyme įtvirtintas nusikalstamais veiksmais padarytas pasekmes – nežymų sveikatos sutrikdymą, tiesioginiu priežastiniu ryšiu sietiną su nuteistųjų veiksmais. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais jog apkaltinamasis nuosprendis buvo grįstas prielaidomis ir duomenimis, nepatvirtinančiais nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės buvimą nuteistųjų veiksmuose. Atkeiptinas dėmesys, jog kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo išvados gali būti grindžiamos ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei jie patvirtina tarpinius faktus ir įrodinėtinas aplinkybes ir yra tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus, o ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). Šiuo atveju teismo išvadą dėl nuteistųjų kaltės, veikimo tyčia patvirtina ir nuteistųjų keliamas savęs susižalojimo versijas paneigia byloje esančios nuotraukos, kuriose užfiksuotas sužalojimas ant mažametės nugaros, palikęs į žmogaus plaštakos formą panašią žymę (1 t., b. l. 84), ką savo parodymais patvirtino ir apklausta ekspertė.
33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teisme visos įrodinėtinos ir bylai reikšmingos aplinkybės buvo patvirtintos objektyviais duomenimis, todėl nėra abejonių, kad būtent E.Ž. ir D.M. tyčiniais nusikalstamais veiksmais, t. y. suprasdami, kad mušdami ar kitaip smurtaudami gali sukelti savo dukrai, mažametei nukentėjusiajai ne tik fizinį skausmą, bet ir nežymiai sutrikdyti jos sveikatą ir tokių padarinių aktyviais veiksmais siekdami ar leisdami jiems atsirasti mažametei nukentėjusiajai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, kas priežastiniu ryšiu sietina būtent su nuteistųjų neteisėtais veiksmais. Atsižvelgiant į tai, bei įvertinus, jog nukentėjusioji yra mažametė, konstatuotina, kad E.Ž. ir D.M. apylinkės teismo pagrįstai pripažinti kaltais pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Nors šioje byloje nuteistųjų kaltė yra grindžiama antriniais įrodymais, tačiau jų visuma sudaro logišką ir pagrįstą įvykių grandinę, jų pagrįstą analizę atliko pirmosios instancijos teismas, su kurio išvadomis nėra pagrindo nesutikti.
Dėl taikytinos BK 140 straipsnio redakcijos, bausmės ir kitų klausimų
34. Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu galiojo BK 140 straipsnio 3 dalies redakcija, numatanti, kad tam, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį, skiriama baudos arba arešto, arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmė (2015-04-23 įstatymo redakcija Nr. XII-1649). Tuo tarpu bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme metu įstatymo redakcija pasikeitė, įtvirtindama griežtesnę laisvės atėmimo bausmę bet tuo pačiu ir papildomas švelnesnes alternatyvias bausmes, numatant, kad asmeniui, šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padariusiam mažamečiui arba kankinant nukentėjusį asmenį, skiriama viešųjų darbų arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimu iki trejų metų bausmė (2024-04-25 įstatymo redakcija Nr. XIV-2573). Tai gi naujoji baudžiamojo įstatymo redakcija panaikino galimybę už padarytą nusikalstamą veiką paskirti baudos bausmę ir įtraukė papildomas alternatyvias bausmės rūšis – laisvės apribojimą ir viešuosius darbus bei nustatė didesnį galimą skirti terminuoto laisvės atėmimo bausmę – iki 3 metų.
35. Nuteistiesiems nebuvo skirta laisvės atėmimo bausmė, todėl skiriant švelnesnę nei laisvės atėmimo bausmę, nauja įstatymo redakcija jų atžvilgiu laikytina lengvinančia jų teisinę padėtį. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendžio priėmimo metu tinkamai taikė nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą, šiuo atveju, esant pagrindui nuteistiesiems parinkti alternatyvias bausmės rūšis, dėl įsigaliojusių nuteistųjų teisinę padėtį palengvinančių baudžiamojo įstatymo pakeitimų E.Ž. ir D.M. padarytos nusikalstamos veikos perkvalifikuotinos pagal 2024-04-25 įstatymo redakciją Nr. XIV-2573 (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238-697/2024, Nr. 2K-166-495/2023).
36. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be kita ko, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys (2000-09-26 įstatymo redakcija Nr. VIII-1968), tuo tarpu bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu įstatymo redakcija pasikeitė, įtvirtinant normą, pašalinančią reikalavimą bausmę skaičiuoti nuo jos vidurkio (2024-04-25 įstatymo redakcija Nr. XIV-2573).
37. Teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir bausmės tikslų įvykdymo galimybę atidedant paskirtos bausmės vykdymą nustato vertindamas visas bylos aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, asmens elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Remdamasis byloje esančiais duomenimis, įvertinęs nusikalstamos veikos aplinkybes, nuteistuosius charakterizuojančius duomenis – E.Ž. neteista, administracine tvarka nebausta, dirbanti, D.M. neteistas, baustas administracine tvarka, dirbantis – jų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, bei padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir pobūdį (padaryta tyčinė, smurtinė nusikalstama veika mažamečio atžvilgiu, veika padaryta daugkartiniais smurtiniais veiksmais, skirtingu metu, veikiant vieninga tyčia, nuteistieji savo kaltės nepripažino, tai gi savo veiksmų nevertina kritiškai) pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant vieną griežtesnių alternatyvių laisvės atėmimui bausmių – areštą. Šiuo atveju paskirtos bausmės dydis, skaičiuotas nuo bausmės vidurkio, yra artimas jam, kolegijos nuomone, atitinka teisingumo ir proporcingumo principą, todėl nekeistinas. Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs tai, jog smurtinė nusikalstama veika buvo padaryta pirmą kartą ir kitus nuteistuosius charakterizuojančius duomenis sprendė, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo ir paskyrė bausmės vykdymo atidėjimą, be intensyvios priežiūros, laikotarpiui artimam minimaliam, kartu nustatant įpareigojimus.
38. Kolegijos vertinimu nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir nuteistuosius charakterizuojantys duomenys leidžia manyti, jog švelnesnės bausmės rūšies paskyrimas formuotų galimybės išvengti realios bausmės už padarytą nusikalstamą veiką požiūrį ir neatitiktų nukentėjusiojo teisėtų interesų, todėl parenkant bausmės rūšį, jos dydį ir taikant bausmės vykdymo atidėjimo institutą baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai. Pažymėtina, jog šiuo atveju nors naujai įsigaliojusioje įstatymo redakcijoje numatytos papildomos alternatyvios laisvės atėmimui bausmių rūšys, nėra pagrindo pripažinti netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą vien tuo pagrindu, kad jau po procesinių sprendimų priėmimo buvo priimtas ir įsigaliojo nusikalstamą veiką padariusių asmenų teisinę padėtį lengvinantis baudžiamasis įstatymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-209-1214/2024). Kolegijos vertinimu paskirtos tinkamos bausmės, o naujoje įstatymo redakcijos numatytos alternatyvios švelnesnės bausmės – viešieji darbai ir/ar laisvės apribojimas nebūtų pakankamos bausmės tikslams pasiekti bei mažamečio vaiko interesų užtikrinimui.
39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslams pasiekti, taikant bausmės vykdymo atidėjimo institutą padės skiriami įpareigojimai nustatytą laikotarpį gyventi skyriumi nuo nukentėjusiosios ir nebendrauti su ja, išskyrus su specialistų priežiūra, sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose ir minimali įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Nors paskirti įpareigojimai neabejotinai pakeis nuteistųjų įprastą gyvenimą, tai yra neišvengiamos už nusikaltimo padarymą skirtinos poveikio priemonės pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kalti patys nuteistieji.
40. Išnagrinėjus apeliacinį skundą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio taisyklių, išsamiai ir nešališkai įvertino ne tik E.Ž. bei D.M. poziciją dėl bylos aplinkybių, bet ir visų surinktų duomenų visumą, palygino ir sugretino visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrino juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai atliko įrodymų tyrimą ir nuosprendį grindė BPK 20 straipsnio tvarka patvirtintais įrodymais ir jų pagrindu nuteistųjų veiksmus pagrįstai kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės E.Ž. bei D.M. veikų kvalifikavimui ar skiriamos bausmės rūšiai ar dydžiui baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir nuteistieji. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
41. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 6 d. asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą. Ši konstitucinė įtariamojo ar kaltinamojo teisė į nemokamą teisinę pagalbą įtvirtinta ir baudžiamojo proceso įstatyme – šiuo konkrečiu atveju BPK 44 str. 8 dalyje, numatančioje, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o, neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka.
42. Teisme nuteistąją E.Ž. kaltinamąjį gynė adv. R.V. Gynėjo dalyvavimas teisminiame procese teismo nutartimi buvo pripažintas būtinu (BPK 51 str. 2 d., 322 str. 1 d.). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2024-12-04 pateikė pirminę pažymą dėl 62,50 Eur, bei 2025-04-02 patikslintą pažymą dėl 566,67 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo advokatams teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajai. Be to Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2025-04-01 pažymą dėl 375 Eur dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo už advokato, atstovaujančio mažametės nukentėjusiosios interesus, dalyvavimą procese.
43. Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo/nuteistųjų valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 106 straipsnis). Tačiau šio straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Šiuo atveju nuteistajai E.Ž. gynėjas buvo paskirtas teismo, nustačius aplinkybes, dėl kurių gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu, nepriklausomai nuo kaltinamojo valios. Pažymėtina, jog byloje vyko apeliacinis procesas, kitas nuteistasis turėjo gynėją, byla nagrinėta uždarame posėdyje, be to byloje dalyvavo nepilnametės/mažametės nukentėjusiosios interesus ginantis valstybės paskirtas atstovas – advokatas.
44. Teismo vertinimu, prašomų priteisti išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistosios (dėl ją gynusio advokato dalyvavimą procese) yra nesuderinamas su jos teise į gynybą ir valstybės pareiga garantuoti teisę į gynybą asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją. Iš baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų matyti, kad gynėjo dalyvavimas, teismo nuomone, procese buvo būtinas - mažametei atstovas – advokatas buvo paskirtas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, vėliau teismo iniciatyva, todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai priteisti iš nuteistosios/nuteistųjų antrinės teisinės pagalbos išlaidas atmestini.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
nuteistosios E.Ž. ir nuteistojo D. M. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-10-14 nuosprendžio aprašomosios dalies ir kaltinimo pašalinti aplinkybes kad E.Ž. ir D.M. nusikalstamais veiksmais mažametei nukentėjusiajai buvo padarytos kraujosruva dešiniajame kelyje, nubrozdinimai krūtinės dešinėje, nugaros kairėje, kairiame petyje.
E.Ž. ir D.M. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį (2015-04-23 įstatymo redakcija Nr. XII-1649) perkvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį (2024-04-25 įstatymo redakcija Nr. XIV-2573).
Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymus dėl atstovavimo išlaidų priteisimo – atmesti.