- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-30
- Bylos Nr.
- e2A-153-1120/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00572-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Agnė Tikniūtė, Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- D. V., E. V.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Egidijos Tamošiūnienės ir Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Megastatyba“ (dalies teisių perėmėjas – R. L.) ir atsakovo D. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Megastatyba“ ieškinį atsakovams D. V. ir E. V. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Megastatyba“ (toliau – ir ieškovė, bendrovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų E. V. ir D. V. 190 595 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 29 d. nutartimi (įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 9 d.) civilinėje byloje Nr. eB2-4952-661/2018 iškėlė ieškovei bankroto bylą, paskyrė UAB „Tamtamas“ bendrovės nemokumo administratore. Iškėlus bankroto bylą nei buvę bendrovės valdymo organai, nei bendrovės akcininkai teismo reikalautų dokumentų (turto) bendrovės nemokumo administratorei neperdavė.
3. Ieškovė nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 10 d. – 2016 m. rugsėjo 26 d. oficialiai bendrovės vadovo pareigas ėjo atsakovas E. V.. Nors bendrovė turėjo oficialų vadovą, faktiškai bendrovei vadovavo ir jos faktiniu vadovu buvo atsakovas D. V.. Atsakovams vykdant oficialaus ir faktinio bendrovės vadovo pareigas nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. iš bendrovės sąskaitų AB Swedbank ir AB DnB bankas per bankomatus buvo pradėti gryninti bendrovės pinigai.
4. Atsakovų išgrynintos ir bendrovei negrąžintos lėšos iš viso sudarė 190 595 Eur ir buvo panaudotos ne bendrovės naudai ir interesais. Nėra jokios informacijos, kuri sudarytų pagrindą manyti, kad bendrovė už išgrynintus 190 595 Eur būtų įsigijusi kokį nors turtą ar kitaip pagrįstai ir nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų šias lėšas būtų panaudojusi bendrovės ir jos kreditorių interesais. Nesant jokių apskaitos dokumentų, pateisinančių bendrovės lėšų panaudojimą, darytina išvada, kad iš bendrovės atsiskaitomųjų sąskaitų išgryninti 190 595 Eur atsakovų buvo iššvaistyti ar panaudoti ne bendrovės naudai. Tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir žalos bendrovei atsiradimo egzistuoja priežastinis ryšys. Atsakovų kaltė preziumuojama ir pareiga paneigti šią prezumpciją tenka atsakovams.
Atsiliepimas
5. Atsakovas E. V. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. buvo bendrovės direktoriumi, tačiau jis bendrovės turto faktiškai niekada nevaldė. Formaliu bendrovės vadovu sutiko būti akcininkės J. V. sutuoktinio atsakovo D. V. paprašytas. Visą laiką, kai atsakovas E. V. buvo formaliai įregistruotas bendrovės vadovu, bendrovę faktiškai valdė atsakovas D. V.. Jis turėjo prieigas prie bankuose esančių bendrovės sąskaitų, valdė bendrovės mokėjimo korteles ir išsigrynindavo pinigus, kuriuos vienintelis valdė. Atsakovo vertinimu, jis yra netinkamas atsakovas byloje, ieškovės nurodytų neteisėtų veiksmų nėra atlikęs. Nurodė, kad byloje neįrodyta ieškovės patirta žala.
Šalies argumentai
6. Atsakovas D. V. su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Tvirtino, kad ieškovė jokiais įrodymais neįrodo savo ieškinio reikalavimo 190 595 Eur dydžio sumai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 19 d. sprendimu ieškovės ieškinį atsakovo D. V. atžvilgiu patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo D. V. 129 659 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. balandžio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė.
8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką, kai fiduciarines pareigas įmonei pažeidžia tiek de jure (oficialus) vadovas, tiek de facto (faktinis) vadovas, ir dėl jų bendrų veiksmų kyla žala, jiems taikytina solidarioji civilinė atsakomybė, kadangi, jei bendrovei vadovauja faktinis vadovas, esant paskirtam oficialiam vadovui, įstatymuose nustatytų valdymo organų narių pareigų privalo laikytis abu įmonės vadovai.
9. Teismas vertino, kad į bylą ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog skirtumas tarp iš bendrovės banko sąskaitų išgrynintų lėšų ir į bendrovės sąskaitas įneštų lėšų sudaro 129 695 Eur, tačiau ne ieškovės nurodytą sumą – 190 595 Eur. Swedbank AB banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. patvirtina, kad iš bendrovės banko sąskaitos buvo išgryninta 43 595 Eur suma, o į ją grynaisiais įnešta 8 380 Eur (skirtumas 35 215 Eur). Luminor AB banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas laikotarpiui nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. patvirtina, kad buvo išgryninta 94 880 Eur suma, grynais įnešta 400 Eur. Kitų leistinų įrodymų žalos dydžiui pagrįsti ieškovė nepateikė. Atitinkamai teismas laikė įrodyta, kad iš bendrovės sąskaitos laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. buvo išgryninta 129 695 Eur.
10. Teismas nurodė, kad atsakovams tenka pareiga įrodyti, jog jie nurodytas lėšas išleido bendrovės reikmėms, o ne asmeninių poreikių tenkinimui. Tokių įrodymų į bylą atsakovai nepateikė, todėl teismas laikė įrodyta, kad nėra pagrįstas 129 695 Eur lėšų panaudojimo bendrovės interesais faktas. Teismas pažymėjo, kad atsakovai kelia prielaidas, jog su bendrovės darbuotojais buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais, kad į išgrynintas sumas patenka lėšos, kurios teisėtai buvo išmokamos darbuotojams kaip atlyginimas, tačiau būdami bendrovės vadovais ir gerai žinodami bendrovės finansinę padėtį jie nenurodė teismui, kokiems konkrečiai įmonės darbuotojams ir kokios sumos buvo išmokėtos, nėra pateikti lėšų išmokėjimo kvitai. Atsakovai nepagrindė kokių sandorių vykdymui ir kokios sumos buvo mokamos iš išgrynintų lėšų, kiek tos sumos koreliuoja su įrodymais, esančiais baudžiamojoje byloje, o jiems šios aplinkybės bent preliminarai galėjo būti žinomos. Nors atsakovai teigia, kad jiems apsunkintas tokios pareigos vykdymas, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovei įmonės dokumentacija bankroto įstatymo nustatyta tvarka nebuvo perduota, o Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-197-350/2018 patvirtina, kad atsakovas D. V., siekdamas išvengti mokesčių mokėjimo valstybei ir žinodamas apie VMI atliekamą patikrinimą, imitavo įmonės pardavimą, o įmonės buhalterinius dokumentus paslėpė. Nustačius atsakovo D. V. neteisėtus veiksmus dėl 129 659 Eur lėšų panaudojimo, jo kaltę ir priežastinį ryšį, ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies, ieškovei iš atsakovo D. V. priteistas 129 659 Eur žalos atlyginimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnis).
11. Kita vertus, teismas konstatavo, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje patvirtina, jog tik faktinis vadovas atsakovas D. V. išgrynindavo bendrovės lėšas, jis disponavo įmonės finansiniais dokumentais, bendrovei priklausančiais pinigais, kuriuos turėjo galimybę išgryninti tik jo turėta banko kortele, vadovavo bendrovės ūkinei komercinei veiklai. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo grąžinti visa tai asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą yra asmeninė pareiga, tenkanti tik turtą gavusiam asmeniui. Jo atsakomybė negali būti solidari su kitu asmeniu, nes konkreti tokių pajamų suma ir neteisėtas jų gavėjais visais atvejais turi būti nustatyti. Todėl, teismo vertinimu, nustačius aplinkybę, kad atsakovas E. V. gautų lėšų nepasisavino, iš jų naudos negavo, nėra teisinio pagrindo, jam kaip de jure (oficialiam) įmonės vadovui taikyti civilinę atsakomybę, nes priežastinis ryšys tarp ieškovui kilusios žalos ir šio atsakovo neteisėtų veiksmų yra nutolęs. Todėl atsakovo E. V. atžvilgiu ieškinys atmestas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Apeliaciniame skunde ieškovė BUAB „Megastatyba“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
12.1. Bendrovė savo procesiniuose dokumentuose niekada neteigė ir neįrodinėjo, kad kažkuris iš atsakovų iš bendrovės sąskaitų išgrynintas lėšas pasisavino (CK 6.237 straipsnio 1 dalis), o tik įrodinėjo, kad bendrovės nemokumo administratorei nebuvo ir nėra pateikta duomenų apie išgrynintų lėšų panaudojimą bendrovės veikloje. Teismo konstatavimas, kad faktinis vadovas be pagrindo įgijo visą teismo priteistą 129 695 Eur sumą ir privalo ją grąžinti kaip be pagrindo įgytą, bendrovei atrodo kaip siekis išvengti solidarios atsakomybės taikymo oficialaus vadovo atžvilgiu.
12.2. Pagrindinis prioritetas taikant turto, gauto be pagrindo, išreikalavimo institutą yra konstatavimas, kad kitais nukentėjusio asmens pažeistų teisių gynimo būdais nukentėjusio asmens interesai negali būti apginti. Ši sąlyga neegzistuoja, nes ieškovės teisės ginamos taikant atsakovams deliktinę civilinę atsakomybę.
12.3. Oficialus vadovas savo pareigas privalėjo vykdyti vadovaudamasis įstatymais, o ne išankstiniais fizinių asmenų susitarimais. Aplinkybė, kad pagal išankstinį susitarimą su faktiniu vadovu dėl pastarojo teistumo oficialus vadovas sutiko eiti bendrovės vadovo pareigas, neketindamas prisiimti įstatymų nustatytų juridinio asmens vadovo pareigų, neatleido oficialaus vadovo nuo pareigos laikytis teisės aktų nuostatų, įskaitant pareigą elgtis rūpestingai su bendrovės turtu, pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, išsaugoti visus duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį.
12.4. Oficialus vadovas savo procesiniuose dokumentuose neneigė, kad imperatyviose įstatymų normose jam kaip de jure bendrovės vadovui įtvirtintų pareigų jis sąmoningai nevykdė visą bendrovės lėšų neteisėto išgryninimo ir negrąžinimo bendrovei laikotarpį, nekontroliavo bendrovės lėšų panaudojimo ir apskaitymo. Pirmosios instancijos teismui skundžiamu sprendimu faktiškai pripažinus oficialaus vadovo atsiliepime pateiktą „dinamiškų ir realiai praktikoje susiklosčiusių santykių“ teoriją, kyla grėsmė, kad neteisėtus veiksmus atlikę ir žalą juridiniam asmeniui padarę oficialus ir faktinis vadovai tam tikrais atvejais apskritai galėtų išvengti civilinės atsakomybės taikymo.
12.5. Būtent iš atsakovų sudaryto išankstinio susitarimo kilęs neteisėtas oficialaus vadovo neveikimas leido faktiniam vadovui netrukdomam ir nekontroliuojamam gryninti bendrovės lėšas ir jas naudoti ne bendrovės veiklos vykdymo tikslais. Jei oficialus vadovas nebūtų sutikęs tapti bendrovės vadovu, arba sutikęs, bet vykdęs juridinio asmens vadovui įstatymais nustatytas pareigas, žala bendrovei nebūtų buvusi padaryta, nes faktinis vadovas nebūtų turėjęs galimybės nekontroliuojamas ir neprižiūrimas gryninti bendrovės lėšas. Būtent abiejų atsakovų neteisėti veiksmai buvo būtina sąlyga ieškinio sumą sudarančio dydžio žalai atsirasti ir ji privalo būti atlyginta bendrovei abiejų atsakovų solidariai.
Atsiliepimas
13. Atsiliepime į apeliacinį skundą ir apeliaciniame skunde atsakovas D. V. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį dėl žalos atlyginimo iš atsakovo D. V. atmesti. Atsiliepimas į ieškovės apeliacinį skundą ir atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais:
13.1. Ieškovė jokiais įrodymais neįrodė savo ieškinio reikalavimo 190 595 Eur dydžio sumai. Baudžiamojoje byloje buvo nustatytos aplinkybės apie 8 265 Eur pasisavinimą bei vengimą sumokėti 7 894 Eur pelno mokestį už 2015 m. bei 22 380 Eur PVM už 2015–2016 m.
13.2. Esant realiai padarytai 190 595 Eur žalai (ar teismo nustatytai 129 659 Eur žalai) prokuroras bei teismai būtų privalėję įvertinti tokio masto žalą bendrovei ir imtis baudžiamojo proceso numatytų priemonių bei atitinkamai teisingo nusikalstamos veikos kvalifikavimo.
13.3. Piniginės lėšos, kurios buvo panaudotos bendrovės veikloje (darbo užmokesčiams, mokesčiams sumokėti, atsiskaitymams su tiekėjais ir pan.) savaime negali būti vertinama kaip bendrovei padaryta žala net jei ir nebuvo išsaugota ir (ar) pateikta buhalterinės apskaitos dokumentacija nemokumo administratorei.
13.4. Be atsakovo E. V. žinios ar pavedimo niekas kitas neturėjo jokių galimybių disponuoti bendrovės finansais. E. V. neturėjo jokio kito pragyvenimo šaltinio ir paties paimto kredito dengimo galimybių kaip tik iš BUAB „Megastatyba“ gaunamų pajamų.
13.5. Teismas padarė prieštaringas išvadas dėl atsakovų – pacitavęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką pagal kurią civilinė atsakomybė taikoma tiek oficialiam, tiek faktiniam bendrovės vadovui, žalos atlyginimą priteisė tik iš faktinio įmonės vadovo.
14. Atsiliepime į apeliacinius skundus atsakovas E. V. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o atsakovo D. V. – išnagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
14.1. Ieškovė neįrodė išgrynintų lėšų iššvaistymo ar jų panaudojimo ne bendrovės reikmėms fakto. Oficialų vadovą atšaukus iš bendrovės vadovo pareigų, bendrovėje vis dar buvo jos apskaitos dokumentai. Atsakovas nebuvo bendrovės vadovu (nei de jure, nei de facto) tuo metu, kai bendrovei buvo iškelta bankroto byla ir jos tuometiniam vadovui teko pareiga perduoti visus dokumentus bendrovės bankroto administratoriui. Atsakovo neteisėti veiksmai pagal ieškovės ieškinį yra siejami būtent su tuo, kad atsakovas neperdavė dokumentų bendrovės bankroto administratorei ir dėl to ji tariamai negali nustatyti, kam buvo panaudotos išgrynintos lėšos. Taigi atsakovo neteisėti veiksmai yra siejami su pareigos, kurios jis neturėjo, pažeidimu.
14.2. Civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, kurioje ieškovas prašė priteisti žalos atlyginimą solidariai iš dviejų atsakovų (būtent prašė taikyti civilinę atsakomybę, o ne priteisti lėšas kaip nepagrįstą praturtėjimą), išaiškinta, kad, jeigu vienas iš atsakovų yra gavęs turtą ar naudą iš savo neteisėtų veiksmų, tai iš jo vieno yra priteisiamas šis turtas (jo vertė). Įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose esant nustatytai aplinkybei, jog lėšas iš bendrovės sąskaitos išgrynindavo ir naudą iš išgrynintų lėšų gavo išimtinai tik faktinis vadovas, negalima traukti atsakomybėn jokios naudos iš lėšų išgryninimo negavusio atsakovo.
14.3. Ieškiniu nebuvo įrodytas nei žalos faktas, nei žalos dydis. Patikslintame ieškinyje ieškovė žalos konkrečiai niekaip neįrodinėja, o tik remiasi prielaidomis, kad neva iš ieškovės banko sąskaitos laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. iki 2016 m. spalio 15 d. išgrynintos lėšos buvo pasisavintos. Aplinkybę, kad neturi įrodymų apie lėšų panaudojimą, ieškovė pripažįsta patikslintame ieškinyje. Įvertinus į bylą pateiktų banko sąskaitų išrašus nematyti, kad bendrovė atlyginimus darbuotojams būtų mokėjusi bankiniais pavedimais. Su bendrovės darbuotojais būdavo atsiskaitoma grynaisiais pinigais. Taigi į ieškovės prašomą priteisti sumą neabejotinai patenka lėšos, kurios teisėtai būdavo išmokėtos darbuotojams kaip atlyginimas.
14.4. Teismo 2020 m. vasario 3 d. posėdžio metu, paklaustas, kokio dydžio yra patvirtinti kreditoriniai reikalavimai bendrovėje, ieškovės atstovas nurodė, kad bendrovės bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma yra apie 20 000 Eur. Ši aplinkybė akivaizdžiai paneigia tikimybę, kad bendrovėje buvo pasisavinta tariamai net 190 595 Eur – jeigu ši aplinkybė būtų teisinga, tai išeitų, jog bendrovė iš tiesų per 2015–2016 m. sugeneravo apie 170 595 Eur pelno. Toks bendrovės pelningumas nėra įmanomas, atsižvelgiant į jos pajamas. Šiuo atveju bankrutuojanti bendrovė, tinkamai nesurinkusi įrodymų apie bendrovės veiklą iki bankroto ir jos gautas pajamas bei patirtas išlaidas, siekia pasipelnyti atsakovų sąskaita.
14.5. Jeigu patikslintas ieškinys bus tenkintas, tai, atsiskaičius su kreditoriais ir nemokumo administratore, bankrutuojančiai bendrovei liktų apie 170 595 Eur suma. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 93 straipsnio 3 dalis numato, kad juridinio asmens turtą, kuris liko patenkinus kreditorių reikalavimus ir apmokėjus bankroto proceso išlaidas, nemokumo administratorius perduoda juridinio asmens dalyviams vadovaudamasis konkretaus juridinio asmens teisinę formą reglamentuojančiu įstatymu. Šiuo atveju bendrovės vieninteliu akcininku yra S. A., kurio buvimą akcininku bendrovė savo procesiniuose dokumentuose neigia (teigia, kad akcijų perdavimas šiam asmeniui buvo fiktyvus). Bendrovė taip pat teigia, kad bendrovės akcijas fiktyviai įgijo ir prieš S. A. bendrovės akcininke buvusi I. M.. Atsižvelgiant į tai, kad bendrovė teigia, jog du paskutiniai jos akcininkai buvo fiktyvūs, nesuprantama, kam, tenkinus patikslintą ieškinį, būtų pervesta priteista suma. Pažymėtina, kad jeigu tai būtų V. V., kuri bendrovės akcininke buvo iki bendrovės akcijas įsigyjant I. M., tai susiklostytų absurdiška situacija, nes, atsižvelgiant į tai, kad kitas atsakovas – faktinis vadovas – yra V. V. sūnus, neigiamus padarinius iš esmės patirtų tik atsakovas E. V.. Tokia situacija būtų ypač nesąžininga, nes įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra konstatuota, kad lėšas iš bendrovės grynino tik faktinis vadovas.
14.6. Įrodymų apie grynųjų lėšų panaudojimo bendrovės interesais nepateikimą ieškovė teisina tuo, kad bendrovės nemokumo administratorei nebuvo perduoti bendrovės finansiniai dokumentai. Tokia bendrovės pozicija yra nepagrįsta, nes bent dalis bendrovės dokumentų egzistuoja ir yra žinoma, kur jie yra, tačiau bendrovės bankroto administratorė nedėjo absoliučiai jokių pastangų gauti šiuos dokumentus, o taip pat iš kitų lengvai bendrovei prieinamų šaltinių sužinoti išgrynintų lėšų panaudojimo paskirtį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
16. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas ar absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl procesas vyksta pagal apeliaciniuose skunduose nustatytas ribas.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
17. VĮ „Registrų centras“ Juridinių asmenų registre ieškovė BUAB „Megastatyba“ buvo įregistruota 2013 m. birželio 3 d.
18. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartimi bendrovei iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Tamtamas“. Naudojantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad bankroto byloje patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma iš viso sudaro 16 557,74 Eur (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 14 d. nutartis, vasario 6 d. nutartis, 2019 m. kovo 26 d. nutartis ir 2019 m. gruodžio 26 d. nutartis BUAB „Megastatyba“ bankroto byloje Nr. eB2-384-661/2021). Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 25 d. nutartimi bankroto byloje Nr. eB2-384-661/2021 BUAB „Megastatyba” pripažinta pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto. Nutartis įsiteisėjo 2021 m. kovo 30 d.
19. Bendrovės vadovu laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2016 m. rugsėjo 26 d. buvo atsakovas E. V.. 2016 m. rugsėjo 27 d. bendrovės vadove tapo Moldovos pilietė I. M. (I. M.), 2016 m. spalio 18 d. – Rusijos Federacijos pilietis S. A. (S. A.).
20. Atsakovas D. V. įsiteisėjusiu Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-101-229/2018 ir Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 7 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-197-350/2018 buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalyje (Turto pasisavinimas), 222 straipsnio 1 dalyje (Apgaulingas apskaitos tvarkymas), 223 straipsnio 1 dalyje (Aplaidus apskaitos tvarkymas), 300 straipsnio 1 dalyje (Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu), padarymą. Teismo nuosprendyje konstatuota, kad nusikalstamas veikas atsakovas D. V. atliko veikdamas kaip BUAB „Megastatyba“ faktinis vadovas. Baudžiamojoje byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas D. V. apgaulingai tvarkė BUAB „Megastatyba“ buhalterinę apskaitą, o Valstybinei mokesčių inspekcijai pradėjus mokestinį patikrinimą, tyčia, klastodamas dokumentus ir juos panaudodamas, imitavo bendrovės pardavimą I. M., o buhalterinės apskaitos dokumentus paslėpė.
21. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 12 d. nutartimi ieškovė BUAB „Megastatyba“ reikalavimo į atsakovą D. V. dalyje buvo pakeista jos teisių perėmėju R. L. šiam reikalavimo teisę į atsakovą įgijus turto pardavimo iš varžytynių akto pagrindu.
Dėl faktinio vadovo civilinės atsakomybės sąlygų
22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pripažįstama, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure (oficialiam) vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013).
23. Baudžiamojoje byloje nustatyta, D. V. buvo ieškovės BUAB „Megastatyba“ faktiniu vadovu nuo 2015 m. spalio 16 d. iki 2016 m. spalio 15 d. (iki fiktyvaus bendrovės pardavimo I. M.). Nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. iki 2016 m. vasario 22 d. ieškovės BUAB „Megastatyba“ akcininkė buvo J. V., atsakovo D. V. žmona. Nuo 2016 m. vasario 22 d. iki 2016 m. spalio 14 d. ieškovės BUAB „Megastatyba“ akcininke buvo V. V., atsakovo D. V. mama. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad bendrovę realiai šiuo laikotarpiu valdė atsakovas D. V., akcininkės įmonės veikla nesidomėjo ir aktyviai neveikė. Taigi iš esmės vienintelis asmuo, atsakingas už bendrovės veiklą, ir realiai ją vykdęs buvo atsakovas D. V.. Atsakovas E. V. į bendrovės vadovo pareigas buvo paskirtas akcininkės J. V. 2016 m. sausio 5 d. sprendimu, tačiau iš tikrųjų – atsakovo D. V. valia ir sprendimu. Byloje nėra jokių duomenų, kad formaliai paskirtas vadovas vienasmeniškai be atsakovo D. V. žinios būtų galėjęs daryti realią įtaką bendrovės valdymui bei jos veiklai. Aplinkybę, kad D. V. nuolat vykdė ieškovės vadovo funkcijas patvirtina ir nagrinėjamoje civilinėje byloje surinkti duomenys: būtent atsakovas D. V. sudarinėjo sutartis bendrovės vardu, viešai buvo nurodomas kaip kontaktinis bendrovės asmuo (1 t., b. l. 116), bendrovės buveinė buvo įregistruota atsakovo D. V. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (1 t., b. l. 116-118).
24. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo fiktyvaus bendrovės pardavimo I. M. (2016 m. spalio 15 d.) iki bankroto bylos iškėlimo 2018 m. spalio 29 d. bendrovė veiklos nebevykdė. Iš baudžiamojoje byloje nustatyto fakto, kad bendrovės pardavimas buvo fiktyvus, galima spręsti, jog atsakovas D. V. liko ieškovės faktiniu vadovu iki bankroto bylos iškėlimo.
25. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tiek faktinio, tiek oficialaus juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti kaltės prezumpciją tenka bendrovės vadovui.
26. CK 2.87 straipsnis nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (1 dalis), būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo (2 dalis), privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (3 dalis), negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba naudoti jį ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo (4 dalis), privalo pranešti kitiems juridinio asmens valdymo organo nariams arba juridinio asmens dalyviams apie aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 3 dalyje, ir nurodyti jų pobūdį ir, jei įmanoma, vertę. Juridinio asmens valdymo organo nariui leidžiama sudaryti sandorį su juridiniu asmeniu, kurio organo narys jis yra, tačiau apie tokį sandorį privaloma nedelsiant pranešti kitiems juridinio asmens organams arba juridinio asmens dalyviams, jei juridinio asmens steigimo dokumentai ar atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai aiškiai nenustato kitos informavimo tvarkos (6 dalis).
27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo pareigų, be kita ko, yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus; laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016; 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-235-421/2020).
28. Pažymėtina, kad nors atsakovas D. V. apeliaciniame skunde ir nurodo, kad niekas kitas be oficialaus vadovo atsakovo E. V. žinios neturėjo galimybių disponuoti bendrovės finansais, tačiau šios aplinkybės yra paneigtos įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Kaip nustatė baudžiamąsias bylas nagrinėję teismai būtent atsakovas D. V. valdė BUAB „Megastatyba“ bankinę sąskaitą ir jos kortelę, taip pat būtent atsakovas D. V. savo žinioje turėjo bendrovės grynuosius pinigus. Ieškovės į bylą pateikti banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. iki 2016 m. spalio 15 d. iš bendrovės banko sąskaitų buvo išgryninta ir nėra įrodymų, kad Bendrovei grąžinta, 190 595 Eur suma (1 t., b. l. 44-73, 2 t., b. l. 170). Kadangi byloje nėra įrodymų, kad kiti asmenys, įskaitant ir oficialų bendrovės vadovą atsakovą E. V., naudojosi bendrovės banko kortele, konstatuotina, kad bendrovės lėšų gryninimas buvo atliekamas atsakovo D. V.. Be kita ko, įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo mėn. bendrovės pardavimas buvo imituotas būtent atsakovo D. V., o visi bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai jo paslėpti.
29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytos faktinės aplinkybės – bendrovės lėšų gryninimas nuolatos didelėmis sumomis ir dalies bendrovės atliktų ūkinių operacijų neapskaitymas bendrovės buhalteriniuose dokumentuose, apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, buhalterinių dokumentų neišsaugojimas ir (ar) paslėpimas, bendrovės pardavimo dokumentų suklastojimas ir suklastotų dokumentų panaudojimas patvirtina, kad faktinis bendrovės BUAB „Megastatyba“ vadovas atsakovas D. V. pažeidė savo kaip juridinio asmens vadovo pareigą elgtis lojaliai bendrovės atžvilgiu, dirbti rūpestingai bei kvalifikuotai, todėl yra pagrindas konstatuoti atsakovo D. V. neteisėtus veiksmus ieškovės BUAB „Megastatyba“ atžvilgiu (CK 2.87 straipsnis).
30. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas D. V., grynindamas bendrovės lėšas, iš viso ieškovei UAB „Megastatyba“ padarė 129 659 Eur žalą. Atsakovo D. V. teigimu, išgrynintos piniginės lėšos buvo naudojamos bendrovės veikloje, o buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas savaime nepatvirtina ieškovės nurodyto žalos dydžio. Be kita ko, atsakovas nurodo, kad jam iškeltoje baudžiamojoje byloje buvo nustatytas tik 8 265 Eur bendrovės lėšų pasisavinimas bei papildomai pažymi, kad jei būtų nustatytas didesnis pasisavinto turto mastas, prokurorai ir teismai būtų ėmęsi priemonių dėl teisingo nusikalstamos veikos kvalifikavimo.
31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad jei baudžiamojoje byloje ir buvo nustatytas bendrovės turto pasisavinimo faktas ir dydis, tai nereiškia, kad civiline tvarka nagrinėjamoje byloje dėl vadovo civilinės atsakomybės bendrovei bus nustatyta analogiško dydžio vadovo neteisėtais veiksmais padaryta žala. Kitaip tariant, civilinėje byloje gali būti įrodyta didesnė žala nei baudžiamojoje byloje jau nustatyta vadovo iš bendrovės pasisavinta suma. Tokia išvada darytina įvertinus vadovo veiksmais padarytos žalos bendrovei fakto ir dydžio įrodinėjimo ypatybes civiliniame procese.
32. Nors pagal bendrą taisyklę civilinės atsakomybės taikymo atveju žalos dydį turi įrodyti ieškovas, juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės taikymo kontekste žalos fakto ir dydžio įrodinėjimas turi savo specifiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad visais atvejais netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas apsunkina galimybes nustatyti įmonės turto sudėtį ir kiekį, jo panaudojimo teisėtumą, taip pat ir galimos žalos įmonei padarymą, jei turtas neišsaugotas ar panaudotas ne įmonės tikslais. Tais atvejais, kai įmonės vadovas, kuris nevykdė savo pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą ir tokiu savo neveikimu sukūrė padėtį, kai duomenų apie lėšų panaudojimą įmonėje nėra, vadovas neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir ši neturėtų būti perkeliama įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016). Taigi, tais atvejais, kai dėl netinkamo bendrovės finansinių dokumentų tvarkymo negalima nustatyti, kur yra bendrovės turtas, įrodinėjimo našta apie bendrovės turto panaudojimą jos interesais pereina netinkamai finansinę apskaitą ir dokumentų perdavimą bankroto administratoriui organizavusiam vadovui, šiuo atveju – faktiniam bendrovės vadovui D. V..
33. Kaip minėta, naudojantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad bendrovės bankroto byloje patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma sudaro 16 557,74 Eur. Nors byloje dėl bendrovės bankroto administratoriui perduotų dokumentų trūkumo ir negalima nustatyti, kur D. V. panaudojo jo išgrynintas 190 595 Eur BUAB „Megastatyba“ lėšas, tačiau, įvertinus aplinkybę, kad faktiškai bankroto byloje liko nepadengta tik 16 557,74 Eur skola kreditoriams, nėra pagrindo išvadai, kad likusi išgryninta suma nebuvo panaudota bendrovės interesais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju tik bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma vertintina kaip atsakovo neteisėtais veiksmais bendrovei padaryta žala. Kaip jau ne kartą minėta, bendrovės lėšų gryninimo laikotarpiu bendrovės faktiniu vadovu buvo atsakovas D. V.. Baudžiamosiose bylose nustatyta, kad šiuo laikotarpiu įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, dalis finansinių ūkinių operacijų – neužfiksuotos, o 2016 m. rugsėjo mėn., imitavus įmonės pardavimą, buhalterinės apskaitos dokumentai atsakovo D. V. buvo paslėpti. Atsižvelgiant į pacituotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo taisyklę, konstatuotina, kad pareiga įrodyti išgrynintų lėšų panaudojimo bendrovės naudai faktą tenka atsakovui D. V.. Nors pastarasis ir nurodo, kad išgrynintos lėšos buvo naudojamos įmonės veikloje – darbo užmokesčiams, mokesčiams, atsiskaitymams su tiekėjais ir kt., teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas iš esmės neįrodė, kokia konkreti pinigų suma buvo išleista šiems mokėjimams atlikti, taip pat byloje nėra kitų duomenų, kurie patvirtintų, kad visa išgryninta 190 595 Eur suma buvo išleista bendrovės naudai ir jos interesais. Atitinkamai, konstatuotina, kad byloje nustatytas 16 557,74 Eur žalos dydis atsakovo D. V. jokiais leistinais įrodymais nebuvo paneigtas.
34. Be kita ko, teisėjų kolegijos vertinimu, egzistuoja teisinis priežastinis ryšys tarp bendrovei padarytos žalos ir atsakovo D. V. neteisėtų veiksmų. Byloje nustatytas 16 557,74 Eur bendrovės lėšų išgryninimas ir panaudojimas ne bendrovės naudai taip padarant bendrovei 16 557,74 Eur žalą, nebūtų kilęs, jei ne neteisėti atsakovo D. V. veiksmai išgryninus šias lėšas ir jas panaudojus ne bendrovės naudai bei jų neapskaičius buhalterinės apskaitos dokumentuose. Atsakovas D. V. argumentų dėl kaltės nebuvimo nepateikia, o, kaip minėta, juridinio asmens vadovo kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).
35. Byloje nustačius visas atsakovo D. V. civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau konstatavus mažesnį bendrovei padarytos žalos dydį negu nustatė pirmosios instancijos teismas, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina ir iš atsakovo ieškovės BUAB „Megastatyba“ teisių perėmėjui R. L. priteisiamas 16 557,74 Eur žalos atlyginimas.
Dėl bylos dalies nutraukimo
36. Kaip minėta, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 25 d. nutartimi bankroto byloje Nr. eB2-384-661/2021 BUAB „Megastatyba” pripažinta pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto. Nutartis įsiteisėjo 2021 m. kovo 30 d. Nuo nutarties įsiteisėjimo dienos nemokumo administratoriui atsirado pareiga kreiptis į Juridinių asmenų registro tvarkytoją dėl BUAB „Megastatyba“ išregistravimo iš Juridinių asmenų registro (Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 101 straipsnis).
37. CPK 293 straipsnio 8 punktas nustato atvejį, kai teismas nutraukia bylą: jeigu likvidavus juridinį asmenį, kuris buvo viena iš bylos šalių, atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, neleidžiamas teisių perėmimas. Aiškindamas šią teisės normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kai viena iš šalių (fizinis asmuo) miršta ar baigiasi (juridinis asmuo), byla negali būti toliau nagrinėjama. Priklausomai nuo to, ar esant konkrečiam ginčo teisiniam santykiui yra galimas procesinių teisių perėmimas, teismas turi sustabdyti (CPK 163 straipsnio 1 dalies 1 punktas) arba nutraukti bylą (CPK 293 straipsnio 8 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531-684/2015).
38. Juridiniam asmeniui pasibaigus likvidavimo būdu, teisių perėmimas paprastai negalimas. Pagal JANĮ 100 ir 101 straipsnius įmonė likviduojama dėl bankroto, kai bankroto bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl įmonės pabaigos ir nemokumo administratorius ne vėliau kaip per 14 dienų nuo teismo sprendimo dėl juridinio asmens pabaigos įsiteisėjimo dienos kreipiasi į Juridinių asmenų registro tvarkytoją jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka dėl juridinio asmens išregistravimo. JANĮ nereglamentuojama, kad likvidavus įmonę dėl bankroto, būtų galimas jos teisių perėmimas, t. y. nenustatyta teisių perėmimo galimybė.
39. Nagrinėjamu atveju ieškovė iki sprendimo dėl juridinio asmens pabaigos įsiteisėjimo reikalavimo teisę į atsakovą D. V. pardavė varžytinėse. Šioje dalyje ieškovės teises ir pareigos perėmė R. L., todėl bylos nagrinėjimas iš esmės buvo tęsiamas. Kita vertus, reikalavimo teisė į atsakovą E. V. nebuvo perleista, todėl įsiteisėjus teismo sprendimui dėl BUAB „Megastatyba” pabaigos ir teismui nusprendus išregistruoti ją iš juridinių asmenų registro, nagrinėjama byla šioje dalyje nutrauktina.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
40. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir sumažinti iš atsakovo D. V. priteistą žalos atlyginimą iki 16 557,74 Eur, kitą bylos dalį nutraukti (326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 293 straipsnio 8 punktas).
41. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal minėto straipsnio 5 dalį, kai apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
42. Kadangi apeliacinės instancijos teismas keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą sumažindamas iš atsakovo D. V. priteisiamą žalos atlyginimą iki 16 557,74 Eur, perskirstomos šalių pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškinį tenkinus iš dalies, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, proporcingų patenkintai ieškinio daliai, atlyginimą. Tenkinta ieškinio reikalavimų dalis sudaro 9 proc. nuo ieškinio sumos.
43. Ieškovės BUAB „Megastatyba“ bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme sudarė 1 210 Eur, todėl ieškovės BUAB „Megastatyba“ teisių perėmėjui R. L. iš atsakovo D. V. priteisiamos 109 Eur bylinėjimosi išlaidos. Už ieškinį mokėtina žyminio mokesčio suma sudarė 1 947 Eur, todėl valstybės naudai iš atsakovo D. V. priteisiamas 175 Eur žyminis mokestis. Atsakovas E. V. duomenų apie pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.
44. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis).
45. Ieškovės BUAB „Megastatyba“ apeliacinį skundą atmetus, konstatuotina, kad ieškovė teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą neįgijo, todėl dėl jos teisių perėmėjo išlaidų atlyginimo taip pat nesprendžiama. Atsakovai nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl šios jiems nepriteisiamos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 8 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimo dalį pakeisti ir išdėstyti sprendimo rezoliucinę dalį taip:
„ieškovės BUAB „Megastatyba“ ieškinį atsakovui D. V. tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovės BUAB „Megastatyba“ teisių perėmėjui R. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 16 557,74 Eur (šešiolikos tūkstančių penkių šimtų penkiasdešimt septynių eurų ir 74 ct) žalos atlyginimą, 5 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. balandžio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Civilinės bylos dalį pagal ieškovės BUAB „Megastatyba“ ieškinį atsakovui E. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) dėl žalos atlyginimo nutraukti.
Priteisti ieškovės BUAB „Megastatyba“ teisių perėmėjui R. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 109 Eur (šimto devynių eurų) bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti valstybei iš atsakovo D. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 175 Eur (šimto septyniasdešimt penkių eurų) žyminį mokestį. Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.