Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Dalios Pranckienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Birutės Valiulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7-400/2021 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams T. S. ir P. S. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, tretieji asmenys D. B., R. B., Ž. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl ginčo esmės

23. Byloje nustatyta ir ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra, kad 2016 m. gruodžio 11 d. (duomenys neskelbtini) gatvėje dėl atsakovo P. S., vairavusio transporto priemonę AUDI A8, v.n. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė SOLARIS URBINO 12 HYBRID, v. n. (duomenys neskelbtini) Kadangi minėto eismo įvykio metu transporto priemonė AUDI A8, v.n (duomenys neskelbtini) nebuvo drausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, AB „Lietuvos draudimas“ nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino ją išmokėdama nukentėjusiam 21728,54 Eur dydžio draudimo išmoką, o ieškovas kompensavo AB „Lietuvos draudimas“ nukentėjusiam išmokėtą 21728,54 Eur draudimo išmoką.

26. Apeliaciniu skundu ieškovas su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais nesutinka ir teigia, kad T. S. byloje buvo ne šiaip eilinis įvykių liudytojas, o būtent viena iš transporto priemonės AUDI A8, v.n. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutarties šalių (pirkėjas). Dėl šios priežasties, teismas negalėjo ignoruoti jo teiginių ir paaiškinimų ir turėjo spręsti, kad būtent T. S. eismo įvykio metu, 2016 m. gruodžio 11 d., buvo ginčo transporto priemonės savininkas.

27. Už draudimo sutarties sudarymą TPVCAPDĮ nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas. Ieškinys šioje byloje atsakovui T. S. pareikštas tuo pagrindu, kad jis, būdamas transporto priemonės savininkas, t. y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės sutarties sudarymą asmuo, neįvykdė šios pareigos (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1, 2 dalys, 23 straipsnio 1 dalis). Todėl teisingam šios bylos išnagrinėjimui yra reikšminga nustatyti, kas eismo įvykio, dėl kurio kilo žala, metu buvo transporto priemonės, kuria ir buvo padaryta ši žala, savininkas.

28. Visų pirma, apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino TPVCAPDĮ nuostatas dėl solidarios neapdraustos transporto priemonės savininko ir valdytojo atsakomybės, konstatuodamas, kad Biuras, negavęs visos išmokėtos išmokos grąžinimo iš kalto dėl eismo įvykio asmens P. S., kuris padarė žalą, turėjo teisę pareikšti reikalavimą ir asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį. Pasak apelianto, įstatymas nenumato jokios specialios tvarkos (eiliškumo), kurios laikydamasis Biuras turėtų realizuoti savo teisę susigrąžinti išmokėtą sumą – Biuras turi teisę reikalauti, kad dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų tiek abu bendraatsakoviai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.

29. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad Biuras turi teisę reikalauti žalos atlyginimo tiek iš eismo įvykį sukėlusio asmens, tiek iš neapdraustos transporto priemonės savininko, kartu ar atskirai, tačiau, įvertinus skundžiamo sprendimo motyvus, negalima spręsti, kad skundžiamame sprendime konstatuota priešingai. Pirmosios instancijos teismas iš esmės citavo kasacinio teismo išplėstinės kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010 argumentus ir ja rėmėsi, nurodydamas, kad Biurui suteikta teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, todėl nagrinėjamu atveju spręsti, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė TPVCAPDĮ nuostatas nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame sprendime nurodęs, kad Biuras, negavęs visos išmokėtos išmokos grąžinimo iš kalto dėl eismo įvykio asmens P. S., kuris padarė žalą, turėjo teisę pareikšti reikalavimą ir asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, teismas tik atliko esamos faktinės situacijos vertinimą, t. y. nustatė, kad įvykį sukėlęs asmuo neatlygino visos ieškovo patirtos žalos, nesprendė dėl Biuro teisės į žalos atlyginimą realizavimo eiliškumo, o konstatavo, kad ieškovas turi teisę reikšti reikalavimus ir transporto priemonės savininkui.

30. Taigi nagrinėjamoje byloje, kaip jau minėta, ginčas iš esmės kyla dėl to, kas eismo įvykio, dėl kurio kilo žala, metu buvo neapdraustos transporto priemonės savininkas.

31. Pagal CK 6.311 straipsnį pirkimo–pardavimo sutarties formą nustato sandorių sudarymo formos taisyklės. Atskiroms pirkimo–pardavimo sutartims įstatymai gali nustatyti specialias jų sudarymo taisykles. Pagal CK 1.73 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatas, transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis turi būti rašytinė. Šis motorinės transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutarties formos reikalavimas atsirado nuo 2015 m. lapkričio 1 d., iki tol teisės aktuose nebuvo nustatytų ribojimų transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktą įrodinėti visomis civiliniame procese leidžiamomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2014).

32. Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. CPK 183 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad įrodymų tyrimą nagrinėjimo teisme metu vykdo bylą nagrinėjantis teismas CPK nustatyta tvarka; įrodymų tyrimo tvarką nustato bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę.

33. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010).

34. Pagal įstatyme įtvirtintą laisvo įrodymų vertinimo principą dėl bet kokios į bylą pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės sprendžia teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nurodytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009 ir kt.). Teismas privalo tirti ir vertinti kiekvieną byloje priimtą įrodymą, jo prigimtį, pobūdį, taip pat turinį sudarančius duomenis, taip pat įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę.

35. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, remdamasis prejudiciniais faktais, nustatytais kitoje tarp tų pačių šalių nagrinėtoje byloje, skundžiamame sprendime konstatavo, kad panaikinus pardavėjo R. B. ir pirkėjo D. B. 2015 m. liepos 9 d. sudarytą rašytinę automobilio pirkimo-pardavimo sutartį nuo jos sudarymo momento, formalus automobilio savininkas liko R. B.. Formaliu automobilio savininku R. B. buvo ir 2016 m. gruodžio 11 d. eismo įvykio metu, nors realiai automobiliu nebedisponavo, gavo už jį visą pirkimo kainą iš Ž. K.. Konstatavo, kad nors T. S. tvirtino pirkęs automobilį iš Ž. K., automobilio pardavėjas nebuvo jo savininkas ir tai reiškia, kad pats T. S., sudarydamas sandorį ne su daikto savininku, pats negalėjo tapti daikto savininku ir juo disponuoti. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo būtų nustatytas ginčo automobilio savininkas 2016 m. gruodžio 11 d., formaliai juo laikytinas buvęs iki sutarties panaikinimo savininkas R. B., o taip pat (galimai) bendraturtis kartu automobilį įsigijęs Ž. K., tačiau ieškovas jiems reikalavimo šioje byloje nereiškė.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek Šiaulių apylinkės teisme nustatytus prejudicinius faktus, tiek šioje byloje esančius duomenis, sprendžia, kad skundžiamame sprendime teismas ne visiškai teisingai įvertino tiek faktines aplinkybes, tiek tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius.

37. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Visgi, sutiktina su apelianto argumentais, kad šis draudimas nereiškia, jog negalima remtis pačių sandorio šalių, ne liudytojų, paaiškinimais ir patvirtinimais apie sudarytą sandorį.

38. Svarbu tai, kad Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2020 m. liepos 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-46-287/2020, remiantis R. B. (atsakovo toje byloje) parodymais, vertinant kas įgijo ir naudojosi ginčo automobiliu po toje byloje ginčytos pirkimo-pardavimo sutarties įregistravimo, konstatuota, jog automobilį „atsakovas R. B. laikė savo kieme, juo važinėjo po kaimą. Iš Norvegijos grįžus Ž. K. automobilis buvo perduotas jam ir tai patvirtina byloje esančios nuotraukos iš Ž. K. „Facebook“ paskyros, iš kurių matyti, kad 2015 m. liepos 11-14 d. jis naudojosi minėtu automobiliu“, taip pat konstatuota, kad už automobilį, pasak atsakovo R. B., jis mokėjo 1400 Eur, kad dalį už automobilį mokėtos sumos atsakovui Ž. K. atidavė vos grįžęs į Lietuvą, teismo posėdžio metu parodė tiek atsakovas R. B., tiek Ž. K. atstovė. Teismas konstatavo, kad, kaip matyti iš byloje esančio sąskaitos išrašo 2016 m. sausio 26 d., Ž. K. pervedė atsakovui R. B. 697,10 Eur, t. y., kaip nurodė minėti asmenys, likusią pinigų dalį už automobilį, po to, kai ją sudaužė Ž. K.. Kadangi tiek rašytiniais įrodymais (2016 m. sausio 26 d. sąskaitos išrašas), tiek šalių paaiškinimais nustatyta, kad ginčo transporto priemonė priklausė Ž. K., nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo argumentai, kad T. S. netapo transporto priemonės savininku, nes pirko ją iš asmens, kuris nebuvo tos transporto priemonės savininkas, yra nepagrįsti ir prieštaraujantys prieš tai nurodytoms faktinėms aplinkybėms.

39. Pirmosios instancijos teisme atsakovas T. S. patvirtino, kad ginčo automobilį iš Ž. K. įsigijo 2016 m., t. y. tuo metu, kai jau galiojo įstatymo pakeitimas dėl privalomos motorinės transporto priemonės rašytinės sutarties, teigė, kad paklausė Ž. K. ar parduoda mašiną, sutarė kainą – 300 Eur, ir jis parsitempė automobilį, nes šis buvo apgadintas, priekis daužtas, o Ž. K., kai jis grįžo iš užsienio, atidavė pinigus už automobilį. Duodamas parodymus Šiaulių apylinkės teisme T. S. nurodė, kad buvo nupirkęs automobilį „Audi A8“, v.n. (duomenys neskelbtini) pinigus už jį mokėjo Ž. K., kurį jis laikė automobilio savininku. Šiaulių apylinkės teismo sprendime iš trečiojo asmens Ž. K. atstovės paaiškinimų taip pat nustatyta, kad T. S. pinigus – 300 Eur, mokėjo Ž. K..

40. Nagrinėjamu atveju T. S. ir Ž. K. tiek Šiaulių apylinkės teisme, tiek šioje byloje patvirtino, kad ginčo automobilis pirktas iš Ž. K., jam sumokėta 300 Eur, t. y. T. S. neabejotinai laikė save transporto priemonės savininku, tai patvirtino teisme, todėl šios aplinkybės pakanka konstatuoti, kad jis tam tikrą nenustatytą laiko tarpą (šalys negalėjo nurodyti tikslių žodinių sandorių datų) buvo ginčo transporto priemonės savininku. Tačiau kas buvo transporto priemonės savininkas eismo įvykio metu 2016 m. gruodžio 11 d. ir kam kilo pareiga apdrausti transporto priemonę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje liko nenustatyta.

42. Atsakovas T. S. tiek šioje byloje, tiek Šiaulių apylinkės teismo nagrinėtoje byloje nuosekliai teigė, kad nupirkęs automobilį iš Ž. K., nesiekė pats jo naudoti, bet ketino perparduoti, rado pirkėją ir pardavė automobilį, aiškino iš esmės tapačias aplinkybes apie perdavimą pasirašyti sutartį D. B., nes žinojo, kad jis yra registruotas automobilio savininkas. Nors T. S. aiškino, kad automobilį pardavė P. S., pastarasis tokį faktą neigė, teigė, kad T. S. nepažįsta, nėra jo matęs, eismo įvykio metu tik paprašytas pažįstamo asmens vairavo automobilį, nebuvo jo savininkas, tačiau nurodyti kas buvo tas asmuo, P. S. vadinamas „(duomenys neskelbtini)“, negalėjo, prašė žalą priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų, nors pateikė į bylą duomenis, kad dar 2018 m. rugsėjo 10 d. ieškovui teikė taikos sutarties projektą, kur sutiko vienas pats atlyginti ieškovui visus nuostolius regreso tvarka 21728,54 Eur sumai, o bylos duomenys patvirtina, kad žalą ieškovui P. S. moka dalimis. Be to, svarbu ir tai, kad atsakovas P. S. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad už sudaužytą automobilį atlyginimo 300 Eur būtent minėtam asmeniui „(duomenys neskelbtini)“, o ne T. S., kas leidžia teigti, jog P. S. suvokė ginčo transporto priemonės savininku esant jau ne T. S., o kitą asmenį, jo paties įvardijamą kaip „(duomenys neskelbtini)“, ką jis iš esmės pripažino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Nors, viena vertus, atsakovo P. S. parodymai apie nenustatytą asmenį, paprašiusį jį pavairuoti ginčo automobilį, galėtų būti vertinami kaip atsakovo pasirinkta gynybos pozicija, siekiant įrodyti kad ne jis buvo transporto priemonės savininkas ir taip galimai sumažinti sau žalos atlyginimo naštą, kita vertus, tokia atsakovo pozicija iš esmės patvirtina kito atsakovo T. S. teiginius, kad eismo įvykio metu jis nebebuvo faktinis transporto priemonės savininkas, t. y. ją buvo pardavęs.

43. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju itin svarbu, jog CK 1.93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas nėra absoliutus. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

44. Pažymėtina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013; kt.).

45. Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyti iš esmės vienas kitam neprieštaraujantys trečiojo asmens D. B. ir atsakovo T. S. parodymai, kad T. S. surado automobilio pirkėją ir automobilį iki eismo įvykio pardavė, atsakovo P. S. parodymai, kad automobilį jis vairavo paprašytas kito ir byloje nenustatyto asmens, būtent jam atsakovas P. S. sumokėjo 300 Eur žalos atlyginimui. Be to, byloje nėra duomenų, kad atsakovą P. S. ir kitą atsakovą T. S. sietų kokie nors artimi santykiai ir P. S. galėtų būti suinteresuotas, kad byloje transporto priemonės savininku eismo įvykio metu nebūtų pripažintas atsakovas T. S.. Priešingai, atsakovas P. S. byloje prašė ieškinį tenkinti, priteisiant žalą iš atsakovų lygiomis dalimis, prisidėjo ir prie apeliacinio skundo. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant šioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, šiuo konkrečiu atveju ir šioje konkrečioje byloje draudimas panaudoti liudytojų, o iš esmės – bylos šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams ir lemtų situaciją, kai pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes buvęs transporto priemonės savininkas, t. y. T. S., privalėtų atlyginti žalą vietoje faktinio transporto priemonės savininko, buvusio juo eismo įvyko metu ir neįvykdžiusio pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, kuris byloje nebuvo atskleistas iš esmės dėl kito atsakovo šioje byloje pasirinktos pozicijos.

46. Svarbu ir tai, kad atsakovas T. S. iš esmės neturėjo objektyvios galimybės sudaryti ginčo transporto priemonės rašytinės sutarties, nes transporto priemonė oficialiai buvo registruota kito savininko vardu (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 3 punktas), tokią situaciją, kaip nustatyta byloje, lėmė ne atsakovo T. S. aplaidumas ar nerūpestingumas, bet iš esmės ankstesnių ginčo transporto priemonės savininkų veiksmai / neveikimas.

47. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad aukščiau nurodytos aplinkybės yra pakankamos, jog vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais galėtų būti naudojami liudytojų (šalių, trečiųjų asmenų) parodymai (paaiškinimai) sandorio sudarymo aplinkybėms įrodinėti, t. y. laikyti, kad eismo įvykio metu T. S. nebebuvo transporto priemonės savininkas, ją buvo perleidęs byloje nenustatytam asmeniui ir jos nebevaldė. Dėl to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nors iš esmės kitais argumentais, t. y. konstatuodamas, kad R. B. arba Ž. K. buvo automobilio savininkai eismo įvykio metu, pagrįstai sprendė, kad pagrindo tenkini ieškinio dalį dėl solidarios atsakomybės taikymo atsakovo T. S. atžvilgiu šiuo atveju nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, pagal byloje esančius duomenis negalima spręsti, kad, atmetus ieškovo ieškinį atsakovo T. S. atžvilgiu, bus pažeisti ieškovo teisėti interesai, kadangi kitas atsakovas, kurio atžvilgiu ieškinys patenkintas, žalos atlyginimą ieškovui moka, yra nurodęs, kad yra pasirengęs vienasmeniškai atlyginti žalą.

Dėl taikos sutarties patvirtinimo

48. Atsakovas P. S. ir ieškovas pirmosios instancijos teismui teikė prašymą patvirtinti jų pasirašytą taikos sutartį, tačiau teismas sprendė, kad sutarties šalis atsakovas T. S. nesutinka su atsakovo P. S. pasiūlytos taikos sutarties sąlygomis solidariai atlyginti ieškovui nuostolius regreso tvarka, todėl laikė, kad ne visos sutarties šalys išreiškė suderintą valią susitarti taikiai ir dėl šios priežasties atmetė prašymą dėl taikos sutarties tvirtinimo.

49. Apeliaciniu skundu apeliantas tvirtina, kad teismui pateikta tarp Biuro ir P. S. sudaryta taikos sutartimi nėra bloginama T. S. padėtis. Priešingai, minėta sutartimi P. S. buvo sudaryta galimybė solidarią su T. S. skolą Biurui grąžinti mokant dalimis. Iki šio momento P. S. grąžino Biurui iš viso 7420,00 Eur, atitinkamai sumažindamas ir T. S. skolą.

50. Teismas atsisako tvirtinti šalių taikos sutartį jeigu ji prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui, pažeidžia kitų asmenų teises bei įstatymo saugomus interesus arba taikos sutartį sudarė tam įgaliojimų neturintys asmenys (CPK 42 straipsnio 2 dalis, CK 6.983–6.986 straipsniai).

51. Iš pirmosios instancijos teismui pateiktos 2021 m. kovo 1 d. Taikos sutarties Nr. S-3281-21 sąlygų matyti, kad sutartis sudaryta Biuro ir atsakovo P. S., tačiau sutarties 1 ir 2 punktuose T. S. nurodomas kaip bendraatsakovis ir solidarus skolininkas, pvz. taikos sutarties 2 punkte nurodoma „Šalys sutaria, jog bendraatsakovis P. S. likusią solidarią su T. S. skolą ieškovui – 17728,52 Eur, grąžins šioje Taikos sutartyje aptartomis sąlygomis <...>“. Kadangi ieškovo ieškinys T. S. šioje byloje buvo atmestas, tokios taikių sutarties sąlygų, kuriose apibrėžiamas kitos, ne taikos sutarties, šalies statusas (bendraatsakovis, solidarus skolininkas), paneigtas teismo sprendimu ir su kuriuo nesutinka T. S., turinys iš esmės konstatuojant T. S. solidarią atsakomybę, pažeistų šio asmens teises ir teisėtus interesus, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai nusprendė tokios šalių –ieškovo ir vieno iš atsakovų, taikos sutarties netvirtinti.

Dėl trečiajam asmeniui priteistų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

52. Apeliantas teigia, kad Biuras viso proceso metu elgėsi tinkamai, aktyviai reaguodamas į šalių teikiamus naujus, tik jiems žinomus įrodymus, identifikuojant transporto priemonės AUDI A8, v.n. Nr. (duomenys neskelbtini) savininką 2016 m. gruodžio 11 d. eismo įvykio metu. Mano, kad jeigu bendraatsakovis T. S. ir tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, o ypač D. B. būtų elgęsi tinkamai ir sąžiningai, t. y. laiku pateikę tinkamus ir patikimus įrodymus, pagrindžiančius kas, šiai bylai aktualaus eismo įvykio metu, buvo tikrasis minėtos transporto priemonės savininkas, jie nebūtų įtraukti į šią civilinę bylą, t. y., būtų buvę išvengta jų patirtų bylinėjimosi išlaidų.

53. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas reglamentuojamas CPK 93 straipsnyje. Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Tačiau teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Be to, pažymėtina, kad visais atvejais bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, kaip ir bet kuris kitas klausimas, iškilęs civiliniame procese, turi būti sprendžiamas vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje taip pat svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Pagal ją sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, tarp jų ir paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010).

54. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas pradinį ieškinį reiškė dviem atsakovams t. y. P. S., kaip asmeniui, 2016 m. gruodžio 11 d. vairavusiam neapdraustą ginčo transporto priemonę ir su ja sukėlusiam eismo įvykį, bei D. B., kaip viešuosiuose registruose įregistruotam transporto priemonės savininkui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Ieškovas pradiniu ieškiniu reikalavimą reiškė vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, jog Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Byloje taip pat yra duomenys, kad Biuras 2018 m. vasario 28 kreipėsi su pretenzija į atsakovą D. B. dėl 21728,54 Eur grąžinimo ir 2018 m. kovo 28 d. su pakartotine pretenzija. Nei atsakovas, nei Biuras nepateikė į bylą rašytinių įrodymų, kad į ieškovo pretenzijas atsakovas D. B. būtų sureagavęs, nors bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad apie jas žinojo, todėl ieškovas, pagrįstai remdamasis oficialiais viešaisiais duomenimis, pareiškė teisme ieškinį atsakovui D. B.. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo D. B. teisme patirtos jo 968 Eur bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į ieškinį parengimą ir advokatės pasiruošimą ir dalyvavimą teismo posėdyje yra jo paties veiksmų ir nebendradarbiavimo su ieškovu pasekmė, nes, kaip jau nurodyta, atsakovas neatsakė į dvi ieškovo pretenzijas, nenurodė ieškovui svarbių aplinkybių apie transporto priemonės savininkus, kurios buvo nurodytos nagrinėjant bylas tiek Panevėžio, tiek Šiaulių apylinkės teismuose, todėl esant viešiems duomenims apie transporto priemonės priklausymą nuosavybės teise buvusiam atsakovui D. B., Biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ, pagrįstai ir nepiktnaudžiaudamas procesinėmis teisėmis reiškė ieškinį atsakovui D. B.. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. B. patirtos 968 Eur bylinėjimosi išlaidos, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, neturėjo būti priteistos iš ieškovo.

55. Tačiau Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2021 m. liepos 16 d. sprendimu ginčo transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį pripažinus tariamu sandoriu, negaliojančiu nuo sutarties sudarymo momento, ieškovas šioje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras vietoje atsakovo D. B. atsakovu į bylą įtraukė T. S., patikslintame ieškinyje tarp šalių nebenurodydamas D. B.. 2021 m. birželio 9 d. vykusiame teismo posėdyje ieškovas pareiškė, jog prašo D. B. įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nurodė, kad teismas turės vadovautis šio asmens paaiškinimai, o šį prašymą teismas patenkino priimdamas 2021 m. birželio 14 d. nutartį, įpareigodamas trečiąjį asmenį pateikti atsiliepimą. Kaip matyti iš bylos duomenų, trečiasis asmuo D. B. pateikė teismui atsiliepimą į patikslintą ieškinį, dėl ko papildomai patyrė 726 Eur bylinėjimosi išlaidas (2021 m. rugpjūčio 25 PVM Sąskaita–faktūra, 2021 m. rugsėjo 2 d. mokėjimas).

56. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas, paprašęs įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu D. B., siekdamas remtis jo paaiškinimais byloje, prisiėmė riziką, kad jo bylinėjimosi išlaidos šioje byloje gali didėti.

57. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, pagrįstai pažymėjo, kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises, įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 47 straipsnio 2 dalis). Iš trečiojo asmens D. B. pateikto atsiliepimo į patikslintą ieškinį matyti, kad trečiasis asmuo iš esmės palaikė ne ieškovo, o atsakovo T. S. poziciją. Todėl, įvertinus tai, kad ieškovo ieškinys buvo tenkintas iš dalies, atmetus ieškinio reikalavimus T. S. atžvilgiu, trečiojo asmens D. B. patirtos 726 Eur bylinėjimosi išlaidos pagrįstai priteistos iš ieškovo. Apibendrinus, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo trečiajam asmeniui D. B. keistina, sumažinant priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą iki 726 Eur.

58. Apeliaciniame skunde ieškovas taip pat nesutinka ir su atsakovui T. S. priteistomis bylinėjimosi išlaidomis, argumentuodamas tuo, kad jei atsakovas T. S. būtų elgęsis tinkamai ir sąžiningai, t. y. laiku pateikęs tinkamus ir patikimus įrodymus, pagrindžiančius, kas šiai bylai aktualaus eismo įvykio metu buvo tikrasis transporto priemonės savininkas, jie nebūtų įtraukti į šią bylą, būtų išvengta jų patirtų bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija su tokiais ieškovo argumentais nesutinka, kadangi bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovu T. S. į bylą atsakovu buvo įtrauktas po Šiaulių apylinkės teisme išnagrinėtos civilinės bylos, kurioje T. S. nuosekliai teigė, kaip ir šioje byloje, kad jis ginčui aktualiu metu jau buvo perleidęs transporto priemonę, o šiuo teiginius iš dalies patvirtino šioje byloje bendraatsakoviu esantis P. S., teigdamas, kad automobilį jį prašė pavairuoti visiškai kitas asmuo, jis jam sumokėjo žalą už sudaužytą transporto priemonę. Kadangi tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme ieškovo reikalavimai atsakovo T. S. atžvilgiu buvo atmesti, o byloje nenustatyta, kad atsakovas nesąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis ar jomis piktnaudžiavo, priešingai, atsakovas turėjo teisę gintis byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad bylinėjimosi išlaidos bylą laimėjusiam atsakovui buvo priteistos nepagrįstai. Kadangi ieškovas apeliaciniame skunde neginčija priteisto bylinėjimosi išlaidų dydžio, pakeisti ar panaikinti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovui T. S. nėra teisinio pagrindo.

Dėl reikalavimo patikslinimo

59. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad po skundžiamo sprendimo priėmimo atsakovas P. S. grąžino ieškovui dar 850 Eur, todėl, pasak ieškovo, tikslintina ieškinio suma, sumažinant ją iki 14308,54 Eur. Kadangi CPK nėra numatyta galimybė tikslinti ieškinio reikalavimus apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo ieškinio sumos tikslinimui nėra, o atsakovo P. S. ieškovui atliekami mokėjimai iš esmės laikytini įsipareigojimų vykdymu.

Dėl bylos procesinės baigties

60. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo ieškinio dalį dėl atsakovo T. S. atsakomybės, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, tačiau netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir iš ieškovo nepagrįstai priteisė trečiojo asmens D. B. 968 Eur bylinėjimosi išlaidas. Todėl ieškovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pakeičiant Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo D. B., sumažinant jam iš ieškovo priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą iki 726 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

61. Kaip jau minėta, bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

62. Nors šioje byloje atsakovas P. S. pareiškė prisidedantis prie ieškovo apeliacinio skundo, kasacinio teismo išaiškinta, kad CPK 309 straipsnyje įtvirtintas prisidėjimas prie apeliacinio skundo nesukelia savarankiškų teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-521/2010). Todėl šioje byloje apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos tiek šio atsakovo iš kitų bylos šalių, tiek dalyvaujančių byloje asmenų iš prie apeliacinio skundo prisidėjusio atsakovo nepriteistinos.

63. Teisėjų kolegijai atmetus ieškovo apeliacinį skundą atsakovui T. S. reikštų reikalavimų dalyje, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo atsakovas T. S. (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Atsakovas T. S. pateikė teismui įrodymus apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios susidarė už advokato teisinę pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo patirtos 1210 Eur bylinėjimosi išlaidos neviršija rekomenduojamų dydžių (Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2004 balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 8.11 punktas), atsakovui iš ieškovo priteisiama 1210 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias atsakovas T. S. patyrė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

64. Trečiojo asmens D. B. atstovė pateikė prašymą priteisti 363 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, prie prašymo pridėjo šias išlaidas patvirtinančius rašytinius įrodymus. Kadangi ieškovo apeliacinio skundo dalis dėl šiam trečiajam asmeniui priteistų bylinėjimosi išlaidų buvo patenkinta iš dalies, t. y. sumažinus priteistas bylinėjimosi išlaidas nuo 1694 Eur iki 726 Eur (43 proc.), tačiau netenkintas apeliacinis skundas dėl T. S. atsakomybės, kurio poziciją atsilipime į apeliacinį skundą palaikė trečiasis asmuo, trečiajam asmeniui D. B. iš ieškovo proporcingai priteistinos 300 Eur bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

65. Pažymėtina, kad trečiojo asmens D. B. atstovės advokatės prie pakartotinio prašymo 2022 m. sausio 24 d. pateikti rašytiniai įrodymai apie patirtas bylinėjimosi išlaidas (DOK-507) nėra susiję su nagrinėjama byla, juose yra duomenys apie kito asmens atliktus mokėjimus kitoje byloje, todėl šie rašytiniai įrodymai byloje nevertinami.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalis 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui D. B. priteisimo ir sumažinti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, juridinio asmens kodas 125709291, trečiajam asmeniui D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteistą bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme sumą iki 726 Eur (septynių šimtų dvidešimt šešių eurų).

Likusias sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti atsakovui T. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, juridinio asmens kodas 125709291, 1210 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti trečiajam asmeniui D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, juridinio asmens kodas 125709291, 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.